„Clavis Germanico-Lithvana“

El cadete utilizará el 90% de los términos de los estatutos que se redactan hoy, de diversos manuales militares y diccionarios. Por eso, hoy probablemente pocos llegan a ver en vida, y no en artículos, los resultados de su labor de normalización. Puedo enorgullecerme y avergonzarme de que hoy ya oiga en el habla de cadetes y voluntarios un término acertado que acuñé hace tres o cuatro años, así como alguna palabra poco meditada. Conviene ampliar, actualizar y reeditar diccionarios de este tipo cada cinco u ocho años. Esto es especialmente pertinente hoy en día, cuando la vida cambia tan rápidamente. Así, cuando se redactaba el diccionario, en el ejército lituano todavía no había ni dragūnų ni jėgerių, por lo que no figuran en el diccionario, aunque ya habría que incluirlos. Parece que nos hemos propuesto marchar hacia la OTAN con bastante determinación; por consiguiente, cambiarán el armamento, la teoría y la práctica militares, y eso traerá nuevos fenómenos, conceptos y términos. Todo esto debe ordenarse, normalizarse e implantarse sin demora. Antanas Smetona LITERATŪRA K r a t k i j... 1986: Краткий русско-литовский разговорник будущего война. – Trumpi būsimojo kario rusiški-lietuviški pasikalbėjimai, Vilnius: Гос. гропром. ком. Лит. ССР. L a u r i n a i t i s J. M. 1938: Karinės kalbos brendimas. – Kardas 10. L a u r i n a i t i s J. M. 1938: Svetimybės ir karinė kalba. – Gimtoji kalba. R o z e n S. 1941: Рзен С. Я. Русско-литовский словарь, Москва: Государственное издательство иностранных и национальных словарей. S m e t o n a A. 1995: Karybos žodynas, Vilnius: Lietuvos karo akademija. Š e b a l i n D. (red.) 1944: Шебалин Д. В. (ред.) Краткий русско-литовский разговорник, Москва: Воениздат НКО. CLAVIS GERMANICO-LITHVANA. RANKRAŠTINIS XVII AMŽIAUS VOKIEČIŲ-LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS, 1 DALIS A-E. VILNIUS: MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA, XIII + 629 P., 1995 (BIBLIOTHECA BALTICA). Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius V. Drotvinas šiuo metu yra žymiausias Mažosios Lietuvos XVII–XVIII a. rankraštinių žodynų tyrinėtojas, pasiryžęs šiuos sunkiau prieinamus to meto kalbinius darbus paskelbti. Pirmasis prof. V. Drotvino sumanymo vaisius buvo 1987 m. “Mokslo” leidyklos puošniai išleistas “Lexicon Lithuanicum”, kuris ilgą laiką, remiantis J. Geruliu, buvo laikomas D. Kleino neišlikusio rankraštinio žodyno nuorašu. Rengdamas šį žodyną spaudai ir jį kruopščiai ištyrinėjęs, prof. V. Drotvinas įtikinamai įrodė, kad taip nėra, nes “tiek kritinė ankstesnių faktų interpretacija, tiek kurių ne kurių lingvistinių duomenų sugretinimas neleidžia “Lexicon Lithuanicum” identifikuoti su D. Kleino žodynu, t.y. laikyti jį D. Kleino žodyno nuorašu” (Lexicon Lithuanicum, p. 15). 270 Parengęs “Lexicon Lithuanicum”, prof. V. Drotvinas ėmėsi kito darbo – pradėjo rengti spaudai kelis kartus didesnį už “Lexicon Lithuanicum” XVII a. rankraštinį žodyną “Clavis Germanico-Lithvana”, kuris ir sudarymo principais gerokai skiriasi nuo “Lexicon Lithuanicum”. Deja, mūsų dienomis susiklosčius nepalankioms tokių knygų leidybai sąlygoms, jau senokai parengto “Clavis...” pirmojo tomo pusę “Bibliotheca Baltica” serijoje 1995 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pastabose apie Frydricho Pretorijaus žodyną “Clavis Germanico–Lithvana”, kuriomis po “Pratarmės” pradedamas šis leidinys, prof. V. Drotvinas pabrėžia, kad “nei viršelyje, nei šiaip žodyno tekste nėra nurodyta jo autoriaus ar žodyno parašymo metų. Apie autorių ir žodyno amžių ilgokai buvo sprendžiama iš pavardžių įrašų. Pirmojo tomo 9 p. lotyniškai įrašyta “Priklausau Kristijonui Frydrichui Štimeriui, želviškiui prūsui, Gerviškėnų kunigui”. Paskutiniojo nenumeruoto ir pirmojo numeruoto puslapio viršuje įrašyta vokiškai: “Ši knyga priklauso precentoriui Vilhelmui Teodorui Šimelpengiui Žiliuose, Ragainės apskrityje.” Šie įrašai gerokai klaidino ankstesnius tyrinėtojus: žodyno autoriumi buvo laikomas vienas iš jo savininkų – Štimeris” (p. XIII). Taigi tam tikru atžvilgiu tiek šio žodyno autorystės, tiek jo parašymo laiko istorija labai artima “Lexicon Lithuanicum” istorijai, nors prof. J. Lebedys jau 1956 m. buvo pareiškęs, kad “Clavis Germanico-Lithvana” yra Frydricho Pretorijaus darbas ir kad jis buvo baigtas rašyti apie 1674, vėliausiai apie 1675 metus (žr.: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Paruošė J.Lebedys, Vilnius, 1956, 509–512). Tačiau vėlesni prof. V. Drotvino tyrinėjimai parodė, kad šis žodynas “rašytas dešimtmečiu vėliau” (p. XIV). Lietuvių kalbos leksikografijos ir apskritai lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojams “Clavis...” yra įdomus daugeliu aspektu. Pirmiausia, jis parašytas pagal Biblijos vokiškus konkordansus. Kadangi XVII a. Vokietijoje buvo populiarūs K.Agrikolos konkordansai, galima drąsiai teigti, kad būtent šio autoriaus kuriuo nors konkordansų leidimu pasinaudojo F. Pretorijus. Bet, kaip nustatė prof. V. Drotvinas, F. Pretorijus ėmė ne visus M. Liuterio Biblijos žodžius, o tik reikšmingiausius ir pateikė lietuviškus jų atitikmenis, kartu pridėdamas vokišką Biblijos sakinį bei jo lietuvišką vertimą. Čia iš karto kyla klausimas, į kurį prof. V. Drotvinas, deja, neatsakė, ar Pretorijus Biblijos iliustracijas vertė pats, ar naudojosi J. Bretkūno Biblijos vertimu? Prof. V. Drotvinas linkęs manyti, kad F. Pretorijus tikriausiai J. Bretkūno Biblijos vertimu nesinaudojo, nes iliustracijos ištiso Biblijos teksto nesudaro. Taigi “Clavis...” dar laukia papildomų tyrinėjimų, nes tik kruopšti kalbinė bei tekstologinė iliustracijų analizė parodys, ar F. Pretorijus dirbo visiškai savarankiškai, ar naudojosi ankstesniais J. Bretkūno, B. Vilento darbais. Antras dalykas, kuris labiausiai domina leksikografą, tai žodžių atranka ir lietuviškų atitikmenų parinkimas. Prisim inus, kad tokio pobūdžio darbų tuo metu beveik nebuvo, galima pritarti prof. V. Drotvino minčiai, jog vargu ar F. Pretori- 271 jus naudojosi anoniminiu rankraštiniu XVII a. vidurio “Lexicon Lithuanicum”. Tai rodytų ir autoriaus ranka rašyti žodyno papildymai, kuriuos turinio atžvilgiu prof. V. Drotvinas skirsto į grupes: “1) naujus antraštinius žodžius su lietuviškais atitikmenimis; 2) tų atitikmenų sinonimus, darybos ar kaitýbos variantus ir 3) lietuviškų žodžių vartosenos iliustracijas (paprastai Biblijos sakinai vokiečių ir lietuvių kalbomis” (p. XII). Be autoriaus ranka rašytų papildymų, prof. V. Drotvinas “Pastabose...” dar išskiria prierašus, kuriais taip pat “dažniausiai papildomi antraštiniai žodžiai ar jų atitikmenys, šiaip kokios gramatinio pobūdžio pastabos”, tačiau šie prierašai “rašyti visai kita rašysena negu visas žodynas, ne kaligrafiškai, o tarsi skubomis, smulkesnėmis raidėmis, įvairaus ryškumo rašalu, paprastai po lietuviškų žodžių arba tarp eilučių” (p. XII). Tokių prierašų prof. V. Drotvinas visame žodyne suskaičiuoja daugiau kaip du šimtus. Nurodęs, kad jų autoriai nenustatyti, “Clavis...” parengėjas spėja, jog dalį prierašų galėjo įrašyti F. Pretorijaus sūnus Frydrichas, po tėvo mirties paveldėjęs Žilių parapiją, kitą dalį – šį žodyną turėję Vilhelmas Teodoras Šimelpenigis ir Kristijonas Frydrichas Štimeris bei dar du trys asmenys, o baigdamas dar priduria, kad “Pr interašų turinį ir autorystę reikėtų specialiai patyrinėti” (p. XII). Tai be galo įdomus ir sunkus uždavinys, nes vieni kalbininkai kažin ar pajėgs nustatyti jų autorystę. Čia be grafologų pagalbos neišsiversime. Tik vargu ar grafologams pakaks šių palyginti trumpų įrašų autorystei išaiškinti, juoba kad, pavyzdžiui, K. F. Štimerio jokių kitų raštų, atrodo, nėra išlikę (plg. B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas, 1990, 111). Bet tai gali pasakyti tik grafologai. Panašaus pobūdžio abejonės rodo, kiek dar daug neįmintų mįslių slepia mūsų senieji raštai, ypač rankraščiai, ir kokie jie svarbūs mūsų kalbos ir kultūros istorijai. Suprantama, kad kiekvienas toks leidinys yra nee ilinis įvykis. Todėl didžiausios pagarbos ir padėkos nusipelno šio leidinio parengėjas prof. V. Drotvinas. Karališkoji Norvegijos užsienio reikalų ministerija ir IMTEC fondas, finansavę “Clavis...” leidybą, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, kuri šiais visuotinio sumaterialėjimo laikais ryžosi išleisti mūsų kalbos mokslui neįkainojamą knygą. Norisi tikėti, jog kitiems, jau senokai prof. V. Drotvino parengtiems F. Pretorijaus žodyno tomams, likimas bus palankus. Juozas Kar aciejus EXEGIT MONUMENTUM 1996 m. kovo 16 d. mirė humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Kazys Ulvydas. Užgeso Nepriklausomos Lietuvos tarpukaryje gražiai beįsidegančio lietuvių mokslo židinio išlikusi viena iš gausių žarijų, visu ryškumu žėrėjusi ilgus okupacijos metus ir įžiebusi meilės 272