Kietojo „r“ tarimas vietoj minkštojo žemaičių šnektose

Cie Rg TF CnoBapb COBPEMEHHOI'O PYCCKOrO JIHTEPATYpHOro ssbika. M.; JI., 1957. T. 6 Ses ig TnyMauajrsHki cnoynix Gesapyckait Mossi. Minck, 1979. T. 3. ®uncxo-pycckmit ciosaps / Cocr. MH. Baxpoc, A. lllepGaxos. M., 1975. Yemcxo-pycckuit cnosaps / Ion pea. JI. B. Komeuxoro, M1. OGanarma, O. Jlemrxu, M.; IMpar 1973. T."1. — KIETOJO r TARIMAS VIETOJ MINKSTOJO ZEMAICIU SNEKTOSE gi ai ki 1. Priebalsio r kietinimas prieš priešakinės eilės balsius yra kai kurių rytų ir pie , tų aukštaičių dėsninga fonetikos ypatybė. Ji išsamiai aprašyta Z. Zinkevičia (1966, p. 165—166, 519) bei Ž. Urbanavičiūtės (1970, p. 61—65; 1971, p. 55—69 žr. LKA II 87 žem. Žemaičių šnektose tam tikro kietojo ir minkštojo r varijavimo taip pat esam Tai faktiškai visai kitokio tipo „kietinimas“ ar „minkštinimas“ negu aukštaiči tarmėje, nes žemaičių šnektas apima vadinamasis jotinis r minkštėjimas ir šitai suminkštėjusių priebalsių keitimas kietaisiais. Šitoks žemaičių tarmės fonetinis reiškinys yra jau atkreipęs mūsų dialektolog dėmesį (3uakasrutoc, 1973, p. 93—97), Konkrečių faktų nemažai mini Z. Zinke vičius, stengdamasis nurodyti ir geografiją ( Zinkevičius, 1968, p. 153— 156). Panašia apie tai rašo ir V. Grinaveckis, daugiau dėmesio skirdamas minkštojo r tarimui i to dėsnio geografijai, pateikdamas daug faktų, kur matyti įvairios analogijos | dra ks — dridugas „draugas“, uZdrdude — ūždriaudė ir kt. | (Grinaveckis, 1973, p 313—316), kartu pabrėždamas, kad tai kai kur „be abejo, yra naujas reiškinys (Grinaveckis, 1973, p. 316). Šiuo fonetikos dalyku dabar susidomėjo ir A. Girdenis ypač atkreipęs dėmesį į dažną kietojo r tarimą šiaurės rytų žemaičių (dūninink varniškių) šnektose, kur „toks visiškai reguliarus Į[išretinta A. Girdenio reiškinys gali būti tik fonetinės kilmės“ [išretinta A. Girdenio] (Girdenis, 1980 p. 34). Gaila, žinoma, kad šito reiškinio nesiekė išaiškinti „Lietuvių kalbos atlasas“ tokio klausimo nebuvo įtraukta į programą (atskiri žodžiai troba, riogsdti gali iš samiai neparodyti to dėsnio veikimo geografijos). 2. Rašant „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“ (Vitkauskas, 1976) ir šiaiį tyrinėjant pietų Žemaičių tarmę, susikaupė iš tiesų gana daug pavyzdžių, kur kamienc *ria, *riau, *riu, *rįū, *rįo garsų junginiai, skirtingai nuo bendrinės kalbos, aukštaiči ir netgi žemaičių šnektų, daugelyje tyrinėtų tarmių yra pasidarę ro, rau, ru, rii, ruo o ne rio, riau, riu, riū, riuo. Šiuo atveju norima panagrinėti, kaip daugelį tokių žodži taria išsamiau tyrinėtų Kurščnų (Šiaulių r.), Vidsodžio, Užvenčio (Kelmės r.), Pa vandenės, ViekSndliy (Telšių r.) šnektų žemaičiai dūnininkai (varniškiai). Ten užfiksuota: braii.na Krš, Užv, Vds || brūūna Pvn, Vkin „briauna“, grd.u t'i Krš || grd.ut’'e Pvn, UZv, Vds, Vkšn „griauti“, graus't'in'is Krš || graus't'Ln'i: Pvn, UZv, Vds, Vkšn „griaustinis, perkūnija“, griiov’ims Krš || grūov'ems Užv, Vds | grūov'ė.ms Pvn, Vkšn „griovimas“, gruv'ičsa' Krš || grov'iėsa" Pvn, Vkin „griuvė siai“, griūrt'i Krš || grūrt'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griūti“, gruv'in'iet'i Krš || grov'ę n'iet'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griuvinėti“, grudv'i's Krš || grilov'i*s Pvn „griovys“ karirm’en’i Krš || karūm'en'ę Pvn, Užv, Vds, Ykšn „kariuomenė“, senosios kartos VEC k'eturūol'eka Krš || k'etoriiol’eka Pvn, Vkin' „keturiolika“, kraiinas Krš, Užv, r Vds || krūūnas Pvn, Vkšn (ir b'r'itkrd-un'is Pvn, Vkin) „kriaunos“ (,briedkriaunis®), krūūkšlas VkSn ,grumstas, kriaukšlys“, kraū.š'us Krš || kraū.š'os UZv, Vds || aa krūūš'os Pvn, Vk&n „kriaušis, šlaitas“, krauš'i"t'i Krš || krauš'i"t'e Pvn, Užv, Vds, ks a Vkšn „mušti, stumdyti“ (plg. kriaušyti LKZ VI 569— 570), kriūok'in't'i Krš || krūo= k'in't'e Užv, Vds || krūok'i.n't'e Pvn, Vkšn „kriokinti, virkdyti“, kruék Krš, Užv, Aa Vds || kriiék Pvn, VYkšn „kriokia, verkia“, kruoėkšena Krš, Drv „verkimas“, krudk2 K i l'is „verksnys“, krukš'iet'i Krš || kroks'iet'e Pvn, UZv, Vds, Vkin ,kriukséti“, pe krūks'i Krš „kriuksė, kiaulė“, krikt'i Krš || kriikt’e Pvn, UZv, Vds, Vkin „kriūkti, ali 38 skųstis, dejuoti, žviegti“, skolinys krūk'is Krš || kriū.k'is Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kriuoY r kis“, krd.ukla* Krš || krd.ukla“ Pvn, Vkin „kriauklai“ (ir pakrd.ukl'e* || pakrd.ukl'é 3 of wpakriaukliai®), rudgl'in'iet’i Krš || ruogl'en’iet’'e UZv, Vds || riiogl'en’iet’e Pvn, k { Vkšn rioglinéti, vaikštinėti“, ruoksuoti Krš || ruoksūot'e Pvn, UZv, Vds, Vkin 4 „tiogsoti“, rudgl'en’t'i Krš || rudgl'en’t'e Vds, Užv „rioglinti“, skrad.da Krš, Užv, a. Vds || skrūūda Pvn, VYkšn „skriauda“, skraii.s’t'i Krš || skraū.s't'e Užv, Vds || #0 skraūs't'e Pvn, Ykšn „skriausti“ (ir miskrauda Krš „nuoskriauda“), sruba Krš || bė 3 sroba Pvn, UZv, Vds, Vkšn „sriuba“, srup'č'ūot'i Krš || srop'č'ūot'e Pvn, UZv, Vds, r 7 5 Vkšn „sriubčioti“, srupsmiot’i Krš „sriubčioti“. sri-p't'i Krš || srip't’e Pvn, Uv, Vds, Vkšn „sriuobti, gerti“, srųb'in'iet'i Krš „sriuobčioti, gėrinėti“, sriūūp's'n'is a. Krš || srūtp's'n'is Pvn „sriuobsnis“, traū.š'is Krš || trūūšis Pvn, Vkšn „triaušis, asiūkBets | lis“, trūkšmas Krš || trūrkšmas Drv || trė.kšmas Pvn, UZv, Vk3n, Vds „triukšmas“, a trukšmd.ut'i Krš || tru:kšmd.ut'i Drv || trokšmū.ut'e Pvn, Užv, Vds, Vk3n, skolinys tia ji trūšis Krš || trū.šis Pvn, Užv, Vds, Vkšn, trušiena Krš || trėš'iėna Pvn, Vkšn „triui! si šiena“, trūš't'i Krš || trg.š't'e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „triušti, lūžinėti“, trūš'k'in't'i Ee Krš || trėš'k'in't'e UZv, Vds || trėš'k'i.n't'e Pvn, Vk3n „triuškinti“ ir dar vienas kiis: ly Nemaža čia pateiktų žodžių su kietu r tariama ir daugelyje kitų diinininky šnektų ką 3 i į; (Grinaveckis, 1973, p. 313). Pvz., krūokt'e „verkti“, kruokl"i"s „verksnys“, gri‘t'e arą „griūti“, sritp't'e „sriuobti“, rrėš'k'in't'e „triuškinti“, trūš'k'is „triūšis“ — VainūFa | tas (Šilūtės raj.); grd.un „griauna“, trūš't'i „triašti“, skra"ud „skriaudžia“, gruov'i“s js ai „griovys“, rudgl'in't'i*s „rioglintis“, srirp'č'uot'i „sriūbčioti“ — Žviūgiai (Šilalės Aga raj.): bra.una „briauna“, krūūnas „kriaunos“, krūoka.ut'ę „kriokauti, verkauti“, "J grov'en'iet'e „griuvinėti“, trėkšmas „triukšmas“, trokSmd.ut’e triukSmauti* — i Pajūris (Šilalės raj.); ruoksiloje „riogsojo“, grd.va „griuvo“, grov'iesū" „griūvėsiai“, aa. kriiok „kriokia, verkia“, sribd.ut'e „sriūbauti“, srop'č'ūot'e „Ssriubčioti“ — VafSe niai (Telšiū raj.); krūokū'va ,kriokavo, šūkavo“, grd.va „griuvo“, sri*h ,srivobia, [ike geria“ — Švėkšna (Šilūtės raj.) ir t. t. a 2.1. Toks reiškinys būdingas ir kai kurioms dounininky (šiaurės žemaičių) šneki a toms. Pvz.: gra.ut'e „griauti“, b'r'éitkra-un’is „briedkriaunis“, krūo*kt'e „kriokti, ja A verkti“, krūokš'ena „krioksena, verkimas®, ndū'grovas ,nuogriuvos®, sroup't'e „šriuobti“, srėup't'enė" „sriuobtinai, sriuobte“ — Raudénai (Šiaulių raj.), skrd-us'- xh t Jaunoji karta iš mokyklos jau išmokusi tarti minkštąjį r: Ketwtiiol'eka || k'etor'iol' eka, keturdleka, keturdlektas. Tai neįtraukta į LKŽ. Hl Re ha k į Ly 14. 1880 TE er Sa iii a Sa JS J „rio jį 209 Ga t'e, mirskrd.uda nuoskriauda®, tri-kimas „triukšmas“, rūogi'en'iet'e „rioglinėti“, gro.va „griuvo“ — Tryškiai (Telšių raj.); grov'en'ie „griuvinėja“, trg.š'k'ena „triuškino“. nutroš'ė.ms „nutriušimas“, krik „kriūkia, kriuksi“, krg.ks'e „kriuksė, kiaulė“, riiogl'en’ie „rioglinėja“ — Kaunatava (Telšių raj.); krūoks'ena „kriokimas, verkimas®. kriokl'i*s „verksnys“, grov'en'ie „griuvinėja“, graus't'i.n'is „griaustinis, perkūnija“, nutrg.fa „nutriušo“, trū.š'is „triušis“, kri.k'is „kriukis“, k'etoriioI'eka „keturiolika“ — Ludke (Telšių raj.); srop'č'ūot'ę „sriubčioti“, sū'grova „sangruva, sukriošėlis“, kriūokč'ūoję „kriokčiojo, verksnojo“ — Janapolė (Telšiū raj.) ir kt. Probėgomis pakalbėjus su Eigifdžių (Telšių raj.) keliais žmonėmis teko išgirsti dvi formas: krudk'e įkriokė“, nutrė.ša „nutriušo“, bet ar ten čia aprašomasis reiškinys yra reguliarus, ar ne, sunku dabar pasakyti: tai tolesnių tyrinėjimų uždavinys. Juk apskritai apie šį kietojo r tarimą dounininkų (šiaurės žemaičių) šnektose mūsų dialektologinėje literatūroje beveik nerašyta. Taigi dounininkų (šiaurės žemaičių) šnektos r ir r' tarimu šiuo atveju toli gražu nėra vieningos, nesudaro vieno arealo. Vieną kitą pavyzdį galima rasti tik „Lietuvių kalbos tarmių“ chrestomatijoje: krokés „kriukiais“ Zr(LKT87), krūokso „krioksiu, verksiu“ Lk(LKT84). Tai bene ir viskas. kas žinota apie kalbamąjį dalyką dounininkų šnektose. 2.2. Tas fonetikos “bruožas būdingas ir žemaičiams donininkams apie Saugas, Šilūtę: kra.ušęs „kriaušė“, krė:kl'i-s „verksnys“, gritn „griūna“, grd.un „griauna“, srū'ub „Sriaubia, srėbia“ (Saūgos, Silutés raj.), kro'k „kriokia, verkia“, kaimas krék'is’k ai, grū.ut'e „griauti“, régl'in’t’e „rioglinti“ (Šilūtė), bet plg. kr'é-kl'in’is „verksnys“ (Dovilai, Klaipėdos raj.), gr'é-ve „griovė“, kr'd.ušė“ (Priekulė, Klaipėdos raj.) ir kt. Vokiečių kalbos įtaka apiblukino šią donininkų šnektų ypatybę, bet skirtumai yra išlikę, aiškiai pastebimi: šiaurinės šnektos dar turi tam tikrais atvejais r'o-, r'au-, o pietinės beveik tik ro-, rauir kt. Jotinio minkštinimo neturi ir žodis suf.'p't'i|lsė"r'p't'e „siurbti“ bei jo vediniai sūr'p'č'uot'i Krš, suf'b'iel’ie Drv || sor'b'iel'ičė Pvn, Vk3n, sėr'b'I"'i"s Pvn, Vkšn, plg. tokį pat reiškinį Laūkuvos, Vainūto, Pajūrio, Zvifigiy, Vafnių, Viešvėnų, Raudény, net Sedds ir Varduvos šnektose (panašių pavyzdžių galima rasti S. Daukanto, M. Valančiaus raštuose, A. Juškos žodyne: kurs krauja surba, bus surbūklis). Čia su- < *siu- (bendrinės kalbos siu-< *sju), nors galima dar manyti ir apie analogiją su srūbti, srubčidti šaknimi ir vediniais iš jos (plg. siurbčioti ir srubčioti). 3. Šis kietojo priebalsio r tarimas, be abejo, atsirado dėl anksti iškritusio *į, nes, kaip teisingai spėja A. Girdenis, tose šnektose „r/<*rį/ depalata(liza)cija galėjo įvykti tikrai tokioje sistemoje, kuriai buvo svetima r palatalizacija prieš priešakinius balsius“ (Girdenis, 1980. P. 34), todėl iš *griautéi, *"triukšmautėči, *siurbtéi iškritus į [0 žemaičiai turėjo tam tikrą šitokį polinkį, plg. senąjį žemaičių tarmės dėsnį *tj, *dj>t, d: *jautjei > jdutei|| jaut*ė*, *žūdjai > žuddei ||žiūode“), atsirado grduti, trukšmduti. suFbti ir kt. Panašiai, rodos, buvo spėta jau kiek anksčiau (Butkayckac 1974, p. 39—40); dabartiniai surinkti įvairesni šnektų faktai, taip pat A. Girdenio naujesni tyrinėjimai ir išvados bei trumpos pažymos įvairiuose kitas, o ne priebalsio r tarimo problemas tyrinėjančiuose straipsniuose tai tik patvirtina. 3.1. Žemaičių šnektose vėliau yra aiškiai veikusi stipri analogija, nes prie rogsdti, trūšti ėmė derintis, kaip matėme, skoliniai krūkis, trūšis (dar ir šrirps ~ , šrū210 a 2h 1 Es Tas Ga ika ių L A Re Sr Gans SOEs 0 bas, krirks ~ krilgas, kraū.č'us || krūūč'os „siuvėjas“) ir kai kada ra-, ypač Svéksi nos apylinkėse, tariamas vietoje re-: ra'p’l'es „replės“, rap'l'ék’es „replikės“ (Gri- £5: naveckis, 1973, p. 3152); plg. dar kra'psas Krš, Vds, Užv „krepšys“, krasna Kj, Vds, Vkš ,kresna, spirgas“, kra's'i Krš || kra's’e Uzv (plg. net vakarų aukštaičių kras'e Skn), krat'é.ls Pvn „kretilas“, truii.ksmas Krš || trė'nksmas Pvn, Užv, Yds,” * i Vkšn „trenksmas“ [kietasis r ar tik nebus atsiradęs prieš an>un || on, o tai gali > rodyti reiškinio kiek senesnę kilmę) ir kt. (Vitkauskas, 1976, p. 148-139). Dėl sunkiai išaiškinamų priežasčių šis ra- || reyra nedėsningas, nes čia esama ir svyravimy: dažnai pasakoma kAr'ė“s'i || kr'é's'e, kr'é:t’é.ls. Kai kada šiuo atveju imam minkštai tarti r prieš seną dvibalsi ai, kuris iSvirsta ei: kr'ei.t'is Krš || kr'čit'is Pvn „kraitis“, rei.bul'wt'i Krš ||r'čibol'ū"t'e Pvn „raibuliuoti“, kr'ei.ks Krš, Vds || r kr'čiks Pvn „kraikas“ (Vitkauskas, 1976. P. 150, 300). Tai lyg bėgimas nuo tarmių atstovams atrodančio kietojo r perdėto tarimo, o gal čia pasireiškia gretimų dounininkų (Papilė, Judrėnai, Nevarėnai) ir vakarų aukštaičių (Šiauliai, Gruzdžiai) : są įtaka. a x Galūnėse dar'd.u — daridu, var'é.u — varidu r buvo nesukietintas dėl kam. TA paradigmos varžtų (Girdenis, 1980, p. 34) ir galbūt čia -iau<*eu, kur nebūta į 2 todėl galūnė savo išraiška nepritapo prie *rjau-, *riair kitų panašių senovinių garsų junginių. 3.2. Šitą senesnį, ne visai dėsningą ir dabar dar analogijos veikiamą priebalsį reikia labai atsargiai transponuoti, išlaikant tarmių formas autentiškas. LKŽ tomai rodo kalbininkus čia įžiūrėjus tokį pat kietinimą kaip dzūkų ir rytų aukštaičių, todėl žemaičių šnektų krd.ukla' Krš virto kriduklais (LK Ž VI 561), krudksu Krš — krioksiu (LKZ VI 606), krdiikslas (Ludké) padaromas kriaukšiu (LKŽ VI 564), pagrė.vos'o (Luokė) — pagriūvusiu (LKŽ III 624), griov'ims (Kaltinėnai) — griovimu (LKŽ III 617), rd.ukčūos (Laūkuva) — ridugčios (LKZ XI 512) ir t.t. Antra vertus, taip pat netinka dounininkų rau transponuoti rau- (pvz., Darbėnų r'aušis be reikalo pateiktas kaip raūšis — LKŽ XI 324) ar traukti į bendrą straipsnį Su kietąjį r turinčiu žodžiu (pvz., Grūšlaukio transponuotasis riaiisis atsidūręs raūšis straipsnyje — LKŽ XI 324). Šitoks transponavimas labai užtušuoja svarbų kalbos istorijai tarmių fonetikos reiškinį. 3.3. Reikia dar pridurti, kad paribiais su vakarų aukštaičiais (Šiaulių r. Pakštelių, Rūvelių, Ivdškių ir kiti kaimai) kietasis r vis dažniau keičiamas minkštuoju, todėl ten galima girdėti net b'r'd.ut’i's ~ briduties, gr'd.uš't'i ~griduzti, kr'd.ut'i ~kriduti, kr'ūrva ~ kriūva, iš'r'aū.da ~ išriaūdo, net gr'eib’i't'i ~ greibyti | iš gr'ei.p't'i ~ greibti? | ir kt. Tai jau tarmių kontaktų rezultatas siaurame šnektos paribio ruože, nes ir gretimi vakarų aukštaičiai šiuo atveju dažniausiai turi minkštąjį rpvz.: gr'd.ušt „graužti“, gr'd.ut' „griauti“, kr'd.ut' „krauti“, r'oksét’ „riogsoti“, kr'diizo'l'es „kraujažolės“, s'r'ūoga „sruoga“, s'r'ūūnus „sraunus“, b'r'iet'- AR J t Tiktai ten minimo žodžio raki'būolas šaknies balsis a galėjo atsirasti ne iš ei, nes tada turėtų būti tariama ra'k" i"bd.ls, kaip ra‘t’i t'i's, rarkal' t.nks, r'e:k'teję ir kt., plg. dar Kuršėnų raki-bale, nes šioje rytinėje varniškių šnektoje dvibalsis ai kamiene išlieka nepakitęs. EE a aa sa sis LA Wasi 8 Fy TIARAS RC AE et Te CEE NE 0 ak kr'ūūnis „briedkriaunis“, s'r'ūtas „srutos“ ir kt. (Šakyna, Šiauliū raj., filol. kand. A. Jonaitytės informacija)®. Ištiktukai r'ūrkt „kumšt“, kr'aū.kšt || kr'ūūkšt, t'r'aū.kšt || t'r'ūūkšt vartojami visame čia aprašomame šnektų plote, matyt, dėl garso pamėgdžiojimo. Ištiktukai apskritai labai dažnai „neklauso“ fonetikos dėsnių, todėl atsiranda visai specifiškų garsų, pvz. tprūs' „karvių varymo žodis“ — tai susijęs su garsų imitacijos reikalais, todėl čia kokių įtakų įžiūrėti negalima. Priešingas reiškinys — beveik absoliutus r minkštinimas analogiškais atvejais didžiojoje dalyje dounininkų (šiaurės žemaičių) bei pačių pietinių dūnininkų (Tauragė, Gaūrė, EfZvilkas, Nemakščiai, Vidūklė, Rasčiniai) šnektų — yra išsamiai aprašytas V. Grinaveckio, ir kokių nors komentarų čia nereikia. Šios žemaičių šnektos beveik visiškai neturi žodžių, kur šaknyje kietas r būtų garsų junginiuose rau, ruo<roė<*rū, ro<ru (išskyrus žodžius trūdbėa, trū'kt'ę, trivk'is, rūod'i"t'ę ir dar vieną kitą). 3.4. Minkštojo r panašiais atvejais būna ir latvių šnektose, besiribojančiose su šiaurės Žemaičiais (Grinaveckis, 1973, p. 316). 4. Šiokių tokių rir r' mišimo /?/ faktų galima pastebėti ir prūsų kalboje: grenfings = greufings; greus-=*grauz- (Mažiulis, 1981, p. 174; Tonopos, 1978, c. 302—304), dar plg. crausy, crausios „kriaušė“ (Mažiulis, 1981, p. 281), raples „replės“ (Mažiulis, 1981, p. 307), nors dėl rašybos nenuoseklumo ir atsitiktinių faktų nieko tikra negalima pasakyti [čia gal ir grauwus „Šonas, Seyte“ Tonopos, 1978, c. 293—294]. Taigi žemaičių formos su r ir r' prieš au, 0, u, u |-ū| turi būti transponuojamos taip, kaip kokiose šnektose yra tariamos, nes čia yra susipynę sudėtingi istorinės fonetikos dėsniai, yra veikusi analogija, pasireiškė įvairių kalbų ir tarmių įtaka. Kad tai nėra koks visai naujas reiškinys, rodo ne tik latvių ir gal prūsų kalbos, bet ir senieji mūsų rašto paminklai: M. Mažvydo raštuose pavartotas žodis neu fgrutu (Mažvydas, 1974, p. 238), plg. dar varniškio S. Vaišnoro knygoje „Margarita Theologica“ (1600) parašytą žodį sugruti (Gerullis, 1927, p. 185). Labai daug tokių faktų L. Ivinskio (1811—1871), žemaičio nuo Užvenčio, raštuose: gruvėsai LKŽ III 681, rogsoti LKŽ XI 814, sugrauté „sugriauti“ ISPL1978, atsiroglinté ten pat, sugrowimas ten pat, sugruwimas ten pat, sugrautas ISPL1979 ir kt., plg. dar S. Daukanto krokant B130, krokdama B164 (bet griauti B164), graudamijs B197 ir kt. Senesnį šio reiškinio atsiradimą rodo ir jo geografija: reiškinio izoglosa, prasidėjusi į rytus ir į šiaurę nuo Kurščnų, einanti į šiaurę nuo Raudčnų, Tryškių, pasukanti į Eigirdžių, Žarčnų pusę, paskiau einanti dūnininkų-dounininkų riba ir kertanti donininkų (vakarų žemaičių) tarmę į šiaurę nuo Saūgų, teigia, kad reiškinys galėjęs jau formuotis prieš Klaipėdos krašto patekimą vokiečių valdžion. Reiškinio paplitimas, donininkų (vakarų žemaičių) bendras plotas su dūnininkais kaip tik rodo, kad čia *ri<r, kai šių tarmių neskyrė kokių administracinių ribų ir sienų varžtai. 4.1. Ir apskritai neaišku, kodėl į nyko po r, kokios buvo priežastys, kodėl atsirado tarminiai variantai sufbti ir siurbti, Mes tik galime dabar konstatuoti ir nu3 Atskirų faktų iš tos vietos (sriūtos, sriaunūs ir kt.) yra pateikta (Zinkevičius, 1966, p. 154). rodyti, kad šitas siurbšaknies keitimas surbkaip tik yra tame plote, kur *riau-, = g *riū-, *riu-, *riuo-, *rįdvirto rau-, ro-, ru-, ruo-. i: +8 4.2. Prie Sito veiksmažodžio dar prisideda siulpir sulpparalelės. Tose pat vievie tose tariama s3/'p’t’e Pvn, Vkšn, UZv || sul’.p’t'i Krš, Drv, (bet plg. s'¢'l'p't’e Jud" rénai, Rietdvas, Tryškiai, Seda), stl'p's'1'i"t'i Krš || sg.l'p's't'i"t'e Uzv, Pvn, Vkin (bet s'0.I'p's't'i"te Tryškiai, Seda, Mažeikiai ir kt.). Dabar net sunku pasakyti, i be 1 kas čia yra įvykę, kuri čia ankstesnė šaknis vyravo žemaičiuose (bendrinės kalbos Tas žodynai fiksuoja daugiausia sūlpstyti, sulpti, sūlpauti), kokia čia buvo priebalsio s raida (gal čia šiaurės Žemaičių priebalsių suminkštinimas dėl čiulpti analogijos). Gerai nežinoma ir sulpšaknies geografija, todėl šiuo atveju viskas hipotetiška, nes šis retai buitinėje kalboje vartojamas veiksmažodis atsitiktinai patenka į kalbininkų dialektologų užrašus, todėl užfiksuotas netolygiai visame Lietuvos plote. Dzūkų šnektose (Druskininkai, Ratny&ia, Kabėliai) yra girdėta sul.pc, bet čia įsimaišo kitokio pobūdžio priebalsių kietinimas, nesusijęs su senuoju į. SR Ys Paka) ai Via + I gra TL. IS, PEO eg > TE = . Ta al ir až aė Ca ks Mis linas I NS ; Ja SUTRUMPINIMAI, KURIŲ NĖRA LKZ Aš B = [S. Daukantas] Budą Senowęs Letuwiu Kalnienu ir Žamajtiu iszraszę pagal Senowęs Rasztu Taa Jokyb's Laukys, Petropilie, 1845. Drv = Dirvėnėnai, Šiaulių raj. REST fin mr HR ISPL = Iwinski. Stownik Polsko-litewski. [Apie 18491854 metus]. SEES a a ol Yidsodis Relmie Tal. Sl LAL EL BAL a są t ją m Viekšnūliai, Tella Sen Se taal oo i iii UR AT TAL. ES ER Apra ir py Ss arr rai K so] RE el Rm amare cer ES A OTHOCHTEJIbHO NMPOM3HOWEHHS TBEPAOTO COTJIACHOTO r BMECTO © MArKOro B XEMAATCKHX FOBOPAX JIHTOBCKOTO f3bIKA gH Ti 59 bik Pesome ad A B NHTOBCKHX rosopax MCMAMATATHIAMMA MSTKOro r HMeeT WIHPOKOe pacmpocTpancHme (y ACTH BOCTOYHAIX AYKINTAHTOB H HEKOTOPAIX IOXHLIX ayKmrraiTos). B xeMaitTCKHX roBOpax H3BeCTHO OTBEPICHME B COYCTAHMNAX *rid, *riau, *riu (3nech BNepBbIe JIaeTCH M3I0rI00ca: JINHAN HAST K BOCTOKY H cenepy or Kypmierait, x cesepy or Paynesmail, Tpamrksi, XKapenait, Ksenapna, [llsexmma, Cayroc, Kypurcgait sams, x tory or Baitsyraca, lllnmane, Kpaxsit x goxomur 10 Turysemait), manp.: krudk smecro nar. martepar. kridkia ‘mmaver, -9yT’, gril'n BMECTO JIHT. JIaTepar, gridna "BartaTCA, -ATCH, MANALT, -IOT', kraūnas BMeCTO JIT. THTEPAT. kriaiinos “wepenox’, trikimas aMecro triūkšmas ‘myn’ H T. m. Takme GaxThl BCTpe4aIOTCA B JATHUNCKMX rosopax, 3aĖOHKCHpOBAHLI B IAaMATHHKAX ITpyCCKOro s3nika. OTBepAcHie MATKOTO MPONIOULTO BCICACTBHE HCYEIHOBCHHMA COITACHOrO į B BhUNCHA3IBAHHLIX 3BYKOCOYETAHMAX, YTO OoTrpaxaercs yxe B cownmenusx JI. Mauncxuca (1811 1871), ssixoama H3 aroro xpas. Ha ocHose 3Toro QOHETHIeCKOro 3aKOHA IpOH3HONLICHHC TBEPAOro r B XeMAHTCKMX roBOpax Mo AHAJOrAN MEPEHOCHTCH RH HA 3AMMCTBOBAHHBIC CJIOBAa, HaNp.: šrū'ps (B APyrux rosopax Sridbas) ‘sant’, tri'bd (Gmarepar. triūba "TpyGa") x ap. bea, 8 eat Sieh asi EG GR NRE RE B roBopax, KOHTAKTRPYIONMHX C AYKIITAHTCKHM JIMAJIEKTOM (B HEKOTODbIX JĮEpeBHAIX OKOJIO Kypmenait) -maGmojjaeTcH NPOM3HONICHHE TIaJIATAJIbHOTO r B YNOMAHYTHIX 3BYKOCOYECTAHMSAX [gr'@n, kr'uok, kr'aū.nas] m naxe B Tex cjryvasx, KOTjia B JIMTEpaTypHOM S3bIKE IPOMIHOCHTCH Teepabiit r: kr'ūrvd, mrTepar. krūva "kyva", gr'd.ūš't'į, narTepar. grdužti "Tpbi3TL"' M Ap. oe 3 ai t Uris a aiti RR E OE RN AT ES yw oc i ON THE PRONUNCIATION OF THE HARD CONSONANT r INSTEAD OF THE A, SOFT ONE IN THE ZEMAICIAI DIALECTS OF THE LITHUANIAN LANGUAGE ¥d | * a kap pe Tak T o ias Mal Sio IE pan RS Aa siais In Lithuanian dialects depalatalization of the soft r is widely spread (partially in the East Aukštaičiai and some South Aukštaičiai dialects). In the Žemaičiai dialects the hardening in combinations *rįš, *riau, *rju is well known (the isogloss is presented here for the first time: the line goes eastwards and to the north of Kuršėnai, to the north of Raudėnai, Tryškiai, Žarėnai, Šilalė, Kražiai and approaches Tytuvėnai), for example: krudk instead of the standard Lithuanian kridkia „cry-ies“, grū'n instead of the standard Lithvanian griūna „fall, -s*, kraiinas instead of the standard Lithuanian kriaiinos „handle“, rrūkšmas instead of triūkšmas „noise“ and so on. Similar facts occur in Latvian dialects, they are also recorded in the Prussian writings. Depalatalization of the soft r appeared as a consequence of the disappearance of the consonant j in the above mentioned sound combinations which is already reflected in the works by L. Ivinskis (1811-1871), who by birth is from this region. On the basis of this phonetical law pronunciation of the hard r in Žemaičiai dialects is analogically transferred on loanwords, for example: šrū'ps (in other dialects §rifibas) „screw“, trū'ba (the standard Lithuanian tridbd tue be“) and others. ' In the dialects which are in contact with the Aukštaičiai dialect (in some villages near Kuršėnai) pronunciation of the mentioned sound is observed in combinations (gr'a'n, kr'udk, kr'aii.= nas) and even in such cases when in the standard Lithuanian the hard r is pronounced: kr'ū*vd, the standard Lithuanian krūva heap“, gr'd.ui’t’j, the standard Lithuanian grduZti gnaw" and 58 + Pg 18 ho area VE a Sd Air : EC = — LITERATŪRA daž a nat hee il a! ap kas ABS elio aibių aa tr AT, iau LW ed Cn» E SES at (En Jia oe eS a Kouta ge SY Oa Gerullis J. / par./. Senieji lietuvių skaitymai. K., 1927. Girdenis A. Žemaičių dzokavimas: dabartinė padėtis ir istorija // Baltistica. 1980. T. 16. sas. 1. on Bt pis LL en I A inaveckis V. Žemaičių tarmių istorija. V., 1973. ru Gros ko Aa En P Na Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. T. 2. arka i RY Me T Mažvydas M. Pirmoji lietuviška knyga. V., 1974. Urbanavičiūtė Z. Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių Jiteratūrinėje kalboje ir tarmėse // Baltistica. 1970. T. 6, sąs. 2. P. 61—65. Urbanavičiūtė Ž. Priebalsių kietinimas lietuvių kalbos tarmėse // Kalbotyra. 1971. T. 23, su. I. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. Vadim akiai dise sitų Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. x Burkayckac B. -A. H. MopdodoremaTiieckie JmaJiekTH3MBI B FOBOPAX KeMAHTOB JIYKHHHHKOB I | Abroped. amc. ... Kan. Oizo. nayx. Bumuiroc, 1974. 3umkssuwioc 3. K ucropuxu rajiaTajim3aliuX cornacHeix B ŠČajrniicKux s3LIKAX || Latvijas PSR | zinatnu akadémijas Vėstis. Riga, 1973. T. 4, P. 93-97. Tonopos B. H. INpyccxuii s351x. E—H. M., 1979. Sie Pita