HARALD BICH LMEIER

Saksonijos mokslų akademija Leipcige, Martyno Liuterio universitetas Halėje-Vitenberge

Tyrimų kryptys: indoeuropeistika, onomastika (vietovardžiai ir vandenvardžiai), iranistika (sintaksė).

ZUM SPRACHWISSENSCHAFTLICHEN NIVEAU DER FORSCHUNGEN ZUR ALTEUROPÄISCHEN HYDRONYMIE – EINE ERWIDERUNG AUF EINE POLEMIK

Dėl Senosios Europos hidronimijos tyrimų mokslinio lygio – atsakymas į polemiką

Etimologija yra mokslas, todėl jai taikomi tie patys vertinimo kriterijai kaip ir kitiems mokslams. Ji gali būti plėtojama naiviai, t. y. menkai arba visai neatsižvelgiant į jau pasiektą atitinkamą žinių lygį, arba pagrįstai, kai kiekvienas atsižvelgimas į atitinkamas žinias suteikia tyrimui pagrindą, todėl naivumas ir pagrįstumas tampa laipsnišku vertinimo kriterijumi.¹

PASTABA

Šis straipsnis yra atsakymas į šiame žurnale paskelbtą gana polemišku tonu parašytą ir galiausiai nemoksliškai argumentuotą straipsnį. Jame atskleidžiamos akivaizdžios ir didelės to autoriaus istorinės lyginamosios kalbotyros apskritai, o ypač indoeuropeistikos, žinių spragos ir prieinama prie išvados, kad to autoriaus darbuose šiose srityse, taikant

¹ Vennemann 1999: 275; Fettdruck im Original.

RAKTAŽODŽIAI: senoji Europos hidronimija, indoeuropeistika, onomastika, žodžių daryba, proindoeuropiečių abliutas, rekonstrukcija, laringalai.

RAKTAŽODŽIAI: senoji Europos hidronimija, indoeuropeistika, onomastika, žodžių daryba, proindoeuropiečių abliutas, rekonstrukcija, laringalai.

Straipsniai / Articles

9

HARALD BICH LMEIER

Rezultatus, gautus iš dalies jau dešimtmečius pasenusių lingvistinių pažiūrų ir metodų, galiausiai visus be išimties būtina dar kartą patikrinti taikant šiuolaikinę lingvistinę metodiką. Tik atlikus šį patikrinimą bus galima įvertinti, kiek iš tų darbų ir jų rezultatų išliks vertingi.

ANOTACIJA

Šis straipsnis – atsakas į kitą šiame žurnale publikuotą straipsnį, parašytą gana polemiškai ir argumentuojant visiškai nemoksliškai. Šiame straipsnyje bus parodytos kito straipsnio autoriaus žinių spragos, susijusios su istorine lyginamąja kalbotyra apskritai, o ypač – su indoeuropeistika. Apibendrinant reikia pasakyti, kad visus rezultatus, kuriuos kitas autorius pasiekė taikydamas šiose srityse dešimtmečius pasenusius tyrimo metodus, galiausiai reikės iš naujo įvertinti, pritaikius šiuolaikinę indoeuropeistiką. Tik atlikus šį darbą bus galima pasakyti, kuriuos šio autoriaus darbus ir rezultatus bus galima toliau naudoti.

1. ĮŽANGINĖ PASTABA

Kitaip nei Jürgen Udolph, deja, negaliu prisiminti tikslios datos, kada susidomėjau vardynu ir pradėjau tyrinėti vandenvardžius. Tai buvo susiję su recenzija, kurią, Wolfgang Haubrichs tarpininkaujant, 2005 arba 2006 m. gavau rašyti apie vardyno studijų rinkinį².³ Tikriausiai 2006 m. susipažinau ir su Udolphu; pirmą kartą jį veikiausiai sutikau konferencijoje Interferencinė onomastika. Vardai istorijos ir dabarties pasienio bei kontaktų erdvėse. Saarbriukeno vardyno tyrimų grupės kolokviumas, vykusioje Saarbriukene 2006 m. spalio 5–7 d. Šioje konferencijoje jis pirmą kartą asmeniškai paragino mane (vėliau šį raginimą kelis kartus pakartojo ir man įvairiose konferencijose, ir visiems indoeuropeistams apskritai – pavyzdžiui, savo pranešime Indoeuropiečių draugijos darbo konferencijoje Indoeuropiečių kalbos plitimas. Lingvistikos, archeologijos ir genetikos tezės, vykusioje Viurcburge 2009 m. rugsėjo 24–26 d.) pagaliau vėl imtis indoeuropeistams tyrinėti senosios Europos hidronimiją. Į šį Udolpho raginimą įsiklausiau ir taip atradau naują tyrimų sritį, kurioje, kaip jau parodė minėta recenzija, dar buvo ką nuveikti.

² Greule, Janka, Prinz 2005.

³ Plg. Bichlmeier 2007.

10

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Atsižvelgiant į tai, kad dariau būtent tai, ko Udolphas reikalavo iš manęs (arba, tiksliau, iš visų indoeuropeistų), jo gana polemišku tonu šiame žurnale publikuotame straipsnyje⁴ išsakyta kritika kai kuriems mano ankstesniems teiginiams atrodo gana nesuprantama. Juk ko dar būtų galima tikėtis, jei žmogus, turintis 2010 m. žinių ir išmanymo lygį, imtųsi medžiagos, kurią iki tol Udolphas ir kt., regis, tyrinėjo tik taikydami iki 1970 m. arba iki Antrojo pasaulinio karo vyravusią metodiką, išskyrus išvadą, kad senosios Europos hidronimijos tyrimo metodus būtina iš esmės peržiūrėti, o tada neišvengiamai reikės peržiūrėti ir pirminius rezultatus (bent iš dalies)?

Šiame kontekste iškalbinga ir tai, kad tas pats straipsnis, paskatinęs Udolphą polemizuoti, kolegoms, atviriems mokslo pažangai, sukėlė kone priešingą reakciją: Albrecht Greule (2011: 125)⁵ pabrėžia, kad po tame straipsnyje išdėstytų argumentų vardyno tyrimuose taip pat nebereikėtų atsisakyti indoeuropeistinių notacijos įpročių žymint urindoeuropiečių šaknies pavidalus.⁶ Čia ryškėja jau seniai pribrendęs paradigmos pokytis.

Galbūt Udolpho raginimas buvo tik retorinis, ir jis iš tiesų norėjo toliau vienas pats tyrinėti šiuos vandenvardžius – kas žino?

Bet kuriuo atveju Udolpho minėtoje vietoje išsakyti kaltinimai ir ten vėl akivaizdžiai atsiskleidęs menkas jo išmanymas apie istorinius lingvistinius tyrimus apskritai, o ypač apie pastarojo pusšimčio metų indoeuropeistikos tyrimus, reikalauja apžvalgos ir išsamaus atsakymo.⁷

⁴ Plg. Udolph 2011.

⁵ Vis dėlto nesuprantamas lieka ten pat išsakytas teiginys, kad laringalų teorija esanti „sunkiai prieinama“: šiuo metu yra maždaug keliolika įvadų į indoeuropeistiką ir laringalų teoriją vokiečių bei anglų kalbomis, kuriuose šis dalykas aptariamas. Be to, šios temos dėstomos ir daugelyje vokiškai kalbančių šalių universitetų katedrų; laringalų teorija jose paprastai turėtų būti antrojo arba vėliausiai trečiojo semestro dalis, mano nuomone, ji nėra gerokai sudėtingesnė už Vernerio dėsnį (tiesiog jai svarbūs pavyzdžiai apima kur kas daugiau kalbų), o jau 1992 m. ji buvo savaime suprantama mano tarpinio egzamino dalis.

⁶ Ebenso urteilen Nübling, Fahlbusch, Heuser (2012: 224f. mit Anm. 215) unter Verweis auf Bichlmeier (2011a: 180f.). Leider bleibt die Darstellung aber abgesehen von diesem Hinweis hier ebenso auf dem veralteten Stand wie hinsichtlich der Namen theorie, die kaum über den Stand der 1960er Jahre hinausreicht.

⁷ Dėkoju redaktorei Grasil da Blažienė už paraginimą parašyti šį atsakymą ir už pasirengimą jį publikuoti šiame žurnale.

Straipsniai / Articles

11

HARALD BICH LMEIER

2. INDOEUROPEISTIKA IR SENOJI EUROPOS VANDENVARDŽIŲ SISTEMA

Indoeuropeistikoje senosios Europos vardyno tyrimų tradicija didžiąja dalimi nutrūko.⁸ Paskutinis vokiškai rašęs tyrėjas, kurį galima vadinti indoeuropeistu ir kuris išsamiau tyrinėjo šią medžiagą, buvo neseniai miręs Udolpho mokytojas Wolfgangas P. Schmidtas (1929–2010). Tai, kad, išskyrus jį, per pastaruosius du ar tris dešimtmečius beveik nė vienas žymus indoeuropeistas nesidomėjo šiais vandenvardžiais, lemia du veiksniai:

„Pirma, čia turime reikalą su labai fragmentiškai paliudyta medžiaga, kurios kilmės vieta yra aiškiai apibrėžta – dauguma vandens telkinių, taigi ir upės, tebėra ten, kur buvo prieš 2000, 3000 ar 4000 metų, – tačiau tikrasis šios kalbinės medžiagos amžius ir toliau galiausiai lieka spėlionių dalykas. Dažniausiai galima pasakyti tik tiek, kad tam tikri upių vardai yra priešgermaniški, prieškeltiniai, priešbaltiniai ir pan. – daugiau nieko. Kadangi daugeliu atvejų ir daugelyje regionų dėl kalbotyros ir archeologijos tyrimų bei datavimo metodų neatitikimo vis dar nėra aišku, kada tiksliai, pavyzdžiui, keltų ar germanų kalbų kalbėtojai pasiekė tam tikrą upę, toliau lieka neaišku ir tai, kada baigiasi priešgermaninis, prieškeltinis ir pan. laikotarpis, t. y. kada galime tikėtis, kad prieškeltinis ar priešgermaninis vardas buvo perimtas į keltų, germanų ir kt. kalbas. Iš karto pasakysiu: ir aš į tai atsakymo neturiu, be to, nemanau, kad jis bus rastas artimiausiu metu.“

Todėl dauguma indoeuropeistų mieliau dirba su kalbų medžiaga, kurioje išlikę tekstų (šiuo metu ypač madingos anatolų ir tocharų kalbos en vogue), apie kurių kalbėtojus galima ką nors pasakyti ir kurias galima datuoti. Tik tokia medžiaga leidžia tirti istorinę kalbos raidą ir sintaksę – temą, kuri šiuo metu indoeuropeistikoje taip pat itin svarbi.

Ir, jei kalbėsime atvirai, prisideda dar viena problema: senosios Europos hidronimijoje paliudyta kalbinė medžiaga dažnai yra

⁸ Tai rodo paviršutiniška svarbiausių indoeuropeistikos mokslinių žurnalų (Historische Sprachforschung, Indogermanische Forschungen, International Journal of Diachronic Linguistics, Journal of Indo-European Studies, Kratylos, Münchener Studien zur Sprachwissenschaft) ir per pastaruosius maždaug 15 metų vykusių Indoeuropeistikos draugijos darbo bei mokslinių konferencijų medžiagos apžvalga: neskaitant pavienių Wolfgango P. Schmidto ir Jurgeno Udolpho darbų, šia tema ten praktiškai nieko nėra. Be to, kitų autorių darbuose tik pavieniais atvejais remiamasi minėtų autorių bei Krahe darbais.

12

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Turime reikalą su žodžiais arba vardais, kurie yra labai trumpi. Kadangi nėra jokios kitos kalbinės medžiagos (ypač linksniuojamų žodžių formų), galiausiai tenka pripažinti – ir tai sakau kaip įsitikinęs indoeuropeistas, – kad daugelio paprastų upių vardų, pavyzdžiui, Sala (> Saale), Sara (> Saar), Savus (→ Save) ir kt., iš tiesų negalima net strictu sensu įrodyti, kad jie yra indoeuropietiškos kilmės. Jų struktūra pernelyg paprasta. Vis dėlto nuo pat jų tyrimų pradžios dauguma tyrėjų šiuos žodžius laiko indoeuropietiškais, todėl siūlo ir indoeuropietiškas jų etimologijas. Tačiau jei iš anksto laikoma teisinga tai, ką dar tik norima ar reikėtų įrodyti, susiduriame su klasikiniu cirkuliariu samprotavimu. Iš tikrųjų reikėtų elgtis gerokai atsargiau ir nuodugniau, nei buvo elgiamasi pastaruosius dešimtmečius, o daugelį pateiktų teiginių reikėtų formuluoti tariamąja nuosaka.

Antroji priežastis, kodėl indoeuropeistika prarado susidomėjimą šia medžiaga, yra ta, kad minėti tyrėjai savo „senosios Europos“ darbuose plėtojo ir tebeplėtoja tokią indoeuropeistiką, kuri pačioje indoeuropeistikoje jau kelis dešimtmečius laikoma pasenusia ir todėl, jos požiūriu, turi būti laikoma atgyvenusia (manau, kad šiai nuomonei pritartų maždaug 80–90% visų indoeuropeistų ir bent 99% jaunesnių nei penkiasdešimties metų indoeuropeistų). Vadinasi, senosios Europos medžiaga, tokia, kokia nepakitusi pateikiama nuo Krahe laikų (t. y. daugiau kaip penkis dešimtmečius), veikiausiai nepatrauks jaunųjų indoeuropeistų, kurie labiausiai galėtų suteikti šiai sričiai naują impulsą, nes jos pateikimo būdas atrodo atgyvenęs.⁹

Tai anaiptol nesumenkina minėtų tyrėjų ir panašiai dirbusių jų kolegų mokslinių rezultatų vertės. Jų nuveiktas darbas išties buvo didelis, tačiau mokslas vystosi – o pastaraisiais dešimtmečiais tai ypač pasakytina ir apie indoeuropeistiką. Jei senosios Europos tyrimai vėl nori sudominti indoeuropeistiką, tiksliau, indoeuropeistus, ir sulaukti jų dėmesio, jie turi stengtis atitikti šiandien indoeuropeistikoje etimologijoms keliamus istorinės fonologijos ir žodžių darybos reikalavimus. Vaizdžiai tariant: žinoma, būstus dar galima šildyti malkomis kūrenamomis krosnimis ir apšviesti žibalinėmis lempomis, – tačiau ar tikrai būtina tai daryti ir dabar, kai turime centrinį šildymą ir elektros lemputes, nebent nėra kitos išeities arba pernelyg mėgstame romantiką?“¹⁰

⁹ Be Udolpho ir Schmidto, reikia paminėti ir senosios Europos hidronimijos atradėją, Schmidto mokytoją Hansą Krahe (1898–1965).

¹⁰ Bichlmeier 2012b: 14f. – Dieses längere als solches auch gekennzeichnete Selbstzitat sei mir an dieser Stelle in einer Erwiderung auf Udolph, den Meister des nicht gekennzeichneten Selbstzitats (vgl. Bichlmeier 2011d: 109f.; 2012a: 278) erlaubt.

Straipsniai / Articles

13

HARALD BICH LMEIER

3. PASTABOS APIE PASIRINKTAS UDOLPHO KRITIKOS AR POLEMIKOS VIETAS¹¹

Jau įžanginiuose savo kritikos žodžiuose Udolphas ima neteisingai dėstyti dalykus: kritikuojamame straipsnyje (Bichlmeier 2010a) kritikuojama ne „dabartinė Senosios Europos hidronimijos koncepcijos būklė kaip pasenusi“, o pirmiausia tai, kaip Senosios Europos hidronimijos tyrimų kontekste atliekama etimologija.

3.1. Apie laringalų teoriją ir susijusius dalykus

Norėdami iškart aptarti reiškinį, kurį Udolphas nuolat menkina, pradėkime nuo fonologijos srities dalyko, būtent laringalų fonemų klasės.¹² Tai, kad nespecialistai – o Udolphą reikia priskirti būtent jiems – laringalų, kaip priebalsinių fonemų, rekonstrukciją nuolat laiko abrakadabra ar pan. (ar net ją išjuokia), visų pirma lemia menkos šių nespecialistų indoeuropeistikos žinios ir nenoras deramai įsigilinti į indoeuropeistikos medžiagą – kuri, reikia pripažinti, natūraliai yra kiek gausesnė ir sudėtingesnė nei atskiros filologijos ar pan. medžiaga – bei metodiką

¹¹ Už pastabas ir papildymus prie šio bei tolesnių skyrių dėkoju savo kolegai Sergio Neri.

¹² Urindoeuropiečių fonemų sistema, sprendžiant iš visko, ką galima pasakyti po 200 metų tyrimų istorijos, buvo tokia:

Tenuis (T) | Media (D) | Aspiruota media (Dh) | Frikatyvas (N) | Nosiniai Lūpinis: p | b | bʰ | – | m [m, m̥] dantinis: t | d | dʰ | s [s, z] | n [n, n̥] gomurinis: ḱ | ǵ | ǵʰ | h₁ | – tektalinis { veliarinis: k | g | gʰ | h₂ | – labiovelarinis: kʷ | gʷ | gʷʰ | h₃ | – Likvidiniai (R): r [r, r̥] | l [l, l̥] Balsiai (V): i [i, i̥] | u [u, u̥] (galbūt ir [ī, ū] vienskiemeniuose žodžiuose) e | ē o | ō a | (ā)

Neatsiejama šios fonemų sistemos dalis yra ir laringalų garsų klasė; galbūt tai buvo trijų tektalinių eilių pučiamieji priebalsiai, kaip /s/ buvo dantinės eilės pučiamasis priebalsis.

14

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

įsigilinti. Tačiau panašu, kad tokie su sritimi nesusiję asmenys vis iš naujo mano galintys spręsti apie discipliną ir jos metodus (šiuo atveju – indoeuropeistiką), kurių jie patys deramai neišmano.¹³

Iš esmės laringalai turėtų būti rekonstruojami tik ten, kur jie būtini, remiantis lyginamosios kalbotyros duomenimis, norint paaiškinti paliudytą kalbinę medžiagą ir tarpusavio sąsajas tarp skirtingų kalbų šakų liudijimų.¹⁴ Žinoma, remiantis šiomis patikimomis išvadomis, daromos ir apibendrinamosios išvados. Iš pradžių jos gali peržengti tinkamas ribas, tačiau anksčiau ar vėliau disciplinos vidaus diskusijos paprastai jas vėl nukreipia tinkama vaga. Tai, kad su sritimi nesusiję asmenys, tokie kaip Udolphas (2011: 168), „negali atsikratyti įspūdžio, kad laringalai įvedami, kai tai paranku“, dar kartą aiškiai rodo jo nenorą pripažinti net jau daugelį metų įsitvirtinusių mokslinių tyrimų rezultatų.

Bet kuriuo atveju apie šią fonemų klasę reikia pasakyti, kad ji yra neatsiejama proindoeuropiečių kalbos fonologinės ir morfologinės sistemos dalis ir būtina jai suprasti. Senojo indoeuropiečių laikotarpio atskirose kalbose yra daugybė reiškinių, kuriuos galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad ši aiškiai priebalsinė fonemų klasė kadaise egzistavo. Prie jų priskirtina, pavyzdžiui, taip pat priebalsinė fonema /h/ <h-, -ḫ-, -ḫh-> hetitų, arba apskritai anatolų, kalboje; jos neįmanoma kildinti iš pagal pasenusią nuomonę dažnai rekonstruojamo balsinio(!) *ə;¹⁵ kiek labiau ginčytinas klausimas – ar armėnų kalbos žodžio pradžios h- taip pat gali būti proindoeuropiečių laringalų refleksas; baltų¹⁶ ir slavų kalbose kirčio priegaidžių (akūto ir cirkumflekso) atsiradimas negali būti nuosekliai paaiškintas, nerekonstruojant laringalų;

¹³ Maždaug tas pats reiškinys, nors dar ryškesne forma, pasireiškia kalbant apie rašybą ir bendrinę kalbą, rašybos reformą ir pan.: praktiškai kiekvienas mano galįs kompetentingai apie tai pasisakyti.

¹⁴ Vgl. zu diesem Problem nun ausführlich Alfieri 2011.

¹⁵ Jei, kaip Udolphas kartą minėjo asmeniniame pokalbyje, jo mokytojas Erichas Neu iš tiesų manė, kad negalima pasakyti, ar hetitų /h/ įrodo proindoeuropiečių laringalų egzistavimą, nes /h/ tai yra, tai jo nėra, tai rodo tik tai, kad ir E. Neu savo laikais nebuvo itin pažangus kalbininkas, nes pagrindinės laringalų tęstinumo hetitų kalboje taisyklės buvo žinomos vėliausiai nuo 1920-ųjų ar 1930-ųjų metų. O vėlesniais savo gyvenimo metais E. Neu bet kuriuo atveju pripažino, kad hetitų /h/ yra laringalo tęsinys (asmeninis Elisabeth Rieken pranešimas, 23.3.2012).

¹⁶ Plg. Derksen 1996 passim; Smoczyński 2006 passim.

Straipsniai / Articles

15

HARALD BICHLMEIER

Graikų kalbos proteziniai balsiai ir jų trinarė sistema taip pat paprasčiausiai paaiškinami kaip atsiradę iš pakeistos kokybės epentezinių balsių greta pirminių laringalų; panašiai toje pačioje kalboje aiškinama trinarė refleksų sistema nulinio laipsnio formose, kurių struktūra *(-)KHK(-) (pasenęs variantas: *(-)KəK(-)); be šių priebalsinių fonemų rekonstrukcijos neįmanoma paaiškinti ir kai kurių nosinį infiksą turinčių veiksmažodžių reiškinių indoarijų kalbose ir t. t. Apie visus šiuos reiškinius žr., be kita ko, visus per pastaruosius du dešimtmečius išleistus indoeuropeistikos įvadus ir daugybę kitų darbų.¹⁷ Kitaip tariant, norint iš senųjų indoeuropiečių kalbų rekonstruoti proindoeuropiečių kalbą, šioje kalbos raidos pakopoje būtina rekonstruoti ir laringalus. Be jų apsieiti neįmanoma.

Folglich bleibt auch der Seitenhieb (vgl. Udolph 2011: 168) auf die im Reallexikon der Germanischen Altertumskunde (vgl. Zimmer 2006) gebotene keltische Etymologie zum Volksnamen der Treverer¹⁸ letztlich irrelevant: Udolph ignoriert hier ebenfalls schlicht wieder die vergleichende Evidenz der altindogermanischen Sprachen und die sich daraus ergebende Notwendigkeit des Ansatzes einer laryngalhaltigen Wurzel bzw. eines Stamms uridg. *ueh₁-r-, *uh₁-r- n. ‘Wasser’.¹⁹ Der von Zimmer a.a.O. angenommene Laryngalschwund in der Komposition, gegen den Udolph hier (wie so oft in seinen Arbeiten ohne jegliches Argument) polemisiert, ist eine in der Indogermanistik gut bekannte und allgemein anerkannte

¹⁷ Plg. gerą dešimtį per pastaruosius du dešimtmečius išleistų indoeuropeistikos, laringalų teorijos ar atskirų kalbų įvadų (abėcėlės tvarka): Clackson 2007, Fortson 2004, 2009, Kapović 2008, Lindeman 1997, LIV, LIV², Mallory/Adams 2006, Matasović 1992, 2010, Mayrhofer 2005, Meier-Brügger 2000, 2002, 2010, Meiser 1998, Müller 2007, NIL, Ringe 2005, Rix 1992, Smoczyński 2006 ir kt. – Tarp anksčiau išleistų darbų svarbiausi, be kita ko, yra Rix 1976, Collinge 1985, Mayrhofer 1981, 1986. – Paskutinis beveik laringalų neminintis indoeuropeistikos įvadas yra Szemerényi 1990. – Taip pat paminėtini beveik visi per kiek daugiau nei pastaruosius tris dešimtmečius išleisti etimologiniai žodynai (kurių, kaip žinoma, Udolphas savo darbuose paprastai taip pat neaptaria): EDG, EDHIL, EDL, EDPC, EDPC Add., EDSIL, ESJS, EWAhd, EWAia, EwN, SEJL ir kt. O LEV, EWD, EWdS²⁴, EWdS²⁵ tebėra IEW lygio, todėl apgailėtinai susiklostė situacija, kai dar daugelį metų neužbaigtas EWAhd ir toliau bus vienintelis etimologinis vokiečių kalbos žodynas, reikšmingas indoeuropeistikos požiūriu. Išsamus ir patikimas etimologinis naujosios aukštosios vokiečių kalbos žodynas, atitinkantis dabartinį istorinės lyginamosios kalbotyros lygį, kaip ir toks pat vidurinės aukštosios vokiečių kalbos žodynas, tebėra būtinybė!

¹⁸ Išsamiau apie šią etimologiją ir kitus šio etnonimo kilmės aiškinimo pasiūlymus žr. Sitzmann, Gründzweig 2008: 280–282. Autoriams negalima labiau pagirti už tinkamą indoeuropeistikos tyrimų išvadų panaudojimą; jie turėtų būti pavyzdys kitiems indoeuropeistikos specialistais nesantiems tyrėjams.

¹⁹ Plg. NIL 715–717 ir gausią ten pateiktą literatūrą.

16

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur

Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

reiškinys. Čia būtų galima palyginti, pavyzdžiui, urindoeuropiečių *neḱo-ônḫ₁-o- > *neḱo-ôn-o- > gr. νεογνός „naujagimis“ vietoj kitaip tikėtinos †νεογανός (kai kurių tyrėjų nuomone, galbūt ir †νεογώς) ar pan. Šis graikų kalbos žodis tapo viso tipo pavadinimu.²⁰ Tautovardžio *tre-uer- „pereinantieji per vandenį / upę“ ar pan. etimologijos problema iš tiesų glūdi visai kitur: iki šiol nepavyko rasti vienareikšmės ir visuotinai pripažintos urkeltų *trē „per, anapus“ etimologijos.²¹ Visa kita indoeuropeistikos požiūriu nėra problema.

Insofern ist in diesem Zusammenhang auch der Vorwurf Udolphs (2011: 165), Indogermanisten würden die Rekonstrukte für „bare Münze“ nehmen, unzutreffend: Jedem Indogermanisten ist bewusst, dass er hier mit Rekonstrukten arbeitet: Gleichzeitig dürfen sich Indogermanisten aber auch sicher sein, dass sie hiermit eben über das im Vergleich zu den veralteten Konzeptionen, mit denen Udolph et al. arbeiten, bessere Erklärungssystem verfügen.

Jei visais šiais anksčiau minėtais atvejais Udolphui pavyktų pateikti prasmingą, nuoseklų paaiškinimą, kuris, kaip leidžia laringalų koncepcija, apimtų visus minėtus atvejus ir neįklimptų į kazuistinį smulkmeniškumą, kai kiekvienu konkrečiu atveju vėl remiamasi vis kitokiomis analogijomis, džiaugčiausi, jei jis juo pasidalytų su mokslo bendruomene. Tai, be abejo, sukeltų platesnę diskusiją ir, jei pasiūlymas iš tiesų būtų pagrįstas svaresniais argumentais, galbūt net paskatintų indoeuropeistiką keisti požiūrį.

Tačiau, peržvelgus daugelį jo darbų, veikiau tenka manyti, kad iš jo galima tikėtis tik tolesnio rėmimosi anksčiau minėtais aiškinimo modeliais, kurie jau dešimtmečius yra pasenę. Todėl jis padarytų didelę paslaugą sau ir mokslui, jei susilaikytų nuo tokių pasisakymų šia tema.

Su ką tik aptartu esminiu poreikiu rekonstruoti fonemų klasę – laringalus – glaudžiai susijusi ir Émile’io Benveniste’o dar ketvirtajame dešimtmetyje iškelta hipotezė, kad minimali bent jau urindoeuropiečių daiktavardinių ir veiksmažodinių šaknų struktūra buvo KVK-. Kadangi žodžio pradžioje prieš balsį laringalai, išskyrus pirmiau minėtus atvejus, hetitų

²⁰ Iki šiol susikaupė nemažai darinių, pripažintų užtemdytaisiais dūriniais, kurių antrasis sandas yra *-dʰh₁-o- > *-dʰo- ir kurie sudaryti iš indoeuropiečių šaknies *dʰeh₁- „dėti, statyti, guldyti“; apie šį dūrybos tipą išsamiau ir su nuorodomis į aktualią literatūrą žr. Bichlmeier (2011d: 120–123), o apie visą šią problematiką – pamatinį Hackstein 2002 darbą.

²¹ Plg. EDPC 388, kur pateikiama diskusija ir papildoma literatūra.

Straipsniai / Articles

17

HARALD BICHLMEIER

arba anatolų ir galbūt armėnų kalbose išnyksta – būtent tie atvejai yra aiškus įrodymas, kai hetitų / anatolų kalba išlaiko laringalo refleksą, o kitose kalbose žodis prasideda balse. Todėl niekas neprieštarauja bendrai prielaidai, kad tais atvejais, kai hetitų kalboje nėra atitinkamo etimono, arba tais atvejais, kai, kaip, pavyzdžiui, urindoeuropiečių *#h_₁V- ir kt., hetitų / anatolų kalboje reikia postuluoti laringalo išnykimą, vis tiek galima postuluoti pradinį laringalą. Visi bandymai įrodyti, kad atskirose kalbose žodžiai ar šaknys, prasidedantys balse, jau urindoeuropiečių kalboje privalėjo prasidėti balse (o ne laringalu), laikytini nesėkmingais. Ir šiuo atveju ekonomiškesnė bei tikėtinesnė prielaida yra šaknies pradžios laringalai prieš balsį. Todėl ir toliau visiškai pagrįsta remtis Benveniste’o hipoteze apie urindoeuropiečių šaknies struktūrą, kol nebus įrodyta priešingai.

Jei pagrįstai pripažįstami pirmiau išdėstyti pastarojo daugiau nei šimto metų laikotarpio indoeuropeistikos tyrimų rezultatai, tampa aišku, kad šiandienos indoeuropeistikos požiūriu šaknies rekonstrukcija „*el-/ol-“, kuria, be kita ko, tebesiremia Udolphas (plačiau apie tai – toliau), nebeatitinka mokslo būklės, todėl jos pagaliau reikėtų atsisakyti.

3.2. Apie sonantinius sklandžiuosius priebalsius urindoeuropiečių kalboje

Indoeuropeistams įprasta, kad net ir šiaip atviri kitų sričių mokslininkai, kaip jau parodyta, susiduria su sunkumais rekonstruodami laringalus, nors jų tęsiniai (kaip jau minėta) anatolų kalboje netgi gana aiškiai paliudyti kaip priebalsiniai garsai. Tačiau dar vienas Udolpho teiginys (2011: 165) galiausiai kelia abejonių dėl jo kalbos istorijos ir apskritai lingvistinių žinių: jis netgi abejoja r sonans egzistavimu! Atsižvelgiant į tai, kad ši fonema vartojama, be kita ko, senovės indų kalboje (kuriai netgi yra atskiras šio garso rašmuo), o ES – dviejose valstybinėse ir standartinėse kalbose (čekų ir slovakų), taip pat kitose kaimyninėse ES kalbose (kroatų, serbų, bosnių, juodkalniečių) (visos tai slavų kalbos, kurias slavistas Udolphas turėtų pažinoti), ir kad net vokiečių kalboje šis garsas pasitaiko tarmėse (pvz., alemanų), kaip

18

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

fonema, taigi tai visiškai gerai paliudytas reiškinys, šis skepticizmas yra visiškai nesuprantamas.

Kadangi savo darbuose Udolphas (iki šiol) visuomet aptarinėjo apofonijos reiškinius arba bent jau juos minėjo (nors, žinoma, niekada nesigilino į semantinį turinį, perteikiamą skirtingais apofonijos laipsniais, o, sprendžiant iš jo teiginių, akivaizdžiai ir toliau mano, kad apofonija tėra laisvai pasirenkami šaknų ir priesagų variantai), jis nuolat postuluoja ir nulinius laipsnius (pavyzdžiui, čia, 2011: 172, kur *l̥- laiko nuliniu jo „*el-/ol-“ variantu, apie tai daugiau bus rašoma toliau), todėl natūraliai kyla klausimas, koks dar galėtų būti *KerK- struktūros šaknies nulinis laipsnis, jei ne *Kr̥K-. Ir čia būtų įdomu išgirsti atsakymą.²² Sistema, kurioje nėra /r̥/, bet yra /l̥/ (o taip išeitų, jei Udolpho pastabas jo straipsnyje iš tiesų vertintume rimtai), tipologiniu požiūriu taip pat būtų itin mažai tikėtina.

3.3. Dėl lit. aléti ir panašių formų: daugiau pastabų apie pasenusį „*el-/ol-“ aiškinimą

Taip pat ne kartą Udolpho iškelta tezė (čia, p. 164), esą „*el-/ol-“ lietuvių kalboje tęsiamas formose aléti „tekėti, lašėti; bėgti, skubėti“, nualéti „išsilieti; užtvindyti (laukus)“ (tačiau simplex, regis, niekada nevartojamas apie upes; įdomu ir tai, kad LKŽ kaip vienintelis simplex pavyzdys cituojamas sakinys, kuriame šis žodis pavartotas greta alùs „alus“,²³ o tai, matyt, yra vienas

²² Galbūt šio klausimo sprendimas glūdi ne visai lingvistinėje srityje: kiek man žinoma, Udolphas kilęs iš tokio vokiečių kalbos tarmių arealo, kuriame vartojamas ne liežuvio galiuku tariamas r (apikalinis r), o gomurinis r (uvulinis r). Gomurinis sonantinis r yra itin retas reiškinys ir iš tiesų sunkiai artikuliuojamas; kiek man žinoma, jo nėra ir vokiečių kalbos tarmėse. Šiame tarmės kontekste minėtų kalbų apikalinis r, kurį nesunku tarti kaip skiemeninį garsą, galbūt atrodo labai svetimas, toks, kurio „apskritai negali būti“. Tačiau čia jau patenkame į spekuliacijų sritį, ir, žinoma, pirmenybę teiktume tokioms spekuliacijoms, kurias pagrįstų aukščiau tekste reikalautas paaiškinimas.

²³ Das Lemma des LKŽ sei hier angeführt: 2 aléti, ãli, -ėjo intr. 1. tekėti, varvėti: Alė́te išalė́jo alus, t. y. išėjo, nēr alaus J. 2. bėgti, lėkti: Ji tik iš vieno kiemo į kitą ãli ãli Lnk. 2 išalėti, išali, -ėjo intr. J ištekėti, išvarvėti. 2 nualéti, nùali, -ėjo 1. tr. nutelkšoti, prigirdyti: Vanduo nualėjo žemesnius laukus Grž. 2. intr. nugrimzti: Numarmėjo, nualėjo Sv. (www.lkz.lt am 15.03.2012)

Straipsniai / Articles

19

HARALD BICHLMEIER

Skolinys iš germanų kalbų [plg. SE]L 12; IEW 33 ir toliau jį laiko paveldėtu žodžiu²⁴], ²⁵ tačiau jis turi bent homofoninę šaknį), kelia problemą: SE]L 9 ir toliau veiksmažodį sieja su urindoeuropiečių šaknimi *h₂al- [< *h₂el-]²⁶; tačiau, pasak SE]L, tai tėra transponatas, ir „iki šiol nerasta patikimų atitikmenų“. Kitaip tariant, SE]L autorius Wojciechas Smoczyńskis, pripažintas baltų kalbų, ypač lietuvių ir senosios prūsų kalbos, žinovas, akivaizdžiai nepritaria Udolpho teikiamam aiškinimui.²⁷ Urindoeuropietišką *h₂al- aiškinimą su pasenusiu Udolpho „*el-/ol-“ aiškinimu galima suderinti tik tais atvejais, kai atskirose kalbose vėlyvosios urindoeuropiečių kalbos *o ir *a susiliejimas lėmė, kad nebeįmanoma atskirti urindoeuropiečių šaknies *h₂al- tęsinių nuo urindoeuropiečių šaknies *h₁el(H)- tęsinių o laipsnyje (t. y. urindoeuropiečių *h₁ol(H)-). Tačiau jei dėl to šios šaknys būtų tapusios nebeatskiriamos, kaip tuomet būtų galima patikimai pasakyti, kuri iš jų iš pradžių buvo vartojama?

O LitEW I, 8 šio veiksmažodžio apskritai nemini, o pateikia tik veikiausiai (bent jau netiesiogiai) su juo susijusius vedinius almēs „iš kūno išsiskiriantis skystis, kraujo serumas“, almuō „pūliai“ ir kt.; juos, kaip tuo metu buvo įprasta, taip pat sieja su „*el-/ol-“ (nepateikdamas duomenų apie darybą), o toliau pateikia iš dalies neteisingų, iš dalies bent jau pasenusių ar tikslintinų kitų kalbų lyginamųjų formų. Jei kai kurie ten pat nurodyti siejimo atvejai

²⁴ Kadangi šaknies *alu- postulavimas, kaip IEW, nebeįmanomas, galima (jei šis žodis nepriskirtinas kuriai nors iš kitų pirmiau aptartų šaknų) iš jo abstrahuoti dar vieną šaknį *(H)al- „kartus“ ar pan. Kadangi tokios reikšmės šaknis galėtų pasitaikyti ir vandenvardžiuose, ją iš tiesų reikėtų įtraukti į aptarimą. Tačiau toliau nuo to susilaikysime, kad klausimo dar labiau nesupainiotume. Bet kuriuo atveju ši šaknis dar labiau sumažintų tikimybę, kad visi literatūroje minimi atitinkami vandenvardžiai kildintini iš „*el-/ol- ‚tekėti‘“.

²⁵ Das SE]L (samt Smoczyński 2008, 2009) ist gegenwärtig das einzig verfügbare etymologische Wörterbuch zu einer baltischen Sprache auf dem aktuellen Stand der Indogermanistik. Ein weiteres etymologisches Wörterbuch des Litauischen ist von Rick Derksen in der Leidener Indo-European Etymological Dictionary Series angekündigt; und in Berlin entsteht gerade das Altlitauische Etymologische Wörterbuch (ALEW), das 2013/14 publiziert werden sollte.

²⁶ Čia pažymėtina, kad nereikėtų manyti, jog Smoczyński remiasi šakniniu *-a-; veikiau jis akivaizdžiai priklauso indoeuropeistams, kurie *e spalvos pakitimą greta *h₂ datuoja taip anksti, kad laiko jį jau bendrinės prokalbės reiškiniu, todėl šį spalvos pakitimą pažymi ir savo rekonstruojamuose pagrinduose. Taigi jis tiesiog taiko kiek kitokią žymėjimo konvenciją.

²⁷ Be to, tokioje situacijoje, jei esame linkę į priekabius svarstymus, kyla ir dar vienas klausimas (bent kaip mintinį eksperimentą jį galima leisti): ar galiausiai iš baltų prokalbės skolinio *alu- „alus“ (interpretuojamo kaip „skystis, gėrimas“) negalėjo būti abstrahuota nauja baltų kalbų šaknis *al- „skystas“ ar pan.

20

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

tačiau jei tai pasitvirtintų (pavyzdžiui, žodžių, siejamų su minėtais germanų kalbų žodžiais, arba lot. alga „jūros žolė, jūros dumbliai“ [plg. EDL 33]), tai veikiau dar labiau prieštarautų kildinimui iš „*el-/ol-“.

Čia dera įterpti nedidelę pastabą: IEW, kurį Udolphas kitais atvejais laiko kone vieninteliu etimologiniu indoeuropiečių kalbotyros pobūdžio žinynu, neturi leksemos *el-/ol- „tekėti“: jame pateikiamos tik „1. el-, ol-, _əl-, „spalvos šaknis, reiškianti ‘raudonas, rudas’“ (302–304) [šiuolaikinė rekonstrukcija: *h₁el-], „2. el- ‘ilsėtis’??“ (304f.), „3. el-: ol- ‘būti apipelijusiam, pūti’“ (305) [šiuolaikinė rekonstrukcija: *h₁el(H)-], „4. el-, ol- garsų mėgdžiojimo šaknis“ (306), „5. el-, ol- ‘naikinti, gadinti’??“ (306) [šiuolaikinė rekonstrukcija: *h₃elh₁-]²⁸, „6. el-, elə-: lā-; el-eu-(dh-) ‘varyti, judinti, judėti, eiti’ (306f.) [šiuolaikinė rekonstrukcija: *h₁elh₂-], „7. el-, elə-, su -k-plėtiniu elk-, elək- ‘alkanas, blogas’ (?)“ (307), 8. el-, elēi-, lēi- ‘lenkti’“ (307–309). Kitaip tariant, atrodo, kad net IEW, kurio rengimo metu jau buvo pasirodę nemažai Krahe’s darbų, šios reikšmės pirmiau minėtajai Nr. 6, kuri, matyt, ir yra Udolpho turima omenyje šaknis, nelaikė pirmine.²⁹

Šiame kontekste iš esmės vėl problematiškas yra akivaizdus Udolpho neišmanymas apie naujesnius etimologinius veikalus, išskyrus IEW (tai, kad aptariamame darbe jis cituoja LIV arba LIV², veikiausiai lėmė būtinybė, o ne gilesnis išmanymas). Mūsų kontekste jis, pavyzdžiui, necituoja nė vieno veikalo apie baltų kalbas. Iš kitų jo pateikiamų sugretinimų ypač latv. alots „šaltinis“ kelia abejonių jau LitEW I, 8: ten svarstoma, ar tai negalėtų būti latv. avots „tas pats“ tarmės hiperformos rezultatas. Ta pačia kryptimi galiausiai kreipia ir (nors, žinoma, kaip argumentum e silentio, tai nėra įtikinama) tai, kad LEV nėra leksemos alots, o pateikiama tik LEV avots (LEV 1, 93f.). Vis dėlto mūsų temai reikšmingų svarstymų esama LEV 1, 65, s. v. ala „įduba, siauruma, šaltinis“; tačiau svarstyta ir galimybė, kad šis žodis skolintas iš vid. žem. vok. hol. Toliau su tuo sietinas ir latv. alogs „šaltinis“ (< urbaltiška *alanga-).

Kai kurių problemų, susijusių su minėtu liet. ālmes „iš kūno išsiskiriantis skystis, kraujo serumas“, neįmanoma vienareikšmiškai išspręsti. Mano nuomone,

²⁸ Plg. LIV² 298.

²⁹ Ebenfalls in einer Fußnote sei ein Kommentar zu Udolphs Behauptung (2011: 166) versteckt, dass ich „überzeugendere Versuche“ zur Rekonstruktion der o.g. Wurzel(n) „in der Fußnote versteckt“ habe (in welcher wird von Udolph a.a.O. nicht gesagt, der Nachweis sei hier für den interessierten Leser nachgetragen: Bichlmeier 2010a: 17, Anm. 31). Auch hier zeigt sich wieder, dass Udolph hinsichtlich der Indogermanistik eigentlich eher ahnungslos ist: Die dort angeführten alternativen Vorschläge dürfen als schlicht überholt gelten und wurden nur der bibliographischen Vollständigkeit halber angeführt: Statt *h₁el- bzw. *el₂- wird nun eben *h₁elh₂- rekonstruiert.

Straipsniai / Articles

21

HARALD BICHLMEIER

labai abejotina, ar čia šaknis buvo „išplėsta -m-“ [taip teigia Udolphas], ar veikiau reikėtų kalbėti apie sufiksaciją: jei jau urbaltišku arba dar senesniu laikotarpiu būtų įvykęs „plėtimas“ Udolpho prasme, liet. ālmės apskritai nebegalėtume tiesiogiai sugretinti su liet. alėti, nes tuomet būtų dvi skirtingos (urbaltiškos) šaknys. Jei vis dėlto taip daroma, metodas nėra nuoseklus.

Čia verta pridurti dar vieną svarstymą: jei jau pasitelkiame šaknų plėtinius, t. y. pripažįstame juos buvus realią žodžių darybos galimybę ankstyvuoju proindoeuropiečių kalbos raidos etapu (autorius iš esmės visuomet iš pradžių skeptiškai vertina šią galimybę, o kiti tyrėjai jai atviresni), galima būtų proindoeuropiečių *_h₂elh₂- ir *_h₂elm- laikyti dviem pradinės šaknies *_h₂el- plėtiniais. Tačiau pripažinus tokią etimologizavimo galimybę, vėl nebeliktų pagrindo tiesiogiai lyginti lietuviškų žodžių su -m- ir be jo. ³⁰

Falls nun lit. ālmės seinen Akzent ererbt haben und nicht der métatonie douce verdanken sollte, die bei solchen femininen Ableitungen regelmäßig auftritt (anzusetzen ist urbalt. *ālm’ij̄ā-), würde dies sogar darauf hindeuten, dass die Bildung von einer Wurzel ohne auslautenden Laryngal gebildet worden ist. Es käme hier also wieder der Ansatz *_h₂al- [< *_h₂el-] des SEJL ins Spiel. Angesichts der regelmäßig gerade in Feminina auf urbalt. *-ij̄ā- > lit. -e auftretenden Metatonie³¹ ist das Wort aber letztlich hinsichtlich dieser Frage nicht aussagekräftig. Eine Verknüpfung mit *_h₂elh₂- ‘ziellos gehen’ (das sich problemlos semantisch zu ‘nicht zielgerichtet [aus dem Körper] austreten’ weiterentwickelt haben kann) erscheint somit möglich:³² vorurbalt./uridg. *_h₂elh₂-m-ij̄eh₂- > urbalt. I *ālm’ij̄ā- > urbalt. II *’ālmij̄ā- > ālmė-s ist dann völlig regulär. Und falls nicht schon ein Suffix urbalt. *-mij̄ā- abstrahiert worden ist, ist die Bildung als feminine Ableitung zu urbalt. *al-ma- einzustufen, wobei aber immer noch der semantische Gehalt der ma-Ableitung zu klären bliebe.

Vis dėlto ką tik pateikti paaiškinimai turi vieną išlygą: nei LitEW, nei juo labiau Udolphas nenurodo, kuriai kirčiavimo klasei priklauso minėtieji lietuvių kalbos žodžiai. Be to, abu nepastebi, kad greta liet. ālmės (4) ir almuõ (3) – taigi kilmininko vns. álmenį – esama ir álmė (1) (žr. LKŽ atitinkamus straipsnius).

³⁰ Tačiau galbūt tai tik dar vienas Udolpho kartais netikslaus terminijos vartojimo pavyzdys.

³¹ Vgl. dazu Derksen 1996: 55–66. Zur Metatonie im weiteren Kontext der baltischen Wortbildung vgl. Larsson 2003: 33–86; Mikulėnienė 2005 passim.

³² Kadangi SEJL nepateikia *_h₂al- reikšmės, neatmestina, gal net tikėtina, kad ši šaknis iš tiesų yra ta pati, kuri LIV ir LIV² rekonstruojama kaip *_h₂elh₂-, tik Smoczyński mano, kad ji neturėjo galinio laringalo.

22

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteruropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Taigi tiek almuõ (3), tiek álmē (1) turi akūtinį šaknies skiemenį, kuris, palyginti su cirkumfleksiniu šaknies skiemeniu formoje ālmes (4), laikytinas pirminiu. Bendra nuomone, šį akūtą galima paaiškinti tik tuo, kad šių darinių pagrindą sudaro šaknis ultimae laryngalis. Kitaip tariant, mūsų kontekste pirminiai bet kuriuo atveju yra dariniai, kuriuose nėra metatonijos.

Tačiau toliau reikia pabrėžti, kad almuõ (3), ālmes (4) ir álmē (1) reikšmės neabejotinai leidžia sieti šiuos žodžius ir su ide. šaknimi *h₁el(H)- „būti supuvusiam, tvokti“ (Pokorny sąraše aukščiau – Nr. 3). Ši šaknis tikriausiai glūdi ir kituose baltų leksikos vienetuose, pavyzdžiui, latv. al(u) ksna „pelkėta, liūlina vieta“ (< ide. *h₂ol(H)-s-neh₂)³³ – būdvardiniame vedinyje iš ide. s-kamienio *(s)h₁el(H)-os-, iš kurio, be kita ko, kilo gr. ἕλος n. „pelkė“³⁴, ai. sáras- n. „ežeras, tvenkinys“³⁵ ir kt. Remiantis šia etimologija, šiai giminių grupei galima priskirti ir vok. aukšt. tarm. Eller „žemės ūkio reikmėms nenaudojamas plotas, dykvietė“ (iš pradinės reikšmės „pelkėta žemė“).³⁶

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, siūlytina aptarti dar vieną aléti aiškinimą: jei baltų kalbose reikia postuluoti baltų prokalbės šaknį *al-, reiškiančią „būti pelkėtam, būti prarūgusiam“, liet. almuõ (3), ālmes (4), álmē (1) semantinė raida galėjo vykti visai kitaip: „prarūgęs, supuvęs skystis“ > „iš kūno išsiskiriantis skystis, kraujo serumas, pūliai“. Su tuo susijusi ir galimybė, kad aléti iš pradžių reiškė maždaug „būti pelkėtam“, o tik vėliau, veikiamas daiktavardžių, įgijo reikšmes „tekėti, lašėti“, paskui ir „bėgti, skubėti“. Taip pat negalima atmesti, kad aléti atveju dvi pirminės šaknys ir iš jų padaryti veiksmažodžiai susilieję dėl homofonijos.

Antrinės baltų prokalbės šaknies *alm- susidarymo minėta reikšme galutinai atmesti negalima; galiausiai, atsižvelgiant į vedinį iš baltų prokalbės *-ijā-, toks aiškinimas gal net atrodo labiau tikėtinas (žr. aukščiau). Vis dėlto problema išlieka: apeliatyvinėje leksikoje šaknis aptinkama tik baltų al- pavidalu.

Etymologica, minėtuose šaltiniuose ir kitur etimologiškai su jais siejami baltų vandenvardžiai, prasidedantys El-, kol kas negali būti laikomi savaime suprantamais

³³ Raidė -k- latv. al(u)ksna atsirado dėl visoms baltų kalboms būdingos tendencijos įterpti velarinius priebalsius prieš sibilantus, taigi ji yra antrinė.

³⁴ Plg. EDG 415, kur pateikiamas kitoks aiškinimas pagal senąjį šabloną. Tačiau aukščiau pasiūlytas sprendimas, numatantis s-mobile, fonetiškai nepriekaištingas ir paremtas panašiais atvejais.

³⁵ Plg. EWAia 2, 708. Dabar galima laikyti patikimai nustatyta ten išsakytą prielaidą, kad šis žodis nėra susijęs su ai. šaknimi sar- „bėgti“.

³⁶ Vgl. zum Ganzen ausführlich Neri, Ziegler 2012: 51–56.

Straipsniai / Articles

23

HARALD BICHlMEIER

laikyti susijusiais ir reikšmingais, ³⁷ nes 1) jų balsis gali būti kilęs iš dialekto (dialektinę E- kilmę pirmiausia reikėtų galutinai atmesti), ir – tai dar svarbiau – 2) paprasčiausiai neįmanoma įrodyti, kad visada kalbama apie tą pačią šaknį: be šaknies „*el-/ol-“ (arba ide. *h₁elh₂- ir *h₂elh₂) dar reikia turėti omenyje ir spalvų šaknis ide. *h₁el- „raudonas (rudas)“, *h₁₃al- arba *h₂al- [< *h₂el-] „baltas“³⁸, taip pat ide. *h₁el(H)- „būti papuvusiam, pūti“ – ir tai galioja ne tik baltų, bet, žinoma, ir kitiems upių vardams, tradiciškai priskiriamiems šiai šakniai, pavyzdžiui, ir tiems, kurie nurodyti Krahe lentelėse, kurias Udolphas (čia 2011: 163) mėgsta cituoti ir perspausdinti³⁹: šioje lentelėje nėra nė vienos žodžio formos, kurios priesagos neišvengiamai verstų manyti, kad atitinkama šaknis buvo veiksmažodinio pobūdžioturi. Kitaip tariant, rimtai vertinant (naujesnių) etimologinių darbų pateikiamą informaciją ir atsižvelgiant į minėtų spalvų šaknų egzistavimą, daugumą čia nagrinėjamų vandenvardžių bus galima tikrai priskirti vos vienai iš minėtų šaknų – ir tai, žinoma, galioja ir Udolpho (2011: 167) aptariamiems vandenvardžiams LVŽ (1, 62): juos ir toliau galima su visišku įsitikinimu sieti su „*el-/ol-“ „tekėti“ (tačiau tokiu atveju tai tėra tikėjimo dalykas, turintis labai mažai bendro su mokslu), arba galima pažvelgti tikrovei į akis ir pripažinti, kad, be ide. *h₁elh₂- „nešti, plukdyti kur nors“ (LIV² 235) ir *h₂elh₂- „eiti be tikslo“ (LIV² 264), upių varduose reikia atsižvelgti ir į abi minėtas spalvų šaknis, reiškiančias „baltas“ ir „raudonas (rudas)“⁴⁰, taip pat į *h₁el(H)- „būti papuvusiam, pūti“.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, baltų žodžiams (nebent nauja šaknis būtų abstrahuota iš skolinio arba įvykęs susiliejimas su šaknies *h₁el(H)- ‘būti pelėsių aptrauktam, pūti’ veiksmažodžiu) kaip pagrindas veikiausiai tiktų ide. *h₂elh₂- ‘klaidžioti’. Jei paaiškėtų, kad ši išvada pagrįsta, LIV² atitinkamą vietą reikėtų papildyti liet. aléti.

³⁷ Galiausiai tas pats pasakytina ir apie liet. almēs = ēlmēs.

³⁸ Vgl. dazu ausführlich Bichlmeier 2012c.

³⁹ So etwa Krahe 1964: Tabelle I und II nach S. 62. – In diesem Zusammenhang ist auf eine weitere methodische Unsauberkeit Krahes hinzuweisen, die Udolph durch die Reproduktion jener Tabelle ebenfalls weitertradierte: Zumindest der dort angeführte Flussname „Elira“ ist nirgends belegt, sondern nur Rekonstrukt (als solches richtig gekennzeichnet Krahe 1964: 37) – wird aber in den Tabellen nie als solches gekennzeichnet. Siehe zu diesem Rekonstrukt weiter unten im Text.

⁴⁰ Žinoma, ši šaknis baltų kalbose tikrai išlikusi, pavyzdžiui, liet. élnis ‘elnias’ ir kt.; plg. SEJL 146; PKEŽ 1, 68–70; PJ 1, 77.

24

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Kalbant apie Baltijos šalių ir kitur esančius vandenvardžius, apskritai galioja tokia taisyklė: tik vardai, prasidedantys El- (kurio pradžios balsis nėra atsiradęs dėl umliauto [pavyzdžiui, germanų kalbose] ar tarmiško varijavimo [pavyzdžiui, baltų kalbose]), būtinai priklauso ide. *h₁el- ‘raudonas (rudas)’ arba *h₁elh₂- ‘plaukti kur nors pasroviui’; vardai, prasidedantys Al-, gali būti sudaryti iš bet kurios iš minėtų šaknų (ne mažiau svarbu ir tai, kad vėlyvojo ide. *a ir *o plačiai susiliejo į *a): jie gali būti kildinami iš ide. *h₁/₃al- arba *h₂al- ‘baltas’, *h₂elh₂- ‘klaidžioti’ arba iš ide. *h₁el- ‘raudonas (rudas)’ ar *h₁elh₂- ‘plaukti kur nors pasroviui’ o laipsnio formų, arba iš *h₁el(H)- ‘būti pelėsių aptrauktam, pūti’, taigi iš *h₁ol-, *h₁olh₂- arba *h₁ol(H)-, taip pat, žinoma, iš *h₂olh₂- (tačiau, kiek žinau, patikimų o laipsnio *h₁olh₂- ir *h₂olh₂- šaknų įrodymų⁴¹ nėra). Sprendimą galima priimti tik tais pavieniais atvejais, kai galima bent kiek įtikinamai parodyti, kad tam tikra priesaga gali jungtis tik su tam tikro tipo (veiksmažodine arba būdvardine) šaknimi. Tačiau nei Krahe, nei Schmid, nei Udolphas kol kas nėra pateikę tokių analizių. Jei tokios sąsajos nustatyti nepavyksta, moksliškai sąžininga išvada – sprendimo priimti negalima. Taigi ir čia matome pavyzdį, kaip dėl nuoseklaus mokslinių tyrimų rezultatų nepaisymo atsiradęs alternatyvų nežinojimas gali lemti tariamą etimologinių sprendimų tikrumą.⁴²

Iš to, kas išdėstyta, turėjo paaiškėti, kad visų Udolpfo ir Krahe⁴³ atitinkamame kontekste minimų upių vardų vienareikšmiškai priskirti šakniai „*el-/ol- ‘tekėti’“ tiesiog nebeįmanoma. Kas ir toliau taip daro, pateikia vien nepagrįstą teiginį – ir tai, kad jis tėra nepagrįstas teiginys, nesikeičia net tada, jei jį išsako „vardų valdovas“.

4. ZUM FLUSSNAMEN Ulster

Čia pat pateiksiu ir keletą pastabų apie Udolpfo teiginius dėl upės vardo Ulster: priešingai, nei tvirtina Udolphas (2011: 172), šis upės vardas mūsų kontekste visiškai nesvarbus, nors

⁴¹ Tiek prūs. apr. alne ‘gyvūno oda’, tiek liet. tarm. álnis, álnias ‘elnias’, álnė ‘elnė’, latv. álnis veikiau rodo tarmišką pradžios balsio atvirėjimą, o ne senąjį o laipsnį (plg. ankstesnę pastabą).

⁴² Mano nuomone, ta pati problema – negalėjimas tiksliai nustatyti šaknies – iškyla ir etimologizuojant Elbės vardą; plg. Bichlmeier 2012c.

⁴³ Plg., pavyzdžiui, Krahe 1954: 49, 58.

Straipsniai / Articles

25

HARALD BICHLMEIER

Žinoma, tikriausiai egzistuoja etimologinis ryšys, nes ir šiuose pavadinimuose turėtų slypėti viena iš penkių pirmiau pateiktų šaknų.⁴⁴

In diesen Zusammenhang gehört auch Udolphs Satz (2011: 166): „Zudem ist eine für Gewässernamen überzeugendere Lösung mit einem Ansatz ohne anlautenden Laryngal deshalb vorzuziehen, weil dieser zu sämtlichen europäischen Flussnamen passt.“ Abgesehen davon, dass man Donau auch dann nicht aus „*el-ol-“ erklären könnte – kleiner Scherz am Rande –, sollten die vorangehenden Ausführungen (besonders die oben unter 3.1 zur Wurzelstruktur des Urindogermanischen) klar gemacht haben, dass das natürlich mit einem Ansatz, der dem heutigen wissenschaftlichen Standard entsprechend mit Laryngalen operiert, selbstverständlich auch alles geht – nur die (vermeintliche) Eindeutigkeit der alten Erklärung muss man eben aufgeben. Denn jedem, der ein wenig Ahnung von Indogermanistik hat, ist selbstverständlich, dass eine Form uridg./vorgerm. *H̥(H)-s(t)-ro- (mit dieser Notation, in der *H als Coversymbol für *h₁, *h₂, *h₃ gilt, ist jede der oben erwähnten Wurzeln abgedeckt) ohnehin ebenfalls urgerm. *ulstra- ergeben würde. Auch hier zeigen sich somit wieder Udolphs grundlegende Kenntnislücken auf dem Gebiet der modernen historisch-vergleichenden Sprachwissenschaft bzw. Indogermanistik. Folglich spricht also auch der Flussname Ulster weder für noch gegen eine der oben angeführten Wurzeln, Udolphs Einwand läuft völlig ins Leere. Es hat etwas mit wissenschaftlicher Ehrlichkeit zu tun, dass man derartiges auch irgendwann zugibt und nicht trotz anderer, neuerer Erkenntnisse, die solches in Frage stellen, so tut, als habe man schon alles erklärt.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną problemą, kurią kelia tokio tipo upių vardų grupės (jei apskritai galima taip apibūdinti čia aptariamus vardus) Elster, Alster, Ulster ir kt.; kiek žinau, Udolphas niekada nėra šiuo klausimu pasisakęs, juolab pateikęs atsakymą: kaip gali būti, kad prieš tą pačią priesagą vieną kartą pasitaikė šaknies nulinis laipsnis, kitą kartą – e laipsnis, o dar kitą – o laipsnis? Juolab kad čia kalbama apie galiausiai teminę priesagą, o, visuotinai manoma, teminiai vediniai jau praindoeuropiečių kalboje neturėjo abliauto. Ir šiuo klausimu dar reikėtų pateikti prasmingą ir nuoseklų sprendimą, peržengiantį morfemų analizės – taigi pirmojo etimologijos žingsnio – ribas.

Bet kuriuo atveju minėto tipo upių vardų grupės negali būti kilusios iš vienos bendros paradigmos. Vadinasi, kiekvienas vardas turėjo atsirasti atskirai, todėl ir paaiškinti juos reikia atskirai. Taigi teiginys, kad

⁴⁴ Šiame kontekste galiausiai taip pat visiškai nesvarbūs ir Udolpho svarstymai (2011: 170–172) apie ankstesnius bandymus etimologiškai susieti vandenvardžius su ide. šaknimi *h₂el- „maitinti, auginti“. Aš pats niekada rimtai nesvarsčiau tokios galimybės, nors Udolpho samprotavimai neatidžiam skaitytojui galbūt galėtų sudaryti tokį įspūdį.

26

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

tokios formos „yra viena kitos abliauto laipsniai“ (kaip kartais rašoma) – klaidinga. Skirtingais abliauto laipsniais yra tik šakniniai elementai, panaudoti įvairiems upių vardams sudaryti. Tai visiškai kitokia situacija. Taigi etimologiniu (įskaitant semantinį) požiūriu šis dalykas nieko daugiau nepasako apie vardų tarpusavio santykį, tik tai, kad tam tikram upės vardui sudaryti buvo panaudota kita tos pačios šaknies forma (galbūt, tačiau, skirtingais laikotarpiais).

5. PIRMOJI TARPINĖ IŠVADA

Ankstesni svarstymai apie upės vardą Ulster dar kartą itin aiškiai parodo, kad Udolphas nenori perprasti ir perimti naujų⁴⁵ mąstymo modelių, nors jie jau seniai pasiteisino: iš jo pasisakymų apie laringalų teoriją akivaizdu, kad iki šiol jis jos nesuprato. Tačiau norint ką nors pagrįstai ir įtikinamai kritikuoti arba kritikuojant siekti, kad į tave būtų įsiklausyta – kaip Udolphas kritikuoja laringalų teoriją, – pirmiausia reikia tą dalyką suprasti ir gebėti atsekti kritikuojamų samprotavimų eigą. Jei to padaryti nepavyksta, bet kokia kritika neišvengiamai lieka tuščia kalba.

Jei Udolphas būtų supratęs laringalų teoriją ir jos implikacijas, jau seniai būtų turėjęs pastebėti, kad daugeliu atvejų mano ir kitų tyrėjų pasiūlymais dėl įvairių upių vardų pirmiausia siekta jo (ir kitų tyrėjų) visiškai pasenusį ir atgyvenusį pateikimą atnaujinti iki tokio lygio, kuris šiandien indoeuropeistikos specialistų laikomas standartu. Todėl kai kurios kitos Udolpho pastabos (2011: 167) iš tiesų atsigręžia prieš jį patį, ypač jo teiginys apie menką indoeuropeistikos specialistų susidomėjimą šia medžiaga: indoeuropeistikos specialistų ši medžiaga nedomina (kaip jau užsiminta 2 skirsnyje), nes Udolphas ir kiti ją iki šiol pernelyg menkai ištyrė, nes iki šiol ji nagrinėta taikant labai netobulą metodiką ir, tai reikėtų aiškiai pabrėžti, nes galiausiai jos teikiama nauda pažinimui pagrindinei indoeuropeistikos sričiai (būtent protoindoeuropiečių pamatinės kalbos fonologijos ir morfologijos rekonstrukcijai) yra gana menka. Indoeuropiečių senovės istorijai ir gyvenviečių istorijai tai gali būti kitaip, kai tik bus gauta rezultatų, kuriais būtų galima pasitikėti.

⁴⁵ O „naujas“ čia reiškia nota bene aiškinimo modelį, kurio užuomazgos siekia dar XIX a. ir kuris per pastaruosius tris ar keturis dešimtmečius turi būti laikomas galutinai įsitvirtinusiu.

Straipsniai / Articles

27

HARALD BICH LMEIER

6. EKSURSAS APIE GERMANŲ PROKALBĖS PRIESAGĄ *-stra-

Šioje vietoje dar pateiksiu keletą pastabų apie germanų kalbų -stra- priesagą (taip visiškai teisingai ją jau apibūdino Krahe/Meid 1969: 184; pasenusiu pavadinimu Udolpho darbuose [1994: 243 ir toliau ir kt.] ji paprastai vadinama „-str- priesaga“ – juk teminis balsis vis dėlto yra priesagos dalis, ar ne?). Nepaisant ilgų paieškų, Udolpho darbuose niekur (net ir kitaip šiam klausimui skirtame Udolph 1994: 243–258 skyriuje) nepavyko rasti etimologinio šios priesagos aiškinimo. Jis tik nurodo pirmiau minėtą Krahe/Meid 1969 vietą. Udolpho aiškinimas čia seka Krahe/Meid, ten pat, tačiau visiškai nesuprantama, kodėl jis pabrėžia priesagos vartojimą po gomurinių priebalsių. Be to, atrodo, kad jis pernelyg apibendrino Krahe/Meid teiginius: šie kalba apie „vietovardinius pavadinimus“ Nomina loci prasme (turimi omenyje žodžiai, reiškiantys „arklidę“, „avių tvartą“ ir pan.), o ne vietovardžius onomastine prasme. Taigi palyginimas nėra įtikinamas, kol nepaaiškinama, kaip bendrinio žodžio vartosena galėjo būti perkelta į tikrinių vardų sritį. Be kita ko, pirmiausia reikėtų parodyti, kaip žodžių darybos modelis, kuriuo žymimi žmogaus pagaminti konkretūs daiktai (tai visiškai tinka urindoeuropiečių *-tro- priesagai, su kuria, be kita ko, galima sudaryti Nomina instrumenti [žr. toliau]), galėjo būti perkeltas į žmogaus nesukurtų „vietų“, tokių kaip vandens telkiniai, pavadinimus. Toks perkėlimas, mano nuomone, anaiptol nėra savaime suprantamas ir bet kuriuo atveju reikalautų aiškaus pagrindimo.

Krahe/Meid, ten pat, mano, kad ši priesaga susidarė taip: urindoeuropiečių *-tro- priesaga, daranti Nomina agentis⁴⁶ ir instrumenti, buvo jungiama prie šaknų, besibaigiančių dentaliniu sprogstamuoju priebalsiu (čia, žinoma, reikėtų pridėti ir šaknis, besibaigiančias -s; žr. toliau). Taip garsų dėsnių veikiama iš pradžių atsirado germanų prokalbės *-stra-, vėliau ji buvo iš naujo išanalizuota ir atskirta kaip savarankiška priesaga.⁴⁷ Galiausiai ši priesaga galėjo būti jungiama ir prie balsiu besibaigiančių kamienų, taip susidarė germanų prokalbės variantai *-istra- ir *-astra-.

Tačiau tai nėra vienintelis įmanomas šios priesagos atsiradimo aiškinimas: taip pat galėjo vėliau prie germanų prokalbės *-stV-⁴⁸ kamienų būti prijungta germanų prokalbės *-ra- priesaga arba ta pati priesaga galėjo būti vedama iš pagrindinio

⁴⁶ Šie vediniai galėtų būti sudaryti, prie silpnojo urindoeuropiečių *-tr- kamieno prijungus teminį balsį; tai būtų vediniai iš urindoeuropiečių *-ter-/-tor- kamienų Nomina agentis, taigi urindoeuropiečių *-tr- + *-o-. Ar toks aiškinimas tinka ir Nomina instrumenti, kol kas palikime atvirą.

⁴⁷ Ebenso Hill 2003: 105f.

⁴⁸ Vgl. dazu Krahe, Meid 1969: 3, 163–170. Dazu auch Hill 2003: 105ff. – Nur wenn man dieser Herleitung folgt, kann u.U. ein Zusammenhang mit den lateinischen Adjektiven des Typs silvestris ‚Wald-, waldig‘ hergestellt werden, wie ihn Udolph in einem Vortrag in Leipzig 2008 oder 2009 einmal po-

28

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteruropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

s-kamieno. Pastaruoju atveju, prie kamieno prijungus r turinčią priesagą, tarp jos ir pagrindinio žodžio -s- įsiterptų dentalinis priebalsis, taigi taip pat susidarytų germanų prokalbės *–stra–.⁴⁹ Pastarasis vedinio kilmės aiškinimas, remiantis skirtingais indoeuropiečių kalbose paliudytais s-kamienių ablauto modeliais, turėtų net pranašumą: anksčiau kaip vien antriniai aiškinti priesagų variantai galėtų būti išvesti pagal garsų dėsnius. Pavyzdžiui, proterokinetinio s-kamienio urindoeuropiečių vardininko *ḰéK-os, kilmininko *KK-és-s → *K(e)K-és-os atveju, darant prielaidą, kad antriniai vediniai paprastai sudaromi iš silpnojo kamieno, savaime atsirastų *K(e)K-es-ro- > germanų prokalbės *K(e)K-is-t-ra-. Panašiai būtų galima iš kitokio ablauto s-kamienių išvesti ir priesagų variantus *–stra– (< *–s–(t)–ro–) bei *–astra– (< *–os–(t)–ro–) arba daryti prielaidą, kad vedinys sudarytas iš stipriojo, o ne silpnojo kamieno, nors toks darybos būdas paliudytas retai, bet kartais vis dėlto pasitaiko.

Kitaip tariant, visi esami priesagų variantai galėtų būti atsiradę pagal garsų dėsnius. Dar reikėtų patikrinti, ar lyginant kalbas galima atkurti ir atitinkamus prototipus, t. y. ar šalia germanų darinių su *–(i/a)stra– priesaga – jei ne germanų kalbose, gal kitose indoeuropiečių kalbose – galima rasti ir jiems priklausančių s-kamienių. Tačiau tai turi būti palikta tolesniems tyrimams.

Kad ir kuriam kilmės aiškinimui teiktume pirmenybę arba kuris galiausiai pasirodytų esąs (vienintelis?) teisingas, turėtų būti aišku, kokių etimologinių spragų dar reikia užpildyti.

Be to, iš ankstesnių svarstymų turėtų būti aišku, kad vandenvardžių su germanų prokalbės *–stra– nebūtina sieti su ta pačia etimologine kilme kaip pirmiau minėtų Nomina loci: nors šiuos bendrinius daiktavardžius visai įtikinamai galima kildinti iš pirminių Nomina instrumenti su *–tro– priesaga, to paties negalima teigti apie upių vardus: jie veikiausiai atsirado arba iš antriniu būdu tematizuotų Nomina agentis su *–t(e)r– + *–o–,⁵⁰ arba yra antriniai daiktavardžiai, sudaryti iš senųjų s-kamienių antrinių būdvardžių su *–ro–, kaip parodyta pabaigoje: mano nuomone, šių dviejų semantiškai gana skirtingų daiktavardžių klasių kilmės aiškinimas

... teigė: juk lotynišką priesagos formą galima paaiškinti tik urindoeuropiečių *-s- + *-t- + *-rV- arba *-s- + *-t(e)ro- + *-i-/*-io- (plg. Leumann, Hofmann, Szantyr 1977: 351 ir toliau; Lühr[Ball es] 2008: 126 ir toliau, Weiss 2009: 320); kiti du germanų prokalbei galimi kilmės aiškinimai čia netinka dėl italikų-lotynų kalbų garsų dėsnių. Ar tai atskirų kalbų naujadarai, ar net germanų-italikų izoglosa, dar reikėtų atskirai ištirti.

⁴⁹ Vgl. zum Lautlichen Görtzen 1998: 449–451.

⁵⁰ Plg. aukščiau, 46 pastabą.

Straipsniai / Articles

29

HARALD BICHLMEIER

(būtent Nomina loci, palyginti su upių pavadinimais) kilusių iš skirtingų morfologinių struktūrų, kurios dėl germanų kalbų garsų raidos tapo homofoninės, yra gerokai labiau tikėtina nei nuo seno įsigalėjęs postulatas, kad visa tai turėjo vieną vienintelį išeities tašką. Tačiau ir čia reikia tolesnių tyrimų, kad ši aplinkybė būtų kuo galutiniau išaiškinta.

7. UDOLPHO POŽIŪRIS Į INDOEUROPEISTIKOS TYRIMŲ REZULTATUS: AKCENTO kaitos reiškinių atvejo analizė

Kaip jau turėjo būti aiškiai parodyta kitur, rekonstruotos proindoeuropiečių kalbos ir senosios Europos hidronimijos santykis praktiškai yra vienpusis:⁵¹ Tik tokios žodžių formos, arba šiuo atveju vandenvardžiai, kurios tiksliai atitinka tai, ko galima tikėtis lyginant paliudytas senąsias indoeuropiečių kalbas fonologijos ir morfologijos požiūriu, iš pradžių gali būti laikomos neabejotinai indoeuropietiškomis ir laikomos patikimai etimologizuojamomis. Žodžių formos, kurių priesagų ar priesagų grandinių neįmanoma paliudyti kitų indoeuropiečių kalbų apeliatyvinėje leksikoje, kelia problemų, kaip ir tos, kurių ablauto laipsnių neįmanoma paaiškinti: nebeužtenka (kaip Krahe laikais) konstatuoti, kad kuriame nors žodyje esama vieno ar kito ablauto laipsnio; reikia ir paaiškinti, kodėl jis čia yra ir kokių esama paralelių.

Ypač ryškus bet kokių indoeuropiečių kalbų lyginimo tyrimų rezultatų nepaisymo pavyzdys yra Udolpho pateikiamas upių pavadinimų lenk. Drwęca / vok. Drewenz < „Druantia“, pranc. Druance < lot. Druentia⁵² ir kt. etimologija – tai viena iš tų darinių grupių, kurie kartais išties kelia problemų, nes panašūs į dalyvius.

Šiuos upių vardus Udolph⁵³, sekdamas ankstesniais darbais, be kita ko, Krahe (kartu jį taisydamas), kuris šiai upei dar priskiria pirminę formą „*Dravantia“,⁵⁴ kildina iš „Druantia“. Šiame aiškinime išryškėja pasenę žymėjimo įpročiai, tad—

⁵¹ Vgl. dazu etwa auch Bichlmeier 2012d.

⁵² Plg., pavyzdžiui, ACS 1, 1320f.

⁵³ Vgl. Udolph 1990: 107–112; dort findet sich auch eine Aufstellung der Belege.

⁵⁴ Plg. Krahe: 1964: 45.

30

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

—pirmiausia vėl susiduriame su visiškai pasenusiomis žymėjimo nuostatomis. Geriau būtų rekonstruoti senosios Europos *dru(u)ant(i)jā-, kurią, kaip matyti iš tolesnių Udolpho aiškinimų, galiausiai galima kildinti (dabartiniu žymėjimu) iš ide. (?) *dru(u)-ont-ih₂-/-ieh₂-.

Tačiau taip jau atsiduriame pačioje problemos esmėje: pasak Udolpho, tai esą dalyvio forma. Vis dėlto tokia forma su čia siūlomais apofonijos laipsniais — šaknies nulinis laipsnis, o laipsnis priesagoje ir moteriškosios giminės galūnė — yra neįmanoma. Lyginamosios kalbotyros požiūriu tokia šios šaknies⁵⁵ rekonstrukcija neįmanoma: pirmiausia, ide. šaknis *drēu- „bėgti“⁵⁶ (antrine reikšme galbūt jau ir „tekėti“) kaip apeliatyvas vartojama tik indoarijų kalbose. Šios šaknies nulinis laipsnis paliudytas tik formose, kurios nėra tiesiogiai susijusios su čia nagrinėjamu dariniu, būtent tik su priešdėliu vartojamame PPP ai. -drutá- „nubėgęs“ ir perfekto daugiskaitoje, pavyzdžiui, 3 asm. dgs. perf. akt. ai. dudruvur.

Šios šaknies esamojo laiko formos keliose indoeuropiečių kalbose, kuriose ji apskritai paliudyta, turi pilnąjį laipsnį ir teminį balsį, t. y. ide. *drēu-e/o-. Todėl ide. aktyvusis esamojo laiko dalyvis turėjo būti m. *drēu-ont-, f. *drēu-ont-ih₂-. Nulinio laipsnio veiksmažodinis darinys, iš kurio būtų galima sudaryti aktyvųjį dalyvį su -nt-, turėtų būti sudarytas arba iš ide. šakninio esamojo laiko †dréu-ti, †dru-énti > †dṛu-énti, arba iš šakninio aoristo ar tematinio aoristo, t. y. iš formų, kurios kaip apeliatyvai niekur nepaliudytos. Dalyvis iš minėtų hipotetinių kamienų būtų buvęs †dru-ént-; pagal urindoeuropiečių fonotaktikos taisykles jis turėjo vokalizuotis kaip †dṛu-ént-, o moteriškoji forma tikriausiai būtų buvusi †dru-nt-íh₂- ir būtų vokalizavusis kaip †dru-nt-ih₂-. Kitaip tariant, norint gauti tariamąjį dalyvį, reikėtų sujungti niekur nepaliudyto šakninio aoristo nulinį laipsnį su o laipsnio priesagos variantu, būdingu tik tematinėms formoms — šiuo atveju vien esamojo laiko kamienui. Be to, reikėtų manyti, kad taisyklingas nulinio laipsnio formos skiemenavimas buvo priderintas prie pilnojo laipsnio formos, taigi †dṛu-ént- buvo pakeistas į †dru(u)-ént-. Teoriškai, žinoma, tai įmanoma, ir galbūt kur nors yra pasitaikę. Tačiau man nežinomi lygiagretūs atvejai, kurie neabejotinai rodytų tokią raidą. Būtume dėkingi ponui Udolphui, jei jis pateiktų pavyzdžių, pagrindžiančių jo etimologinius pasiūlymus.

⁵⁵ Teoriškai, žinoma, būtų įmanoma ir tai, kad egzistavo veiksmažodis pagal vadinamąjį tudáti tipą (*KṚK-ē/ó-), tačiau šios šaknies atveju nėra nė menkiausios užuominos apie tai.

⁵⁶ Plg. LIV² 129.

Straipsniai / Articles

31

HARALD BICHLMEIER

Pagal savo pobūdį tai vis dėlto būtų reiškinys, kuris galėjo atsirasti tik atskiroje kalboje, bet jokiu būdu ne prokalbėje. Jei taip yra, šis darinys juo labiau vargu ar gali būti priskiriamas dar tik dialektiškai suskilusiai urindoeuropiečių kalbai, kaip dažnai daroma aiškinant senosios Europos hidronimus; jį reikėtų priskirti vėlesniam laikotarpiui.

Jei postuluojami abu pirmiau minėti aoristo kamienai, kyla ir daugiau neišsprendžiamų problemų: šaknies aoristai sudaromi tik iš veiksmažodžio šaknų, turinčių momentinę reikšmę (mūsų atveju šaknies reikšmė turėtų būti maždaug „ištekėti“ arba „(už)plūsti“, tačiau akivaizdu, kad taip nėra). Čia aptariama šaknis neabejotinai yra duratyvinė („bėgti“, galbūt antrine reikšme „tekėti“). Todėl ji, ko gero, niekada nėra sudariusi šaknies aoristo. Be to, nulinio laipsnio tematinis aoristas greta tematinio esamojo laiko yra galimas, bet mažai tikėtinas. Tematiniai aoristai taip pat priklauso vėlyvam urindoeuropiečių kalbos raidos tarpsniui. Vadinasi, ir tematinio aoristo postulatavimas iš esmės vėl prieštarautų tezei, kad senosios Europos hidronimija yra tiesioginis urindoeuropiečių kalbos palikimas.

Galiausiai dar reikia apmąstyti, kokią reikšmę būtų turėjęs šaknies aoristo veikiamosios rūšies dalyvis: čia tektų numatyti maždaug reikšmes „ištekantis“, „(vieną kartą) išsiliejantis / persiliejantis“. Ar tai iš tiesų tinka upei? Iš viso to neišvengiamai išplaukia, kad klasikinis, arba Udolpho, aiškinimas negali būti teisingas.

Taigi teks toliau ieškoti aiškinimo, suderinamo ir su lyginamosios kalbotyros išvadomis.

Viena iš galimybių, kurią reikėtų apsvarstyti, – ar, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas problemas, nederėtų rinktis etimologijos, grindžiamos posesyviniu būdvardžiu m. *dru-u̯ént-, f. *dru-u̯ṇt-ih₂-, kuris reikštų „turintis daug medžių“ (galbūt ir „miškingas“). Tuomet seniausių upių vardų paliudytiems –e formos variantams, kurie juk yra moteriškosios giminės, tektų numatyti paradigminį sulyginimą pagal vyriškosios giminės formas (tai būtų visai įprastas procesas), o iš pradžių nulinio laipsnio priesagą turėjusi moteriškoji forma, kaip užsiminta pirmiau, galėjo būti tęsiama kaip *dru-u̯ṇt- > Druant-. Fonetiškai ši etimologija galėtų paaiškinti ir vandenvardžių variantus su <-uant->, ir tuos, kuriuose yra <-uent->; semantiniu požiūriu ji taip pat nekelia problemų: upė galėjo būti apibūdinama kaip miškinga ar turinti daug medienos, nes dažnai nešdavo plukdomą medieną arba tekėjo tankių medynų apsuptyje. Atsižvelgiant į tai, kad kol kas tai vienintelė galimybė paliudytas formas be prieštaravimų suderinti su urindoeuropiečių kalbos morfologine sistema,

32

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

šiai etimologijai neabejotinai teiktina pirmenybė prieš Udolpho aiškinimą, nes ji vienintelė leidžia paliudytas formas suderinti su urindoeuropiečių kalbos morfologine sistema be prieštaravimų.⁵⁷

Šių upių vardų etimologijos kontekste verta paminėti dar vieną pavyzdį, rodantį, kaip Udolpho indogermanistikos žinias reikėtų atnaujinti – žinoma, darant prielaidą, kad tai nėra sąmoningai iškreiptas pateikimas, kuriuo siekiama tariamai paremti savo teoriją nuorodomis į indogermanistikos darbus. Aptardamas čia nagrinėjamą upių vardų grupę, siejamą su Druentia/Druantia, jis cituoja (1990: 111f.) Alfredo Bammesbergerio straipsnį (1981). Kaip aiškiai matyti jau iš pavadinimo, šiame straipsnyje nagrinėjami tik atematiniai veiksmažodžių kamienai. Kaip paaiškinta pirmiau, indoeuropiečių prokalbės *dreụ- paliudytas tik tematinis esamasis laikas. Taigi visa tai visiškai nesusiję su čia aptariamu atveju. Be to, Bammesbergerio ten pat nurodytos -ant- formos, kuriomis remiasi Udolphas, yra arba senosios indų kalbos formos (dėl senosios indų kalbos garsų dėsnių ši pozicija neleidžia tiesiogiai nustatyti, ar jų balsis kilo iš indoeuropiečių prokalbės *e, *a, ar *o), arba tai, pasak Bammesbergerio, analogiškai susidariusios graikų kalbos formos, priklausančios veiksmažodžiams, kurių šaknies balsis prograikų kalboje yra *ā-; pagal šiandieninę (ir jau 1990 m. paplitusią) nuomonę jas bet kuriuo atveju tikslinga kildinti iš spalvą keičiančio indoeuropiečių prokalbės *h₂ poveikio (indoeuropiečių prokalbės *sth₂-ént- > prograikų *stānt-), o gal šiuo atveju geriau aiškinti Osthofo trumpėjimu – ilgojo balsio trumpėjimu prieš sonantės ir sprogstamojo priebalsio junginį (indoeuropiečių prokalbės *stéh₂-ṇt- > prograikų I *stānt- > prograikų II *stánt-), jei tai būtų prograikų darinys. Jei garsų raida būtų vykusi be trikdžių, šio veiksmažodžio formai galbūt net būtų tekę tikėtis indoeuropiečių prokalbės *stéh₂-ṇt- > prograikų I *sta.at- > prograikų II *stāṭ-,⁵⁸ o tada šioje formoje vėl galėjo būti analogiškai atkurtas antrinis -nt-, būdingas dalyviams (po to ilgasis balsis vėl galėjo būti sutrumpintas pagal Osthofo dėsnį).⁵⁹ Kitaip tariant, formos su -ant- (tiek pagal Bammesbergerio laringalų neįtraukiančią, tiek pagal čia ginamą, laringalus pripažįstančią indoeuropiečių prokalbės sampratą) atsirado vien dėl vidinių graikų kalbos procesų, arba inne-

⁵⁷ Reikia atkreipti dėmesį, kad šį pasiūlymą būtina skirti nuo ankstesnių pasiūlymų, kuriuos cituoja ir Udolphas (1990: 109f.) ir kuriuose taip pat etimologijos pagrindu laikomas žodis, reiškiantis „medis, mediena“. Tie pasiūlymai dažniausiai taip pat atspindi pasenusias žodžių darybos sampratas ir daugiausia numato, kad vandenvardis buvo sudarytas tik slavų kalboje.

⁵⁸ Jei manoma, kad Lex Rix veikimas galimas ir žodžio vidaus pozicijoje, prireikus galima rekonstruoti uridg. *stéh₂-ṇt- > urgr. I *sta.ant- > urgr. II *stānt- > urgr. III *stant-.

⁵⁹ Kad tokie atkūrimai nėra būtini, rodo senosios indų kalbos pavyzdys: kai kuriose veiksmažodžių klasėse išliko priesagų variantų -ant-: -at- (< urindoeuropiečių *-ént-: -ṇt-) sambūvis.

Straipsniai / Articles

33

HARALD BICHLMEIER

indų kalbų garsų kaitų. O -ont- čia niekur nėra įrodymų. Taigi tariamo Udolpho postuluotų formų įrodymo (pavyzdžiui, minėtosios „Druantia“) nėra. Todėl Udolpho argumentaciją reikia atmesti kaip neteisingą.

Dar kartą pabrėžkime: apofonija nėra atsitiktinis reiškinys nei šaknyje, nei priesagose (nei galūnėse, tačiau tai čia neaktualu). Jai galioja gana griežtos taisyklės, kurias indoeuropeistika, regis, jau didžiąja dalimi ištyrė. Nuolatinis tokių žinių nepaisymas gali lemti tik tai, kad, viena vertus, prarandamas ryšys su mokslo raida ir (arba) taip gauti rezultatai (t. y. rekonstruoti visiškai pasenusiais metodais) laikomi netinkamais arba nereikšmingais, o kita vertus, tokį mokslinį darbą, remiantis šio straipsnio pradžioje pateikta citata, tenka vadinti naiviu (priešingai nei tikrąjį, pagrįstą mokslą – šiuo atveju dabartinės krypties indoeuropeistiką).

8. ANTROJI TARPINĖ IŠVADA

Taigi kaip dar vieną tarpinę išvadą galima konstatuoti štai ką: Udolphas griežtai kritikuoja indoeuropeistų rekonstrukcijas ir net vienoje vietoje, regis, siekdamas diskredituoti indoeuropeistikos metodiką, rašo apie „„re“konstruotas“ (2011: 165) formas, tačiau pats, regis, taip pat rekonstruoja (bent jau prieš žodžių ar šaknų formas jis irgi vartoja žvaigždutes, paprastai žyminčias rekonstruotą žodžio formą); jis tik tai daro pasenusia metodika, taigi prasčiau nei bet kuris indoeuropeistas (ar indoeuropeistikos studentas).

Tai, kad, kaip turėjo paaiškėti ir ankstesniuose skyriuose, indoeuropeistikoje mokslinė diskusija kai kuriais klausimais ir dėl nemažos dalies rekonstrukcijų vis dar vyksta, stebėtinai dažnai tų pačių anksčiau minėtų pašaliečių laikoma šios mokslo srities silpnybe, nors būtent tokia diskusijų kultūra turėtų būti kiekvienos humanitarinių mokslų disciplinos stiprybė. Juk pažanga pasiekiama tik diskutuojant ir keičiantis nuomonėmis. O sritys ar disciplinos, kuriose vyrauja vieno ar kelių asmenų pažiūros, kai šie, galbūt, net nesugeba nuolat atnaujinti savo disciplinos ir įsisavinti naujų krypčių (kurios kartais gali ateiti ir iš gretimų disciplinų), o viską daro „taip, kaip visada buvo daroma“, ilgainiui kenkia atitinkamai disciplinai.

34

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Šia prasme Udolpho pobūdžio senosios Europos hidronimijos tyrinėjimai akivaizdžiai yra atgyvenęs modelis, ir iš tiesų jau metas, kad šio klausimo pagaliau vėl imtųsi indoeuropeistai.

9. APIE UDOLPHO PASTABAS DĖL UPĖVARDŽIO Iller ETIMOLOGIJOS

Kommen wir nun zu weiteren Punkten der Polemik Udolphs (2011: 169), in denen er – wie eingangs schon an einer anderen Stelle moniert – wieder (absichtlich?) meine Darstellung etwas verzerrt wiedergibt:

Savo straipsnyje aiškiai nurodžiau, kad ne tik laikau seniausių Illerio pavadinimo liudijimų pradžios H- neetimologiniu (ką, regis, mano ir Udolphas, taigi šiuo klausimu sutariame), bet ir paprastąjį -l- laikau bent jau įtartinu, nes abiem atvejais būtina atsižvelgti į, kaip pats pavadinau, „vienuoliškąją etimologinę“ lot. hilaris „linksmas“ interpretaciją.⁶⁰ Udolphas šios galimybės visai neaptaria. Be to, buvo parodyta, kad nuo XII a. dažniau pasitaikančios geminatos žodžio viduje laikytinos kalbiškai realiomis, tačiau man nežinoma jokia galimybė, kaip upės pavadinime, esą kildinamame iš *Elira-, pereinant iš senosios aukštaičių vokiečių kalbos į vidurinę aukštaičių vokiečių kalbą galėjo atsirasti geminata. Dabartinėje savo argumentacijoje Udolphas mėgina šią problemą apeiti gudrybe: jis pateikia tik vidurinės aukštaičių vokiečių kalbos formą ir apskritai nenurodo jokios senosios aukštaičių vokiečių kalbos formos. Jis rašo: Iš *Elira „dėl -i- poveikio pradžios E-^[61] visiškai reguliariai atsirado vidurinės aukštaičių vokiečių kalbos forma *Ilere, o dėl nekirčiuoto skiemens redukcijos susidarė paliudytos formos Ilre, Ilr. Tik vėliau atsirado geminata. Laringalai neturėjo jokios reikšmės.“ Iš tiesų laringalai neturi reikšmės vidurinės aukštaičių vokiečių kalbos nekirčiuotų skiemenų redukcijai – tik, kiek žinau, niekas niekada ir neteigė, kad turi.

Udolphas neaptaria mano iškeltos problemos: senosios aukštaičių vokiečių kalbos laikotarpiu pirmiausia paliudytos tokios formos kaip (H)ilar- (rečiau ir (H)iler-, taip pat vieną kartą (H)il(i)r-). Tačiau iš postuluojamos „*Elira“ formos negalima savaime išvesti senosios aukštaičių vokiečių kalbos (H)ilar-. Ir vėl grįžtame prie mano argumentacijos išeities taško: jei H- ir -a- galima priskirti lot. hilaris poveikiui, tai, žinoma, taip pat galiotų ir paprastajam -l-. O kadangi pats Udolphas dabar, dėkui Dievui, pateikia ankstyvą paliudijimą apie

⁶⁰ Vgl. Bichlmeier 2010a: 27f.

⁶¹ Specialistai čia kalbėtų apie „pakėlimą“.

Straipsniai / Articles

35

HARALD BICH LMEIER

Nurodydamas geminatą: „804 Hillergaugensem“, man atrodo dar labiau tikėtina, kad būtent forma su geminata yra sena, o ne forma su paprastuoju -l-. Iš esmės kur kas labiau tikėtina, kad lotyniškai rašę vienuoliai neužrašė germaniškosios ar senosios aukštaičių vokiečių kalbos geminatos, nei kad paprastasis priebalsis būtų buvęs užrašytas kaip geminata. Kaip iš paprastojo -l- XI, XII ar XIII a. turėjusi atsirasti geminata, kaip teigia Udolphas, lieka visiškai nesuprantama: taip paprasčiausiai nebūna, todėl tai nenurodoma ir nė vienoje gramatikoje. Iškalbinga, kad savo straipsnyje Undolphas nepateikia nė vienos iš daugybės senosios ir vidurinės aukštaičių vokiečių kalbos gramatikų, juo labiau – kokios nors istorinės vokiečių kalbos gramatikos. Priešingai, atsižvelgiant į jo cituojamas vidurinės aukštaičių vokiečių kalbos „paliudytas formas Ilre, Ilr“, kyla įtarimas, kad jis svarsto, ar geminata negalėjo atsirasti dėl po jos einančio -r-: tokio reiškinio tikrai būta, tačiau 500–1000 metų anksčiau, būtent vakarų germanų priebalsių geminacija prieš *-r-/-l-/-m-/-n-/-u-.⁶²

Jeigu vis dėlto Udolphas galėtų pateikti svarbių įrodymų ir antrinės literatūros citatų apie, mano manymu, jo išgalvotus vokiečių kalbos istorijos garsinius reiškinius, mokslas jam tikrai būtų dėkingas. Tačiau tenka baimintis, kad jam to padaryti nepavyks.⁶³

Taigi jau čia prieiname prie išvados, kad nuo seno gyvuojantis ir Udolpho atkakliai ginamas (būtent todėl, kad jis senas) Ilerio vardo etimologijos aiškinimas paprasčiausiai nepasiteisina, todėl jo reikia atsisakyti.

Toliau aptardamas šio vardo etimologiją, šįkart jame esantį priesagą, Udolphas, viena vertus, demonstruoja kiek keistoką autoritetų garbinimą, kita vertus, čia išryškėja ir germanų bei vokiečių kalbų garsų istorijos žinių spraga:

169 p. jis iškart nurodo, kad Adolfas Bachas savo vietovardžių tyrinėjimo veikale priesagas „-ra, -ara, -ura, -ira, -era“ savaime suprantamai laiko „moteriškosios giminės upių vardų“ priesagomis. Šios priesagos, savaime suprantama, egzistuoja kuriame nors lygmenyje arba tam tikrame kalbos raidos etape, tačiau nei Bachas, nei Udolphas nepasako, kuriame: kaip, regis, galima spręsti iš abiejų autorių pasisakymų

⁶² Plg. Krahe/Meid 1969: 1, 104–107.

⁶³ Kaip kitus pavyzdžius, rodančius, kaip nerūpestingai Udolphas elgiasi su istorinių garsų, formų ir reikšmių tyrimų duomenimis iš įvairių kalbų (ypač iš urindoeuropiečių ir germanų kalbų), galima paminėti jo Magdeburgo vietovardžio etimologiją Magdeburg (kuriai pagrįsti jis išgalvojo germanų būdvardį „*magath- ‘didelis’; plg. Bichlmeier 2011d) arba jo garsų istorijos požiūriu šįkart nepriekaištingą, tačiau semantiškai visiškai nepatenkinamą vietovardžių su Hall- etimologiją (pasak Udolpho, „šlaitas“ ar pan.; plg. Bichlmeier 2012e, 12 išn., kur nurodoma svarbi literatūra).

36

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

galima spręsti, kad kalbama apie sinchroninį vėlyvosios bendrosios vakarų germanų kalbos (o dažnai net dar vėlesnį) etapą. Kitaip tariant, ir čia vėl nepateikiama jokių priimtinų ar net prasmingų etimologijos duomenų: šiose germanų ar per germanų kalbas perduotos kilmės upių vardų priesagose esantis -r- gali būti kilęs iš urindoeuropiečių *-s- arba *-r-; prieš -r- buvę balsiai -a- gali tęsti vėlyvosios urindoeuropiečių kalbos *a, *o, galbūt ir *ā, -u- galėtų būti kilęs iš *u, *ū, -i- – iš *e, *i ir, tikriausiai, taip pat *ī, o -e- greičiausiai tęsia *e, jei šios žodžių formos nėra paliudytos formos, atspindinčios vėlyvojoje senojoje aukštaičių vokiečių kalboje prasidėjusį nekirčiuotų skiemenų redukavimą iki /ə/.

Tik išsiaiškinus visa tai dėl kiekvienos atskiros vardo formos (arba bent jau dėl pakankamai didelės, taigi reprezentatyvios, jų imties), galima prasmingai svarstyti, kurias vardų formas iš tiesų galima palyginti su negermaniškais arba ne per germanų kalbas perduotais vardais, kurie taip pat turi „priesagą -ira“ (Udolph 2011: 169; jei rašyba be žvaigždutės vartojama sąmoningai, Udolphas čia daro dar vieną metodologinę klaidą, nes tuomet lygina iš tiesų paliudytas vieno regiono žodžių formas su kito regiono rekonstruotomis formomis, taigi samprotauja ne apie tą patį laikotarpį)⁶⁴. Ir čia pirmiausia būtina laikytis ką tik išdėstyto metodo ir išsiaiškinti, iš ko galėjo kilti priesagoje esantys balsiai ir priebalsiai. Tai galioja ir Udolpho (2011: 170) nurodytiems upių vardams, kuriuose jis įžvelgia „neabejotiną priesagą *-ira“: ir čia iškalbinga tai, kad jis, kaip dažnai šiame ir daugelyje kitų straipsnių, nenurodo, kuriam kalbos raidos etapui priklauso jo „(*)-ira“. Jei tai nėra tyčinis mėginimas nuslėpti savo paties neapsisprendimą ar neišmanymą ir (arba) suklaidinti skaitytoją, tai dar vienas iš daugybės terminologinių netikslumų Udolpho darbuose: jei priesaga (ar priesagų junginys) būtų urindoeuropietiška, reikėtų rašyti *-ireh₂- arba vėlyvosios urindoeuropiečių kalbos *-irā-; jei ji būtų proindogermaniška, reikėtų rašyti *-irō-; jei ji būtų tik vakarų germanų, galėtų tikti *-ira-, tačiau tuomet ji galėtų būti kilusi iš progerma­niškų *-irō- arba *-izō-. Labai norėtųsi žinoti, ką Udolphas iš tikrųjų turi omenyje – tada būtų galima kur kas tiksliau aptarti jo (tariamus) argumentus.

⁶⁴ Panašų metodą Vennemannas taiko daugelyje savo darbų, pavyzdžiui, grįsdamas vaskoniškas etimologijas lygina viduramžių vokiečių vietovardžių ir upių vardų formas su šiuolaikiniais baskų kalbos žodžiais, užuot, kaip reikalautų metodika, lyginęs lyginamų baskų kalbos žodžių pro baskų kalbos rekonstrukcijas su vietovardžių ir upių vardų formų rekonstrukcijomis iki senosios aukštaičių vokiečių kalbos ir progerma­nų kalbos.

Straipsniai / Articles

37

HARALD BICH LMEIER

Bet kuriuo atveju švariai palyginti visus minėtus vandenvardžius galima tik tada, kai išaiškinama kiekvieno jų etimologija. Kol kas daugumos šių (pagaliau deramai tirtinų) vardų atveju turime nebent pirminę, preliminarią morfemų analizę – nieko daugiau.

Apie tai, kad Udolpho istorinio germanų kalbų garsų mokymo išmanymas tebėra neišsamus, šiame kontekste liudija ir jo teiginys (Udolph 2011: 169) apie rotacizmą, t. y. urgerm. *-z- > -r- perėjimą: „Toks dalykas įmanomas tik urgermaniškoje srityje, taigi urgermanų gyvenamoje teritorijoje.“ Visiškai nepriklausomai nuo to, ar Udolpho germanų protėvynės lokalizacija platesne prasme Šiaurės Vokietijoje jums atrodo įtikinama (už Udolpho ir jo mokinių rato ribų tai anaiptol nelaikoma patikimai nustatytu dalyku),⁶⁵ nekelia abejonių tai, kad rotacizmas yra palyginti vėlyvas reiškinys: (Biblijos) gotų kalba (IV a. pabaiga, VI a. rankraštis [Codex argenteus]) rotacizmo nežino, kaip ir ankstyvieji runų įrašai. Kaip žinoma, gotų kalba fonemai /z/ turėjo net atskirą grafemą <z>, plg. got. saislep šalia saizlep arba got. huzds ir vok. Hort). Nors dėl negausių liudijimų šio garsų pokyčio datavimas, žinoma, lieka nepatikimas, Vakarų germanų kalbose jį veikiausiai galima datuoti ne anksčiau kaip pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pirmąja puse, o gal net tik jo viduriu. Viena iš nedaugelio galimybių kiek tiksliau datuoti šį garsų pokytį galėtų būti susijusi net su vandenvardžių suteikimu: jei priimame čekų upės pavadinimo Jizera, vok. Iser (1297 m. Gizera) etimologiją (apie 165 km ilgio, dešinysis Elbės intakas) ir šio pavadinimo kildinimą iš vakarų germ. */izero-/ < (ankstyvosios) urgerm. *isa/erā- (arba < urkelt. *isaro/ā- [jei daroma prielaida apie tarpinį urkeltų kalbos etapą]) < urindoeurop. *h₁ish₂-(e)ró/éh₂-^{66, 67}, tuomet šis vardas įrodo, kad slavams atvykus į Bohemijos baseiną – visuotinai manoma, jog tai įvyko tik VI a. – jie dar girdėjo pavadinimą su žodžio vidurio skardžiuoju pučiamuoju priebalsiu, o ne su -r-. Vokiškąjį pavadinimą Iser reikia laikyti antriniu skoliniu iš čekų kalbos. Jei tai teisinga, 500 m. po Kr. tampa terminus post quem Vakarų germanų kalbų rotacizmui.

Iš viso to tiesiogiai išplaukia, kad šį garsų pokytį dar galėjo patirti ir germanų kalbų žodžiai, palyginti vėlai susiformavę bendrojoje germanų kalboje—

⁶⁵ Plg., pavyzdžiui, Wagner 1994/95.

⁶⁶ Plg. Blažek 2010: 32.

⁶⁷ Išsamiai apie kai kuriuos iš šio etimono sudarytus vandenvardžius žr. Bichlmeier 2011c ir Bichlmeier 2012b.

38

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

ų kalboje, bet vis dėlto susiformavę pakankamai anksti; taip pat ir germanų iš kitų kalbų pasiskolinti žodžiai dar galėjo patirti šį pokytį. Darant prielaidą, kad germanai ne vėliau kaip nuo III a. po Kr. gausiai atsikėlė ir į Illerio upės baseiną (pirmieji įsiveržimai į Dekumato žemę vyko jau nuo II a. antrosios pusės), nematau jokios problemos, kad germanai patys galėjo sudaryti formą *ellizō– arba išgirsti ir perimti panašiai skambančią negermanišką (galbūt greičiausiai keltų?) vardo formą, kuri vėliau būtų pakitusi taip pat kaip visi kiti germanų kalbų žodžiai.⁶⁸ Kad Illerio pavadinimas iš tiesų yra germaniškos kilmės, ir toliau laikau įmanomu dalyku; esu pasiūlęs etimologizavimo kelią, kuris, mano nuomone, tinkamai atsižvelgia į istorines aplinkybes ir garsų raidą. Esu atviras pasiūlymams, kaip šią etimologiją būtų galima patobulinti, o Udolpho išdėstyti argumentai yra žingsnis atgal.

Trumpai tariant: ir čia vėl nėra nė ženklo etimologijai kaip žodžio aiškinimui visais lygmenimis; pateikiami vien aprašymai vienos ar, tikėtina, net kelių sinchroninių būsenų, kurios neteisingai nagrinėjamos kartu (tikriausiai net iš kelių kalbų), ir pirminė morfemų analizė. Nepriklausomai nuo čia aptartų germaniškų ar per germanų kalbas perimtų upių pavadinimų, reikia nagrinėti ir neabejotinai negermaniškus ar ne per germanų kalbas perimtus upių pavadinimus, turinčius panašių priesagų. Ir jų atveju pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar galėjo įvykti rotacizmas ir kokia yra atskirų balsinių elementų kilmė. Udolpho atliekamas visų šių panašių priesagų, paplitusių didelėje Europos dalyje, sugretinimas metodologiniu požiūriu kelia didelių abejonių tol, kol atskirų formų etimologija nėra aiški, ir iš esmės gali lemti tik klaidingus rezultatus. Ir čia vėl akivaizdu, kaip būtina būtų tai,

⁶⁸ Absoliučiai datuoti priešistorinius (t. y. įvykusius iki kalbos užrašymo) garsų pokyčius visuomet sunku, tačiau čia verta paminėti naujesnę vidinę urgermanų kalbos chronologiją, kurią pagrįsta laikyti tikėtina Mottausch (2011: 2f., 173f.). Mottausch savo „Urgermanų kalbą III“, kurios kalbinės ypatybės atitinka įprastai indoeuropeistikoje rekonstruojamą urgermanų kalbą, datuoja laikotarpiu nuo I a. pr. Kr. iki II a. po Kr.; ši kalbinė būsena turėjo susiformuoti iki gotų migracijos (II a. pabaigos po Kr.). Šioje „Urgermanų kalboje III“ rotacizmas *z > r jokiu būdu dar nebuvo įvykęs. Taigi jeigu šis garsų pokytis neįvyko netrukus po to, t. y. pirmaisiais III a. po Kr. dešimtmečiais (o kol kas nėra jokių tai patvirtinančių duomenų), ši chronologija taip pat rodo, kad į Alpių prieškalnes įsiveržę germanai savo kalboje dar turėjo garsą /z/.

Straipsniai / Articles

39

HARALD BICHLMEIER

visą susijusią medžiagą dar kartą peržiūrėti, iš naujo įvertinti pagal šiandienos kriterijus ir, svarbiausia, prieš imantis didelės sintezės, pirmiausia atskirai išsiaiškinti atskirų vandenvardžių etimologijas. Atsižvelgiant į visa tai, kas čia pasakyta, iki šiol taikytą metodą galima vadinti tik netvarkingu. Taigi ankstesnių tyrimų rezultatais tenka abejoti iš esmės, nes dėl pasenusios metodologijos teisingų rezultatų jie galėjo duoti nebent atsitiktinai.

Udolpho dėstymai Flusso pavadinimo Iller etimologijos problemos jokiu būdu nepriartino prie sprendimo.

10. SANTRAUKA IR PERSPEKTYVOS

Galiausiai apžvelgus tai, kas pirmiau išdėstyta apie Udolpho (2011 m. ir kitus) pasisakymus, galima prieiti tik prie vienos išvados: iš tiesų atėjo metas, kad senosios Europos hidronimijos tyrimų imtųsi indoeuropeistai – istorinės-lyginamosios kalbotyros specialistai. Būtina ir kuo gausiau atsiliepti į Udolpho raginimą tai padaryti. Mat šių vandenvardžių analizė pagaliau turi būti atliekama pagal šiuolaikinės indoeuropeistikos kriterijus ir metodus. Udolpho tyrimai metodologiniu požiūriu, taip pat pagal jo žinias apie reikšmingą kalbotyros, ypač indoeuropeistikos, antrinę literatūrą ir kitas pagalbines priemones, tebėra Krahe laikų lygio, taigi galiausiai dažniausiai atitinka tarpukario laikotarpio lygį. Pastarojo pusės šimtmečio indoeuropeistikos pasiekimai iš esmės ignoruojami. Nei urindoeuropiečių, nei atskirų kalbų (pavyzdžiui, germanų ir slavų) fonologijos bei istorinės fonetikos srityje Udolphas nė iš tolo neatitinka dabartinio mokslo lygio. Atsilikimas istorinės morfologijos, ypač žodžių darybos, srityje tampa tiesiog akivaizdus: dažniausiai jis neperžengia net ir tik rudimentinio žodyje ar varde esančių morfemų aprašymo ar įvardijimo ribų; o net ir pateiktos morfemų analizės, kurios tėra pirmasis išsamios etimologijos žingsnis, dėl dešimtmečius trukusio abejingumo indoeuropeistikos žodžių darybos tyrimams geriausiu atveju atitinka Krahe laikų standartus. Galiausiai nei čia išsamiau nagrinėtuose Udolpho darbuose, nei beveik kituose jo kūriniuose nerandama išsamios etimologijos, atitinkančios de Saussure’o įžvalgą, kad žodis susideda iš formos ir turinio

40

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

(o kuriant etimologiją reikia paaiškinti juos abu).

Niekas neturėtų leistis suklaidinamas nei tokio pat polemiško, tiek užtikrinto čia išsamiai aptartų „vardų valdovo“ pasisakymų tono: juose atsiskleidžia rimti prieštaravimai visose istorinės kalbotyros srityse.

Atsižvelgiant į prie straipsnio pridėtą Vennemanno citatą, Udolpho tipo etimologijas tenka vadinti „naiviomis“, nes jis nuosekliai atsisako savo darbų grįsti indoeuropeistikos pateikiamomis „atitinkamomis įžvalgomis“.

Atsižvelgiant į čia parodytus akivaizdžius trūkumus keliose atrinktose Udolpho etimologijose, ateityje jo darbų rezultatus reikės vertinti itin atsargiai: kadangi nustatyta, jog jau pačioje atitinkamų žodžių formų kalbinėje analizėje esama didelių spragų, kyla abejonių, ar iš taip gautos medžiagos padarytos išvados (pavyzdžiui, apie slavų ir germanų protėvynę) apskritai gali būti pagrįstos.

Esant dabartinei tyrimų būklei, dar negalima pateikti patikimo atsakymo. Tačiau turėjo paaiškėti, kad visą Udolpho ir jo pirmtakų surinktą bei išanalizuotą medžiagą būtina iš pagrindų ištirti šiuolaikinės indoeuropeistikos metodais, kad ji būtų išvalyta nuo neabejotinai bent jau abejotinų, o gal net klaidingų etimologijų. Tuomet, remiantis taip sutvarkyta medžiaga, vėl būtų galima nagrinėti vandenvardžių žodžių darybos modelius ir galiausiai galbūt vėl svarstyti, kiek iš jų galima daryti išvadas apie galimas protėvynes.

Taigi senosios Europos hidronimijos tyrimų atstovai paliko indoeuropeistikai kalną darbo, nes nepritaikė indoeuropeistikos suteikto mokslinių tyrimų įrankių arsenalo medžiagai, kuri jiems iš dalies buvo žinoma ištisus dešimtmečius. Savo ruožtu indoeuropeistai padarė klaidą, šios medžiagos analizę patikėdami metodologiškai nepakankamai pasirengusiems tyrėjams. Kadangi artimiausioje ateityje senosios Europos hidronimijos tyrimų sritis šio mokslinio atsilikimo nebegalės įveikti (be kita ko, tam trūksta parengtų jaunų tyrėjų), šią užduotį teks prisiimti indoeuropeistams. Ateitis parodys, ar pavyks į šį darbą įtraukti pakankamai jaunesnių mokslininkų, kurių neatbaidys senamadiškas iki šiol pateiktų tyrimų rezultatų pobūdis – juk indoeuropeistika ir taip siūlo daugiau įdomių tyrimų sričių, nei įmanoma deramai išnagrinėti.

Straipsniai / Articles

41

HARALD BICHMEIER

LITERATŪRA

ACS – Holder Alfred: Alt-Celtischer Sprachschatz. 3 t. Leipzigas, 1896–1907.

Alfieri Luca 2011: Radici Indoeuropee inizianti in *#V-, l’esistenza di *a- primaria e l’esito di *#h₃e- in Anatolico. – Historische Sprachforschung 123, 2010 [2011], 1–39.

Bammesberger Alfred 1981: Das -nt-Partizip bei athematischen Verbalstämmen im Griechischen. – Kuhns Zeitschrift 95, 1981, 286–292.

Bichlmeier Harald 2007: Rezension zu Greule/Janka/Prinz (Hgg.) 2005. – Zeitschrift für bayerische Landesgeschichte 69/3, 2006 [2007], 1011–1014.

Bichlmeier Harald 2010a: Bairisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht. – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46, 2009 [2010], 3–63.

Bichlmeier Harald 2010b: Rōma – Namenkundlich-sprachhistorische Anmerkungen zu einem allgemein bekannten Ortsnamen (Mit einem Exkurs zu Fragen der Chronologie von Lehnwortbeziehungen benachbarter Sprachen am Beispiel von nhd. Haus und seinen Vorformen). – Das Altertum 55, 2010, 175–202.

Bichlmeier Harald 2010c: Arelape, Tergolape, Interlaken – Ein Beitrag zur keltischen Fluss- und Ortsnamenschicht im Alpenraum. – Zeitschrift für Historische Sprachforschung 122, 2009 [2010], 254–267.

Bichlmeier Harald 2010d: Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 3: Traun, Raab und Auders. – Österreichische Namenforschung 38, 2010, 104–113.

Bichlmeier Harald 2011a: Einige grundsätzliche Überlegungen zum Verhältnis von Indogermanistik und voreinzelsprachlicher resp. alteuropäischer Namenkunde mit einigen Fallbeispielen (Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 1). – Namenkundliche Informationen 95/96, 2009 [2011], 173–208.

Bichlmeier Harald 2011b: Rōma – hydronyme « paléoeuropéen » ou désignation d’une « terre agricole »? Tentative de mise au point et brèves considérations sur d’autres propositions étymologiques plus anciennes. – Nouvelle Revue d’Onomastique 51, 2009 [2011], 69–84.

Bichlmeier Harald 2011c: Bayerisch-österreichische Orts- und Gewässernamen aus indogermanistischer Sicht: Teil 2: Isar und etymologisch Verwandtes (sowie Addenda zu dem Beitrag in den BONF 46 (2009), 3–63). – Blätter für oberdeutsche Namenforschung 47, 2010 [2011], 21–31.

Bichlmeier Harald 2011d: Noch einmal zum Ortsnamen Magdeburg. – Namenkundliche Informationen 97, 2010 [2011], 109–132.

Bichlmeier Harald 2011e: Moderne Indogermanistik vs. traditionelle Namenkunde, Teil 2 – Save, Drau, Zöbern. In: Ziegler, Windberger-Heidenkummer 2011, 63–87.

42

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Bichlmeier Harald 2012a: Rezension zu: Stadnik-Holzer Elena, Holzer Georg (Hgg.): Sprache und Leben der frühmittelalterlichen Slaven. Festschrift für Radoslav Katičić zum 80. Geburtstag. Mit den Beiträgen zu den Scheibbser Internationalen Sprachhistorischen Tagen II und weiteren Aufsätzen. (= Schriften über Sprachen und Texte 10). Frankfurt a. M. etc.: Peter Lang, 2010. – Zeitschrift für Balkanologie 47/2, 2011 [2012], 277–281.

Bichlmeier Harald 2012b: Einige ausgewählte Probleme der alteuropäischen Hydronymie aus Sicht der modernen Indogermanistik – Ein Plädoyer für eine neue Sicht auf die Dinge. Acta Linguistica Lithuanica 66, 2012, 11–47.

Bichlmeier Harald 2012c: Anmerkungen zum terminologischen Problem der ‚alteuropäischen Hydronymie’ samt indogermanistischen Ergänzungen zum Namen der Elbe. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge, 47/4, 2012, 365–395.

Bichlmeier Harald 2012d: Welche Erkenntnisse lassen sich aus dem lexikalischen und morphologischen Material der ‘alteuropäischen Hydronymie’ für die Indogermanistik gewinnen? – Versuch einer Bilanz. Vortrag gehalten auf dem Gedenk-Kolloquium für Vallija Dambe in Riga am 10.5.2012.

Bichlmeier Harald 2012e: Einige indogermanistische Ergänzungen zur Etymologie des Namens der Thüringer. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge, 47/2, 2012, 207–224.

Bichlmeier Harald (spaudai parengtas): Pastabos apie terminologinę „senojo europinio hidronimų sluoksnio“ problemą ir indoeuropeistiniai Elbės pavadinimo papildymai. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 47/3, 2012 arba 48/1, 2013.

Blažek Václav 2010: Etymological analysis of toponyms from Ptolemy’s description of Central Europe. – Brozović Rončević, Fomin, Matasović 2010, 21–45.

Brozović Rončević Dunja, Fomin Maxim, Matasović Ranko (Hgg.) 2010: Celts and Slavs in Central and Southeastern Europe. Studia Celto-Slavica III. Proceedings of the III^rd International Colloquium of the Societas Celto-Slavica, Dubrovnik, September 18–20, 2008. (Znanstveni zbornici 2) Zagreb: Institut za hrvatski jezik i jezikoslovlje.

Clackson James 2007: Indo-European Linguistics. An Introduction (Cambridge textbooks in linguistics). Cambridge: Cambridge University Press.

Collinge Neville Edgar 1985: The Laws of Indo-European (Amsterdam studies in the theory and history of linguistic science, Serie IV, 35). Amsterdam – Philadelphia: John Benjamins.

Derksen Rick 1996: Metatony in Baltic (Leiden Studies in Indo-European 6). Amsterdam – Atlanta, GA: Rodopi.

EDG – Beekes Robert, padedant Lucien van Beek: Etymological Dictionary of Greek (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 10. Leidenas – Bostonas: Brill, 2010.

Straipsniai / Articles

43

HARALD BICHLMEIER

EDL – de Vaan Michiel: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 7). Leidenas – Bostonas: Brill, 2008.

EDHIL – Kloekhorst Alwin: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 5). Leidenas – Bostonas: Brill, 2008.

EDPC – Matasović Ranko: An Etymological Dictionary of Proto-Celtic (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 9). Leidenas – Bostonas: Brill, 2009.

EDPC-Add. – Addenda et Corrigenda to Ranko Matasovics Etymological Dictionary of Proto-Celtic (Brill, Leidenas 2009) [Zagrebas, 2011 m. gruodis]: http://mudrac.ffzg.unizg.hr/ ~rma-tasov/EDPC-Addenda%20et%20%20corrigenda.pdf; 2012-04-15).

EDSIL – Derksen Rick: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon (Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series 4). Leidenas – Bostonas: Brill, 2008.

ESJS – Havlová Eva ir kt.: Etymologický slovník jazyka staroslověnského. Praha: Academia, nuo sąs. 15: Praha: Tribun EU, 1989 ir toliau.

EWAhd – Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen. I tomas: –a – bezzisto. Albert L. Lloyd ir Otto Springer. Göttingenas – Ciurichas: Vandenhoeck & Ruprecht, 1988. II tomas: bî – ezzo. Albert L. Lloyd, Rosemarie Lühr ir Otto Springer†, bendradarbiaujant Karen R. Purdy. Göttingenas – Ciurichas: Vandenhoeck & Ruprecht, 1998. III tomas: fadum – fūstslag. Albert L. Lloyd ir Rosemarie Lühr, bendradarbiaujant Gerlinde Kohlrusch, Maria Kozianka, Karen R. Purdy ir Roland Schuhmann. Göttingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2007. IV tomas: gāba – hylare. Albert L. Lloyd ir Rosemarie Lühr, bendradarbiaujant Gerlinde Kohlrusch, Maria Kozianka, Karen R. Purdy ir Roland Schuhmann. Göttingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 2009.

EWAia – Mayrhofer Manfred: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen. 3 t. Heidelbergas: Winter, 1992, 1996, 2001.

EWD – Pfeifer Wolfgang (sud.): Etymologisches Wörterbuch des Deutschen. 2-asis leid. Berlynas: dtv, 1993.

EWdS²⁴ – Kluge Friedrich, Seebold Elmar: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24-asis, pataisytas ir papildytas leid. Berlynas – Niujorkas: de Gruyter, 2002.

EWdS²⁵ – Kluge Friedrich, Seebold Elmar: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 25-asis leid. Berlynas – Bostonas: de Gruyter, 2011.

EwN – Philippa, Marlies ir kt. (sud.): Etymologisch woordenboek van het Nederlands. I: A–E. Amsterdamas: Amsterdam University Press, 2004. II: F–Ka. Amsterdamas: Amsterdam University Press, 2005. III: Ke–R. Amsterdamas: Amsterdam University Press, 2007. IV: S–Z. Amsterdamas: Amsterdam University Press, 2009.

44

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Fortson Benjamin W. IV 2004: Indo-European Language and Culture – an Introduction (Blackwell textbooks in linguistics 19). Malden – Oxford – Carlton: Blackwell.

Fortson Benjamin W. IV 2009: Indo-European Language and Culture – an Introduction. Second Edition (Blackwell textbooks in linguistics 19). Malden – Oxford – Carlton: Blackwell.

Görtzen Jens 1998: Die Entwicklung der indogermanischen Verbindungen von dentalen Okklusiven mit besonderer Berücksichtigung des Germanischen (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 94). Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft.

Greule Albrecht 2011: Arbeits- und Darstellungstechniken des Deutschen Gewässernamenbuchs. In: Ziegler, Windberger-Heidenkummer, 2011, 117–126.

Greule Albrecht, Janka Wolfgang, Prinz Michael (Hgg.) 2005: Gewässernamen in Bayern und Österreich. 3. Kolloquium des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung (Regensburg, 27. / 28. Februar 2004) (Regensburger Studien zur Namenforschung 1). Regensburg: Vulpes.

Hackstein Olav 2002: Uridg. *CH.CC > *C.CC. – Historische Sprachforschung 115, 1–22.

Hill Eugen 2003: Untersuchungen zum inneren Sandhi des Indogermanischen. Der Zusammenstoß von Dentalplosiven im Indoiranischen, Germanischen, Italischen und Keltischen (Münchner Forschungen zur historischen Sprachwissenschaft 1). Bremen: Hempen.

Kapović Mate 2008: Uvod u indoeuropsku linguistiku. Pregled jezikâ i poredbena fonologija. Zagreb: Matica hrvatska.

Krahe Hans 1954: Sprache und Vorzeit. Europäische Vorgeschichte nach dem Zeugnis der Sprache. Heidelberg: Quelle & Meyer.

Krahe Hans 1963: Die Struktur der alteuropäischen Hydronymie (Abhandlungen der Geistes- und Sozialwissenschaftlichen Klasse, Akademie der Wissenschaften und der Literatur Mainz 1962,5). Wiesbaden: Steiner (in Kommission).

Krahe Hans 1964: Unsere ältesten Flußnamen. Wiesbaden: Harrassowitz.

Krahe Hans, Meid Wolfgang 1969: Germanische Sprachwissenschaft. Bd. 1: Einleitung und Lautlehre. Bd. 2: Formenlehre. Bd. 3: Wortbildungslehre. 7. Aufl. bearbeitet von Wolfgang Meid. Berlin – New York.

Larsson Jenny Helena 2003: Studies in Baltic Word Formation. University of Copenhagen.

LEIA – Vendryes Joseph: Lexique étymologique d’Irlandais ancien. A: Dublinas: Dublin Institute for Advanced Studies, 1959 (ND 1981). B: Dublinas: Dublin Institute for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1981.

Straipsniai / Articles

45

HARALD BICH LMEIER

C: Dublin: Dublin Institute for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 1987.

D: Dublin: Dublin Institute for Advanced Studies – Paris: Centre National de la Recherche Scientifique, 2007.

M, N, O, P: Dublin: Dublin Institute for Advanced Studies, 1983.

R, S: Dublinas: Dublin Institute for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1974.

T, U: Dublinas: Dublin Institute for Advanced Studies – Paryžius: Centre National de la Recherche Scientifique, 1978.

Leumann Manu, Hofmann Johannes Baptist, Szantyr Anton 1977: Lateinische Grammatik. Erster Band: Lateinische Laut- und Formenlehre (Handbuch der Altertumswissenschaft, Abt. 2, Teil 2). München: Beck.

LEV – Karulis Konstantīns: Latviešu etimoloģijas vārdnīca diuos sējumos. I: A–O. II: P–Ž. Ryga: Avots, 1992.

Lindeman Fredrik Otto 1997: Introduction to the ‘Laryngeal Theory’ (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 91). Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft.

LIV – Rix Helmut et al.: Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių leksikonas. Šaknys ir jų pirminiai kamienų dariniai. Vysbadenas: Reichert 1998.

LIV² – Rix Helmut et al.: Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių leksikonas. Šaknys ir jų pirminiai kamienų dariniai. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas, Vysbadenas: Reichert, 2001.

Lühr Rosemarie (Hg.) 2008: Nominale Wortbildung des Indogermanischen in Grundzügen. Die Wortbildungsmuster ausgewählter indogermanischer Einzelsprachen. Band 1: Latein, Altgriechisch bearbeitet von Irene Balles (Schriftenreihe Philologia 121). Hamburg: Kovač. Band 2: Hethitisch, Altindisch, Altarmenisch bearbeitet von Joachim Matzinger (Schriftenreihe Philologia 122). Hamburg: Kovač.

LVŽ – Autorenkollektiv: Lietuvos vietovardžių žodynas. I: A–B. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

Mallory James P., Adams Douglas Q. 2006: The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford: Oxford University Press.

Matasović Ranko 1992 [²2010]: Trumpa lyginamoji-istorinė lotynų kalbos gramatika. Zagrebas: Matica hrvatska.

Mayrhofer Manfred 1981: Nach hundert Jahren. Ferdinand de Saussures Frühwerk und seine Rezeption durch die heutige Indogermanistik. Mit einem Beitrag von Ronald Zwanziger (Sitzungsberichte der Heidelberger Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-Historische Klasse 1981,8). Heidelberg: Winter.

46

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

M a y r h o f e r M a n f r e d 1986 [²2012]: Indoeuropiečių kalbų gramatika. I/2 tomas: garsų mokslas: segmentinė indoeuropiečių kalbų fonologija (Indoeuropiečių kalbų biblioteka: 1 serija, mokomieji ir žinyniniai leidiniai: Indoeuropiečių kalbų gramatika, 1 t.). Heidelbergas: Winter.

M a y r h o f e r M a n f r e d 2005: Die Fortsetzung der indogermanischen Laryngale im IndoIranischen (Sitzungsberichte der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-Historische Klasse 730). Wien: Österreichische Akademie der Wissenschaften.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2000: Indogermanische Sprachwissenschaft. 7., völlig neubearb. Aufl. der früheren Darst. von Hans Krahe. Unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2002: Indogermanische Sprachwissenschaft. 8., überarb. u. erg. Aufl. unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i e r - B r ü g g e r M i c h a e l 2010: Indogermanische Sprachwissenschaft. 9., durchges. u. erg. Aufl. unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer (De-Gruyter-Studienbuch). Berlin – New York: de Gruyter.

M e i s e r G e r h a r d 1998: Historische Laut- und Formenlehre der lateinischen Sprache. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

M i k u l ė n i e n ė D a n g u o l ė 2005: Cirkumflexinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

M o t t a u s c h K a r l - H e i n z 2011: Der Nominalakzent im Frühurgermanischen. Konstanten und Neuerungen (PHILOLOGIA: Sprachwissenschaftliche Forschungsergebnisse 159). Hamburg: Kovač.

M ü l l e r S t e f a n 2007: Zum Germanischen aus laryngaltheoretischer Sicht. Mit einer Einführung in die Grundlagen der Laryngaltheorie (Studia Linguistica Germanica 88). Berlin – New York: de Gruyter.

N e r i S e r g i o, Z i e g l e r S a b i n e 2012: Horde Nöss. Tiuringijos tarmių etimologinio žodyno medžiaga. Brėmenas: Hempen.

NIL – W o d t k o D a g m a r S., I r s l i n g e r B r i t t a, S c h n e i d e r C a r o l i n: Indoeuropiečių kalbų leksikono daiktavardžiai. Heidelbergas: Winter, 2008.

N ü b l i n g D a m a r i s, F a h l b u s c h F a b i a n, H e u s e r R i t a 2012: Vardai. Įvadas į onomastiką. Tiubingenas: Narr.

PKEŽ – M a ž i u l i s V y t a u t a s: Prūsų kalbos etimologijos žodynas. 1: A–H. Vilnius: Mokslas 1988. 2: I–K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 3: L–P. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 4: R–Z. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997.

Straipsniai / Articles

47

HARALD BICHlMEIER

PJ – Toporov Vladimir Nikolaevič, Ivanov Vjačeslav Vsevolodovič: Prusskij jazyk. 1: A–D. Maskva: Nauka, 1975. 2: E–H. Maskva: Nauka, 1979. 3: I. Maskva: Nauka, 1980. 4: K–L. Maskva: Nauka, 1984. 5: L. Maskva: Nauka, 1990.

Ringe Don 2006: A Linguistic History of English. Volume I: From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. Oxford: Oxford University Press.

Rix Helmut 1976: Historische Grammatik des Griechischen: Laut- und Formenlehre. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Rix Helmut 1992: Historische Grammatik des Griechischen: Laut- und Formenlehre. 2., korr. Aufl. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

SEJL – Smoczyński Wojciech: Słownik etymologiczny języka litewskiego. 2 tomai. Vilnius, 2007.

Sitzmann Alexander, Grünzweig Friedrich E. 2008: Die altgermanischen Ethnonyme. Ein Handbuch zu ihrer Etymologie (unter Benutzung einer Bibliographie von Robert Nedoma). Herausgegeben von Hermann Reichert. Wien: Fassbaender.

Smoczyński Wojciech 2006: Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Smoczyński Wojciech 2008: Uzupełnienia do “Słownika etymologicznego języka litewskiego”. Część I. – Acta Linguistica Lithuanica 58, 53–151.

Smoczyński Wojciech 2009: Uzupełnienia do ‘Słownika etymologicznego języka litewskiego’. Część II. – Acta Linguistica Lithuanica 60, 17–127.

Szemerényi Oswald 1990: Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft. 4. durchges. Aufl. Wiesbaden: Wissenschaftliche Buchgesellschaft.

Udolph Jürgen 1990: Die Stellung der Gewässernamen Polens innerhalb der alteuropäischen Hydronymie (Beiträge zur Namenforschung: Beiheft Neue Folge 31). Heidelberg: Winter.

Udolph Jürgen 1994: Namenkundliche Studien zum Germanenproblem (Reallexikon der Germanischen Altertumskunde: Ergänzungsband 9). Berlin – New York: de Gruyter.

Udolph Jürgen 2011: Alteuropa, Iller, Alster, Elster und alḗti. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 161–176.

Vennemann (gen. Nierfeld) Theo 1999: Volksetymologie und Ortsnamenforschung. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 34, 269–322.

Wagner Norbert 1994/95: recenzija apie Udolph 1994. – Beiträge zur Namenforschung, Neue Folge 31, 184–193.

48

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII

Zum sprachwissenschaftlichen Niveau der Forschungen zur Alteuropäischen Hydronymie – eine Erwiderung auf eine Polemik

Weiss Michael L. 2009: Outline of the historical and comparative grammar of Latin. Ann Arbor – New York: Beach Stove Press.

Ziegler Arne, Windberger-Heidenkummer Erika (Hgg.) 2011: Methoden der Namenforschung. Methodologie, Methodik und Praxis (= Akten der 6. Tagung des Arbeitskreises für bayerisch-österreichische Namenforschung (ABÖN), Graz, 12.–15.5.2010). Berlin: Akademie Verlag.

Zimmer Stefan 2006: Treverer, I. Philologisch, § 1: Namenkundlich. In: Reallexikon der Germanischen Altertumskunde 31 (2006), 173f.

Dėl Seniosios Europos hidronimijos tyrimų mokslinio lygio – atsakymas į polemiką

SANTRAUKA

Šis straipsnis – atsakas į diskusinę Jürgeno Udolpho publikaciją (Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 2011, 161–176), kurioje jis polemizuoja su rašinio, išspausdinto Blätter für oberdeutsche Namenforschung 46, 2009 (2010), 3–63, autoriumi. Udolphas straipsnyje kritiškai vertina kai kuriuos Bichlmeierio teiginius ir juos paneigia. Vis dėlto oponento priekaištai nėra pakankamai argumentuoti. Pats Udolphas klaidingai vertina kalboje vykusius procesus, taip atskleisdamas menką pastaraisiais dešimtmečiais publikuotų, ide. kalbotyrai ir jos tyrimo metodikai skirtų darbų išmanymą. Galima išskirti šiuos jo straipsnio trūkumus:

1) Ide. prokalbės fonetinei sistemai buvo būdingos laringalinės fonemos. Rekonstrukciniai modeliai be šių fonetinių elementų yra pasenę, todėl vertintini kaip iracionalūs.

2) Remiantis šiuo argumentu, galima teigti, kad šaknų „*el-/ol-“ rekonstrukcija yra grindžiama pasenusia metodika. Be to, Udolpho pateikiami baltų kalbų iliustraciniai pavyzdžiai nesuponuoja minėta metodika grindžiamo ide. šaknies struktūrinio modelio.

3) Udolpho teiginys, kad ide. prokalbėje neegzistavo sonantas r, yra kazuistinis.

4) Principinis balsių kaitos sekų poveikio semantinei hidronimų diferenciacijai ignoravimas vertintinas kaip mokslinis anachronizmas.

5) Mėginimas vandenvardį Iller kildinti iš *Elira, argumentuojamas Krahe’s etimologiniais svarstymais, yra nesėkmingas. Šio žodžio, užfiksuoto jau IX a. šaltiniuose, geminatos etiologija, kurią mėgino eksplikuoti Krahe ir Udolphas, nėra aiški.

6) Udolpho mėginimas pagrįsti Ulster, Alster ir kt. šios grupės upėvardžių kilmę taip pat grindžiamas jau minėta klaidinga ide. prokalbės garsų raidos prager manų prokalbėje ir atskirose germanų kalbose aiškinimo metodika.

7) Minėtina, kad Udolpho daromos išvados kontradikcinės vakarų germanų rotacizmo chronologijos aspektu.

8) Nepaisant neigiamo Udolpho suff. pragerm. *–stra- naujo kilmės aiškinimo vertinimo, tradiciškai Krahe’s, Meido, Udolpho jis traktuojamas kaip pirminis afiksas. Tokia nuostata keis-

Straipsniai / Articles

49

HARALD BICHlMEIER

tina: šis darbybinis formantas radosi sutapus mažiausiai dviem skirtingiems darbo elementams; yra pasiūlyta šio afikso vedinius apeliatyvus vesti iš s kamieno formų resp. ide. šaknų su baigmenimis *-s- ir / ar *-d/t- bei n. instrumenti ide. formanto *-tro-. Šalia tokių darinių galėjo rastis pragerm. suff. *-stra- upėvardžių su antrine n. agentis suff. *-t(e)r- + *-o- tematizacija, būdinga ide. šaknims su baigmenimis *-s- ir / ar *-d/t- arba substantyvizuotiems antriniams ide. adjektyvams, formuotiems su suff. *-ro- iš senųjų s kamieno formų.

Remiantis 1–7 argumentais, galima teigti, kad Udolphas nepaiso įprastų šiuolaikinės lyginamosios istorinės kalbotyros resp. indoeuropeistikos tyrimo metodų.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Udolpho pateikta ankstesnė pačių seniausių Europos hidronimų (priskiriamų Senosios Europos, pragermanų ar protokeltų veldiniams) analizė turi būti verifikuojama remiantis šiuolaikinės lingvistikos metodais. Šio tyrėjo išvados grindžiamos pasenusiomis nuostatomis ir visiškai neperspektyvia metodika, vertinant ją šiuolaikinės indoeuropeistikos aspektu. Tik atlikus visų šios srities darbų patikrą, bus galima spręsti, kiek jų turi išliekamąją vertę.

Gauta 2012 m. gegužės 31 d.

HARALD BICHlMEIER

Sächsische Akademie der Wissenschaften

Arbeitsstelle Jena: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen

Zwätzengasse 12a, D-07743 Jena

[email protected]

Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg

Rytų institutas, indoeuropeistikos ir bendrosios kalbotyros seminaras

Heinrich-und-Thomas-Mann-Str. 26, D-06108 Halle (Saale)

[email protected]

50

Acta Linguistica Lithuanica LXVIII