Įž algos / Insigh s 285
NAGLIS KARDELIS
Vilniaus uni e si e as
ORCID id: o cid.o g/0000-0002-2179-3754
Mokslinių y imų k yp ys: kalbos iloso ija, An ikos
iloso ija, Vidu amžių iloso ija, eligijos iloso ija.
DOI: doi.o g/10.35321/all89-13
FILOSOFIJA IR GIMTOJI KALBA
Klausimas, ku ia kalba iloso as u ė ų iloso uo i, egis, y a labai pap as as,
kaip i a sakymas į jį: iloso uo i de ė ų a kalba, ku ia y a mąs oma – juk ilo-
so ijos s ichija y a mąs ymo, ik ne be kokio, o bū en p akalbin o i įkalbin o
mąs ymo s ichija. Jei nė a isiškai nu au ėjęs, žmogus mąs o gim ąja kalba, o
da iksliau a ian , mo inos kalba, ad a sakymas į klausimą, ku ia kalba labiau
ik ų iloso uo i, jau sa aime odosi isiškai aiškus i pap as as, ypač ž elgian iš
kasdienės i asmeninės pa i ies požiū io aško: iloso uo i de ė ų gim ąja kalba,
mo inos kalba.
Vis dėl o klausimas, ku ia kalba iloso as u ė ų iloso uo i, nepaisan jo ik o
a a iamo leng umo, y a esminis iloso inis klausimas, eikalaujan is apmąs y-
mo i gilesnės eo inės analizės. No s kasdienę pa i į i s eiką p o ą a i inkan i
p adinė ne e lek uo a in uicija, kad iloso uo i labiau ik ų gim ąja kalba, lai-
ky ina eisinga iesiog sa aime, pageidau ina pa eik i i šią įž algą pa emiančių
eo inių a gumen ų – ai i sieksime pada y i šiame s aipsnyje.
Tačiau kodėl apsk i ai u ė ume kel i i s a s y i šį klausimą? A jis ak ualus –
i dėl kokių konk ečių p iežasčių – gim osios kalbos puoselė ojams bei pa iems
iloso ams? Galbū įmanoma ienodai ge ai iloso uo i be ku ia ki a ėliau iš-
mok a kalba, ad iloso uojan s e imomis kalbomis nieko nep a anda nei gim-
oji kalba, nei pa i iloso ija?
Užme ę akį į pasaulinę iloso ijos is o iją aiškiai ma ome, kad absoliu i dau-
guma didžiųjų mąs y ojų – p adedan An ika i baigian mūsų laikais – sa o
iloso inius eikalus ašė gim ąja kalba. A įmanoma įsi aizduo i Pla oną i
A is o elį, žodžiu bei aš u iloso a usius ki a nei senąja g aikų kalba, aip pa i
Sok a ą (no s jis nieko ne ašė), šnekinusį A ėnų piliečius – a bend a usį su sa-
o pa ies idiniu daimonu – kokia no s s e imšalių kalba? A ba Kan ą, Hegelį,
Nie zsche’ę i Heidegge į, iloso a usius ne okiškai? I juo labiau Sa e’ą a
De ida, kū usius ne p ancūziškai? Vis dėl o pasaulinės iloso ijos is o ijoje esa-
ma a ejų, kai aukščiausio eo inio lygio i kalbinės aiškos sub ilumo eks ai
NAGLIS KARDELIS
286 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX
bu o ku iami i negim ąja kalba. Ryškiausi, no s i ne ienin eliai, pa yzdžiai –
lo yniškai pa ašy i Vidu amžių scholas inės iloso ijos a s o ų, isų pi ma
š . Tomo Ak iniečio, eikalai. Kai ku ie omėnų mąs y ojai, an ai Cice onas,
senąją g aikų kalbą mokėjo aip puikiai, kad ne ik e ė iš jos į gim ąją lo ynų
kalbą Pla ono dialogus, be i gebėjo g aikiškai iloso uo i bei saky i e o ines
kalbas, ačiau ne i Cice onas – iloso inės lo ynų kalbos kū ėjas – sa o mąs-
ymo bei iškalbos galias ge iausiai išskleidė gim osios lo ynų kalbos s ichijoje.
In elek ualusis Romos impe a o ius Ma kas Au elijus ka o žygio me u g aikiš-
kai ašė ne iešin iną, ik sau pačiam ski ą dieno aš į. Po ka edžio mi ies šie
už ašai, ku iuose negim ąja kalba sau pačiam a e i in ymiausi gy enimo p as-
mės ieškančios sielos slėpiniai, bu o išleis i, galė ume eig i, p ieš pa ies au o-
iaus alią i nuo o laiko isam pasauliui žinomi iškalbingu leidėjų duo u pa-
adinimu – „Sau pačiam“.
A sig ęžę į Lie u os iloso ijos is o iją ma ome, kad LDK laikais senąją
Lie u os iloso iją į ai ių šioje als ybėje gy enusių au ų a s o ai, a p jų i
e niniai lie u iai, kū ė daugiausia lo yniškai – ai lėmė uome is lo ynų kal-
bos, kaip uni e salios eu opinio mokslo plė os i sklaidos e pės, s a usas.
Mode niosios Lie u os iloso ijos kon ū ai ėmė yškė i XIX a. pabaigoje, p a-
sidėjus au inio a gimimo sąjūdžiui, ku io šaukliai puikiai su okė i sa o aš-
uose nuola pab ėžda o gim osios lie u ių kalbos s a bą a gims ančios au-
os sąmoningumo budinimui i ugdymui. Vis dėl o i šio laiko a pio iškiliausių
mąs y ojų, okių, kaip S asys Šalkauskis, ku iuos galė ume laiky i mode nio-
sios Lie u os iloso ijos ė ais s eigėjais, iloso ijos dak a o dise acijos pa ašy-
os negim ąja kalba, jų au o iams s udijuojan užsienyje. No s S asys Šalkauskis,
P anas Ku ai is, An anas Maceina, Juozas Gi nius i ki i iškiliausi a puka io
Lie u os lie u ių mąs y ojai puikiai gebėjo ašy i iloso inius eks us s e imo-
mis kalbomis, jų indėlį į Lie u os iloso iją labiausiai e iname a siž elgdami į
šių mąs y ojų lie u iškai pa ašy us iloso inius eks us bei pa į iloso inės lie u-
ių kalbos kū imo da bą, ypač lie u iškosios iloso inės e minijos o ma imą.
Iškalbingas i a puka io Lie u oje kū usio usų iloso o Le o Ka sa ino a ejis:
šis mąs y ojas lie u ių kalbą išmoko eik obulai, ad įs engė lie u iškai ašy i
ne ik iloso ijos i kul ū os is o ijos eikalus, be i au o inius iloso inius eks-
us, ačiau, nepaisan o, e ingiausi iloso iniai i eologiniai Ka sa ino da bai
pa ašy i gim ąja usų kalba.
Nesunku įž elg i am ik ą dėsningumą, susijusį su konk ečiomis is o inėmis
aplinkybėmis, paaiškinančiomis, kodėl am ik ais iloso ijos aidos laiko a piais
mąs y ojams ekda o iloso uo i negim ąja kalba: kiek ieną ka ą, kai Eu opoje,
ku iame no s ki ame ci ilizaciniame a eale a iso pasaulio mas u am ik a
konk e i kul ū a i su ja susijusi kalba, kaip os kul ū os aiškos e pė, apda o
į didesnį a mažesnį uni e salumo laipsnį p e enduojančios kul ū os pag indu,
Filoso ija i gim oji kalba
Įž algos / Insigh s 287
ši kul ū a bei kalba apda o y aujančiomis ame geog a iniame egione i is-
o iniame laike. Ne ik kul ū inis dominuojančios lingua anca p es ižas, be i
pa s kul ū inės bei akademinės komunikacijos paleng inimas lemda o ienos
a ki os uni e salia apusios a ne o maliai okia p ipažin os kalbos įsigalėjimą
mokslo i kul ū os s e oje. An ai k ikščioniškoje Vidu amžių i Naujųjų amžių
Eu opoje žydų au ybės mąs y ojai sa o iloso inius eikalus ašė lo yniškai, o
islamo ci ilizacijos a eale – a abiškai. Įdomus i iškalbingas genialaus žydų ilo-
so o i poe o Saliamono ibn Gabi olio (A iceb ono) pa yzdys: eliginę i seku-
lia ią poeziją jis kū ė heb ajiškai, o nepap as o sub ilumo iloso iją – a abiškai.
Geog a iniame a eale, ku iame ilgą laiką kul ū iškai domina o Indijos ci iliza-
cija, į ai ių au ų mąs y ojai sa o iloso inius eks us ašė dažniausiai sansk i o
kalba, ku i bu o o a ealo lingua anca.
P ipažįs an , kad kiek ienas ik as mokslas p i aląs bū i uni e salus sa o u-
iniu bei o ma i uni e saliai galiojan is, aip pa laikan , jog iloso ija y a am
ik os ūšies mokslas, nesunku su ok i, kodėl, susiklosčius am ik oms ci i-
lizacinėms aplinkybėms, iš iloso ijos būda o ikimasi, kad ji aps uni e saliu
mokslu, ku iamu uni e salia kalba. Vienos a ki os uni e salios kalbos s a uso
p ipažinimas ėmėsi p ielaida, kad pa i žmogiškoji p igim is, kaip i isa žmo-
giškoji pa i is, sa o giliausia esme y a uni e sali, nep iklausan i nuo ie inių
kul ū ų ski umų, dėl o gali bū i iš eikš a uni e saliai galiojančiomis iloso inė-
mis są okomis, ku ias, kaip ikė a, geba suku i i ieningai a o i isi kalban-
ieji uni e salia iloso ine kalba.
Ski ingai nei seman ikos a ž ilgiu plas iškoje g ožinių eks ų kalboje, ku ios
žodžiams būdingas daugia eikšmiškumas i ku ioje žaismingai susipina bei pe -
sidengia iesiogine i pe kel ine eikšmėmis a ojamų žodžių klodai, mokslinė-
je kalboje ope uojama g iež ai apib ėž ą eikšmę u inčiais e minais. Gam os
moksluose a ojamų e minų, ku iais nusakoma empi inė ik o ė, eikšmės
nep iklauso nuo konk ečių žmogiškųjų kul ū ų sa i umo, pe eikiamo ski -
ingomis kalbomis ku iamoje g ožinėje li e a ū oje, i o sa i umo nea spindi.
Kadangi mokslo – ypač gam amokslio – e minai s okoja kul ū inio speci iš-
kumo, ku į leng a iš eikš i gim ąja, sa os kul ū os di oje sub andin a, kalba,
be sunku pe eik i ki omis, ki ų kul ū ų p igim į iš eiškiančiomis, kalbomis,
mokslinius eks us dėl juose a ojamų e minų iena eikšmiškumo nė a sunku
e s i į ki as kalbas. Tiesą sakan , nė a didelio – a apsk i ai jokio – ski umo,
ku ia kalba pa ašy as gam amokslinis eks as, nes, nep iklausomai nuo kalbos,
jame is iek pe eikiama a pa i mokslinė in o macija, niekaip nesusijusi su
konk ečių žmogiškųjų kul ū ų sa i umu. Kai manoma, kad nė a jokio ski umo,
ku ia kalba ašy i mokslinius eks us, na ū aliai susi o muoja požiū is, jog pa i
kalbų, ku iomis ku iamas mokslas, į ai o ė i jos nulem a bū inybė mokslinius
eks us e s i iš ienų kalbų į ki as, ik e čia š ais y i žmogiškuosius iš eklius
NAGLIS KARDELIS
288 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX
e imui, o pačiam mokslui nesu eikia jokios papildomos e ės. Tad nuosek-
liai pada oma iš ada, kad, a siž elgian į mokslo uni e salumą bei globalumą i
siekian paleng in i mokslinę komunikaciją, p i alu agin i ski ingų au ybių
mokslininkus, kalbančius ski ingomis gim osiomis kalbomis, mokslinio bend-
a imo s i yje pe ei i p ie ku ios no s ienos jau daba moksle plačiai a oja-
mos kalbos. Panašiai kaip lo ynų kalba akademiniame Vidu amžių Eu opos pa-
saulyje, globalaus mūsų laikų mokslo lingua anca y a apusi anglų kalba.
Vis dėl o, ne jei many ume, kad pasaulio mokslas, ku iamas ku ia no s ie-
na dominuojančia kalba, pa s sa aime nieko nep a as ų, o galbū ne šį ą i lai-
mė ų, is iek u ė ume p ipažin i, jog sąmoningas ie inių kalbų išs ūmimas iš
mokslo s i ies labai nusku din ų nacionalines kalbas i kul ū as. Mokslas y a ne
ik sa i a žmogaus in elek inio san ykio su ik o e o ma, be i s a bi aukš o-
sios kul ū os dalis, suda an i, saky ume, a ski ą žmogiškosios pa i ies egis ą,
ad a sisakę sa o eisės i pa eigos ku i mokslą nacionalinėmis kalbomis, mes
iš jų eliminuo ume iš isą žmogiškosios pa i ies egis ą ka u su pačia kalbinės
jo aiškos galimybe. Mokslai i menai – ai žmogaus d asinės eiklos, jo p akil-
niausios d asinės pa i ies i šūnė, i jei ši aukščiausia d asinė eikla bei pa i is
nė a įbalsinamos i p akalbinamos nacionaline kalba, ši p a anda ai, ką pe -
kel ine eikšme galė ume pa adin i jos i šu iniu aukš u i s ogu, – d asinį bei
socialinį p es ižą, ga bingumą, pa auklumą i komunikacinę cha izmą, dėl o
pamažu p adeda upė i bei g iū i i žemesnieji kalbos ūmų aukš ai: p adžioje
iš aukščiausių d asinių pa i čių s i ies pasi aukusi į kasdienybės s i į, pažemin-
a i nusku din a nacionalinė kalba ėliau ima auk is i iš kasdienybės. Kalba,
ku ia jau kalbama ik apie bul es i u ėje, ėliau neiš engiamai a sidu s i u-
ės šiukšlių kibi e ka u su bul ių lupenomis.
Ne jei neku ia jokios papildomos e ės pačiam globaliam mokslui, moks-
linių eks ų ašymas i mokslinės e minijos kū imas ie inėmis kalbomis ugdo
i b andina nacionalines kul ū as, ku ios pačiu sa o egzis a imu i kles ėjimu
s a iai p isideda p ie pasaulinės kul ū os plė os. Taip pa bū ina pab ėž i, kad
mokslas y a šis as ge okai daugiau nei ien gam amokslis, no s šis dėl jo iks-
lumo ne e ai laikomas mokslo e alonu. Jei humani a ikos disciplinas apsk i ai
laikome mokslais, bū en mokslais apie žmogų, bū ina p ipažin i, kad žmo-
giškąją ik o ę jie analizuoja ne ik žmogiškosios pa i ies uni e salumo, be
i jos lokalumo aspek u. Ski ingai nei gam o y a, humani a ika, ku iai ūpi
iek žmogiškosios pa i ies uni e salumas, iek geog a inėje ie oje bei is o i-
niame laike besi eiškian i jos į ai o ė, ne ik a siž elgia į kul ū ų sa i umą, be
i specialiai k eipia į jį dėmesį kaip didžiausio susidomėjimo bei paga bos e -
ą y imo objek ą. No s humani a iniuose moksluose aip pa siekiama ku i
g iež ų mokslinių e minų sis emą, o pačius šiuos mokslus pada y i kiek įma-
noma ikslesnius, pa ys humani a inių mokslų objek ai, kokie jie bebū ų, y a
Filoso ija i gim oji kalba
Įž algos / Insigh s 289
nea siejami nuo kul ū ų sa i umo, odėl oli g ažu nė a as pa , ku ia kalba
apie juos y a moksliškai kalbama. Humani a inių mokslų eks us, pa ašy us am
ik a kalba, be jokios abejonės, aip pa įmanoma iš e s i į ki as kalbas, ačiau
neiš engian ben minimalaus pe eikiamos eikšmės p a adimo a išk eipimo.
Humani a ikos eikalus e s i į ki as kalbas ge okai sunkiau nei gam o y os, nes
am ik i dalykai, susiję su kul ū ų sa i umu, ienomis kalbomis gali bū i leng-
iau į a dy i bei ge iau paaiškin i nei ki omis. Tad ne jei humani a ines disci-
plinas laikome mokslu (o aip da y i u ime pag indą), ski ingomis kalbomis
pa ašy i humani a inių mokslų eks ai šiek iek p imena omis kalbomis pa ašy-
us g ožinės li e a ū os kū inius – no s i ienus, i ki us įmanoma ben pa en-
kinamai iš e s i į ki as kalbas, nei ienų, nei ki ų neįmanoma iš e s i nep ie-
kaiš ingai, be didesnio a mažesnio eikšmės ūkumo, pe ekliaus a išk eipimo.
Kaip ie ine kalba pa ašy o humani a ikos eks o e ėjas į ku ią no s uni e sa-
lia laikomą globalaus mokslo kalbą niekada nebus pajėgus o eks o iš e s i be
s a bių eikšmės a spal ių p a adimo, aip i mokslininkas humani a as, iš pa
p adžių mėginan is ašy i sa o eikalą ne gim ąja, o globalaus mokslo kalba,
nepajėgs sa o minčių pe eik i aip, kaip įs eng ų ašydamas sa o gim ąja kalba.
Paklusimas p imyg iniams aginimams, kad i humani a ai, panašiai kaip
gam os mokslų a s o ai, ilgainiui pe ei ų p ie ienos uni e salios mokslo kal-
bos, a neš ų da daugiau žalos nei gam o y os s i yje: ie inių kalbų išs ūmimas
iš humani a ikos bū ų jau ne ik – kaip gam o y os a eju – ik ienos a ki os
nacionalinės kalbos bei kul ū os, o ka u i iso pasaulio kul ū os, sku dinimas,
sa aime nepakenkian pačiam globaliam mokslui, be i pa ies globalaus moks-
lo, bū en pasaulinės humani a ikos, po encialo naikinimas. Tais a ejais, kai
pa s y imo objek as y a esmingai susijęs su kalbų i kul ū ų sa i umu, galimybė
inkamai su ok i i adek ačiai moksliškai paaiškin i ą objek ą ben iš dalies p i-
klauso i nuo y ėjui konk ečios kalbos su eikiamo požiū io kampo, i apsk i ai
nuo sub ilios kalbinės aiškos p iemonių.
Be ėl g įžkime p ie iloso ijos i gim osios kalbos san ykio s a s ymo.
Klausimas, ką p a anda iloso as, a sisakęs mąs y i, kalbė i i ašy i gim ąja kal-
ba, y a susijęs su d iem ki ais klausimais: a iloso ija apsk i ai y a mokslas, o jei
aip, kam – gam o y ai a humani a ikai – jis a imesnis sa o p igim imi.
An ikinėje G aikijoje užgimusi Vaka ų iloso ija gali bū i laikoma isų moks-
lų mo ina i mokslo lopšiu. Tiek iloso ija, iek jos pagimdy i mokslai kyla iš
žmogaus no o pažin i bei sup as i jį supan į pasaulį, y a g įs i k i inėmis p o-
o galiomis i kul i uoja acionalų san ykį su ik o e. Vis dėl o iloso ija kon-
k ečius mokslus p anoks a abs ak umu – o muodama me odologines paski ų
mokslų p ieigas, ji apmąs o i subend ina ki ų mokslinių disciplinų pasiek us
ezul a us, ad eiškiasi kaip i šmokslis a mokslas apie mokslus (me amokslas).
Be iloso ija, ypač sup an ama aip, kaip ją su okė jos kū ėjai g aikai, pašauk a

NAGLIS KARDELIS
290 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX
apmąs y i ne ik išo inę ik o ę, be i idinį žmogaus pasaulį, d asinę mąs an-
čiojo pa i į, aip pa siūly i d ąsias žmogiškosios bū ies pe kei imo izijas.
Filoso ija, ne jei am ik u a ž ilgiu ji i laiky ina mokslu, i šmoksliu a
me amokslu, oli g ažu nė a ien ik mokslas – ji gimininga i menams, nes
k iečia pasaulį ne ik pažin i bei sup as i, be i kon empliuo i jo didybę, g ožį
bei ha moniją, a skleisdama nuo empi inių ak ų nep iklausomą e inių i es-
e inių e čių s i į, abs akčia kalba a ikuliuodama es e inę žmogaus pa i į i
e inių jo pasi inkimų pasekmes. Klasikinėje sep ynių lais ųjų menų – sep em
a es libe ales – samp a oje aiškiai ma y i lais o žmogaus kul i uojamų menų i
mokslų giminys ės idėja: juk sep ynis lais uosius menus galima adin i i sep-
yniais lais aisiais mokslais, nes lo yniškas žodis a s i g aikiškasis jo pi m akas
echnē, eiškian ys meis ys ę am ik oje konk ečioje s i yje, gali į a dy i iek
meną, iek mokslą. Ta p sep ynių lais ųjų menų mes ap inkame i okias dis-
ciplinas, ku ias daba į a dy ume kaip mokslus, bū en a i me iką, geome iją
bei as onomiją, i okias, ku ias ned ejodami laiky ume menu, an ai muziką.
Klasikinę mokslų i menų giminys ės idėją iš eiškia i de ynių Mūzų ku uo-
jamos s i ys – dalį jų daba į a dy ume kaip mokslus, o ki ą dalį adin ume
menais.
Filoso ijos užgimimo bei aidos seno ės G aikijoje aplinkybės puikiai pa o-
do, kaip umpa egiška iloso iją laiky i ik mokslu, nepaisan o, kad ji gali bū i
laikoma mokslų lopšiu, mokslų mo ina, isų mokslų mokslu a am ik os ū-
šies i šmoksliu. Kad iloso ija nė a ik mokslas – a ba kad ji nė a šiaip mokslas
a iesiog da ienas mokslas, liudija, be ki a ko, i ski ingas is o inis iloso i-
nio mąs ymo ezul a ų likimas, palygin i su mokslinių pasiekimų likimu. Viena
e us, iloso ija, ski ingai nei mokslas, siekian is a skleis i amžinai galiojančius
gam os dėsnius i g iež omis ma ema inėmis jų iš aiškomis a e i „galu inę ie-
są“ apie juos, niekada nep e enda o pa eik i galu inių a sakymų į pama inius
bū ies klausimus, neben siūlė hipo e inius okių galu inių a sakymų a ian us.
Vis dėl o, nepaisan šio iloso ijai būdingo kuklumo, jokia da seno ės laikais
suku a iloso ija nė a pasenusi aip be il iškai, kaip be ku is seno ės laikų
mokslas. An ai seno ės g aikų me a izika išlieka įdomi i ak uali ne ik iloso i-
jos is o ijai, be i šiuolaikinei iloso ijai, o ai, ką pa adin ume seno ės g aikų
izika (ne an ikine, be bū en šiuolaikine žodžio „ izika“ eikšme), nė a ak ua-
lu niekam, išsky us mokslo is o ikus. Galė ume pag įs ai i in i, kad iloso ija
apsk i ai nesens a – a ba ji nė a linkusi sen i aip g ei ai, kaip sens a mokslas.
Šiuolaikinė Vaka ų kul ū a, deja, neišsaugojo ne ik „mūziškosios“ mokslų
i menų ieno ės idėjos, be i klasikinės iloso ijos, siekiančios eo iniu ž ilgs-
niu ap ėp i bei sujung i paski ų mokslų i menų pa i į, ka u ją pakylėjan į
da aukš esnį uni e salumo lygmenį, samp a os. Ins umen iniu acionalumu
g įs a mode nioji Vaka ų sąmonė a ališkai nulėmė ai, ką pa adin ume mokslų
Filoso ija i gim oji kalba
Įž algos / Insigh s 291
a sky imu nuo menų, a ba mokslo i meno, mokslinio i meninio ik o ės pa-
y imo egis ų schizma šiuolaikinėje Vaka ų kul ū oje. Ši schizma egima ne
ik – ž elgian s ambiu planu – isoje socialinėje i kul ū inėje šiuolaikinės i-
suomenės p ak ikoje, ku ioje mokslo i meno pasauliai y a a um du ienas su
ki u nesusisiekian ys indai, be i – kiek smulkesniu mas eliu – pačioje šiuolai-
kinėje iloso ijoje, lyg adikalios iloso inės schizmos būdu suskilusioje į adi-
namąją anali inę (a si adusią bei p ak ikuojamą daugiausia anglosaksų k aš uo-
se) i adinamąją kon inen inę (susi o ma usią žemyninėje Eu opoje) k yp is.
Ši iloso inė schizma y a pama inė mąs an apie gim osios kalbos s a bą ilo-
so ijai. Anali inė iloso ija sa e su okia i apib ėžia ne ne šiaip kaip mokslą, o
be eik kaip gam amokslį a šiam giminingą sa i os ūšies ikslųjį mokslą. Iš se-
no ės g aikų iloso ijos pa eldėjusi acionalaus ik o ės y inėjimo siekį, ji, de-
ja, nemaža dalimi p a ado egzis encinį, p asminį iloso inio mąs ymo ma menį.
Pasiekimai izikoje, neu omoksluose, e oliucinėje psichologijoje, in o macijos
eo ijoje, jau nekalban apie naujausias logikos k yp is, jai ge okai įdomesni
bei s a besni nei ai, kas yks a be ku ioje humani a inėje disciplinoje. No s
iloso ija, paim a kaip isuma, adiciškai ebep iski iama p ie humani a inių
mokslų, labai s a bi jos dalis, saky ume, didesnė i į akingesnė jos pusė, bū en
anali inė iloso ija, y a dehumani a izuo a i dehumanizuo a iek, kad pa adin i
ją humani a ine disciplina bū ų be eik con adic io in adjec o. Anali inės iloso-
ijos eks ų kalboje a ojami e minai y a g iež ai apib ėž i i dėl o iena eikš-
miai, o įp as us žodžius dažnai pakeičia logikos o mulės. Šių eks ų kalboje
dažniausiai niekaip nea sispindi nei singulia i egzis encinė žmogaus pa i is, nei
ie inių kul ū ų sa i umas. Anali inės iloso ijos da bų au o iai me odiškai en-
gia a o i me a o as i ki us opus, dėl o anali inės iloso ijos eks us, kaip i
iksliųjų mokslų eikalus, palygin i nesunku e s i į ki as kalbas.
Kadangi ašan anali inės iloso ijos eks us – ypač o muluojan a gumen-
us – gim oji kalba nesuku ia jokios papildomos e ės, apsk i ai nė a jokio
ski umo, ku ia kalba juos ašy i, o kadangi ši k yp is is o iškai susi o ma o an-
glosaksų pasaulyje, adiciškai anali inės iloso ijos eks ai, nep iklausomai nuo
jų au o ių au ybės, dažniausiai i būna ašomi bū en anglų kalba. Taip y a au-
pomi žmogiškieji iš ekliai i paleng inama mokslinė komunikacija, juolab kad
pa i anali inė iloso ija y a be eik isiškai nuasmenin a i su okiama kaip kolek-
y inis mąs ymo p ojek as, o ne au o inės iloso inės kū ybos aisius. Panašiai
kaip lo ynų kalba scholas inėje Vidu amžių iloso ijoje, šiuolaikinėje anali inėje
iloso ijoje, ku ią galė ume pa adin i sekulia izuo a i nume a izin a šių dienų
scholas ika, dominuoja anglų kalba. Anali inės iloso ijos aklumas paski o žmo-
gaus egzis encijai, žmogiškajam p asmės siekiui, aip pa lokalių kul ū ų sa i u-
mui, beje, nesu eikia jokio pag indo menkin i anali inės iloso ijos pasiekimų,
NAGLIS KARDELIS
292 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX
ku ie y a iš iesų įspūdingi, sa o s a ba i undamen alumu p imenan ys šiuo-
laikinio gam amokslio ezul a us.
Ski ingai nei iena eikšmėmis są okomis ope uojančioje anali inėje iloso-
ijoje, kon inen inėje iloso ijoje, nepaisan aip pa i jai būdingo echniškumo,
ge okai labiau emiamasi kasdienės kalbos plas iškumu, opinės aiškos eze -
ais, o žodžių i ski ingų o pa ies žodžio eikšmių žaismas pasi elkiamas ilo-
so inių in uicijų esmei pe eik i. Egzis encializmas, enomenologija, iloso inė
he meneu ika, pos s uk ū alizmas i pos mode nioji iloso ija aip pa u i sa o
specializuo ų e minų žodyną, be šioms iloso inio mąs ymo s o ėms a s o au-
jan ys au o iai, ku dami naujus iloso inius koncep us, a sig ęžia i į s ichines
gy osios kasdienės kalbos galias, aip pa i į asmeninę egzis encinę sa o pa i -
į, ku ią ge iausiai geba p akalbin i bū en jų gim oji kalba. Susidū ę su kon-
inen inei iloso ijos adicijai p iklausančiais eikalais aiškiai egime, kad pa i
gim oji jų au o ių kalba da o aki aizdžią i nemažą į aką a kalba eiškiamoms
iloso inėms in uicijoms. Kai ku ios sub ilios Ma ino Heidegge io a Jacques’o
De ida įž algos apsk i ai negali bū i be didelės eikšmės paklaidos iš e s os į
jokias ki as kalbas, a kime, į kokią no s „uni e salią“ mokslo kalbą, okią, kaip
an ai anglų kalba. Tinkamai su ok i Heidegge į pajėgsime ik skai ydami okiš-
kuosius jo eikalų o iginalus, o sup as i De ida – ik gu maniškai mėgauda-
miesi jo iloso inės p ancūzų kalbos žodžių žaismu o iginaliuose šio mąs y ojo
eks uose.
Tiesa, i kon inen inei iloso ijai a s o aujančių iloso ų eks us įmanoma iš-
e s i į ki as kalbas, be ik apy iksliai, neiš engian eikšmės p a adimo, išk ei-
pimo a nepageidaujamų papildomų eikšmės i š onių. An ai apie Heidegge io
i De ida eks us, kaip i daugumos ki ų kon inen inės iloso ijos adicijai p i-
klausančių mąs y ojų da bus, ski ingai nei apie anali inei iloso ijai a s o au-
jančių au o ių eikalus, ik ai negalime pasaky i, jog nė a jokio ski umo, ku ia
kalba jie pa ašy i. Aki aizdu, kad i pa ys šie mąs y ojai puikiai su okė minė ą
ski umą – jie ik ai nebū ų pamanę, jog y a pajėgūs sa o min į aip pa iksliai
iš eikš i ne sa o gim ąja kalba, o kokia no s iloso ijos lingua anca.
Panašią iloso inių minčių p iklausomybę nuo kalbos, ku ia jos eiškiamos,
egime i klasikinėje iloso ijoje, ku oje da iki nelem o Vaka ų iloso ijos ski-
limo į anali inę i kon inen inę. No s seno ės g aikų iloso ija, ku iai būdinga
paga ba acionalumui i aiškios bei skaid ios min ies siekis, i šiuolaikinė ana-
li inė iloso ija u i nemažai sąlyčio aškų i bend ų b uožų, plas iškuose an i-
kinių mąs y ojų eks uose is da pulsuoja p igim inės kalbos gy ybė, ad ga-
lime i in i, jog an ikinė iloso inio mąs ymo adicija kai ku iais a ž ilgiais
panaši i į šiuolaikinę kon inen inę iloso iją. Visi, ku iems eko skai y i g ai-
kiškuosius Pla ono dialogų o iginalus, aiškiai su okia, kad jiems niekada nep i-
lygs – nei ikslumu, nei aiškos jėga – jokie e imai į ki as kalbas. A o ūkis
Filoso ija i gim oji kalba
Įž algos / Insigh s 293
a p g aikiškųjų o iginalų i jų e imų į naująsias kalbas da labiau pas ebimas
p isilie us p ie ikisok a ikų, ypač aip giliamin iškai mąs ančių i daugiap asmiš-
kai kalbančių, kaip an ai He aklei as, kū inių agmen ų. Ne A is o elio, ku io
a ojamos iloso inės są okos jau i usios g iež ais e minais, min į leng iau
pagauname skai ydami ne e imus, o g aikiškuosius jo ak a ų o iginalus –
nepaisan o, kad senąją g aikų kalbą galbū mokame p asčiau nei sa o gim ąją
a naująsias užsienio kalbas. Tad mums ne apsk i ai nekil ų okia absu diška
min is, kad seno ės g aikų iloso ams nebu o jokio ski umo, ku ia kalba ašy i
sa o nemi ingus eikalus, kaip i mums, šiuos eks us skai an iems, nė a jokio
ski umo, ku ia kalba juos skai y i.
Seno ės g aikai, ku dami Vaka ų iloso ijos, kaip isiškai naujo d asinio
san ykio su ik o e, p ojek ą, oško pasiek i okį iloso inį pasaulio ma ymą,
ku iame asmeninė egzis encinė mąs ančiojo pa i is bū ų sude in a su ge okai
uni e salesne isos e ninės a poli inės bend uomenės pa i imi. Ski ingai nei
ka ais manoma, an ikinio žmogaus mąs ymas nebu o nuasmenin as, nesusie-
as su pa i imi. P iešingai – bū en iloso iškai apmąs y a konk e i egzis encinė
an ikinio žmogaus pa i is leido jam su ok i ai, kas indi idualią kiek ieno pas-
ki o žmogaus pa i į p anoks a i su eikia jai uni e salumo ma menį. P i alome
a k eip i dėmesį į an ikinio mąs ymo kon eks e labai s a bų pa i ies i p igim-
ies yšį: kaip konk e aus asmens pa i is gali ap i ak uali isai bend uomenei,
apdama jos pa i ies dalimi, a ne įgy i da uni e salesnį kosminį ma menį,
įmanoma su ok i ik įž elgus paski o asmens, asmenį i šijančios bend uome-
nės i pačią žmonių bend uomenę p anoks ančios nežmogiškosios ik o ės p i-
gim inį bend umą. Įs eig a kaip isiškai naujo san ykio su ik o e o ma, g aikų
iloso ija, e lek uodama pasaulį i jame yks ančius p ocesus, p i alėjo a spin-
dė i iek indi idualią asmens p igim į, iek p igim inius konk ečios poli inės
bend uomenės bū ies ėmus, iek uni e salią iso kosmo, isos a kingos i
ha moningos ik o ės p igim į.
Bū en nuola inė an ikiniam mąs ymui būdinga a ož alga į p igim į leidžia
su ok i i p igim inės kalbos – ki aip, a ian , gim osios kalbos – s a bą seno ės
g aikų pa yzdžiu su okiamam iloso iniam mąs ymui. Pama inė pa i ies i p i-
gim ies jung is, į ku ią siekiame a k eip i dėmesį, leidžia įž elg i ne ik an iki-
nei, be i ki ų epochų iloso ijai i in s a bų konk e umo i abs ak umo, paski-
ybės i uni e salumo, lokalumo i globalumo yšį: juk pa i į na ū aliai siejame
su konk e umu i indi idualumu, o p igim į – su abs ak umu i uni e salumu,
dėl o būdas, ku iuo pe asmeninę pa i į a andame p igim inę sa o pačių i
isos ik o ės še dį, s eigia bend esnio pobūdžio aisyklę, a skleidžiančią, kaip,
emdamiesi asmenine pa i imi, sa o p igim inį indi idualumą galė ume susie i
su p igim iniu uni e salumu i jame įšakny i.