scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose

Vilija Ragaišienė

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama iki šiol kirčiavimo požiūriu kalbininkų išsamiau netirta Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštinių šaltinių medžiaga. Tyrimu siekiama nustatyti šiuose aprašuose (pateiktuose atsakymuose į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos klausimus ir transkribuotuose tekstuose) rastų linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkius. Remiantis gana gausia medžiaga, aptariami tiriamuoju laikotarpiu uteniškių patarmėje vyravę akcentuacijos modeliai, žodžių ir jų formų kirčiavimo variantai, aiškinamos galimos jų egzistavimo priežastys, pateikiamas toje pačioje šnektoje akcentinių variantų turinčių žodžių formų sąrašas.  Nagrinėjama, kaip XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių patarmėje linksniuojamųjų žodžių ir jų formų akcentuaciją veikė kirčio atitraukimo kaip dėsnio formavimasis, morfologinis paradigmos išlyginimas, senovinio kirčiavimo reliktų išlaikymas, dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentinio ir semantinio modelio nykimas, polinkis į oksitonezę ir kt. veiksniai.

Full text

VILIJA RAGAIŠIENĖ Instituto de la Lengua Lituana ID de ORCID: https://orcid.org/0000-0002-5026-4667 LÍNEAS DE INVESTIGACIÓN: acentuología, dialectología, etnolingüística, lexicografía. DOI: https://doi.org/10.35321/bkalba.2024.97.09 TENDENCIAS DE ACENTUACIÓN DE LOS SUSTANTIVOS DECLINABLES EN LAS FUENTES MANUSCRITAS DE LAS HABLAS UTENIŠKIAI DEL ALTO LITUANO ORIENTAL DE LAS DÉCADAS DE 1950 Y 1960 PALABRAS CLAVE: subdialecto uteniškiai del alto lituano oriental, habla, palabra declinable, variante acentual, fuente manuscrita. RESUMEN El artículo examina materiales de fuentes manuscritas de las hablas uteniškiai del alto lituano oriental de las décadas de 1950 y 1960, conservadas en el Archivo de Dialectos del Centro de Geolingüística del Instituto de la Lengua Lituana y que, hasta ahora, no habían sido estudiadas en profundidad por los lingüistas desde el punto de vista de la acentuación. El estudio busca determinar las tendencias de acentuación de las palabras declinables que aparecen en estas descripciones (incluidas en las respuestas a las preguntas del Programa de recopilación de materiales del Atlas de la Lengua Lituana y en textos transcritos). A partir de materiales bastante abundantes, se analizan los modelos de acentuación predominantes en el subdialecto uteniškiai durante el período estudiado, las variantes acentuales de las palabras y sus formas, se explican las posibles causas de su existencia y se presenta una lista de formas léxicas con variantes acentuales en una misma habla. Se examina cómo influyeron en la acentuación de las palabras declinables y sus formas en el subdialecto uteniškiai del alto lituano oriental de las décadas de 1950 y 1960 la formación de la retracción del acento como ley, la nivelación morfológica del paradigma, la conservación de vestigios de la acentuación antigua, la desaparición del modelo acentual y semántico de los dos plurales —el simple y el colectivo—, la tendencia a la oxitonesis y otros factores. RESUMEN El artículo examina fuentes manuscritas del subdialecto de Utena del aukštaitiano oriental, fechadas en las décadas de 1950 y 1960, conservadas en el Archivo de Dialectos del Centro de Geolingüística del Instituto de la Lengua Lituana y que hasta ahora no han sido estudiadas en profundidad por los lingüistas desde el punto de vista de la acentuación. El estudio se propone determinar las tendencias acentuales de las palabras declinables VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 179 halladas en estas descripciones (presentadas en las respuestas a las preguntas del Programa de recopilación de materiales para el Atlas de la lengua lituana y en textos transcritos). A partir de una cantidad considerable de material, el artículo analiza los patrones de acentuación y las variantes acentuales de palabras y formas de palabras predominantes en el subdialecto de Utena durante el período estudiado, así como las posibles causas de su existencia. Se presenta una lista de formas de palabras con variantes acentuales en una misma variedad local. El estudio examina cómo influyeron en la acentuación de las palabras declinables y sus formas en el subdialecto de Utena del aukštaitiano oriental durante las décadas de 1950 y 1960 factores como la formación de la regla de retracción del acento, la nivelación morfológica de los paradigmas, la conservación de vestigios de la acentuación antigua, el declive del modelo acentual y semántico de dos formas de plural (simple y colectiva), la tendencia a la acentuación oxítona y otros factores. INTRODUCCIÓN Los fenómenos de acentuación del subdialecto de Utena del aukštaitiano oriental solo han sido estudiados de manera fragmentaria por los investigadores. En los trabajos de dialectología se han abordado a grandes rasgos las características de la retracción del acento en el área de este subdialecto (LKT 1970: 34–35; LKA 1982: 123–124, mapa n.º 105; Zinkevičius 1994: 74; 2006: 94; LKTCH 2004: 126–127; Markevičienė 1999: 16; Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; RAU 2010: 35) y las palabras que se acentúan de manera diferente en las hablas1 (DST 2013: 23–24; MLT 2019: 24; Balčiūnienė, Meiliūnaitė, Rinkauskienė 2019: 189). Los investigadores se centraron principalmente en el acento secundario fonológico (Kosienė, Girdenis 1979: 48–56) y en el estudio de los tonos de los monoptongos, el inesivo y el ilativo, el dativo plural y el instrumental plural (Kosienė 1982: 61–71; Bacevičiūtė, Rinkauskienė 2007: 4–11; 2008a: 78–84; 2008b: 229–237). Por tanto, faltan estudios sobre el sistema de acentuación de este subdialecto y publicaciones dedicadas a analizar sus rasgos y tendencias acentuales. En este artículo se ha optado por examinar materiales de un período concreto: datos de fuentes manuscritas de las décadas de 1950 y 1960 conservadas en el Archivo de Dialectos del Centro de Geolingüística del Instituto de la Lengua Lituana, que hasta ahora no habían sido estudiadas en profundidad por los lingüistas. El objetivo del artículo es describir desde una perspectiva sincrónica las palabras declina- halladas en fuentes manuscritas de las décadas de 1950 y 1960 del subdialecto de Utena del aukštaitiano oriental. 1 Se trata de palabras que en la mayoría de los subdialectos aukštaitianos se acentúan según un paradigma acentual diferente, o cuyo principal patrón de acentuación corresponde a una clase acentual distinta de la del subdialecto estudiado. 180 BENDRINĖ KALBA | 97 las características acentuales de las palabras y analizar sus tendencias acentuales. Los principales objetivos de la investigación son los siguientes: 1) identificar los sustantivos, adjetivos y demás palabras declinables que se acentúan según un único paradigma acentual y presentan variantes de acentuación2, y elaborar inventarios de ellas; 2) analizar la distribución, en el territorio del subdialecto, de las palabras acentuadas según paradigmas de acentuación fija y/o móvil, así como de formas individuales con variantes acentuales; 3) determinar los factores que condicionan las tendencias acentuales de las palabras declinables. En la investigación se aplica el método analítico descriptivo y también se recurre a los métodos comparativo y de reconstrucción interna. En el artículo se analiza la acentuación de las palabras declinables atendiendo a la variación de la posición del acento en sus formas y/o de los paradigmas acentuales, así como a la frecuencia de uso de las variantes acentuales y a su distribución en el territorio del subdialecto, entre otros aspectos. La investigación realizada es novedosa y pertinente. En el artículo, basándose en materiales recopilados en todo el territorio de los uteniškiai del alto lituano oriental, se describen por primera vez las tendencias acentuales de las palabras declinables y se presenta una lista de formas léxicas con variantes acentuales en una misma habla. Esta investigación debería resultar especialmente pertinente para quienes estudian las tendencias acentuales de los dialectos y los cambios en los fenómenos de acentuación. Además, es posible comparar los materiales analizados y las conclusiones presentadas en el artículo con los resultados de investigaciones ya realizadas sobre fuentes manuscritas de las décadas de 1950 y 1960 de los subdialectos del alto lituano meridional, del alto lituano occidental de Kaunas y del alto lituano oriental de Kupiškis y Anykščiai (Ragaïšienė 2012: 219–231; 2018: 176–201; 2019: 1–19; 2020a: 1–17; 2020b: 211–226; 2022: 230–270). Cabe esperar que investigaciones de este tipo también puedan ser de utilidad práctica para quienes preparan textos dialectales y diccionarios: dialectólogos y lexicógrafos. 1. MATERIALES DE INVESTIGACIÓN Al recopilar materiales para el Atlas de la lengua lituana3, en las décadas de 1950 y 1960 se estudiaron las localidades habitadas (puntos)4 pertenecientes al territorio de los uteniškiai del alto lituano oriental y se prepararon descripciones dialectales de estas. La fuente manuscrita de cada punto suele consistir en- 2 En la bibliografía lingüística, las palabras y sus formas que presentan distintas acentuaciones se denominan variantes de acentuación (Kardelytė 1975: 11; Zinkevičius 1979: 91 y otros), variantes acentuales (Stundžia 1995: 22), alternancias de acentuación (Pakerys 1994: 7) o variantes de acentuación (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia 2007: 8). En los últimos años se ha impuesto la tradición de emplear los términos variante de acentuación (variante acentual) y alternancia de acentuación (alternancia acentual) como sinónimos (Ragaïšienė 2010; 2020a: 1–17; 2020b: 211–226; 2022: 230–270; véase también Stundžia 2009: 66). 3 LKA 1977; LKA 1982; LKA 1991. 4 Las localidades habitadas que debían estudiarse (nombres y números de los puntos) fueron determinadas por los responsables de la elaboración del Atlas de la lengua lituana. VILIJA RAGAÏŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 181 FIG. 1. Localidades habitadas de los uteniškiai del alto lituano oriental de las que se recopilaron los materiales de investigación consiste en la presentación de las localidades estudiadas, de las características lingüísticas de las hablas y de los informantes; en las respuestas a las preguntas sobre léxico, fonética, morfología y sintaxis del Programa de recopilación de materiales para el Atlas de la lengua lituana, y en textos transcritos. A lo largo de dos décadas se recopilaron materiales de casi todas las localidades habitadas de los uteniškiai: en el archivo se hallaron 89 fuentes (unas 2100 páginas) procedentes de 66 puntos (véase la fig. 1)5. 5 Solo faltan datos de tres puntos: Vyžuonos (275), Aknyštėliai (307) y Deguliai (345). 182 BENDRINĖ KALBA | 97 A quienes investigaban los dialectos se les encomendó transcribir fonéticamente y acentuar «tantos textos como fuera posible <...> de la lengua cotidiana y del folclore» (LKAP 1956: 9). Los datos presentados muestran que, al recopilar el material, se buscó ante todo obtener respuestas a las preguntas de los cuestionarios⁶. Por ello, se anotaron sobre todo oraciones sueltas que contenían las palabras indicadas en las preguntas de los cuestionarios, o se ofrecieron sus formas del nominativo singular (con menor frecuencia, de otros casos); por ejemplo: mūšys Sgn (379), mūšiai Ut (308), snukýs Gtč (114), Alk (180), Ds (212), sprindýs Šlt (173), Rb (177), Ld (312), smėlys Rk (147), smėliai Brč (245), entre otros⁷. Los textos transcritos (cuentos, relatos sobre el lugar de residencia, realidades locales, etc.) suelen ser breves y no aparecen en todas las fuentes. El corpus del material estudiado consta de 183 palabras declinables bisílabas y polisílabas (unas 2700 formas). La mayoría se encontró en al menos varias fuentes manuscritas (una cuarta parte, en una docena o más). Más de la mitad de las palabras declinables analizadas en el artículo son formas de temas productivos bisílabos y polisílabos a y įa₂, con distintos patrones acentuales. En las fuentes se encontraron muchas menos palabras con temas productivos ā y ē. Aunque se dispone de una cantidad relativamente considerable de datos, el material se considera insuficiente desde el punto de vista de la acentuación. En primer lugar, porque las formas anotadas no siempre bastan para determinar el paradigma acentual de una palabra; por ejemplo: gyslà Spt (309), kálvėj Gtč (114), Šlt (173) / kalvėj Sgn (379)⁸, su rýkšte Skd (378), etc. En algunos casos no queda claro si una palabra presenta variantes acentuales o si solo varía la acentuación de algunas de sus formas; por ejemplo: káulai Brč (245), Ut (308), Skd (378), káulų Užb (87), Rk (147), Rg (178), Vb (142), káulų, káulais Trg (346), káulais Šlt (173), Int (480) / kaulų̃ Gdr (504)⁹. A partir de la posición del acento en formas aisladas puede determinarse el patrón acentual de algunos derivados polisílabos con sufijo, sobre todo cuando los datos están documentados en varios dialectos. En primer lugar, esto 6 Las respuestas a las preguntas se anotaron mediante transcripción y con los acentos indicados. No se especificó el patrón acentual de las palabras. En las fuentes estudiadas, las palabras se anotaron con sistemas de transcripción distintos y no se evitaron las imprecisiones ni los errores. Al presentar ejemplos del uso en varios dialectos, a menudo habría que ofrecer varias formas de una misma palabra. Cuando la transcripción no es pertinente para los fenómenos de acentuología analizados, en el artículo los ejemplos se presentan con la ortografía estándar del lituano. Las formas con acento retraído y los casos de acentuación de tipo columnar se indican en transcripción. 7 En el artículo se indica la denominación y el número del punto del Atlas de la lengua lituana, no la abreviatura del lugar de residencia (pueblo) estudiado. Se hace así por comodidad. No tiene sentido introducir varias abreviaturas para un mismo punto, ya que en el mapa los datos solo pueden consignarse junto al punto del Atlas de la lengua lituana. 8 Los estudios realizados muestran que, para determinar el patrón acentual de una palabra, no basta con basarse únicamente en las formas locativas, pues su acentuación puede diferir de la de las formas de otros casos; es decir, no siempre permite reconocer el paradigma acentual (Ragaišienė 2023: 190–210). 9 En las formas de palabras con acentuación variable, primero se indica la variante acentual principal. VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 183 cabe decir lo mismo de las formas de adjetivos con el sufijo -inis, -ė y de sustantivos con los sufijos -inė y -(t)uvė encontradas en las fuentes; por ejemplo: beržinis Drš (172), Vlč (240), Ut (308), Grs (412) / beržinis Ld (312), beržinės málkos Arn (526); daržinė Vlč (240), Ut (308), Ld (312), daržinė, daržinė̇j Gtč (114), daržinė, daržinėn Bjt (479) / daržinė, daržinė j Rg (178); kultuvė Gtč (114), Brč (245), Dgl (277), Spt (309), Ld (312), kultuvėm Gdr (504), Arn (526) / kultuvė Drš (172), etc. Sin embargo, por lo general las formas aisladas no bastan para determinar el paradigma de las palabras declinables, pues, como han observado los investigadores de este subdialecto, hay bastantes palabras que se acentúan de otra manera (DST 2013: 23–24; MLT 2019: 24). A partir del material recopilado no es posible determinar las tendencias acentuales de algunas palabras concretas o tipos de formación, ni examinar con mayor detalle la interacción entre los temas y la influencia de los temas productivos en la acentuación de los no productivos. Sin embargo, los datos disponibles bastan sin duda para evaluar la acentuación del subdialecto oriental alto lituano de Utena en las décadas de 1950 y 1960 y determinar las tendencias acentuales de las palabras declinables. Más aún, las fuentes examinadas reflejan relativamente bien las características del subdialecto estudiado. El material que contienen es valioso y fiable, pues la mayoría de los manuscritos fueron preparados por lingüistas experimentados: K. Eigminas, E. Grinaveckienė, K. Morkūnas, Ž. Urbanavičiūtė, A. Valeckienė, K. Vosilytė, A. Vanagas, entre otros. 2. TENDENCIAS DE ACENTUACIÓN DE LAS PALABRAS DECLINABLES 2.1. En el subdialecto de los uteniškiai orientales, las tendencias de acentuación de las palabras declinables y de sus formas se relacionan, ante todo, con la retracción del acento. Los materiales de fuentes manuscritas muestran que, durante las décadas de 1950 y 1960, en parte del territorio de los uteniškiai actuaban dos reglas: la retracción condicionada débil del acento y la retracción condicionada más intensa del acento (cf. LKA 1982; mapa n.º 105). En las zonas de Gataučiai, Vabalninkas, Šaltėnai, Ōnuškis, Bučiūnai, Obėliai y Rōkiškis, el acento se retraía regularmente desde una terminación breve a cualquier sílaba larga penúltima, por ejemplo: gamta, juosva, lendì, pi̇̄jki, su runka, šal̇ta runka, viena Gtč (114), skūra, ēini, ēinu, galva, liepšna, lietus, jauni, kal̇bi, pi̇̄jki Bč (121), bal̇su, gývi, laiki, viēni, žmō.na Ob (148), entre otros.10 En los alrededores de Molėtai, Suginčiai, Panemunėlis, Kriaunos y Sùviekas, se tendía a retraer el acento desde una terminación breve a una sílaba larga cuyo núcleo era una vocal larga o ie, uo, 10 En las fuentes manuscritas, en los casos de acento retraído, los diptongos y las vocales largas suelen marcarse con el acento medio, mientras que los diptongos mixtos llevan acento circunflejo. 184 BENDRINĖ KALBA | 97 por ejemplo: diẽna, juóda, nuõga põnia, tvóra, viẽna, žiẽma, žũsis, žvėris Sgn (379). Durante las décadas de 1950 y 1960, la regla no se aplicaba con la misma regularidad en estos dialectos; por ejemplo, en los alrededores de Debeikiai y Vidėniškiai, parece que se usaban indistintamente formas que conservaban el acento y formas que lo retraían, por ejemplo: bėda, dienàs, i.rà / i.ra, lietùs, soeiki, vienà / viẽna, žmõgus Dbk (274), aišù, i.rà, suŋkù, uždėtà / lietùs, raudõ·na (cf. raudanõ·s), õ·ška, ski·las Vdn (450). Durante el período estudiado se han observado manifestaciones de este fenómeno también en los dialectos de los uteniškiai que no retraen el acento11. La formación de la regla se evidencia, ante todo, en el uso de formas con acento secundario o «bimodal»12 (cf. Urbanavičiūtė-Mark evičienė, Grinaveckis 1992: 12; Stundžia 1995: 70; Ragaišienė 2020b: 214–215). No obstante, en las fuentes estudiadas se encontraron pocos casos en que se marcara este tipo de acento; por ejemplo: ãi.nù, audėjà, suŋkù, telõkùs, uŋkšti, vaikù, viẽna Spt (309), entre otros.13 La difusión del fenómeno por el territorio del subdialecto también queda patente en algunos casos aislados de retracción del acento. El acento se retrae desde una terminación breve a una sílaba formada por ie, uo o una vocal larga, por ejemplo: liẽtus (cf. letàus), raudõ.ni (cf. raudanõ·s), viẽni / viẽni Kkt (380), geltõna (cf. gelta.nù.), negì.va, sũnus, viẽna (cf. vienà) Brč (245), entre otros. No es raro que las formas con acento retraído se usen como variantes, por ejemplo: skũrà / skũ.ra, sũnùs / sũ.nus, viẽna / vienà, tvo.rà / tvõ.ra, entre otros, Lb (414), gi.và / gi.va, põ.ne / po.nè, sũ-nùs, sũnaũs / sũ.nus, entre otros, Bjt (479). Los investigadores de los subdialectos de los aukštaitianos orientales han señalado que no todos los casos análogos se relacionan únicamente con la retracción del acento (cf. Zinkevičius 1979: 90). Esto se aplica, ante todo, a las formas de los casos nominativo, instrumental y locativo singular, así como acusativo plural, de los sustantivos de la segunda (y, con menor frecuencia, de la cuarta) clase acentual que llevan el acento en la raíz. En los dialectos que no retraen el acento, se tiende a acentuar estas formas en la raíz (75 casos de un total de 109), por ejemplo: su susiėdu, kolkõzi, burõ.kus, lupì·nas, sijõ·nus Ds (212), mõrkvas, na.rá·gus, ka.pũ·stus Tlm (311), agur̃kus, knì.gas, rõzus, vaĩstus Trg (346), ma.ki·kla, darbinì·ku, kolkõzi, blì·nus, mergõtes, sõdus Prv (413), ma.ki·kla, ma.ki·klas, rũbus, sta.vi·kla Int (480), su diẽdu, baravi·kus, ragutėlas, rũbus, sijõ·nus, viščõ·kus Mdk (481), entre otros. La aparición de formas acentuadas en la raíz se relaciona, ante todo, con la nivelación morfológica del paradigma acentual. Ana- 11 Por ejemplo, en la descripción del dialecto de Spitrėnai se afirma que «el proceso de retracción del acento ya ha afectado también a este dialecto. En algunas palabras se oyen claramente dos acentos» (Urbanavičiūtė 1966). 12 En el territorio de los aukštaitianos occidentales, Aleksas Girdenis fue el primero en detectar y describir el tipo de acento secundario, el acento «bimodal» (Girdenis 1978: 75–76). 13 Cabe suponer que, durante las décadas de 1950 y 1960, el fenómeno analizado tuvo distinta intensidad en el subdialecto de los uteniškiai, por lo que no siempre se marcaba el acento secundario. VIL IJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 185 Por analogía, se tiende a acentuar estas formas también en otras hablas aukštaitianas (véase con más detalle Grumadienė 1994: 101–104; Mikulėnienė 1996: 149; Urbanavičienė 2006: 220; Ragaišienė 2010: 53; 2019: 11 y otros). Cabe señalar que las formas tratadas en el subdialecto de los uteniškiai pueden dar testimonio tanto de tendencias a retraer el acento como a nivelar el paradigma; compárense las formas anotadas en el habla de Spitrėnai, donde se hallaron casos de acento «de doble cima»: su bli̇̀nu, su kariėtu, kruòpas, telõkus. Máxime cuando existe una mayor tendencia a generalizar el acento en la raíz en la penúltima sílaba de las palabras, cuyo núcleo está formado por una vocal larga o por ie, uo (retracción débil y condicionada del acento). En el extremo más oriental y sudoriental del área de los uteniškiai, el sistema de acentuación también puede estar influido por el polaco y, con menor frecuencia, por el bielorruso (cf. LKTCH 2004: 123; Geržotaitė, Meiliūnaitė 2014, mapa XIV). En estas hablas, la formación de paradigmas de acentuación fija se relaciona asimismo con la tendencia a nivelar el paradigma siguiendo el modelo de las lenguas eslavas, es decir, con el paso gradual a un modelo de dos tipos de acentuación: radical y desinencial (Zinkevičius 1966: 31; Mikulėnienė 1995: 450; Tuomienė 2005: 65–69; Urbanavičienė 2006: 221 y otros). Según el paradigma de acentuación radical, en el subdialecto estudiado también se acentúan las palabras de incorporación reciente (Markevičienė 1999: 16; DST 2013: 24; MLT 2019: 24; cf. Bacevičiūtė 2004: 27; Urbanavičienė 2006: 220; 2010: 177). Por ejemplo, en los sustantivos polisilábicos de tema en ā se tiende a generalizar el acento predominante del paradigma, p. ej.: mãšina Vb (142), Krš (149), Svb (150), Avl (213), Blč (347), Sgn (379), Int (480), be mãšinos Drš (172), po mãšina Bjt (479) / mašinos Zr (244), mašiną Int (480), mašinom Prv (413), gañykla Rb (177), mokýkla Prv (413), Bjt (479), Int (480), vãlanda Bč (121), Rg (178), Jnš (506) / valandà Lkš (120). No todas las formas con acento radical de las palabras declinables pueden relacionarse con la retracción del acento, la nivelación del paradigma acentual o la formación del tipo de acentuación radical. Es probable que algunas de ellas se hayan heredado de épocas antiguas. Esto se aplica, ante todo, a las formas de nominativo singular de adjetivos bisilábicos de tema en u que llevan el acento en la raíz, como baĩsus, –i, brángus, –i, lýgus, –i, suñkus, –i y otros (Skardžius 1935: 140–145; Būga 1961: 78; Vanags 1990: 75–81; Lazauskaitė 1998: 65–70). En el subdialecto de los uteniškiai, durante las décadas de 1950 y 1960 se tendía más a acentuarlas en la raíz, p. ej.: baĩsus, –i Sgn (379), Mlt (451), Kkt (380), baĩsus Avl (213)14, baĩsi Bjt (479) / baĩsus, –i Bjt (479), baisùs Ds (212), Lln (344), Blč (347), Pst (453), Jnš (506); brángus, –i Ds 14 Al responder a las preguntas de los cuestionarios, no siempre se consignaron las formas de ambos géneros. Algunas formas se encontraron en relatos. 186 BENDRINĖ KALBA | 97 (212), Prv (413), Ut (308), brángi Ds (212); lýgus, –i Ut (308), Lb (414); sunkus, –i Ld (312), Mlt (451) / sunkùs Spt (309), Gdr (504), sunkì Čl (452); gárdus, puìkus Arn (526); tiésus Trg (346), támsus, –i Dbk (274), Prv (413), támsus, támsų Sdk (276), tánkus, –i Ut (308), Tlm (311), Sgn (379) / kantrùs Jnš (506), kartùs Spt (309), smarkùs Int (480), bjaurùs Vlč (240)15. La mayoría de las formas con acento radical se anotaron en hablas que no retraen el acento; compárense también las formas halladas en la descripción de las características dialectales del habla de Vilūčiai: aiškus, –i, brángus, –i, lýgus, –i, puìkus, tánkus, –i, smùlkus, –i, sótus, –i, támsus, –i Vlč (240). Naturalmente, no es posible determinar con certeza qué casos se relacionan con la retracción del acento y cuáles surgieron debido a la formación de paradigmas de acentuación fija, por analogía o por herencia antigua. Es probable que los fenómenos examinados estén relacionados entre sí y actúen de manera combinada en el subdialecto. La acentuación del sustantivo žmogus en el subdialecto de los uteniškiai puede considerarse un ejemplo de la interacción de estos fenómenos; p. ej.: žmogus Lkš (120), Rk (147), Svb (150), Krn (179), Alk (180), Atz (211), Brč (245), Ut (308), Ld (312), Pst (453), Mdk (481), žmõgus, žmõgaũs Lkrn (415), žmõgus, žmõgum Ob (148) / žmogùs Krn (179), Atz (211), Vlč (240), Brč (245), Ld (312), Pst (453), Gdr (504), žmogùs, žmogaũs Rg (178), Blč (347), žmogaũs Rk (147), Svb (150), Alk (180), žmogùm Ob (148). Los escritos de M. Daukša y el catecismo de 1605 muestran que la variación acentual de esta palabra puede tener fundamentos históricos (Skardžius 1935: 124; Zinkevičius 1975: 26–27). En las hablas donde el acento se retrae desde una desinencia breve hasta una sílaba larga, las formas acentuadas en la raíz también pueden haber surgido recientemente; p. ej.: žmogus / žmogaũs Rk (147), Svb (150) y otras. La generalización del acento radical puede explicarse por analogía con la acentuación del tema consonántico žmuõ y de la forma de nominativo plural žmõnės. 2.2. Moteriškojo linksniavimo žodžiai uteniškių patarmėje dažniausiai kirčiuojami pagal vieną akcentinę paradigmą, pvz.: kráutuvė Vlč (240), Brč (245), Pst (453), kráutuvė, kráutuvèn Šlt (173), Grs (412), Bjt (479), kráutuvėj Rb (177), Ut (308), Lb (414), Kmn (278), iš laškõs „iš lovos“ Skd (378), markà „vieta linams merkti (ppr. kūdra); linmarka“, markõn Rb (177), markõs, markõn Vdn (450), iš markõs Mdk (481), pirkìą, pirkiõs, pirkiõj, pirkiõn Tlm (311), Sgn (379), Blč (347), Lb (414), Vdn (450), Pst (453), 15 Las formas adjetivales neutras también presentan dos patrones de acentuación en el subdialecto; p. ej.: baisu Vsk (241), Blč (347), Skd (378), Kkt (380), Pst (453) / baisu Sgn (379), Arn (526), brángu Vlč (240), Lb (414), sunkù Vsk (241), Brč (245), Skd (378), Kkt (380), Lb (414), Vdn (450) / sunkù Brč (245), Mdk (481), Gdr (504), šviesù Grs (412), Vdn (450), skaidrù, sunìku / baisù, bjaurù, skaudù, tylù Vlč (240). VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 187 pirkìōn Kkt (380), Čl (452), Bjt (479), Arn (526) / an pirkios Spt (309), etc. En el dialecto de las décadas de 1950 y 1960, al parecer, se conservaba bastante bien el paradigma acentual baritónico de los sustantivos bisilábicos de tema ã, por ejemplo: iš bãlos Rb (177), Kkt (380), bãloj Čl (452), iš bãlų Užb (87), kãktà, kãktos Grs (412), kãktos, kãktoj Rg (178), Vlč (240), kãkton Rg (178), Spt (309), iš pūtų Ut (308), Lb (414), sėkla Gdr (504), sėklų Sgn (379). También muestran una tendencia a la baritonesis las formas acentuadas en la raíz de antiguos oxítonos džióva Ut (308), žárna Kmn (278), (nešiau) skiedrų Spt (309), výžų Ant (242), su výžom Trg (346), así como la acentuación de los préstamos de las lenguas eslavas (iš) bãčkos Užb (87), Rk (147), Drš (172), Stl (182), (iš) pėklos, pėkloj Mdk (481). De acuerdo con el paradigma de acentuación fija, en el subdialecto uteniškiai también tienden a acentuarse los derivados con el sufijo -iena que designan lugares donde se cultivan plantas agrícolas y nombres de carnes, por ejemplo: avižiena (: avižà 3b), dobiliena (: dóbilas 3a), kvietiena (: kvietỹs 4), rugiena (: rugỹs 4) Vlč (240), Ut (308), Arn (526); antiena (: ántis 1), arkliena (: arklỹs 3), jautiena (: jáutis 1), kiauliena (: kiaũlė 2), vištiena (: vištà 2), žąsiena (: žąsìs 4) Stl (182), Vlč (240), Ut (308), (duok) kiaulienos Dbk (274), Arn (526), vištienos Brč (245), Dbk (274), žąsienos Alk (180), Brč (245), Vdn (450) / linienõs (: linas 4) Mnk (210), rugienõs Vdn (450), Bjt (479), Gdr (504), Arn (526), rugienõn Rb (177)16. Las formas con acentuación oxítona de los sustantivos que designan lugares donde se cultivan plantas agrícolas pueden ser indicio de una relación entre acentuación y semántica. No se puede descartar que en el subdialecto los derivados de los grupos semánticos considerados se distinguieran no solo por su significado, sino también por el acento, por ejemplo: kiaulienos / rugienõs Arn (526), etc. (Raga­šienė 2010: 125; 2016: 150; 2019: 4). Los datos del Lietuvių kalbos atlaso también respaldan indirectamente esta hipótesis. En el subdialecto uteniškiai, los derivados kiauliena y vištiena siguen el paradigma de acentuación fija, mientras que la palabra rugienà sigue el paradigma de acentuación móvil (LKA 1982: 129; mapa n.º 111). Los modelos de acentuación de los sustantivos en cuestión pueden haberse formado en épocas distintas. Las variantes de acentuación móvil linienõs, rugienõs, rugienõn pueden ser heredadas de antiguo (véase más ampliamente Girdenis 1972: 20; Rinkevičius 2015: 50–52). Los derivados que recibieron el acento en el sufijo tras la ley de Saussure-Fortunatov, basados en barítonos con raíz circunfleja, pudieron generalizar con el tiempo el acento móvil (sufijal-final), por ejemplo: kiauliena, vištiena / kiaulienà, vištienà Vdn (450). Los subdialectos kauniškiai del alto lituano occidental presentan tendencias acentuales análogas para los derivados considerados (Ragašienė 2019: 4). 16 La acentuación de la mayoría de los derivados considerados no está directamente relacionada con la acentuación de las palabras de base. 188 BENDRINĖ KALBA | 97 La escasez de datos dificulta determinar la oxitonesis de los sustantivos flexivos bisilábicos y polisilábicos de tema ã. Probablemente se relaciona con este fenómeno la doble acentuación de las formas del barítono kupra, por ejemplo: an kùpros Spt (309), kùproj, kùpron Brč (245) / kuprõs Čl (452), kuprõm Rg (178); compárese también lubų Sdl (119), lubõm Čl (452), Bjt (479) / lùbų Ant (242). Las formas aisladas de instrumental singular de palabras de acentuación móvil encontradas en fuentes manuscritas también pueden dar testimonio de la formación de un modelo de acentuación final, por ejemplo: su žmonà Vsk (241), Rg (178), su ožkà Ant (242), su vienà Krd (381)17. Tampoco habría que considerar fortuita, probablemente, la forma acusativa plural acentuada en la desinencia del sustantivo de acentuación fija strėnos po strènàs Čl (452). En el subdialecto uteniškiai, los sustantivos bisilábicos y polisilábicos de tema ē parecen tender en mayor medida al paradigma de acentuación final, por ejemplo: biržė Užb (87), buožė, buožės Ds (212), Grs (412), drevė Drš (172), Ut (308), pušė Gtč (114), ugnė, ugnės Mnk (210), Krd (381) / ùgnės Spt (309), Atz (211), varlėm Ut (308), žagrė Ant (242), Ld (312), žemėn Brč (245), Dbk (274) / žėmėn Spt (309), žemėsna Int (480); bruktuve, su brùktuve Vb (142), bruktuvė, su brùktuve / brùktuvė Drš (172), brauktuvė Gdr (504), Vlč (240), dumtuvė Drš (172), dumtuvių Kmn (278), etc. Las formas con acentuación oxítona de los sustantivos bisilábicos probablemente surgieron en épocas distintas. En la bibliografía lingüística se consideran heredadas de antiguo las formas žemėn y žemėsna (Zinkevičius 1975: 190–20; 1980: 199–200; Mikulienienė 1994: 106; véase también Kazlauskas 1968: 40–41). El acento final de este sustantivo está atestiguado por cognados de otras lenguas, por ejemplo, pr. semmē, esl. *zemljà, y por las formas žemės, žemiškám halladas en los escritos de M. Daukša (Kudzinowski 1977: 462; Rinkevičius 2009: 90). Algunos casos de acentuación oxítona pueden haber surgido recientemente, por ejemplo, las formas buožė, buožės del sustantivo búožė, considerado barítono de raíz aguda (let. buõze) (Skardžius 1935: 15; Kazlauskas 1968: 43; Zinkevičius 1980: 42). El acento final de las palabras pušė y ugnė probablemente se tomó de las formas de tema en i pušìs y ugnìs, consideradas más antiguas (Zinkevičius 1980: 205; Pakerys 1994: 95; Ragaišienė 2010: 96–100). Probablemente, el acento final del sustantivo žagrė se generalizó por analogía. El paradigma de acentuación oxítona de la palabra biržė puede haberse heredado de antiguo, compárese let. birze, bīrze, bîrze; sin embargo, no se puede descartar que surgiera también recientemente, compárense las formas de temas įa2 e i, cuya acentuación varía en los dialectos. 17 El acento final también puede deberse a la analogía con la acentuación de formas usadas junto a ellas; compárese vienù akiù Krd (381). VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 189 biržìs / biržìs / biržìs18. La variación de los paradigmas acentuales también puede estar relacionada con la consonante final palatalizada de la raíz (Ragaišienė 2010: 131). 2.3. Los sustantivos del tipo de declinación masculina presentan tendencias acentuales distintas (variación acentual y oxitonesis), por ejemplo: šimtai Užb (87), Lkš (120), Rk (147), Alk (180), Svk (181), Ut (308), Ld (312), Lb (414), Jnš (506), šimtai, šimtų Sgn (379), šimtų Atz (211), Skd (378), šimtais Int (480), Mdk (481) / šimtai Krn (179), Brč (245), šimtų Zr (244), Blč (347), etc. (cf. LKA 1982: 130; mapa n.º 112). En las fuentes estudiadas se encontraron relativamente numerosos sustantivos declinables acentuados de dos maneras —en la raíz y en la terminación— (casi la mitad de los casos analizados). Se registraron sobre todo formas de sustantivos bisílabos con raíces productivas e improductivas que presentan variantes acentuales, por ejemplo: a raíz: inkstai Šlt (173), inkstų Prv (413) / inkstų Bln (243); kuõlai Drš (172), Pst (453) / kuolai Spt (309); kvietkai Vb (142), Ds (212), kvietkai, kvietkų Atz (211), Kkt (380), kvietkų Lb (414), Lkm (415), Pst (453), kvietkais Arn (526) / kvietkais Atz (211); an sklypų Drš (172) / sklypų Jnš (506); suolai Pst (453) / suólai Ut (308); šaukštų Sdl (119) / šaukštų Brč (245), etc.; ia2 raíz: ãlksnis Gtč (114), Pst (453) / alksniaĩs Gtč (114); kìrvis Imb (214), Vlč (240), Ld (312), Jnš (506), Arn (526), kìrvis, kìrvìai Dbk (274), kìrviais Ut (308), Spt (309), Prv (413) / kirvỹs Trg (346); vėršis Zr (244), vėršiai, vėršiais Jnš (506), vėršiais Spt (309) / veršỹs Sgn (379), etc.; u raíz: tùrgus Drš (172), Brč (245), Prv (413), Mlt (451), Pst (453), tur̃gus, tur̃gaus, tur̃gum Dbk (274), tur̃gaus Atz (211), Vlč (240), Ld (312), Blč (347), Sgn (379), Bjt (479), tur̃gun Sdl (119), Vb (142), Ld (312), Lkm (415) / turgùs, turgãũs Dbk (274), Spt (309), turgūn Užb (87), Drš (172), turgai, turgū, turgám, turgùs, turgaĩs Dbk (274), turgai, turgais Ut (308), turgų Pst (453)19; ių raíz: spiẽčius Rb (177), Ds (212), Vlč (240), Kkt (380), spiẽčiaus Lln (344) / spiẽčius Imb (214), Grs (412), spiẽčiai Ut (308); vãlsčius Imb (214), Grs (412) / vãlsčius Stl (182). La variación de los paradigmas acentuales de los sustantivos tratados y la tendencia a la oxitonesis en los subdialectos aukštaitianos se relacionan con el declive de dos plurales —el simple 18 Dėl šių formų paplitimo žr. LKA 1977: 191. 19 Los singulares de las raíces improductivas u e iu han conservado bastante bien la flexión antigua. En el plural predominan las formas nuevas de las raíces productivas a e ia2. 190 BENDRINĖ KALBA | 97 y colectiva, por ejemplo: kálnai Prv (413), Krš (149), Brč (245) / kalnaĩ Ut (308), Spt (309), súnūs Ld (312) / sūnaĩ Krš (149), Svb (150), Drš (172), Šlt (173), Ds (212), Brč (245), Dbk (274), Blč (347), Sgn (379), Prv (413), Lb (414), Gdr (504), Jnš (506)20, vaisiai / vaisiaĩ Ut (308), etc. (Stundžia 1981: 191–193; Grumadienė 1994: 102–104; Mikulėnienė 1996: 148–153; 2005: 164–166; Lazauskaitė-Ragaišienė 2001: 162; 2008: 46; Tuomienė 2001: 103–114; Urbanavičienė 2005: 108; Ragaišienė 2016: 137–138; 2018: 193–194). Su existencia queda atestiguada por las formas de plural de los sustantivos con dos patrones acentuales y por los casos de acentuación en la desinencia usados con significado colectivo. En los manuscritos estudiados se hallaron más de 50 formas plurales empleadas con significado colectivo, por ejemplo: Tie broliai buvo labai giesminykai Šd (478); Lenkai lietuvių nekęnčia Mdk (481); Čia aplink mūs yr daug piliakalnių, vis švedai pylė Atz (211); O tas vis spiria tam pijoku dideliu kojų nūgaron kur inkstai Šlt (173); Paltai dabar tie pasiūta Brč (245); Girdėt, kad tetervinai burba Vdn (450); Svočia insideda valgymų Ant (242), etc. En el subdialecto de Utena, en las décadas de 1950 y 1960, las formas plurales de dos microsistemas —los términos de parentesco y los nombres de nacionalidades— eran las que mejor conservaban el significado colectivo. Las formas de los términos enumerados con acentuación en la desinencia (y, en ocasiones, también las formas singulares) suelen referirse a pueblos y gobiernos, o a ejércitos constituidos sobre la base de los pueblos, mientras que las variantes con acento en la raíz designan a miembros individuales de un pueblo; compárese Čia vokiečiai užėjo karo pradžioj Jnš (506) / Voketys užėjo, rusus nustūmė Rb (177) / Tie vókiečiai atvaž iavo mašina Šlt (173), etc. Sin embargo, se hallaron pocos casos de este tipo de uso. En la zona de Utena, como en otros dialectos del alto lituano, por lo general ya no se distinguen los significados del plural ordinario y del plural colectivo, por ejemplo: Káimas tai būvo po Lénkijai, lenkų pusėj / Káimas nedìčas jau po lénkais Jnš (506); Lénkai su lietuviais bažnyčioj mušės Jnš (506); Tėvai kalbėjo lietuviškai / Tėvai nemokėjo lietuviškai Mdk (481); Paskui suotai išvažiuoja / Užvažiuoja ir suotai Atz (211), etc.21 La oposición acentual y semántica entre los dos plurales se ha generalizado en favor de uno u otro miembro de la oposición (cf. Stundžia 1981: 192; Lazauskaitė-Ragaišienė 2009: 172; Ragaišienė 2016: 137–138; 2018: 193–194). Su existencia queda atestiguada por las formas plurales de sustantivos de tema en a e ia2 que designan a personas según su nacionalidad y presentan acentuación variable en los dialectos; por ejemplo: lénkai / lenkaĩ, lietùviai / lietuviũ Mdk (481), švedai, švedų Užb (87), Lkš (120), Atz (211) / 20 En este caso, el acento en la desinencia de las formas del nominativo plural también pudo deberse a la analogía con las formas de los sustantivos de tema en a con acentuación móvil, cf. sūnaĩ / namai. 21 Las formas de los sustantivos en cuestión, acentuadas en la desinencia o en la raíz, pueden referirse tanto al pueblo como a sus miembros individuales. VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 191 švedų Gdr (504), etc. Con el modelo de los dos plurales —el ordinario y el colectivo— se relaciona la variación acentual de los sustantivos considerados barítonos brólis, kãrklas, káulas, tévas, tur̃gus, etc. (Būga 1961: 40, 709–711; Skardžius 1935: 17, 36–37; Stundžia 1981: 193; 1994: 20, etc.), por ejemplo: bróliaĩ Jdp (89), Rk (147), Krš (149), Svb (150), Rb (177), Svk (181), Mnk (210), Atz (211), Vsk (241), Dbk (274), Kmn (278), Spt (309), Tlm (311), Trg (346), Prv (413), Mlt (451), Šd (478) / broliaĩ Dbk (274), Tlm (311), Šd (478), Int (480); kãrklai Tlm (311), kãrklų Vb (142) / karklaĩs Ds (212); tėvaĩ Onš (88), Jdp (89), Bč (121), Svb (150), Svk (181), Ant (242), Tlm (311), Ld (312), Blč (347), Mdk (481) / tėvai Zr (244), Mdk (481), etc.22 De manera análoga puede explicarse también la doble acentuación de los derivados con el sufijo –ynas, por ejemplo: beržynaĩ Pst (453), eglynaĩ Drš (172), Kkt (380), lazdynų̃ Vdn (450), žolynaĩ Kmn (278), žolynaĩs Vsk (241) / pušynaĩ Brč (245), uogynaĩ Lb (414). En los manuscritos de las décadas de 1950 y 1960 se observa una tendencia a acentuar los sustantivos de flexión masculina según un patrón de acentuación oxítona. Esto se aprecia, ante todo, en las formas de instrumental singular y acusativo plural acentuadas en la desinencia de sustantivos de la tercera (y, rara vez, de la primera) clase acentual, por ejemplo: mėšlù Spt (309), tėvù Lin (344), vienù Krd (381), Mdk (481), gyvùs Spt (309), tėvùs Kkt (380), (išmokė) sūnùs Blč (347), Šd (478), žiedùs Ds (212), etc. Se tiende a considerar estas formas como resultado de la nivelación del paradigma acentual. Las formas con acento en la desinencia del acusativo plural de los sustantivos pueden proceder del plural colectivo (Mikulėnienė 2005: 156, 165) o incluso de la acentuación oxítona (Kuzavinis, Girdenis 1997: 76–78). La tendencia a la oxitonía también se evidencia en los derivados con el sufijo –(t)uvas, acentuados según el paradigma de acentuación móvil, por ejemplo: brauktuvaĩ Ut (308); kultuvaĩ Ds (212), kultuvais Vb (142), Ds (212), Vsk (241); mintuvaĩ Bč (121), Vb (142), Rb (177), Vlč (240), Ut (308), Ld (312), mintuvaĩs Svb (150), Rb (177), Ld (312), Vdn (450), Mlt (451), Gdr (504); pjautuvaĩ, pjautuvaĩs Kkt (380), Gdr (504); mestùvai Drš (172), mestùvų Gtč (114) / mestuvaĩ Vlč (240). La mayoría de los sustantivos que designan personas según su nacionalidad también se acentúan según el paradigma con acento en la desinencia (alrededor de dos tercios de los casos hallados). En la zona del subdialecto predominan asimismo las formas de acentuación móvil de los adjetivos geltonas, –a y raudonas, –a (cf. LKA 1991: 129; mapa núm. 112). 22 Senųjų baritonų béržas, dvãras, váistas (Būga 1961: 710–711; Skardžius 1935: 17, 30–31, 36; Zinkevičius 1979: 91 ir kt.) tiriamuose šaltiniuose rasta tik galūninio kirčiavimo formų, pvz.: beržaĩ, beržám Ut (308), beržų̃ Brč (245), dvarų̃ Onš (88), Avl (213), Imb (214); vaistaĩ, vaistùs Rg (178), Sgn (379), Grs (412), Gdr (504), vaistų̃ Gtč (114), Sdl (119), Vb (142), Svb (150), Drš (172), Arn (526), vaistaĩ, vaistaĩs Brč (245), Pst (453), vaistaĩ, vaistám Bjt (479). 192 BENDRINĖ KALBA | 97 3. DISTRIBUCIÓN DE LAS VARIANTES ACENTUALES EN LA ZONA DEL SUBDIALECTO En el subdialecto oriental alto lituano de Utena, los sustantivos y adjetivos presentan variantes acentuales dentro de una misma habla con relativa poca frecuencia: se encontraron formas con doble acentuación en menos de la mitad de las localidades estudiadas (en las fuentes de 29 puntos de un total de 66). En la mayoría de ellas se registraron solo uno o dos casos (véase la tabla). Esto indica que en las décadas de 1950 y 1960 el sistema acentual del subdialecto de Utena era bastante estable: en las hablas, las palabras declinables no se acentuaban de manera aleatoria, sino conforme a un único paradigma acentual. A veces, a partir de las varias formas de una palabra incluidas en la descripción del habla, puede determinarse cuál variante se considera principal y cuál secundaria; cf. žmógùs / žmõgus Krn (179) y žmõgus / žmògùs Pst (453). En ambos casos, las fuentes atestiguan varias veces la primera variante (7 y 9 veces, respectivamente), y un par de veces la segunda. Debido a las características de la recopilación de materiales (al responder a las preguntas se proporcionaban formas de nominativo singular y/o plural; los relatos transcritos son breves), por lo general no es posible determinar cuál de las variantes predomina en el habla. TABLA. Variantes acentuales de formas de palabras declinables halladas en una misma habla Habla oriental alto lituana de Utena (número del punto) Palabra declinable Gtč (114) ãlksnis / alksniaĩ, sėmenai, sėmenų / sémenai Drš (172) brolỹs / brõliai, su brūktuve / bruktuòvė Šlt (173) vókiečiai / vokiečiãĩ Bč (121) dienàs / diẽnas Ob (148) žmogùm / žmõgum Rg (178) su žmónà / žmõna Krn (179) žmógùs / žmõgus Kmj (209) vókiečių / vokiečiũ Atz (211) svõtai / svotai, žmógus / žmõgus Imb (214) žmógùs / žmõgus Ds (212) tėvãĩ / tė́vai, turkų / turkũ Brč (245) eglỹnė / eglỹnė, miestè / miẽste, žmógùs / žmõgus Vlč (240) bùlbinis / bulbìnis, mãšiną / mašiną VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 193 Habla de los aukštaitianos orientales de Utena (número del punto) Palabra declinable Kmn (278) tur̃guos / turgaĩ Dbk (274) brólìai / broliaĩ, devyni / devyni, tur̃gus, tur̃gaus / tur̃gùs, turgaĩs Spt (309) sūnùs / sū̃nus Tlm (311) brólìai / broliaĩ Ld (312) žmògùs / žmõgus Lln (344) rū̃bùs / rū̃bus Kkt (380) viēni / viẽni Grs (412) su mókytoju / mokýtojai Lb (414) skur̃à / skur̃a, sūnùs / sū̃nus, viēna / vienà, tvorà / tvor̃a, žmògùs / žmõgus Pst (453) mãšina / su mãšinà, tur̃gus / tur̃gù, žmògùs / žmõgus Šd (478) brólìs / broliaĩ Bjt (479) bãisi / baisì, gyvà / gýva, ponià / pónià, sūnùs / sū̃nus Int (480) brólìs / broliaĩ, mãšina / mãšiną Mdk (481) lénkai / lenkãi, lietuvių / lietuvių, tēvai / tēvai Jnš (506) lénkai, lénkų, lénkais / lenkãi, lenkų, lenkãis, mokýtojas / mokýtoją, peñki / penkì, viēna / vienà Arn (526) kìrviu / kirviù, lietuvỹs / lietùviai, mokýtojas / mokýtojas El estudio realizado respalda las hipótesis planteadas en el artículo sobre el funcionamiento de los fenómenos acentuales en el área del subdialecto. Las formas con doble acentuación halladas en una misma localidad confirman que la aparición de variantes acentuales se debió a varios factores interrelacionados. Algunas variantes pueden tener fundamentos históricos (relacionados con el modelo reconstruido del plural simple y del plural colectivo); otras surgieron posteriormente (y se explican por la retracción del acento, la formación de un paradigma de acentuación columnar y la analogía acentual). Los datos de la tabla muestran otro aspecto importante: en el subdialecto utenio varía más la acentuación de las palabras del tipo de flexión masculina. Las palabras del tipo de flexión femenina son menos propensas a la variación acentual: por lo general, se acentúan conforme a un único paradigma acentual. 194 BENDRINĖ KALBA | 97 FIG. 2. Distribución de las variantes acentuales de las formas de palabras declinables halladas en una misma habla Las palabras declinables presentan variantes acentuales en una misma habla por toda el área del subdialecto (véase la fig. 2). Dentro de toda el área destaca una zona relativamente pequeña en la que se hallaron más variantes en una misma habla. La mayor cantidad de formas con dos patrones acentuales se registró en los confines surorientales del área del subdialecto uteniškiai, en la zona fronteriza con el subdialecto vilniškiai (en los alrededores de Labanóro, Pastovėlio, Medeikiai, Jõniškis y Arnionys). En las hablas vilniškiai limítrofes con las de uteniškiai VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 195 también se hallaron numerosas formas de palabras declinables con dos patrones acentuales (Ragaišienė 2010: 139). Cabe suponer que en los subdialectos orientales de las tierras altas existe una pequeña zona continua en la que el variacionismo, como fenómeno, es relativamente más intenso que en las hablas vecinas. Basándose únicamente en el material de fuentes manuscritas, no es posible determinar con fiabilidad la distribución de las variantes en las distintas áreas del subdialecto. CONCLUSIONES Del análisis de la acentuación de las palabras declinables halladas en fuentes manuscritas de las décadas de 1950 y 1960 del subdialecto uteniškiai de las tierras altas orientales se extraen las siguientes conclusiones: 1. En el subdialecto uteniškiai de las tierras altas orientales, los tipos de declinación masculina y femenina presentan modelos de acentuación distintos: las palabras con tema en ā tienden a acentuarse según el modelo de acentuación baritónica; en los sustantivos con tema en ē son más frecuentes las formas con acento en la desinencia, mientras que las palabras de tema de declinación masculina muestran una tendencia a la variación acentual y a la oxitonesis. 2. El sistema de acentuación de las palabras declinables está condicionado por un conjunto de factores interrelacionados: la formación de una ley más intensa de retracción condicional del acento, la nivelación del paradigma acentual y la formación de dos tipos de acentuación —la radical y la desinencial—; la analogía acentual entre palabras de un mismo tema y derivados de un mismo tipo derivativo; y la interacción entre temas. La aparición de formas de sustantivos de declinación masculina con patrones acentuales diversos y la tendencia a la oxitonesis se relacionan con el modelo acentual y semántico reconstruido de dos plurales: el simple y el colectivo. La evolución del sistema de acentuación también se ve afectada por la conservación de vestigios de la acentuación antigua (adjetivos de tema en u con acento radical y formas del plural colectivo). 3. Desde el punto de vista de la variación acentual, el sistema de acentuación del subdialecto uteniškiai puede considerarse estable (se hallaron variantes acentuales en una misma habla en menos de la mitad de los puntos estudiados; en la mayoría de ellos se registraron solo uno o dos casos). Las formas de palabras con distintos patrones acentuales están distribuidas de manera desigual por el área del subdialecto: la mayor cantidad de formas con dos patrones acentuales en una misma habla se halló en los confines surorientales del área del subdialecto uteniškiai, en la zona fronteriza con el subdialecto vilniškiai. 196 BENDRINĖ KALBA | 97 LITERATŪRA Bacevičiūtė Rima 2004: Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2007: Dėl rytų aukštaičių uteniškių inesyvo ir iliatyvo galūnių priegaidžių (eksperimentinis tyrimas). – Žmogus ir žodis 9(1), 4–11. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2008a: Rytų aukštaičių uteniškių daugiskaitos naudininko ir įnagininko priegaidės: audicinis tyrimas. – Žmogus ir žodis: didaktinė lingvistika 10(1), 78–84. Bacevičiūtė Rima, Rinkauskienė Regina 2008b: Dėl rytų aukštaičių uteniškių inesyvo ir iliatyvo galūnių priegaidės: audicinis tyrimas. – Baltistica 43(2), 229–237. Balčiūnienė Asta, Meiliūnaitė Violeta, Rinkauskienė Regina 2019: Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DST 2013: Dusetų apylinkių tekstai, sud. R. Rinkauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Geržotaitė Laura, Meiliūnaitė Violeta 2014: Kitų kalbų vietiniai variantai Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Vilnius: Briedis. 255–257. Girdenis Aleksas 1972: Lietuvių kalbos vardažodžių priesagų kirčio susiformavimas. – Baltistica, 1 priedas, 66–72. Girdenis Aleksas 1978: Akcentologiniai mažmonis. – Baltistica 14(1), 75–76. Grumadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai, 97–106. Kardelytė Jadvyga 1975: Gervėčių tarmė (fonetika ir morfologija), Vilnius: Mintis. Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis. Kosienė Otilija, Girdenis Aleksas 1979: Fonologinis šalutinis kirtis rytų aukštaičių uteniškių tarmėje. – Kalbotyra 30(1), 45–56. Kosienė Otilija 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės. – Kalbotyra 33(1), 61–71. Kudzinowski Czesław 1977: Indeks-słownik do Daukšos „Postilė“ 2 (O–Ž), Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu. Kuzavinis Kazimieras, Girdenis Aleksas 1997: Kelios mintys dėl baltų vardažodžio kirčiavimo paradigmų ir jų raidos. – VIII tarptautinis VIL IJA RAGA IŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 197 baltistų kongresas „Baltų kalbos XVI ir XVII amžiuje“: pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 76–78. Lazauskaitė Vilija 1998: Dėl u kamieno būdvardžių ir jų abstraktų kirčiavimo raidos. – Baltistica 33(1), 65–70. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2001: Dviskiemenių u kamieno daiktavardžių kirčiavimo raida pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Baltistica 35(2), 159–169. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2008: Dviskiemenių ijo kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Lituanistica 54(3), 37–50. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2009: Dviskiemenių o ir ijo kamienų daiktavardžių kirčiavimo variantų paplitimas pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–181. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, aut. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, M. Razmukaitė, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, aut. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, aut. S. Ambrazas, G. Belickienė, E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKAP 1956: Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, 2-asis leidimas, aut. J. Balčikonis, B. Larinas, J. Senkus, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKT 1970: Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, sud. E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas. LKTCH 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulėnienė Danguolė 1994: Dėl įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimo raidos. – Baltistica, 4 priedas, 106–108. Mikulėnienė Danguolė 1995: Tarmės garsyno ypatybės. – Dieveniškės, Vilnius: Mintis, 448–455. Mikulėnienė Danguolė 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 148–155. 198 BENDRINĖ KALBA | 97 Mikulėnienė Danguolė 2005: Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mikulėnienė Danguolė, Pakerys Antanas, Stundžia Bonifacas 2007: Bendrinės lietuvių kalbos žinynas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. MLT 2019: Molėtų apylinkių tekstai, sud. R. Rinkauskienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pakerys Antanas 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Raga i šienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ragaišienė Vilija 2012: Daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio pietų aukštaičių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Respectus Philologicus 22(27), 219–231. Ragaišienė Vilija 2016: Accentuation models of disyllabic nouns in the Southern Aukštaitian dialect. – Kalbotyra 68, 125–147. Ragaišienė Vilija 2018: Rytų aukštaičių kupiškėnų akcentuacijos sistemos kaita XIX a. 7–9 deš.–XX a. 6–7 deš. – Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 176–201. Ragaišienė Vilija 2019: Daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Lietuvių kalba 13, 1–19. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22489/21753. Ragaišienė Vilija 2020a: Būdvardžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Lietuvių kalba 14, 1–17. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22463/21725. Ragaišienė Vilija 2020b: Kirčio atitraukimas rytų aukštaičių anykštėnų patarmės tekstuose. – Acta Linguistica Lithuanica 83, 211–226. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica. Ragaišienė Vilija 2022: Dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo polinkiai 6–7 dešimtmečio vakarų aukštaičių kauniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose. – Vakarų ir pietų aukštaičiai: tarmių ir kitų kalbų sąveika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 230–270. Ragaišienė Vilija 2023: Vietininkų kirčiavimo polinkiai pietų aukštaičių šnektose. – Acta Linguistica Lithuanica 89, 190–210. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica. RAU 2010: Rytų aukštaičiai uteniškiai, sud. R. Rinkauskienė, R. Bacevičiūtė, V. Salienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. VIL IJA RAGAIŠIENĖ. Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 199 R i n k e v i č i u s V y t a u t a s 2009: Prūsų kalbos kirčiavimo sistema: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. R i n k e v i č i u s V y t a u t a s 2015: Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija 1, Vilnius: Vilniaus universitetas. S k a r d ž i u s P r a n a s 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas: V.D.U. Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys. S t u n d ž i a B o n i f a c a s 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmės linksniavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 191–193. S t u n d ž i a B o n i f a c a s 1994: Daiktavardžių kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų kalbų leksika). – Baltistica 27(2), 13–29. S t u n d ž i a B o n i f a c a s 1995: Dėl kirčio atitraukimo lietuvių kalbos rytų aukštaičių šnektose. – Res Balticae, 67–72. S t u n d ž i a B o n i f a c a s 2009: Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. T u o m i e n ė N i j o l ė 2001: Ramaškonių šnektos o ir io kamienų daiktavardžių kirčiavimo ypatybės. – Baltistica 36(1), 103–114. T u o m i e n ė N i j o l ė 2005: Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: socio-lingvistinis tyrimas: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. U r b a n a v i č i e n ė J o l i t a 2005: Svirkų šnektos (rytų aukštaičių vilniškių) fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičienė 2006: Rytų aukštaičių vilniškių pakraštinių šnektų kirčiavimo ypatumai. – Baltistica 41(2), 212–231. Urbanavičienė 2010: Svirkų šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. U r b a n a v i č i ū t ė Ž a n e t a 1966: Spitrėnų šnektos aprašas: rankraštinis šaltinis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas. U r b a n a v i č i ū t ė-M a r k e v i č i e n ė Ž a n e t a, G r i n a v e c k i s V l a d a s 1992: Lietuvių tarmės: fonetika, morfologija 2, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. V a n a g s P ė t e r i s 1990: u kamieno būdvardžių likimas lietuvių kalboje. – Lituanistica 3, 75–81. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1975: Iš lietuvių istorinės akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas, Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universiteto Leidyb inis skyrius. Zinkevičius 1979: Kirčio atitraukimas ir kirčiavimo paradigmos. – Kalbotyra 30(1), 90–93. 200 B E N D R I N Ė K A L B A | 97 Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. RYTŲ AUKŠTAIČIŲ UTENIŠKIŲ GYVENAMŲJŲ VIETOVIŲ (LIETUVIŲ KALBOS ATLASO PUNKTŲ) SANTRUMPOS Alk (180) – Aleksandravėlė, Rokiškio r. Ant (242) – Antâlieptė, Zarasų r. Arn (526) – Arníonys, Molėtų r. Atz (211) – Antãzavė, Zarasų r. Avl (213) – Aviliai, Zarasų r. Bč (121) – Bučiūnai, Rokiškio r. Bjt (479) – Bijūtiškis, Molėtų r. Blč (347) – Balčiai, Utenõs r. Bln (243) – Blýniškės, Zarasų r. Brč (245) – Berčiūnai, Zarasų r. Čl (452) – Čiulai, Molėtų r. Dbk (274) – Debeikiai, Anykščių r. Dgl (277) – Daūgailliai, Utenõs r. Drš (172) – Daršiskiai, Kùpiškio r. Ds (212) – Dùsetos, Zarasų r. Gdr (504) – Giedraičiai, Molėtų r. Grs (412) – Girsteitiškis, Molėtų r. Gtč (114) – Gataučiai, Biržų r. Imb (214) – Imbradas, Zarasų r. Int (480) – Inturkė, Molėtų r. Jdp (89) – Júodupė, Rokiškio r. Jnš (506) – Jõniškis, Molėtų r. Kkt (380) – Kùktiškės, Utenõs r. Kmj (209) – Kamajėliai, Rokiškio r. Kmn (278) – Kiemiónys, Zarasų r. Krd (381) – Kirdeikiai, Utenõs r. Krn (179) – Kriaūnos, Rokiškio r. Krš (149) – Kreščiónys, Rokiškio r. Lb (414) – Labanóras, Švenčionių r. Ld (312) – Lúodžiai, Zarasų r. Lkm (415) – Liñkmenys, Ignalinos r. VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linkšniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 201 Lkš (120) – Lūkštai, Rokiškio r. Lln (344) – Leliūnai, Utenõs r. Mdk (481) – Medeikiai, Molėtų r. Mlt (451) – Molėtai Mnk (210) – Minkūnai, Rokiškio r. Ob (148) – Obėliai, Rokiškio r. Onš (88) – Onuškis, Rokiškio r. Prv (413) – Purvėnai, Molėtų r. Pst (453) – Pastovėlis, Molėtų r. Rb (177) – Robliai, Rokiškio r. Rg (178) – Ragėliai, Rokiškio r. Rk (147) – Rokiškis Sdl (119) – Sodėliai, Rokiškio r. Sgn (379) – Sugničiai, Molėtų r. Skd (378) – Skudutiškis, Molėtų r. Spt (309) – Spitrėnai, Utenõs r. Stl (182) – Stelmužė, Zarasų r. Svb (150) – Svõbiškis, Rokiškio r. Svk (181) – Sùviekas, Zarasų r. Šd (478) – Šiaudžiai, Molėtų r. Šlt (173) – Šaltėniai, Molėtų r. Tlm (311) – Tolimėnai, Ignalinos ir Zarasų r. Trg (346) – Tauragnai, Utenõs r. Ut (308) – Utenà Užb (87) – Užūbaliai, Rokiškio r. Vb (142) – Vabalnìškas, Biržų r. Vdn (450) – Vidėniškiai, Molėtų r. Vlč (240) – Vilūčiai, Utenõs r. Vsk (241) – V taiskūnai, Utenõs r. Zr (244) – Zarasai Gauta 2024-09-11 Priimta 2024-10-14 202 BENDRINĖ KALBA | 97 VILIJA RAGAIŠIENĖ ACCENTUATION TENDENCIES OF DECLINABLE WORDS IN THE MANUSCRIPT SOURCES OF THE EASTERN AUKŠTAITIAN SUBDIALECT OF UTENA FROM THE 1950S–1960S S u m m a r y The article analyzes the material from the manuscript sources of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena dating to the 1950s–1960s, which are stored in the Dialect Archive of the Centre of Geolinguistics at the Institute of the Lithuanian Language, from the perspective of accentuation. The study takes a synchronic approach to describe the features of accentuation of declinable words found in these sources and to discuss their accentuation tendencies. The article consists of an introduction, three chapters, conclusions, and lists of references and abbreviations of inhabited settlements. The first chapter presents the research material. The second chapter investigates the accentuation tendencies of declinable words and discusses the factors influencing the variation in the accentuation of word forms. The third chapter provides a list of word forms with dual accentuation found within the same local dialect and discusses the distribution of these variants across the subdialect area. The study resulted in three main findings. First, different accentuation patterns are characteristic of the masculine and feminine declension types in the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena: ā-stem words tend to follow the barytone accentuation pattern, while ē-stem nouns are more commonly stressed on the ending; words of the masculine-declension stems typically exhibit a tendency towards accentual variability and oxy tone accentuation. Second, the accentuation system of declinable words is influenced by a complex of interconnected factors: the formation of a more intense rule of conditional stress retraction, the levelling of accentual paradigms, and the development of two accentuation types – columnar and inflectional; the analogy of accentuation for words of the same stem and derivatives of the same derivational type; the interaction between stems; the preservation of ancient accentuation relics (such as root accentuation in u-stem adjectives, collective plural forms); the accentual and semantic model of two plural forms (simple and collective) is reconstructed. Third, variously stressed word forms are distributed unevenly across the subdialect area – the majority of the forms with dual accentuation within the same local dialect were found in the southeastern edges of the subdialect area of Utena, near the boundary with the Vilnius dialect. Thus, from the perspective of accentual variability, the accentuation system of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena can be considered stable (accentual VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linkšniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 203 variants within the same local dialect were found in less than half of the examined points; only one or two cases were recorded in most of them). The insights presented in the article lay the ground for more detailed comparative studies of the accentuation system in the subdialect of Utena. KEYWORDS: Eastern Aukštaitian subdialect of Utena, local dialect, declinable word, accentuation variant, manuscript source. VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] VILIJA RAGAIŠIENĖ LINKSNIUOJAMŲJŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO POLINKIAI XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIŲ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ UTENIŠKIŲ ŠNEKTŲ RANKRAŠTINIUOSE ŠALTINIUOSE Santrauka Straipsnyje kirčiavimo požiūriu analizuojama rytų aukštaičių uteniškių patarmės Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių medžiaga. Tyrimu siekiama sinchroniniu požiūriu aprašyti šiuose šaltiniuose rastų linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo ypatybes ir aptarti jų akcentuacijos polinkius. Straipsnį sudaro įvadas, trys dalys, apibendrinimas, literatūros ir gyvenamųjų vietovių santrumpų sąrašai. Pirmoje dalyje pristatoma tiriamoji medžiaga. Antroje dalyje nagrinėjami linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai, aptariami žodžių formų akcentuacijos įvairavimą lemiantys veiksniai. Trečioje dalyje pateikiamas toje pačioje šnektoje rastų dvejopai kirčiuojamų žodžių formų sąrašas, aptariamas variantų paplitimas patarmės plote. Tyrimu nustatyti trys dalykai. Pirma, rytų aukštaičių uteniškių patarmėje vyriškojo ir moteriškojo linksniavimo tipams būdingi skirtingi akcentuacijos modeliai – ā kamieno žodžius linkstama kirčiuoti pagal baritoninio kirčiavimo modelį, ē kamieno daiktavardžių labiau paplitusios galūninio kirčiavimo formos, vyriškojo linksniavimo kamienų žodžiams būdingas polinkis į akcentinį variantiškumą ir oksitonezę. Antra, linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo sistemą veikia tarpusavyje susijusių veiksnių kompleksas: intensyvesnio sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnio formavimasis, akcentinės paradigmos išlyginimas ir dviejų kirčiavimo tipų – koloninio ir galūninio – susidarymas; to paties kamieno žodžių ir darybos tipo vedinių 204 BENDRINĖ KALBA | 97 akcentuacijos analogija; kamienų sąveika; senovinio kirčiavimo reliktų (šakninio kirčiavimo u kamieno būdvardžių, kuopinės daugiskaitos formų) išlaikymas; rekonstruojamas dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentinis ir semantinis modelis. Trečia, įvairiai kirčiuojamos žodžių formos patarmės plote paplitusios nevienodai – daugiausia toje pačioje šnektoje dvejopai kirčiuojamų formų rasta pietrytiniuose uteniškių patarmės ploto pakraščiuose, paribyje su vilniškiais. Taigi akcentinio variantiškumo požiūriu rytų aukštaičių uteniškių patarmės kirčiavimo sistema vertintina kaip stabili (kirčiavimo gretybių toje pačioje šnektoje rasta mažiau nei pusėje tirtų punktų; daugumoje jų užrašyta tik po vieną ar du atvejus). Straipsnyje pateiktos įžvalgos sudaro prielaidas išsamiems gretinamiesiems uteniškių patarmės akcentuacijos sistemos tyrimams. ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų aukštaičių uteniškių patarmė, šnekta, linksniuojamasis žodis, kirčiavimo variantas, rankraštinis šaltinis. VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] VILIJA RAGAIŠIENĖ. Linksniojamųjų žodžių kirčiavimo polinkiai XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose 205