364 ac a Linguis ica Li huanica LXXI
aLdona PauLauskienė
Vilniaus uni e si e as
Mokslinių y imų k yp ys: g ama ikos eo ija, g ama ikos moks-
lo is o ija, socialinė ling is ika.
La VIeŠu VaLODaS
g aMa ika
īga: Lu La iešu alodas ins i ū s, 2013, 1023 lpp.
isbn 978-9984-742-70-0
Pi miausia eikia pas eikin i la ius, išsileidusius solidžią XXi a. g ama iką.
Lie u iai pag įs ai gali didžiuo is Žodynu, o la iai – g ama ika: jos mokslu i
p ak ika. gy enome ski ingomis sąlygomis, u ėjome ski ingų alen ų. kas ne-
žmoniškos p iespaudos nualin oje Lie u oje bū ų galėjęs alen u i g ama ikos da -
bais p ilyg i augus ui bīlenš einui, jāniui endzelīnui, kā liui Mīlenbahui? galbū
kazimie as jaunius, kazimie as būga, jonas jablonskis... ačiau alen us aldo
negailes ingas likimas, ski damas ieniems daugiau, ki iems mažiau laiko, ieniems
ienokias, o ki iems ki okias gy enimo, mokymosi i da bo sąlygas.
kokie galėjo bū i Lie u oje mokykliniai ado ėliai, jeigu be eik pusę amžiaus
ją slėgė spaudos d audimas? i la iai gy eno neleng ai, be ki aip. odėl dzin a
Paeglė galėjo pa ašy i ne d iejų omų la ių kalbos mokyklinių ado ėlių is o iją,
apimančią 1874–1922 m. laiko a pį (banka s, jansone 2010: 202).
Įspūdinga la ių kalbos is o inės g ama ikos p adžia: iš XiX a. idu io unda-
men alus d iejų dalių be lyne išleis as augus o bīlenš eino eikalas Die le ische
Sp ache nach ih en Lau en und Fo men e klä end und e gleichend da ges ell (1 da-
lis Die Lau e. Die Wo bildung išleis a 1863 m.; 2 dalis Die Wo beugung – 1864).
and ejaus banka o i ilgos jansonės enciklopedinio pobūdžio da be Valodniecība
La ijā: ak i un biog a ijas labai glaus ai, be in o ma y iai pa eik a la ių kalbo y-
os p iešis o ė nuo 1211 m. iki 1447 m. i is o ija nuo seniausio žinomo ank aš-
inio eks o (1507 m.) iki 2009 m. Čia galima as i i šios g ama ikos au o ių
papildomų biog a inių duomenų (pag indiniai pa eik i g ama ikoje).
g ama ikos mokslo is o ijos y inė ojui aiškiai ma y i, jog idealu, kai g ama iką
nuo p adžios iki galo ašo ienas au o ius. Monog a ijoje ben jau įmanoma pa-
s anga išlaiky i ašinio logiką. be a daug mūsų k aš uose y a bu ę, a daug i
daba y a mokslininkų, pajėgiančių pa ašy i undamen alią kalbos g ama iką? be
o, ne kiek ienas laiko a psnis palankus kad i labai genialiam ašy ojui. XX a.
La iešu alodas g ama ika
365 ecenzijos / e iews
idu yje la iai y a išsileidę endzelīno 1100 puslapių „La ių kalbos g ama iką“
(endzelīns 1951), be ji pa ašy a 1922 m. okiškai, Le ische G amma ik, o 1951
m. išleis as ik pa aisy as i papildy as e imas.
XX a. idu yje i la iai, i lie u iai jau ašė kolek y ines akademines g ama i-
kas: la iai d iejų omų g ama iką, ku ios pi masis omas ski as one ikai i mo -
ologijai (1959), o an asis – sin aksei (1962). Lie u iai šiek iek ėliau išsileido
i omę Lie u ių kalbos g ama iką: du jos omai ski i one ikai i mo ologijai (i –
1965, ii – 1971), ienas – sin aksei (iii – 1976).
Labai eisingai „daba inės la ių li e a ū inės kalbos g ama ikos“ an ojo omo
p a a mėje pas ebė a, kad kolek y iniame da be sunku pasiek i g ama ikos eiškinių
ienodą su okimą i g ama ikos eo ijos ien isumą (1962: V), be is iek bū ina
s eng is o siek i. okiam o kes ui eikia alen ingo di igen o. odėl XX a. idu io
kolek y inėse g ama ikose pa ašy i i pla esni a siau esni į adiniai sky iai, ku iuo-
se apib ėžiamas g ama ikos y imo objek as: g ama inė eikšmė, g ama inė o ma,
g ama inė ka ego ija, žodžių junginio, sakinio dalies i sakinio są okos.
naujausiosios mokslinės la ių kalbos g ama ikos p a a mėje skelbiama, kad
nuo XX a. idu io la ių kalba i kalbo y os eo ija y a paki usi, i odėl a si adu-
si bū inybė naujojoje g ama ikoje apibend in i šio laiko la ių kalbininkų eo inių
i p ak inių y inėjimų ezul a us (p. 19). kalbos ki imas negali bū i labai žymus,
o kaip engiamasi apibend in i y inėjimų ezul a us, jeigu kiek ienas y inė ojas
ski ingai su okia g ama ikos eiškinius? Čia nelygu pa i is i alen as.
sunku sup as i, kodėl žadama apibend in i pasiekimus, o ne šiuo da bu juos
pag įs i, a ba naujai pe gal o i, i kodėl ik la ių, o ne isų bal is ų i bend osios
kalbo y os kū ėjų, kodėl nežadama apsk i ai pa ašy i ge ą la ių kalbos g ama iką?
kodėl čia pasi enkinama ik umpu e p a a me i a sisakoma pla esnio g ama ikos
eo inio į ado? jis bū inas, kad padė ų kolek y ui ienodai su ok i g ama iką, ypač
da i odėl, kad pi majam šios g ama ikos a ian ui (2008–2011 m.) ado a o
daina nī iņa, o nuo 2012 m. jos koo dina o iumi apo ju is g igo je as. kodėl
kei ėsi ado ai, skai y ojui nežinoma, nepasaky a. Šias pas abas eikia e in i ik
kaip „kabinėjimąsi“ p ie p a a mės, ku i kiek ienam da bui labai s a bi i u i
bū i iki smulkmenų apgal o a.
ecenzuojamosios g ama ikos sky ių au o iai – naujoji ka a, negalėjusi p isidė-
i p ie anks esnės akademinės g ama ikos ašymo, be jau pakankamai sub endusi,
u in i mokslinius laipsnius i a dus. ačiau, skai ydamas eks ą, šiek iek nusi ili,
kad g ama ikoje pe mažai pačios g ama ikos, menkai epasinaudo a bend osios
kalbo y os nus a y omis aksiomomis i kaimynų, lie u ių kalbininkų, da bais. ka-
daise jānis endzelīnas apgailes a o, kad nė a lie u ių is o inės lyginamosios g ama-
ikos, ku ia bū ų galima em is (endzelīns 1951: 1), be is iek jis pasinaudojo
isais p ieinamais šal iniais, isu labai išmin ingai ėmėsi lie u ių kalbos, jos a mių,
366
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
senųjų aš ų ak ais. ne ik is o inei, be i sinch oninei g ama ikai bū inas pla esnis
ž ilgsnis ben jau į giminiškas kalbas. Lie u os bal is ai pe g ama ikoje minimą
laiką aip pa nemažai y a pasiekę isose kalbo y os s i yse, ne i la is ikoje.
Pa yzdžiui, one ikos i onologijos specialis ai (ilze auzia, dace Ma kus, ju is
g igo je as) daug naudingos pa i ies bū ų ga ę iš alekso gi denio y inėjimų, be
li e a ū os są aše, išsky us bend ą Ma kus i gi denio s aipsnį, nė a nė ieno un-
damen alaus gi denio da bo iš onologijos. jis labai pap as ai i aiškiai y a apib ėžęs,
ką i ia onologija i one ika: „ onologija i ia k albos sis emos iš aiškos planą,
o ne isus kalbos ga sus apsk i ai. Vadinasi, ją domina ik os kalbos ga sų sa ybės,
ku ios leidžia a ski i ienus u inio elemen us (dalykines eikšmes) nuo ki ų, – a-
dinas, o muoja ženklų iš aišką i y a jų ma e ialusis pag indas“ (gi denis 1995: 20).
„Visas kalbėjimo ak uose pasi aikančių ga sų ypa ybes – iek ele an ines, iek ne-
ele an ines – i ia ki a disciplina, am ik a p asme užiman i a pinę padė į a p
kalbo y os i gam os mokslų (pi miausia izikos i iziologijos). adiciškai ši disci-
plina adinama o n e ika [...]. one ikos a maina, ku ios dėmesio cen e y a akus-
inės ( izinės) ga sų sa ybės, kai ku iais sa o me odais y a iš esmės aikomoji izika;
one ikos šaka, i ian i a ikuliacines ga sų ypa ybes, galė ų bū i laikoma aikomąja
iziologija (iš dalies i ana omija)“ (gi denis 1995: 22).
Daba inės lie u ių kalbos g ama ikoje gi denis ašo: „Pag indinis g ynosios o-
ne ikos iene as – kalbos ga sas – apim ies a ž ilgiu maždaug su ampa su onema,
be g iež ai ski iasi nuo jos, kad u i (dažniausiai labai daug) onologiškai ne eikš-
mingų ypa ybių – o nem ai p id e a ik ski iamie ji požymiai. be o,
pe ėjimas nuo ienos onemos p ie ki os isada būna ka ego iškas, o daugelio
ga sų ibos y a olydžios. kalbos s au ą mes pajėgiame suskaidy i ga sais ik odėl,
kad žinome a ben nujaučiame, ku iems onemų de iniams jie a liepia“ (1996: 16).
i ian kalbos ga sus ins umen iniais me odais, nesunkiai galima užg ieb i i g e-
a einančio ga so ypa ybių. aigi i kyla klausimas, kiek į ai iems skai y ojams
ski oje g ama ikoje bū ini kad i mode niausio ins umen inio kalbos ga sų y imo
me odų ap ašai, jų ezul a ai?
aukian ga syno s udijas į okio pobūdžio g ama ikas, galbū ne ne eikė ų
yškin i ski umo a p one ikos i onologijos. no s onologija kaip sa a ankiška
disciplina susi o ma o XX a. ečiajame dešim me yje P ahos ling is inio bū elio
na ių nikolajaus ubeckojaus i omano jakobsono pas angomis, be didžiausias
onologijos laimėjimas is dėl o bu o ada, kai gi dimą ga są jau galė a pažymė i
a i inkamu ženklu – aide. nuo o i p asidėjo g ama ika (iš g aikiško žodžio γράμμα
‘ aidė’, γραμματική τέχνη ‘skai ymo i ašymo mokslas, menas’. s udijuojan au-
simi ski iamus ga sus ( onemas) i jų ženklus, bu o suku as pi masis eu opos
g ama ikos modelis.
seno ės g aikų g ama ika pi miausia a si ado kaip žymiųjų au o ių eks ų ko-
men a ai. g aikai u ėjo daug eiliuo ų eks ų. odėl jiems ūpėjo ne ik aidės, be
La iešu alodas g ama ika
367 ecenzijos / e iews
i skiemenys, jų kokybė. Me ikos specialis ai a liko sub iliausius šios s i ies y imus.
i daba daug kas da įsi aizduoja, kad pag indinis g ama ikos mokymosi ikslas
y a išmok i aisyklingai kalbė i i ašy i ( usų kalbos žodis грамотный ‘ aš ingas’ –
iesioginis e inys iš g aikų kalbos).
eo inę eu opos g ama iką kū ė g aikų iloso ai. išsiaiškinę, kad, be empi inio
pažinimo, y a i koncep ualusis, jie nus a ė elemen a iojo g ama ikos iene o a do
(λόγος) są oką. (g aikų kalbos žodis λόγος eiškia i ‘žodis’, i ‘sakinys’, i ‘mokslas’.)
an ikinės g ama ikos au o iai eigė, kad g ama ikos mokymasis duoda žmogui pa-
saulio pažinimo ak ą, padeda eikš i sa o min is i isuomeninę ideologiją. aigi i
šiais laikais galima bū ų a ski i ins umen inį ga sų y imą nuo eo inės g ama ikos.
g ama ikoje u bū už ek ų onologijos. ačiau i susi o ma us onologijos mokslui,
g ama ikos is da aiškinasi san ykį a p one ikos i onologijos.
Pe skaičius šį sky ių, galima su ok i, kaip išsamiai i i la ių kalbos ga sai, į ai-
ūs one iniai eiškiniai. Čia nemažai in o macijos apie ga sų samplaikas, skiemenis,
skiemenų in onacijas, p ozodijos dalykus i ki į. s eikin ina, kad a k eip as dėme-
sys i į aisyklingos a ies, a ba o oepijos, p oblemas, nus a y os a ies no mos.
Labai no ė ųsi, kad ši ecenzija bū ų sup as a ne kaip g ama ikos au o ių a lik-
o k uopš aus da bo k i ika, be kaip sa ą požiū į į g ama iką u inčio asmens o-
lesnis mąs ymas apie ai, kas y a g ama ika i kas čia pa ašy a apie ją.
no in ką no s pažin i, eikia analizuo i, . y. skaidy i, isumą. kalbą kaip isu-
mą pi miausia skaidome į sudedamąsias eks o dalis. jas oliau skaidome į sakinius,
sakinius skaidome į žodžių junginius, junginius – į žodžius, žodžius – į pa adinimus
i san ykių odiklius, o pa adinimus skaidome į mažiausias eikšmines dalis – mo -
emas. skaidan mo emą, panaikinama eikšmė i pe einama į onologinį analizės
lygmenį: nag inėjama ne ga sų eikšmė, o jų ski iamoji galia. odėl i a odo ne-
labai ikslu eig i, kad: „kalbos ga sas, galin is keis i žodžio a žodžio mo eminės
sudė inės dalies eikšmę, adinamas onema“ (p. 23). Žodžiai mainī ‘keis i’ i
di e encē ‘di e encijuo i, ski i’ ne iena eikšmiai. odėl ge esnis onemos apib ėži-
mas a odo esąs 1959 m. g ama ikoje, ku sakoma, kad onema y a kalbos ga sas,
ku is, keisdamas mo emos a žodžio ga sinį ap alkalą, pagal opozicinį yšį ski ia
žodžio a mo emos eikšmę. Pa yzdžiui, kal – mal a ba saime – laime, o kai an
laimi – laimē, pasku inis balsis ski ia o pa ies žodžio linksnius (1959: 18).
Mo emikos sky iaus au o ė – anna Vulānė. Visi g ama ikos sky iai p adedami
į adine apibend inamąja dalimi, ku su nedidelėmis išim imis apž elgiama, kas
pačių la ių iš i a, i po o emiamasi apibend in ais ų da bų ezul a ais ( oks jau
g ama ikos sumanymas).
bene žymiausia la ių mo emikos i mo onologijos specialis ė y a and a kal-
nača (kalnača 2004). jos s udija odo, kad la iai čia ge okai aplenkę lie u ius: jie
į sa o g ama ikas jau g e a onologijos gali į ašy i i mo onologiją, ku i odo, kad
368
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
mo emos sudė yje dėsningi onemų paki imai gali keis i i žodžių, i g ama inių
o mų eikšmę. Pa yzdžiui, šaknies balsių kai a lydi kai ku iuos žodžių da ybos bei
kai ybos p ocesus. Šiuo būdu onologiją pe mo onologiją galima susie i su g a-
ma ikos dalimi, adinama mo ologija, i ne su sin akse, . y. apsk i ai su g ama-
ika (kalnača 2004: 60).
Žodžių skaidymas į eikšmines dalis i ų dalių ap ašai u i labai ilgą adiciją,
be čia y a iena labai s a bi p oblema, da ebe eikalaujan i a sakymo: A isa ai,
kas su ašoma abėcėlės a ka į žodynus, y a žodžiai? jau XX a. pi mojoje pusėje
bu o nus a y a mo emos (neskaidomo eikšminio kalbos elemen o) p iešp ieša
žodžiui – skaidomai s uk ū ai (joseph Vend yes, Le langage, 1920; e imas į usų
kalbą – Вандриес 1937: 76). au o ius šią opoziciją nus a ė y inėdamas leksines
klasikines kalbas. Vėliau okios opozicijos idėją (gal ne isai sa a ankiškai, nes
nė a nuo odos) iškėlė a jana bulygina, emdamasi lie u ių bend ine ašomąja
kalba. jos nuomone, lie u ių kalbos žodis y a s uk ū a, i šiuo požiū iu jis suda o
aiškią p iešp iešą elemen a iesiems eikšminiams iene ams (mo emoms). aip
sup an an žodį, p ielinksniai, dalely ės, jung ukai negali p iklausy i žodžių ka e-
go ijai, nes jie neau onominiai, ne u i sa a ankiško ki čio i neskaidomi į mo emas
su leksinės i g ama inės eikšmės k ū iais (Булыгина 1970: 8–9). P i a ian šiam
eiginiui, eikė ų iš naujo ku i mo emos apib ėžimą, eikė ų p ipažin i, kad saki-
nyje unkcionuoja ne ik susijungusios, be i lais osios (jung ukai) a ba ben iš
dalies lais os (p ielinksniai, dalely ės) mo emos.
kalnačos knygoje i Vulanės ašy ame mo emikos sky iuje nė a mo emos i
žodžio opozicijos, nes jos mano, kad kiek ienas žodis u i šaknį, ku i gali unkcio-
nuo i kalboje i kaip neskaidus žodis. neskaidžiųjų žodžių i šaknų pa yzdžiai okie:
žodžiai – p ie eiksmiai i dalely ės (d īz, e, šei , jo, ja ) i žodžių o mos (aug, zied,
ē ! mā !), ku ios y a ne kas ki a, o neskaidomosios šaknys (kalnača 2004: 12). u-
in ne ecenzijos, o i iamojo da bo galimybes, nesunkiai galima į ody i, kad šie
pa yzdžiai nepaneigia mo emos i žodžio kaip skaidžiosios s uk ū os opozicijos
leksinio ipo kalbose, nes čia nu ody os žodžių o mos kalboje unkcionuoja ne
pa ienės, o kaip pa adigmų na iai, ku iose a pa i šaknis su galūne suda o s uk ū-
ą. odėl ne eisinga many i, kad nu ody uoju a eju šaknys nesuda o s uk ū os su
nuline galūne. ne eikia igno uo i o mos ūkumo eikšmės o mų pa adigmoje.
Pa yzdžiui, kalnača iškelia šiuos šaknies požymius: 1) ji u i leksinę eikšmę;
2) gali unkcionuo i iena be a iksų; 3) suda o a i ą sis emą, nes šaknų skaičius
neapib ėž as; 4) šaknis y a uni e salus kalbos iene as, nes ji y a kiek ienos kalbos
dalies kiek iename žodyje i isose kalbose (kalnača 2004: 10). ai jau labai d ąsu,
kai šiems eiginiams nepakanka im ų a gumen ų. ik ge ai apgal okime eiginį,
kad šaknis y a kiek ienos kalbos dalies kiek iename žodyje i isose kalbose. aip
u bū negali bū i.

La iešu alodas g ama ika
369 ecenzijos / e iews
s udijuojan g ama ikos eiškinius, pa yko as i nemažai li e a ū os, ku ioje
s a s omas pagalbinių žodžių g ama inis s a usas. ji su ink a ašan knygą G ama-
inės lie u ių kalbos eiksmažodžių ka ego ijos (Paulauskienė 1979: 174–186), be
oje li e a ū oje keliamos p oblemos i šiandien labai ak ualios, nes anali inių o -
mų pagalbiniai žodžiai i jung ys ne u i leksinės eikšmės. Vadinasi, jeigu šaknis
y a leksinė mo ema, pagalbiniai žodžiai negali bū i laikomi šaknimis, o jeigu da
p ipažinsime, kad šaknis y a ne ik žodžio leksinės eikšmės pag indas, o u i i
g ama inę po enciją p isijung i a iksus, ai pagalbiniai žodžiai anali inėse eiksma-
žodžio laikų i nuosakų o mose, išsky us neiginį, jokių ki ų a iksų nep isijungia.
neiginio p isijungimas paaiškinamas uo, kad isa kons ukcija su pagalbiniu eiks-
mažodžiu su okiama kaip ien isinė eiksmažodžio o ma, einan i sakinyje g y-
nuoju a iniu: i bijis ‘y a bu ęs’ – na bijis ‘nė a bu ęs’, esmu izalkusi ‘esu išalku-
si’ – nesmu izalkusi ‘nesu išalkusi’, o a nybiniai žodžiai (p ielinksniai, jung ukai,
dalely ės) ne i neiginio nep isijungia, nes ne u i os eikšmės, ku ią galima bū ų
paneig i. Pa yzdžiui, dalely ės pačios eigia a ba neigia, gali bū i sudu inių nei-
giamųjų dalelyčių, be p iešdėlinių bū i negali.
Vulanė aip pa p ipažįs a, kad kiek ienas žodis u i šaknį, o šakniai būdingas
neapib ėž umas, šaknies eikšmę konk e izuoja į ai ūs a iksai. jeigu kiek ienas žodis
u i šaknį, o jai būdingas neapib ėž umas, ai kaip ada a nybiniai žodžiai is dė o
gali bū i be a iksų? i isiška eo inės g ama ikos naujo ė, kad šaknis žodyje ne u-
i aiškiai apib ėž os ie os (p. 142). Žodžio s uk ū a p imena sudė inį p ijungiamą-
jį sakinį, ku pag indinis sakinys (kaip i žodžio šaknis) isada y a sa o ie oje, o
šalu iniai sakiniai gali bū i i p ieš pag indinį, i po pag indinio sakinio, gali bū i
į e p i, gali i isai jų nebū i. aip i a iksai gali bū i p ieš šaknį i po jos, gali bū i
eikšmingas jų ūkumas (nulinė galūnė), šaknyje gali a si as i in a pų.
Šaknies po encija p isijung i a iksus y a ne leksinė, o g ama inė, p iklausan i
nuo kalbos dalies g ama inės (ne leksinės g ama inės!) eikšmės, ku ią odo o mų
sis emos, adinamos pa adigmomis. nuo kalbos dalies g ama inės eikšmės p i-
klauso žodžių da ybos i kai ybos ipai bei ka ego ijos. odėl ne asime nei p ieš-
dėlinių į a džių, nei skai a džių: į a džiai nep isijungia p iešdėlių odėl, kad jų
šaknys ne u i leksinės eikšmės, o skai a džiai odėl, kad oji eikšmė – ikslus
skaičius, nepasiduodan is modi ikacijoms: ki as skaičius, i jau ki as skai a dis (jei
ne du, ai ys, ke u i i . .).
sang ąžos a iksas – ne galūnė, o ypa inga kamieno mo ema, kilusi iš sang ąžinio
į a džio. jis ne ienoje kalboje i daba a ojamas kaip a ski as nuo eiksmažodžio
žodis (čekų, lenkų, iš dalies usų i la ių). Pa yzdžiui, lie u ių kalbos pasakymą
Nusipi kau knygą į usų kalbą e sime ik anali ine kons ukcija Купил себе книгу.
La ių kalboje eiksmažodį nusipi k i a i iks anali inė o ma nopi k se , nusi es i –
aiz es (no es ) se līdz (ejo ). no s daba inėje la ių kalboje p iešdėlis i nea i au-
370
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
kia sang ąžos a ikso iš žodžio galo, be aiškiai padeda pasida y i sang ąžinių eiks-
mažodžių i iš ų nesang ąžinių, ku ie be p iešdėlio sang ąžiniai bū i negali (gulē
‘miego i’ – izgulē ies ‘išsimiego i’). sang ąžos a ikso da ybinis yšys su p iešdėliu
su o muoja ci ku iksą i odo, kad jis ne galūnė, o kamieno mo ema (p. 292).
nes a bu, kad daba inės la ių kalbos sang ąžos a iksas y a eiksmažodžio
gale i ik a mėse bei senuosiuose aš uose pasi aiko a p p iešdėlio i šaknies (p.
146–147), be jis p iklauso kamieno sudėčiai. keis a, kad ienoje g ama ikos ie-
oje galūnė apib ėžiama kaip kin amoji žodžio dalis (p.151), o ki u ne a pa i
au o ė šio apib ėžimo nepaiso. Pa yzdžiui, g ama ikoje y a sky ius, pa adin as
„Veiksmažodžių da yba su de i a y ine galūne a ba leksacija“ (p. 291), ku pa yz-
džiai – ik sang ąžiniai eiksmažodžiai. da ybinė analizė is dėl o eikalauja po os,
ku ios na ius sie ų da ybinis yšys. kai as yšys nu ūks a, gaunami a ba isai
ki os leksinės eikšmės eiksmažodžiai, a ba e lexi a an um (b īnī ies, la ī ies, smie-
ies), no s ne ienu a eju gilesnė da inių analizė suieško ų i nesang ąžinį jų da-
ybos pama ą. Pa yzdžiui, lie u ių kalbos juok is y a ik sang ąžinis, be be sang ą-
žos jį galima as i p iešdėlių ediniuose: iš-juok i, pa-juok i. La ių kalboje aip pa
šalia smie ies y a iz-smie , ap-smie .
u in endzelīno sang ąžos a ikso kilmės aiškinimą (endzelīns 1951: 903, 910,
1046) i ą aiškinimą, pe im ą akademinės la ių kalbos g ama ikos (1959: 554),
iesiog neįmanoma į ai numo i anka i sang ąžos a iksą laiky i da ybos eikšmę
u inčia galūne, nes galūnė, ne i a liekan i žodžių da ybos unkciją, u i bū i
kin ama (pa adinimas leksija iš lo ynų kalbos žodžio lexio ‘lenkimas, lanks ymas’).
an ano ba anausko lie u ių kalbos g ama ikoje y a e minas lanks ygalis ‘galūnė’
i lankčiojimas ‘kai ymas’, o sang ąžos a iksas nei lie u ių, nei la ių kalboje nepa-
siduoda „lanks ymui“, adinasi, jis nė a galūnė. aip nea sakingai elgian is su san-
g ąžos a ikso is o ija i unkcijomis, eiksmažodžiui p ime ama nebūdinga galūni-
nė da yba (p. 291), jam nebūdingas i sa a ankiškųjų žodžių sudū imas. ai p i-
klauso nuo eiksmažodžio sin aksinio aidmens.
jeigu šakniai būdinga leksinė eikšmė i jei isi žodžiai u i šaknis, ai kaip
sup as i į a džių šaknis? Pa yzdžiui, a me us į a džių kas, as galūnę, lieka šaknys
k- i -. kokia šių šaknų eikšmė? g ama ikoje suskaičiuo a 70 į a džių (p. 428) i
pasaky a, kad daba naujų į a džių nepasida oma. Vadinasi, į a džiai – užda a žodžių
klasė. Minė oje kalnačos s udijoje ienas iš šaknų būdingųjų požymių (3) y a sis-
emos a i umas, no s sis ema negali bū i a i a.
emilis ben enis as pažymi, kad įp o is da o mus nejau ius esminiam ski umui,
esančiam a p kalbos kaip am ik os ženklų sis emos i kalbos kaip konk e aus
kalbėjimo ak o. Į a džiai y a sa o iški „ uš i“ kalbos ženklai, pa ys sa aime ne u-
in ys e e en inės eikšmės, o ją nu odan ys ik kalbėjimo ak o me u (Бенве нист
1974: 288–289). Viene ų kiekiu i a ojimo eks e dažnumu į a džiai panašūs ne
La iešu alodas g ama ika
371 ecenzijos / e iews
į eikšminius žodžius, o į g ama ines mo emas. klasė, ku ią suda o mažiau negu
šim as iene ų, adin ina o man ų klase, nes šiuo a eju y a aiški sis ema izacijos
endencija, o klasė, ku ią suda o šim ai a ba ūks ančiai iene ų, u i eisę adin is
leksemomis a ba žodžiais (Po ie 1952: 121).
aigi isi į a džiai – ne leksemos, o asmeniniai į a džiai y a da i g ama inės
mo emos, p iklausančios eiksmažodžio asmena imui. jeigu nė a asmens galūnės,
ien eiksniu einan ys į a džiai odo eiksmažodžio asmenį, o jeigu y a į a dis i
asmens galūnė, u ime o mos pe eklių. ada la ių i lie u ių kalbose galima
asmeninį į a dį p aleis i. odėl kons ukcijoje Es a nācu u ime ci kum iksą. P a-
leidus į a dį, is iek sakinys lieka asmeninis: Kā a nācu, ā a ī aiziešu. Visai as
pa s y a i lie u ių kalboje: Aš a ėjau. Kaip a ėjau, aip i išeisiu. ai ienas ci k-
um ikso modelis, kai, pi mąją jo dalį palikus ik po encinę, nei sakinys, nei eiks-
mažodžio asmens eikšmė nepasikeičia.
ki as ci kum ikso modelis, kai p ielinksnis su linksnio galūne eiškia aplinkybę
i kai jo p aleis i negalima. Plg. la ių Sēdē pie galda i lie u ių Sėdė i p ie s alo.
Čia ie ą p ie ko no s odo linksnio galūnė ka u su p ielinksniu. bulygina okią
g ama inę linksnio o mą adina прерывистая морфема (pa aidžiui – pe aukia-
moji mo ema).
kaip ma y i iš pa yzdžių, Vulanės ci kum ikso są oka labai siau a: ci kum iksu ji
adina ik a iksą, ku į šaknis dalija į d i dalis: aks ī ‘ ašy i’: sa āks ī ies ‘susi ašy i,
susi ašinė i’; jum s ‘s ogas’ : pajum e ‘pas ogė’, asa a : pa asa is. ačiau daik a a džių
p iešdėlis i galūnė ci kum iksu palaiky a u bū odėl, kad la ių kalbos p iešdėlinių
daik a a džių an ojo komponen o galūnės paki imas sudu ian žodžius – e as daly-
kas, uo a pu lie u ių kalboje – ai dėsnis, o p iešdėlinių daik a a džių galūnės
aidmuo isiškai oks pa s, kaip i sudu inių žodžių. kalnača labai sub iliai y a pa-
s ebėjusi, kad dėl okių da inių kaip gals : pagale, galds : pagalde, k āsns : aizk āsne
ci kum ikso bū ų galima i disku uo i (kalnača 2004: 24). ai i disku uokime.
emian is la ių i lie u ių kalbos p iešdėliniais i sudu iniais daik a a džiais,
galima pada y i iš adą, kad i p iešdėliniai daik a a džiai y a ne p e iksacijos, o
sin aksinės da ybos ezul a as, ik ai p ielinksnis žodžio sudė yje ampa p iešdėliu.
ai ėl į odymas, kad p ielinksniai ne šaknys, o a iksai: aizjū a ‘užjū is’, apgabals
‘s i is, apyga da’, bezmiegs ‘nemiga’, dienasg āma a ‘dieno aš is’, klasesbied s ‘klasės
d augas’, meln aks s ‘juod aš is’, puszābaki ‘pusbačiai’.
kaip ma y i iš pa yzdžių, la ių kalbos iek p iešdėlinių, iek sudu inių žodžių
an asis komponen as nepaki ęs, o lie u ių kalboje sudū imo a eju isada kin a ga-
lūnė, be kele ą žodžių galima as i i panašios da ybos: ī diena – y diena, ikājis –
ikojis, pusb ālis – pusb olis. e ai, be pasi aiko i lie u ių kalboje p iešdėlinių daik-
a a džių su nepaki usia an ojo dėmens galūne: pamo ė (: mo ė), poduk a (: duk a),
be y a pa ė is (: ė as) i posūnis (: sūnus). Visų šių žodžių da ybinė eikšmė a pa i:
372
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
‘šeimoje ne ik a mo ina, ne ik a duk a, ne ik as ė as i ne ik as sūnus: ai, kas į šeimą
a eina po mo inos, kas po ė o, kas eina paskui ik ą’. aigi i šiuo a eju galima
min yse u ė i po encinį p ielinksninį da ybos pama ą „kas po ko eina“.
g ama ikoje iesiai sakoma, kad p iešdėliniai daik a a džiai nelaikomi dū iniais,
nes p iešdėlis p a adęs p ielinksnio eikšmę (p. 143). Čia sunku pa ikė i, nes i isas
da inys gali bū i nu olęs nuo pama inio žodžio. Pa yzdžiui, endzelīnui nea odė,
kad p ielinksnis a dalely ė žodžio sudė yje bū ų p a adę eikšmę. odėl isus p ieš-
dėlinius žodžius (ne eiksmažodžius) jis laikė dū iniais (endzelīns 1951: 255–264).
a p oga įdomu p isimin i, kad pi mosios lie u ių kalbos g ama ikos au o ius da-
nielius kleinas p ielinksnius i p iešdėlius adino ienu a du – p ielinksniais, ik
p ielinksnius adino a ski iamaisiais, o p iešdėlius – nea ski iamaisiais p ielinksniais.
i šiandien a odo, kad da iniuose aizjū a (aiz jū as), bezmiegs (bez miega) p ielinks-
nio eikšmė nep a as a. jeigu iš iesų y a ki aip, ai eikia a saky i į du klausimus:
1. Jeigu p e iksacija yks a kalbos dalies iduje, ai kodėl didžioji dalis daik a a džių
negali u ė i p iešdėlių? 2. Ku ie daik a a džiai i kodėl p isijungia p iešdėlius?
annai Vulanei p iklauso i žodžių da ybos sky ius. 1959 m. g ama ikoje žodžių
da yba a ski a nuo kai ybos, be ak uojama kaip mo ologijos posky is, o čia ji –
sa a ankiška kalbo y os šaka. kai neį ody a, kad aip da y i bū ina, esminio ski umo
nė a: abiem a ejais užki s as kelias mo ologijoje a lik i g ama inių o mų da ybinę
i pa adigminę analizę, . y. inkamai ap ašy i kalbos dalių g ama ines ka ego ijas.
Mo ologijoje ada belieka ašy i ik apie o mų da inių eikšmes i a ojimą.
Labai g ama ikoje ūks a ik ų a gumen ų. ko e os nuo odos į ki ų iš adas,
jei šim as gali klys i, o ik ienas bū i eisus. odėl daugybė nuo odų apsunkina
skai ymą. okio pobūdžio g ama ikoje pakak ų li e a ū os są ašą pa eik i pabaigo-
je (plg. lie u ių kalbos iena omes g ama ikas), o eks o au o ius pa s u ė ų im is
a sakomybės už ai, ką sako.
Vincas u bu is, u bū s ip iai pa eik as gausios i gana p ieš a ingos li e a ū os,
eo inėje s udijoje ik pasamp o a o, kad žodžių da ybą galima ap ašy i be ku ioje
g ama ikos ie oje, ne po sin aksės (u bu is 1978: 55), be ki u a eju isus į ikino,
kad: „Lie u ių kalbos bei ki ų panašios g ama inės sanda os kalbų žodžių da yba,
šiaip a aip, glaudžiausiai susijusi su mo ologija. Žodžių da ybos p iemonės čia iš
esmės nesiski ia nuo o mų da ybos, a ba kai ybos, p iemonių. iek da yboje, iek
kai yboje u ime eikalų su mo emine žodžio a o mos sanda a, ienu i ki u
cen inę ie ą užima a iksacija“ (u bu is 1978: 35). „kad g iež ų ibų a p žodžių
da ybos i kai ybos iš iesų nė a, aiškiai ma y i iš okių eiškinių: 1) žodžių da ybos
p iemonės dažnai da inį o muoja i kaip am ik os kalbos dalies žodį a ne lemia
jo p iklausymą ai a ki ai kai ybos pa adigmai [...]; 2) galūnė, i a, no s ją įp as a
laiky i speci iniu kai ybos a iksu, dažnai eina da ybos p iemone, ne gi ienin ele a
ben pag indine [...]; iba a p žodžio i o mos is o iškai y a kin ama“ (u bu is
La iešu alodas g ama ika
379 ecenzijos / e iews
a džius, linksniuojamuosius daly ius, aip pa iš dalies skai a džius i į a džius,
ačiau pas o iausiu i pilniausiu būdu ji ealizuojasi daik a a džiuose“ (p. 327).
Ve s a be eik pažodžiui, nepaisan lie u iškojo eks o s iliaus, kad nebū ų nė u-
pučio nu ol a nuo o iginalo. ką eiškia šis pasakymas? a giminė kažkas a ski a,
kas gali apim i kele ą kalbos dalių, o pas o iausiai ealizuo is (!) ik daik a a džiuo-
se? ai jau ne mokslinės g ama ikos eks as, ku is u i bū i glaus as i ikslus.
Į ade eikėjo pa ašy i, kad sa a ankišką giminės ka ego iją u i ik daik a a dis,
o isi de inamieji žodžiai sa o sudė yje u i ik daik a a džio giminės odiklius.
jeigu daik a a dis ne u i giminės galūnių, ai ją pa odo de inamieji žodžiai. daik-
a a džio giminė – klasi ikacinė ka ego ija, o de inamųjų žodžių kai ybinė: kiek
giminių u i daik a a dis, iek jų u i i būd a dis.
iksliai nus ačius daik a a džio i de inamųjų žodžių giminės ski umą, bū ų
a k i ęs bend osios giminės (kopdzim es) e minas. i ne eikalingi ie eksku sai į
is o inę g ama iką. jau seniai žinoma, kad la ių i lie u ių kalbos daik a a džiai
u i ik d i gimines, o adinamoji bend oji giminė y a ne kas ki a, kaip iena o ma
abiejų lyčių asmenims pa adin i. Ly ies ski umą odo de inamieji žodžiai. be o,
šių o mų a ojimas s ilis iškai kono uo as.
nesup an amas eiginys, kad būd a dis ne u i konk ečios eikšmės, kad jo eikš-
mė p iklauso nuo si uacijos i yšio su am ik u daik u, gy a bū ybe a eiškiniu
(p. 370, 372). nežinia, kokia eikšmė u ima gal oje, nes, pa yzdžiui, juodas gali
bū i s alas, a klys, dangus, me a o iškai pasakoma i juodas liūdesys. ai a juodu-
mo eikšmė p iklauso nuo o, ką eiškia daik a a dis? kiek ienas daik as u i į ai-
ių požymių, ku ie kalboje eiškiami de inamaisiais žodžiais. konk e us požymis,
eiškiamas būd a džiu, i y a būd a džio konk e i eikšmė.
cha ak e izuojan būd a dį kaip kalbos dalį, s a biausia su ok i, kad jis de ina-
mas su daik a a džiu i kad jo giminės, skaičiaus i linksnio o mos ne u i sa a-
ankiškos eikšmės, nep iklauso nuo būd a džio seman ikos i y a ik a i inkamų
daik a a džio ka ego ijų papildomi mo ologiniai odikliai. be būd a dis u i i
sa ų nuo kamieno eikšmės p iklausomų ka ego ijų. adicinė būd a džių seman-
inė klasi ikacija į kokybinius i san ykinius g ama iškai pag įs a, ik nežinia kodėl
g ama ikoje ši būd a džio kamieno eikšmės ski ybė menkai akcen uojama.
au o ė eigia, kad kokybinių būd a džių eiškiamos ypa ybės in ensy umas
gali keis is, jie laipsniuojami i ki ais būdais nusakomas jų ypa ybės in ensy umas,
jiems būdinga an onimija i sinonimija (p. 372); kokybinių būd a džių an onimija
yški, be sinonimija neski ia jų nuo ki ų kalbos dalių.
daug g ama ikoje kalbama apie linksniuojamuosius i būd a diškai a ojamus
daly ius, be ne ikslu eig i, kad jie u i išnykusią g ama inę ūšies eikšmę (p. 382).
Šie daly iai pada y i iš ien isinių eiksmažodžių o mų su ski ingos ūšies g ama-
inėmis p iesagomis. da ybos p ocesas naikina ik p edika ines asmens, nuosakos i

380
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
laiko ka ego ijas. Laikų kamienai a sidu ia p ieš linksniuojamo da inio galūnę i jau
negali u ė i p edika inės laiko eikšmės. odėl isų laikų linksniuojamieji daly iai
(kaip i būd a džiai, ne u in ys laikų) sakinyje eina de inamaisiais pažyminiais.
kadangi šie daly iai pada y i su ski ingos ūšies g ama inėmis p iesagomis, jų
mo ologinė ūšies eikšmė labai yški: eikiamosios ūšies daly iai eiškia, kad
daik o ypa ybė kilusi iš o pa ies daik o (a asmens) eiksmo (ziedošas ie as ‘žydin-
čios ie os’ ), o ne eikiamoji ūšis eiškia, kad daik as ypa ybę gauna iš šalies, iš
ki o eikėjo (lasāmā g āma a ‘skai oma knyga’).
Labai ne ikė as eiginys, kad nelyginamojo laipsnio o ma (g adus pozi ī us), bū-
dinga isiems be išim ies būd a džiams (p. 402). jeigu žodis u i ik ieną laipsnio
o mą, ai pagal bend osios kalbo y os aksiomą oks būd a dis nelaipsniuojamas.
La ių kalboje (kaip i ki ose) y a daugybė būd a džių, pap as ai da inių, eiš-
kiančių ypa ybę, nepasiduodančią nei laipsnia imui, nei ki okiai no s ki okiai mo-
di ikacijai (sa kanbal s ‘ aus ai bal as’, gaišdzel ens ‘š iesiai gel onas’, sapu is ‘supu-
ęs’, pussag u is nams ‘pusiau sug iu ęs namas’, di gadīgs ‘d ime is’, zābako as kājas
‘ba uo os kojos’ i k .). būdinga ai, kad ne ik šioje, be i 1959 m. la ių kalbos
g ama ikoje l ypa ybės kiekio žymėjimas laipsniuojan (labs ‘ge as’ – labāks ‘ge es-
nis’ – islabāks ‘ge iausias’) nea ski as nuo ypa ybės kiekio i s ip umo žymėjimo
į ai iais ki ais būdais, ne kon eks u. odėl i negalima kalbė i apie mo ologinę
laipsnio ka ego iją.
da kalbama apie apib ėž umo / neapib ėž umo (no ek ības / neno eik ības) ka e-
go iją, ku ios neįmanoma sup as i kaip g ama inės mo ologinės ka ego ijos nei
XX a. idu io akademinėje g ama ikoje (1959: 434–456), nei XXi a. (p. 383–402).
Pas a ojoje y a žingsnelis į p iekį, nes, pasi ėmus endzelīnu, iškel as šių o mų
da ybinis yšys: o mos su apb ėžiamąja galūne (a no eik o galo ni) esančios da iniai
iš o mų be šios galūnės (a neno eik o galo ni) i ski ingai linksniuojamos. ai
maždaug a i inka į a džiuo inių i neį a džiuo inių būd a džių p iešp iešą lie u ių
kalboje. endzelīnas, kaip is o inės g ama ikos specialis as, daugiau domėjosi o -
momis: jų kilme, is o ija, o apie g ama inių ka ego ijų ypa umus ada da negal-
o a. daba bū ina žino i, kokia oji apib ėž umo / neapib ėž umo ka ego ija, a
isiems būd a džiams ji būdinga, kodėl a pačia eikšme a ojamos i o mos su
„papla in ąja galūne“ (a paplāšinā o galo ni), i be jos.
P ieš apibūdinan skai a džių kai ymą i g ama ines ka ego ijas, pi miausia
eikia ski i pag indinius skai a džius (pama a skai ļa ā dus) i kelin inius (kā as
skai ļa ā dus). kelin iniai skai a džiai – de inamieji žodžiai. odėl jie kai omi
aip, kaip būd a džiai (giminėmis, skaičiais i linksniais). Čia ik ų paaiškin i, kas
lemia, kad egulia ūs būd a džių g ama ines ypa ybes u in ys da iniai is dėl o
likę skai a džių klasėje. juk jau y a g ama ikų, ku ios okius skai a džius pe kelia
į būd a džių klasę. y a mo y ų juos laiky i skai a džiais, be y a mo y ų i p i-
La iešu alodas g ama ika
381 ecenzijos / e iews
ski i p ie būd a džių. skai a džių klasėje juos laiko ai, kad kamienas eiškia
ikslią daik o ie ą eilėje i u i speci ines p iesagas, o p ie būd a džių šlieja kai y-
ba i unkcijos sakinyje.
Pag indiniai skai a džiai u i ik ieną bend ą g ama inę ypa ybę – jie nekai-
omi skaičiais. skaičiaus galūnės ne eiškia kai ymo. jeigu pama inis skai a dis
u i abiejų skaičių o mas, ai daugiskai a jau nebe skai a dis. P z.: Tu a ēsi gulē
ūks ošus gadu un pa ilgāk (p. 420) – Tu galėsi miego i ūks ančius me ų i da
ilgiau. Čia daugiskai a ūks ančius eiškia ne ikslų me ų skaičių, o didelį jų kiekį.
Žodis ienas i lie u ių, i la ių kalboje u i ne ik skai a džio, be i būd a džio,
i į a džio eikšmę. Plg. Es ālāk iešu iena – Aš oliau eisiu iena (būd a dis:
iena, be a ęs, be jūsų). Papes eze s – ieniem pa dziļu, ci iem pa seklu – Papės
eže as – ieniems pe gilus, ki iems pe seklus. ai ne skaičia imas, o asmenų p ie-
šinimas. odėl ieniems čia ne skai a dis, o į a dis, nes jis opoziciniu yšiu susijęs
su į a džiu ki iems. jeigu jau nus a oma, kad skai a džiams būdinga skaičiaus ka-
ego ija, ai eikia i g ama iškai ją apibūdin i. Pa yzdžiui, sakinyje Tūks an is po
iene o u i is nulius pa yškin i žodžiai y a ne skai a džiai, o daik a a džiai,
eiškian ys skaičiuojamus daik us, odėl jie i kai omi skaičiais. Žodžių šim as,
ūks an is, milijonas, milija das skaičių eiškia ik ienaskai a, daugiskai a skaičiuo-
i ne inka, nes u i neapib ėž ą eikšmę; daugiskai a skaičia imui eikalinga ikslų
kiekį žyminčių pag indinių skai a džių: Ga au is, ke u is šim us, is ūks ančius
li ų, la ų, eu ų...
iš aisyklių isada esama išimčių, i jas eikia aiškin i. Pa yzdžiui, la iai sako:
Jās ādā līdz ieniem, o lie u iai – Reikia di b i iki pi mos ( alandos). da įdomes-
nis a ejis: Konce s beidzās pulks en di desmi ienos. La ių kalbos sakinyje iks-
liam laikui žymė i nepakanka sudė inio skai a džio ie ininko di desmi ienos, be
eikia p idė i i p epoziciją pulks en (iš pulks enis ‘laik odis’), o į lie u ių kalbą
e čiama aip: Konce as baigėsi d idešim pi mą ( alandą). ypa ingieji (išim iniai)
a ojimo a ejai neį odo, kad skai a džiai kai omi skaičiais.
kalban apie mo emiką, jau užsimin a i apie į a džio kaip kalbos dalies spe-
ci iką. Čia ik galima apgailes au i, kad nepaaiškin os į a džio odomosios unkci-
jos – deiksė i an o a. Paminima, kad į a džiams būdingos deik inių žodžių eikš-
mės, be kas iš o? (p. 429). e mino ana o a iš is nė a. u in specialų no ą su-
si as i ana o ą, ik iausiai ją galima išsiši uo i iš 836 pa ag a o, o juk ji labai eikš-
minga i sin aksei, i eks o ling is ikai. dėl ana o os į a džiai i s a jungiamaisiais
žodžiais: jungia eks o dalis i šalu inius sakinius p ie pag indinių.
no in su ok i į a džio kaip kalbos dalies esmę, is dėl o nepakanka ien la ių
kalbos s udijų. Labai ūks a o, ką galima pa i i iš e. ben enis o, j. ku ylo ičiaus,
j. s epano o bend osios kalbo y os da bų i konk ečiai bal ų kalbų į a džiams
ski os a. osino s udijos Bal ų kalbų į a džiai ( osinas 1988). jo da be isapusiš-
382
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
kai iš i i ne ik lie u ių, be i la ių bei p ūsų kalbų į a džiai, nu ody a daug
į a džio s udijoms eikalingos li e a ū os.
Veiksmažodis pasižymi o mų į ai o e. odėl, paisan ien g ama inių o mų,
neįmanoma suku i eiksmažodžio apib ėžimo. Laikau and os kalnačos nuopelnu,
kad ji pas ebėjo eiksmažodžio opoziciją ki oms kalbos dalims. ačiau ik oji opozi-
cija y a ik su daik a a džiu, eiškiančiu daik ą a ba ai, kas mąs oma kaip daik as, o
eiksmažodis i būd a dis eiškia daik o požymį: būd a dis – a ibu inį, o eiksmažo-
dis – p edika inį. a ibu inį požymį eiškiančių žodžių (būd a džių i daly ių) an o-
ji unkcija y a su jung imi ei i sudė iniu a iniu. P edika ines ka ego ijas eiškia jung-
ies o mos. daly ių, pada y ų iš ak y aus eiksmo eiksmažodžių, a dininkai a inio
pozicijoje su pagalbiniu eiksmažodžiu a gauna da ybos p ocese p a as as p edika ines
ka ego ijas i d auge su juo įsilieja į bend ą asmena imo sis emą kaip anali inės o -
mos. neskaičiuo a, be ik iausiai į eiksmažodžio anali ines o mas įeinan ys a di-
ninkai a ojami ne dažniau už isus būd a diškai a ojamų daly ių linksnius.
kalnačai puikiai pa yko ap ašy i eiksmažodžių laikų i nuosakų sis emą. ap a-
šo s ip umas p iklauso nuo au o ės u imo įdi bio. jos dak a o dise acijos ema
bu o „La ių kalbos eiksmažodžio laiko o mų unkcinė sis ema“ (Da bības ā da
laika o mu unkcionālā sis ēma la iešu alodā).
kele ą subjek y ių pas ebėjimų no ė ųsi pa eikš i dėl eiksmažodžio apib ėžimo.
no in apib ėž i eiksmažodį kaip kalbos dalį su isomis o momis, eikia em is
ik bend u į ai ių eiksmažodžio o mų kamienu, o jo eiškiamą anzi y umą,
eikslą i sang ąžą laiky i g ama inėmis ka ego ijomis. nieko čia nepap as a: šios
d ina ės ka ego ijos u i g ama inę o mą (sakinio modelį, da ybos o man us,
suda o g ama ines opozicijas). g ama ine eikė ų p ipažin i isų o mų po enciją
aldy i linksnius i u ė i p išlie uosius p ie eiksmius.
Veikslas g ama ikoje laikomas ne g ama ine, be p iešdėlinės da ybos seman ine
ka ego ija. ai a si ikę dėl kelių p iežasčių: 1) dėl p iešdėlinės eiksmažodžių da y-
bos a i aukimo nuo mo ologijos; 2) la ių kalboje nė a bū ojo dažninio laiko,
ku io a si adimą bū ų galima, kaip i lie u ių kalboje, paaiškin i ik emian is eiks-
lu (Paulauskienė 1994: 326–332); 3) a ski ame nuo mo ologijos žodžių da ybos
sky iuje neiš yškin a p iešdėlių modi ikacinė unkcija, leidžian i p ielinksniui pama-
inį žodį su da iniu sulygin i leksinės eikšmės a ž ilgiu i okią po ą su ok i kaip
o pa ies eiksmo ski ingų eikslų o mas (endzelīnui, ma ančiam p iešdėlių i
p ielinksnių bend umą, i Vel ai s al manei sekėsi ge iau. ai sakydama, u iu gal-
oje 1906 m. endzelīno eikalo Латышские предлоги pi mąją dalį i s al manės
dise aciją); 3) u bū i dėl lie u ių kalbos akademinių g ama ikų nesup a imo, kad
da ybos p iemonėmis galima iš eikš i as eiksmo ski ybes, ku ios ki ose kalbose
eiškiamos laikų kamienais. bend osios kalbo y os duomenimis, žodžių da ybos
p iemonės gali pe im i kai ybos unkcijas, ik eikia a i inkamų kon eks o sąlygų.
La iešu alodas g ama ika
383 ecenzijos / e iews
bend a is (neno eiksme, in ini y as) u i ik eiksmažodžio kamienui būdingas
ka ego ijas ( anzi y umą, eikslą, sang ąžą), be ne u i p edika inių nuosakos, laiko
i asmens ka ego ijų. odėl jos a ojimas į ai us (p. 461). dėl a dažodinės kilmės
bend ačiai būdingesnės daik a a džio sin aksinės pozicijos: ji sakinyje gali bū i eiks-
nys, papildinys, p išlie asis pažyminys, aplinkybė. a iniu bend a is pap as ai eina
su modaliniais eiksmažodžiais. iesa, kalnača pa eikia sakinių su bend a imi be
modalinių eiksmažodžių, p z.: Kā ia zināja, ku mūs meklē ? – Kaip ji žinojo, ku
mūsų ieško i? Kau eizi mūžā edzē Spaniju! – No s ka ą gy enime pama y i Ispa-
niją! (p. 461–462). ačiau isais ienos bend a ies a ojimo a ejais numanomi i
po enciniai modaliniai eiksmažodžiai: Kaip ji žinojo, ku mūsų ( eikia) ieško i? Kad
no s ka ą gy enime (galėčiau, bū ų galima) pama y i Ispaniją!
eisingai pasaky a, kad modaliniai eiksmažodžiai ka u su bend a imi a oja-
mi a iniu i po šio eiginio a lik a labai išsami modalinių eiksmažodžių seman i-
kos analizė (p. 468), be bū ų da ge iau, jei ie modaliniai eiksmažodžiai bū ų
ap ašy i ne po pagalbinių eiksmažodžių i jungčių, o ka u su bend a imi. ada
labiau a siskleis ų bend a ies g ama inis aidmuo. gal au o ė bū ų p iėjusi p ie
iš ados, kad bend a is a iniu gali ei i ik su modaliniais eiksmažodžiais, ealiais
i po enciniais.
ašan apie p edika ines ka ego ijas, kalnačai de ėjo daugiau pamąs y i ka u
su ilze Lokmane, nes modalumas, asmuo i laikas y a ne eiksmažodžio, o sakinio
ka ego ijos. kadangi pag indinis a inio eiškėjas eiksmažodis, ai manoma, kad
šios p edikacijos ka ego ijos ik su apusios su juo i įgijusios jame specialias mo -
ologines aiškos o mas. uo būdu pasakymo san ykis su ik o e mo ologijoje
pasi odo kaip nuosakos ka ego ija, eiksmo san ykis su asmeniu – kaip asmens
ka ego ija, san ykis su kalbamuoju momen u a ki u laiko a skai os ašku – kaip
laiko ka ego ija (Li e a ū ą ž . Paulauskienė 1979: 129–130).
Lokmanės sin aksės sky iuje andame są okas: sin aksinis laikas, sin aksinis mo-
dalumas, sin aksinis asmuo (p. 708). ik čia eikia pla esnio aiškinimo. g ama ika
didelės apim ies, be i iamasis objek as da pla esnis. i iš isai a odo, kad šiame
os pakeliamame ome ankš a g ama inei minčiai.
nemažai šioje g ama ikoje y a adinamųjų leksinių g ama inių ka ego ijų. ai
jau pa eldė a iš gausios pasaulinės (ypač usų) li e a ū os, ku ioje ne isai ge ai
sup as a, kas y a g ama ika. Leksinės g ama inės ka ego ijos jau minė ojo „ leksinio
e išizmo“ ezul a as. Veiksmažodžio ūšis g ama ikoje aip pa p iski a p ie leksi-
nių g ama inių ka ego ijų odėl, kad ak y o / pasy o opozicija ne eiškiama bal ų
kalbų eiksmažodžių galūnėmis. Šią p iešp iešą suda o anali inių eiksmažodžio
o mų su ne eikiamuoju daly iu į aukimas į bend ą asmena imo sis emą. ne ei-
kiamųjų daly ių da yba p iklauso nuo eiksmažodžio anzi y umo, o šis, nema an
jo sin aksinės g ama inės o mos (sakinio modelio), a ba nesiejan sin aksės su
384
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
mo ologija, adiciškai laikomas leksine eiksmažodžio kamieno eikšme, odėl i
ūšis pasi odo kaip leksinė g ama inė ka ego ija.
a gi ai, kad sang ąžiniams eiksmažodžiams būdingas daugia eikšmiškumas
(kaip manė axelis hol oe as i šio sky iaus au o ės a. kalnača i i. Lokmane), juos
galima laiky i ečiuoju ūšies ka ego ijos na iu (p. 502)? no in ai į ody i, eikė-
ų nus a y i pa adigmos in a ian inę eikšmę i ją suda ančių na ių di e encinius
požymius ( okia jau bend osios g ama ikos eo ijos a i me ika). senosios g aikų
kalbos mediumas y a ne kas ki a kaip ak y o i pasy o opozicijos neu alizacijos
ezul a as, u in is sa ą mo ologinę o mą, be išlaikęs i ak y o, i pasy o požymių.
„[...] eigimas, kad bal ų kalbų sang ąžiniai eiksmažodžiai a s oja indoeu opie iš-
kąjį mediumą, a si ado uome , kai kalbos moksle bu o įsigalėjusi adinamoji „jau-
nag ama ikių“ mokykla“ (kaukienė 2006: 4). Vis dėl o ge ai, kad apsisp ęs a i
g ama ikoje palik a d ina ė ūšies ka ego ija.
Lie u ių kalbos g ama ikose sang ąžiniai eiksmažodžiai bu o į ašy i kaip e-
čioji ūšis. Vis dėl o ilgainiui įsi ikin a, kad jie nė a ečioji ūšis. Ši g ama inės
min ies e oliucija ma y i i ieno au o iaus, jono jablonskio, g ama ikose: 1901 m.
jis eigė, kad eiksmažodžiai kai omi ūšimis i kad jų y a ys: eikiamoji, g įž a-
moji (sang ąžiniai eiksmažodžiai) i ne eikiamoji, be jau 1922 m. g ama ikoje
isai ki oks min ies b andumas, jau sup as a, kad a g įž amoji ūšis lie u ių kalbo-
je iš isai p iklauso eikiamajai ūšiai i kad ūšimis lie u ių kalbos eiksmažodžiai
nekai omi (jablonskis 1957: 107–108; 296–297).
bal ų i sla ų kalbose, ne u inčiose mediumo, sang ąžiniai eiksmažodžiai šlie-
jasi p ie eikiamosios ūšies, be u i i ne eikiamosios požymių. nag inėjan su
s uden ais Pla ono Dialogų e imą į lie u ių kalbą ( e ėjas Me kelis ačkauskas),
aiškiai pasi odė, kad e čian g aikų kalbos ak y ųjį mediumą į lie u ių kalbą,
a ojami sang ąžiniai eiksmažodžiai, o pasy ųjį – o mos su ne eikiamaisiais
daly iais. La ių kalbos sang ąžiniai eiksmažodžiai šiuo a ž ilgiu panašesni ne į
lie u ių, be į usų kalbos sang ąžinius eiksmažodžius, ku ie a i inka i dalį pasy-
inio mediumo. be i šiuo a eju ečiosios ūšies nesuda o, o ik dalis sang ąžinių
eiksmažodžių p isišlieja p ie pasy o: Cil ēka ā ds aks ās a lielo bu u (Имя
человека пишется с большой буквы) – Žmogaus a das ašomas didžiąja aide;
Šie diski pā dodas iepako i (Эти диски продаются в упаковке) – Šie diskai pa -
duodami įpakuo i. Pasi aiko ne eikiamosios ūšies eikšme pa a o ų sang ąžinių
eiksmažodžių i lie u ių kalboje, be ai laikoma klaida i aisoma. aisyklinga ik
sa aiminė sang ąžinių eiksmažodžių eikšmė, a ima ne eikiamosios ūšies eikšmei
(du ys a sida ė, d abužis susidė ėjo, bul ės susi algė, žemė nusialino).
ka oju: skai an šią didelės apim ies g ama iką, is kyla min is, a nebū ų bu ę
ge iau išleis i ją d iem omais. juk čia nė a ie os konk ečiam y imui (ypač da y-
bos sky iuje). jame ik šiek iek daugiau kaip pusė puslapio ski a sang ąžinių

La iešu alodas g ama ika
385 ecenzijos / e iews
eiksmažodžių da ybai (p. 291). a gi aip įmanoma pa ody i sang ąžos a ikso da-
ybinį aidmenį i jo da inių ie ą eiksmažodžių klasėje?
513 p. a si adęs ne iesioginės sang ąžinių eiksmažodžių eikšmės e minas i
sang ąžinių eiksmažodžių seman inė klasi ikacija nukelia mus pe XX a. idu io
la ių i lie u ių kalbos sang ąžinių eiksmažodžių y inėjimus iki pačios XX a.
p adžios, iki Vik o o Po žezinskio lie u ių i la ių sang ąžinių eiksmažodžių
s udijos (В. К. Поржезинский. Возвратная форма глаголовъ въ литовскомъ и
латышскомъ языкахъ. Москва, 1903). jo pasiūly as bal ų kalbų e leksy ų ap ašo
modelis eikė iek la ių, iek lie u ių g ama ikas. akademinėje 1959 m. la ių
kalbos g ama ikoje andame paminė ą i san ykį su ūšimi, andame iesioginę i
ne iesioginę sang ąžinių eiksmažodžių eikšmes i seman inę klasi ikaciją, neiš-
yškinančią sang ąžos a ikso da ybinio aidmens (p. 554–564).
Lie u ių kalbo y oje pi mą mėginimą ieško i sang ąžos a ikso aidmens i san-
g ąžinių eiksmažodžių san ykio su in anzi y iniais pap as aisiais eiksmažodžiais,
ku ių klasę jie papildo, a iksui ap ibojus eiksmą subjek o s e a, andame aud onės
jakulienės dak a o ( ada kandida o) dise acijoje.
idėja ieško i kilo ada, kai Pe onėlė be nadišienė paskelbė kele ą s aipsnių apie
lie u ių kalbos sang ąžinius eiksmažodžius mokslo da buose i 1961 m. apgynė
dise aciją Sang ąžinių eiksmažodžių eikšmė i a osena daba inėje lie u ių li e a-
ū inėje kalboje. (Šios dise acijos pag indu pa ašy as i i omės Lie u ių kalbos
g ama ikos sang ąžinių eiksmažodžių sky ius.) jakulienė, ado aujama jono kaz-
lausko, ėmėsi s udijuo i bal ų kalbų eiksmažodžių is o iją, skelbė s aipsnius moks-
linėje spaudoje i 1969 m. apgynė dise aciją Lie u ių i ki ų bal ų kalbų sang ąžinių
eiksmažodžių is o ija. an asis Lie u ių kalbos g ama ikos omas išėjo 1971 m., be
jame iesiog negalė a, nesuspė a pasinaudo i jakulienės y inėjimų ezul a ais. odėl
en y a be nadišienės a lik a sang ąžinių eiksmažodžių klasi ikacija, labai panaši į
ą, kokia pa eik a i akademinėje 1959 m. la ių kalbos g ama ikoje. Vadinasi, la ių
i lie u ių kalbos akademinių g ama ikų sang ąžinių eiksmažodžių ap ašai u ėję
bend ą analizės pa yzdį.
nepaisan o, kad sang ąžiniai lie u ių kalbos eiksmažodžiai bu o y inė i i
ki ų au o ių, undamen alus jakulienės da bas nep a ado e ės be eik pe pusšim-
į me ų. ga usi jono kazlausko p emiją, jau būdama nebe jakulienė, o kaukienė,
aud onė sup a o, kad kadaise y a a likusi unikalų da bą, ku į, kiek pa edaguo ą,
galima skelb i i XXi a. p adžioje. aip 2006 m. pasi odė aud onės kaukienės
monog a ija Sang ąžinių eiksmažodžių is o ija, su ku ia e a susipažin i isiems,
ašan iems apie bal ų kalbų sang ąžinius eiksmažodžius.
g ama ikos mokslo is o ija odo, kad sunkiausia ap ašy i p ie eiksmį dėl šių
p iežasčių: 1) isi šios klasės žodžiai y a da iniai; 2) labai į ai ūs da ybos būdai: ik
maža dalis p ie eiksmių pada y a a iksacijos būdu, o isi ki i – į ai ių kalbos dalių
386
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
i sin aksinių kons ukcijų p ie eiksmėjimo ezul a as; g e a sup ie eiksmėjusių
linksnių, g ama inių eiksmažodžio o mų a pačia eikšme a ojamos i a i inka-
mos nesup ie eiksmėjusios o mos. ge iausiai gun ai smil niecei pa yko d i p ie-
eiksmio sky iaus dalys: 1) ku nus a omas p ie eiksmio yšys su ki omis kalbos
dalimis (p. 596–601) i 2) p ie eiksmių klasi ika imas pagal eikšmę (p. 606–617).
Pačiame apib ėžime (p. 595) p ie eiksmis lyginamas su būd a džiu i sakoma (nu-
odan emīlijos soidos 1969 m. s udiją), kad p ie eiksmio eikšmė pla esnė i
į ai esnė už būd a džio. ne eikšmės pla umas i į ai umas ski ia p ie eiksmį nuo
būd a džio, o jo o ma be galūnės, leidžian i jį šlie i iek p ie asmenuojamųjų, iek
i p ie linksniuojamųjų žodžių: būd a dis de inamas, o p ie eiksmis šliejamas – du
ski ingi sin aksiniai yšiai.
P ie eiksmis sa ų g ama inių ka ego ijų, apimančių isą jo o mų į ai o ę, ne-
u i. Laipsnio eikšmės i o mos p iklauso nuo da ybos pama o, ne i p iesaga iš
a i inkamų būd a džių kamienų: labs ‘ge as’ (labi ‘ge ai’) – labāks ‘ge esnis’ (labāk
‘ge iau’) – islabākais ‘ge iausias’ ( islabāk ‘ge iausiai’). ačiau laipsnia imo p isky-
imas p ie eiksmiui – adicinė daugelio g ama ikų klaida. jeigu bū ų a lik a laips-
niuojamųjų būd a džių ijų laipsnio pakopų pa adigminė analizė, ai a gu a
bū ų galima kalbė i apie mo ologinę p ie eiksmio laipsnio ka ego iją, bū ų sup as-
a, kad 604–605 p. nu ody i požymio kokybės i kiekybės aiškos pa yzdžiai p i-
klauso ne mo ologinei laipsnio ka ego ijai, o s ip inamajai eduplikacijai, žodžių
da ybai, leksikai (dziļdziļi jū ā, dienu dienā, labi ilgi, s ip i d ēgni, mazlie pa ag u).
kalban apie p ie eiksmio laipsnia imą, ėlgi eikia pla esnio g ama inio aki a-
čio: eikia pama y i, kad p ie eiksmis eiškia požymio požymį, o požymį eiškian-
ys žodžiai y a i asmenuojami, i linksniuojami. odėl p ie požymį eiškiančių
žodžių šliejamas p ie eiksmis u i bū i nekai omas. i ai y a isiems p ie eiksmiams
bend a, ai jų g ama inis ski iamasis požymis. iš ling is inės li e a ū os į a min į
įs igęs aizdingas palyginimas, kad p ie eiksmis – „šiukšlių duobė“, į ku ią suk i-
usios sa a ankiškų kalbos dalių a liekos. ai, žinoma, im ai g ama ikai ne inkamas
eiginys, be aizdžiai odan is, kaip neleng a nus a y i šios kalbos dalies bend ąją
eikšmę i nuo jos p iklausančią o mą.
g ama ikos sin aksė pačiu ge iausiu būdu ski iasi nuo 1962 m. sin aksės (au o-
ės ilzė Lokmane, daina nī ia, baiba Valko ska, Linda Lauze). Čia a siski ia d i
dalys: 1) ch es oma inė sin aksė, ku ią galima as i daugelyje g ama ikų i 2) eks-
o sin aksė, ku i pa ašy a isai naujai. eks o są oka labai pla i: ji apima kalbinės
aiškos isumą – i aš ų, i šnekamąją kalbą. Ve in i šią sin aksės dalį, ne u in
kompe encijos, bū ų iesiog nee iška. odėl ecenzijoje bus a k eip as dėmesys ik
į ai, kas ma y i be specialių s udijų.
dialogo a pasakojimo si uacija leidžia isaip keis i sakinį, ka ais pakanka į
klausimą a saky i iena dalely e, isą sakinį gali a s o i į ai ūs žodžiai, ku ie pagal
La iešu alodas g ama ika
387 ecenzijos / e iews
sa o s uk ū ą, išim i iš kon eks o, ne gi nė a sakiniai: sakinio modelis y a kalbė-
ojo i klausy ojo sąmonėje, jis su okiamas iš iso eks o. ap ašy i šnekamosios
kalbos sin aksines s uk ū as eikalingas, be labai sunkus da bas. odėl s eikin ina,
kad jis di bamas.
galbū čia ik smulkmena, be iš pi mo ž ilgsnio a odo, kad „ eks o sin aksės“
(8) planas suda y as ne ienu pama u: 8.1. – Teks o samp a a i bend as jos apibūdi-
nimas; 8.2. – Redukcija, jos ūšys i iš aiška; 8.3. – Pa celiacija eks o o ma imo būdas;
8.4. – Šnekamosios kalbos sin aksė. Žinoma, šiuose posky iuose ašoma apie ski in-
gus dalykus, be edukcija i pa celiacija y a s ilis inės p iemonės, būdingos i šneka-
majai kalbai. odėl a odo, kad eikėjo isiems posky iams paieško i bend esnio
pama o. gal ada isą sky ių bū ų galima pe ski i į du posky ius – dainos nī ios
i Lindos Lauzės. ačiau ai ne esmė. s a bu, kad šioje g ama ikoje kalbama i apie
ak ualiąją skaidą, i apie daugelį ki ų dalykų, ku ių ne asime 1962 m. g ama ikoje.
bend asis sin aksės apib ėžimas i ien isinio sakinio o maliosios bei seman i-
nės s uk ū os ap ašai p iklauso i. Lokmanei, ien isinio sakinio komunikacinės
s uk ū os analizė – kolek y inis baibos Valko skos i i. Lokmanės da bas. Vien-
isinio i sudė inio sakinio išplės inių s uk ū ų i sudė inio sakinio ap ašo au o ė
daina nī ia.
a čiausiai mo ologijos y a ien isinis sakinys, i čia jau galima šį ą pasaky i.
adicinė g ama ika nuo an ikos laikų gal ne iki XX a. idu io ien isinio sakinio
negalėjo a ski i nuo loginio sp endimo. ne g ama ikos e minai odo, kad pa-
g indinė sakinio dalis y a eiksnys (p iekšme s), . y. subjek as, daik as, eikėjas, o
a inys (iz eicējs) pasako, kas, koks y a eiksnys, ką jis eikia, kas su juo nu inka.
oks sakinio cen o apibūdinimas ne iš pi š o lauž as. jis susijęs su žmogaus
pasaulio su okimu, su mąs ymu i su mo ologijos y imų ezul a ais (g ama inių
ka ego ijų u iniu). Mo ologijoje ik daik a a dis eiškia ai, kas sa a ankiška, i
isos jo g ama inės ka ego ijos, leng iau a sunkiau paaiškinamos emian is ik o ės
su okimu, y a u iningos i ski iasi nuo a i inkamų de inamųjų žodžių ka ego ijų.
Pa yzdžiui, s alas y a daik as. jis gali bū i į ai ių o mų, dydžių, spal ų, s alus ga-
lima skaičiuo i, o jo ypa ybės nea ski iamos, nesa a ankiškos, jos p iklauso daik ui.
odėl ypa ybes eiškian ys žodžiai giminės, skaičiaus i linksnio o momis odo ą
nesa a ankiškumą. i a inio o mos odo, kad jis eiškia eiksnio požymius.
ačiau ilgainiui g ama ikos mokslas a ado būdą pa ody i sakinį kaip a ski ą nuo
loginio sp endimo. Pa yko sakinį a ski i nuo loginio sp endimo ada, kai į s a biau-
sią jo ie ą (cen ą) sumany a iškel i ai, kas nesa a ankiška, kas eikalauja papildinių,
a gumen ų. Ši idėja kilo i ian kalbas, be eik ne u inčias galūnių. Pama y a, kad ai,
kas eiškiama leksija, dažnu a eju a s oja žodžio ie a sakinyje i kad ai, kas nesa-
a ankiška, o muoja i žodžių junginį, i sakinį. Pa yzdžiui, labs ‘ge as’ eikalauja
pa ikslinimo kas ge as? Pa ikslinus labs cil ēks ‘ge as žmogus’, gaunamas žodžių
388
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
junginys su a ibu iniu daik o požymiu. aip pa o muojamas i posesy o eikšmę
u in is junginys: b āla ‘b olio’ kas b olio? – b āla cepu e ‘b olio kepu ė’.
a inys, pa e s as ien isinio sakinio sin aksinių yšių cen u, i šūne, sakinio
b anduoliu odėl, kad p edika inio požymio ikslinimas eikalauja daugiau a gu-
men ų i o muoja isą sakinį, o as cen o eiškėjas y a eiksmažodis su isais
sa o palydo ais, su am ik u a gumen ų inkiniu, ku ie sakinyje ealizuojami kon-
k ečiais leksiniais iene ais (balke ičius 1998: 18). kadangi sin aksė uni e sali, ai
i leksinio ipo kalbų y inė ojams šis sakinio a sky imas nuo loginio sp endimo
labai iko. be jis i suda ė sąlygas nu ol i nuo mo ologijos i isai nema y i jos
yšio su sin akse. leksinių kalbų sin aksės y inė ojams mo ologija pasida ė ne-
eikšminga, jie ne ėmė nepas ebė i, kad bū en galūnės, odančios sin aksinius
žodžio o mų aidmenis, da o šio ipo kalbų sakinį lais ą i lanks ų, kad nebū ina
žodį „p ikal i“ p ie am ik os sin aksinės ie os.
iš senojo loginio d ina io sakinio sup a imo likę okie pas ebėjimai: 1. Veiks-
nys – pi masis a inio a gumen as; 2. a p eiksnio i a inio y a abipusis yšys
(nes leksinio ipo kalbose neįmanoma nepas ebė i a inio de inimo su eiksniu);
3. beasmenį minimalų sakinio modelį links ama pa e s i d ina iu: Līs // Lie us
līs – Lyja // Lie us lyja i ne suda omi okie eikiamosios i ne eikiamosios ūšies
sakiniai: Lie us sulijo šieną – Šienas lie aus suly as; 4. Vien daik a a džiu iš eikš o
ienkomponenčio sakinio laikymas seman iškai lygia e čiu d ina iam sakiniui su
po encialiaisiais eiksmažodžiais: Lie us. Sniegs. Vējš. Pē kons. K usa. Visapkā
klusums. Ka s a asa as pēcpusdiena – Lie us. Sniegas. Vėjas. Pe kūnija. K uša. Aplink
ylu. Ka š a asa os popie ė (p. 715, plg. p. 734).
as ak as, jog ienana ius sakinius, iš eikš us iek beasmeniais eiksmažodžiais,
iek į ai ių daik a a džių a dininkais, įmanoma pa e s i įp as iniais d ina iais
sakiniais, odo, kad p edikacija u ė ų bū i da giliau sakinyje negu daba įsi aiz-
duojama, nes eiksmažodžio ka ego ijos – nuosaka, laikas i asmuo – y a ne eiks-
mažodžio, o sakinio ka ego ijos, ik leksinio ipo kalbose jos eiškiamos eiks-
mažodžio o momis.
ecenzija į šiuos dalykus labiau gilin is neleidžia, be eikia pažymė i, kad
ien isinio sakinio s uk ū a g ama ikoje išnag inė a puikiai i į ai iais aspek ais –
o maliuoju, seman iniu i komunikaciniu. ap ašan ien isinį sakinį, iš yškin i jo
modeliai, siekiama jų isumą pa ody i kaip am ik ą sin aksinę pa adigmą. 1962 m.
g ama ikoje nebu o eks o sin aksės. joje eks o iene ai ap ašy i kaip ien isiniai
sakiniai. naujojoje g ama ikoje eks o iene ų klasi ikacija apima į ai ias jų ans-
o macijas, ku ios pagal sa o s uk ū ą ne nė a sakiniai (pa yzdžiui, jaus ukai,
dalely ės, daik a a džio a dininkai, bend a ys). ai nauja, lyginan su 1962 m.
la ių kalbos g ama ika, be li uanis ikoje o nelaikyčiau naujo e.
kadangi g ožinėje li e a ū oje pakankamai y a i šnekamosios kalbos pa yzdžių
į ai iuose dialoguose, ai okie eks o iene ai (Vy au o si au o, Vi o Labučio, Če-