Terminology and text linguistics

1Terminologija | 2011 | 18 Terminologija ir tekstų lingvistika Á G o T A F ó R I S Károli Gáspár universitetas, TERMIK Europos terminologijos asociacija Pagrindiniai žodžiai: terminas, sąvoka, terminologija, tekstas, tekstų lingvistika 1. Įžanga Pagrindinė kalbos funkcija yra koduoti, saugoti ir perduoti visuomenės sukauptas žinias. Kalbos struktūrą ir sudėtingus kalbos naudojimo procesus skirtingomis kalbų mokslo šakomis vertina skirtingais būdais. Terminologija ir tekstinė lingvistika tiria kalbos naudojimo aspektus iš skirtingų perspektyvų ir naudojant skirtingus metodus. Terminologijos tyrimai sutelkia dėmesį į terminą ir laiko jį pagrindiniu vienetu. Teksto lingvistikos tyrimuose tiriamas tekstas. Abiejuose požiūriuose svarbūs klausimai yra informacijos, kurią turi tiriamasis vienetas, rūšis ir tai, kaip jis tai daro. Sąvokos yra teksto dalis. Pavyzdžiui, terminų ekstraktoriai remiasi terminų vaidmeniu tekste; jie dirba naudojant skirtingus metodus, pvz., sąrašo leksikinius vienetus arba jų kolokacijas pagal jų pasitaikymo dažnį tekste, arba atsižvelgia į kitus teksto bruožus, ištraukiant terminus. Abiejose srityse buvo sukurti keli modeliai, skirti tyrimams atlikti ir išvadoms išreikšti. Jie buvo išsamiai paskelbti daug kartų (pvz.: Melcuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1971; Halliday, Hasan 1976; Petőfi 1979; Beaugrande, Dressler 1981; Károly 2007; Sager 1990; Laurén, Picht 1993; Temmerman 2000; Budin 2001; Cabré 2003). Pastaruoju metu Vengrijos kalbos kursų knygų tyrimas įgijo ypatingą svarbą Vengrijoje, ir buvo paskelbti keli straipsniai apie tekstų pedagoginį tyrimą, kurių dauguma yra kiekybiniai tyrimai. Aš prisijungiau prie šios mokslinių tyrimų linijos su vadinamaisiais "kokybine terminologija" tyrimais ir ieškau teksto lingvistikos aspekto, kuris galėtų būti susijęs su 2 Á. Fóris | Terminologija ir tekstų lingvistika, palyginti su terminologija (rezultatai buvo paskelbti mokslinių tyrimų ataskaitose ir iš dalies "Fóris 2006", 2010b). Kita sritis, kurią tyrinėjau, yra terminologijos ir žodynų be masto tinklai (pvz.: Fóris 2007, 2008). Tekstuose tinklai yra keliuose lygmenyse. Teksto struktūra yra tinklas, kuris užtikrina sanglaudą. Tinklas tarp sąvokų sukuria nuoseklumą, kuris pasirodo kaip sąvokų suformuotų žinių konfigūracija. Tekste esantys tinklai yra susiję su išoriniais tinklais, tokiais kaip autoriaus žinių tinklas, gavėjo išankstinių žinių tinklas ir jų intertekstualinė istorija. Beaugrande'o ir Dressler'o "Įvadas į tekstinę lingvistiką" suteikia pagrindą palyginti ir kontrastuoti tam tikrus tekstinės lingvistikos ir terminologijos aspektus. Todėl šiame straipsnyje siekiama aptarti klausimus, kurie atlieka lemiamą vaidmenį koduojant ir dekoduojant žinias tekste. 2. Teksto lingvistika ir terminologija Tekstas sukuriamas naudojant kalbos žodinius ir rašytinius ženklus. Tekstas ne tik užkoduoja informaciją, bet ir užtikrina jos platinimą erdvėje ir laiku. Priklausomai nuo informacijos pobūdžio, tekstai gali turėti skirtingą struktūrą ir ilgį. Tekstas visada egzistuoja kažkokioje fizinėje erdvėje, pasirodo ribotoje erdvėje ir laiku, bet jo kognityvinis santykių tinklas yra neribotas tiek erdvėje, tiek laiku. Tekste informacija apie sąvokas užkoduojama terminų pagalba; Todėl, studijuojant tekstus, reikia konkrečiai atkreipti dėmesį į terminų vaidmenį tekste. Tekstai gali būti tiriami iš įvairių požiūrių. Tikslu orientuotas tyrimas gali atskleisti bendrą tekstų struktūros principą, tekstų ir natūralios kalbos ryšius, tekstų struktūros ryšį su užkoduota informacija arba tekstų ryšį su kitais bendravimo proceso komponentais. Tekstų lingvistikos tyrimuose buvo atrasta daugybė šių temų išvadų (pvz. Melcuk, Žolkovskij 1970; Dressler 1972; Beaugrande, Dressler 1981 m., 2002 m.; Petőfi 1990 m.). Terminologija ir tekstinė lingvistika tiria žinių kodavimo ir platinimo klausimus iš skirtingų pradinių taškų ir metodų. Terminologijos tyrimai sutelkia dėmesį į šį terminą, ir jis laikomas pagrindiniu vienetu. Šie tyrimai vertina kodavimo procese sukurtą tekstą ir nustato terminų vaidmenį tvarkant informaciją. Teksto lingvistikos tyrimai sutelkia dėmesį į tekstą kaip mokslinių tyrimų dalyką. Tekstas yra 5Terminologija | 2011 | 18 nagrinėjamas sudėtingoje informacijos tvarkymo santykių tinkle ir apibūdinami vidinio ir išorinio poveikio bruožai. Šiuo požiūriu terminas netiesiogiai pasirodo kaip lingvistinis komponentas, kuris organizuoja kognityvinį informacijos turinį per lingvistinį kodą. Šie du mokslinių tyrimų metodai turi bendrą dalyką: žinių saugojimo ir organizavimo tyrimą. Nepaisant skirtingų požiūrių ir tyrimų metodų, išvados gali būti įtrauktos į bendrą sistemą, jos viena kitą papildo ir stiprina. Žinojimo metu formuojamos sąvokos, kad būtų galima nustatyti pasaulio elementus, ir šios sąvokos yra struktūrizuotos į sistemą mąstymo procese, kad būtų galima lengvai tvarkyti pasaulio įvairovę. Koncepcijos lingvistinis ženklas yra terminas, o terminų klasifikavimo sistema vadinama terminologija. Žodis yra neatskiriama termino dalis, ir jis apibūdinamas terminologijos duomenų bazėse, žodynuose, standartuose ir t. t. kaip apibrėžimai. Pierre'o Lévy straipsnis apie intelektualų atsakomybę atkreipė įvairių sričių mokslininkų dėmesį į terminologijos klausimų svarbą. Vengrijos žurnalas "Információs Társadalom" (Informacinė visuomenė) šį argumentą nagrinėjo visą tomą (2008 m.). Lévy mato vieną kliūtį panaudoti kolektyvinės intelekto potencialą didelėje simbolinių sistemų įvairovėje ir fragmentuotume, o viena specifinė problema yra klasifikavimo sistemų apskritai ir terminologijos apskritai įvairovė ir nesuderinamumas (Lévy 2007: web, Lévy 2008: 9). Terminologija atlieka svarbų vaidmenį tiek teoriniuose, tiek empiriniuose tyrimuose, o tiksli terminologijos plėtra ir aprašymas yra mokslinės klasifikacijos ir mokslinių teorijų pagrindas. Žinios perduodamos per kalbą, o techniniai tekstai perduoda ne tik žinias, bet ir technines ir terminologines normas. Be to, tekstai yra plačiausiai paplitęs mokslinių tyrimų ir diskusijų priemonė. Teorijų ir modelių statusas daugumoje mokslų nėra geresnis už pripažinto diskurso būdo statusą. Pats mokslininkas negali priklausyti mokslinei bendruomenei, kol nepasiekė jos diskurso ir argumentavimo konvencijų" (Beaugrande, Dressler 1981: 211 […] 212). Iš to, kas pasakyta aukščiau, išplaukia, kad į mokslinius tekstus rekomenduojama žvelgti tiek iš teksto, tiek iš koncepcijos požiūrio. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tekstų ir jų turinčių terminų ryšiui, siekiant perduoti informaciją. Šio požiūrio tikslas - ištirti terminų vaidmenį tekste. 4 Á. Fóris | Terminologija ir tekstų lingvistika 3. Tekstualiteto standartai Galima atskirti keletą teksto tipų ir formų; Tekstai gali būti sukurti skirtingiems tikslams (litrinė eilėraštis ar aptarnavimo vadovėlis), turėti skirtingą ilgį (daugiadalis knyga ar telegrama) ir t. t., tačiau yra tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos turi visi sukurti tekstai. Šie charakteristiniai bruožai vadinami tekstingumo standartais. Šie principai susiję su ypatybėmis, kurios yra kalbinėse struktūrose, konceptualiuose santykiuose, bendravimo aspektuose ir kognityvinių procesų sistemoje ir atsispindi tekstuose. Teksto lingvistikos požiūryje į tekstų bruožus terminai nėra explicitiai nagrinėjami, tačiau jie visada yra netiesiogiai esami dešifruojant konceptualius santykius (koncepcijų santykius). Beaugrande ir Dressler (1981) mano, kad rašymo kūrinys yra tekstas, jei jis naudojamas diskurse ir atitinka septynis tekstingumo standartus. Tai yra sanglauda, nuoseklumas, intencionalumas, priimtinumas, informatyvumas, situacinumas ir intertekstualumas. Nors šie septyni standartai yra plačiai žinomi, toliau aš juos išsamiai aptariu (cituodamas) ir išsiaiškinsiu jų terminologinius aspektus. 1. […] Pirmasis standartas bus vadinamas nuoseklumu ir susijęs su būdais, kuriais paviršinio teksto sudedamosios dalys, t. y. tikrieji žodžiai, kuriuos girdime ar matome, yra tarpusavyje susiję sekos viduje. Paviršiaus komponentai priklauso vienas nuo kito pagal gramatines formas ir konvencijas, todėl sanglauda grindžiama gramatinėmis priklausomybėmis (Beaugrande, Dressler 1981: 3). Kohezija yra tekstą orientuota sąvoka, o tai reiškia, kad kohezija yra tekstų paviršiaus elementais (gramatiniais ir leksikiniais elementais bei savybėmis), kaip jie pasirodo fizinėje (žodinėje ar rašytinėje) teksto formoje. Jį galima tyrinėti lingvistiniais tyrimų metodais. Halliday ir Hasan sutaria, kad sanglauda yra gramatiniai ir leksikiniai santykiai; Jie įvedia ir paaiškina leksikos sanglaudos sąvoką, kuri rodo, kad teksto sąvokinis tinklas sudaro sanglaudą (Halliday, Hasan 1976: 238 […] 239; Hasan 1984). Hasan atskiria dviejų tipų leksikalinę koheziją: bendrą leksikalinę koheziją ir momentinius santykius. Tokie santykiai gali ir turėtų būti tiriami tiek bendrosios kalbos tekstuose, tiek konkrečiams tikslams parašytuose tekstuose. Leksiko-semantinių santykių tyrimas taip pat svarbus iš terminologinio požiūrio, nes termino, kuris nurodo sąvoką, žymeklis paprastai tekste pasirodo kaip tam tikras leksikinis vienetas. Gavėjas tekstą laikys nuosekliu 5Terminologija | 2011 | 18 vienetas, jei jame esantys terminai aktyvuoja tą patį jo ankstesnių žinių mentalinį vaizdą (koncepcijas ir konceptualius santykius). Todėl terminai, perduodami koncepcinę informaciją, žymiai prisideda prie teksto suderinamumo. Terminų lingvistinis komponentas leidžia įterpti terminus kaip esminius lingvistinio kodo elementus į teksto sąsają (Fóris 2010a). 2. […] Antrasis standartas bus vadinamas nuoseklumu ir susijęs su būdais, kuriais tekstinio žodžio sudedamosios dalys, t. y. sąvokų ir santykių, kurios yra paviršinio teksto pagrindas, yra tarpusavyje prieinamos ir svarbios. Koncepciją galima apibrėžti kaip žinių (kognityvinio turinio) konfigūraciją, kurią galima atgauti arba aktyvuoti daugiau ar mažiau vieningai ir nuosekliai mintyse […]...>. Ryšiai yra sąsajos tarp sąvokų, kurios kartu pasirodo tekstiniame pasaulyje: kiekviena sąsaja turėtų sąvokos, su kuria ji yra susijusi, pavadinimą. […] Kartais, nors ir ne visada, santykiai nėra aiškiai išdėstyti tekste, t. y. jie nėra tiesiogiai aktyvuojami paviršiaus išraiškos […] (Beaugrande, Dressler 1981: 4). Koherencija yra tekstą orientuota sąvoka, taip pat ta prasme, kad ji pasirodo fiziniame teksto egzistavime, ir ji gali būti tiriama ir nustatoma naudojant lingvistines priemones. Dėl pastarosios savybės šis tekstingumo standartas […] kartu su sanglauda […] priklauso lingvistikos sričiai. Šis bruožas reiškia tekstų kognityvinį turinį, kuris pasirodo tiek erdvėje, tiek laiku tarp plačių ribų. Kognityvinį turinį teikia sąvokos, o jų supratimą palengvina jų tarpusavio ryšiai. Sąvokas, nurodančias sąvokas, apima ypatingus ir laiko ryšius tarp žinios elementų, užkoduotų tekste. Svarbus mokslinių tekstų tikslas yra nuoseklus kognityvinio turinio sąvokos sistemos pateikimas. Terminai […] kaip sąvokų žymenys ir tuo pačiu metu jų reikšmės nešėjai […] vaidina svarbų vaidmenį tekstuose, jų tikslus ir nuoseklus naudojimas palengvina nuoseklumą. 3. […]Trečiasis tekstingumo standartas gali būti vadinamas ketinimu, susijęs su teksto kūrėjo požiūriu, kad įvykių rinkinys turėtų sudaryti glaudų ir nuoseklų tekstą, padedančią įgyvendinti kūrėjo ketinimus, pvz., platinti žinias arba pasiekti plane nurodytą tikslą[…] (Beaugrande, Dressler 1981: 7). Intencionalumas laikomas vartotojo orientuota sąvoka ta prasme, kad nors šis principas apibūdina tekstą, nes jis pateikiamas per lingvistinį kodą, jo tyrimas ir jo egzistavimo priežastis yra už teksto lingvistinių bruožų ribų. Teksto kūrėjas nustato 5 Á. Fóris | Terminologija ir tekstų lingvistika. Iš to išplaukia, kad teksto tikslas lemia, kaip pasireiškia sanglauda ir nuoseklumas; Pavyzdžiui, tekstų tikslinė auditorija ir tikslas yra svarbūs veiksniai: mokslinis tekstas gali būti parašytas ekspertams, turintiems plačias žinias šioje srityje, arba studentams, kurie tik susipažįsta su pagrindais. Todėl šis tekstingumo standartas yra pagrindinis mokslinio teksto bruožas, nes bet kokio tokio teksto (pvz., straipsnio, kursų knygos, standarto) kūrėjo tikslas yra pateikti konkrečią turinį ir žinių kiekį gavėjui. Žinios, esančios teksto kūrėjo mintyse, sudaro intencionalumo pagrindą naudojant terminus. Teksto prodiuseris pasirenka dalis, kurios atitinka jo ketinimus. Tiksli suderinamumas ir nuoseklumas gali būti pasiektas naudojant tinkamai parinktus terminus ir lingvistines struktūras. Intencionalumas peržengia fizinius teksto apribojimus ir remiasi santykiais tarp gamintojo ir gavėjo konceptualių sistemų. Gamintojas formuoja teksto konceptualinį turinį ir lingvistinę struktūrą, remdamasis savo žiniomis ir žiniomis, priskirtomis gavėjui, ir taip sukuriama sanglauda ir nuoseklumas. Todėl, norėdami sukurti glaudų ir nuoseklų tekstą, turime žinoti (arba bent jau daryti prielaidą), kas yra gavėjo žinios ir kokie yra tokios žinios terminai. 4. […] Ketvirtasis tekstingumo standartas būtų priimtinumas, susijęs su teksto gavėjo požiūriu, kad įvykių rinkinys turėtų sudaryti glaudų ir nuoseklų tekstą, turintį tam tikrą naudą ar reikšmę gavėjui, pvz., įgyti žinių arba suteikti bendradarbiavimą plane. Čia taip pat galime laikyti tekstų gavėjo suderinamumo ir nuoseklumo išlaikymą savo tikslu, kad medžiaga būtų tiekiama arba sutrikimai toleruojami pagal poreikį. Išvadų išvedimo operacija […] įspūdingai iliustruoja, kaip gavėjai palaiko nuoseklumą, savo indėliu prisidėdami prie teksto prasmės […] (Beaugrande, Dressler 1981: 7 […]8). Priimtinumas yra vartotojui orientuota sąvoka, ji vertina tekstą gavėjo požiūriu. Nors tai yra funkcija, susijusi su gavėju, tuo pačiu metu ji įvertina tekstą, kaip jis pasirodo teksto ir gavėjo santykiuose. Ar tekstas yra suderintas ir nuoseklus, priklauso nuo gavėjų, jų žinių, tikslų ir interesų. Per daug supaprastintų struktūrų arba konceptualiai pernelyg sudėtingų struktūrų naudojimas, kuriant paviršinį tekstą, stipriai įtakoja jo 5Terminologija | 2011 | 18 naudingumas imtuvui. Terminų ir terminų tarpusavio santykių lygis, kuris yra netinkamas gavėjui, gali nesukurti nuoseklumo ir taip apriboti priimtinumą. Teksto priimtinumas nustatomas gavėjo išankstinių žinių ir tekste užkoduotų žinių santykiais ir gali būti pasiektas naudojant bendrus terminus. 5. […] Penktasis tekstingumo standartas vadinamas informatyvumu ir susijęs su tuo, kiek pateikiamo teksto pasitaikymas yra tikėtinas, o ne netikėtas ar žinomas, o ne žinomas ar tikras. […]...> Labai informatyvių įvykių apdorojimas yra sudėtingesnis nei kitaip, bet atitinkamai ir įdomesnis. Reikia būti atsargūs, kad imtuvų apdorojimas nebūtų perkrautas tiek, kad pakenktų ryšiui" (Beaugrande, Dressler 1981: 8 […]9). Informatyvumas taip pat yra į vartotoją orientuota sąvoka, taip pat funkcija, kuri pasirodo tekste ir gali būti vertinama gavėjo požiūriu. Tas pats tekstas gali būti vertinamas skirtingais būdais, priklausomai nuo gavėjo išankstinių žinių. Pavyzdžiui, kursų knygos tekste užkoduotos žinios turi atitikti gaunančių studentų informacijos apdorojimo gebėjimą. Jei tekste yra per daug naujos informacijos (be to, konceptualinės ar lingvistinės), gavėjai gali nesugebėti jos apdoroti, o jei jos yra per mažai, jie ją laiko nuobodu. Todėl tikslinės auditorijos ankstesnės žinios, amžius ir t. t. yra pagrindiniai informatyvumo veiksniai. Optimalios informatyvumo teksto kūrimą leidžia nuosekliai naudoti žinomus terminus ir pritaikyti informaciją, kurioje pateikiamos naujos sąvokos ir terminai, prie esamų gavėjo žinių. 6. […]Šią tekstingumo standartą galima pavadinti situacinumu ir jis susijęs su veiksniais, dėl kurių tekstas yra svarbus įvykio situacijai[…] (Beaugrande, Dressler 1981: 9). Situacinumas yra vartotojo orientuota sąvoka, kuri yra apie tam tikro teksto ryšį su išoriniu pasauliu įvykio situacijoje. Situacinumo pasiekimui reikšmingai įtakos turi tekste pasitaikančių terminų ir įprastai tam tikroje situacijoje naudojamų terminų santykis. Pavyzdžiui, draugiškame pokalbyje formalių ar poetiškų terminų naudojimas gali būti suvokiamas kaip ironija ar įžeidimas. Moksliniame straipsnyje techninių terminų naudojimas gali apsunkinti teksto supratimą, tačiau tuo pačiu metu palengvina bendravimą dirbtuvėje. 5 Á. Fóris | Terminologija ir tekstų lingvistika 7. […]Septintasis tekstingumo standartas vadinamas intertekstualitetu ir susijęs su veiksniais, dėl kurių vieno teksto naudojimas priklauso nuo vieno ar kelių anksčiau susidūrusių tekstų pažinimo. […]...> Intertekstualitetas yra, apskritai, atsakingas už tekstų tipų, kaip tekstų klasių, turinčių tipiškus charakteristikų modelius, evoliuciją […] (Beaugrande, Dressler 1981): Intertekstualumas yra vartotojui orientuota sąvoka, kuri apibūdina teksto ryšį su kitais tekstais, kuriuos gavėjas anksčiau apdorojo. Gavėjui lengviau identifikuoti santykius tekstuose, kurių tekstų atitikimas yra panašus; panašių rėmų, schemų ir planų taikymas (t.y. 90) daug palengvina teksto apdorojimą. Įvairių tipų tekstų (receptas, mokslinis straipsnis, techninė brošiūra, romanas ir t. t.) egzistavimas yra tekstų kūrėjų pastangų sukurti intertekstines savybes, mažinančias gavėjo apdorojimo pastangas, rezultatas. Intertekstualitetas yra labai svarbus standartų ir kursų knygų tekstams. Švietimas nuolat kuria koncepcinę ir terminologinę sistemą, labai svarbus yra tekstų tarpusavio ryšių vaidmuo. Pavyzdžiui, skaičių samprata formuojama per kelerius metus. Teksto, kuriame yra naujas terminas (pvz., iracionalūs skaičiai), apdorojimas remiasi kitais tekstais (natūraliais skaičiais, visais skaičiais, dalimis), apdorojamais prieš daugelį metų, ir numatoma jų žinios. Tokios nuorodos dažnai nėra aiškiai įterptos į tekstą, o gavėjas gauna žinias, reikalingas tekstui suprasti, apdorojant jį. Kursų knygų tekste svarbu tinkamai kurti intertekstualius tekstus, kurie atitinka nuoseklumo reikalavimus. Gerai parašyti viešojo švietimo dalykų kursų knygos atitinka intertekstualizmo reikalavimą tiek atskirai, tiek kaip visuma, remdamosi ankstesniais kursų knygų tekstais tiek jų struktūros, tiek jų turinio atžvilgiu. Visi septyni pirmiau aptariami tekstingumo standartai yra svarbūs dėl tekstų vaidmens bendravimo procese. Skirtingi tekstai gali būti vertinami naudojant skirtingus metodus, todėl skirtingi principai vienu atveju vaidina svarbesnį vaidmenį nei kitame. Tačiau, sudarant tekstą, turi būti laikomasi visų standartų, ir visi jie turi būti atsižvelgiami vertinant tekstą. Kiekvieno principo poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į tam tikrą situaciją. Kiekybiniai tyrimų metodai leidžia ištirti paviršinį tekstą. Atidžiai suplanuoti detalinių sanglaudos tyrimų rezultatai suteikia vertingų duomenų, kurie gali būti naudojami tekstų kūrimui ir vertinimui. 5Terminologija | 2011 | 18 Kokybiniai mokslinių tyrimų metodai leidžia tirti sąvokas, žinias, užkoduotas tekstuose, ir jų ryšį tekste. Kad nuspręstume, ar tekstas atitinka sąvokų kodavimo, saugojimo ir platinimo reikalavimus, turime ištirti jo turinį, o ne tik paviršutinę struktūrą. Tai apima vidinių sąvokų sistemų, užkoduotų tekste, ir su jais susijusių išorinių sąvokų tinklų (t. y. visos domeno sąvokų sistemos) tyrimą. Šie sąvokiniai santykiai pasireiškia terminuose, į kuriuos tekstinė lingvistika priartėja iš tekstingumo standartų požiūrio ir terminologijos, pagrįstos termino ypatybėmis. Abu metodai pabrėžia tekstų vertinimo konceptualių aspektų svarbą. 4. Žodis ir prasmė Žinodami pagrindines tekstinės lingvistikos ir terminologijos sąvokas (pvz., sąvoką, reikšmę), būtina išsamiai aptarti tekstų ir terminų vaidmenį sudėtingame bendravimo procese. Studijuojant tekstų turinį, svarbiausia yra nuoseklumas. Koherentiškumas leidžia suprasti terminų ryšius ir palengvina teksto kognityvinio turinio paskirstymą. Norėdami ištirti kognityvinį turinį, turime išsiaiškinti reikšmės sąvoką. Beaugrande ir Dressler (1981: 84) skirtumą tarp reikšmės ir prasmės taip: Jei reikšmė naudojama apibūdinti kalbos išraiškos (arba kito ženklo) potencialą atstovauti ir perduoti žinią (t. y. virtualią reikšmę), tada mes galime naudoti prasmę apibūdinti žinią, kuri iš tikrųjų yra perduodama išraiškomis, atsirandančiomis tekste. Daugelis išraiškų turi keletą virtualių reikšmių, tačiau įprastomis sąlygomis tekste yra tik viena reikšmė. Jei ketinama prasmė iš karto nėra aiški, yra nedeterminantumas. Nuolatinis nedeterminumas gali būti vadinamas dviprasmiškumu, jei jis, matyt, nėra numatytas, arba daugiaprasmiškumu, jei teksto kūrėjas iš tikrųjų ketino perduoti kelis jausmus vienu metu […] (Beaugrande, Dressler 1981: 84). Beaugrande'o ir Dressler'o tekstinės lingvistikos požiūriu kalbos išraiškos prasmė yra specifinė virtualios reikšmės elemento realizacija. Pavyzdžiui, terminas "tėvas" gali turėti vieną iš šių reikšmių tam tikroje tekste: protėvis, kuris yra vaiko tėvas, griežtas vaiko auklėtojas, rūpestingas ir mylinantis vaiko globėjas. Bet kuriame tekste žodis "tėvas" vartojamas vienoje iš pirmiau minėtų reikšmių.