Recenzijos / Re iews 303
PĒTERIS VANAGS
La ijos uni e si e as, S okholmo uni e si e as
ORCID id: o cid.o g/0000-0003-0718-364X
Mokslinių y imų k yp ys: bal ų kalbų is o ija, la ių
bend inės kalbos is o ija, kalbos poli ika.
DOI: doi.o g/10.35321/all88-15
Dalia Kiseliūnai ė
KURŠIŲ NERIJOS KURŠININKŲ
KALBA:
I DALIS. FONETIKA IR
FONOLOGIJA
Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2022, 219 p.
DOI doi.o g/10.35321/e-pub.41.ku sininku-kalba-I-dalis
ISBN 978-609-411-320-8 (bend as), ISBN 978-609-411-321-5
(I dalis)
Ku šininkų kalba – ai am ik a bal ų idioma, ku ia bu o kalbama Ku šių
ne ijoje bei jai a imose e i o ijose galbū nuo XV–XVI a. iki XX a. an osios
pusės. Tai bu o pe sikėlėlių iš la iško Ku šo i jų palikuonių kalba, pa y usi
kaimyninių kalbų ( okiečių i lie u ių) į aką bei išnykusi dėl pasikei usių is o-
inių i poli inių p iežasčių. Ji iksuojama nuo XIX a., be naujausių laikų y ė-
jai da spėjo į ašy i i pasku inių jos gim akalbių šneką. Daugiausia dėmesio šiai
bal ų kalbų a mainai pasku iniais dešim mečiais sky ė Klaipėdos Uni e si e o
p o eso ė Dalia Kiseliūnai ė, iek su inkdama gausią medžiagą, iek publikuo-
dama daug s aipsnių šia ema. Recenzuojama monog a ija – ai jos y imų api-
bend inimas bei olesnis gilinimasis į šią p oblema iką.
Monog a iją suda o Į adas, du pag indiniai sky iai i Iš ados. Ją papildo i
p iedai – kalbos į ašų agmen ai, ku ie ci uojami i ap a iami knygoje. Pi ma
knygos dalis „Ku šininkų kalbos iš akos, is o ija, s a usas, socioling is inis pa-
eikslas, dokumen a imas i y inėjimai“ (p. 15–74) – pla us bend o pobūdžio
emos į adas. Au o ė, emdamasi plačia moksline i eo ine li e a ū a isais
nag inėjamais klausimais, ap a inėja kalbos iš akas, Ku šių ne ijos is o iją, gy-
en ojų skaičiaus kai ą, ku šiškai (la iškai) kalbančių ž ejų apsigy enimą e-
gione, is o inius į ykius, dėl ku ių kilo naujos imig acijos bangos i yko ki i
PĒTERIS VANAGS
304 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXVIII
socialiniai p ocesai. D. Kiseliūnai ė plačiai nag inėja ku šininkų kalbos s a uso
klausimą – kaip ge iau apibūdin i idiomą. Au o ės nuomone, ge iausiai ik ų
geolek o, sociolek o bei e nolek o e minai. Visi spėjimai pag įs i im ais pas a s-
ymais, ačiau ai nea me a galimybės idiomą apib ėž i i kaip a ski ą, no s i
naujesnės kilmės, bal ų kalbą.
Toliau sky iuje ap a iama ne ijoje kelis šim mečius egzis a usi d ikalbys ė
bei ku šininkų kalbos p es ižo p oblema ika. Labai e ingas posky is i apie
ku šininkų kalbos dokumen a imą bei y inėjimą. Čia su ink a gausi medžia-
ga su nuo odomis į šal inius. Minimi Adalbe o Bezzenbe ge io, Ju io Plakio
(Ju io Plāķio), Richa do Pie scho, Wol gango P. Schmido, F iedhelmo Hinzės
i ki ų y ėjų da bai. Paminė i i ie y ėjai bei kalbos en uzias ai (Janis Kuškis
(Jānis Kušķis), Laimduo as Ceply is (Laimdo s Ceplī is), Aus is G asis, Ilma as
Be no skis, Richa das Pie schas, pa i monog a ijos au o ė), ku ie XX a. an o-
joje pusėje i XXI a. p adžioje su inko gana gausią gy os ku šininkų kalbos į a-
šų kolekciją. Pi ma knygos dalis baigiama samp o a imais apie ku šininkų kal-
bos gy ybingumą bei jos a kū imo galimybes.
An a monog a ijos dalis „Ku šininkų kalbos one ika i onologija“ (p. 75–
185) ski iama idiomos one ikos ap ašymui. Ji p adedama umpa ku šininkų
kalbos one ikos i onologijos y imų is o ijos apž alga (p. 75–78). Po šio į a-
do sis emiškai ap a iami skiemuo (p. 78–81), ki čia imas – ki čio ie a i p ie-
gaidės (p. 81–91), okalizmas (p. 91–135) i konsonan izmas (p. 135–178).
Kiek ieną sky ių suda o keli a ne kele as posky ių. Iš ados pada y os naudo-
jan is gausia, iek pačios au o ės į ašy a, iek iš senesnių į ašų a už ašų su ink a,
medžiaga. Kiek iena ku šininkų kalbos ypa ybė lyginama su la ių kalbos, ypač
ku šiškųjų pa a mių, b uožais, nus a oma įmanoma ki ų kalbų į aka, aip pa i
pačios ku šininkų idiomos ino acijos. Į kalbos eiškinius bandoma paž elg i iek
sinch oniniu, iek diach oniniu aspek u.
Kele as pas ebėjimų i minčių, kilusių skai an labai e ingą monog a iją.
Ap a ian ki čia imą (p. 81–82), minima, kad ka ais p iešdėliniuose eiks-
mažodžiuose pasi aiko neki čuo as p iešdėlis ne- (ni-), p z., p aes. 1. ni‘a -
sece ûos ‘nep isimenu’, p aes. 3. nepalīʒi´ ‘nepadėjo’, p aes. 3. ni‘ãzmaksa.i
‘neužmokėjo’. Panašių ak ų nu ody a i anks esnių y ėjų, p z., Adalbe as
Bezzenbe ge is (1888: 42) mini kele ą pa yzdžių su ki čiuo a šaknimi i po ki ų
p iešdėlių, p z., a náku, salaulá . Kyla klausimas, a čia ne senesnės i lais esnės
la ių kalbos ki čia imo sis emos, ku ios a spindžiai pas ebimi i XVII–XVIII a.
la iškoje poezijoje (plg. Ancī is 1936), elik as.
Įdomus analoginio išlyginimo, ku io nė a bend inėje la ių kalboje, a ejis
paminė as 96-ame puslapyje. Kaip anksčiau ap ašė i Plakis (Plāķis 1927: 48, 64),
eiksmažodžio asmena imo pa adigmoje šaknies balsių /e/ i /æ/ a ikuliacija
išlyginama, „ odėl p aes. 2. sg. šaknies ē oks pa kaip 1. sg. es bgu, u bgi i pan.“
Dalia Kiseliūnai ė. Ku šių ne ijos ku šininkų kalba:
I dalis. Fone ika i onologija
Recenzijos / Re iews 305
Kaip i keliose pie ų Ku šo a mėse, ku šininkų a o as daik a a dis puĩšis
‘be nas, samdinys’ (p. 100) su an iniu š iš gen. sg. i daugiskai os linksnių.
Ne isai galima su ik i su au o ės eigimu, kad „senesnė p ielinksnių s uk-
ū a išlaikoma p iešdėliuose: la ių uz- eiksmažodžiuose u i d ibalsinę o mą:
u . 2. sg. uõzdaba. ‘saugok’ (MS), pa ic. a. p ae . m. N. sg. uõzâuʒ´s ‘užaugęs’
(EK_03), p ae . 3. uõzlik´ ‘uždėjo’ (EK_31)“ (p. 101). Šiuo konk ečiu a eju pa-
ilginimas g eičiausiai an inis (Endzelīns 1951: 688–689).
Abejo inas i oks au o ės eiginys: „P ielinksnis aiz čia mono onguojamas
iki az, o p iešdėlyje, kaip i pie inėse Ku žemės a mėse, jo o ma y a su ilguoju
balsiu āz: p ae . 3. ãzmaksa´ ‘užmokėjo’ (EK_28), az  gâl’da ‘už s alo’“ (p. 101).
Čia g eičiausiai ne mono ongizacija, be išlaiky a a chajiškesnė p ielinksnio
o ma (Endzelīns 1951: 636; Rudzī e 1964: 144).
Galbū pe neapsižiū ėjimą a si ado oks sakinys: „Daba inių pa eikėjų kal-
boje la . b. k. p iešdėlio pā - ‘ eiksmo k yp is pe kokį daik ą, kiau ai, am ik ą
laiką i pan.’ i pa - ‘g įž amojo judėjimo k yp is’ a i ikmenys aip pa ne isada
aiškiai ski iami“ (p. 105). La ių bend inėje kalboje nė a p iešdėlio pa -, o ik
pā -, ku is u i abu minė us eikšmės a spal ius.
110-ame puslapyje au o ė eigia: „Visi a ejai su anap ikse odo, kad lemiamą
eikšmę ik iausiai u ėjo miš iųjų d iga sių pi mojo komponen o umpėjimas
i spūdžio pasislinkimas į p iebalsį. Šis p ocesas galėjo p asidė i žiemgališkosio-
se a mėse i adinamajame Ku šo „žiemgališkajame kampe“, iš ku , kaip spėjo
Endzelynas, a ėjo didesnė dalis gy en ojų į šiau inę ne ijos dalį. Ypač dėsningai
pi masis komponen as umpėjo d iga siuose su , o paskui i ki uose. Šiuo požiū-
iu abu ku šininkų p iegaidžių opozicijos na iai sua ėjo (ne ęs inė p iegaidė ne-
eko sa o ski iamųjų s um inės p iegaidės požymių, o ęs inė nuo seno bu o išlai-
kiusi umpąjį pi mąjį komponen ą).“ Vis dėl o Janis Endzelynas p ocesą aiškina
a i kščiai (Endzelīns 1951: 152), umpas balsis p ieš au osilabinį – ai senojo
umpumo išlaikymas, būdingas senųjų žiemgalių kalbai, o ne an inis eiškinys.
Kalban apie eiksmažodžių 1 i 2 pl. galūnių -am / -ām, -a / -ā is o iją
(p. 126–127), eigiama, kad „Endzelynas umpėjimą bando sie i su daik a a džių
dgs. D.–I. o mų umpėjimu (šis ku šininkų kalboje ik ai y a) (Endzelīns 1951:
884), ačiau Ku žemės a mėse ku iam no s geog a iškai aiškiau apib ėž am plo-
ui okia sąsaja eikiausiai nė a būdinga. Be o, da eikė ų paaiškin i, kodėl daik-
a a džių o mos su -ām la ių a mėse, pasak Endzelyno, pa eikė i eiksmažo-
džių 2 a. o mą, ku i one iškai nepanaši?“ A odo, kad Endzelyno min is šiuo
a eju kiek ki okia – jis pi miausia ieško one inių pa alelių a p pl. D.–I. i pl. 1
galūnių -am / -ām a ojimo i ik po o i ina, kad dėl pl. 1 galūnės one inio
umpėjimo a si ado i analogiška galūnė pl. 2 -a su umpuoju balsiu.
Galbū apsi ik a eigian , kad „[L]a ių a mėse ā kamieno o mų galūnė į
a kamieno pa adigmą pe eina ečiau (gadās > gadas ‘a si inka, pasi aiko’), ne-
gu a i kščiai“ (p. 128). Čia eiškinys aiškin inas p iešingai – a kamieno galūnė
PĒTERIS VANAGS
306 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXVIII
e ai pe eina į ā kamieno pa adigmą. Toliau apie šį p ocesą au o ė spėlioja: „A
ši endencija ku šininkų a sineš a jau iš Ku šo, a pasi eiškia kaip am ik as sis-
emos lyginimas [...], da eikė ų pa y inė i [...].“ Šiuo klausimu eikė ų a si-
ž elg i i į Endzelyno pas abą (Endzelīns 1951: 905), kad Nycoje, G amzdoje,
Vainiuodėje ski umas a p -as i -ās bu o išlaiky as.
Rašydama apie i i u pla inimą (p. 134), au o ė kaip pa yzdį mini o mą
iemacna e (= iemācinā ) ‘išmoky i’. Tokią p iesagą nu odė i Plakis (Plāķis 1927:
65–66), p z., mãcĕnu, kũ ĕnu. Pažymė ina, kad p iesaga -en- ie oj -in- plačiai
a ojama XVI i XVII a. eks uose, a p jų i Geo go Mancelio, p z., ai zenah ,
dahwena, paſudena i1. Taigi, ai gali bū i senas eiškinys i nebū inai one inis.
Panašiai i ediniai su -nieks: zmnieks ‘žemininkas, ki o ma ių k an o gy-
en ojas’ i k .“ (p. 134) isiškai a i inka aka ų Ku šo (Endzelīns 1951: 362) i
XVI–XVII a. aš ų o mas su -enieks, p z., Mancelio Da beneeki, Gh äzeneeku,
Mui eneekus2.
Kalban apie junginių k i g likimą minė os ia kamieno eiksmažodžių o mos
es lûǯûos ‘meldžiuosi’, aip pa Bezzenbe ge io už iksuo os p aes. 1. sg. sáu schu /
sóu schu ‘šaukiu’, lúdschu ‘meldžiu’ (p. 165). Ki as šio ipo o mas mini i Plakis
(Plāķis 1927: 64). Apie jų an inę kilmę jau y a ašęs Endzelynas (Endzelīns 1905:
181–182), minėdamas i du pa yzdžius iš 1671 me ų giesmyno bei p idu da-
mas, kad G. Mancelio Pos ilėje (1653) jis okių ne adęs. Iš ik ųjų G. Mancelio
eks uose okių o mų kaip luhdſcho, luhdſchu, luhdſchohs galima as i panaudo-
ų daugiau nei 20 ka ų3. Mancelis a ojo i b au ſcho, peeśau ſcho, pa ei ſchu,
aißleedſchu, kleedſchu, ne śuhdſchu. Tokių y a i Hein icho Adol ijaus g ama i-
koje (Adolphi 1685): Beidſchu (139), B au ſchu (141), Kleedſchu (155), Leedſchu
(162), Schņah ſchu (184), Schņaudſchu (185), Śmel ſchu (194), en śchu (203). Jų
andama i Go ha do F ied icho S ende io g ama ikoje (1783): beidſchu, kleedſu
(dſchu), ſchņaudſu (dſchu), ślehdſu (dſchu), śneedſu (dſchu), ſ eidſu (dſchu), b auzu
1 Plačiau ž . h p://senie.ko puss.l /index.jsp?wo d o m=%25ena%25&sou ce=Manc1631_Ca &
sou ce=Manc1631_LGL&sou ce=Manc1631_LVM&sou ce=Manc1631_Sy &sou ce=
Manc1637_Sal&sou ce=Manc1638_L&sou ce=Manc1638_PhL&sou ce=Manc1638_
Run&sou ce=Manc1654_LP1&sou ce=Manc1654_LP2&sou ce=Manc1654_
LP3&so =asc&limi =50&cols=4.
2 Plačiau ž . h p://senie.ko puss.l /index.jsp?wo d o m=%25eneek%25&sou ce=Manc1631_
Ca &sou ce=Manc1631_LGL&sou ce=Manc1631_LVM&sou ce=Manc1631_
Sy &sou ce=Manc1637_Sal&sou ce=Manc1638_L&sou ce=Manc1638_
PhL&sou ce=Manc1638_Run&sou ce=Manc1654_
LP1&sou ce=Manc1654_LP2&sou ce=Manc1654_LP3&so =asc&limi =
50&cols=4.
3 Plačiau ž . h p://senie.ko puss.l /index.jsp?wo d o m=luhd%25&so =A-Z&limi =50&page=
2&cols=4&sou ce=SENIE.
Dalia Kiseliūnai ė. Ku šių ne ijos ku šininkų kalba:
I dalis. Fone ika i onologija
Recenzijos / Re iews 307
( ſchu), b ehzu ( ſchu), mau ſchu, pluhzu ( ſchu), ŗauzu ( ſchu), śmelku ( ſhu), ee-
zu ( ſchu), auzu ( ſchu), eezu ( ſchu), enku ( ſchu) (S ende 1783: 111–115).
No s dalies šių o mų au en iškumu galima abejo i (plg. „Rodas man šaubas
a ī pa o, ai iešām i kau ku bijušas pazīs amas agadnes o mas kā beidžu,
kliedžu u. c. (pa eizo beidzu, kliedzu u. c. ie ā [...]“, – kaip eigia J. Endzelynas
(Endzelīns 1914: 909)), iš da gy os ku šininkų kalbos už iksuo as a ojimo
a ejis pa i ina analogijos p oceso papli imą kalboje. Pasku inių ku šininkų
p o ė iai šią endenciją galbū a sinešė da pe sikeldami iš senojo Ku šo.
175-ame puslapyje ašoma, kad „ išnykęs po šaknies a p iesagos p iebalsio,
o -s N. sg. o moje i s a -š (ceļš ‘kelias’, kaimiņš ‘kaimynas’ i k .).“ Tai nė a
iesa, nes šiuose žodžiuose po galūnės balsio išnykimo iš l / n i i a si ado pala-
alinis p iebalsis ļ / ņ i bū en po jo s pa i o į š.
276-oje išnašoje (p. 177) au o ė ašo, kad „kiek eko gi dė i, š en ojiškiai e-
gulia iai a oja m. N. sg. mačs, G. sg. maģa i . .“ Jei ik ai a dininkas a ia-
mas aip, ai bū ų an inis mo ologinis a imas, nes one inio p oceso ezul a as
ma omas ame pačiame puslapyje ci uojamame ku šininkų eks e ac  mač.
Pasku iniame knygos sky iuje (p. 179–185) au o ė apibend ina i apibūdina
ku šininkų kalbos one ikos b uožus, suski s o juos į kelias g upes: la ių kalbos
Ku šo ly iškųjų pa a mių požymiai, idu inio dialek o b uožai, abiem a mių
g upėms bend i b uožai, ku šininkų kalbos ino acijos, okiečių i lie u ių kal-
bų į aka. Kalbos duomenų analizė pa emia hipo ezę apie d i is o iškai ski in-
gas ku šininkų g upes iš Ku šo šiau ės i pie ų, ku ių kalbos b uožai dėl idinės
mig acijos ėliau ėmė maišy is. Todėl už iksuo oje kalboje ma omi iek ly iškų-
jų, iek pie ų Ku šo žiemgališkojo kampo a miniai b uožai. A si ado i ie inių
kalbinių ino acijų. Tik jomis gal ne eikė ų laiky i „p aes. 1. plûču ‘mušu’, slêǯu
‘užda au, už akinu’ i k .“ (p. 184), nes, kaip jau minė a, okios o mos žinomos
i iš senųjų XVII–XVIII a. aš ų, be o, ai ne one inis, o mo onologinis p o-
cesas. Galbū i „p iebalsio j išk i imas p ieš s, sukėlęs p og esy inę asimiliaciją
(s > š), ku šininkų kalboje palie ė i į a džiuo inę y iškosios giminės nomina-
y o o mą: jâunaiš ‘jaunasis’, pĭmaiš ‘pi masis’ i k .“ (p. 184) nė a speci inė
ku šininkų ino acija, nes okių o mų plačiai žinoma i iš pie ų Ku šo a mių,
p z., Ruca a, Nyca, Ba a i k . (Endzelīns 1951: 200).
Pla esnes bend as iš adas (p. 186–189) papildo pa eikėjų bei panaudo os li-
e a ū os są ašai (p. 190–200). Pas abėlė – J. Endzelyno s aipsnių ap ašus gal-
bū eikėjo pa eik i ienodai. Daba du ci uojami iš inkinio Da bu izlase, o ki i
du – iš žu nalo Filologu bied ības aks i, no s isi ke u i andami iek pi minia-
me, iek an iniame šal inyje.
Monog a ijos eks ą papildo i labai e ingi p iedai, ai isi monog a ijoje
ci uo i i ap a i į ašų agmen ai, leidžian ys išgi s i da gy os kalbos skambesį.
Dalios Kiseliūnai ės monog a ija ski a iš iesų jau išknykusiai bal ų kalbų
a mainai – ku šininkų kalbai, ai s a us indėlis į bal is iką, eikalingas daugeliui

PĒTERIS VANAGS
308 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXVIII
ki ų y ėjų, p a a us ne ik kalbininkams, be i is o ikams, e nologams i ki-
iems specialis ams. Daba nekan iai laukiama pažadė a an oji monog a ijos
dalis – g ama ikos ap ašas.
LITERATŪRA
Adolphi Hein ich 1685: E s e Ve such Eine ku z- e asse en Anlei ung Zu
Le ischen Sp ache, Mi au: Geo ge Rade zky.
Ancī is K išjānis 1936: Pā s a ī ais akcen s ne ācu dzejā. – Ceļi 7, Rīga: Rama e,
116–125.
Bezzenbe ge Adalbe 1888: Uebe die Sp ache de p eußischen Le en, Gö ingen:
Vandenhoeck und Rup ech .
Endzelīns Jānis 1905: Zu E weichung de Gu u ale im Le ischen. – Bei äge zu
Kunde de indoge manischen Sp achen 29, 178–195 (= Endzelīns Jānis 1974: Da bu iz-
lase 1, Rīga: Zinā ne, 290–306).
Endzelīns Jānis 1914: Vecā S ende a La iešu g ama ika un ā dnīca. – D u a 9,
907–911 (= Endzelīns Jānis 1974: Da bu izlase 2, Rīga: Zinā ne, 548–553).
Endzelīns Jānis 1951: La iešu aloas g ama ika, Rīga: La ijas Vals s izde niecība.
Plāķis Ju is 1927: Ku senieku aloda. – La ijas Uni e si ā es aks i 16, 33–124.
Rudzī e Ma a 1964: La iešu dialek oloģija, Rīga: Liesma.
S ende Go ha d F ied ich 1783: Le ische G amma ik, Mi au: Johann F ied.
S e enhagen.
Į eik a 2023 m. ko o 2 d.
PĒTERIS VANAGS
La is ikas un bal is ikas nodaļa
Humani ā o zinā ņu akul ā e
La ijas Uni e si ā e
Vis alža iela 4a, Rīga, LV-1050
pe e is. ana[email p o ec ed]
Ins i u ionen ö sla iska och bal iska sp åk,
inska, nede ländska och yska
S ockholms uni e si e
Uni e si e s ägen 10 E, S ockholm, SE-106 91
pe e is. ana[email p o ec ed]