Filosofija ir gimtoji kalba

Įž algos / Insigh s 285 NAGLIS KARDELIS Vilniaus uni e si e as ORCID id: o cid.o g/0000-0002-2179-3754 Mokslinių y imų k yp ys: kalbos iloso ija, An ikos iloso ija, Vidu amžių iloso ija, eligijos iloso ija. DOI: doi.o g/10.35321/all89-13 FILOSOFIJA IR GIMTOJI KALBA Klausimas, ku ia kalba iloso as u ė ų iloso uo i, egis, y a labai pap as as, kaip i a sakymas į jį: iloso uo i de ė ų a kalba, ku ia y a mąs oma – juk ilo- so ijos s ichija y a mąs ymo, ik ne be kokio, o bū en p akalbin o i įkalbin o mąs ymo s ichija. Jei nė a isiškai nu au ėjęs, žmogus mąs o gim ąja kalba, o da iksliau a ian , mo inos kalba, ad a sakymas į klausimą, ku ia kalba labiau ik ų iloso uo i, jau sa aime odosi isiškai aiškus i pap as as, ypač ž elgian iš kasdienės i asmeninės pa i ies požiū io aško: iloso uo i de ė ų gim ąja kalba, mo inos kalba. Vis dėl o klausimas, ku ia kalba iloso as u ė ų iloso uo i, nepaisan jo ik o a a iamo leng umo, y a esminis iloso inis klausimas, eikalaujan is apmąs y- mo i gilesnės eo inės analizės. No s kasdienę pa i į i s eiką p o ą a i inkan i p adinė ne e lek uo a in uicija, kad iloso uo i labiau ik ų gim ąja kalba, lai- ky ina eisinga iesiog sa aime, pageidau ina pa eik i i šią įž algą pa emiančių eo inių a gumen ų – ai i sieksime pada y i šiame s aipsnyje. Tačiau kodėl apsk i ai u ė ume kel i i s a s y i šį klausimą? A jis ak ualus – i dėl kokių konk ečių p iežasčių – gim osios kalbos puoselė ojams bei pa iems iloso ams? Galbū įmanoma ienodai ge ai iloso uo i be ku ia ki a ėliau iš- mok a kalba, ad iloso uojan s e imomis kalbomis nieko nep a anda nei gim- oji kalba, nei pa i iloso ija? Užme ę akį į pasaulinę iloso ijos is o iją aiškiai ma ome, kad absoliu i dau- guma didžiųjų mąs y ojų – p adedan An ika i baigian mūsų laikais – sa o iloso inius eikalus ašė gim ąja kalba. A įmanoma įsi aizduo i Pla oną i A is o elį, žodžiu bei aš u iloso a usius ki a nei senąja g aikų kalba, aip pa i Sok a ą (no s jis nieko ne ašė), šnekinusį A ėnų piliečius – a bend a usį su sa- o pa ies idiniu daimonu – kokia no s s e imšalių kalba? A ba Kan ą, Hegelį, Nie zsche’ę i Heidegge į, iloso a usius ne okiškai? I juo labiau Sa e’ą a De ida, kū usius ne p ancūziškai? Vis dėl o pasaulinės iloso ijos is o ijoje esa- ma a ejų, kai aukščiausio eo inio lygio i kalbinės aiškos sub ilumo eks ai NAGLIS KARDELIS 286 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX bu o ku iami i negim ąja kalba. Ryškiausi, no s i ne ienin eliai, pa yzdžiai – lo yniškai pa ašy i Vidu amžių scholas inės iloso ijos a s o ų, isų pi ma š . Tomo Ak iniečio, eikalai. Kai ku ie omėnų mąs y ojai, an ai Cice onas, senąją g aikų kalbą mokėjo aip puikiai, kad ne ik e ė iš jos į gim ąją lo ynų kalbą Pla ono dialogus, be i gebėjo g aikiškai iloso uo i bei saky i e o ines kalbas, ačiau ne i Cice onas – iloso inės lo ynų kalbos kū ėjas – sa o mąs- ymo bei iškalbos galias ge iausiai išskleidė gim osios lo ynų kalbos s ichijoje. In elek ualusis Romos impe a o ius Ma kas Au elijus ka o žygio me u g aikiš- kai ašė ne iešin iną, ik sau pačiam ski ą dieno aš į. Po ka edžio mi ies šie už ašai, ku iuose negim ąja kalba sau pačiam a e i in ymiausi gy enimo p as- mės ieškančios sielos slėpiniai, bu o išleis i, galė ume eig i, p ieš pa ies au o- iaus alią i nuo o laiko isam pasauliui žinomi iškalbingu leidėjų duo u pa- adinimu – „Sau pačiam“. A sig ęžę į Lie u os iloso ijos is o iją ma ome, kad LDK laikais senąją Lie u os iloso iją į ai ių šioje als ybėje gy enusių au ų a s o ai, a p jų i e niniai lie u iai, kū ė daugiausia lo yniškai – ai lėmė uome is lo ynų kal- bos, kaip uni e salios eu opinio mokslo plė os i sklaidos e pės, s a usas. Mode niosios Lie u os iloso ijos kon ū ai ėmė yškė i XIX a. pabaigoje, p a- sidėjus au inio a gimimo sąjūdžiui, ku io šaukliai puikiai su okė i sa o aš- uose nuola pab ėžda o gim osios lie u ių kalbos s a bą a gims ančios au- os sąmoningumo budinimui i ugdymui. Vis dėl o i šio laiko a pio iškiliausių mąs y ojų, okių, kaip S asys Šalkauskis, ku iuos galė ume laiky i mode nio- sios Lie u os iloso ijos ė ais s eigėjais, iloso ijos dak a o dise acijos pa ašy- os negim ąja kalba, jų au o iams s udijuojan užsienyje. No s S asys Šalkauskis, P anas Ku ai is, An anas Maceina, Juozas Gi nius i ki i iškiliausi a puka io Lie u os lie u ių mąs y ojai puikiai gebėjo ašy i iloso inius eks us s e imo- mis kalbomis, jų indėlį į Lie u os iloso iją labiausiai e iname a siž elgdami į šių mąs y ojų lie u iškai pa ašy us iloso inius eks us bei pa į iloso inės lie u- ių kalbos kū imo da bą, ypač lie u iškosios iloso inės e minijos o ma imą. Iškalbingas i a puka io Lie u oje kū usio usų iloso o Le o Ka sa ino a ejis: šis mąs y ojas lie u ių kalbą išmoko eik obulai, ad įs engė lie u iškai ašy i ne ik iloso ijos i kul ū os is o ijos eikalus, be i au o inius iloso inius eks- us, ačiau, nepaisan o, e ingiausi iloso iniai i eologiniai Ka sa ino da bai pa ašy i gim ąja usų kalba. Nesunku įž elg i am ik ą dėsningumą, susijusį su konk ečiomis is o inėmis aplinkybėmis, paaiškinančiomis, kodėl am ik ais iloso ijos aidos laiko a piais mąs y ojams ekda o iloso uo i negim ąja kalba: kiek ieną ka ą, kai Eu opoje, ku iame no s ki ame ci ilizaciniame a eale a iso pasaulio mas u am ik a konk e i kul ū a i su ja susijusi kalba, kaip os kul ū os aiškos e pė, apda o į didesnį a mažesnį uni e salumo laipsnį p e enduojančios kul ū os pag indu, Filoso ija i gim oji kalba Įž algos / Insigh s 287 ši kul ū a bei kalba apda o y aujančiomis ame geog a iniame egione i is- o iniame laike. Ne ik kul ū inis dominuojančios lingua anca p es ižas, be i pa s kul ū inės bei akademinės komunikacijos paleng inimas lemda o ienos a ki os uni e salia apusios a ne o maliai okia p ipažin os kalbos įsigalėjimą mokslo i kul ū os s e oje. An ai k ikščioniškoje Vidu amžių i Naujųjų amžių Eu opoje žydų au ybės mąs y ojai sa o iloso inius eikalus ašė lo yniškai, o islamo ci ilizacijos a eale – a abiškai. Įdomus i iškalbingas genialaus žydų ilo- so o i poe o Saliamono ibn Gabi olio (A iceb ono) pa yzdys: eliginę i seku- lia ią poeziją jis kū ė heb ajiškai, o nepap as o sub ilumo iloso iją – a abiškai. Geog a iniame a eale, ku iame ilgą laiką kul ū iškai domina o Indijos ci iliza- cija, į ai ių au ų mąs y ojai sa o iloso inius eks us ašė dažniausiai sansk i o kalba, ku i bu o o a ealo lingua anca. P ipažįs an , kad kiek ienas ik as mokslas p i aląs bū i uni e salus sa o u- iniu bei o ma i uni e saliai galiojan is, aip pa laikan , jog iloso ija y a am ik os ūšies mokslas, nesunku su ok i, kodėl, susiklosčius am ik oms ci i- lizacinėms aplinkybėms, iš iloso ijos būda o ikimasi, kad ji aps uni e saliu mokslu, ku iamu uni e salia kalba. Vienos a ki os uni e salios kalbos s a uso p ipažinimas ėmėsi p ielaida, kad pa i žmogiškoji p igim is, kaip i isa žmo- giškoji pa i is, sa o giliausia esme y a uni e sali, nep iklausan i nuo ie inių kul ū ų ski umų, dėl o gali bū i iš eikš a uni e saliai galiojančiomis iloso inė- mis są okomis, ku ias, kaip ikė a, geba suku i i ieningai a o i isi kalban- ieji uni e salia iloso ine kalba. Ski ingai nei seman ikos a ž ilgiu plas iškoje g ožinių eks ų kalboje, ku ios žodžiams būdingas daugia eikšmiškumas i ku ioje žaismingai susipina bei pe - sidengia iesiogine i pe kel ine eikšmėmis a ojamų žodžių klodai, mokslinė- je kalboje ope uojama g iež ai apib ėž ą eikšmę u inčiais e minais. Gam os moksluose a ojamų e minų, ku iais nusakoma empi inė ik o ė, eikšmės nep iklauso nuo konk ečių žmogiškųjų kul ū ų sa i umo, pe eikiamo ski - ingomis kalbomis ku iamoje g ožinėje li e a ū oje, i o sa i umo nea spindi. Kadangi mokslo – ypač gam amokslio – e minai s okoja kul ū inio speci iš- kumo, ku į leng a iš eikš i gim ąja, sa os kul ū os di oje sub andin a, kalba, be sunku pe eik i ki omis, ki ų kul ū ų p igim į iš eiškiančiomis, kalbomis, mokslinius eks us dėl juose a ojamų e minų iena eikšmiškumo nė a sunku e s i į ki as kalbas. Tiesą sakan , nė a didelio – a apsk i ai jokio – ski umo, ku ia kalba pa ašy as gam amokslinis eks as, nes, nep iklausomai nuo kalbos, jame is iek pe eikiama a pa i mokslinė in o macija, niekaip nesusijusi su konk ečių žmogiškųjų kul ū ų sa i umu. Kai manoma, kad nė a jokio ski umo, ku ia kalba ašy i mokslinius eks us, na ū aliai susi o muoja požiū is, jog pa i kalbų, ku iomis ku iamas mokslas, į ai o ė i jos nulem a bū inybė mokslinius eks us e s i iš ienų kalbų į ki as, ik e čia š ais y i žmogiškuosius iš eklius NAGLIS KARDELIS 288 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX e imui, o pačiam mokslui nesu eikia jokios papildomos e ės. Tad nuosek- liai pada oma iš ada, kad, a siž elgian į mokslo uni e salumą bei globalumą i siekian paleng in i mokslinę komunikaciją, p i alu agin i ski ingų au ybių mokslininkus, kalbančius ski ingomis gim osiomis kalbomis, mokslinio bend- a imo s i yje pe ei i p ie ku ios no s ienos jau daba moksle plačiai a oja- mos kalbos. Panašiai kaip lo ynų kalba akademiniame Vidu amžių Eu opos pa- saulyje, globalaus mūsų laikų mokslo lingua anca y a apusi anglų kalba. Vis dėl o, ne jei many ume, kad pasaulio mokslas, ku iamas ku ia no s ie- na dominuojančia kalba, pa s sa aime nieko nep a as ų, o galbū ne šį ą i lai- mė ų, is iek u ė ume p ipažin i, jog sąmoningas ie inių kalbų išs ūmimas iš mokslo s i ies labai nusku din ų nacionalines kalbas i kul ū as. Mokslas y a ne ik sa i a žmogaus in elek inio san ykio su ik o e o ma, be i s a bi aukš o- sios kul ū os dalis, suda an i, saky ume, a ski ą žmogiškosios pa i ies egis ą, ad a sisakę sa o eisės i pa eigos ku i mokslą nacionalinėmis kalbomis, mes iš jų eliminuo ume iš isą žmogiškosios pa i ies egis ą ka u su pačia kalbinės jo aiškos galimybe. Mokslai i menai – ai žmogaus d asinės eiklos, jo p akil- niausios d asinės pa i ies i šūnė, i jei ši aukščiausia d asinė eikla bei pa i is nė a įbalsinamos i p akalbinamos nacionaline kalba, ši p a anda ai, ką pe - kel ine eikšme galė ume pa adin i jos i šu iniu aukš u i s ogu, – d asinį bei socialinį p es ižą, ga bingumą, pa auklumą i komunikacinę cha izmą, dėl o pamažu p adeda upė i bei g iū i i žemesnieji kalbos ūmų aukš ai: p adžioje iš aukščiausių d asinių pa i čių s i ies pasi aukusi į kasdienybės s i į, pažemin- a i nusku din a nacionalinė kalba ėliau ima auk is i iš kasdienybės. Kalba, ku ia jau kalbama ik apie bul es i u ėje, ėliau neiš engiamai a sidu s i u- ės šiukšlių kibi e ka u su bul ių lupenomis. Ne jei neku ia jokios papildomos e ės pačiam globaliam mokslui, moks- linių eks ų ašymas i mokslinės e minijos kū imas ie inėmis kalbomis ugdo i b andina nacionalines kul ū as, ku ios pačiu sa o egzis a imu i kles ėjimu s a iai p isideda p ie pasaulinės kul ū os plė os. Taip pa bū ina pab ėž i, kad mokslas y a šis as ge okai daugiau nei ien gam amokslis, no s šis dėl jo iks- lumo ne e ai laikomas mokslo e alonu. Jei humani a ikos disciplinas apsk i ai laikome mokslais, bū en mokslais apie žmogų, bū ina p ipažin i, kad žmo- giškąją ik o ę jie analizuoja ne ik žmogiškosios pa i ies uni e salumo, be i jos lokalumo aspek u. Ski ingai nei gam o y a, humani a ika, ku iai ūpi iek žmogiškosios pa i ies uni e salumas, iek geog a inėje ie oje bei is o i- niame laike besi eiškian i jos į ai o ė, ne ik a siž elgia į kul ū ų sa i umą, be i specialiai k eipia į jį dėmesį kaip didžiausio susidomėjimo bei paga bos e - ą y imo objek ą. No s humani a iniuose moksluose aip pa siekiama ku i g iež ų mokslinių e minų sis emą, o pačius šiuos mokslus pada y i kiek įma- noma ikslesnius, pa ys humani a inių mokslų objek ai, kokie jie bebū ų, y a Filoso ija i gim oji kalba Įž algos / Insigh s 289 nea siejami nuo kul ū ų sa i umo, odėl oli g ažu nė a as pa , ku ia kalba apie juos y a moksliškai kalbama. Humani a inių mokslų eks us, pa ašy us am ik a kalba, be jokios abejonės, aip pa įmanoma iš e s i į ki as kalbas, ačiau neiš engian ben minimalaus pe eikiamos eikšmės p a adimo a išk eipimo. Humani a ikos eikalus e s i į ki as kalbas ge okai sunkiau nei gam o y os, nes am ik i dalykai, susiję su kul ū ų sa i umu, ienomis kalbomis gali bū i leng- iau į a dy i bei ge iau paaiškin i nei ki omis. Tad ne jei humani a ines disci- plinas laikome mokslu (o aip da y i u ime pag indą), ski ingomis kalbomis pa ašy i humani a inių mokslų eks ai šiek iek p imena omis kalbomis pa ašy- us g ožinės li e a ū os kū inius – no s i ienus, i ki us įmanoma ben pa en- kinamai iš e s i į ki as kalbas, nei ienų, nei ki ų neįmanoma iš e s i nep ie- kaiš ingai, be didesnio a mažesnio eikšmės ūkumo, pe ekliaus a išk eipimo. Kaip ie ine kalba pa ašy o humani a ikos eks o e ėjas į ku ią no s uni e sa- lia laikomą globalaus mokslo kalbą niekada nebus pajėgus o eks o iš e s i be s a bių eikšmės a spal ių p a adimo, aip i mokslininkas humani a as, iš pa p adžių mėginan is ašy i sa o eikalą ne gim ąja, o globalaus mokslo kalba, nepajėgs sa o minčių pe eik i aip, kaip įs eng ų ašydamas sa o gim ąja kalba. Paklusimas p imyg iniams aginimams, kad i humani a ai, panašiai kaip gam os mokslų a s o ai, ilgainiui pe ei ų p ie ienos uni e salios mokslo kal- bos, a neš ų da daugiau žalos nei gam o y os s i yje: ie inių kalbų išs ūmimas iš humani a ikos bū ų jau ne ik – kaip gam o y os a eju – ik ienos a ki os nacionalinės kalbos bei kul ū os, o ka u i iso pasaulio kul ū os, sku dinimas, sa aime nepakenkian pačiam globaliam mokslui, be i pa ies globalaus moks- lo, bū en pasaulinės humani a ikos, po encialo naikinimas. Tais a ejais, kai pa s y imo objek as y a esmingai susijęs su kalbų i kul ū ų sa i umu, galimybė inkamai su ok i i adek ačiai moksliškai paaiškin i ą objek ą ben iš dalies p i- klauso i nuo y ėjui konk ečios kalbos su eikiamo požiū io kampo, i apsk i ai nuo sub ilios kalbinės aiškos p iemonių. Be ėl g įžkime p ie iloso ijos i gim osios kalbos san ykio s a s ymo. Klausimas, ką p a anda iloso as, a sisakęs mąs y i, kalbė i i ašy i gim ąja kal- ba, y a susijęs su d iem ki ais klausimais: a iloso ija apsk i ai y a mokslas, o jei aip, kam – gam o y ai a humani a ikai – jis a imesnis sa o p igim imi. An ikinėje G aikijoje užgimusi Vaka ų iloso ija gali bū i laikoma isų moks- lų mo ina i mokslo lopšiu. Tiek iloso ija, iek jos pagimdy i mokslai kyla iš žmogaus no o pažin i bei sup as i jį supan į pasaulį, y a g įs i k i inėmis p o- o galiomis i kul i uoja acionalų san ykį su ik o e. Vis dėl o iloso ija kon- k ečius mokslus p anoks a abs ak umu – o muodama me odologines paski ų mokslų p ieigas, ji apmąs o i subend ina ki ų mokslinių disciplinų pasiek us ezul a us, ad eiškiasi kaip i šmokslis a mokslas apie mokslus (me amokslas). Be iloso ija, ypač sup an ama aip, kaip ją su okė jos kū ėjai g aikai, pašauk a NAGLIS KARDELIS 290 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX apmąs y i ne ik išo inę ik o ę, be i idinį žmogaus pasaulį, d asinę mąs an- čiojo pa i į, aip pa siūly i d ąsias žmogiškosios bū ies pe kei imo izijas. Filoso ija, ne jei am ik u a ž ilgiu ji i laiky ina mokslu, i šmoksliu a me amokslu, oli g ažu nė a ien ik mokslas – ji gimininga i menams, nes k iečia pasaulį ne ik pažin i bei sup as i, be i kon empliuo i jo didybę, g ožį bei ha moniją, a skleisdama nuo empi inių ak ų nep iklausomą e inių i es- e inių e čių s i į, abs akčia kalba a ikuliuodama es e inę žmogaus pa i į i e inių jo pasi inkimų pasekmes. Klasikinėje sep ynių lais ųjų menų – sep em a es libe ales – samp a oje aiškiai ma y i lais o žmogaus kul i uojamų menų i mokslų giminys ės idėja: juk sep ynis lais uosius menus galima adin i i sep- yniais lais aisiais mokslais, nes lo yniškas žodis a s i g aikiškasis jo pi m akas echnē, eiškian ys meis ys ę am ik oje konk ečioje s i yje, gali į a dy i iek meną, iek mokslą. Ta p sep ynių lais ųjų menų mes ap inkame i okias dis- ciplinas, ku ias daba į a dy ume kaip mokslus, bū en a i me iką, geome iją bei as onomiją, i okias, ku ias ned ejodami laiky ume menu, an ai muziką. Klasikinę mokslų i menų giminys ės idėją iš eiškia i de ynių Mūzų ku uo- jamos s i ys – dalį jų daba į a dy ume kaip mokslus, o ki ą dalį adin ume menais. Filoso ijos užgimimo bei aidos seno ės G aikijoje aplinkybės puikiai pa o- do, kaip umpa egiška iloso iją laiky i ik mokslu, nepaisan o, kad ji gali bū i laikoma mokslų lopšiu, mokslų mo ina, isų mokslų mokslu a am ik os ū- šies i šmoksliu. Kad iloso ija nė a ik mokslas – a ba kad ji nė a šiaip mokslas a iesiog da ienas mokslas, liudija, be ki a ko, i ski ingas is o inis iloso i- nio mąs ymo ezul a ų likimas, palygin i su mokslinių pasiekimų likimu. Viena e us, iloso ija, ski ingai nei mokslas, siekian is a skleis i amžinai galiojančius gam os dėsnius i g iež omis ma ema inėmis jų iš aiškomis a e i „galu inę ie- są“ apie juos, niekada nep e enda o pa eik i galu inių a sakymų į pama inius bū ies klausimus, neben siūlė hipo e inius okių galu inių a sakymų a ian us. Vis dėl o, nepaisan šio iloso ijai būdingo kuklumo, jokia da seno ės laikais suku a iloso ija nė a pasenusi aip be il iškai, kaip be ku is seno ės laikų mokslas. An ai seno ės g aikų me a izika išlieka įdomi i ak uali ne ik iloso i- jos is o ijai, be i šiuolaikinei iloso ijai, o ai, ką pa adin ume seno ės g aikų izika (ne an ikine, be bū en šiuolaikine žodžio „ izika“ eikšme), nė a ak ua- lu niekam, išsky us mokslo is o ikus. Galė ume pag įs ai i in i, kad iloso ija apsk i ai nesens a – a ba ji nė a linkusi sen i aip g ei ai, kaip sens a mokslas. Šiuolaikinė Vaka ų kul ū a, deja, neišsaugojo ne ik „mūziškosios“ mokslų i menų ieno ės idėjos, be i klasikinės iloso ijos, siekiančios eo iniu ž ilgs- niu ap ėp i bei sujung i paski ų mokslų i menų pa i į, ka u ją pakylėjan į da aukš esnį uni e salumo lygmenį, samp a os. Ins umen iniu acionalumu g įs a mode nioji Vaka ų sąmonė a ališkai nulėmė ai, ką pa adin ume mokslų Filoso ija i gim oji kalba Įž algos / Insigh s 291 a sky imu nuo menų, a ba mokslo i meno, mokslinio i meninio ik o ės pa- y imo egis ų schizma šiuolaikinėje Vaka ų kul ū oje. Ši schizma egima ne ik – ž elgian s ambiu planu – isoje socialinėje i kul ū inėje šiuolaikinės i- suomenės p ak ikoje, ku ioje mokslo i meno pasauliai y a a um du ienas su ki u nesusisiekian ys indai, be i – kiek smulkesniu mas eliu – pačioje šiuolai- kinėje iloso ijoje, lyg adikalios iloso inės schizmos būdu suskilusioje į adi- namąją anali inę (a si adusią bei p ak ikuojamą daugiausia anglosaksų k aš uo- se) i adinamąją kon inen inę (susi o ma usią žemyninėje Eu opoje) k yp is. Ši iloso inė schizma y a pama inė mąs an apie gim osios kalbos s a bą ilo- so ijai. Anali inė iloso ija sa e su okia i apib ėžia ne ne šiaip kaip mokslą, o be eik kaip gam amokslį a šiam giminingą sa i os ūšies ikslųjį mokslą. Iš se- no ės g aikų iloso ijos pa eldėjusi acionalaus ik o ės y inėjimo siekį, ji, de- ja, nemaža dalimi p a ado egzis encinį, p asminį iloso inio mąs ymo ma menį. Pasiekimai izikoje, neu omoksluose, e oliucinėje psichologijoje, in o macijos eo ijoje, jau nekalban apie naujausias logikos k yp is, jai ge okai įdomesni bei s a besni nei ai, kas yks a be ku ioje humani a inėje disciplinoje. No s iloso ija, paim a kaip isuma, adiciškai ebep iski iama p ie humani a inių mokslų, labai s a bi jos dalis, saky ume, didesnė i į akingesnė jos pusė, bū en anali inė iloso ija, y a dehumani a izuo a i dehumanizuo a iek, kad pa adin i ją humani a ine disciplina bū ų be eik con adic io in adjec o. Anali inės iloso- ijos eks ų kalboje a ojami e minai y a g iež ai apib ėž i i dėl o iena eikš- miai, o įp as us žodžius dažnai pakeičia logikos o mulės. Šių eks ų kalboje dažniausiai niekaip nea sispindi nei singulia i egzis encinė žmogaus pa i is, nei ie inių kul ū ų sa i umas. Anali inės iloso ijos da bų au o iai me odiškai en- gia a o i me a o as i ki us opus, dėl o anali inės iloso ijos eks us, kaip i iksliųjų mokslų eikalus, palygin i nesunku e s i į ki as kalbas. Kadangi ašan anali inės iloso ijos eks us – ypač o muluojan a gumen- us – gim oji kalba nesuku ia jokios papildomos e ės, apsk i ai nė a jokio ski umo, ku ia kalba juos ašy i, o kadangi ši k yp is is o iškai susi o ma o an- glosaksų pasaulyje, adiciškai anali inės iloso ijos eks ai, nep iklausomai nuo jų au o ių au ybės, dažniausiai i būna ašomi bū en anglų kalba. Taip y a au- pomi žmogiškieji iš ekliai i paleng inama mokslinė komunikacija, juolab kad pa i anali inė iloso ija y a be eik isiškai nuasmenin a i su okiama kaip kolek- y inis mąs ymo p ojek as, o ne au o inės iloso inės kū ybos aisius. Panašiai kaip lo ynų kalba scholas inėje Vidu amžių iloso ijoje, šiuolaikinėje anali inėje iloso ijoje, ku ią galė ume pa adin i sekulia izuo a i nume a izin a šių dienų scholas ika, dominuoja anglų kalba. Anali inės iloso ijos aklumas paski o žmo- gaus egzis encijai, žmogiškajam p asmės siekiui, aip pa lokalių kul ū ų sa i u- mui, beje, nesu eikia jokio pag indo menkin i anali inės iloso ijos pasiekimų, NAGLIS KARDELIS 292 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIX ku ie y a iš iesų įspūdingi, sa o s a ba i undamen alumu p imenan ys šiuo- laikinio gam amokslio ezul a us. Ski ingai nei iena eikšmėmis są okomis ope uojančioje anali inėje iloso- ijoje, kon inen inėje iloso ijoje, nepaisan aip pa i jai būdingo echniškumo, ge okai labiau emiamasi kasdienės kalbos plas iškumu, opinės aiškos eze - ais, o žodžių i ski ingų o pa ies žodžio eikšmių žaismas pasi elkiamas ilo- so inių in uicijų esmei pe eik i. Egzis encializmas, enomenologija, iloso inė he meneu ika, pos s uk ū alizmas i pos mode nioji iloso ija aip pa u i sa o specializuo ų e minų žodyną, be šioms iloso inio mąs ymo s o ėms a s o au- jan ys au o iai, ku dami naujus iloso inius koncep us, a sig ęžia i į s ichines gy osios kasdienės kalbos galias, aip pa i į asmeninę egzis encinę sa o pa i - į, ku ią ge iausiai geba p akalbin i bū en jų gim oji kalba. Susidū ę su kon- inen inei iloso ijos adicijai p iklausančiais eikalais aiškiai egime, kad pa i gim oji jų au o ių kalba da o aki aizdžią i nemažą į aką a kalba eiškiamoms iloso inėms in uicijoms. Kai ku ios sub ilios Ma ino Heidegge io a Jacques’o De ida įž algos apsk i ai negali bū i be didelės eikšmės paklaidos iš e s os į jokias ki as kalbas, a kime, į kokią no s „uni e salią“ mokslo kalbą, okią, kaip an ai anglų kalba. Tinkamai su ok i Heidegge į pajėgsime ik skai ydami okiš- kuosius jo eikalų o iginalus, o sup as i De ida – ik gu maniškai mėgauda- miesi jo iloso inės p ancūzų kalbos žodžių žaismu o iginaliuose šio mąs y ojo eks uose. Tiesa, i kon inen inei iloso ijai a s o aujančių iloso ų eks us įmanoma iš- e s i į ki as kalbas, be ik apy iksliai, neiš engian eikšmės p a adimo, išk ei- pimo a nepageidaujamų papildomų eikšmės i š onių. An ai apie Heidegge io i De ida eks us, kaip i daugumos ki ų kon inen inės iloso ijos adicijai p i- klausančių mąs y ojų da bus, ski ingai nei apie anali inei iloso ijai a s o au- jančių au o ių eikalus, ik ai negalime pasaky i, jog nė a jokio ski umo, ku ia kalba jie pa ašy i. Aki aizdu, kad i pa ys šie mąs y ojai puikiai su okė minė ą ski umą – jie ik ai nebū ų pamanę, jog y a pajėgūs sa o min į aip pa iksliai iš eikš i ne sa o gim ąja kalba, o kokia no s iloso ijos lingua anca. Panašią iloso inių minčių p iklausomybę nuo kalbos, ku ia jos eiškiamos, egime i klasikinėje iloso ijoje, ku oje da iki nelem o Vaka ų iloso ijos ski- limo į anali inę i kon inen inę. No s seno ės g aikų iloso ija, ku iai būdinga paga ba acionalumui i aiškios bei skaid ios min ies siekis, i šiuolaikinė ana- li inė iloso ija u i nemažai sąlyčio aškų i bend ų b uožų, plas iškuose an i- kinių mąs y ojų eks uose is da pulsuoja p igim inės kalbos gy ybė, ad ga- lime i in i, jog an ikinė iloso inio mąs ymo adicija kai ku iais a ž ilgiais panaši i į šiuolaikinę kon inen inę iloso iją. Visi, ku iems eko skai y i g ai- kiškuosius Pla ono dialogų o iginalus, aiškiai su okia, kad jiems niekada nep i- lygs – nei ikslumu, nei aiškos jėga – jokie e imai į ki as kalbas. A o ūkis Filoso ija i gim oji kalba Įž algos / Insigh s 293 a p g aikiškųjų o iginalų i jų e imų į naująsias kalbas da labiau pas ebimas p isilie us p ie ikisok a ikų, ypač aip giliamin iškai mąs ančių i daugiap asmiš- kai kalbančių, kaip an ai He aklei as, kū inių agmen ų. Ne A is o elio, ku io a ojamos iloso inės są okos jau i usios g iež ais e minais, min į leng iau pagauname skai ydami ne e imus, o g aikiškuosius jo ak a ų o iginalus – nepaisan o, kad senąją g aikų kalbą galbū mokame p asčiau nei sa o gim ąją a naująsias užsienio kalbas. Tad mums ne apsk i ai nekil ų okia absu diška min is, kad seno ės g aikų iloso ams nebu o jokio ski umo, ku ia kalba ašy i sa o nemi ingus eikalus, kaip i mums, šiuos eks us skai an iems, nė a jokio ski umo, ku ia kalba juos skai y i. Seno ės g aikai, ku dami Vaka ų iloso ijos, kaip isiškai naujo d asinio san ykio su ik o e, p ojek ą, oško pasiek i okį iloso inį pasaulio ma ymą, ku iame asmeninė egzis encinė mąs ančiojo pa i is bū ų sude in a su ge okai uni e salesne isos e ninės a poli inės bend uomenės pa i imi. Ski ingai nei ka ais manoma, an ikinio žmogaus mąs ymas nebu o nuasmenin as, nesusie- as su pa i imi. P iešingai – bū en iloso iškai apmąs y a konk e i egzis encinė an ikinio žmogaus pa i is leido jam su ok i ai, kas indi idualią kiek ieno pas- ki o žmogaus pa i į p anoks a i su eikia jai uni e salumo ma menį. P i alome a k eip i dėmesį į an ikinio mąs ymo kon eks e labai s a bų pa i ies i p igim- ies yšį: kaip konk e aus asmens pa i is gali ap i ak uali isai bend uomenei, apdama jos pa i ies dalimi, a ne įgy i da uni e salesnį kosminį ma menį, įmanoma su ok i ik įž elgus paski o asmens, asmenį i šijančios bend uome- nės i pačią žmonių bend uomenę p anoks ančios nežmogiškosios ik o ės p i- gim inį bend umą. Įs eig a kaip isiškai naujo san ykio su ik o e o ma, g aikų iloso ija, e lek uodama pasaulį i jame yks ančius p ocesus, p i alėjo a spin- dė i iek indi idualią asmens p igim į, iek p igim inius konk ečios poli inės bend uomenės bū ies ėmus, iek uni e salią iso kosmo, isos a kingos i ha moningos ik o ės p igim į. Bū en nuola inė an ikiniam mąs ymui būdinga a ož alga į p igim į leidžia su ok i i p igim inės kalbos – ki aip, a ian , gim osios kalbos – s a bą seno ės g aikų pa yzdžiu su okiamam iloso iniam mąs ymui. Pama inė pa i ies i p i- gim ies jung is, į ku ią siekiame a k eip i dėmesį, leidžia įž elg i ne ik an iki- nei, be i ki ų epochų iloso ijai i in s a bų konk e umo i abs ak umo, paski- ybės i uni e salumo, lokalumo i globalumo yšį: juk pa i į na ū aliai siejame su konk e umu i indi idualumu, o p igim į – su abs ak umu i uni e salumu, dėl o būdas, ku iuo pe asmeninę pa i į a andame p igim inę sa o pačių i isos ik o ės še dį, s eigia bend esnio pobūdžio aisyklę, a skleidžiančią, kaip, emdamiesi asmenine pa i imi, sa o p igim inį indi idualumą galė ume susie i su p igim iniu uni e salumu i jame įšakny i.