310 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
DALIA SVIDERSKIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
ORCID id: o cid.o g/0000-0003-3060-4713
Mokslinių y imų k yp is: onomas ika ( ik inių žodžių
da ybos, kilmės, mo y acijos y imai).
DOI: doi.o g/10.35321/all83-14
TERMINO ŽEMVARDIS
KLAUSIMU
On he Te m Žem a dis
ANOTACIJA
S aipsnyje ap a iamas a puka io mokslininko Kazimie o Alminauskio a osenoje
unkciona usio sa akilmio žodžio žem a dis e minologiza imosi p ocesas i ezul a as,
są oka, e mino ie a sa os e minijos sis emoje, san ykis su ki ais lie u ių oponomas iko-
je a ojamais e minais. A skleidus koncep ualiąją šio kalbos ženklo eikiamą in o maciją,
numa y os pla esnės jo panaudos galimybės. S aipsnį p aplečia enciklopediniai duomenys,
ie o a džių už ašymo iš gy osios kalbos (kalbėjimo) is o ijos agmen ai, juos papildo p a-
ėjusio amžiaus au inio oponimijos egis o Lie u os ie o a džių žodyno in o macija, a pu-
ka io kaimo kul ū inę seman iką ep ezen uojan ys sa os oponimijos pa yzdžiai iš Žemės
a dų anke ų.
ESMINIAI ŽODŽIAI: oponimas, sa akilmis e minas, a osenos eks o analizė, kon-
eks o analizė, e minologinė nominacija, mo y acija, e minijos
sis ema, a ps i inė komunikacija.
ANNOTATION
The a icle discusses he p ocess and esul o he e minologiza ion o he indigenous
wo d žemė a dis (‘land name’), which unc ioned in he language o in e wa scien is
Kazimie as Alminauskis, i s concep , he place o he e m in he sys em o local e ms,
i s ela ionship wi h o he e ms used in Li huanian oponomas ics. A e e ealing he
concep ual in o ma ion p o ided by his linguis ic sign, b oade possibili ies o he use o
he e m a e p o ided. The a icle is expanded by encyclopedic da a, he agmen s o his o y
o collec ing place names om li ing language (speaking); hey a e u he supplemen ed
S aipsniai / A icles 311
Te mino žemė a dis klausimu
by he in o ma ion om he na ional egis e o oponymy o he p e ious cen u y Dic io-
na y o Li huanian Toponyms and he examples o local oponymy ep esen ing he cul u al
seman ics o he in e wa illage om he Land Names ques ionnai es.
KEYWORDS: oponym, indigenous e m, analysis o he ex o usage, con ex
analysis, e minological nomina ion, mo i a ion, sys em o e ms,
c oss-disciplina y communica ion.
Į adas. Tik inių žodžių e minologija k ali ikuo ina kaip isos ling is inės
e minologijos dalis su ik jai būdingomis ypa ybėmis. Deja, bend esnio pobū-
džio šios mokslo s i ies žodynuose (Šmilaue 1963; Подольская 1978, 1988;
GTSGN 2002) au inės e minijos iene ai, ge iausiai a spindin ys kalbinės ben-
d uomenės są okas, jų į a dijimo modelius, sis emą i s i į, ku ią ep ezen uo-
ja, nesu inkami. Vys an is mokslui, a si anda e minų a ankos po eikis, ku is i
ampa iena iš s a biausių y ėjo užduočių. Mokslininkų apib ėž i e minų a -
ankos p incipai i k i e ijai lemia olesnius e minologinės eiklos e apus: pasi-
ink ų y imo me odų įgy endinimą, in o macijos, eikalingos olesnei e minų
a osenai, žodynams, kaupimą, emian is iek e minui keliamais eikala imais,
iek pa eng ais e minologinio da bo me odiniais p incipais, e mino apib ėž-
umo k i e ijumi, sinch oniškumo, sis emiškumo, no minimo p incipais, ku ie
p ak iškai įgy endinami modeliuojan loginę-koncep ualiąją sis emą1. Te mini-
ja kaip „specialioji kalbos leksika eikalauja i specialaus no minimo, pa em o
ne li e a ū iniu, o na ū aliu jo ik umu i eisingumu, nulem u ne a osenos
adicijos a žodžių da ybos, galiojančių am ik oje kalboje, be šio kalbos po-
sis emio padik uo ų aplinkybių“2. Lie u ių e minologės Albinos Aukso iū ės
nuomone, „labai s a bu, kad lie u ių kalba bū ų a ojama i iešajame als y-
bės gy enime, i mokslo pasaulyje“ (Aukso iū ė 2020). Mokslo kalbos sąsajas
su gy ąja liaudies kalba, nepa e čian jos g ynai di b ine specialis ų bend a i-
mo p iemone, y a minėjęs i Kazimie as Gai enis (1987: 84). Pas a uoju me u
is labiau pasi eisina kogni y inis požiū is į mo ologinės mo y acijos analizės
1 Dėl jų ž . adicines nuos a as dekla a usius lie u ių e minologų (Gai enis 1987: 83–91; Gai e-
nis, Keinys 1990: 210) i šiuolaikinių, a opocen inės pa adigmos ėmuose di bančių usų moks-
lininkų (Костерина, Кондратюкова 2014: 133–137; Васильева 2014, 2015) da bus.
2 „Cпециальная лексика подвергается особому нормированию, в основе которого лежит не
литературная, а производственная правильность, продиктованная не нормами словоупотре-
бления или словообразования данного языка, а условиями соответствующей подсистемы“
(Суперанская 2003: 28).
DALIA SVIDERSKIENĖ
312 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
s udijas, aigi e minai aip pa jo neiš engia. Kaip eigia usų kalbininkė Jele-
na S. Kub iako a, „žodžiu pe eikiama in o macija supakuojama į mo y uo ą
i pap as ai dalimis sa o p asmę pe eikian į ženklą, inkamiausiai sude inan-
į pažin ines i komunikacines eikmes“ (Кубрякова 2004: 393)3. „Kiek ieno
šnekos ak o me u sąmonėje ak ualizuojamas men alinis u inys y a subjek y-
aus pobūdžio, o su konk ečiu žodžiu ak ualizuojamas u inys y a ik oji, ea-
lioji, žodžio eikšmė šnekos ak o si uacijoje. Realioji eikšmė y a ai, ką žmogus
mano, ką u i gal oje, kai su okia (išgi s a a ba pa s pa a oja) am ik ą žodį.
Didelė okios eikšmės dalis y a bend a isiems kalban iesiems dėl panašios gy-
enimiškos pa i ies, dėl ipiškų komunikacijos si uacijų pasika ojimų“ (Guda-
ičius 2011: 111). Reikšmė sup an ama kaip u inio i o mos ieno ė. Siekian
sup as i kalbos ženklo ep ezen uojamą u inį, eikia su ok i p ag ma inį požy-
mį, da usį impulsą as is kalbos ženklui. Nikolajaus F. Ale i enko nuomone,
„kalbos ženklo idinė o ma laikoma sinch oniniu epidigma iniu jo seman inės
s uk ū os komponen u, a liekančiu ne iesioginės nominacijos idioe ninio pa-
ma o unkciją, . y. a spindinčiu deno acinį požymį, ku iuo bu o į a dy as ie-
nas iš galimų ik o ės agmen ų“ (Алефиренко 2009)4.
Kalbo y oje p ipažįs ama, kad „ e mino paski is ne ik iksliai iš eikš i
mokslo są oką, be i a lik i am ik o pažinimo ins umen o unkciją, išaiški-
nan ai, kas nauja am ik os mokslo s i ies, ku iai jis a nauja, e pėje“ (plg.
Блинова 1981: 28)5. Taigi, manan , kad sa akilmis e minas galė ų įsi i in-
i besi ys ančiame ik inių žodžių moksle i iš yškin i au inius kogni y inius
jo b uožus, kaip pag indinis analizės šal inis bu o pasi ink a Kazimie o Almi-
nauskio a puka iu suda y a Ins ukcija žemės a dynui su ašy i ( oliau – Ins-
ukcija; LŽVI). I sky iuje Apie žemės a dyną, jo eikšmę i su ašymą pasaky a:
„Ta p au osakos i au odailės liaudies kū yboje ga binga ie a enka žemės a -
dynui“ (Alminauskis 1934: 3). Globalizacijos aki aizdoje, egis, a ka ojančiai
a puka io si uaciją6, nusakomą žodžių „(iš)nyk i a (iš)lik i“ opozicija, neleidžia
3 „Передаваемая им информация упаковывается в мотивированный и, как правило, расчле-
ненно передающий свое значение знак, а также знак, оптимально согласующий свои когни-
тивные и коммуникативные задачи“ (Кубрякова 2004: 393).
4 „Внутренняя форма языкового знака рассматривается как синхронный эпидигматический
компонент его семантической структуры, служащий идиоэтнической основой косвенно-про-
изводной номинации, т. е. отражающий тот денотативный признак, по которому и был наи-
менован соответствующий фрагмент реальной действительности“ (Алефиренко 2009).
5 „Термин призван не только предельно точно выразить научное понятие, но и служить сво-
еобразным инструментом познания, выявления нового в той отрасли научного знания, ко-
торую он обслуживает“ (Блинова 1981: 28).
6 K. Alminauskio išsaky as min is šiandien a si a liepia lie u ių geog a ės Filomenos Ka o-
liu ės min ys: „Gy enamųjų ie o ių a dai, ka u su ki ais ie o a džiais, o muoja speci inį
S aipsniai / A icles 313
Te mino žemė a dis klausimu
išsipildy i nemažėjan is dėmesys ik inių žodžių s ičiai7. Taigi šis y imas y a
s a bus iek oponomas ikai, iek e minologijai, nes „onomas ikos sa i umas,
jos padė is humani a inių žinių e pėje ne ka ą sukėlė daug ginčų, lygiai aip
pa , kaip i nežinomybė dėl ik inių žodžių s a uso kalbo y oje bei jų į ai o ės
u ėjo į akos onomas inės e minologijos p ocesui“ (Матвеев 2005: 5)8. Be o,
„ au iniai e minai y a neišsenkan is mokslo e minijos pasipildymo šal inis. Kai
ku iais a ejais jie iksliau i p eciziškiau in o muoja apie geog a inio objek o,
gam os eiškinio u inį i jo a spal ius“ (Мурзаев 1984: 4)9.
S aipsnio ikslas – emian is a puka iu isuo inio ie o a džių su ašymo
išsaugojimo ikslais si uaciją ep ezen uojančiu dokumen u, K. Alminauskio
Ins ukcija, nus a y i kalbos ženklo žem a dis eikiamą u inio apim į, gau ų
duomenų pama u į a dy i sa akilmio e mino žem a dis są oką, numa y i o-
limesnes šio e mino i žodžio panaudos galimybes. Siekian jį įgy endin i, ke-
liami šie užda iniai: 1) išaiškin i žodžio žem a dis kilmę; 2) p is a y i encik-
lopedinę i oponomas ikoje nusis o ėjusią e mino žem a dis są oką, eminę
aplinką, kon eks inius pa ne ius, paaiškin i (in e p e uo i) mo y aciją, a skleis-
i s uk ū inį modelį; 3) emian is K. Alminauskio Ins ukcijos eks u, naujau-
siu sa os oponomas ikos y imų kon eks u, a skleis i (in e p e uo i) požiū io
į į a dijamo ik o ės agmen o ( ie ų a dus) pokyčius, lemiančius są okos
žem a dis u inio ko ekciją.
Taigi am, kad bū ų galima nus a y i (in e p e uo i), iš yškin i, kas kalboje
y a nauja, kaip ai san ykiauja su uo, kas y a ebe a ojama sena, i iama leksi-
niu-seman iniu, sin aksiniu i ling okul ū iniu lygmenimis, ikslingai de inan
onomasiologinį i semasiologinį me odus. Be šių, s aipsnyje aikomi eo inės
kul ū inį-men alinį k aš o klodą, egzis uojan į su isuomene nea siejamai i esan į ne mažiau
eikšmingu kaip pap očiai a adicijos“ (Ka oliu ė 2019: 740).
7 „Nema e ialusis kul ū os pa eldas – gy as, kles in is, pe duodamas iš ka os į ka ą, eikian is
žmogui aip eikalingą apa ybės jausmą – isada užėmė s a bią ie ą isuomenės gy enime: nuo
isuo inai į k aują įaugusių adicijų iki mažų bend uomenių nuoši džiai puoselėjamų pap očių,
ku iais jos dosniai dalijasi su isais, no inčiais pažin i i pa i i mūsų [...] pasaulėžiū ą, ne sa i-
us b uožus išlaikiusius žmonių cha ak e ius.“ P ieiga in e ne e: h p://lki.l /lie u os-nema e-
ialaus-kul u os-pa eldo- e ybiu-sa ade- ie o a dziu-a min ies-i - a ojimo- adicija/ [žiū ė a
2020-07-11].
8 „Своеобразие ономастики, положение ее в среде гума нитарных знаний не раз вызывало
многочисленные споры, так же как неопределенность научной позиции имен собс твенных
в лингвистике и их многообразие повлияли на про цесс ономастической терминологизации“
(Матвеев 2005: 5).
9 „Народные термины – неисчерпаемый источник пополнения научной терминологии. В ря-
де случаев они более точно и предметно информируют о содержании и нюансах географи-
ческого объекта, природного явления“ (Мурзаев 1984: 4).
DALIA SVIDERSKIENĖ
314 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
analizės, ap ašomasis anali inis, komponen inės analizės me odai, laikomasi ko-
kybinių y imų10 aisyklių, o ien uo ų į y imo objek ą. S aipsnis e ingas e -
minologijai, e minog a ijai, oponomas ikai, kul ū inei geog a ijai, socioleksi-
kologijai11, a ps i inei komunikacijai, įdomus edukaciniu požiū iu.
1. Žodžio žem a dis kilmė. Sandū os būdu pada y ą žodį žem a dis
suda o du dėmenys. Pi masis sie inas su lie . žẽmė, an asis – su lie . adas.
Žodžio pi mojo s uk ū inio dėmens kilmę galima paaiškin i emian is Lie u ių
kalbos e imologinio žodyno duomenų baze ( oliau – LKEŽBe), suda y a Vilniaus
uni e si e e12, pagal ku ią lie . žẽmė [...], kaip i ki ose gim. kalbose, seman iš-
kai išasi su ‘žemai gulin is, ai, kas y a žemai’ (ci . iš Buck 1949: 16). Toliau,
o ien uojan is į ipiškiausią, sa a ankiškiausią, s ilis iškai neu aliausią eikšmę,
nu odomą Lie u ių kalbos žodyne ( oliau – LKŽe), pažymė ą pi muoju nume iu,
aiškėja, kad lie . žẽmė eiškia ‘(mūsų plane os) pa i šius, [...] (dažnai p iešp ieši-
namas dangaus skliau ui)’ i šios eikšmės a spal į13 ‖ ‘dugnas ( andenyje)’. Pas-
a uosius eikšmės komponen us papildo i eikšmės s uk ū ą plė oja ki os dau-
gia eikšmio žodžio žẽmė eikšmės: 4. ‘ i šu inis bi us (pp . di bamas a ki aip
naudojamas) mūsų plane os pa i šiaus sluoksnis’; 5. ‘medžiaga, suda an i mūsų
plane os pa i šių’ ‖ ‘molis’ ‖ ‘pu as, neš a umai’; 6. ‘sklypas, plo as, laukas,
ski as kokioms eikmėms’; 7. ‘sausuma’ ‖ ‘k an as, pak aš ys’; 8. ‘a iamas, di -
bamas laukas, di a’; 9. ‘p i a us (pp . di bamas) sklypas, naudmenos’ ‖ ‘p i a i
alda’ ‖ ‘ūkis’ ‖ ‘ alakas’; 10. ‘ inkamas augalams aug i i augin i sluoksnis, di -
ožemis’; 11. ‘ au os a ba au ų gy enama e i o ija, k aš as, šalis’ ‖ p k.14 ‘ku-
io k aš o a šalies gy en ojai, au a’ ‖ ‘ als ybė’ ‖ ‘e ninis e i o inis iene as’ ‖
‘apylinkė, ie o ė, s i is’ ‖ ‘ ė ynė, gim inė, ė iškė’.
An ojo s uk ū inio dėmens kilmė – iš lie . adas ‘pa adinimas, duo as ne
ienam ku iam, be kiek ienam am ik os ūšies daik ui, eiškiniui, eiksmui
i pan.’. Da plg. -onimas [onmai] an oji sudu inio žodžio dalis, eiškian i
10 „Kokybinis (k ali a y inis) y imas – ai sis emingas, nes uk ū uo as a ejo a indi idų g upės,
si uacijos a į ykio y imas na ū alioje aplinkoje, siekian sup as i i iamuosius eiškinius bei pa-
eik i in e p e acinį, holis inį jų paaiškinimą“ (Ka delis 2002).
11 Socioleksikologija – mokslas, i ian is žodžių a osenos sąsajas su žmonių gy enamąja ie a, p o-
esija, socialiniu s a usu. Apibend in ai a ian , ai mokslas apie žodžių i isuomenės san ykius.
12 P ojek o ado ė p o . d . Dai a Sinke ičiū ė. P ieiga in e ne e: h p://e imologija.bal nexus.l /
[žiū ė a 2020 ugsėjo–spalio mėn.].
13 Toliau eikšmės a spal iui (-iams) žymė i a ojamas ženklas ‖.
14 Tokios san umpos kaip LKŽe a ski ai neaiškinamos.

S aipsniai / A icles 315
Te mino žemė a dis klausimu
„ a das“, „pa adinimas“, „žodis“ (TŽŽ 2013: 822), onmai [g . onyma – a das]
kalbo . ik iniai žodžiai a ba žodžių junginiai, į a dijan ys objek us ( en pa )15.
2. Te mino są oka, eminė aplinka, ie a sis emoje, mo y a-
cija, s uk ū inis modelis. Remian is enciklopediniais duomenimis, o-
ponimai, a ba ie o a džiai, . y. ik iniai ie ų a dai, pi miausia ski s omi į
negy enamųjų ie ų a dus i gy enamųjų ie ų a dus. Negy enamųjų ie ų
a dai sa o uož u ski s omi į d i dideles g upes – hid onimus i žemė a džius.
Žemė a džiai – ai kalnų, kal ų, ska džių, daubų, slėnių, pie ų, lankų, ganyklų,
laukų, di onų, ž y duobių, molduobių, miškų, skynimų, šilų, k ūmų, akų,
kelių, akų i k . a dai. Žemė a džiai y a pa ys gausiausi lie u ių oponimai. Jų
y a už ašy a daugiau kaip 500 000. Pagal kilmę i pagal a si adimo laiką jie y a
pa ys į ai iausi a p oponimų. Tai a dai daugiausia smulkių i nelabai s a bių
ie ų; kin an is o inėms bei socialinėms aplinkybėms, jie kin a, išnyks a a ba
a si anda naujų. Jų mažiau pa enka į o icialius dokumen us, jie ečiau į eisi-
nami. Tačiau komunikacijai, o ien acijai žemė a džiai ne mažiau s a būs kaip
andenų a ba gy enamųjų ie ų a dai (LKE 2008: 599, 556–557)16. Šis (su)
ski s ymas a skleidžia žemė a džių padė į bend oje oponimijos e minų sis e-
moje – jie a sidu ia žemesniame negy enamųjų ie ų a dų lygmenyje i d au-
ge su hid onimais17 suda o oponimų, a ba ie o a džių, po ūšį.
G asilda Blažienė, emdamasi okiečių onomas ikos pa i imi, eigia, kad
„ uos oponimus, ku ie lieka a sky us oikonimus i hid onimus, ikslingiausia
bū ų adin i žemė a džiais, a ba negy enamųjų ie ų a dais“ (Blažienė 2006:
27). Vi alijos Maciejauskienės oponimų, a ba ie o a džių, sis emos samp a a
a siskleidžia iš Lie u os ie o a džių žodyno šal inio, ka o ekos, esančios Lie u ių
kalbos ins i u o Bal ų kalbų i a dyno y imų cen o onduose, apibūdinimo:
„Ji kaup a kone isą d idešim ąjį šim me į, o šiuo me u joje y a apie 600 ūks-
ančių lapelių. Juose už ašy i į ai iu me u i į ai iais būdais iš gy osios kalbos
ink i lie u ių ie o a džiai – gy enamųjų ie ų a dai, anden a džiai i į ai-
ių ki ų žemės pa i šiaus objek ų (a imų, aukš umų, balų, b as ų, daubų, di ų,
15 Da plg. usų e minijos ep ezen an ą: „Топóним (от др.-греч. τόπος – место + ὄνυμα –
имя, название) – разряд онимов, имя собственное, обозначающее собственное название
природного объекта на Земле или объекта, созданного человеком на Земле. Топонимы
изучаются наукой топонимикой, являющейся разделом ономастики“ (Подольская 1988:
127).
16 Da ž . TŽŽ 2013: 822: oponmas ( opo- + g . onyma – a das), kalbo . ie o a dis, gy . ie os
a ba ki o geog . objek o ik inis a das. LKŽe duomenimis, ie ã a dė ‘ ik inis ie os a das, pa-
adinimas’ [Aukš aičiuose y a pa a džių i ie a a džių – Kušlauckių Vaižg.].
17 Dėl šio e mino a ojimo iek siau ąja, iek plačiąja p asme ž . Vanagas 1999: 239. Pi muoju
a eju e minu hid onmas pa adinami upės i eže ai, an uoju – i ki i ik iniai andens elkinių –
jū ų, andenynų, eže ų, upių, enkinių, g io ių, b as ų, pelkių, liūnų i k . – a dai.
DALIA SVIDERSKIENĖ
316 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
ganyklų, g io ių, įlankų, kalnų, kal ų, kelių, laukų, miškų, pelkių, ais ų i . .)
a dai. Pas a ųjų ie o a džių y a labai daug, jie mažiausiai i i (Maciejauskienė
2002: 102)18. Objek ų g upė, enciklopedijoje į a dijama žemė a džiais, šios au-
o ės lieka nepa adin a, ačiau aki aizdu, kad onomas ė ją išski ia iš ki ų klasių
(poklasių) pa adinimų.
Kaip jau apo įp as a, isuose lie u ių egioninei (a ealinei) oponimikai
ski uose da buose – lie u ių mokslininkų kolek y inėje monog a ijoje Lie u ių
ie o a džiai, žemė a džiai i anden a džiai Eu opos kon eks e (LOFGEK 2019),
Ilonos Mickienės, Rena os Endzely ės, Ne ijos Ba ku ės s udijose, lokalinių
y imų se ijos „Ve smė“ leidiniuose – žemės dangos, . y. kalnų, laukų, pie ų,
miškų, kelių, akų i k ., a dams pa adin i a ojamas e minas žem a dis. Jį
a ojo i geog a as, ašęs kalbos klausimais, S anislo as Ta ydas (1958: 5, 46),
kalbininkai B onys Sa ukynas (1963: 235)19, Aleksand as Vanagas (1988: 16),
Ma ija Razmukai ė (2003: 67), e nologė Auksuolė Čepai ienė (2013: 112, 129).
Te mino a si adimo aplinkybės i mo y acija sinch oniniu požiū iu, egis,
nesunkiai su okiamos – iškilo bū inybė pa adin i sausojo žemės pa i šiaus (že-
mės dangos) zonas, išsiski iančias iš supančios aplinkos (di bamas, kalnuo as,
miškingas, as, ku iomis einama, ažiuojama i k .). Mo y acija leidžia sup as i
a ojami ki i ūšiniai o pa ies lygmens e minai: andén a džiai, gy ẽnamųjų
e ų a da. Lie u ių oponimikoje g e a a ojami i sa o kilme miš ūs e mi-
nai: iek lie u iški, iek u in ys g aikiškos kilmės kamienus. Sinonimiškai a -
ojami e minai: andén a dis – hid onmas; gy ẽnamosios iẽ os adas – oikon-
mas; pélkė os iẽ os adas – helonmas; kálno adas – o onmas; laũko, pe os
adas – ag onmas; mško adas – d imonmas; kẽlio, ãko adas – hodonmas.
P i eikus šie apibend in ai pa adinami ie ó a džiais a oponmais, o o onmai,
ag onmai, d imonmai, hodonmai – žem a džiais.
Taigi e minologinis modelis susi o ma o iš pag indinio dėmens adas, eiš-
kiančio ik inių žodžių klasę (ka ego iją), i šalu inio žẽmė, eiškiančio ie ą i
žyminčio negy ųjų objek ų poklasį. Siekian sup as i eikiamą kalbos ženklo
in o maciją, p i alu paisy i sin aksinių yšių a p pag indinio i šalu inio dė-
mens (a i inkamai adas i žẽmė), nes s a bi ne a ski ų dėmenų eikšmių suma,
be p asminė isuma, . y. da inio p asmė.
S aipsniai / A icles 317
Te mino žemė a dis klausimu
3. Te mino a osenos e ospek y a.
3.1. Ins ukcijoje pasaky a, kad žemės a dyną „suda o ie o a džiai20) i že-
mė a džiai21), ku iais žmonės y a p aminę kone kiek ieną ie elę: lauką, mišką,
eže ėlį, upelį, pie ą… kalnelį… is ki okiu, nuo ienas ki o a siski iančiu a du“
(Alminauskis 1934: 3). Pi miausia ap a inas žem a džio pa a ojimo a ejis,
ku io eikšmė Ins ukcijos išnašoje paaiškinama pa ies au o iaus: „Žemė a džiai
plačiąja p asme apima isus žemės pa i šiaus ie o ių a dus, aigi i ie o a -
džius“ ( en pa ). Iš o, kas pasaky a, galima sup as i, kad K. Alminauskio a -
osenoje unkciona usio e mino žem a dis są oka o ma osi pagal samp a-
ą „ ai, kas y a žemai“, isus supančios aplinkos (e d ės) segmen us su okian
kaip p iešp iešą dangui. Taigi, a puka io kalbininko manymu, žẽmė y a kaip
sis eminimo i šus / apačia pama as. Šios opozicijos samp a a dekla uojama i
simbolių žodynuose (Beke is 1996: 318; Lapinskienė 2007: 176)22. Daba inėje
sa oje oponomas ikoje23 ki aip: oponimais, a ba ie o a džiais, laikomi i i-
sa os objek ų – ž aigždžių, ž aigždynų, plane ų, kome ų i pan. – a dai (ki aip
kosmonimai i as onimai) (da ž . LKE 2008: 557).
3.2. K. Alminauskio eiginį dėl o, kad kone kiek iena ie a ( ie elė24 – K. A.)
p amin a25 i is ki okiu, ienas nuo ki o a siski iančiu, a du, (pa)liudija p ak-
inėms ie ų iden i ika imo eikmėms suda y ų Lie u os ie o a džių žodyno
objek ų nuo odų su umpinimų są ašas26. Kaip eigia žodyno y iausiasis e-
dak o ius Laimu is Bilkis, „palygin i su I omu, šiek iek p aplės a ie o a -
džių są oka: į II omą į auk i pa ienių geog a inių objek ų (akmenų, medžių),
pas a ų su am ik ais žemės plo ais (ka čemų, kume ynų, pi čių), susisiekimo
objek ų (liep ų, il ų) a dai. Tuo siekiama, kad šie dažnai įdomios s uk ū os i
kilmės onimai nelik ų dūlė i a chy e i po upu į nenuei ų užma š in“ (LVŽ II:
VII). Taigi, nesunku numany i, kad mūsų kul ū oje į a dijami kone isi socialiai
s a būs žemės dangos segmen ai. Jų p iesky ą am ik ai klasei, poklasiui pa o-
do objek o nuo oda. Va dų a sky imo ienas nuo ki o ikslais ši bu o ( ebė a)
a ojama iek ie ų a dų pa eikėjų, iek į anke as už ašiusių moky ojų, gi i-
ninkų, iek y ėjų. Tai paliudija Žemės a dų anke ų27 s anda izuo ų lapų len-
elės 7-oji skil is „Dalykas“, ku ioje bu o nu odoma, koks ik o ės agmen as
į a dijamas. Kaip odo naujausi lie u ių oponomas ikos y imai, iziog a inio
e mino nuo oda neeliminuojama iš ie os a do seman ikos – ji bū ina pag in-
džian ie os a do nominaciją i mo y aciją28. Tai bū inoji, su ik inių žodžių
p igim ine ypa ybe iš eikš i iene inę są oką29 apa in ina, in o macija.
3.3. Žemė a džių u inio ne ienodumą i jų konku encingumą ienas ki o
a ž ilgiu liudija i oliau išsaky os K. Alminauskio min ys: „Ši ie žemės a dai
įsakmiai mums odo au os p isi išimą p ie sa o žemės, jos meilę i pamėgimą.
Žmonės i menkiausią žemės kampelį pa adina sa u a du, ki aip sakan , jį įas-
menina i uo būdu p ie sa ęs pa ies p ia ina“ (Alminauskis 1934: 3). Išski -
as sakinys pa odo, kad Ins ukcijos (pa) engėjas a k eipė dėmesį į žemės a dų
DALIA SVIDERSKIENĖ
318 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
sąsajas su žmonėmis, am ik os kalbinės bend uomenės a s o ais, apa inan-
čiais ie as su sa imi, be ka u i a ski iančiais jas ienas nuo ki ų kokiu no s
aspek u30. Sa oje oponimijoje andama ai pa i inančių pa yzdžių. Vienas iš
jų, pa em as subjek y izmu, ie a, y a žmogus – bala y a Panái ė (V 31). S e-
anas Ulmanas ieną iš me a o izacijos polinkių i nu odo an opomo izmus
(ž . Улльман 1970). Tai žmogaus kūną, d asią, eiklą apibūdinan ys žodžiai,
pa a o i negy ojo pasaulio dalykams pa adin i32. Taip į a dijan opoobjek-
us, sužadinamos ad esa o asociacijos su žmogumi33. Būd a džiai, apibūdinan-
ys žmogų (gy ą pada ą), y a oliau pa eikiamų žemė a džių nominacijos pa-
ma as: di a Mùd ė (B b); bala Skas ė (Kdn), pie a Skas ė (Lb ); ano Melagių
k. Žėmės a dų anke os ie o a džio pa eikėjo, di bamos žemės, pie os dalies
Pik ãbalė (Kdn) pa adinimas kilo iš o, kad seniau oj ie oj bu o bala, ku ioje
p ige da o daug gy ulių. Pe kel inės eikšmės eiksmažodžius y usios Vaidos
D uk einy ės eigimu, šie „a sidu ia seman inių g upių pe i e ijoje, nes dau-
geliu a ejų as pa s eiksmažodis, pa a o as iesiogine i pe kel ine eikšmė-
mis, pa enka į ski ingas seman ines g upes“ (D uk einy ė 2002: 318). Ap a ia-
mo klausimo kon eks e pas a asis pas ebėjimas i in eikšmingas, nes įspėja apie
p asminius pokyčius, am ik as de o macijas ie ų a dų eikšmės s uk ū oje.
3.4. „Žemė a džiai ne e ai supažindina mus su anks y esnėmis au os gy e-
nimo aplinkybėmis i duoda p ogos giliau įž elg i į jos sielą“, – pasaky a Ins-
ukcijoje (Alminauskis 1934: 3). „Su kaiku iais34 jų (su žemė a džiais – au o-
iaus pas aba) y a susiję senų laikų a siminimai, seno iški bu ai, įsi ikinimai i
panašūs au os kul ū os is o ijos dalykai, apie ku iuos be jų nieko nežino ume“35
( en pa ). Iš Ins ukcijoje už ašy ų sakinių galima sup as i (in e p e uo i), kad
30 Kazimie o Būgos epig a as, apęs daugelio lie u ių y ėjų p anešimų, s aipsnių a ama, pab ėžian
ie o a džių s a bą, i šiame kon eks e nep a anda p asmės dėl p aėjusio amžiaus p adžios kalbi-
ninkų požiū io į sa o žemės, sa o k aš o ik inius a dus. „Vie ų a dais į mus kalba pa i žemė. Jos
kalbos žodžiai – ai mies ų, sodžių, upių, eže ų, balų, gi ių, kalnų i k . a dai“ (Būga 1961: 491).
31 San umpos okios kaip LVŽ, a ski ai jos neaiškinamos.
32 Da ž . Guda ičius 2007: 165–168. Ta jana Fedo o a (Užbaikalės als ybinis humani a inis-peda-
goginis uni e si e as) šią me a o os ūšį oponimikoje adina kogni y ine (ž . Федотова 2008: 48,
49).
33 An opomo inės me a o os suda o pe soni ikacijos pag indą – s ilis ines igū as, kai negy ojo
pasaulio daik ams su eikiamos žmogaus ypa ybės i požymiai (plg. Guda ičius 2009: 117).
34 Rašyba kaip Ins ukcijoje.
35 Anke ų 3-iojo lapo u inys: 13. „Is o inės žinios“, 14. „A cheologinės žinios“, 15. „Va dų kilmės
aiškinimai“, 16. „Tau osakinės žinios“. S anda izuo as anke os lapas baigiamas pa eikėjų amžiaus
in e alo nuo odų len ele, . y. in o macija, kokiai amžiaus g upei šie (šis) p iklausė.
S aipsniai / A icles 325
Te mino žemė a dis klausimu
Sa ukynas B onys 1963: Kilmininkiniai lie u ių ie o a džiai. – Lie u ių kalbo y os
klausimai 6, 235–246.
Sinke ičiū ė Dai a 2015: Tik inė lie u ių kalbos leksika. Pag indiniai sluoksniai. Už-
duo ys s uden ams: e. knyga, Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla.
Ska džius P anas 1943: Lie u ių kalbos žodžių da yba, Vilnius: Lie u os mokslų aka-
demija, Lie u ių kalbos ins i u as.
S ide skienė Dalia 2015: Dėl p agma inės ling is inės ie o a džių analizės ( e-
mian is Ma ijampolės apsk i ies ie o a džiais). – Ac a Linguis ica Li huanica 73,
166–199.
S ide skienė Dalia 2016: Sudu inių Ma ijampolės apsk i ies helonimų mo y aci-
ja. – Ac a Linguis ica Li huanica 75, 243–273.
S ide skienė Dalia 2017: Sudė inių Ma ijampolės apsk i ies helonimų mo y aci-
ja. – Ac a Linguis ica Li huanica 77, 78–102.
S ide skienė Dalia 2019: P iesaginių Ma ijampolės apsk i ies helonimų mo y aci-
ja. – Ac a Linguis ica Li huanica 81, 110–140.
Vaičiuly ė-Semėnienė Lo e a 2018: Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i
i jo edinius daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje. – Ac a Linguis ica Li huanica 79,
78–102.
Šmilaue Vladimi 1963: Ú od do oponomas iky, P aha: S á ní pedagogické
naklda els í.
Ta ydas S anislo as 1958: Lie u os ie o a džiai, Vilnius: Vals ybinė poli inės i
mokslinės li e a ū os leidykla.
TŽŽ – Ta p au inių žodžių žodynas, ed. a yba A. Kaulakienė i k ., Vilnius: Alma li-
e a, 2013.
Vanagas Aleksand as 1988: Pe kel iniai ie o a džiai Lie u oje. – Mokslas i gy e-
nimas 5, 14–17.
Алефиренко Николай Ф. 2009: Когнитивно-дискурсивная парадигма языко-
вого знака. – Язык. Текст. Дискурс: научный альманак под ред. Г. Н. Манаенко,
вып. 7, Ставрополь, 7–17.
Блинова Ольгa И. 1981: Термин и его мотивированность. – Терминология и
культура речи, Москвa: Наука, 28–37.
Васильева Наталия Н. 2014: Традиционное и новое в русской топонимической
терминологии. – Mik o oponimia / Mak o oponimia: P oblema yka ws ępna, ed. A. Gał-
kowski, R. Gliwa, Łódź: Wydawnic wo Uniwe sy e u Łódzkiego, 117–126.

DALIA SVIDERSKIENĖ
326 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
Васильева Наталия Н. 2014a: О координировании ономастической
терминологии. – Вестник Нижегородского университета им. Н. И. Лобачевского
2(1), 373–377.
Васильева Наталия Н. 2015: Нужен ли ономастике новый терминологический
словарь? – Этнолингвистика. Ономастика. Этимология: материалы III междунар.
науч. конф. Екатеринбург, 7–11 сентября 2015 г., отв. ред. Е. Л. Березович; ред.
Е. О. Борисова, Н. В. Кабинина, М. Э. Рут, Л. А. Феоктистова, 60–62.
Костерина Юлия Е., Кондратюкова Людмила К. 2014: Критерии и
принципы отбора терминов. – Омский научный вестник 1(125), 133–137.
Кубрякова Елена С. 2004: Язык и значение. На пути получения знаний о языке:
части речи с когнитивной точки зрения. Роль языка в познании мира, Москва:
Языки славянской культуры.
Матвеев Александр К. 2005: Ономастика и ономатология: терми нологический
этюд. – Вопросы ономастики 2, 5–11.
Мурзаев Эдуард М. 1984: Словарь народных географических терминов, Москва:
Мысль.
Подольская Наталья В. 1978: Словарь русской ономасти ческой терминологии,
отв. ред. А. В. Суперанская, Москвa: Наука.
Подольская Наталья В. 1988: Словарь русской ономастической терминологии,
изд. 2-е, перераб. и доп. А. В. Суперанская, Москва: Наука.
Суперанская Александра В., Подольская Наталья В. 2003: Общая
терминология: Вопросы теории, отв. ред. А. В. Суперанская, Н. А. Подольская,
Н. В. Васильева, Моква: ЛИБРОКОМ.
Улльман С. 1970: Семантические универсалии. P ieiga in e ne e: h p://www.phi-
lology. u/linguis ics1/ullman-70.h m [žiū ė a 2020-11-09].
Федотова Татьяна В. 2008: Специфика метафорических топонимов в аспекте
восприятия мира человеком. – Вестник ВГУ, серия: Лингвистика и межкультурная
коммуникация 2, 48–51.
S aipsniai / A icles 327
Te mino žemė a dis klausimu
On he Te m Žem a dis
SUMMARY
A e analysing Ins ukcija ie o a džių inkėjams (The Ins uc ion o Collec o s o Place
Names) (1934) by Kazimie as Alminauskis as he main ex whe e he e m žem a dis (‘land
name’) o igina ed, i s oponymic con ex and he mul idisciplina y scien i ic domain, whe e,
o he bes o ou knowledge, he e m unc ions, and aking in o accoun he speci ici y
o he objec s (phenomena), which he e m e e s o, i u ned ou ha (1) žem a dis
occupies an in e media y posi ion be ween a li e language elemen and accu a ely eco ded
sys emic uni s o e ms. The complex quali a i e s udy de e mined (2) he s uc u al model
o his e m and i s seman ic ampli ude.
I was asce ained ha he seman ic domain žemė (land) is ela ed o (a) he exp ession
o he su ounding en i onmen (space) – land as a low su ace a ea (by no elimina ing
he posi ion o he bo om laye in wa e as he land su ace), (b) he exp ession o
e ain – land as a pa o he su ace cha ac e ised by ce ain dis inguishing an h opogenic
and geogenic p ope ies (c . inhabi ed, we , o e g own wi h he plan s o a ce ain ype,
cul i a ed, land su ace segmen s o walking, d i ing, e c.), (c) land is equa ed o a
ce ain egion, li ing place, (d) socially signi ican cul u al and o he objec s. The s udy
also e ealed (e) he linguocul u al conno a ion: land is ali e. I jus i ies he adi ional
concep o he e m žem a dis es ablished in local oponymy – he p ope names o
he co e o land (hills, ields, meadows, o es s, oads, pa hs, e c.); i also allows us o
comp ehend a iche con en o he e m žem a dis and o an icipa e b oade possibili ies
o i s use. The implied concep o he e m žem a dis is as ollows: he names o he land
co e o med a a ce ain ime in a ce ain a ea by way o na u al nomina ion, which a e
impo an in o ien a ional, communica i e and emo ional e ms and e lec he psychology
o exis ence o he membe s o a local linguis ic communi y. The usage o his e m in
he esea ch a ea o an h opocen ic egional (a eal) oponomas ics seems especially likely
in he u u e. The abo e assump ion is suppo ed by he au ho ’s esea ch expe ience
highligh ing he common ea u e o he nomina i e decisions o a ce ain polye hnic ield,
which mani es s i sel in he a emp o s eng hen he p inciple o he seman ic in eg i y
o space agmen a ion and o ganiza ion hanks o ce ain subjec i ism. The local model
o he in e wa in o ma ion sys em, he Land Names ques ionnai es, cons uc ed on he
basis o adminis a i e uni s (coun ies, dis ic s, illages, es a es, indi idual a ms eads),
s eng hens he abo e assump ion.
Taking in o accoun he abo e, i can be concluded ha (3) žem a dis is a componen
o iden i y. Consequen ly, no only place names bu also ep esen a i es o o he seman ic
g oups (as s a ed by Alminauskis, “hund eds o housands o land names a e hidden among
DALIA SVIDERSKIENĖ
328 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIII
people”) associa ed wi h he iden i y o ou na ion and acing he challenge o ex inc ion
and su i al in he ace o globaliza ion, may be e e ed o as žem a džiai.
Į eik a 2020 m. g uodžio 6 d.
DALIA SVIDERSKIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a
dalia.s ide [email protected]