scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Kietojo „r“ tarimas vietoj minkštojo žemaičių šnektose

Vytautas Vitkauskas

Full text

Cie Rg TF CnoBapb COBPEMEHHOI'O PYCCKOrO JIHTEPATYpHOro ssbika. M.; JI., 1957. T. 6 Ses ig TnyMauajrsHki cnoynix Gesapyckait Mossi. Minck, 1979. T. 3. ®uncxo-pycckmit ciosaps /Cocr. MH. Baxpoc, A. lllepGaxos. M., 1975. Yemcxo-- pycckuit cnosaps /Ion pea. JI. B. Komeuxoro, M1. OGanarma, O. Jlemrxu, M.; IMpar 1973. T."1. —PRONÚNCIA DO r DURO EM LUGAR DO BRANDO NOS FALARES SAMOGÍTIOS gi ai ki 1. O endurecimento da consoante r diante de vogais da série anterior é uma particularidade fonética regular de alguns falares dos aukštaitianos orientais e meridionais. Ela foi descrita pormenorizadamente por Z. Zinkevičius (1966, p. 165—166, 519) e por Ž. Urbanavičiūtė (1970, p. 61—65; 1971, p. 55—69 ver. LKA II 87 mapa. Nos falares samogítios também existe certa variação entre r duro e brando. Na realidade, trata-se de um “endurecimento” ou “abrandamento” de tipo completamente diferente do existente no dialeto aukštaitiano, pois os falares samogítios abrangem o chamado abrandamento jotizado do r e a substituição das consoantes assim abrandadas por consoantes duras. Este fenómeno fonético do dialeto samogítio já havia chamado a atenção dos nossos dialetólogos (3uakasrutoc, 1973, p. 93—97). Z. Zinkevičius menciona numerosos factos concretos, procurando indicar também a sua distribuição geográfica (Zinkevičius, 1968, p. 153—156). V. Grinaveckis também escreve de modo semelhante sobre o assunto, dando maior atenção à pronúncia do r brando e à geografia dessa regularidade, e apresentando muitos factos em que se observam várias analogias | dra ks —dridugas „draugas“, uZdrdude —ūždriaudė e outros | (Grinaveckis, 1973, p 313—316), sublinhando simultaneamente que isso, em alguns lugares, “sem dúvida, é um fenómeno novo” (Grinaveckis, 1973, p. 316). Atualmente, A. Girdenis também se interessou por este aspecto da fonética, chamando especialmente a atenção para a frequente pronúncia do r duro nos falares samogítios do nordeste (dos dūnininkai varniškiai), onde „tão completamente regular Į[destacado A. O fenômeno de Girdenis só pode ser de origem fonética” [destacado por A. Girdenis] (Girdenis, 1980 p. 34). É uma pena, naturalmente, que o “Atlas da língua lituana” não tenha procurado esclarecer esse fenômeno; tal questão não foi incluída no programa (palavras isoladas como troba, riogsdti podem não mostrar suficientemente a geografia do funcionamento dessa lei). 2. Ao escrever o “Dicionário dos falares do nordeste dūnininkai” (Vitkauskas, ao 1976) ir investigar o dialeto dos žemaičiai do sul, acumulou-se um número iš bastante grande de exemplos em que os grupos de sons do radical *ria, *riau, *riu, *rįū, *rįo, diferentemente da língua padrão, dos falares dos aukštaičiai e até dos žemaičiai, em muitos dos dialetos investigados transformaram-se em ro, rau, ru, rii, ruo rio, riau, riu, riū, riuo. Neste caso, pretende- -se analisar como muitos desses vocábulos são pronunciados nos falares mais detalhadamente investigados de Kurščnai (distrito de Šiauliai), Vidsodis, Užventis o ne (distrito de Kelmė), Vandenė, ViekSndliy.[ )]} крат endlaka? Pa Sorry. (distrito de Telšiai) os žemaitas dos dialetos šnekta (varniškiai). Ali está registado: braii.na Krš, Užv, Vds brūūna || Pvn, Vkin „aresta“, grd.u t'i Krš || grd.ut’'e Pvn, UZv, Vds, Vkšn „destruir“, graus't'in'is Krš || graus't'Ln'i: Pvn, UZv, Vds, Vkšn „tempestade, trovoada“, griiov’ims Krš || grūov'ems Užv, Vds grūov'ė.ms | Pvn, Vkšn „demolição“, gruv'ičsa' Krš || grov'iėsa" Pvn, Vkin „griuvė siai“, griūrt'i Krš || grūrt'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griūti“, gruv'in'iet'i Krš || grov'ę n'iet'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „tropicar“, grudv'i's Krš || grilov'i*s Pvn „vala“ karirm’en’i Krš || karūm'en'ę Pvn, Užv, Vds, Ykšn „exército“, das gerações antigas VEC k'eturūol'eka Krš || k'etoriiol- ’eka Pvn, Vkin' „catorze“, kraiinas Krš, Užv, r Vds || krūūnas Pvn, Vkšn (e b'r'itkrd- -un'is Pvn, Vkin) „crostas“ (,briedkriaunis®), krūūkšlas VkSn,grumo, concha“, kraū.š'us Krš || kraū.š'os UZv, Vds || aa krūūš'os Pvn, Vk&n „pera, encosta- “, krauš'i"- t'i Krš || krauš'i"- t'e Pvn, Užv, Vds, ks a Vkšn „bater, empurrar“ (cf. kriaušyti LKZ VI 569—570), kriūok'in'- t'i Krš || krūo= k'in't'e Užv, Vds || krūok'i.n'- t'e Pvn, Vkšn „fazer gritar, fazer chorar“, kruék Krš, Užv, Aa Vds || kriiék Pvn, VYkšn „grita, chora“, kruoėkšena Krš, Drv „choro“, krudk-2 K i l'is „chorão- “, krukš'iet'i Krš || kroks'iet'e Pvn, UZv, Vds, Vkin, „grunhir- “, pe krūks'i Krš „grunhe, porco“, krikt'i Krš || kriikt’e Pvn, UZv, Vds, Vkin „grunhir, queixar-- se, lamentar-se, guinchar- “, empréstimo krūk'is Krš || kriū.k'is Pvn, Užv, Vkšn „grunhido“, krd.ukla* Krš || krd.ukla“ Pvn, Vkin „conchas“ (e pakrd.ukl'e* || pakrd.ukl'é 3 of w„conchas“), rudgl'in'iet’i Krš || ruogl'en’iet’'e UZv, Vds || riiogl'en’iet’e Pvn, k { Vkšn „andar de um lado para outro, passear- “, ruoksuoti Krš || ruoksūot'e Pvn, UZv, Vds, Vkin 4 „ficar sentado- “, rudgl'en’- t'i Krš || rudgl'en’- t'e Vds, Užv „fazer andar de um lado para outro“, skrad.da Krš, Užv, a. Vds || skrūūda Pvn, VYkšn „dano“, skraii.s’t- 'i Krš || skraū.s'- t'e Užv, Vds || #0 skraūs't- 'e Pvn, Ykšn „prejudicar“ (e miskrauda Krš „dano sofrido“- ), sruba Krš || bė 3 sroba Pvn, UZv, Vds, Vkšn „sopa“, srup'č'ūot'i Krš || srop'č'ūot'e Pvn, UZv, Vds, r 7 5 Vkšn „sorver“, srupsmiot’i Krš „sorver“. sri-p't'i Krš || srip't’e Pvn, Uv, Vds, Vkšn „sorver, beber“, srųb'in'iet'i Krš „sorver aos golinhos, bebericar“, sriūūp's'n'is a. Krš || srūtp's'n'is Pvn „sorvo“, traū.š'is Krš || trūūšis Pvn, Vkšn „triaušis, cavalinha“, trūkšmas Krš || trūrkšmas Drv || trė.kšmas Pvn, UZv, Vk3n, Vds „barulho“, a trukšmd.ut'i Krš || tru:kšmd.ut'i Drv || trokšmū.ut- 'e Pvn, Užv, Vds, Vk3n, empréstimo tia ji trūšis Krš || trū.šis Pvn, Užv, Vds, Vkšn, trušiena Krš || trėš'iėna Pvn, Vkšn „coelho!“ si šiena“, trūš't'i Krš || trg.š't'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „triušti, lūžinėti“, trūš'k'in't'i Ee Krš || trėš'k'in't'e UZv, Vds || trėš'k'i.n't'e Pvn, Vk3n „triuškinti“ e ainda um kiis: ly Nemaža čia pateiktų žodžių su kietu r tariama ir daugelyje kitų diinininky šnektų ką 3 i į; (Grinaveckis, 1973, p. 313). P. ex., krūokt'e „chorar“, kruokl"i"s „chorão“, gri‘t'e arą „desabar“, em sritp't'e „sorver“, rrėš'k'in't'e „triturar“, trūš'k'is „triūšis“ — VainūFa | isso (distrito de Šilutė); grd.un e „griauna“, trūš't'i „triašti“, skra"ud „skriaudžia- “, gruov'i“s js ai „griovys“, rudgl'in't'i*s „rioglintis“, srirp'č'uot'i „sriūbčioti“ —Žviūgiai (Šilalės Aga raj.): bra.una „briauna“, krūūnas „kriaunos“, krūoka.ut'ę „kriokauti, verkauti“, "J grov'en'iet'e „griuvinėti“, trėkšmas „triukšmas- “, trokSmd.ut- ’e triukSmauti* —i Pajūris (Šilalės raj.); ruoksiloje „riogsojo“, grd.va „griuvo“, grov'iesū" „griūvėsiai“, aa. kriiok „kriokia, verkia“, sribd.ut- 'e „sriūbauti“, srop'č'ūot'e „Ssriubčioti“ —Vaf-Se niai (Telšiū raj.); krūokū'va ,kriokavo, šūkavo“, grd.va „griuvo“, sri*h ,srivobia, [ike geria“ —Švėkšna (Šilūtės raj.) ir t. t. a 2.1. Toks reiškinys būdingas ir kai kurioms dounininky (šiaurės žemaičių) šneki a toms. Pvz.: gra.ut'e „griauti“, b'r'éitkra-un’- is „briedkriaunis“, krūo*kt'e „kriokti, ja A verkti“, krūokš'ena „krioksena, verkimas®, ndū'grovas ,nuogriuvos®, sroup't'e „šriuobti“, srėup't'enė" „sriuobtinai, sriuobte“ —Raudénai (Šiaulių raj.), skrd-us'xh t Jaunoji karta iš mokyklos jau išmokusi tarti minkštąjį r: Ketwtiiol'eka || k'etor'iol' eka, keturdleka, keturdlektas. Isso não está incluído em į LKŽ. Hl Re ha k į Ly 14. 1880 TE er Sa iii a Sa JS J „rio jį 209 Ga t'e, mirskrd.uda nuoskriauda®, tri-kimas „ruído“, rūogi'en'iet'e „arrastar-se- “, gro.va „caiu“ — Tryškiai (distrito de Telšiai); grov'en'ie „fica caindo“, trg.š'k'ena „triturou“. nutroš'ė.ms „desgaste“, krik „grunhe, grunhe“, krg.ks'e „porca, suína“, riiogl'en’ie „rasteja“ — Kaunatava (distrito de Telšiai); krūoks'ena „ronco, choro®. kriokl'i*s „chorão“, grov'en'ie „tropeça“, graus't'i.n'is „trovão, tempestade- “, nutrg.fa „desgastou-- se“, trū.š'is „coelho“, kri.k'is „grunhido“, k'etoriioI'eka „quatorze“ — Ludke (distrito de Telšiai); srop'č'ūot'ę „sriubčioti“, sū'grova „sangruva, sukriošėlis“, kriūokč'ūoję „kriokčiojo, verksnojo“ — Janapolė (distrito de Telšiai) ir etc. Após uma breve conversa su Eigifdžių (distrito de Telšiai) Com algumas pessoas, ouvi duas formas: krudk'e įkriokė“, nutrė.ša „nutriušo“, mas o fenômeno descrito ar aqui é regular; não, é difícil dizer agora: isso é uma tarefa para investigaçõar es posteriores. Afinal, em geral, sobre a pronúncia do k šį duro nos r falares dounininkai (baixo-samo­gítios do norte), quase nada foi escrito em nossa literatura dialetológica. Assim, quanto à pronúncia dos falares r ir r' dounininkai (baixo-samogítios do norte), neste caso, de modo algum há unidade; eles não constituem uma única área. Pode-se encontrar um ou outro exemplo apenas na chrestomatia „Lietuvių kalbos tarmių“: krokés „kriukiais“ Zr(LKT87), krūokso „krioksiu, verksiu“ Lk(LKT84). Isso é praticair mente tudo. o que se sabia sobre o assunto em questão nas variedades linguísticas dos dounininkai. 2.2. Esse traço fonético é característico dos ir donininkai žemaitas, cerca de Saugai, Šilutė: kra.ušęs „pera“, krė:kl'i-s „chorão“, gritn „desaba- “, grd.un „derruba- “, srū'ub „sorve, mastiga“ (distrito de Saugos, Šilutė), kro'k „grasna, chora“, kaimas krék'is’k ai, grū.ut'e „destruir“, régl'in’t’e „arrastar-se“ (Šilutė), mas cf. kr'é-kl'in’is „verksnys“ (Dovilai, Klaipėdos raj.), gr'é-ve „griovė“, kr'd.ušė“ (Priekulė, Klaipėdos raj.) ir kt. A influência da língua alemã esmaeceu esta particularidade dos dialetos donininkai, mas as diferenças permaneceram e são claramente perceptíveis: os dialetos setentrionais ainda o têm, em certos casos, r'o-, r'au-, os ir meridionais quase apenas ro-, raukt. A palavra suf. não apresenta palatalização ir jotiana. 'p't'i|lsė"r'p't'e „siurbti“ ir vediniai jo sūr'p'č'uot'i Krš, suf'b'iel’ie Drv || sor'b'iel'ičė Pvn, Vk3n, sėr'b'I"'i"s Pvn, Vkšn, plg. tokį pat reiškinį Laūkuvos, Vainūto, Pajūrio, Zvifigiy, Vafnių, Viešvėnų, Raudény, net Sedds ir Nos dialetos de Varduva (exemplos semelhantes podem ser encontrados S. nos M. escritos de A. Daukantas e Valančius, no dicionário de Juška: quem suga sangue, será um sugador). Aqui su- < *siu- (da língua padrão siu-< *sju), embora ainda se possa pensar ir na analogia su com derivados da raiz ir srūbti, iš srubčidti (cf. siurbčioti ir srubčioti). 3. Esta pronúncia da r consoanbe te dura, provavelmente, surgiu devido à queda precoce de *į, pois, como corretamente supõe A. Girdenis, nessas falas «a despalatalização de r/<*rį/ só poderia ter ocorrido realmente em um sistema ao qual era estranha a palatalização diante de vogais anteriores» (Girdenis, r 1980. P. 34), por isso iš *griautéi, *"triukšmautėči, *siurbtéi, após a queda, os į [0 žemaitianos tinham certa tendência desse tipo, cf. a antiga lei do dialeto žemaitiano *tj, *dj>t, d: *jautjei > jdutei|| jaut*ė*, *žūdjai > žuddei ||žiūode»), surgiram grduti, trukšmduti. suFbti ir kt. Ao que parece, isso já havia sido conjecturado um pouco antes (Butkayckac 1974, p. 39—40); os fatos mais variados das falas atualmente reunidos, bem como A. as conclusões das pesquisas ir mais recentes de Girdenis e breves notas em vários outros, o ne artigos que investigam os r problemas da pronúncia das consoantes apenas o confirmam. 3.1. Nas falas žemaitianas, mais tarde, atuou claramente uma forte analogia, pois a rogsdti, trūšti começaram a ajustar-- se, como vimos, os empréstimos krūkis, trūšis (dar ir šrirps ~ , šrū210 a 2h 1 Es Tas ika Ga bas, ių L A Re Sr Gans SOEs 0 krirks krilgas, ~ kraū.č'us krūūč'os || „siuvėjas“) ir kai kada ra-, ypač Svéksnos i apylinkėse, tariamas vietoje re-: ra'p’l'es „replės“, rap'l'ék’- es „replikės“ (Gri-£5: naveckis, 1973, p. 3152); plg. dar kra'psas Krš, Vds, Užv „krepšys“, krasna Kj, Vds, Vkš ,kresna, spirgas“, kra's'i Krš || kra's’e Uzv (plg. net vakarų aukštaičių kras'e Skn), krat'é.ls Pvn „kretilas- “, truii.ksmas Krš || trė'nksmas Pvn, Užv, Yds,” * i Vkšn „estrondo“ [a duro r ar mas se não tiver surgido antes de an>un, || isso pode o indicar uma > origem um pouco mais antiga do fenômenir o) etc. (Vitkauskas, 1976, p. 148-139). Por razões difíceis de explicar, este rare é irregular, pois aqui há || oscilações: muitas vezes diz-se kAr'ė“s'i kr'é's'e, kr'é:t’é.ls. ir || Às vezes, neste caso, começa-- se a pronunciar r suavemente diante do antigo ditongo ai, que se transforma em ei: kr'ei.t'is Krš || kr'čit'is Pvn „dote“, rei.bul'wt'i Krš ||r'čibol'ū"t'e Pvn „ondular“, kr'ei.ks Krš, Vds || r kr'čiks Pvn „forragem“ (Vitkauskas, 1976. P. 150, 300). Isso é como uma fuga da pronúncia dura e exagerada que parece aos r representantes dos o dialetos; talvez aqui se manifeste a influência dos dounininkai vizinhos (Papilė, ir Judrėnai, Nevarėnai) e dos aukštaičiai ocidentais (Šiauliai, Gruzdžiai) : są influência. a x Nas terminações — dar'd.u daridu, var'é.u varidu, — não foi r endurecido devido à terminação da TA paradigma (Girdenis, talvez aqui 1980, p. 34) ir -iau<*eu, onde não existia, į 2 portanto a terminação, em sua expressão, não se adaptou à *rjau-, *riakitų ir panašių senovinių garjunginių. sų 3.2. Esta consoante ne mais antiga, inteiramente ir regular e hoje ainda influenciada pela analogia, deve ser transposta com muita cautela, mantendo autênticas as formas dos dialetos. Os volumes do LKŽ mostram que os linguistas viram aqui o mesmo endurecimento que entre os dzūkai dos altiplanos ir orientais, por isso, nas falas žemaitianas, krd.ukla' Krš tornou-- se kriduklais (LK Ž VI 561), krudksu Krš — krioksiu (LKZ VI 606), krdiikslas (Ludké) é transformado em kriaukšiu (LKŽ VI 564), pagrė.vos'o (Luokė) em pagriūvusiu — (LKŽ III às 624), valas (Kaltinėnai) — pela demolição (LKŽ III 617), rd.ukčūos (Laūkuva) — ridugčios (LKZ XI 512) ir etc. Por outro lado, também não é adequado transpor rau dos dounininkai para rau- (por exemplo, a forma be Darbėnų r'aušis do dialeto é apresentada como raūšis — LKŽ XI 324) ar remeter į a um artigo Su geral r com uma palavra que contém o duro (por exemplo, o riaiisis transposto de Grūšlaukis aparece no artigo raūšis — LKŽ XI 324). Essa transposição obscurece muito um fenômeno da fonética dos dialetos importante para a história da língua. 3.3. É preciso acrescentar ainda que, nas áreas su limítrofes dos alto-lituanos ocidentais (Šiauliai, r. Pakšteliai, Rūveliai, Ivdškiai e outras ir aldeias), o duro é cada vez mais r frequentemente substituído pelo brando; por isso, ali se podem ouvir até b'r'd.ut’i's briduties, gr'd.uš't'i ~ ~griduzti, kr'd.ut'i ~kriduti, kr'ūrva kriūva, iš'r'aū.da ~ išriaūdo, e até ~ gr'eib’i't'i greibyti gr'ei.p't'i ~ greibti? | iš ~ | ir etc. Isso já é resultado do contato entre dialetos numa estreita faixa periférica da fala, pois também os falantes alto-lituanos ocidentais vizinhos, neste caso, geralmente têm o r suave, por exemplo: : gr'd.ušt „roer“, gr'd.ut' „derrubar“, kr'd.ut' „carregar“, r'oksét’ „jazer“, kr'diizo'l'es „milefólio“, s'r'ūoga „mecha“, s'r'ūūnus „caudaloso“, b'r'iet'- AR J t Somente aí a vogal da raiz da palavra mencionada raki'būolas a poderia ter ne iš surgido como ei, pois então deveria ser pronunciada ra'k" i"bd.ls, como ra‘t’i t'i's, rarkal' t.nks, r'e:k'teję etc., cf. ir ainda Kuršėnų raki-bale, pois nesta fala oriental dos varniškiai o ditongo ai no radical permanece inalterado. EE a aa sa sis LA Wasi 8 Fy TIARAS kr'ūūnis RC AE et Te CEE NE 0 ak „briedkriaunis“, s'r'ūtas „srutos“ etc. ir (Šakyna, distrito de Šiauliai, filol. cand. A. informação de Jonaitytė)®. Interjeições r'ūrkt „kumšt“, kr'aū.kšt || kr'ūūkšt, t'r'aū.kšt || t'r'ūūkšt são usadas em toda a área dos dialetos aqui descrita, aparentemente devido à imitação do som. As interjeições em geral são muito frequentemente „não obedece“ às leis da fonética, por isso surgem sons inteiramente específicos, por exemplo, tprūs' „a palavra para conduzir as — vacas“ está relacionada su com a imitação de sons, por isso não se podem discernir aqui quaisquer influências. O fenómeno oposto — a — palatalização quase r absoluta em casos análogos na maior parte das falas dounininkai (samogíticas setentrionais) e nas próprias falas meridionais dūnininkai (Tauragė, Gaūrė, EfZvilkas, Nemakščiai, Vidūklė, Rasčiniai) — foi descrito — pormenorizadamente V. por ir Grinaveckis; não são necessários aqui quaisquer comentários. Estas falas samogíticas quase não têm palavras em que, na raiz, o som seja duro nos grupos rau, ruo<roė<*rū, ro<ru r (exceto as palavras trūdbėa, trū'kt'ę, trivk'is, ir rūod'i"t'ę e mais uma ou outra). 3.4. O brando ocorre r em casos semelhantes nos dialetos letões ir que fazem fronteira com os žemaitianos su setentrionais (Grinaveckis, 1973, p. 316). 4. Alguns fatos de alternância e mistura podem r' ser observados /?/ na língua prussiana: grenfings ir greufings; greus-=*grauz- (Mažiulis, = 1981, p. 174; Tonopos, 1978, c. 302—304), cf. também crausy, crausios „pera“ (Mažiulis, 1981, p. 281), raples „alicate“ (Mažiulis, 1981, p. 307), embora, devido à inconsistência ir ortográfica, não se possa dizer nada certo sobre fatos aleatórios [aqui talvez ir grauwus „Šonas, Seyte“ Tonopos, 1978, c. 293—294]. Assim, as formas žemaitiasu r ir r' nas antes de au, 0, u, u |-ū| deve ser transposto tal como é pronunciado em certos dialetos, pois aqui estão entrelaçadas leis complexas da fonética histórica, a analogia atuou e manifestou-se a influência de dialetos de várias línguas. ir Que isso não é um fenômeno inteiramente novo é demonstrado não ne apenas pelo letão ir ou talvez pela língua prussianir a, mas também pelos antigos monumentos da nossa escrita: M. Nas obras de Mažvydas foi empregada a palavra neu fgrutu (Mažvydas, 1974, p. 238), cf. também na obra do varniškis S. na palavra sugruti escrita no livro „Margarita (1600) Theologica“ de Vaišnoras (Gerullis, 1927, p. 185). Muitos desses fatos L. do (1811—1871), žemaitis Ivinskis, de Užventis, nos escritos: gruvėsai LKŽ III rogsoti 681, LKŽ XI 814, sugrauté „sugriauti“ ISPL1978, atsiroglinté no mesmo lugar, sugrowimas no mesmo lugar, sugruwimas no mesmo lugar, sugrautas ISPL1979 ir etc., cf. ainda S. crocante de Daukantas B130, enquanto crocava B164 (mas destruir B164), enquanto crocava B197 etc. ir A origem mais antiga deste fenómeno é indicada por ir jo geografia: isoglossa do fenômeno, iniciada a į leste ir į ao norte de Kurščnai, passando į ao norte de Raudčnai e Tryškiai, desviando-se į na direção de Eigirdžiai e Žarčnai, depois passando pela fronteira entre os dūnininkai e dounininkai, atravessando o ir dialeto dos donininkai (samogícios ocidentais) ao norte de į Saūgai, afirma que o fenômeno já poderia ter começado a se formar antes da incorporação da região de Klaipėda ao domínio alemão. A distribuição do fenômeno e a área comum dos donininkai su (samogícios ocidentais) com os dūnininkai mostram precisamente que aqui *ri<r, quando os limites de quaisquer fronteiras administrativas não separavam esses dialetos. ir 4.1. Ir em geral, não está claro por į que desaparecia po r, quais foram as causas pelas quais surgiram variantes dialetais sufbti siurbti, Só podemos ir agora constatar nuir 3 Os fatos individuaiš is desse lugar (sriūtos, sriaunūs ir etc.) é apresentado (Zinkevičius, 1966, p. 154). mostrar que essa alteração da raiz siurbsurbocorre precisamente na área onde *riau-, = g *riū-, *riu-, *riuo-, *rįdvirto rau-, ro-, ru-, ruo-. i: +8 4.2. A este verbo juntam-se ainda siulpir sulpparalelės. Nessas mesmas localidades pronuncia-- se s3/'p’t’e Pvn, Vkšn, UZv || sul’.p’t'i Krš, Drv (mas cf. s'¢'l'p't’e Jud" rénai, Rietdvas, Tryškiai, Seda), stl'p's'1'i"t'i Krš || sg.l'p's't'i"t'e Uzv, Pvn, Vkin (mas s'0. I'p's't'i"te Tryškiai, Seda, Mažeikiai ir etc. ). Agora é até difícil dizer o i be 1 que aconteceu aqui, qual raiz anterior predominava entre os žemaitis (os dicionários da língua padrão registram sobretudo sūlpstyti, sulpti, sūlpauti), qual foi aqui a evolução da consoante s (talvez se trate do amolecimento das consoantes dos Žemaitis do Norte por analogia com čiulpti). A geografia da raiz sulp também é pouco conhecida; por isso, neste caso, tudo é hipotético, pois este verbo, raramente usado na linguagem cotidiana, acaba por acaso nos registros dos linguistas dialetólogos e, portanto, foi registrado de maneira desigual em todo o território da Lituânia. Nos falares dzūquios (Druskininkai, Ratny&ia, Kabėliai), ouviu-se sul.pc, mas aqui se mistura um endurecimento de consoantes de outro tipo, não relacionado ao antigo į. SR Ys Paka) ai Via + I gra TL. IS, PEO eg > TE =. Ta al ir až aė Ca ks Mis linas I NS; Sim ABREVIAÇÕES QUE NÃO CONSTAM NO LKZ Aš B = [S. Daukantas] Budą Senowęs Letuwiu Kalnienu ir Žamajtiu iszraszę pagal Senowęs Rasztu Taa Jokyb's Laukys, Petropilie, 1845. Drv = Dirvėnėnai, distrito de Šiauliai. REST fin mr HR ISPL = Iwinski. Stownik Polsko-litewski. [Por volta dos anos 1849–1854]. SEES a a ol Yidsodis Relmie Tal. Sl LAL EL BAL a są t ją m Viekšnūliai, Tella Sen Se taal oo i iii UR AT TAL. ES ER Apra ir py Ss arr rai so] K RE el Rm amare cer ES A OTHOCHTEJIbHO NMPOM3HOWEHHS TBEPAOTO COTJIACHOTO r BMECTO © MArKOro B XEMAATCKHX FOBOPAX JIHTOBCKOTO f3bIKA gH Ti 59 bik Pesome ad A Nos discursos de B NHTOBCKHX, MCMAMATATHIAMMA MSTKOro e r HMeeT WIHPOKOe pacmpocTpancHme (y ACTH BOCTOYHAIX AYKINTAHTOB H HEKOTOPAIX IOXHLIX ayKmrraiTos). Nos dialetos romenos, é conhecida a alternância nas terminações *rid, *riau, *riu (aqui aparece pela primeira vez a forma com iogo: JINHAN HAST K BOCTOKY H cenepy or Kypmierait, x cesepy or Paynesmail, Tpamrksi, XKapenait, Ksenapna, [llsexmma, Cayroc, Kypurcgait sams, x tory or Baitsyraca, lllnmane, Kpaxsit x goxomur 10 Turysemait), manp. : krudk smecro nar. martepar. kridkia ‘mmaver, -9yT’, gril'n BMECTO JIHT. JIaTepar, gridna "BartaTCA, -ATCH, MANALT, -IOT', kraūnas BMeCTO JIT. THTEPAT. ruídos “wepenox’, alteração eMecro ruído ‘myn’ H T. m. Takme GaxThl BCTpe4aIOTCA B JATHUNCKMX rosopax, 3aĖOHKCHpOBAHLI B IAaMATHHKAX ITpyCCKOro s3nika. OTBepAcHie MATKOTO MPONIOULTO BCICACTBHE HCYEIHOBCHHMA COITACHOrO į B BhUNCHA3IBAHHLIX 3BYKOCOYETAHMAX, YTO OoTrpaxaercs yxe B cownmenusx JI. Mauncxuca (1811 1871), ssixoama H3 aroro xpas. Ha ocHose 3Toro QOHETHIeCKOro 3aKOHA IpOH3HONLICHHC TBEPAOro r B XeMAHTCKMX roBOpax Mo AHAJOrAN MEPEHOCHTCH RH HA 3AMMCTBOBAHHBIC CJIOBAa, HaNp. : šrū'ps (B APyrux rosopax Sridbas) ‘sant’, tri'bd (Gmarepar. triūba "TpyGa") x ap. bea, 8 eat Sieh asi EG GR NRE RE B roBopax, KOHTAKTRPYIONMHX C AYKIITAHTCKHM JIMAJIEKTOM (B HEKOTODbIX JĮEpeBHAIX OKOJIO Kypmenait) -maGmojjaeTcH NPOM3HONICHHE TIaJIATAJIbHOTO r B YNOMAHYTHIX 3BYKOCOYECTAHMSAX [gr'@n, kr'uok, kr'aū.nas] m naxe B Tex cjryvasx, KOTjia B JIMTEpaTypHOM S3bIKE IPOMIHOCHTCH Teepabiit r: kr'ūrvd, mrTepar. krūva "kyva", gr'd.ūš't'į, narTepar. grdužti "Tpbi3TL"' M Ap. oe 3 ai t Uris aiti a RR E OE RN AT ES yw oc i SOBRE A PRONÚNCIA DA CONSOANTE DURA r EM VEZ DA CONSOANTE A, SUAVE, NOS DIALETOS ŽEMAITIJAI DA LÍNGUA LITUANA ¥d | * a kap pe Tak T o ias Mal Sio IE pan RS Aa siais Nos dialetos lituanos, a despalatalização do r suave está amplamente difundida (parcialmente no Aukštaitija Oriental e em alguns dialetos Aukštaitija Meridionais). Nos dialetos Žemaitija, é bem conhecida a transformação em dura nas combinações *rįš, *riau, *rju (a isoglossa é apresentada aqui pela primeira vez: a linha segue para leste e para o norte de Kuršėnai, para o norte de Raudėnai, Tryškiai, Žarėnai, Šilalė, Kražiai e aproxima-se de Tytuvėnai), por exemplo: krudk em vez do lituano-padrão kridkia „chora“, grū'n em vez do lituano-padrão griūna „cai, -em“, kraiinas em vez do lituano-padrão kriaiinos „cabo“, rrūkšmas em vez de triūkšmas „ruído“ e assim por diante. Fatos semelhantes ocorrem nos dialetos letões, eles também são registrados nos escritos prussianos. A despalatalização do r brando surgiu como consequência do desaparecimento da consoante j nas combinações sonoras mencionadas acima, o que já se reflete nas obras de L. Ivinskis (1811-1871- ), que é natural desta região. Com base nesta lei fonética, a pronúncia do r duro nos dialetos Žemaitija é transferida analogicamente para os empréstimos, por exemplo: šrū'ps (nos outros dialetos §rifibas) „parafuso“, trū'ba (o lituano-padrão tridbd tue be“) e outros. ' Nos dialetos que estão em contato com o dialeto aukštaitiano (em algumas aldeias próximas de Kuršėnai- ), observa-- se a pronúncia do referido som nas combinações (gr'a'n, kr'udk, kr'aii.= nas) e até mesmo em casos em que, no lituano padrão, se pronuncia o r duro: kr'ū*vd, no lituano padrão krūva “monte”, gr'd.ui’t’- j, no lituano padrão grduZti “roer”, e 58 + Pág. 18 ho área VE a Sd Ar: EC = —LITERATŪRA daž a nat hee il a! ap kas ABS elio aibių aa tr AT, iau LW ed Cn» E SES at (En Jia oe eS a Kouta ge SY Oa Gerullis J. /ed./. Antigas leituras lituanas. K., 1927. Girdenis A. Dzokavimas žemaičių kalboje: padėtis šiandien ir istorija //Baltistica. 1980. T. 16. sas. 1. on Bt pis LL en I A inaveckis V. Žemaičių dialektų istorija. V., 1973. ru Gros ko Aa En P Na Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. arka i RY Me T Mažvydas M. O primeiro livro lituano. V., 1974. Urbanavičiūtė Z. As consoantes duras e brandas na língua literária lituana e nos dialetos //Baltistica. 1970. T. 6, fasc. 2. P. 61—65. Urbanavičiūtė Ž. O endurecimento das consoantes nos dialetos da língua lituana //Kalbotyra. 1971. T. 23, fasc. I. Vitkauskas V. Dicionário dos falares dos dūnininkai do nordeste. V., 1976. Vadim akiai dise sitų Zinkevičius Z. Dialetologia lituana. V., 1966. x Burkayckac B. -A. H. MopdodoremaTiieckie JmaJiekTH3MBI B FOBOPAX KeMAHTOB JIYKHHHHKOB I | Abroped. amc.... Kan. Oizo. nayx. Bumuiroc, 1974. 3umkssuwioc 3. K ucropuxu rajiaTajim3aliuX cornacHeix B ŠČajrniicKux s3LIKAX || Latvijas PSR | zinatnu akadēmijas Vėstis. Riga, 1973. T. 4, p. 93-97. Tonopos B. H. INpyccxuii s351x. E—H. M., 1979. Sie Pita