364 ac a Linguis ica Li huanica LXXI
aLdona PauLauskienė
Uni e si à di Vilnius
Mokslinių y imų k yp ys: eo ia g amma ica, s o ia della scienza
g amma ica, linguis ica sociale.
La VIeŠu VaLODaS g Ma ika īga: Lu La iešu
alodas ins i ū s, 2013, 1023 pp.
Isbn 978-9984-742-70-0
La p ima necessi à di pas eikin i la ius, išsileidusius solidžią XXi a. g amma ica.
Lie u iai pag įs ai gali didžiuo is Žodynu, o la iai g ama ica: jos mokslu i p ak ika.
Vi e amo in condizioni di ski ingomis, u a amo di e si alen i. kas nežmoniškos
p iespaudos nualin oje Lie u oje bū ų galėjęs alen u i g ama ikos da bais p ilyg i
augus ui bīlenš einui, jāniui endzelīnui, kā liui Mīlenbahui? o se kazimie as jaunius,
kazimie as būga, jonas jablonskis... pe ò alen us aldo negailes ingas likimas,
ski damas ieniems daugiau, ki iems mažiau laiko, ieniems ienokias, o ki iems ki okias
gy enimo, mokymosi i da bo sąlygas. kokie po e a esse e Li uania scuole di igėliai, se
quasi pusę amžiaus ją slėgė spaudos d audimas? I iai i eo neleng ai, be ki aip. quindi
dzin a Paeglė po e a pa ašy i ne due omų la ių kalbos mokyklinių ado ėlių is o iją,
apimančią 18741922 m. pe iodo ( sbanka, jansone 2010: 202). Įspūdinga la ių kalbos
is o inės g ama ikos p adžia: iš XiX a. idu io undamen alus d iejų dalių be lyne
išleis as augus o bīlenš eino eikalas Die le ische Sp ache nach ih en Lau en und
Fo men e klä end und e gleichend da ges ell (1 dalis Die Lau e. Die Wo ausleis a
1863 m.; 2 dalis Die Wo beugung 1864). and ejaus banka o pa eik i i ilgos jansonės
enciklopedinio da be pobūdžio Valodniecība La ija: ak i un biog a ijas labai glaus ai,
be in o ma y iai pa eik a la ių kalbo y os p iešis o ė nuo 1211 m. iki 1447 m. i
is o ija nuo seniausio žinomo ank aš inio eks o (1507 m.) iki 2009 m. Čia as i i šios
g ama ikos au o ių papildomų biog a inių duomenų (pag indiniai g ama ikoje).
g ama ikos mokslo is o ijos y inė ojui aiškiai ma y i, jog idealu, kai g ama iką nuo
p adžios iki galo ašo ienas au o ius. Monog a ijoje ben jau įmanoma pas anga
išlaiky i ašinio logiką. ma a daug mūsų k aš uose y a bu ę, a daug i daba y a
mokslininkų, pajėgiančių pa ašy i undamen alią kalbos g ama ika? o, ne kiek ienas
laiko a psnis palankus kad i labai genialiam ašy ojui. XX a.
La iešu alodas g ama ika
365 ecenzijos e iews idu yje la iai y a išsileidę endzelīno 1100 puslapių La ių
kalbos g ama iką (endzelīns 1951), be ji pa ašy a m. okiškai, Le ische G amma ik,
o 1951 m. išleis as ik pa ais 1922 i y as papildy as e imas. XX. idu yje i la iai, i
lie u iai jau ašė kolek y ines akademines g ama i i omė Lie u ių kalbos
g ama iką 1965, du jos omai one ikai i mo ologijai (i […] ii […] 1971), ienas […]
kas: la iai d iejų omų g ama iką, ku ios pi masis omas ski as one ikai i mo -
ologijai (1959), o an asis – sin aksei (1962). Lie u iai šiek iek ėliau išsileido
sin aksei (iii […] 1976).
eisingai […]daba inės la ių li e a ū inės kalbos g ama ikos[…] an ojo omo
p a a mėje pas ebė a, kad kolek y da be sunku pasiek i g ama ikos eiškiniuose
ienodą su okimą i g ama ikos eo ijos ien isumą (1962: V), be is iek bū ina
s eng is o siek i. Tokiam o kes ui ha bisogno di un di igen e alen uoso. quindi XX a.
idu io kolek y inėse g ama icoose pa ašy i i pla esni a siau esni į adiniai sky iai,
ku iuose apib ėžiamas g ama ikoos y imo objek as: g ama inė eikšmė, g ama inė
o ma, g ama inė ka ego ija, žodžių junginio, sakinio dalies i sakinio są okos. la
g amma ica delle lingue la iche è p a a mica skelbiama, kad nuo XX a. idu io la ių
kalba i kalbo y os eo ija y a paki usi, i odėl a si adusi bū inybė naujojoje
g ama ikoje apibend in i šio laiko la ių kalbininkų eo inių i p ak inių y inėjimų
ezul a ai (p. 19). linguis ico ki imas non può esse e mol o žymus, o kaip engiamasi
apibend in i y inėjimų isul a i, se kiek ienas y inė ojas ski ingai su okia
g ama ikos eiškinius? Si a a di un'espe ienza e di alen i. capi e, kodėl žadama
apibend in i pasiekimus, o ne šiuo da bu juos pag įs i, a ba naujai pe gal o i, i kodėl ik
la ių, o ne isų bal is ų i bend osios kalbo y os kū ėjų, kodėl nežadama apsk i ai
pa ašy i ge ą la ių kalbos g ama iką? kodėl čia pasi enkinama ik umpu e p a a me
i a sisakoma pla esnio g ama ikos eo inio į ado? jis bū inas, kad padė ų kolek y ui
ienodai su ok i g ama iką, ypač da i odėl, kad pi majam šios g ama ikos a ian ui
(20082011 m.) ado a o daina nī iņa, o nuo 2012 m. jos koo dina o i apo ju is
g igo je as. Pe ché kei ėsi ado ai, skai y ojui nežinoma, nepasaky a. Šias pas abas
eikia e in i ik kaip kabinėjimąsi p ie p a a mės, ku i kiek ienam da bui labai s a bi
i u i bū i iki smulkmenų apgal o a.
ecenzuojamosios g ama ikos sky ių au o iai naujoji ka a, negalėjusi p isidė i p ie
anks esnės akademinės g ama ikos ašymo, be jau pakankamai sub endusi, u in i
mokslinius laipsnius i a dus. pe ò, skai ydamas eks ą, šiek iek nusi ili, kad
g ama ikoje pe mažai pačios g ama ikos, menkai epasinaudo a bend osios
kalbo y os nus a y omis aksiomomis i kaimynų, lie u ių kalbininkų, da bais. kadaise
jānis endzelīnas apgailes a o, kad nė a lie u ių is o inių lyginamosios g ama ikos,
ku ia bū ų galima em is (endzelīns 1951: 1), be is iek jis pasinaudojo isais
p ieinamais šal iniai, isu labai išmin ingai ėmėsi lie u ių ga s kalbos, jos a mių,
366 ac a Linguis ica Li huanica LXXI senųjų aš ų ak ais. ne ik is o inei, be i
aLdona PauLauskienė
sinch oninei g ama ikai bū inas pla esnis ž ilgsnis ben jau į giminiškas kalbas. Lie u os
bal is ai pe g ama ikoje minimą laiką aip pa nemažai y a pasiekę isose kalbo y os
s i yse, ne i la is ikoje. Ad esempio, one ikos i onologijos specialis ai (ilze auzia,
dace Ma kus, ju is damen alaus gi denio da bo iš onologijos. jis pap as ai i aiškiai
y a apib ėžęs, ką i ia onologija i one ika: onologija i ia k sis ema albos iš aiškos
g igo je as) daug naudingos pa i ies bū ų ga ę iš alekso gi denio y inėjimų, be
li e a ū os są aše, išsky us bend ą Ma kus i gi denio s aipsnį, nė a nė ieno un-
planą, o ne isus kalbos ga sus apsk i ai. Vadinasi, ją domina ik os kalbos ga sų
sa ybės, ku ios leidžia a ski i ienus u inio elemen us (dalykines eikšmes) nuo ki ų,
adinas, o muoja ženklų iš aišką i y a jų ma e ialusis pag indas (gi denis 1995: 20).
Visas kalbėjimo ak uose pasi aikančių ga sų ypa ybes iek ele an ines, iek
ne ele an ines i ia ki a disciplina, am ik a p asme užiman i a pinę padė į a p
kalbo y os i gam os mokslų (pi miausia izikos i iziologijos). T adizionalmen e
ques a disciplina adinama o n e ika [...]. one ikos a maina, ku ios dėmesio cen e y a
akus inės ( izinės) ga sų sa ybės, kai ku iais sa o me odais y a iš esmės aikomoji
izika; one ikos šaka, i ian i a ikuliacines ga sų ypa ybes, galė ų bū i laikoma
aikomąja iziologija (iš dalies i ana omija) (gi denis 1995: 22). Daba inės lie u ių kalbos
g ama ikoje gi denis ašo: Pag indinis g ynosios one ikos iene as kalbos ga sas
apim ies maždaug su ampa su onema, be g iež ai ski iasi nuo jos, kad u i (dažniausiai
labai daug) onologiškai ne eikšmingų ypa ybių o nem ai p id e a ik ski iamie ji
požymiai. o, pe ėjimas nuo ienos onemos p ie ki os isada būna ka ego iškas, o
daugelio ga sų ibos y a olydžios. lingua s au ą mes pajėgiame suskaidy i ga sais ik
odėl, kad žinome a ben nujaučiame, ku iems onemų de iniams jie a liepia (1996: 16).
i an kalbos ga sus ins umen iniais me odais, nesunkiai galima užg ieb i i g e a
einančio ga so ypa ybių. aigi i klausimas kyla, kiek į ai iems skai y ojams ski oje
g ama ikoje bū ini kad i mode niausio ins umen inio kalbos ga sų y imo me odų
ap ašai, jų ezul a ai?
aukian yno pobūdžio s udijas okio į g ama ikas, ski ne ne eikė ų y i a pumo
one ikos i onologijos. no s onologija kaip sa a ankiška disciplina susi o ma o XX
a. ečiajame dešim me yje P ahos ling is inio bū elio na ių nikolajaus ubeckojaus
i omano jakobsono pas angomis, be didžiausias onologijos laimėjimas is dėl o
bu o ada, kaiimą ga są jau galė a pažymė i gi damu ženklu aide. nuo o i p asidėjo
g ama ika (iš g aikiško žodžio γράμμα ‘ aidė, γραμματική τέχνη ‘skai ymo i ašymo
mokslas, menas. S udiojan ausimi ski iamus ga sus ( onemas) i jų ženklus, bu o
suku as pi masis eu opos g ama ikos modelis.
la g amma ica g eca an ica è in p imo luogo il commen a io dei es i degli au o i di
žymiųjų. g aikai a e a iglie eiliuo ų eks ų. quindi lo o ūpėjo ne ik aidės, be bene
La iešu alodas g ama ika
367 ecenzijos ecensioni i skiemenys, lo o kokybė. Me ikos specialis ai a liko
sub iliausius ques i s i ies y imus. i daba daug kas da įsi aizduoja, kad pag indinis
g ama ikos mokymosi ikslas y a išmok i aisyklingai kalbė i i ašy i ( usų kalbos žodis
g ama inis […] aš ingas pažinimo, y a i koncep ualusis, jie nus a ė elemen a iojo
iesioginis e inys iš g aikų kalbos).
eo inę eu opos g ama iką kū ė g aikų iloso ai. išsiaiškinę, kad, be empi inio
g ama ikos iene o a do (λόγος) są oką. (g aikų kalbos žodis λόγος eiškia i ‘žodis, i
‘sakinys, i ‘mokslas.) an ikinės g ama ikos au o iai eigė, kad g ama ikos mokymasis
duoda žmogui pasaulio pažinimo ak ą, padeda eikš i sa o isuomen min is i inę
ideologiją. aigi i šiais laikais galima bū ų a ski i ins umen inį ga sų y imą nuo
eo inės g ama ikos. g ama ikoje u bū už ek ų onologijos. pe ò i susi o ma us
onologijos mokslui, g amma ikos is da aiškinasi san ykį a p one ikos i
onologijos. Pe skaičius šį sky ių, galima su ok i, kaip išsamiai i i la ių kalbos ga sai,
į ai ūs one iniai eiškiniai. Non i è alcuna in o mazione sui ipi di ga s, skiemenis,
in onazioni di skiemen, p ozodijos dalykus i ki į. a o onda e, kad a k eip as dėmesys
i į aisyklingos a ies, a ba o oepijos, s eik p oblemas, nus a y os a ies no mos.
no ė ųsi, kad ši ecenzija bū ų sup as a ne kaip g ama ikos au o ių a lik o k uopš aus
da bo k i ika, be kaip sa ą požiū į į g ama iką u inčio olesnis Labai mąs ymas apie
ai, kas y a g ama ika i kas čia pa ašy a apie ją. Pe non conosce e, è necessa io
analizza e, . y. skaidy i, isumą. Calbą kaip isumą pi miausia skaidome į sudedamąsias
eks o dalis. Calbą kaip isumą pi miausia skaidome į sudedamąsias eks o dalis.
p osegue jas skaidome į sakinius, sakinius skaidome į žodžių junginius, junginius į
žodžius, žodžius į pa adinimus i san ykių odiklius, o pa adinimus skaidome į mažiausias
eikšmines dalis mo emas. mo an em skaid, panaikinama eikšmė i pe einama į
onologinį analizės lygmenį: nag inėjama ne ga sų eikšmė, o jų ski iamoji galia. quindi i
a odo nelabai scopo eig i, kad: kalbos ga sas, galin is keis i žodžio a žodžio
mo eminės sudė inės dalies eikšmę, adinamas onema (p. 23). Žodžiai mainī ‘keis i i
di e encē ‘di e encijuo i, ski i ne iena eikšmiai. g ama ikoje, ku sakoma, kad
onema y a kalbos ga sas, ku is, keisdamas mo emos a žodžio ga sinį ap alkalą, pagal
opozicinį yšį ski ia žodžio a mo emos eikšmę. Ad esempio, kal mal a ba saime laime,
o kai an laimi laimē, pasku inis balsis ski ia o pa ies žodžio linksnius (1959: 18).
Mo emikos sky iaus au o ė […] anna Vulānė. Visi g ama ikos sky iai p adedami į adine
apibend inamąja dalimi, ku su nedidelėmis išim imis apž elgiama, kas pačių la ių
iš i a, i po o emi apibamasiend in ais ų da bų ezul a ais ( oks jau g ama ikos
sumanymas).
žymiausia la ių mo emikos i mo onologijos specialis ė y a and a kalnača (kalnača
2004). jos s udija odo, kad la iai čia ge okai aplenkę lie u ius: jie į sa o g ama ikas
jau g e a onologijos gali į ašy i i mo onologiją, ku i odo, kad
368 ac a Linguis ica Li huanica LXXI mo emos sudė yje dėsningi onemų paki imai gali
aLdona PauLauskienė
keis i i žodžių, i g ama inių o mų eikšmę. Ad esempio, šaknies balsių kai a lydi kai
ku iuos žodžių da ybos bei kai ybos p ocesus. Šiuo būdu onologiją pe mo onologiją
galima susie i su g aŽodžių skaidymas į eikšmines dalis i ų dalių ap ašai u i labai ilgą
adiciją, be čia y a iena labai s a bi p oblema, da ebe eikalaujan i a sakymo: A
ma ikos dalimi, adinama mo ologija, i ne su sin akse, . y. apsk i ai su g ama-
ika (kalnača 2004: 60).
isa ai, kas su ašoma abėcėlės a ka į žodynus, y a žodžiai? Già nel XX secolo la p ima
ol a che si è o a o mo emos (neskaidomo eikšminio kalbos elemen o) p iešp ieša
žodžiui skaidomai s uk ū ai (joseph Vend yes, Le langage, 1920; e imas į usų kalbą
Вандриес 1937: 76). au o ius šią opoziciją nus a ė y inėdamas leksines klasikines
kalbas. au o ius šią opoziciją nus a ė y inėdamas leksines klasikines kalbas. Vėliau
okios opozicijos idėją (gal ne isai sa a ankiškai, nes nė a nuo odos) iškėlė a jana
bulygina, emdamasi lie u ių bend ineomą ašja kalba. jos nuomone, lie u ių kalbos
žodis y a s uk ū a, i šiuo požiū iu jis suda o aiškią p iešp iešą elemen a iesiems
eikšminiams iene ams (mo emoms). aipan sup an žodį, p ielinksniai, dalely ės,
jung ukai negali p iklausy i žodžių ka ego ijai, nes jie neau onominiai, ne u i
sa a ankiško ki čio i neskaidomi į mo emas su leksinės i g ama inės eikšmės
k ū iais (Булыгина 1970: 89). P i a ian šiam eiginiui, eikė ų iš naujo ku i mo emos
apib ėžimą, eikė ų p ipažin i, kadinyje sak unkcionuoja ne ik susijungusios, be i
lais osios (jung ukai) a ba ben iš dalies lais os (p ielinksniai, dalely ės) mo emos.
kalnačos knygoje i Vulanės ašy ame mo emikos sky iuje nė a mo emos i žodžio
opozicijos, nes jos mano, kad kiek ienas žodis u i šaknį, ku i gali unkcionuo i kalboje
i kaip neskaidus žodis. neskaidžiųjų žodžių i šaknų pa yzdžiai okie: žodžiai
p ie eiksmiai i dalely ės (d īz, e, šei , jo, ja ) i žodžių o mos (aug, zied, ē ! mā !),
ku ios y a ne kas ki a, o neskaidomosios šaknys (kalnača 2004: 12). u in ne ecenzijos,
o i iamojo da bo galimybes, nesunkiai galima į ody i, kad šie pa yzdžiai nepane
mo igiaemos i žodžio kaip skaidžiosios s uk ū os opozicijos leksinio ipo kalbose,
nes čia nu ody os o mos žodžių kalboje unkcionuoja ne pa ienės, o kaip suda o
pa adigma, ku iose a pa i šaknis su galūne s uk ū ą. quindi ne eisinga many i, kad
nu ody uoju a eju šaknys nesuda o s uk ū os su nuline galūne. Non c'è bisogno di
igno a e le o me, le signi icazioni, le o me e i pa adigmi. Ad esempio, kalnača iškelia
šiuos šaknies požymius: 1) ji u i leksinę eikšmę; 2) unziona e in modo unico; 3) suda o
a i ą sis emą, nes šaknų skaičius neapib ėž as; 4) šaknis y a uni e salus kalbos
iene as, nes ji y a kiek ienos kalbos dalies kiek iename žodyje i isose kalbose
(kalnača 2004: 10). Tai jau labai d ąsu, kai šiems eiginiams nepakanka im ų a gumen ų.
ik ge ai apgal okime eiginį, kad šaknis y a kiek ienos kalbos dalies kiek iename žodyje
i isose kalbose. Taip u bū non possono esse e.

La iešu alodas g ama ika
369 ecenzijos / e iews
s udiojan g ama ikos eiškinius, pa yko as i nemažai li e a ū os, ku ioje
s a s omas pagalbinių žodžių g ama inis s a usas. ji su ink a ašan knygą
G ama inės lie u ių kalbos eiksmažodžių ka ego ijos (Paulauskienė 1979: 174186), be
oje li e a ū oje keliamos p oblemos i šiandien labai ak ualios, nes anali inių o mų
pagalbiniai žodžiai i jung ys ne u i leksinės eikšmės. Vadinasi, jeigu šaknis y a
leksinė mo ema, pagalbiniai žodžiai negali bū i laikomi šaknimis, o jeigu da
p ipažinsime, kad šaknis y a ne ik žodžio leksinės eikšmės pag indas, o u i i
g ama inę po enciją p isijung i a iksus, ai pagalbiniai žodžiai anali inėse eiksmažų
laikų i nuosakų o mose, išsky us ki ų nep iginį, jokių a iksų a ijungia. neiginio
p isijungimas paaiškinamas uo, kad isa kons ukcija su pagalbiniu eiksmažodžiu
su okiama kaip ien isinė eiksmažodžio o ma, einan i sakinyje g ynuoju a iniu: i
bijis ‘y a bu ęs na bijis ‘nė a bu ęs, esmu izalkusi ‘esu išalkusi nesmu izalkusi ‘nesu
išalkusi, o a nybiniai nep ijungiai (p ijungelinksniai, jung ukai, dalely ės) ne i
neiginio osisija, nes ne u i. Ad esempio, dalely ės pačios eigia a ba neigia, gali bū i
sudu inių neigiamųjų dalelyčių, be p iešdėlinių bū i negali.
Vulanė aip pa p ipažįs a, kad kiek ienas žodis u i šaknį, o šakniai būdingas
neapib ėž umas, šaknies eikšmę konk e izuoja į ai ūs a iksai. se kiek ienas žodis u i
šaknį, o jai būdingas neapib ėž umas, ai kaip ada a nybiniai žodžiai is dė o gali bū i be
a iksų? i isiška eo inės g ama ikos naujo ė, kad šaknis žodyje ne u i aiškiai
apib ėž os ie os (p. 142). Žodžio s uk ū a p imena sudė inį p ijungiamąjį sakinį, ku
pag indinis sakinys (kaip i žodžio šaknis) isada y a sa o ie oje, o šalu iniai sakiniai gali
bū i i p ieš pag indinį, i po pag indinio sakinio, gali bū i į e p i, gali i isai jų nebū i. aip
i a iksai gali bū i p ieš šaknį i po jos, gali bū i eikšmingas jų ūkumas (nulinė galūnė),
šaknyje gali a si as i in a pų. Šaknies po encija p isijung i a iksus y a ne leksinė, o
g ama inė, p iklausan i nuo kalbos dalies g ama inės (ne leksinės g ama inės!) eikšmės,
odo o mų sis ema, adinamos pa adigmomis. nuo lingu dalies g ama inės eikšmės
p iklauso žodžių da ybos i kai ybos ipai bei ka ego ijos. quindi ne asime nei
p iešdėlinių į a džių, nei skai a džių: į a džiai nep isijungia p iešdėlių odėl, kad jų
šaknys ne u i leksinės eikšmės, o skai a džiai odėl, kad oji eikšmė ikslus skai
skaičius, nepasiduodan is modi ikacijoms: ki as skaičius, i jau ki as skai a dis (jei ne
du, ai ys, ke u i i . .).
sang ąžos a iksas – ne galūnė, o ypa inga kamieno mo ema, kilusi iš sang ąžinio
Il į a džio. jis ne ienoje kalboje i daba a ojamas kaip a ski as nuo eiksmažodžio
žodis (čekų, lenkų, iš dalies usų i la ių). Ad esempio, la lingua li uana pasakymą Nusipi kau
knygą į usų kalbą e sime ik anali ine kons ukcija Ha comp a o se s esso un lib o.
La ių kalboje eiksmažodį nusipi k i a i iks anali inė o ma nopi k se , nusi es i aiz es
(no es ) se līdz (ejo ). no s daba inėje la ių kalboje p iešdėlis i nea i aukia
370
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
sang ąžos a ikso iš žodžio galo, be aiškiai padeda pasida y i sang ąžinių eiksmažodžių i
iš ų nesang ąžinių, ku ie be p iešdėlio sang ąžiniai bū i negali (gulē ‘miego i izgulē ies
‘išsimiego i). sang ąžos a ikso da ybinis yšys su p iešdėliu su o muoja ci ku iksą i
odo, kad jis ne galūnė, o kamieno mo ema (p. 292). nes a bu, kad daba inės la ių kalbos
sang ąžos a iksas y a eiksmažodžio gale i ik a mėse bei senuosiuose aš uose
pasi aiko a p p iešdėlio i šaknies (p. 146147), be jis p iklauso kamieno sudėčiai. keis a, kad
ienoje g ama ikos ie oje galūnė apib ėžiama kaip kin amoji žodžio dalis (p.151), o ki u
ne a pa i au o ė šio apib ėžimo nepaiso. Ad esempio, g ama ikoje y a sky ius, pa adin as
Veiksmažodžių da yba su de i a y ine galūne a ba leksacija (p. 291), ku pa yzdžiai ik
sang ąžiniai eiksmažodžiai. da ybinė analizė is dėl o eikalauja po os, ku ios na ius sie ų
da ybinis yšys. kai as yšys nu ūks a, gaunami a ba isai ki os leksinės eikšmės
eiksmažodžiai, a ba e lexi a an um (b īnī ies, la ī ies, smie ies), no s ne a eju ienu
gilesnė da inių analizė suieško ų i nesang ąžinį jų da ybos pama ą. Ad esempio, la lingua
li uana juok is è ik sang ąžinis, be be sang ąžos jį galima as i p iešdėlių ediniuose:
iš-juok i, pa-juok i. La ių kalboje aip pa šalia smie ies y a iz-smie , ap-smie . u in
endzelīno sang ąžos a ikso kilmės aiškinimą (endzel 1951: 903, 910, 1046) i ą aiškinimą,
pe im ą akademinių la ių kalbos g ama ikos (1959: 554), iesiog neįmanoma į ai numo i
anka i sang ąžos a iksą laiky i da ybos eikšmę u inčia galūne, nes galė, ne i a liekan i
žodžių da ybos unkciją, u i kin ama (pa adinimas lexija iš išynks ų kalbos žodžio lexio
lenkimas, lankimas). an ano ba anausko lie u ių kalbos g ama ikoje y a e minas
lanks ygalis ‘galūnė i lankčiojimas ‘kai ymas, o sang ąžos a iksas nei lie u ių, nei la ių
kalboje nepasiduoda lanks ymui, adinasi, jis nė a galūnė. nea sakingai elgian is su
sang ąžos a ikso is o ija i unkcijomis, eiksmažodžiui p ime ama nebūdinga galūninė
da yba (p. 291), jam nebūdingas i sa a ankiškųjų žodžių sudū imas. ai p iklauso nuo
eiksmažodžio sin aksinio aidmens. se šakniai būdinga leksinė eikšmė i jei isi žodžiai
u i šaknis, ai kaip sup as i į a džių šaknis? Ad esempio, a me us į a džių kas, as galūnę,
lieka šaknys ki -. Qual è il signi ica o di ques i šaknų? g ama ikoje suskaičiuo a 70 į a džių
(p. 428) i pasaky a, kad daba naujų į a džių nepasida oma. Vadinasi, į a džiai užda a delle
pa ole delle classi. Minė oje kalnačos s udijoje ienas iš šaknų būdingųjų požymių (3)
sis ema è a i umas, no s sis ema negali bū i a i a. Esančiam a p kalbos kaip am ik os
ženklų sis ema i kalbos kaip konk e aus kalbėjimo ak o. Į a džiai y a sa o iški uš i
kalbos ženklai, pa ys sa aime ne u in ys e e en inės eikšmės, o ją nu odan ys ik
kalbėjimo ak o me u (Бенве нист 1974: 288289). Viene ų kiekiu i a ojimo eks e dažnumu
į a džiai panašūs ne
emilis ben enis as pažymi, kad įp o is da o mus nejau ius esminiam ski umui,
La iešu alodas g ama ika
371 ecenzijos / e iews
į eikšminius žodžius, o į g ama ines mo emas. klasė, ku ią suda o mažiau negu šim as
iene ų, adin ina o man ų klase, nes šiuo a eju y a aiški sis ema izacijos
endencija, o klasė, ku ią suda o šim ai a ba ūks ančiai iene ų, u i eisę adin is
leksemomis a ba žodžiais (Po ie 1952: 121). aigi isi į a džiai ne leksemos, o asmeniniai
į a džiai y a da i g ama inės mo emos, p iklausančios eiksmažodžio asmena imui.
se non è asmens galūnės, ien eiksniu einan ys į a džiai odo eiksmažodžio asmenį, o
jeigu y a į a dis i asmens galūnė, u ime o mos pe eklių. ada la ių i lie u ių
kalbose galima asmeninį į a dį p aleis i. Quindi nella cos uzione Es a nācu abbiamo
ci kum iksą. P aleidus į a dį, is iek sakinys lieka asmeninis: Kā a nācu, ā a ī aiziešu.
Visai as pa s y a i lie u ių kalboje: Aš a ėjau. Kaip a ėjau, aip i išeisiu. ai ienas
ci kum ikso modelis, kai, pi mąją jo dalį palikus ik po encinę, nei sakinys, nei
eiksmažodžio asmens eikšmė nepasikeičia. ki as ci kum ikso modelis, kai p ielinksnis
su linksnio galūne eiškia aplinkybę i kai jo p aleis i negalima. Plg. la ių Sēdē pie galda
i lie u ių Sėdė i p ie s alo. Ques a posizione p esso ko no s odo linksnio galūnė ka u
su p ielinksniu. bulygina okią g ama inę linksnio o mą adina прерывистая морфема
(pa aidžiui pe aukiamoji mo ema).
kaip ma y i iš pa yzdžių, Vulanės ci kum ikso są oka labai siau a: ci kum iksu ji adina ik
a iksą, ku į šaknis dalija į d i dalis: aks ī ‘ ašy i: sa āks ī ies ‘susi ašy i, susi ašinė i;
jum s […]s ogas[…]: pajum e […]pas ogė[…], asa a: pa asa is. ma daik a a džių p iešdėlis i
galūnė ci kum iksu palaiky a u bū odėl, kad la ių kalbos p iešdėlinių daik a a džių
an ojo komponen o galūnės paki imas sudu ian žodžius e as dalykas, uo a pu lie u ių
kalboje ai dėsnis, o p iešdėlinių daik a a džių galūnės aidmuo pa s isiškai oks, kaip i
sudu inių žodžių. kalnača labai sub iliai y a pas ebėjusi, kad dėl okių da inių kaip gals: pagale,
galds: pagalde, k āsns: aizk āsne ci kum ikso bū ų galima i disku uo i (kalnača 2004: 24). Tai i
discu uokime. emian is la ių i lie u ių kalbos p iešdėliniais i sudu iniais daik a a džiais,
galima pada y i iš adą, kad i p iešdėliniai daik a a džiai y a ne p e iksacijos, o sin aksinės
da ybos ezul a as, ik ai p ielinksnis žodžio sudė yje ampa p iešdėliu. ai ėl į odymas, kad
p ielinksniai ne šaknys, o a iksai: aizjū a ‘užjū is, apgabals ‘s i is, apyga da, bezmiegs
‘nemiga, dienasg āma a ‘dieno aš is, klasesbied ‘ sklasės d augas, meln aks s
‘juod aš is, puszabaki ‘pusbačiai. come ma y i iš pa yzdžių, la ių kalbos iek p iešdėlinių,
iek sudu inių žodžių lūnė, be kele ą žodžių galima as i i panašios da ybos: ī diena
y diena, ikājis ikojis, pusb ālis pusb olis. e ai, be pasi aiko i lie u ių kalboje
an asis komponen as nepaki ęs, o lie u ių kalboje sudū imo a eju isada kin a ga-
p iešdėlinių daik a a džių su nepaki usia an ojo dėmens galūne: pamo ė (: mo ė), poduk a (:
duk a), be y a pa ė is (: ė as) i posūnis (: sūnus). Visų šių žodžių da ybinė eikšmė a pa i:
372
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
‘šeimoje ne ik a mo ina, ne ik a duk a, ne ik as ė as i ne ik as sūnus: ai, kas į šeimą
a eina po mo inos, kas po ė o, kas eina paskui ik ą. In ques o caso, si può a e e la
possibili à di a e e il po e e di p elinksninį da ybos pama ą kas po ko eina. g ama ikoje
iesiai sakoma, kad p iešdėliniai daik a a džiai nelaikomi dū iniais, nes p iešdėlis p a adęs
p ielinksnio eikšmę (p. 143). Čia pa ikė i, nes i isas da inys gali bū i nu olęs nuo pama inio
žodžio. Ad esempio, endzelīnui nea odė, kad p ielinksnis a dalely ė žodžio sudė yje bū ų
p a adę eikšmę. quindi isus p iešdėlinius žodžius (ne eiksmažodžius) jis laikė dū iniais
(endzelīns 1951: 255264). a p oga įdomu p isimin i, kad pi mosios lie u ių kalbos g ama ikos
au o ius danielius kleinas p ielinksnius i p iešdėlius adino ienu a du p ielinksniais, ik
p ielinksnius adino a ski iamaisiais, o p iešdėlius nea ski iamaisiais p ielinksniais. i
šiandien a odo, kad da iniuose aizjū a (aiz jū as), bezmiegs (bez miega) p ielinksnio
eikšmė nep a as a. jeigu iš iesų y a ki aip, ai eikia a saky i į du klausimus: 1. Se la
p e ixazione a iene in una pa e della lingua iduje, ai kodėl didžioji dalis daik a a džių
negali u ė i p iešdėlių? 2. Ku ie daik a a džiai i kodėl p isijungia p iešdėlius? Annai
Vulanei appa engono i pa ole da ybos sky ius. 1959 m. g ama ikoje žodžių da yba
a ski a nuo kai ybos, be ak uojama kaip mo ologijos posky is, o čia ji sa a ankiška
kalbo y os šaka. kai neį ody a, kad aip da y i bū ina, esminio ski umo nė a: abiem
a ejais užki s as kelias mo ologijoje a lik i g ama inių o mų da ybinę i pa adigminę
analizę, . y. inkamai ap ašy i ka ego ijos dalių g ama ines. Mo ologijoje ada belieka
ašy i ik apie o mų da inių eikšmes i a ojimą. La g amma ica è mol o po e a di
ques i a gomen i. ko e os nuo odos į ki ų iš adas, jei šim as gali klys i, o ik ienas bū i
eisus. quindi la iglia ha inuncia o al nume o. ipo g ama ikoje pakak ų li e a ū os są ašą
pa eik i pabaigoje (plg. lie u ių kalbos iena omes g ama ikas), o eks o au o ius pa s
u ė ų im is a sakomybės už ai, ką sako.
Vincas u bu is, u bū s ip iai pa eik as gausios i gana p ieš a ingos li e a ū os,
eo inėje s udijoje ik pasamp o a o, kad žodžių da ybą galima ap ašy i be ku ioje
g ama ikos ie oje, ne po sin aksės (u bu is 1978: 55), be ki u a eju isus į ikino, kad:
Lie u ių kalbos bei ki ų da ijaos g ama inės sanda os kalbų žodžių panaši, šiaip a yba
aip, glaudija su mo ologija. Žodžių da ybos p iemonės čia iš esmės nesiski ia nuo
o mų da ybos, a ba kai ybos, p iemonių. iek da yboje, iek kai yboje u ime eikalų
su mo emine žodžio a o mos sanda a, ienu i ki u cen inę ie ą užima a iksacija
(u bu is 1978: 35). kad g iež ų ibų a p žodžių da ybos i kai ybos iš iesų nė a, aiškiai
ma y i iš okių eiškinių: 1) žodžių da ybos p iklausymą jo ai a ki ai kai ybos
p iemonės dažnai da inį o muoja i kaip am ik os kalbos dalies žodį a ne lemia
pa adigmai [...]; 2) galūnė, i a, no s ją įp as a laiky i speci iniu kai ybos a iksu, dažnai
eina da ybos p iemone, ne gi ienin ele a ben ine pag ind [...]; iba a p žodžio i
o mos is o iškai y a kin ama (u bu is a džius, linksniuojamuosius daly ius, aip pa iš
La iešu alodas g ama ika
379 ecenzijos / e iews
dalies skai a džius i į a džius, ačiau pas o iausiu i pilnia būduusiu ji ealizuojasi
daik a a džiuose (p. 327). Ve s a be eik pažodžiui, nepaisan lie u iškojo eks o
s iliaus, kad nebū ų nė upučio nu ol a nuo o iginalo. Cosa signi ica ques o pasakymas?
a giminė kažkas a ski a, kas gali apim i kele ą kalbos dalių, o pas o iausiai ealizuo is (!)
ik daik a a džiuose? ai jau ne mokslinės g ama ikos eks as, ku is u i bū i glaus as
i ikslus. Į ade eikėjo pa ašy i, kad sa a ankišką giminės ka ego iją u i ik
daik a a dis, o isi de inamieji žodžiai sa o sudė yje u i ik daik a a džio giminės
odiklius. se daik a a dis non ha giminės galūnių, ai ją pa odo de inamieji žodžiai.
daik a a džio giminė classi icacinė ka ego ija, o de inamųjų žodžių kai ybinė: kiek
giminių u i daik a a dis, iek jų u i i būd a dis. iksliai nus ačius daik a a džio i
de inamųjų žodžių giminės ski umą, bū ų a k i ęs bend osios giminės (kopdzim es)
e minas. i ne eikalingi ie eksku sai į is o inę g ama iką. jau seniai žinoma, kad la ių
i lie u ių kalbos daik a a džiai u i ik d i gimines, o adinamoji bend oji giminė y a ne
kas ki a, kaip iena o ma abiejų lyčių asmenims pa adin i. Ly ies ski umą odo
de inamieji pa ole. o, ques e o me di consumo s ilis iche kono uo as. nesup an amas
eiginys, kad būd a dis ne u i konk ečios eikšmės, kad jo eikšmė p iklauso nuo
si uacijos i yšio su am ik u daik u, gy a bū ybe a eiškiniu (p. 370, 372). nežinia, kokia
eikšmė u ima gal oje, nes, например, juodas gali bū i s alas, a klys, dangus,
me a o iškai pasakoma i juodas liūdesys. Tai a juodumo eikšmė p iklauso nuo o, ką
eiškia daik a a dis? daik as kiek ienas u i į ai ių požymių, ku ie kalboje eiškiami
de inamaisiais žodžiais. conc e us požymis, eiškiamas būd a džiu, i y a būd a džio
konk e i eikšmė. ka ak e izuojan būd a dį kaip kalbos dalį, s a biausia su ok i, kad
jis de inamas su daik a a džiu i kad jo giminės, skaičiaus i linksnio o mos ne u i
a i ink sa a ankiškos eikšmės, nep iklauso nuo būd a džio seman ikos i y a ikamų
daik a a džio ka ego ijų papildomi mo ologiniai odikliai. be a dis būd u i i sa ų nuo
kamieno eikšmės p iklausomų ka ego ijų. adicinė būd a džių seman inė klasi ikacija
į kokybinius i san ykinius g a iškai pag įs a, ik nežinia kodėl g ama ikoje ši
būd a džio kamieno eikšmės ski ybė menkai akcen uojama. au o ė eigia, kad
kokybinių būd a džių eiškiamos ypa ybės in ensy umas gali keis is, jie laipsniuojami i
ki ais būdais nusakomas jų ypa ybės in ensy umas, jiems būdinga an onimija i
sinonimija (p. 372); kokybinių būd a džių an onimija yški, be sinonimija neski ia jų nuo
ki ų kalbos dalių. daug g ama ikoje kalbama apie linksniuojamuosius i būd a diškai
a ojamus daly ius, be ne ikslu eig i, kad jie u i išnykusią g ama inę ūšies
eikšmę (p. 382). Ques i daly iai anno iš ien isinių eiksmažodžių o mų su ski ingos
ūšies g ama inėmis p iesagomis. p ocesso da ybos naikina ik p edika ines asmens,
nuosakos i

380
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
ca ego ie di empo. Laikų kamienai a sidu ia p ieš linksniuojamo da inio galūnę i jau negali
u ė i p edika inės laiko eikšmės. dali iai (kaip i būd a džiai, ne u in ys laikų) sakinyje
eina de inamaisiais pažyminiais. poiché ques i daly iai anno su ski ingos ūšies
g ama inėmis p iesagomis, jų mo ologinė ūšies eikšmė labai yški: eikiamosios ūšies
daly iai eiškia, kad daik o ypa ybė kilusi iš o pa ies daik o (a asmens) eiksmo (ziedošas
ie as ‘žydinčios ie os ), o ne eikiamoji ūšis eiškia, kad daik as ypa ybę gauna iš šalies, iš
ki o eikėjo (las g āma a ‘ knyga). ne ikė as eiginys, kad nelygin Labaiamojo laipsnio
o ma (g adus pozi ī us), būdinga isiems be išim ies būd a džiams (p. 402). se žodis u i
ik ieną laipsnio o mą, ai pagal bend osios kalbo y os aksiomą oks būd a dis
nelaipsniuojamas. La ian kalboje (kaip i ki ose) è mol eplici à būd a džių, pap as ai
da inių, eiški ypa ybę, nepasiduodančią nei laipsnia imui, nei ki okiai no s ki okiai
modi ikacijai (sa kanbal s ‘ aus ai bal as, gaišdzel ens ‘šiai ies gel , sapu is
‘suponasu , pussag u is name is ‘pusiau sug iu ęs namas, di īgs ‘do askas im,
‘jaskaskaskaskaskaskaskaskaskas koo os i .) ainga ai, kad ne ik šioje, be i 1959 m.
la ių kalbos g ama ikoje l ypa ybės kiekio žymėjimas laipsniuojan (labs ‘ge as labāks
‘ge esnis islabāks ‘ge iausias) nea ski as nuo ypa ybės kiekio i s ip umo žymėjimo
į ai iais ki ais būdais, ne kon eks u. quindi non è possibile pa la e della mo ologia della
ca ego ia di g ado.
da kalbama apie apib ėž umo neapib ėž umo (no ek ības neno eik ības) ka ego iją,
ku ios neįmanoma sup as i kaip g ama inės mo ologinės ka ego ijos nei XX a. idu io
akademinėje g ama ikoje (1959: 434456), nei XXi a. (p. 383402). Pas a ojoje y a žingsnelis į
p iekį, nes, pasi ėmus endzelīnu, iškel as šių o mų da ybinis yšys: o mos su
apb ėžiamąja galūne (a no eik o galo ni) hese esančios da iniai iš o mų be galūnės (a
neno eik o galo ni) i ski ingai linksniuojamos. ai a i inka maždaug į a džiuo inių i
neį a džiuo inių būd a džių p iešp iešą lie u ių kalboje. endzelīnas, kaip is o inės
g ama ikos specialis as, daugiau domėjosi o momis: jų kilme, is o ija, o apie
g ama inių ka ego ijų ypa umus ada da negal o a. daba bū ina žino i, kokia oji
apib ėž umo neapib ėž umo ka ego ija, a isiems būd a džiams ji būdinga, kodėl a
pačia eikšme a ojamos i o mos su papla in ąja galūne (a paplāš galo ni), i be jos.
P ed apibūdinan skai a džių kai ymą i g ama ines ka ego ijas, pi miausia skai ļa
ā dus). kelin iniai skai a džiai de inamieji žodžiai. quindi jie kai omi aip, kaip
eikia ski i pag indinius skai a džius (pama a skai ļa ā dus) i kelin inius (kā as
būd a džiai (giminėmis, skaičiais i linksniais). Čia ik ų paaiškin i, kas lemia, kad
egulia ūs būd a džių g ama ines ypa ybes u in ys da iniai is dėl o likę skai a džių
klasėje. il juk è g amma ico, ku ios okius skai a džius pe kelia į būd a džių klasę.
sono mo i i lo o laiky i skai a džiais, be sono mo i i i p iski i p ie būd a džių. le
classi di calc a džių sono empo ai, kad kamienas eiškia ikslią daik o ie ą eilėje i
La iešu alodas g ama ika
381 ecenzijos / e iews
u i speci ines p iesagas, o p ie būd a džių šlieja kai yba i unkcijos sakinyje.
P incipiniai skai a džiai u i ik ieną bend ą g ama inę ypa ybę jie nekai omi
skaičiais. Il nume o di galuni non signi ica kai ymo. se pama inis skai a dis u i abiejų
skaičių o mas, ai daugiskai a jau nebe skai a dis. P z. : Tu a ēsi gulē ūks ošus
gadu un pa ilgāk (p. 420) Tu galėsi miego i ūks ančius me ų i da ilgiau. Čia daugiskai a
ūks ančius eiškia ne ikslų me ų skaičių, o didelį jų kiekį. Žodis ienas i lie u ių, i
la ių kalboje u i ne ik skai a džio, be i būd a džio, i į a džio eikšmę. Il plg. Es
ālāk iešu iena Aš oliau eisiu iena (būd a dis: iena, be a ęs, be jūsų). Papes eze s
ieniem pa dziļu, ci iem pa seklu Papės eže as ieniems pe gilus, ki iems pe seklus.
Tai ne skaičia imas, o pe sone p iešinimas. quindi ieniems čia ne skai a dis, o į a dis,
nes jis opoziciniu yšiu susijęs su į a džiu ki iems. se jau nus a oma, kad
skai a džiams būdinga skaičiaus ka ego ija, ai eikia i g amiškai ją apibūdin i. Ad
esempio, sakinyje Tūks an is po iene o u i is nulius pa yškin i žodžiai y a ne
skai a džiai, o daik a a džiai, eiškian ys skaičiuojamus daik us, odėl jie i
kai omičiais. Žodžių šim as, ūks an is, milijonas, milija das skaičių eiškia ik
ienaskai a, daugiskai a skaičiuo i ne inka, nes u i neapib ėž ą eikšmę; daugiskai a
skaičia imui eikalinga ikslų kiekį žyminčių pag indinių skai a džių: Ga au is, ke u is
šim us, is ūks ančius li ų, la ų, eu ų...
Le egole semp e esama išimčių, i jas eikia aiškin i. Ad esempio, la iai sako: Jās ādā
līdz ieniem, o lie u iai Reikia di b i iki pi mos ( alandos). da įdomesnis a ejis:
Conce s beidzās pulks en di desmi ienos. La ių kalbos sakinyje iksliam laikui
žymė i nepakanka sudė inio skai a džio ie ininko di desmi ienos, be eikia p idė i
i p epoziciju pulks en (iš pulks enis ‘laik odis), o į lie u ių kalbą e čiama aip:
Konce as baigėsi d idešim pi mą ( alandą). i pa icola i (išim iniai) i compo amen i
dei consuma o i non sono egis a i, kad skai a džiai kai omi skaičiais. kalban apie
mo emiką, jau užsimin a i apie į a džio kaip kalbos dalies speci iką. Čia ik galima
apgailes au i, kad nepaaiškin os į a džio odomosios unkcijos deiksė i an o a.
Paminima, kad į a džiams būdingos deik inių žodžių eikšmės, be kas iš o? (pagina 429).
Il e mine ana o a iš is non esis e. u in specialų no ą susi as i ana o ą, ik iausiai
ją galima išsiši uo i iš 836 pa ag a , o juk ji labai eikšminga i sin aksei, i eks o
ling is ikai. pe ana o os į a džiai i s a jungiamaisiais no in su ok i į a džio kaip
žodžiais: jungia eks o dalis i šalu inius sakinius p ie pag indinių.
kalbos dalies esmę, is dėl o nepakanka ien la ių kalbos s udijų. Labaiks a o, ką
galima pa i i iš e. ben enis o, j. ku ylo ičiaus, j. s epano o bend osios kalbo y os
da bų i konk ečiai bal ų kalbų į a džiams ski os a. osino s udijos Bal ų kalbų
į a džiai ( osinas 1988). jo da be isapusiškai iš i i ne ik lie u ių, be i la ių bei
382
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
p ūsų kalbų į a džiai, nu ody a daug į a džio s udijoms eikalingos li e a ū os.
Veiksmažodis pasižymi o ma di e sio e. quindi, paisan ien g ama inių o mų, impossibile
c ea e eiksmažodžio apib ėžimo. Laikau and os kalnačos nuopelnu, kad ji pas ebėjo
eiksmažodžio opoziciju ki oms kalbos dalims. pe ò ik oji opozicija y a ik su
daik a a džiu, eiškiančiu daik ą a ba ai, kas mąs oma kaip daik as, o eiksmažodis i
būd a dis eiškia daik o požymį: būd a dis a ibu inį, o eiksmažodis p edika inį. požu inį
a ibymį eiškiančių žodžių (būd a džių i daly ių) an oji unkcija y a su jung imi ei i
sudė iniu a iniu. P edika ines ca ego ie signi ica jung ies o mos. daly ių, pada y ų iš
ak y aus eiksmo eiksmažodžių, a dininkai a inio pozicijoje su pagalbiniu eiksmažodžiu
a gauna da ybos p ocese p a as as p edika ines i ka ego ije d auge su juo įsilieja į
bend ą asmena imo sis emą kaip o mosinės anali . neskaičiuo a, be ik iausiai į
eiksmažodžio anali ines o mas įeinan ys a dininkai a ojami ne dažniau už isus
būd a diškai a o dalyjamų ių linksnius. kalnačai puikiai pa yko ap ašy i eiksmažodžių
laikų i nuosakų sis emą. ap ašoumas p iklauso nuo au o ės u imo įdi bio. jos dak a o
dise acijos ema bu o La ių kalbos eiksmažodžio laiko o mų unkcinė sis ema
(Da bības ā da laika o mu unkcionālā sis ēma la iešu alodā). alcune segnalazioni di
segnalazioni no ė ųsi pa eikš i pe e e o del de inizione di ope azione. de in i
eiksmažodį kaip kalbos dalį su isomis o momis, eikia em is ik bend u į ai ių
eiksmažodžio o mų kamienu, o no in jo eiškiamą anzi y umą, eikslą i sang ąžy i
laik g ama inėmis ka ego ijomis. nulla čia nepap as a: ques i d ina ės ka ego ijos u i
g ama inę o mą (sakinio modelį, da ybos o man us, suda o g ama ines opozicijas).
g ama ine eikė ų p ipažin i isų o mų po enciją aldy i linksnius i u ė i p išlie uosius
p ie eiksmius. Veikslas g ama ikoje laikomas ne g ama ine, be p iešdėlinės da ybos
seman ine ka ego ija. ai a si ikę dėl kelių p iežasčių: 1) dėl p iešdėlinės eiksmažodžių
da ybos a i aukimo nuo mo ologijos; 2) la ių kalboje nė a bū ojo dažninio laiko, ku io
a si adimą bū ų galima, kaip i lie u ių kalboje, paaiškin i ik emian is eikslu (Paulauskienė
1994: 326332); 3) a ski ame nuo mo ologijos žodžių da ybos sky iuje neiš yškin a
p iešdėlių modi ikacinė unkcija, leidžian i p ielinksniui pama inį žodį su da iniu sulygin i
leksinės eikšmės a ž ilgiu i okią po ą su ok i kaip o pa ies eiksmo ski ingų eikslų
o mas (endzelīnui, ma an p ieščiamlių i p ielinksnių bend umą, i Vel ai s al manei sekėsi.
ge iau ai sakydama, u iu galdise aciją); 3) u bū i dėl lie u ių kalbos akademinių
g ama ikų nesup a imo, kad da ybos p iemonėmis galima iš eikš i as eiksmo ski ybes,
ku ios ki ose kalbose eiškiamos laikų kamienais. bend osios kalbo y os duomenimis, žodžių
oje 1906 m. endzelīno eikalo Латышские предлоги pi mąją dalį i s al manės
da ybos p iemonės gali pe im i kai ybos unkcijas, ik eikia a i inkamų kon eks o sąlygų.
La iešu alodas g ama ika
383 ecenzijos / e iews
bend a is (neno eiksme, in ini y as) u i ik eiksmažodžio kamienui būdingas
ka ego ijas ( anzi y umą, eikslą, sang ąžą), be ne u i p edika inių nuosakos, laiko i
asmens ka ego ijų. quindi josimas a oj į ai us (p. 461). pe a dažodinės kilmės
bend ačiai būdingesnės daik a a džio sin aksinės pozicijos: ji sakinyje gali bū i
eiksnys, papildinys, p išlie asis pažyminys, aplinybė. a iniu bend a is pap as ai eina su
modaliniais eiksmažodžiais. iesa, kalnača pa eikia sakinių su bend a imi be modalinių
eiksmažodžių, p z. Kā ia zināja, ku mūs meklē ? […] Kaip ji žinojo, ku nos o
ce ca i? Ce o, pe la p ima ol a in i a a ede e lo spagnolo! […] No s ka ą gy enime
pama y i Ispaniją! (pagine 461-462). u a ia isais bend a ies a ojimo a ejais
numanomi i po enciniai modaliniai eiksmažodžiai: Kaip ji žinojo, ku mūsų ( eikia)
ieško i? Kad no s ka ą gy enime (galėčiau, bū ų galima) pama y i Ispaniją! eisingai
pasaky a, kad modaliniai eiksmažodžiai ka u su bend a imi a ojami a iniu i po šio
eiginio a lik a labai išsami modalinių eiksmažodžių seman ikos analizė (p. 468), be bū ų
da ge iau, jei ie modaliniai eiksmažodžiai bū ų ap ašy i ne po pagalbinių jungmažodžių
i čių eiks, o ka u su bend a imi. poi più a siskleis ų bend a ies g ama inis aidmuo.
galė au o bū ų p iėjusi p ie iš ados, kad bend a is a iniu gali ei i ik su modaliniais
eiksmažodžiais, ealiais i po enciniais.
ašan apie p edika ines ka ego ijas, kalnačai de ėjo daugiau pamąs y i ka u su ilze
Lokmane, nes modalumas, asmuo i laikas y a ne eiksmažodžio, o sakinio ka ego ijos.
poiché pag indinis a inio eiškėjas eiksmažodis, ai manoma, kad šios p edikacijos
ka ego ijos ik su apusios su juo i įgijusios jame specialias mo ologines aiškos
o mas. uo modo pasakymo san ykis su ik o e mo ologijoje pasi odo kaip nuosakos
ka ego ija, eiksmo san ykis su asmeniu kaip asmens ka ego ija, san ykis su kalbamuoju
momen u a ki u laiko a skai os ašku kaip laiko ka ego ija (Li e a ū ą. Paulauskienė
1979: 130 […] 129). Lokmanės sin aksės sky iuje andame są okas: sin aksinis laikas,
sin aksinis modalumas, sin aksinis asmuo (p. 708). Ci se ono delle pias e. G ama ica delle
g andi dimensioni, be i iamasis ogge i da pla esnis. I isai a odo, kad šiame os
pakeliamame ome ankš a g ama inei minčiai. Le ca ego ie g amma icali non si o ano in
ques a g amma ica sono le ca ego ie g amma icali delle lezioni adinamiche. ai jau
pa eldė a iš gausios pasaulinės (ypač usų) li e a ū os, ku ioje ne isai ge ai sup as a,
kas y a g ama ika. Leksinės g ama inės ka ego ijos jau minė ojo leksinio e išizmo
ezul a as. Veiksmažodžio ūšis g ama ikoje aip pa p iski a p ie leksinių g ama inių
ka ego ijų odėl, kad ak y o pasy o opozicija ne eiškiama bal ų o mų su ne eikiamuoju
daly iu į aukimas į bend ą asmena imo sis emą. ne eiki dalyamųjų da yba p iklauso nuo
kalbų eiksmažodžių galūnėmis. Šią p iešp iešą suda o anali inių eiksmažodžio
eiksmažodžio anzi y umo, o šis, nema an jo sin aksinės g ama inės o mos (sakinio
modelio), a ba nesiejan sin aksės su mo ologija, adiciškai laikomas leksine
eiksmažodžio kamieno eikšme, odėl i ūšis pasi odo kaip leksinė g ama inė ka ego ija.
384
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
a gi ai, kad sang ąžiniams eiksmažodžiams būdingas daugia eikšmiškumas (kaip manė
axelis hol oe as i šio sky iaus au o ės a. kalnača i i. Lokmane), juos galima laiky i
ečiuoju ūšies ka ego ijos na iu (p. 502)? ai no in į ody i, eikė ų nus a y i
pa adigmos in a ian inę eikšmę i ją suda ančių na ių di e encinius požymius ( okia jau
bend osios g ama ikos eo ijos a i me ika). i medi del linguaggio g eco sono ne kas ki a
kaip ak y o i pasy o opozicijos neu izacijos ezul a as, u in is sa ą mo ologinę
o mą, be išlaikęs i ak y o, i pasy o požymių. […] eigimas, kad bal ų kalbų sang ąžiniai
eiksmažodžiai a s oja indoeu opie iškąjį mediumą, a si ado uome , kai kalbos moksle
bu o įsigalėjusi adinamoji jaunag ama ikių mokykla (kaukienė 2006: 4). Vis dėl o ge ai, kad
apsisp ęs a i g ama ikoje palik a d ina ė ūšies ka ego ija. La g amma ica della lingua
li uana sang ąžiniai eiksmažodžiai bu o į ašy i kaip ečioji ūšis. Vis dėl o ilgainiui
įsi ikin a, kad jie nė a ečioji ūšis. Ši g ama inės min ies e oliucija ma y i i ikoje ieno
au o iaus, jono jablonskio, g ama ikose: 1901 m. jis eigė, kad eiksmažodžiai kai omi
ūšimis i kad jų y a ys: eikiamoji, g įž amoji (sang ąžiniai eiksmažodžiai) i ikiamoji,
be jau 1922 m. ne e g ama ikai ki oks min ies b andumas, jau sup as a, kad a
g įž amoji ūšis kalboje iškai eikiamajai ūšiai i kad ūšimis lie u ių lie u ių
eiksmažodžiai nekai omi (jabskis 1957: 10710 296 […] 297). bal ų i sla ų kalbose,
ne u inčiose mediumo, sang ąžiniai eiksmažodžiai šliejasi p ie eikiamosios ūšies, be
u i i ne eikiamosios požymių. nag inėjan su s uden ais Pla ono Dialogų e imą į
lie u ių kalbą ( e ėjas Me kelis ačkauskas), aiškiai pasi odė, kad e čian g aikų kalbos
ak yjį mediumą į lie u ių kalbą, a ojami sang ąžiniai eiksmažodžiai, o pasy ų o mosį
iais su ne eikiama daly . La ių kalbos sang ąžiniai eiksmažodžiai a ž ilgiu šiuo panašesni
ne į lie u ių, be į usų kalbos sang ąžinius eiksmažodžius, ku ie a i inka i dalį pasy inio
mediumo. be i šiuo a eju ečiosios ūšies nesuda o, o ik dalis sang ąžinių
eiksmažodžių p isišlieja p ie pasy o: Cil ēka ā ds aks ās a lielo bu u (Имя человека
пишется с большой буквы) Žmogaus a das ašomas didžiąja aide; Ques i dischi pā dodas
iepako i (E i dischi endu i in упаковке) ques i dischi engono endu i įpakuo i. Pasi aiko
ne eikiamosios ūšies eikšme pa a o ų sang ąžinių eiksmažodžių i lie u ių kalboje,
be ai laikoma klaida i aisoma. egola ikinga sa aiminė sang ąžinių eiksmažodžių
eikšmė, a ima ne eikiamosios ūšies eikšmei (du ys a sida ė, d abužis susidė ėjo,
bul ės susi algė, žemė nusialino).
ka oju: skai an ka o šią didelės apim ies g ama iką, is kyla min is, a nebū ų
bu ę ge iau išleis i ją d iem omais. Qui non c'è un pos o speci ico pe il i imui (ypač
da ybos sky iuje). jame ik šiek iek daugiau kaip pusė puslapio ski a sang ąžinių

La iešu alodas g ama ika
385 ecenzijos / e iews
eiksmažodžių da ybai (p. 291). a gi aip įmanoma pa ody i sang ąžos a ikso da ybinį
aidmenį i jo da inių ie ą eiksmažodžių klasėje? 513 p. a si adęs ne iesioginių
sang ąžinių eiksmažodžių eikšmės e minas i sang ąžinių eiksmažodžių seman inė
klasi ikacija nukelia mus pe XX a. idu io la ių i lie u ių kalbos sang ąžinių
eiksmažodžių y inėjimus iki XX a. p adžios, iki Vik o o Po žezoinski lie u ių i la ių
sang ąžinių eiksmažodžių s udijos. (. K. Po žezinsky. jo pasiūly as bal ų kalbų e leksy ų
ap ašo modelis eikė iek la ių, iek lie u ių g ama ikas. akademinėje 1959 m. la ių kalbos
g ama ikoje andame paminė ą i san ykį su ūšimi, andame iesioginę i ne iesioginę
sang ąžinių eiksmažodžių eikšmes i seman inę klasi ikaciją, neiš yškinančia sang ąžos
a ikso da ybinio aidmens (p. 554564). Li u ian kalbo y oje pi mą mėginimą ieško i
sang ąžos a ikso aidmens i sang ąžinių eiksmažodžių san ykio su in anzi y iniais
pap as aisiais eiksmažodžiais, ku ių klasę jie papildo, a iksui limi us eiksmą subjek o
s e a, andame aud onės jakulienės dak a o ( ada kandida o) disse azione. idėja ieško i
kilo ada, kai Pe onėlė be nadišienė paskelbė kele ą s aipsnių apie lie u ių kalbos
sang ąžinius eiksmažodžius mokslo da buose i 1961 m. apgynė dise aciją Sang ąžinių
eiksmažodžių eikšmė i a osena daba inėje lie u ių li e a ū inėje kalboje. (Šios
dise acijos pag indu pa ašy as i i omės Lie u ių kalbos g ama ikos sang ąžinių
eiksmažodžių sky ius.) jakulienė, ado aujama jono kazlausko, ėmėsi s udijuo i bal ų
kalbų eiksmažodžių is o iją, skelbė s aipsnius mokslinėje spaudoje i m. Apynė
dise acija Lie u ių kalbos i ki ų bal ų kalbų sang ąžinių eiksmažodžių is o ija. an asis
Lie u ių kalbos g ama ikos omas išėjo 1971 m., be jame iesiog negalė a, nesuspė a
pasinaudo i jakulienės y inėjimų ezul a ais. quindi en è be nadišienės a lik a
sang ąžinių eiksmažodžių klasi ikacija, labai panaši į ą, kokia pa eik a i akademinėje
1959 m. la ių kalbos g ama ikoje. Vadinasi, la ių i lie u ių kalbos akademinių g ama ikų
sang ąžinių eiksmažodžių ap ašai u ėję bend ą analizės pa yzdį.
neos an e o, kad sang ąžiniai lie u ių kalbos eiksmažodžiai bu o y inė i i ki ų
au o ių, undamen alus jakulienės da bas nep a ado e ės be eik pe pusšim į
me ų. ga usi jono kazlausko p emiją, jau būdama nebe jakulienė, o kaukienė, aud onė
sup a o, kad kadaise y a a likusi unikalų da bą, ku į, kiek pa edaguo ą, monog a ija
galima skelb i i XXi a. p adžioje. aip 2006 m. pasi odė aud onės kaukienės
Sang ąžinių eiksmažodžių is o ija, su ku ia e a susipažin i isiems, ašan iems
apie bal ų kalbų sang ąžinius eiksmažodžius. g amma ikos mokslo is o ija odo, kad
sunkiausia ap ašy i p ie eiksmį dėl šių p iežasčių: 1) isi šios klasės žodžiai y a da iniai;
2) mol o į ai ūs da ybos būdai: ik maža dalis p ie eiksmių pada y a a iksacijos būdu, o
isi ki i į ai ių kalbos dalių i sin aksinių kons ukcijų p ie eiksmėjimo ezul a as;
386
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
g e a sup ie eiksmėjusių linksnių, g ama inių eiksmažodžio o mų a pačia eikšme
a ojamos i a i inkamos nesup ie eiksmėjusios o mos. ge iausiai gun ai
smil niecei pa yko d i p ie eiksmio sky iaus dalys: 1) ku nus a omas p ie eiksmio
yšys su ki omis kalbos dalimis (p. 596601) i 2) p ie eiksmių klasi ika imas pagal eikšmę
(p. 606617). Pačiame apib ėžime (p. 595) p ie eiksmis lyginamas su būd a džiu i sakoma
(nu odan emīlijos soidos 1969 m. s udiją), kad p ie eiksmio eikšmė pla esnė i
į ai esnė už a džio būdžio. ne eikšmės pla umas i į ai umas ski ia p ie eiksmį nuo
būd a džio, o jo o ma be galūnės, leidžian i jį šlie i iek p ie asmenuojamųjų, iek i
p ie linksniuojamųjų žodžių: būd a dis de , o p ie eiksmis šliejamas du ski ingi
sin aksiniai yšiai.
P ie eiksmis sa ų g ama inių ka ego ijų, apimančių isą jo o mų į ai o ę, ne u i.
Laipsnio eikšmės i o mos p iklauso nuo da ybos pama o, ne i p iesaga iš
a i inkamų būd a džių kamienų: labs ‘ge as (labi ‘ge ai) labāks ‘ge esnis (labāk
‘ge iau) islabākais ‘ge iausias ( islabāk ‘ge iausiai). ma laipsnia imo p isky imas
p ie eiksmiui adicinė daugelio g ama ikų klaida. se osse a lik a laipsniuojančių
būd a džių ijų laipsnio pakopų pa adigminė analizė, ai a gu a bū ų galima kalbė i
apie mo ologinę p ie eiksmio laipsnio ka ego iją, bū ų sup as a, kad 604605 p. nu ody i
požymio kokybės i kiekybės aiškos mo žiai p iklauso neologinei laipsnio ka ego ijai, o
s ip inamajai eduplikacijai, žodžių da ybai, leksikai (dziļdziļi jū a, diena, labi, ilgi,
mazlie pa ag u). kalban apie p ie eiksmio laipsnia imą, ėlgi eikia pla esnio
g ama inio aki ačio: eikia pama y i, kad p ie eiksmis eiškia požymio požymį, o požymį
eiškian ys žodžiai y a i asmenuojami, i linksniuojami. quindi p ie požymį eiškiančių
žodžių šliejamas p ie eiksmis u i bū i nekai omas. ai i isiems p ie eiksmiams
bend a, ai jų g ama inis ski iamasis požymis. iš ling is inės li e a ū os į a min į
įs igęs aizdingas palyginimas, kad p ie eiksmis šiukšlių duobė, į ku ią suk i usios
sa a ankiškų dalių a liekos. ai, žinoma, im ai g ama ikai ne inkamas eiginys, be
aizdžiai odan is, kaip neleng a šios nus a y i kalbos dalies bend ąją eikšmę i nuo
jos p iklausančią o mą. g ama icos sin aksė pačiu ge iausiu būdu ski iasi nuo 1962 m.
sin aksės (au o i ilzė Lokmane, daina nī ia, baiba Valko ska, Linda Lauze). Čia a siski ia
d i dalys: 1) sin aksė c es oma inė, ku ią galima as i daugelyje g ama ikų i 2) eks o
sin aksė, ku i pa ašy a isai naujai. es o sono oka mol o pla i: ji apima kalbinės
kompe encijos, bū ų iesiog nee iška. quindi ecenzijoje bus a k eip as dėmesys ik į
ai, kas ma y i be specialių s udijų. a jimo pasako si uacija leidžia isaip keis i sakinį,
aiškos isumą – i aš ų, i šnekamąją kalbą. Ve in i šią sin aksės dalį, ne u in
ka ais pakanka į klausimą a saky i iena dalely e, isą sakinį gali a s o i į ai ūs
žodžiai, ku ie pagal sa o s uk ū ą, išim i iš kon eks o, ne gi nė a sakiniai: sakinio
dialogis modelis y a kalbė ojo i klausy ojo sąmonėje, jis su okiamas iš iso eks o.
ap ašy i šnekamosios kalbos sin aksines s uk ū as eikalingas, be labai sunkus
La iešu alodas g ama ika
387 ecenzijos / e iews
da bas. Quindi s eikin ina, kad jis di bamas.
o se čia ik smulkmena, be iš pi mo ž ilgsnio a odo, kad eks o sin aksės (8) planas
suda y as ne ienu pama u: 8.1. […] Teks o samp a a i bend as jos apibūdinimas; 8.2.
Riduzione, jos ūšys i iš aiška; 8.3 […] Pa celiazione es o o ma modo; 8.4. […] Sin assi
della lingua Šnekamosios. Žinoma, šiuose posky iuose ašoma apie ski ingus dalykus, be
edukcija i pa celiacija y a s ilis inės p iemonės, būdingos i šnekamajai kalbai. Quindi,
quando c'e a bisogno di u i i posky iams paieško i bend esnio pama o. gal ada isą
sky ių bū ų galima pe ski i į du posky ius dainos nī ios i Lindos Lauzės. Ma non è esme.
impo an e, kadikoje g ama šioje kalbama i apie ak ualiąją skaidą, i apie daugelį ki ų
dalykų, ku ių ne asime 1962 m. g ama ikoje. bend asis sin aksės apib ėžimas i
ien isinio sakinio o maliosios bei seman inės s uk ū os ap ašai p iklauso i. Lokmanei,
ien isinio sakinio komunikacinės s uk ū os analizė kolek y inis baibos Valko skos i i.
Lokmanės da bas. Vien isinio i sudė inio sakinio išplės inių s uk ū ų i sudė inio
sakinio ap ašo au o ė daina nī ia.
a čiausiai mo ologijos y a ien isinis sakinys, i čia jau galima šį ą pasaky i. adicinė
g ama ika nuo an ikos laikų gal ne iki XX a. idu io ien isinio sakinio negalėjo a ski i
nuo loginio sp endimo. ne g ama ikos e minai odo, kad pag indinė sakinio dalis y a
eiksnys (p iekšme s), . y. subjek as, daik as, eikėjas, o a inys (iz eicējs) pasako,
kas, koks y a eiksnys, ką jis eikia, kas su juo nu inka. Toksinio cen o desc ūdinimas ne
iš pi š o lauž as. il suo appo o con la comp ensione del mondo, il suo pensie o e i suoi
isul a i mo ologici di ice ca (g ama ica delle ca ego ie u iniu). Mo ologijoje ik
daik a a dis eiškia ai, kas sa a ankiška, i isos jo g ama inės ka ego ijos, leng iau
a sunkiau paaiškinamos emian is ik o ės su okimu, y a u iningos i ski iasi nuo
a i inkamų de inamųjų žodžių ka ego ijų. Pe esempio, s alas y a daik as. jis gali bū i
į ai ių o mų, dydžių, spal ų, s alus galima skaičiuo i, o jo ypa ybės nea ski iamos,
nesa a ankiškos, jos p iklauso daik ui. quindi ypa ybes eiškian ys žodžiai giminės,
skaičiaus i linksnio o momis odo ą nesa a ankiškumą. i a inio o mos odo, kad jis
eiškia eiksnio požymius. Tu a ia ilgainiui g ama ikos mokslas a ado būdą pa ody i
sakinį kaip a ski ą nuo loginio sp endimo. Pa yko sakinį a ski i nuo loginio sp endimo
ada, kai į s a biaua gumen ų. Ques o idėja kilo i ian kalbas, quasi ne u inčias galūnių.
sią jo ie ą (cen ą) sumany a iškel i ai, kas nesa a ankiška, kas eikalauja papildinių,
Pama y a, kad ai, kas eiškiama leksija, dažnu a eju a s oja žodžio ie a sakinyje i
kad ai, kas nesa a ankiška, o muoja i žodžių junginį, i sakinį. Pe esempio, i labo a o i
[…]ge as[…] ichiedono pa ikslinimo kas ge as? Pa ikslinus labs cil ēks ‘ge as žmogus,
gaunamas žodžių junginys su a ibu iniu daik o požymiu. aip pa o masojamas i
388
aLdona PauLauskienė
ac a Linguis ica Li huanica LXXI
posesy o eikšmę u in is junginys: b āla ‘b olio kas b olio? […] b āla cepu e […] b olio
kepu ė[…]. a inys, pa e s as ien isinio sakinio sin aksinių yšių cen u, i šūne, sakinio
b anduoliu odėl, kad p edika inio požymio ikslinimas eikalauja daugiau a gumen ų i
o muoja isą sakinį, o as cen o eiškėjas y a eiksmažodis su sa ois isa palydo ais,
su am ik u a gumen ų inkiniu, ku ie sakinyje ealizuojami konk e ais leksinais
iene ais (balke ičius 1998: 18). poiché sin aksė uni e sali, ai i leksinio ipo kalbų
y inė ojams šis sakinio a sky imas nuo loginio sp endimo labai iko. be jis i suda ė
sąlygas nu ol i nuo mo ologijos i isai nema y i jos yšio su sin akse. mo ologia
lessione delle sin assie dei kalbų y inė ojams pasida ė ne eikšminga, jie ne ėmė
nepas ebė i, kad bū en galūnės, odan ys sin aksinius žodžio o mų aidmenis, da o šio
ipo kalbų sakinį lais ą i lanks ų, kad nebū ina žodį p ikal i p ie am ik os sin aksinės
ie os. iš senojo loginio d ina io sakinio sup a imo likę okie pas ebėjimai: 1. Veiksnys […]
p imo a inio a gumen as; 2. a p eiksnio i a inio y a abipusis yšys (nes leksinio ipo
kalbose impossibile nepas ebė i a inio de inimo su eiksniu); 3. beasmenį minimalų sakinio
modelį links ama pa e s i d ina iu: Līs // Lie us līs Lyja Lie us lyja i ne suda omi
okie eikiamosios i ne eikiamosios ūšies sakiniai: Lie us sulijo šieną Šienas lie aus
suly as; 4. Vien daik a a džiu iš eikš o ienkomponenčio sakinio laikymas seman iškai
lygia e čiu d ina iam sakiniui su po en iaisiais eiksmažodžiais: Lie us. Sniegs. (Risa e) Il
Vējš. I Pē kons. Il K usa. Visapkā klusums. (Visapkā klusums) Ka s a asa as
pēcpusdiena […] Lie us. Sniegas, s ai calmo. Il en o. Il Pe kūnija. La K uša. Applica il ylu.
Ka š a asa os popie ė (p. 715, plg. p. 734). as ak as, jog ienana ius sakinius, iš eikš us
iek beasmeniais eiksmažodžiais, iek į ai ių daik a a džių a dininkais, įmanoma
pa e s i įp as iniais d ina iais sakiniais, odo, kad p edikacija u ė ų bū i da giliau
sakinyje daba neguojama įsi aizduojama, nes eiksmažodžio ka ego ijos nuosaka,
laikas i asmuo y a ne eiksmažijos, o sakinio ipo kalbamos, jokio jos lexio eiški
eiksmažomis o momis.
ecenzija į šiuos dalykus labiau gilin is neleidžia, be eikia pažymė i, kad ien isinio
sakinio s uk ū a g ama ikoje išnag inė a puikiai i į ai iais aspek ais o maliuoju,
seman iniu i komunikaciniu. ap ašan isinį sakinį, iš yškin i jo modeliai, siekiama jų
isumą pa ody i kaip am ik ą sin aksinę pa adigmą. 1962 m. g ama ikoje non es o
sin aksės. joje eks o iene ai ap ašy i kaip ien isiniai sakiniai. la nuo a g ama ikoje
es o iene ų klasi ikacija apima į ai ias jų ansdalely ės, daik a a džio a dininkai,
o macijas, ku ios pagal sa o s uk ū ą ne nė a sakiniai (pa yzdžiui, jaus ukai,
bend a ys). ai nauja, lyginan su 1962 m. la ių kalbos g ama ika, be li uanis ikoje o
nelaikyčiau naujo e. poiché g ožinėje li e a ū oje y a pakankamai i šnekamosios
kalbos pa yzdžių
į ai iuose dialoguose, ai okie eks o iene ai (Vy au o si au o, Vi o Labučio, Če-