173Te minologija | 2012 | 19
Janio Endzelyno e minologinės įž algos
SOL ITA LABANAUSKIENė
Lie u iųkalbosins i u as
ESMINIAI ŽODŽIAI: bal ų kalbos, la ių e minologija, lie u ių kalba, e minologijos
p icipai
JanioEndzelyno140-osiomsgimimome inėms
<...> Kā bi ī e medu sūca,
Tā es ļaužu alodiņu.
Es saliku ā du ziedus,
Kā puķī es ainagā <...>
(išla iųliaudiesdainos)1
Indoeu opeis as, ga siausias XX a. la is as Janis Endzelynas (Jānis En-
dzelīns) gimė 1873 m. asa io 22 d. (pagal senąjį kalendo ių – 10 d.)
šiau ės La ijoje, ne oli Valmie os mies o. Mi ė 1961 m. liepos 1 d.
Kuoknesėje, palaido as Rygoje, Rainio kapinėse. Jam p ieš daugiau kaip
pusšim į me ų bu o lem a ap i ienu didžiausių la ių kalbininkų.
Šiame s aipsnyje umpai p is a oma J. Endzelyno mokslinė eikla,
kalbinės nuos a os, ypa ingas dėmesys ski iamas jo e minologinėms
pažiū oms.
La ių milžinas2, kaip jį apibūdina dauguma mokslininkų, J. Endzely-
nas kalbo y ą s udija o Es ijoje ( uo me u Do pa o, daba iniame Ta u
uni e si e e) i Uk ainoje ( uome inėje Rusijos impe ijoje bu usiame
Cha ko o uni e si e e). Pi mosios jo mokslinės publikacijos pasi odė
s uden a imo me ais pseudonimu Kaugu ie is(pagal gimimo ie ą Kau-
gu ų alsčiuje) (Zī iņae 2012). Nuo 1920 m. iš Cha ko o pe sikėlė į
Rygą i p adėjo di b i La ijos als ybiniame uni e si e e. 1920 m. jo
inicia y a čia įs eig as bal ų ilologijos sky ius, ku iam isą laiką pa s i
ado a o. J. Endzelynas skai ė la ių kalbos ku są, dės ė lie u ių i p ū-
1 Žodžiai apie kalbą im i iš ienos J. Endzelyno mėgs amiausių dainų.
2 Pi masis aip J. Endzelyną pa adino K. Būga.
174 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos
sų, senąsias ge manų kalbas, sansk i ą i ki us lyginamosios kalbo y os
dalykus. Jo paskai os pasižymėjo nepap as u sis emingumu, ak ų gausumu,
p eciziškumu (Sabaliauskas 1962: 305). J. Endelynas lais ai naudojosi į ai-
ių kalbų ak ais, susiedamas juos į logiškai aiškią, ikslią sis emą.
Nė ienas la ių mokslininkas nebu o iš ink as okios daugybės įs aigų
i o ganizacijų na iu kaip J. Endzelynas – jis bu o ne ik Eu opos (Čeki-
jos, Es ijos, Olandijos, Suomijos, Š edijos, Vokie ijos i k .), be i Ame-
ikos ling is ų d augijos ga bės na ys (EL1972: 155). Pe šešiasdešim su
i šum me ų ukusį in ensy ios mokslinės eiklos laiko a pį kalbo y i-
ninkas paskelbė pe 300 da bų la ių, usų, okiečių, lie u ių, i alų, p an-
cūzų, lenkų kalbomis. Iš pama inių J. Endzelyno bal is ikos da bų minė-
ini: Славяно-балтийскиеэтюды(Sla ųi bal ųe iudai), 1911 m.; Sen-
p ūšu aloda (Seno ėsp ūsųkalba), 1943 m.; Bal u aloduskaņasun o -
mas (Bal ųkalbųga saii  o mos – 1957 m. išleis a lie u ių kalba), 1948 m.;
Ie adsbal u iloloģijā (Bal ų ilologijosį adas), 1945 m. S a bu paminė i
1951 m. an ą ka ą Rygoje išleis ą La iešu alodasg ama ika(La ių
kalbosg ama iką)3, ku ioje, aiškindamas la ių kalbos ak ų is o iją, J. En-
dzelynas dažnai ėmėsi i lie u ių kalba. „Tam ik a p asme šį eikalą
galima laiky i pi mąja bal ų kalbų g ama ika, ku la ių kalbos ak ai pa-
eikiami pi moje ie oje“ (Sabaliauskas 1982: 109).
1921–1940 m. J. Endzelynas edaga o žu nalą Filologubied ības aks i
(Filologųd augijoss aipsniai, išleis a 20 nume ių). Dauguma kalbininko
da bų sudė a į ke u omę da bų ink inę Da buizlase, ski ą bal is ikos,
lyginamosios is o inės kalbo y os, la ių e nogenezės, dialek ologijos, o-
ponimikos, kalbų kon ak ų, ak ualiems la ių kalbos kul ū os, leksikog a-
ijos i k . s ičių klausimams ap a i.
BENDRINĖS KALBOS NORMINIMO PAŽIŪROS
Dainos Ny inios žodžiais a ian , J. Endzelyno eo ines pažiū as galima
susis emin i, emian is į ai iapusiais mokslinio palikimo y imais (Nī iņa
1972: 12).
J. Endzelynas ka u su ki u ga siu la ių kalbininku Ka liu Miūlenbachu
(Kā lis Mīlenbahs) išplė ojo i į i ino pag indinius la ių kalbos no mi-
nimo p incipus. Mokslininkas, sekdamas Leipcigo mokyklos ling is ais,
sk upulingai nag inėjo kiek ieną kalbos de alę į ai iuose jos aidos e a-
3 1958 m. už šį da bą J. Endzelynui – pi majam mokslininkui La ijoje – bu o ski a Lenino p emija.
175Te minologija | 2012 | 19
puose. Jam bu o s a būs ne ik is o iniai la ių kalbos duomenys – siek-
damas objek y aus e inimo, jis siūlė im is lyginimo, . y. sa o kalbos
eiškinius lygin i su giminiškomis kalbomis (Po ī e 1973: 70).
„Ta p s a biausių kalbos no minimo p incipų J. Endzelynas mini a an-
ką. Jau pa s oks p incipas eiškia am ik us p a adimus – inkdamiesi ką
iš kelių, ko no s u ime a sisaky i. Tad ne pap as a a anka y a a sakingas
da bas, s a bu paim i, kas inkamiausia i e ingiausia, o a sisaky i p as-
esnių i ne eikalingų a ian ų. No minamasis da bas ien a anka nesi i-
boja, eikia ku i i isai naujų, kalboje nesančių a iš jos iesiogiai nepa-
im ų eiškinių“ (Kniūkš a 2001: 142).
Kaip i Jonas Jablonskis, J. Endzelynas žiū ėjo gim osios kalbos g ynu-
mo. A i ai i g iež ai, k i iškai kėlė kalbos klaidas, ne aisyklingumus.
P o eso iui bu o būdingas išo inis ikslumas (Ādamsons 1999: 5), kalbinis
ko ek iškumas: žodžių eikšmės paisymas, g ama inis aisyklingumas i
skambumas (Celmiņa 1999: 36). To jis eikala o i iš kiek ieno kalban-
čiojo bei ašančiojo.
La ių kalbininkė Tama a Puo y ė (Tamā a Po ī e) iš a dija šiuos J. En-
dzelyno kalbos no minimo k i e ijus: 1) žodžių o mų a ba kons ukcijų
senumas, 2) žodžių o mų a ba kons ukcijų a ojimo adicija i papli-
imas, 3) analogija, 4) seman inis žodžio dalių aidmuo, 5) kalbos ekono-
mija, 6) aiškumas, 7) aisyklingumas (Po ī e 1973: 71–74).
Ku damas bend inės kalbos no mas, didelę eikšmę J. Endzelynas ei-
kė la ių liaudies dainoms (Endzelīns I: 31). Jo nuomone, senosios liau-
dies dainos – ienin elis y as la ių kalbos šal inis, os kalbos, ku ia
p aei yje kalbėjo la iai, nemokėję nei s e imų kalbų, nei bend a o o-
kia kalba, ku ioje bū ų bu ę ge manizmų i sla izmų (Endzelīns III2:
236–237).
Mokslininkas pab ėžė kaimyninių kalbų eikšmingumą. J. Endzelynas
kaip pa yzdį la ių kalbai odė lie u ių kalbą, dažnai sa o y inėjimuose
aikė lie u ių kalbos ak us (Nī iņa 1972: 11). Tai ma y i i Jung inėse
Ame ikos Vals ijose išleis oje knygoje P o eso aJ.Endzelīnaa bildes.Rīgas
la iešubied ības alodniecībasnodaļassēžup o okoli1933–1942 (P o eso-
iausJ.Endzelynoa sakymai.Rygosla iųd augijoskalbo y ossky iaus
posėdžiųp o okolai1933–1942), p z.:
Kā pa eizi sauk „gal as plikumu“ (Die Gla ze, плешь)? A b.: Glika eks ā a o-
dams ā ds „pleĩķis“, be as a sa u ķskaņu na la isks. De ē u ie ies jaunu
ā du „pleĩce“, kas a bils u lš. „pleĩkė“ (Endzelīns 2001: 23).
176 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos
Vai pa eizi – „esamība“ (das Sein)? A b.: šai nozīmē labāk sacī „esme“ (kā lš.
esm) un „i a“. Abu šo ā du nozīmes a ē u šķi (Endzelīns 2001: 24).
„A eljē“ ā da ie ā, kas i bez la iskas galo nes, a ē u lie o ā du „di bīk-
la“ (sal. a lš. di byklà) un P iekulē pazīs amu e bu „piedi b “ = pie aisī )
(Endzelīns 2001: 32)4.
Minė uose Rygosla iųd augijos posėdžiuose bu o nag inėjami sin ak-
sės, s ilis ikos, ašybos, e minologijos i ki ų s ičių klausimai. Juose da-
ly a o i Lie u os a s o ai – Pe as Jonikas i Jonas Kabelka.
Lie u ių kalbą J. Endzelynas išmoko sa a ankiškai i ji jam apo ne ik
pagalbine p iemone ki oms kalboms i i, be i iesioginiu y inėjimo
objek u (Sabaļausks 1959: 23). Į lie u ių žu nalus (Lie u ių au a,A chi-
umPhilologicum) ašė s aipsnius, domėjosi kul ū iniu Lie u os gy eni-
mu. J. Endzelynas su dideliu nuoši dumu isuome minėda o kalbinin-
kus – lie u į Kazimie ą Būgą i es ą Paulių A is ę (Paul A is e) (Bi ī e-
Mu ele 1999: 25). K. Būgą la ių mokslininkas ska ino ei i žodynininko
keliu (Vosyly ė 1956: 88). Nepami š as liko i J. Jablonskis. Jį J. Endze-
lynas minėjo kaip moky oją, išmokiusį eo inių dalykų i padėjusį a -
ky i e miniją.
J. Endzelyno ecenzijose, ašy ose i p ieš An ąjį pasaulinį ka ą, i po-
ka io me ais, ypač a siskleidžia kalbos nuos a os. Rašydamas apie eks ų
e imus, jis siūlė kiek galima labiau paisy i o iginalo, be i nesk iaus i
sa osios kalbos (Endzelīns I: 656). Pasak jo, u i bū i įsijaučiama į kalbos
d asią, gy as į. Naujai žodžio o mai iš es i J. Endzelynas įk ėpimo sem-
da osi iš ašy ojų.
Valen ina Skujinia (Valen īna Skujiņa) pab ėžė, kad J. Endzelynas
laikėsi nuomonės, jog kalba y a gy as o ganizmas, ku is mainosi i
obulėja ka u su isuomene. Todėl dažnai ai, kas laikoma eisinga
ienu laiko a piu, po ku io laiko gali pasi ody i nebe inkama (Skujiņa
1972: 27–28).
4 Ve imas: Kaip aisyklingai adin i „nuplikusią gal os ie ą“ (Die Gla ze, плешь)? A s.: Gliko eks e an-
dame žodį „pleĩķis“, be jis, ku iame y a ga sas ķ, nė a la iškas. Reikė ų į es i naują žodį „pleĩce“, ku is
a i ik ų lie . „pleĩkė“ (Iš Kalbo y os sky iaus posėdžio, į ykusio 1933 m. g uodžio 7 d., ku iam ado a o
J. Endzelynas).
A aisyklingas žodis „esamība“ (das Sein)? A s.: šia eikšme ge iau adin i „esme“ (kaip lie . esmė) i
„i a“. Abiejų žodžių eikšmes eikė ų a ski i (Iš Kalbo y os sky iaus posėdžio, į ykusio 1933 m. g uodžio
21 d., ku iam ado a o J. Endzelynas).
Vie oj žodžio „a eljē“, ku is ne u i la ių kalbai būdingos galūnės, ge iau bū ų a o i žodį „di bīkla“
(plg. lie . di byklà) i P iekulėje žinomą eiksmažodį „piedi b “ = p i aisy i) (Iš Kalbo y os sky iaus posė-
džio, į ykusio 1934 m. ugsėjo 27 d., ku iam ado a o J. Endzelynas).
177Te minologija | 2012 | 19
TERMINOLOGIJOS DARBO PRINCIPAI
P ak inę kalbos eiklą J. Endzelynas p adėjo XIX i XX amžių sandū-
oje, . y. uo me u, kai y a o indi idualūs la ių au o ių suku i nesu-
no min i žodžiai. Tuo laiko a piu, kaip eigia la ių e minologė V. Sku-
jinia, La ijoje da nebu o suda y ų e minų kū imo p incipų (Skujiņa
1972: 17).
V. Skujinia y a ašiusi apie ga saus la ių kalbininko nuopelnus e mi-
nologijai. Pasak jos, J. Endzelynas nė a paskelbęs a ski o e minologijos
p oblemoms ski o y imo, ačiau jo nuomonę šio mokslo klausimu gali-
ma susida y i, pe skaičius knygą Dažādas alodaskļūdas (Į ai ioskalbos
klaidos) (I leid. 1928 m., IV leid. 1932 m.), aip pa a ski us s aipsnius
iš jo edaguo ų knygų (P. Ozoliņa Valodasp aksesjau ājumi(Kalbosp ak-
ikosklausimai) (1935) i V. Rūķe Valodasun aks ībasjau ājumi (Kalbos
i  ašybosklausimai) (1940)) (Skujiņa 1972: 23).
J. Endzelynas e minologijos klausimais ašė s aipsnelius, ku ie išspaus-
din i pe iodiniuose leidiniuose, pa yzdžiui, Dzim enesVēs nesis(Tė ynės
žinios), La ijasSa gs(La ijossa gas),La is,La juMēneš aks s(La ių
mėnesinisleidinys), Skolo ājuA īze (Moky ojųlaik aš is) i k . Jis e mino-
logijos da bais p isidėjo p ie la ių kalbos e minijos a kybos.
1919 m. p adžioje Pe e bu ge suda y a pi moji la ių kalbos e mino-
logijos komisija – La ju e minukomisija(La ių e minųkomisija). Tų
pačių me ų asa ą Š ie imo minis e ijos siūlymu e minologijos komisija
įku iama i Rygoje, ku i bu o suski s y a į sekcijas i a kė į ai ių s ičių
e minus. Ji eikė iki An ojo pasaulinio ka o. Te minologijos komisijai
bu o pa aldi speciali kalbo y os komisija, ku ią suda ė 7 na iai: J. Endze-
lynas (į eiklą įsi aukė 1920 m.), E nes as Blesė (E nes s Blese), Paulas
Dalė (Pauls Dāle), Vilis Plūduonis (Vilis Plūdonis), Lina das Laicenis
(Lina ds Laicens) i k . – šios komisijos užduo is bu o pa ik in i sekcijo-
se a lik o da bo kalbinę dalį (Skujiņa 2002: 16). J. Endzelynas bu o pa-
ski as konsul an u. 1922 m. komisija išleido Zinā niskās e minoloģijas
ā dnīca(Te minologijosžodyną), ku iame e minai pa eik i usų, okiečių
i la ių kalbomis. Čia publikuo i daugiau kaip dešim ies s ičių e minai:
kalbo y os, iloso ijos, eisės, inansų, meno, chemijos, ma ema ikos i k .
Te minologijosžodynepa eikiami la iškos kilmės e minai (liaudies e mi-
nai, naujada ai) i s e imžodžiai. Vis dėl o žodyne ne ūks a i pu izmo:
į 1922 m. žodyną šalia a p au inių žodžių bu o eikiami di b inai suku -
i nesup an ami e minai (G abis 2006: 224), p z.: ine ce–ku ība,klien s–

178 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos
pienāksnieks, koe icien s– eizulis,ko ido s– s a peja,signalizācija– ziņdo-
šana, empe a ū a– sil kāpe, ēze–dē si k . Kaip ma y i,La ių e minų
komisija bandė išgui i didžiąją dalį a p au inių žodžių (juos J. Endzelynas
da adino mode niomiss e imybėmis), keisdama juos naujažodžiais. Spau-
doje bu o skelbiamos apklausos – okiu būdu į e minijos kū imą bu o
į auk a i isuomenė.
Pasi odžius Te minologijosžodynui, žiniasklaidoje jį im a aš iai k i ikuo-
i. J. Endzelynas iešai paskelbė is laiškus, ski us ienam iš k i ikų –
medicinos mokslų dak a ui He manui Buduliui, ku is žodyną pa adino
„s ip iai pa i šu inišku“ e minologijos klausimais (plačiau ž . Endzelīns
iii2: 127–133). La ių kalbininkas pa ašė g iež ą a sakymą, ku iuo pap ieš-
a a o nepag įs ai i absu diškai k i ikai. A sakymo o mos laiškuose jis
nu odė ne ik H. Budulio išk i ikuo ų e minų pasi inkimo mo y us, be
i apib ėžė e minų kū imo p incipus. T ižodžiai e minai J. Endzelyno
laikomi nebe e minais, o apib ėž imis, pa yzdžiui, elpas īkles āks(an -
ge klis). Jo manymu, s a bu, kad pi miausia bū ų su ink i isi liaudyje
a ojami žodžiai, o ik po o galima g ieb is žodžių da ybos (Skujiņa
1972: 22). Be galo eikšmingas, mokslininko nuomone, specialis ų i kal-
bininkų bend ada bia imas.
T ečiame i ke i ame XX a. dešim me yje La ijoje yko pakankamai
in ensy us e minų kū imo da bas, ačiau ai bu o da oma nesis emingai,
nede inan i nekoo dinuojan į ai ių s ičių e minijos (Skujiņa 2002: 18).
J. Endzelynas apgailes a o, kad ku dami e minus, lie u iai su la iais
a pusa yje neside ino – aip galima bu o suda y i nemažai bend ų abiem
au oms e minų (Endzelīns III2: 373). Jo manymu, laikui bėgan e mi-
niją eikia is pa aisy i, a naujin i, papildy i.
La ių kalbininkas y a edaga ęs ne ieną žodyną, a p jų i kelis e -
minų žodynus. 1939 m. išleis as d ikalbis e minų žodynas Vāciski-la is-
kaelek o echniskā ā dnīca5 (La ijas Elek o echniskās bied ības e mi-
noloģijas komisijas sakopojums. [Red. J. Endzelīns]. Rīgā, 1939) (Vokie-
čių–la iųkalbųelek o echnikosžodynas), ku io e minus pe žiū ėjo J. En-
dzelynas. Tai bu o pi masis elek o echnikai ski as žodynas, ku iame
šalia okiškų e minų bu o pa eiki i la iški (apie 5000 e minų). Pasak
5 La . „elek o echninis žodynas“. J. Endzelyno nuomone, pagal la ių kalbos adicijas aisyklingas pa a-
dinimas bū ų elek o ehnikā ā dnīca(elek o echnikosžodynas), nes kilmininko o ma eiškia p iklausymą,
o p iesagos -inis ediniu žymimi ūšiniai san ykiai, pobūdis. Bū en okiais a ejais usų i okiečių kal-
bose a ojamas būd a dis (Skujiņa 1999: 104–105).
179Te minologija | 2012 | 19
V. Skujinios, 1939 m. žodynas pa i ino, kad uome inė la ių in eligen-
ijos eikla da ė ge ų ezul a ų – didžioji e minų dalis a ojama i da-
ba inėje kalboje. Tai, isų pi ma, umpi i pa ogūs e minai – galūnės
-e ediniai, i , an a, sudu iniai e minai. Pažymė ina, kad dalis la iškų
e minų suda y i pagal okiečių kalbos pa yzdį (Skujiņa 1999: 101).
Minė ini keli J. Endzelyno edaguo i žodynai, ku iuose jis ik ino ne
ik ko ek ū ą, be i aisė e minus, nomenkla ū inius pa adinimus i api-
b ėž is (Bibliog a ija 1958: 11):
La iešupa eiz aks ības ā dnīca(La ių ašybosžodynas). Sakā . Ed. Ozoliņš.
Red. J. Endzelīns, Rīga, 1924.
S eš ā du ā dnīca(S e imžodžiųžodynas). Sakā . Ed. Ozoliņš. Red. J. En-
dzelīns, Rīga, 1926.
Tau saimniecības ā dnīca (Tau osūkiožodynas). 1.–4. [Nenobeig a]. Gal .
edak o s: E. Dunsdo s. Redak o i: A. Aizsilnieks, K. Bē ziņš, L. Šulcs. Valo-
das edak o i: J. Endzelīns, E. Hauzenbe ga-Š u ma. K ie u alodas edak ise
N. Sinaiska-Lapa. Rīga, 1943–1944.
Auziņš A., Kleinbe gs F. un Plos nieks F. Vāciski-la iskig āma ūpniecības
e mini(Vokiečių–la iųkalbųknygųp amonės e minai). Red. A. Augs kalns.
[Ko ek ū ā g āma u ska īja p o . J. Endzelīns un de a dažus p iekšlikumus un
aiz ādījumus]. Rīga, 1940.
La iešu, ācuunk ie ug āma ūpniecības ā dnīca(La ių, okiečiųi  usų
kalbųknygųp amonėsžodynas). Sakā . A. Auziņš, (Vā dnīcas nomenkla ū u
ediģējis p o . J. Endzelīns), Rīga, 1942.
Iš šių žodynų galima sp ęs i apie la ių mokslininko kalbines pažiū as,
aip pa apie e minų suda ymo k i e ijus. Dauguma juose eikiamų e -
minų modelių y a p oduk y ūs i šiandien.
Milžinišką da bą J. Endzelynas a liko d auge su K. Miūlenbachu eng-
damas ieną didžiausių la ių žodynų La iešu alodas ā dnīca(1923–
1932) (La iųkalbosžodynas). Žodyne gausu a mybių, ku ios su eikia
galimybę a o i i pildy i daba inę e miniją (ž . Skujiņa 1972: 30). Šis
žodynas da s a bus i uo, kad čia galima as i daug lie u ių kalbai nau-
dingos e imologinės medžiagos.
Di bdamas p ak inį e minologijos da bą, J. Endzelynas a k eipė dėme-
sį į žodžių da ybą. Jis pab ėžė žodžių da ybos p iemonių iena eikšmiš-
kumą (Skujiņa 1972: 24), . y. bū inumą a siž elg i į kiek ienos žodžio
dalies seman inį aidmenį ( unkciją). Suda an abs akčios eikšmės edi-
nius, J. Endzelynas p oduk y iausia p iesaga laikė -ība (in ensy esnėms
a ba pas o esnėms ypa ybėms pa adin i), p z.: ag īnība„anks y umas“,
dīdzība„dygumas“, noda binā ība „ap ūpinimas da bu; užim umas“, no u-
180 Sol i a Labanauskienė | JanioEndzelyno e minologinėsįž algos
ība „pas o umas“ i k . Požymiui a ba būsenai į a dy i jis a ojo p ie-
sagos -ums edinius. Šio ipo ediniai u i konk e esnę eikšmę, jie a -
ojami no in pa adin i a ski ą a ejį a ba laikiną būseną, p z.: nopie nums
„ im umas“, pa iesums„ eisingumas“ i k .
J. Endzelynas siūlė naujus e minus da y i su galūne -e: okie ediniai
u i umpesnę o mą i labiau apibend in ą eikšmę, . y. gali pa adin i
i eiklos p ocesą, i ezul a ą (Saule-Sleine 1972: 11), p z.: aizdedze „už-
degimas“, bīde „šly is“, slīde„slydimas“ i k .
La ių kalbininkas k ie ė nuošaly nepalik i i dū inių, ku iuos pa ogu
a o i, nes jie ienu žodžiu leidžia iš eikš i sudė ines są okas (a i inka
e minų umpumo eikala imą) (Skujiņa 1972: 11), p z: da bie ilpība„da -
bo imlumas“, sausumiz u ība„a spa umas saus ai“, ziemcie ība„a spa umas
žiemai“ i k .
Į la ių kalbos e miniją J. Endzelynas į aukė daug naujų žodžių, be
ku ių neapseinama i daba inėje e minijoje. Nemažai jo pasiūly ų e -
minų, ypač suda y ų su p iesagomis i galūnėmis bei dū inių, įsi i ino
daba inėje la ių kalboje, p z.: ap umsums „už emimas“, a ieksme „san-
ykis“, dā zeņi „da žo ės“, do umi „duomenys“, dzinēj a s„smag a is“, iz-
i dums„išsi e žimas; p o ūkis“, laimes s „laimėjimas“, p ie ā ds„p ie-
linksnis“, pā s ā is„a s o as“, ide „aplinka“, ziede „ epalas“ i k .
J. Endzelynas ypa ingą dėmesį sky ė analogijai. Suda ydamas naujus
žodžius, jis aikė panašių, jau esančių la ių kalboje, žodžių modelius
(Po ī e 1973: 71–72). La ių kalbininkas nea me ė žodžių da ybos pagal
ki ų kalbų pa yzdžius.
Kalbos u inimo p iemonės, pasak J. Endzelyno, y a žodžių skolinima-
sis iš a mių, aip pa iš lie u ių a p ūsų kalbų a ba sa ų da ymas. Sa o-
sios kalbos leksiką, kaip s a biausią e minijos šal inį, y a pab ėžęs i lie-
u ių e minologijos eo ijos kū ėjas S asys Šalkauskis (plačiau ž . Šal-
kauskis 1991: 24–60).
Po An ojo pasaulinio ka o 1946 m. bu o įs eig a La ijos ( uome da
TSR) Mokslų akademijai pa aldi Te minologijos komisija (pi miausia bu-
o pa adin a La iešu alodas e minoloģijasunpa eiz aks ībaskomisija
(La iųkalbos e minologijosi  ašyboskomisija), ėliau pa adinimas su-
umpin as i pe adin as į La iešu alodas e minoloģijaskomisija(La ių
kalbos e minologijoskomisija) (Skujiņa 2007: 5)). J. Endzelynas apo Kal-
bos i li e a ū os ins i u o Kalbos sky iaus moksliniu ado u. Šalia kapi-
alinių la ių kalbos y inėjimų J. Endzelynas ado laiko i ak ualiems
kalbos p ak ikos bei e minijos klausimams. Tuome inė La ijos TSR
181Te minologija | 2012 | 19
Mokslų akademija ėmė leis i laik aš į Zinā ņuakadēmijas ēs is (Mokslų
akademijosžinios) i kaip a ski ą p iedą – Te minologijos komisijos biu-
le enius (pe 30 me ų išėjo 42 e minų biule eniai). Juose bu o dedami
komisijos išnag inė i i ap obuo i la iški į ai ių s ičių e minai i usų
kalbos e minų a i ikmenys. Tad nuo 1946 m. iki 1955 m. J. Endzelynas
da ba osi Mokslų akademijos La ių kalbos e minologijos komisijoje,
ašė a siliepimus apie mokslo, meno i echnikos s ičių e minus, juos
ikslino i kū ė naujus žodžius. Te minų da ybos klausimais e ingas
konsul acijas jis eikė daugeliui specialis ų (Skujiņa 1972: 30).
Nuo 1946 m., įkū us La ijos Mokslų akademijos Kalbos i li e a ū os
ins i u ą, J. Endzelynas ado a o kalbos sky iui, o ėliau iki pa mi ies –
žodynų sek o iui.
IŠVADOS
J. Endzelynas – ne ik ienas žymiausių la is ų, be i bal is ų. Jis y a
ienas iš pag indinių la ių kalbos no minimo p incipų suda y ojų. J. En-
dzelyno p incipų esmė – g iež ai laiky is kalbos is o ijos ak ų, lygin i su
giminiškomis kalbomis, a ink i, kas inkamiausia i e ingiausia, laiky-
is kalbos g ynumo, g ama inio aisyklingumo, skambumo i paisy i žo-
džių eikšmių.
Sa o eo iniais i p ak iniais da bais mokslininkas p isidėjo p ie la iškos
e minijos kū imo. Jo eo inės pažiū os, ski os e minologijos p oblemoms
sp ęs i, iš yškėja iš kalbos p ak ikos eikalams ski os knygos Į ai ioskal-
bosklaidos, į ai iuose la iškuose laik aščiuose i žu naluose pasi odžiusių
s aipsnelių, edaguo ų e minų, s e imžodžių i ašybos žodynų bei kny-
gų. Ve ingos medžiagos lie u ių e minijai galima as i J. Endzelyno i
K. Miūlenbacho eng ame La iųkalbosžodyne.
Didelę eikšmę mokslininkas eikė liaudies kalbai, ją laikė ienu iš pa-
g indinių e minijos šal inių. Jis siūlė ku i naujada us ik ada, kai ne-
andama liaudyje a ojamo žodžio. La ių kalboje p oduk y iausia p ie-
saga laikė -ība i -ums, siūlė naujus e minus da y i su galūne -e i ne-
eng i dū inių ( umpumo k i e ijus).
La ių kalbininkas nep ipažino ilgų, ap ašomojo pobūdžio e minų –
ižodžiai e minai jo bu o laikomi apib ėž imis. Jis ypač pab ėžė kalbi-
ninkų i į ai ių s ičių specialis ų bend ada bia imą.
J. Endzelyno dėka la ių e minija bu o plė ojama, pildoma i a koma,
o nemažai jo suku ų e minų ebe a ojama i daba .