„Clavis Germanico-Lithvana“

Kariūnas vartos 9096 šiandien rašomų statutų, įvairių karinių žinynų, žodynų terminų. Todėl šiandien tikriausiai retam pavyksta sulaukti savo normina-mojo darbo rezultatų gyvenime, o ne straipsniuose. Aš galiu ir pasigirti, ir pasi-gėdinti, kad šiandien jau išgirstu kariūnų, savanorių kalboje mano prieš trejus ketverius metus paleistą vykusį terminą ir kokį neapgalvotą žodį. Tokios rūšies žodynus dera plėsti, atnaujinti ir kartoti kas penkeri aštuoneri metai. Ypač tai aktualu šiais laikais, kai taip greitai kinta gyvenimas. Štai žodyno rašymo metu Lietuvos kariuomenėje nei dragūnų, nei jégeriy dar nebuvo, todėl jų ir nėra žodyne, o jau reikėtų įtraukti. Atrodo, kad pakankamai ryžtingai pasišovėme žygiuoti į NATO, vadinasi, kis ginkluotė, karybos teorija ir praktika, otai-— nauji reiškiniai, sąvokos, terminai. Visa tai reikia nieko nelaukiant tvarkyti, norminti, diegti. Antanas Smetona LITERATŪRA Kratkij ... 1986: Kparkni pyccK0-JIIHTOBCKHĖ pa3IOBODHHK OyKkyLuKero BoHHa .— Trumpi būsimojo kario rusiški-lietuviški pasikalbėjimai, BunsHroc: T'oc. rporipoM. kom. JIur. CCP. Laurinaitis J. M. 1938: Karinės kalbos brendimas. — Kardas 10. Laurinaitis J. M. 1938: Svetimybės ir karinė kalba. — Gimtoji kalba. Rozen S. 1941: P3en C. Sl. Pyccko-J7rtrToBckHū c/roBaps, Mocksa: T 'ocyJiapCTBEHHOE H3)ATEJIbCTBO VHHOCTpaHHbIX H HALIHMOHAJIbHEIX CJIOBapeXH. Smetona A. 1995: Karybos žodynas, Vilnius: Lietuvos karo akademija. Šebalin D. (red.) 1944: llle6amun JĮ. B. (pen.) KparkHii pyccKO-JIHTOBCKHĖ pa3roBOpHHK, Mocksa: Boenuanar HKO. CLAVIS GERMANICO-LITHVANA. RANKRASTINIS XVII AMZIAUS VOKIECIU-LIETUVIY KALBY ŽODYNAS, 1 DALIS A-E. VILNIUS: MOKS- LO IR ENCIKLOPEDLJU LEIDYKLA, XIII + 629 P, 1995 (BIBLIOTHECA BALTICA). Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius V. Drotvinas šiuo metu yra žymiausias Mažosios Lietuvos XVII-XVIII a. rankraštinių žodynų tyrinėtojas, pasiryžęs šiuos sunkiau prieinamus to meto kalbinius darbus paskelbti. Pirmasis prof. V. Drotvino sumanymo vaisius buvo 1987 m. “Mokslo” leidyklos puošniai išleistas “Lexicon Lithuanicum", kuris ilgą laiką, remiantis J. Geruliu, buvo lai- komas D. Kleino neišlikusio rankraštinio žodyno nuorašu. Rengdamas šį žody- ną spaudai ir jį krupščiai ištyrinėjęs, prof. V. Drotvinas įtikinamai įrodė, kad taip nėra, nes “tiek kritinė ankstesnių faktų interpretacija, tiek kurių ne kurių lingvistinių duomenų sugretinimas neleidžia “Lexicon Lithuanicum" identifi- kuoti su D. Kleino žodynu, t.y. laikyti jį D. Kleino žodyno nuorašu“ ( Lexicon Lithuanicum, p. 15). 270 Parengęs “Lexicon Lithuanicum", prof. V. Drotvinas ėmėsi kito darbo — pra- dėjo rengti spaudai kelis kartus didesnį už “Lexicon Lithuanicum" XVII a. rankraštinį žodyną “Clavis Germanico-Lithvana", kuris ir sudarymo principais gerokai skiriasi nuo “Lexicon Lithuanicum". Deja, mūsų dienomis susiklosčius nepalankioms tokių knygų leidybai sąlygoms, jau senokai parengto “Clavis...” pirmojo tomo pusę “Bibliotheca Baltica" serijoje 1995 m. išleido Mokslo ir en- ciklopedijų leidykla. Pastabose apie Frydricho Pretorijaus žodyną “Clavis Germanico-Lithvana", kuriomis po “Pratarmés” pradedamas šis leidinys, prof. V. Drotvinas pabrėžia, kad “nei viršelyje, nei šiaip žodyno tekste nėra nurodyta jo autoriaus ar žodyno parašymo metų. Apie autorių ir žodyno amžių ilgokai buvo sprendžiama iš pa- vardžių įrašų. Pirmojo tomo 9 p. lotyniškai įrašyta “Priklausau Kristijonui Fryd- richui Štimeriui, želviškiui prūsui, Gerviškėnų kunigui". Paskutiniojo nenume- ruoto ir pirmojo numeruoto puslapio viršuje įrašyta vokiškai: “Ši knyga priklau- so precentoriui Vilhelmui Teodorui Šimelpenigiui Žiliuose, Ragainės apskrity- je.” Šie įrašai gerokai klaidino ankstesnius tyrinėtojus: žodyno autoriumi buvo laikomas vienas iš jo savininkų — Stimeris” (p. XIII). Taigi tam tikru atžvilgiu tiek šio žodyno autorystės, tiek jo parašymo laiko istorija labai artima “Lexicon Lithuanicum" istorijai, nors prof. J. Lebedys jau 1956 m. buvo pareiškęs, kad “Clavis Germanico-Lithvana” yra Frydricho Pretorijaus darbas ir kad jis buvo baigtas rašyti apie 1674, vėliausiai apie 1675 metus (žr.: Smulkioji lietuvių tauto- saka XVII-XVIII a. Paruošė J.Lebedys, Vilnius, 1956, 509-512). Tačiau vėlesni prof. V. Drotvino tyrinėjimai parodė, kad šis žodynas “rašytas dešimtmečiu vė- liau" (p. XIV). Lietuvių kalbos leksikografijos ir apskritai lietuvių kalbos istorijos tyrinėto- jams “Clavis...” yra įdomus daugeliu aspektų. Pirmiausia, jis parašytas pagal Biblijos vokiškus konkordansus. Kadangi XVII a. Vokietijoje buvo populiarūs K.Agrikolos konkordansai, galima drąsiai teigti, kad būtent šio autoriaus kuriuo nors konkordansų leidimu pasinaudojo E. Pretorijus. Bet, kaip nustatė prof. V. Drotvinas, E Pretorijus ėmė ne visus M. Liuterio Biblijos žodžius, o tik reikš- mingiausius ir pateikė lietuviškus jų atitikmenis, kartu pridėdamas vokišką Bib- lijos sakinį bei jo lietuvišką vertimą. Čia iš karto kyla klausimas, į kurį prof. V. Drotvinas, deja, neatsakė, ar Pretorijus Biblijos iliustracijas vertė pats, ar nau- dojosi J. Bretkūno Biblijos vertimu? Prof. V. Drotvinas linkęs manyti, kad E. Pretorijus tikriausiai J. Bretkūno Biblijos vertimu nesinaudojo, nes iliustracijos ištiso Biblijos teksto nesudaro. Taigi “Clavis...” dar laukia papildomų tyrinėji- mų, nes tik kruopšti kalbinė bei tekstologinė iliustracijų analizė parodys, ar E. Pretorijus dirbo visiškai savarankiškai, ar naudojosi ankstesniais J. Bretkūno, B. Vilento darbais. Antras dalykas, kuris labiausiai domina leksikogafą, tai žodžių atranka ir lietuviškų atitikmenų parinkimas. Prisiminus, kad tokio pobūdžio darbu tuo metu beveik nebuvo, galima pritarti prof. V. Drotvino minčiai, jog vargu ar E. Pretori- 271 jus naudojosi anoniminiu rankraštiniu XVII a. vidurio “Lexicon Lithuanicum". Tai rodytų ir autoriaus ranka rašyti žodyno papildymai, kuriuos turinio atžvilgiu prof. V. Drotvinas skirsto į grupes: “1) naujus antraštinius žodžius su lietuviškais atitikmenimis; 2) tų atitikmenų sinonimus, darybos ar kaitybos variantus ir 3) lietuviškų žodžių vartosenos iliustracijas (paprastai Biblijos sakiniai vokiečių ir lietuvių kalbomis" (p. XII). Be autoriaus ranka rašytų papildymų, prof. V. Drotvinas “Pastabose... “ dar išskiria prierašus, kuriais taip pat “dažniausiai papildomi antraštiniai žodžiai ar jų atitikmenys, šiaip kokios gramatinio pobūdžio pastabos", tačiau šie prierašai “rašyti visai kita rašysena negu visas žodynas, ne kaligrafiškai, o tarsi skubomis, smulkesnėmis raidėmis, įvairaus ryškumo rašalu, paprastai po lietuviškų žodžių arba tarp eilučių“ (p. XII). Tokių prierašų prof. V. Drotvinas visame žodyne suskaičiuoja daugiau kaip du šimtus. Nurodęs, kad jy autoriai nenustatyti, “Cla- vis...” parengėjas spėja, jog dalį prierašų galėjo įrašyti E Pretorijaus sūnus Eryd- - richas, po tėvo mirties paveldėjęs Žilių parapiją, kitą dalį — šį žodyną turėję Vilhelmas Teodoras Šimelpenigis ir Kristijonas Frydrichas Štimeris bei dar du trys asmenys, o baigdamas dar priduria, kad “Prierašų turinį ir autorystę reikėtų specialiai patyrinėti" (p. XII). Tai be galo įdomus ir sunkus uždavinys, nes vieni kalbininkai kažin ar pajėgs nustatyti jų autorystę. Čia be grafologų pagalbos neišsiversime. Tik vargu ar grafologams pakaks šių palyginti trumpų įrašų auto- rystei išaiškinti, juoba kad, pavyzdžiui, K. E. Štimerio jokių kitų raštų, atrodo, nėra išlikę (plg. Biržiška V. Aleksandrynas 2, Vilnius: Sietynas, 1990, 111). Bet tai gali pasakyti tik grafologai. Panašaus pobūdžio abejonės rodo, kiek dar daug neįmintų mįslių slepia mū- sų senieji raštai, ypač rankraščiai, ir kokie jie svarbūs mūsų kalbos ir kultūros istorijai. Suprantama, kad kiekvienas toks leidinys yra neeilinis įvykis. Todėl di- džiausios pagarbos ir padėkos nusipelno šio leidinio parengėjas prof. V. Drotvi- nas. Karališkoji Norvegijos užsienio reikalų ministerija ir IMTEC fondas, finan- save “Clavis...” leidybą, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, kuri šiais visuotinio sumaterialėjimo laikais ryžosi išleisti mūsų kalbos mokslui neįkainojamą knygą. Norisi tikėti, jog kitiems, jau senokai prof. V. Drotvino parengtiems E. Pretori- jaus žodyno tomams, likimas bus palankus. Juozas Karaciejus EXEGIT MONUMENTUM / 1996 m. kovo 16 d. miré humanitariniy moksly daktaras, Lietuvos moksly akademijos narys korespondentas Kazys Ulvydas. Užgeso Nepriklausomos Lietuvos tarpukaryje gražiai beįsidegančio lietuvių mokslo židinio išlikusi viena iš gajausių Zarijy, visu ryškumu žėrėjusi ilgus okupacijos metus ir įžiebusi meilės 272