Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 71 - 96 Postverbų pateikimo problema În Dicționarul limbii ROLANDAS MIKULSKAS lituaniene Institutul Limbii Lituaniene Articolul tratează modul de abordare a așa-numitelor „postverbe” (adică particulele care apar în verbe frazeologice) în lexicografia lituaniană. In this connection, the North Lithuanian ‘perficientive’ constructions involving such postverbal markers are discussed in detail. The forms selected to act as postverbs are usually original illatives. Their functioning as aspect markers deprives them of their proper lexical meaning and of the possibility of functioning as adverbials. That is why, in dealing with the question of the grammatical interpretation of such forms (inspired by the needs of lexicographical description) one should first of all reject attempts to connect them with the process of adverbialisation of illatives in the West Lithuanian dialects. 0. În iunie anul trecut, după apariția în presă a celui de-al douăzeci și șaptelea volum al Dicționarului limbii lituaniene (în continuare — DL), astfel cum a fost redactat fragmentul meu de text. M-a preocupat în mod deosebit modul în care redactorii au privit unele idei de orientare etnolingvistică și inovații în redactarea gramaticală a cuvintelor, pe care am încercat să le introduc pentru organizarea textului și definirea sensurilor. Din păcate, citind textul redactat, nu o singură dată am rămas dezamăgit: se creează impresia că efortul meu de a introduce noi principii de organizare și prezentare a materialului lexicografic nu a fost recunoscut. Desigur, redactorii DL au respectat tradiția de redactare constituită de-a lungul multor ani, dar oare o astfel de poziție nu generează uneori o anumită inerție, care blochează calea către inovații? Este de înțeles că, în ultimul volum al Dicționarului, pentru a-i păstra unitatea metodologică, poate că nu era momentul să se schimbe radical principiile de redactare. Însă inovațiile propuse de mine nu aveau un caracter radical. Implementarea lor a fost încurajată de două premise mai generale. În primul rând, în perioada de o sută de ani în care s-a desfășurat realizarea proiectului LKŽ, pentru ca redactarea textului să țină pasul cu dezvoltarea științei limbii, au fost aplicate nu o dată inovații de natură metodică și teoretică. În al doilea rând, este vorba despre cuvântul žėmė, cu o semantică deosebit de complexă — tocmai pe acesta, precum și derivatele sale cele mai apropiate, a trebuit să le descrie volumul al douăzecilea al LKŽ. Datorită importanței lor existențiale, știința modernă a sensurilor din zilele noastre — semantica cognitivă — acordă o atenție deosebită cuvintelor de acest tip (în afară de žėmė, mai putem menționa dangūs, namai, vieta, tėviškė, precum și cuvintele istorice importante pentru lituanieni vakarai și rytai etc., cf. Gudavičius 2000: 39). Căci în lumea sensurilor per ilgus amžius susiklostęs tautos, kalbinės bendrijos požiūris į jos egzistencijai svarcuprinsă de astfel de cuvinte sunt codificate bius dalykus și mentalitatea ei. Atunci când se redactează sau se creează astfel de „texte fundamentale ale culturii lituaniene” precum LKŽ (Daujotytė 2002: 35), este util ca sensurile acestor cuvinte importante pentru noi din punct de vedere existențial să fie sistematizate și prezentate astfel încât mentalitatea utilizatorilor lor să fie cât mai clară pentru cititor, pentru a fi transmisă generațiilor viitoare într-o formă cât mai pură, folosind în acest scop mijloace lexicografice cât mai adecvate (inclusiv netradiționale). 72 | ROLANDAS MIKULSKAS În această privință, experiența acumulată în sistematizarea sensurilor s-ar dovedi utilă și în viitor, dacă proiectul LKŽ ar fi continuat într-o formă sau alta. כש În această privință, experiența acumulată în sistematizarea sensurilor s-ar dovedi utilă și în viitor, dacă proiectul LKŽ ar fi continuat într-o formă sau alta. Aici ar fi de dorit să încheiem aceste observații introductive, al căror caracter oarecum abstract ar putea începe să-l irite pe cititor. Sper ca în viitor să revin la considerațiile etnolingvistice, precum și la aplicarea principiilor acestei direcții la dicționare de tip LKŽ. În continuare aș dori să mă opresc ceva mai mult asupra unei probleme de gramatică — prezentarea postverbilor-numiți în LKŽ. 1. Scriind cuvântul žėmė, a trebuit să observ că în graiurile nordice ale limbii lituaniene, cazul ilativ al acestui cuvânt sau analogul său, construcția prepozițională „į+acuzativ“, folosită după verbe cu o anumită semnificație, arată că acțiunea desemnată de acestea este dusă până la capăt, adică servește drept indicator al aspectului lor. În dialectul žemaițian de nord-vest (al kretingișcenilor), această funcție este îndeplinită și de adverbul žėmyn (žemyn), precum și de varianta sa mai lungă žėmynais (žemynais). Examinând cazurile analoge prezentate în celelalte volume ale LKŽ (de exemplu: laūka(n), šalin, viršuo etc.), se observă că sensul acestor cuvinte este definit în mod diferit, iar perspectiva redactorilor asupra funcției gramaticale a acestor forme nu a fost formulată suficient de clar. Într-un loc, aceste cuvinte sunt numite particule de intensificare, în altul — adverbe', iar în altă parte exemplele unei asemenea utilizări sunt rătăcite printre formele de caz ale substantivelor corespunzătoare, folosite cu diverse sensuri. Văzând un asemenea tratament neclar al acestor cuvinte în LKŽ și urmărind să arăt o perspectivă cât mai unitară asupra lor, m-am străduit, pe cât posibil, să prezint într-un singur loc toate formele legate de cuvântul žėmė care îndeplinesc aceeași funcție gramaticală (acest lucru nu poate fi realizat până la capăt, deoarece o parte dintre exemplele unei asemenea utilizări ajung inevitabil la adverbul žemyn). Așadar, în articol am intenționat să stabilesc pentru žėmė o semnificație distinctă. La aceasta, menționând că forma ilativului cuvântului citat sau analogul ei, construcția prepozițională „į +acuzativ“, se folosesc de obicei după verbe cu sensul dispariției, distrugerii sau înlăturării și indică faptul că acțiunea se apropie de sfârșit sau se efectuează aproape până la capăt, s-ar putea grupa marea majoritate absolută a cazurilor de asemenea utilizare. Abrevierile denumirilor de locuri ar indica răspândirea geografică a acestui fenomen. Ținând seama de cele mai recente cercetări privind exprimarea aspectului verbal în graiurile nordice ale limbii lituaniene (Girdenis, Kačiuškienė 1986: 21-27), consider corect ca formele cu funcție gramaticală despre care este vorba să fie numite postverbe. Este adevărat că, alegând o asemenea formulă de prezentare a acestui fenomen în LKŽ, a trebuit să închid ochii în fața faptului că în dialectele vestice ale limbii lituaniene ilativul nu mai este folosit ca formă paradigmatică a cazului; mai exact, sunt atestate doar cazuri izolate de digmų. Dėl šios priežasties „iliatyviškai“ traktuoti veiksmažodžių tarpinio veikslo asemenea utilizare. Mulți consideră deja adverbe ilativele unor cuvinte folosite aici. Însă, după cum vom vedea mai târziu, formele de ilativ ale tuturor cuvintelor nu s-au desprins în aceeași măsură de paradigma lor flexionară din cauza semanticii lor inerente; pe žėmė(n) este mai ușor decât pe alte cuvinte cu o asemenea funcție, de exemplu laūkan sau šalin. ]} nånd? 江苏快?* În ultimul caz, ele sunt, de asemenea, tratate în mod diferit: sunt prezentate ca un sens distinct al adverbului respectiv (šalin, virsuo) sau sunt evidențiate într-un articol separat ca adverbe cu destinație specială (žėmė(n), žėmyn). PROBLEMA POSTVERBELOR ÎN LKŽ | 73 1.1. Redactorii LKŽ au ales o altă soluție. Doar o parte dintre exemplele cu žėmė(n) sunt tratate „iliativ“, conform concepției „corecte din punct de vedere gramatical“ potrivit căreia iliativele nu sunt posibile la vest de o anumită limită a dialectelor răsăritene (vezi LKŽ, x*313, 3. sens). Aici au fost păstrate doar acele exemple din dialectul žemaițian în care funcția de indicator al aspectului este îndeplinită de construcția prepozițională „į+acuzativ“. Propozițiile cu žėmėn (sau žėmė în dialectul žemaițian din nord-est) sunt prezentate de redactori la adverbul žėmėn, evidențiat separat (ibid., 337). Funcția acestuia din urmă nu este explicată separat, ci se indică trimiterea la žėmyn (ibid., 344), unde se explică faptul că acest adverb (și varianta sa accentuală žemyn) este folosit în dialectul žemaițian pentru a sublinia acțiunea finalizată“. Ar trebui adăugat că o parte dintre cazurile unei asemenea utilizări ajung și la adverbul žėmynais (žemynais), evidențiat într-un articol separat? (ibid., 345). O asemenea decizie a redactorilor are o anumită logică. Esența ei constă în faptul că se bazează pe o anumită „cunoaștere a situației de fapt“, adică pe cunoștințe de gramatică istorică și dialectologie privind evoluția și soarta cazului ilativ în dialectele actuale ale limbii lituaniene. Un anumit caracter viciat al acestui principiu de redactare va deveni clar mai târziu. Acum aș dori să atrag atenția asupra celui mai evident neajuns al unei asemenea alegeri — formele care au în esență aceeași funcție gramaticală sunt prezentate în nu mai puțin de patru locuri ale Dicționarului, fiind, pe deasupra, tratate în mod diferit. Astfel, un fenomen unitar al gramaticii verbului este fragmentat în mod nejustificat. Termenul de postverb propus recent este păstrat doar pentru primul caz menționat (adică la cel de-al treilea sens al articolului žėmė). De altfel, privind mai atent modul în care a fost redactat acest sens, se observă, de asemenea, anumite inconsecvențe și chiar greșeli. Grupurile semantice de verbe menționate anterior, după care sunt folosite de obicei postverbele žėmė(n) și į žėmę, sunt „corectate” în definiție astfel încât, în locul sensului de dispariție, găsim verbe cu sens depreciativ. Dar acest lucru nu este adevărat! De asemenea, nu este respectat în mod consecvent nici principiul delimitării geografice a cazului ilativ: Lygumai indicate în surse se află mult la (2) Mušiau mušiau — žemėsan sumušiau (ps.) DGLS. vest de arealul utilizării paradigmatice a ilativului. În plus, printre exemplele cu utilizarea postverbului žėmėn au fost amestecate unele care nu numai că depășesc limitele arealului de răspândire a postverbelor, ci nici nu prezintă o asemenea utilizare. Prin urmare, aici nu se potrivesc exemplele: (1) Simpla širdis, tai nepasisupsi: žemėn atsileidžia rankos ir griūvi ML. (3) Jūs, broliukai, dieveriukai mano, jūs nueikit naujojon kalvelėn ir nukalkit aukselio dalgelį ir nukirskit man žemėn galvelę (d.) PRNG. (4) Kad tu jam galvą žemėn —nesako, neprispaudžia ML. Toate aceste propoziții sunt consemnate în graiuri răsăritene, în care ilativul este încă folosit în mod viu ca un caz paradigmatic. Acest lucru îl arată și pluralul ilativului celui de-al doilea exemplu. În primul exemplu este evidentă valoarea adverbială a cuvântului žemėn: aici el indică direcția acțiunii, adică modifică verbul atsilčidžia în privința direcției în spațiu. În al treilea * TTokia trimitere sugerează parcă anterioritatea formei žėmyn față de forma žėmė(n), deși datele geografice arată că prima este în mod evident o variantă locală. În locul obișnuit, adică alături de sensurile corespunzătoare ale adjectivului žėmas, -a, adverbul žemyn este prezentat împreună cu variantele sale mai lungi (v. LKZ,, 298și următoarele). 74 | ROLANDAS MIKULSKAS iar în cel de-al patrulea, valoarea ilativică a cuvântului žemėn folosit în exemple este kėja palyginus šiuos sakinius su geografiškai artimais iliustraciniais sakiniais, paevidențiată în mod deosebit în legătură cu al doilea sens al articolului žėmė: (5) Mergiotė užpykus grėblį žėmėn ir nuejo LB (308). (6) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). Aceste observații arată în mod evident că pentru redactorii LKŽ nu era pe deplin clar sensul propunerii mele privind formele de postverb aflate în discuție. Se pare că aici au fost prezentate suficiente argumente pentru a discuta mai serios despre prezentarea postverbilor în LKŽ. Așadar, să începem de la început și în ordine. 2.0. În primul rând, ar fi util să ne amintim principalele afirmații ale articolului deja menționat al lui Aleksas Girdenis și Genovaitė Kačiuškienė. În acesta, autorii, atrăgând atenția asupra fenomenelor paralele din sistemele verbale letone și ale dialectelor nordice lituaniene, constată că în graiurile nordice și nord-vestice lituaniene există o opoziție ternară a aspectului, care, prin dezvoltarea sa, amintește considerabil de cea letonă. Esența sistemului ternar al aspectului constă în aceea că, pe lângă aspectul durativ — imperfectivul și aspectul perfectiv — perfectivul, mai există și o categorie intermediară, pe care autorii articolului propun să o numească PERFICIENTIV. Perficientivul se formează cu anumite adverbe cu semantică „ștearsă”, apropiate prin funcție și semnificație de prefixele verbelor perfective. Pe acestea, autorii articolului propun să le numească POSTVERBE*. Semnificația comună a verbelor perficientive și a postverbelor lor este APROPIEREA ACȚIUNII DE SFÂRȘIT SAU, ÎN GENERAL, DE O ANUMITĂ LIMITĂ. Aproape toate postverbele folosite în graiurile lituaniene menționate au corespondente în limba letonă. Cel mai răspândit se presupune că este postverbul žėmė(n) și variantele sale locale žėmyn, žėmynais, į žėmę, corespunzător letonului nudst, zemė (de exemplu: š. žem. Kirsk koje žėmėn TRK = Cértiét kūju nuost). Cu acest postverb este deosebit de frecvent perfectivul așa-numitelor verbe anihilative (cu sens destructiv- ). În žemaițiană sunt destul de frecvente și verbele cu laūk (laūko(n), laūkonais) = la. dra. În graiurile nordice panevėžiškiene, acestora le corespund cel mai adesea formele cu dre. Lor li se alătură, cu o frecvență doar puțin mai redusă, perfectivul cu šalin (šalinais, į šalį) = la. prué(ja)m. Autorii articolului prezintă exemple de perfective și cu alte postverbe, întâlnite mai rar. Funcția gramaticală a unora dintre ele, de exemplu: pry(šais), pusiau (pūsiau), į rinkį, giai, este mai greu de sesizat — cel puțin în exemplele prezentate, cf.: (7) Nekėls man rankos prysais! TRK. (8) Nelaužk pūsiau — sutrupės ALS. (9) Su arkliu varys teip į rinkį KL. (10) Anié ėjo — i[r] mani vėdės[i) lygiai KLK. Se poate spune, desigur, că aceste cuvinte modifică predicatele propozițiilor prezentate aici 4 Girdenis, cu mult înainte de apariția articolului, a folosit acest termen în fișele prezentate fișierului LKŽ, care conține exemple din graiurile žemaițiene nordice, pentru a indica funcția gramaticală a cuvintelor în discuție. PROBLEMA POSTVERBELOR ÎN LKŽ | 75 din punct de vedere semantic, și nu al aspectului verbal (de exemplu, în ultima propoziție lygiai ar me pakeisti prieveiksminiu semantiniu atitikmeniu kartit). fi putut2.0.- 1. După efectuarea unei analize minuțioase a înregistrărilor magnetofonice descifrate, realizate în aproape toate parohiile žemaițiene nordice, autorii articolului constată că multe construcții perficiente (mai exact — macroforme) sunt pe deplin uzuale și neutre doar în graiurile nordice. Jau į pietus (ir pietryčius) nuo Viekšnių, Tirkšlių, Salant, Grūšlaukio jos pamažu imą prarasti reguliarumą, darąsi vis labiau priklausomos nuo konteksto ir kalbėjimo ekspresyvumo. Veikiausiai todėl labiausiai ir esančios paplitusios kaip tik „anihiliacinės“ konstrukcijos miršta, berig(i)a(si), sprogsta žėmėn. 2.0.2. Straipsnio autoriai iš viso to daro vieną diachroninę išvadą: šiaurinių lietuvių ternarinė veikslo sistema (arba jos užuomazgos ar rudimentai) esąs naujas gramatikos reiškinys, atsiradęs dėl latvių kalbos poveikio- “. Ši įtaka galėjusi būti vaisinga todėl, kad, pirma, naujasis tarpinis veikslas didinęs kalbos raiškumą bei tikslumą ir, antra, jo atsiradimas gražiai derinęsis su viena iš ryškiausių šiaurinių šnektų tendencijų —jų sintaksės linkimu į kuo didesnį konkretumą. 2.1. Trumpai atpasakojus Girdenio ir Kačiuškienės straipsnio pagrindines mintis, norėtųsi išskirti keletą momentų, reikšmingų tolesniam svarstymui. Pirma, žodžius žėmė(n), laūko(n), ore, salin ir pan., vartojamus po kai kurių veiksmažodžių ir atliekančius tam tikro tarpinio jų veikslo rodiklio funkciją, kur kas tiksliau vadinti postverbais nei prieveiksmiais, kad ir „nublukusios“ semantikos. Antra, aiškinantis perficientyvinių konstrukcijų sandaros ypatybes, svarbu prisiminti, kad bendra jų reikšmė —veiksmo artėjimas prie pabaigos arba apskritai prie tam tikros ribos. Su šia mintimi dera faktas, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) (į žėmę). Būtent šis postverbas, palyginus su kitais straipsnyje minimais, geriausiai reprezentuoja ribos sąvoką, t. y. dėl inherentinės semantinės ypatybės lokalizuoti galutinį veiksmo tašką kartu gali reikšti ir to veiksmo pabaigą ar ribą, prie kurios tas veiksmas artėja. Faktas, kad latvių postverbą nudst, kuris eidamas prieveiksmiu reiškia ‘Salin’ ir terodo kryptį, dažniausiai atliepia lietuvių žėmė(n), kaip tik ir rodytų straipsnio autorių pažymėtą šiaurinių lietuvių šnektų sintaksės polinkį į kuo didesnį konkretumą. Trečia, postverbų vienodai gramatinei interpretacijai labai svarbu, kad straipsnio autoriai perficientyvines konstrukcijas laiko tam tikromis gramatikos MAKROFORMOMIS. Šią sąvoką Girdenis yra išaiškinęs ankstesniame straipsnyje (Girdenis 1984: 25-30). Makroformos išskirtinos gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu, jos tiesiogiai „tarnaujančios“ sintaksei ir apimančios tiek sintetines formas, tiek tas perifrastines konstrukcijas, kurios sakinyje priklausančios toms pačioms „horizontaliosioms“ paradigmoms kaip ir sintetinės formos ir atliekančios tą patį vaidmenį. Makroformos susijusios su mikroformų lygmeniu realizacijos (arba manifestacijos) santykiais. Sakinys tiesio5 Regis, šia išvada dabar abejoja E. Liparte (2000: 149-150). Jos manymu, trijų veikslų sistemą šiaurinėse lietuvių tarmėse reikėtų kildinti iš baltų kalbų partikulinių veiksmažodžių ir priešdėlinių veiksmažodžių koreliacijų sistemos. Ši plačiai paplitusi latvių kalboje. Jos liekanų ar užuomazgų esama ne tik šiaurinėse, bet ir rytinėse bei pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, tik čia šios koreliacijos nesančios dar pakankamai ištirtos. Tačiau straipsnio autorės pateikiami negausūs veiksmažodžių su partikule, omis se pavyzdžiai iš pastawopale neatlieka veikslo rodiklio funkcijos. 76 | ROLANDAS MIKULSKAS čios giai esąs „konstruojamas“ iš makroformų, tačiau teksto lygmeniu jis jau traktuojamas kaip atskirų mikroformų (arba tiesiog žodžių) junginys. Kaip tik todėl ir esangalimos įvairios permutacijos žodžių, priklausančių vienai makroformai, taip pat verta jų elipsė ir daugelis kitų tekstualinių reiškinių. Pastarąją straipsnio autoriaus mintį įsidėmėti, mat ji paaiškina kai kuriuos perficientyvinių konstrukcijų raiškos nereguliarumus, kaip antai retkarčiais pasitaikančius postverbus pozicijoje prieš veiksmažodį arba jų pavartojimą po priešdėlinių veiksmažodžių. Pritardami Girdeniui, tos pačios makroformos, perifrastinio iliatyvo, skirtingomis manifestacijomis galėtume laikyti prielinksninę konstrukciją į žėmę ir sintetinę formą žėmė(n). O turėdami galvoje, kad direktyvo reikšmė yra sudėtinė iliatyvo reikšmės dalis, prie šių dviejų formų galėtume pridurti ir prieveiksminę žėmyn. Taip į šias formas galėtume žiūrėti kaip į tos pačios postverbo makroformos (kuri savo ruožtu yra perifrastinio perficientyvo mikroforma!) tris skirtingas realizacijas. Tokiam vieningam postverbo traktavimui gal kiek prieštarautų formų žėmyn ir į žėmę tam tikras lokalumas —pirmoji daugiau vartojama šiaurės vakarų, o antroji —šiaurės rytų žemaičių. Tačiau, kaip rodo LKŽ kartotekos duomenys, abejur kaip tam tikra „substratinė“ forma vartojamas ir postverbas žėmė(n). 2.2. Girdenis ir Kačiuškienė savo straipsnyje pastebi, kad LKŽ postverbai pateikiami tik sporadiškai. Pastaba iš esmės teisinga, tik dabar, išėjus visai dvidešimčiai Žodyno tomų, padėtis yra kiek geresnė. Pastaruosiuose tomuose papildomai galime rasti postverbus šalin (XIV), viršuo (XIX) ir kalbėtąjį žėmė(n) su variantais (XX). Visi jie laikomi prieveiksmiais ir aiškinami įvairiai. Veikslo rodiklio funkcija, kaip jau buvo minėta, aiškiau pripažįstama tik postverbui žėmė(n). LKZ duomenys patvirtina straipsnio autorių iškeltą faktą, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) ir jo lokaliniai variantai. Tad aiškinantis ternarinės veikslo sistemos paplitimą šiaurinėse lietuvių šnektose, jos kilmę ir funkcionavimo ypatumus, pirmiausia ir reikėtų remtis pasakymų pavyzdžių su šiuo postverbu analize. LKŽ kartotekoje surinkus visus perficientyvus su postverbais žėmėn, į žėmę, žėmyn (žemyn), žėmynais (žemynais) galima gana patikimai nubrėžti šių konstrukcijų paplitimo pietinę ribą. Ją galima būtų pavaizduoti linija Klaipėda —Vėžaičiai —Endriejavas —Plūngė —Telšiai —Luokė —Šaukėnai —Raudėnai —Kuršėnai —Meškūičiai —Lygumai —Linkuva —Pasvalys —Krinčinas —Kupréliskis — Papilys —Čedasai —Jūodupė. Šią liniją galima būtų laikyti apskritai perficientyvinių konstrukcijų paplitimo riba. Ji iš esmės neprieštarauja kalbamo straipsnio autorių paplitimo geografija, įtraukdama šiaurinius panevėžiškius, užsibaigia ties Salėčiais. pateiktiems duomenims, išskyrus tą faktą, kad jų tirtų perficientyvinių konstrukcijų Taigi LKŽ duomenys į šį arealą leidžia įtraukti ir šiaurinius kupiškėnus bei uteniškius. Šis faktas tik patvirtina Girdenio ir Kačiuškienės išvadą dėl latviškosios perficientyvinių konstrukcijų šiaurinėse lietuvių šnektose kilmės. Tačiau tolesnei diskusijai jis gali būti reikšmingas ir dėl kitos priežasties: perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žėmėn vartojamos ir tarmėse, kur iliatyvas dar gyvas kaip paradigminis linksnis’. O tai leidžia kiek kitaip pažvelgti į šios formos gramatinę kilmę. 6 Lietuvių kalbos atlaso duomenimis vakarinė vienaskaitos iliatyvo paradigminės vartosenos riba eina linija Smilgiai —Pasvalys —Pūšalotas —Panevézys —Ramygala —Šėta—Jonava —Kaišiadorys —Darsūniškis —Birštonas —Gudéliai —Krosna —Rudamina (LKA,, 54-55, žemėl. nr. 48). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 77 2.3. Laikantis nuomonės, kad šiaurinėse mūsų Snektose ternariné veikslo sistema formavosi latvių kalbos pavyzdžiu, visiškai suprantama, kad latviškas perficientyvines konstrukcijas su direktyvų kilmės postverbais nuost, zemė, ara, prué(ja)- m, lietuviškoje dirvoje atliepia analogiškos konstrukcijos su iliatyvo formomis žėmė(n), (į žėmę), laūka(n)', šalin. Kadangi aptariamose konstrukcijose šie postverbai visų pirma atlieka veikslo rodiklio funkciją, tai kalbėti apie jų, kaip konkrečių daiktavardžių iliatyvų, reikšmę tarsi ir nebūtų prasmės. Tačiau sprendžiant šių formų leksikografinio pateikimo uždavinį, kuris, be kita ko, būtinai suponuoja ir gramatinę interpretaciją, tą daryti tenka. Juolab, kad, kaip nurodyta anksčiau, lengva ranka šiuos žodžius priskiriant prie prieveiksmių klasės, jų pateikimas Žodyne susikomplikuoja. 2.3.1. Sutikdami su aptarto straipsnio autorių nuomone, kad tai esąs naujas gramatikos reiškinys, vis dėlto apie perficientyvinių konstrukcijų plitimo šiaurinėse lietuvių šnektose pradžią nieko aiškiau pasakyti negalime. Kadangi jas savo raštuose jau vartojo Daukantas, tegalime spėti, kad XVIII a. pabaigoje —XIX a. pradžioje šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje kai kurios iš jų buvo paplitę. Istorinės gramatikos duomenys rodo, kad iliatyvą, kaip paradigminį linksnį, tuo metu jau buvo pakeitusi prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“ (Zinkevičius 1980: 258). Greičiausiai sintetinės iliatyvo formos keitimas prielinksnine konstrukcija laipsniškai intensyvėjo einant į vakarus. Dar ir dabar kai kurių daiktavardžių vienaskaitos iliatyvas senosios kartos žmonių sistemingai vartojamas gerokai į vakarus nuo anksčiau nurodytos linijos, net apie Aridgala, Tytuvėnus, Radviliškį, Jūkiškius, kitur vakarų Lietuvoje jis pasitaiko daugiausia tik tautosakoje (Zinkevičius 1966: 200—201). Akivaizdu, kad iliatyvo, kaip morfosintaksiniu lygmeniu kalboje funkcionuojančios makroformos, poreikis neišnyko. Tik bendrąją jo paskirtį —rodyti vietą, į kurią krypsta ar yra kreipiamas veiksmas —vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse realizuoja perifrastinė konstrukcija. Kyla klausimas, kuo laikyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiose tarmėse tebevartojamas kai kurių žodžių sintetinio iliatyvo formas? Mėgindami atsakyti į šį klausimą kalbininkai priversti spręsti kitą —šių formų suprieveiksmėjimo laipsnio —uždavinį. ma savarankiška kalbos dalis, 2.3.2. Gramatikoje prieveiksmis apibrėžiamas kaip nelinksniuojama ir neasmenuojamodifikuojanti veiksmą ar būseną įvairių aplinkybių (vietos, laiko, priežasties ir kt.) atžvilgiu (plg. Ulvydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410; LKE 504). Tačiau dažnai, siekdami atriboti prieveiksmį nuo kitų kalbos dalių, šiais jo kategoriją apibrėžiančiais požymiais kaip kriterijais pasinaudoti negalime. Tarkime, mėginant nustatyti konkretaus daiktavardžio kurio nors linksnio suprieveiksmėjimo laipsnį, iš esmės sprendžiamas jo priskyrimo ar nepriskyrimo linksniavimo paradigmai klausimas, todėl pirmasis —nelinksniuojamos kalbos dalies —kriterijus čia tampa tautologiškas. Kartais neparadigminę daiktavardžio formą nuo paradigminės padeda atskirti kontekstas, o veikiau —tos formos sakinyje atliekama funkcija Šis postverbas LKŽ (VII 176), regis, pateikiamas suliteratūrinta forma. Autentiškos žemaičių lytys laūko(n), laūkonais (ibid., 184), kurias nurodo straipsnyje Girdenis ir Kačiuškienė, su kalbama gramatine paskirtimi Zodyne nesiejamos, čia jos laikomos veiksmo kryptį erdvėje rodančiais prieveiksmiais, nors kai kuriuose sakiniuose šiuos žodžius galima interpretuoti ir kaip postverbus, plg. : Gana, lipk laiko [iš medžio]! Za. 78 | ROLANDAS MIKULSKAS (Paulauskienė 1989: 55-56). Tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju tiek iliatyvas, tiek ir direktyvo reikšmės iš jo kilęs prieveiksmis modifikuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu, taigi abu atlieka vietos aplinkybės funkciją. Tad ir antrasis, funkcinis, prieveiksmio požymis šiuo atveju negali tarnauti kriterijumi atribojant prieveiksmį nuo daiktavardžio iliatyvo. Rimtesnis pagrindas ginčijamą žodžio formą laikyti ne visiškai atitrūkusia nuo daiktavardžio paradigmos yra tebepasitaikantys tos formos deminutyvai ar daugiskaita. Tačiau pastarasis kriterijus pritaikomas tik iš dalies, nes vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse pirmiausia išnyko daugiskaitos iliatyvas ir kalbame tik apie užsilikusias vienaskaitos formas. Jeigu konkrečiai imtume forma žėmė(n), tai turint omenyje postverbinei vartosenai svarbią jos sąsają su pagrindine“ žodžio žėmė reikšme —“(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime' —apskritai sunku tikėtis jos daugiskaitinės formos. Visai kitaip yra vartojant šį žodį kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, ketvirtoji str. žėmė reikšmė “viršutinis birus mūsų planetos paviršiaus sluoksnis' (LKZ.. 313) visiškai leidžia iliatyvo daugiskaitą, plg.: (11) Mes zémésan nenusinesme, ką suvalgém, sugérém SVNC (316). (12) Miške gimęs, miške augęs, išėjęs an lauko, Zemésna lenda (žagrė) SLK (316). 2.3.3. Kaip veiksminga priemonė, padedanti atriboti prieveiksmius nuo linksnių, iš kurių jie yra kilę, nurodomas jų negebėjimas turėti derinamųjų pažyminių (Laigonaitė 1957: 49; Ulvydas, red., 1971: 426; Paulauskienė 1989: 56). Su tuo reikia sutikti, tik norėtųsi pridurti, kad ne visi konkretūs daiktavardžiai, ne visos daugiareikšmio dai linkusios prisijungti derinamuosius pažyminius. Tarkime, kai kalboje koks nors objektas pasitelkiamas tik kaip orientyras judėjimo krypčiai daiktavardžio reikšmės ir ne visos vienos reikšmės paradigminės formos būna vienonurodyti, tokiu atveju pavartotas iliatyvas (ar prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“) paprastai neturi pažyminių, nes pasakymo sudarymo aplinkybės to objekto papildomos modifikacijos nereikalauja. 2.3.4. Klaidinga būtų manyti, kad čia išvardyti kriterijai išsemia visas galimybes atskirti prieveiksmius nuo juos gimdančių konkrečių linksnių reikšmių. Didelių galimybių čia teikia viso pasakymo semantinė analizė. Konteksto, situacijos supratimo ir interpretavimo įtaką gramatinės formos reikšmei pripažįsta ir Aldona Paulauskienė (ibid., 56). Pasak jos, linksnis virstąs prieveiksmiu, kai visai išnykstanti objektinė reikšmė, 0 adverbinė pasidaranti pagrindinė (ibid., 55). „Objektinė“ gramatinės reikšmės interpretacija priklauso ir nuo konkrečios daiktavardžio reikšmės. Kita vertus, ji yra reikalaujama ir palaikoma kai kurių dažniausiai pasakymuose su tuo daiktavardžiu vartojamų predikatų semantikos. Nesunku suvokti, kad tokio daiktavardžio kaip 8 Si reikšmė redaktorių nutarimu atsidūrė antroje vietoje, į pirmąją iškeliant Žemės kaip planetos reikšmę. Toks sprendimas būtų suprantamas rašant enciklopedinį žodyną, astronominį žinyną ar pagaliau dabartinės kalbos žodyną. Tačiau tokia reikšmių pateikimo eilė visiškai netinka LKZ tipo žodyne, kuriame reikšmės formuojamos visų pirma liaudies kalbos pasakymų pagrindu. Kruopšti semantinė ir kognityvinė šių pasakymų analizė rodo, kad lietuviams pamatinė yra žemės kaip paviršiaus, kuriuo vaikščiojame, sąvoka ir atitinkama reikšmė. Būtent iš šio koncepto išeina ir į jį sugrįžta daugelio kitų žodžio žėmė reikšmių gijos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 79 Zeme, kurio pamatinė reikšmė inherentiskai reiškia riba, ties kuria natūraliai sustoja, užsibaigia visų krentančių ar metamų daiktų veiksmas, iliatyvas, vartojamas su predikatais kristi, mėsti, léistis, lipti ir pan., lengviau išlaiko objektinę reikšmę negu, tarkime, daiktavardžių laitkas ar šalis iliatyvai. Dėl šių daiktavardžių semantinės struktūros jų iliatyvo formos, modifikuodamos veiksmą, negali lokalizuoti galutinio jo taško. Todėl, labai abstrakčiai tereikšdamos veiksmo kryptį, jos lengviau interpretuojamos kaip prieveiksmiai. Vis dėlto tik ištyrę kiekvieną tokių formų pavartojimo atvejį atskirai galime daryti patikimas išvadas apie jų objektinės ir adverbinės reikšmių santyki. Pavyzdžiui, net žemaičių tokių sakinių iliatyvo formas, paprastai jau telaikomas prieveiksmiais (Laigonaitė 1957: 50), galima skirtingai interpretuoti, plg.: (13) Eisiu laukan paveizieti, koks vejelis pučia VKš. (14) Eik šalin! VKkš“". Pirmajame pavyzdyje formos laukan objektinę reikšmę dėl jos semantinio santykio su šalutinio sakinio turiniu nesunku įžvelgti. Antrajame pavyzdyje forma šalin išties teturi adverbinę reikšmę. Toliau plg. sakinius iš LKZ, 5, (15) Kap iš kamino žėmėn dūmai virsta —teipgi lietaus bus PLs (309). (16) Kada kūreni, dūmai krinta į žėmę —jau priš lytų VDK (309). (17) Da puola in žėmę dūmai, da nebus pagada ALN (309). (18) Dūmai žemyn, gal vėl lietaus bus daugiau Kp (309). Pirmojo sakinio iliatyvas žėmėn ir jį atliepianti antrojo sakinio prielinksninė konstrukcija į žėmę Cia reiškia dūmų sklidimo kryptį, taigi teturi direktyvo reikšmę. Ta dar aiškiau parodo palyginimas su toliau pateikiamų pasakymų pavyzdžiais: analogiškai situacijai nusakyti čia pasirenkami aiškūs direktyvai —prieveiksmis žemyn (4) ir prielinksninė konstrukcija in žėmę (3)". Šiais pavyzdžiais norėta parodyti, kad net „tikrųjų“ iliatyvų yra galima „adverbinė“ interpretacija. Tiesa, tokie atvejai pasitaiko rečiau. Kur kas dažnesni kontekstai, pabrėžiantys žodžio žėmė iliatyvo objektinę reikšmę, plg.: (19) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). (20) Audra muni iškėlė, dėjo į žemę Ak (309). Abiejų sakinių veiksmažodžiai razsipleskėja, trūksta, dėjo ‘trenké’ predikuodami žemės paviršiui kietumo savybę kartu nulemia ir atitinkamo žodžio iliatyvo formų,,0bjektinę“ interpretaciją. ? Pavyzdžiai iš A. Laigonaitės knygos čia pateikiami nekeisti, nors jie neatitinka LKŽ priimtų transpona- *—Rytų Lietuvos tarmėse, kur iliatyvas vartojamas kaip vimo į bendrinę kalbą taisyklių. paradigminis linksnis, konstrukcija „į+akuzatyvas“ reiškiama kryptis (Laigonaitė 1957: 47; Zinkevičius 1980: 255). LKŽ duomenimis tokia vartosena būdinga ir pietų aukštaičių tarmei, plg. : Jeigu in aukštį staugia, tai an gaisro, o jei in žėmę, tai an mirties šuva staugia MRC (LKŽĄ 308). 86 | ROLANDAS MIKULSKAS (51) Džiūna bulbelės šaliū ZR (LKZ,, 447). (52) Tos staklės isgyvéntos šalin, reik dirbinties kitas STs (LKŽ,, | 447). Daugelyje pasakymų su šalinimo reikšmės predikatais formą šalin galima laikyti atliekant kartu ir erdvės prieveiksmio funkciją. Ir tai nenuostabu —kaip prieveiksmis, šalin idealiai semantiškai dera prie tokios reikšmės veiksmažodžių. Jeigu šios reikšmės veiksmažodžius forma šaliū modifikuoja tarmėse, kurios nutolusios nuo perficientyvinių konstrukcijų vartojimo arealo, tai tada ji laikytina grynai prieveiksmiu, plg.: (53) Sakau, ar visą ranką pjauti šaliū reiks? KLVRZ (LKZ,,, (54) Alyvinés obels turėsi rėžt šakas alii. SNT (LKŽ,,, 446). 446). Dėl daugumos tokių pavyzdžių galimos dvejopos interpretacijos tenka pripažinti, kad su forma šaliū sudaromos perficientyvinės konstrukcijos (išskyrus, žinoma, tuos retus atvejus su nykimo ar naikinimo reikšmės veiksmažodžiais) nėra tokios grynos kaip, pavyzdžiui, su forma žėmė(n). Dėl to ir iškyla keblumų jas pateikiant leksikografiniame apraše“. Silpną perficientyvo raišką tokiose konstrukcijose, be kita ko, liudija ir faktas, kad forma šalin jose gana dažnai eina po priešdėlinių veiksmažodžių, kurie patys vieni jau gali reikšti baigtinį veiksmą, plg.: (55) Liepė seniisius tus tvartus nugriauti šalin KRT. (56) Po tam vėl nūvertė tą bokštą šaliū Lk (LKZ,, 447). (57) Nūlupam šalin tą žievę, supjaustom gabalais dideliais [obuolius] Tv. 4.1. Formos šaliū netinkamumo perficientyvo raiškai priežasčių, kaip ir ankstesniu atveju, reikėtų ieškoti jos semantikoje. Kaip prieveiksmis, ši forma plačiai vartojama visame plote į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Ji, kaip ir forma laūka(n), dažniausiai modifikuoja slinkties arba apskritai horizontalaus judėjimo veiksmažodžius. Spartų iliatyvo formos Salini prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio šalis reikšmes abstraktėjimas. Abstrakčiausia šio daiktavardžio reikšmė “vieta ar erdvė, esanti tolėliau nuo ko nors, nuošalė' (LKZ. 456) tezymi erdvės opozicijos centras (kur lokalizuotas subjektas) vs periferija vieną pusę. Toks daiktavardis jau yra praradęs objektinę reikšmę. Jo iliatyvo forma Salin abstrakčiai rodo kryptį erdvėje (iš vietos, kur subjektas yra, į pakraštį) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Si forma, kaip ir forma laūka(n), inherentiSkai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos ir galbūt dėl to menkiau nei forma žėmė(n) tinka perficientyvui reikšti. Kita vertus, ieškant atsakymo į klausimą, kaip apskritai tokios semantikos žodžiai gali eiti veikslo rodiklio pareigas, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad direktyvų laūkan ir šaliū modifikuojamų slinkties veiksmažodžių perficientyvas siejasi ne tiek su veiksmo pabaigos, kiek su veiksmo pradžios lokalizacija, kuri šiose konstrukcijose visuomet suponuojama. 8 LKZ toje pačioje vietoje pateikiami pavyzdžiai tiek iš šiaurinių, tiek ir iš pietinių tarmių. Vienas kitas aiškesnis perficientyvas, regis, įsimaišęs tarp adverbinės vartosenos pavyzdžių, plg. : Grūdo muni šalin, irgan ZEML (LKZ,,, 446); Aš pasiėmiau šakalį tą šunį mūšti Salin END (LKZ, 446). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 87 riniy 5. Ne visi šiaurinėse lietuvių Snektose vartojami postverbai yra sietini su iliatyvo linksniu. Šiaurinių žemaičių vartojamas virsué greičiausiai yra inesyvo kilmés'. Siaupanevéziskiy tarméje ja atliepia formos viršū (viršum), virš. LKZ visos šios fordažnai kartojamos interpretuojamos semantiškai ir pateikiamos kaip prieveiksmiai. Kadangi jos si po kai kurių veiksmažodžių, tai neretai Žodyne laikomos su tais veiksmažodžiais sudaromų frazeologinių junginių sudėtinėmis dalimis (ypač jeigu veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme). Tačiau taip elgiamasi nenuosekliai, plg.: (58) Pitola virš, baras: užverstas griovelis VšK (LKZ,, 605). (59) Nieko negaliu pasakyti, tuoj pūola viršum VSK KZ. 621). (60) Ka ans pamato, pula virsué kaip Serna TL (LKZ,,, 626). Pastarasis pavyzdys Zodyne pateikiamas jau ne kaip frazeologizmas (beje, kaip ir kiti greta esantys žemaičių sakiniai). Kita vertus, visai be pagrindo čia daromi frazeologizmai iš tokių tiesiogiai suprantamų pasakymų kaip Lipa viršuo [šuo], jei nėko nesakai Kik (LKZ, 626) ir kt. 5.1. Akivaizdu, kad LKZ kalbamos formos su veikslo kategorija nesiejamos. Perzvelgus čia pateikiamus žemaičių pasakymus su forma virsué, matyti, kad ji dazniausiai vartojama su horizontalų judėjimą reiskianciais veiksmazodziais (pūlti, šokti, eiti, važiūoti) ir modifikuoja juos ne tik krypties (rodo artėjimą tiesiai į ką, puolimą tiesiai ant ko), bet ir intensyvumo (rodo spartų artėjimą, staigų puolimą) atžvilgiu. Būtent kaip veiksmo intensifikatoriai, rodantys objekto ar reiškinio staigų artėjimą į ką nors, jie galėtų būti interpretuojami ir kaip gramatiniai veikslo rodikliai, nes kartu reiškia ir sparčiai artėjantį prie pabaigos (iki susidūrimo, kontakto) slinkties veiksmą. 5.2. Pasakymų analizė rodo, kad jeigu veiksmažodis žymi tiesioginį (fizinį) kontaktą su objektu, tuomet forma viršu0 paprastai lengviau interpretuoti kaip krypties prieveiksmį, plg. : (61) Sukriokė [mašina], maniau, ka viršuo važiūolja), suvirpėjau KRŠ (LKŽ: 626). (62) Turiav gaidį, —ka pala viršuo! RNV (LKZ,,, 626). (63) Esam bége nu ty jaučių, —pals virsué ŽD (LKZ,,, 626). Galima manyti, kad veiksmo krypties modifikatoriaus funkciją forma virsué paveldėjo iš prielinksninés (polinksninés) vartosenos iš esmės tos pačios rūšies pasakymuose, plg. : (64) Mauna vėjais Įmašinos- ), i viršuo žmogaus važiūo|ja] RDN (LKZ,. 626). 5.3. Kai Sie (65) Ta karvė dideliai draskés, piiolé žmonims viriué AkM (LKZ, 626). veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme, t.y. fizinio kontakto nežymi, tai juos modifikuojančią forma virsué lengviau laikyti postverbu, plg.: *—Yra užfiksuota ir forma virsuéon, kur n veikiausiai yra iš iliatyvo formos virswsi: Daba vaikai viršuon pulna ant senesnio KRŠ Kz... 627). 88 | ROLANDAS MIKULSKAS (66) Aš nenorėl[- ja Ju tą vaikį išduoti, ant ano pūls viršuo SD (LEZ... 626). (67) Séksta virsuo, akes drasko [berniūkštis] KrS (LKZ,, 626). 5.4. Perficientyvo raiška yra aiSkiausia, kai forma virsuo eina po slinkties veiksmažodžių ir žymi ko nors (spartų) artéjima tiesiai į ta vietą, kur yra kalbėtojas, plg.: (68) Vokytis eita viršuo, bet maišos i ruskiai Sts (LKZ,,, 626). (69) Vėjas puta tą smarvę viršuo TRK (LKZ,,, 626). (70) Lytus eina virsué, greičiau tik grébkiat AKM (LKZ,,, 626). Tai suprantama, nes formos virsué modifikuojamy tokios reikšmės veiksmažodžių įvykio veikslas būtinai siejasi su veiksmo subjekto atvykimu (ar objekto atgabenimu) į tam tikrą erdvės (kelio) punktą. 6. Galiausiai reikėtų aptarti vieną praktinio pobūdžio klausimą, kylantį taikant postverbo terminą aptariamoms formoms tais atvejais, kai šios eina prieš veiksmažodį, plg. : (71) Višta gal ką išgiedoti, galvą žemė kerta KRS. (72) Ėmė kaimas deginti, gyventojus vienus vergti, kitus laukan (laukon? —R.M.) kirsti S. DAUK (LKŽ,,, 177). Perficientyvinių konstrukcijų analizė rodo tokią tendenciją: kuo grynesnė yra tarpinio veikslo raiška, tuo griežčiau fiksuota postverbo pozicija po veiksmažodžio. Ir, atvirkščiai, kuo labiau kalbamų formų atliekama gramatinė funkcija sumišusi su direktyvo“" raiška, tuo laisvesnė jų vieta sakinyje. Tačiau net ir aiškių perficientyvų atveju retkarčiais pasitaikantis postverbo pavartojimas prieš veiksmažodį visiškai suprantamas, jeigu jį aiškinsime kaip tekstualinį reiškinį, t. y. priklausantį nuo pasakymo realizavimo aplinkybių. Tokia „inversija“ įmanoma, kai egzistuoja griežta taisyklė, kuri tik gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu fiksuoja perifrastinio perficientyvo dėmenų tvarką. Taigi postverbo termino vartojimas kalbamoms formoms apibūdinti yra visiškai pateisinamas. IŠVADOS 1. Nekyla abejonių dėl perficientyvinių konstrukcijų egzistavimo šiaurinėse lietuvių šnektose. Jos turi būti tinkamai reprezentuotos LKŽ tekste. 2. LKŽ perficientyvinės konstrukcijos pateiktinos prie jų veiksmažodžių tarpinį veikslą rodančių formų. Šios formos turi būti kuo vienodžiau gramatiškai traktuojamos. Taip pasiekiama maksimalios kalbamų konstrukcijų koncentracijos vienoje vietoje, leidžiančios spręsti apie jų paplitimo geografiją. Vienodas šių perficientyvo rodiklių pateikimas padidintų ir naujai rengiamo LKŽ leidimo elektroninės paieškos skaidrumą. 20 Perficientyvinés konstrukcijos su kitos semantinės prigimties postverbais, kaip antai kidurai, lygiai, kietai ir pan., nenagrinėtos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 89 3. Šiaurinėse lietuvių šnektose vartojamų perficientyviniy konstrukcijų veikslo raiska yra nevienodo ryškumo. Perficientyvo grynumas priklauso nuo jo gramatinę funkciją rodančių formų desemantizacijos laipsnio. Kuo labiau desemantizuotos šios formos, tuo grynesnė tarpinio veikslo raiška. Šių formų resemantizacijos galimybės, t. y. kai jas įmanoma interpretuoti kaip erdvės prieveiksmius, iš dalies priklauso ir nuo pasakymų predikatų semantikos. 4. Nėra jokio teorinio pagrindo kalbamas formas laikyti prieveiksmiais. Žodyne jas pateikiant pakanka formalaus postverbo termino (sutrumpintai —postv.), o prireikus apibrėžime galima vartoti niekuo neįpareigojančius iliatyvo formos, prieveiksminės formos ar pan. terminus (priklausomai nuo tų formų semantinės prigimties- ). 5. Labiausiai paplitusios yra perficientyvinės konstrukcijos su iliatyvo prigimties postverbu žėmė(n) (i Zéme) ir jo lokaliniais adverbinės prigimties variantais (šiaurės vakarų žemaičių) žėmyn (žemyn) ir žėmynais (žemynais). Šie postverbai paprastai eina po nykimo, naikinimo ir šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių. Šių perifrastinių konstrukcijų perficientyvo reikšmė yra pati ryškiausia. Dviprasmiškai atrodo tik vienas kitas atvejis, kai minėtieji veiksmažodžiai kartu reiškia ir vertikalų judėjimą žemyn (tuomet kalbamos formos gali būti suvokiamos ir kaip erdvės prieveiksmiai). 6. Perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žėmė(n) vartojamos visame latviskame Lietuvos pasienyje. Šių konstrukcijų pietinę paplitimo ribą galima laikyti apskritai perficientyvo paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba ir į ją orientuotis tais atvejais, kai kalbamas perifrastines konstrukcijas galima aiškinti dvejopai. 7. lliatyvo kilmės postverbai laūka(n), (laūko(n), laūkonais) ir šalin laikytini greičiau adverbinės prigimties formomis kaip ir forma laūk. Perficientyvinės konstrukcijos su šiais postverbais yra mišraus tipo, nes dažnu atveju jie gali būti interpretuojami ir kaip veiksmo krypties erdvėje modifikatoriai. Kiek aiškesnė yra su šiais postverbais sudaromų tų pačių anihiliacinės reikšmės veiksmažodžių konstrukcijų perficientyvo raiška. Lengviausiai adverbiškai interpretuojamos po horizontalų (slinkties) veiksmą reiškiančių veiksmažodžių einančios formos, todėl postverbinė ju funkcija yra labiausiai „užtemdyta“. 8. Su inesyvo kilmės žemaičių forma virsuo perficientyvines konstrukcijas sudaro ribotas kiekis puolimą ar staigią slinktį reiškiančių veiksmažodžių. Ši forma dažnu atveju sakinio veiksmą modifikuoja kartu kiekybės (reiškia judėjimo intensyvumą) ir krypties erdvėje (tiesiai į objektą) atžvilgiu, todėl nėra grynai gramatifunkcijos) rodiklis. Aiškiausiai postverbinė formos virsuo funkcija atsiskleidžia, kai nis (veikslo ji eina po slinkties veiksmažodžių. Reikšdama staigų ko nors artėjimą tiesiai į pasakymo subjektą ji kartu reiškia ir slinkties veiksmo pabaigą. 9. Žodyne šios tarpinio veikslo rodiklio pareigas einančios formos pateiktinos su pažyma postv. atskirai nuo prieveiksmių. Geriausia jas, žinoma, būtų iškelti atskiru straipsniu. Siekiant, kad kuo daugiau perficientyvinių konstrukcijų būtų pateikiama vienoje vietoje, prie pagrindinių formų pagal galimybes reikėtų pateikti ir lokalinius variantus. Tarkime, LKŽ metodika neleidžia formų žėmė(n) ir žėmyn (žemyn) pateikti viename leksikografiniame straipsnyje, tačiau tikslinga (o tam yra, kaip parodėme, ir teorinio pagrindo) greta perficientyvų su sintetinio iliatyvo forma žėmė(n) pateikti 90 | ROLANDAS MIKULSKAS pavyzdžius su perifrastinio iliatyvo forma į žėmę (arba atvirkščiai, kaip čia buvo padaryta str. zémé). Panašiai greta konstrukcijų su postverbu žėmyn (žemyn) viename straipsnyje būtų galima pateikti ir pavyzdžius su ilgesniuoju jo variantu žėmynais (žemynais), kaip tai daroma pateikiant prieveiksmius straipsnyje žėmas, -a. 1 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NYKIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) mirti PING, LG, KRrS,TrRS TL DR, GRSL, SD,VGR LNK SK Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais SKD, TRKN, Pir STs, YL, TRK, AKM, VGR, MZK sprogti KLVRZ, x2 RDN, KRŠ DR, SKD, SD, TRK TrRK x 3 BRrs dveésti KRT, PLT KRrS SD x 2, KLVRZ, AKM berigtis TRK šlopti AKM kdrsinties Sts YL kandéti Sts (apie kailį) šalti ŽEML, MŽK, Pp KLVRZ x 2, TrRK Xx 3 TRK skėsti VKš, LŽ Sts eiti ‘slinkti’ VGR (apie asus), RDN (apie plaukus) POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 91 | LENTELES TESINYS Veiksmažodis Zémeén žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais šėrties Šts birti Ms (apie ašmenis) sirgti YL kristi SKD (apie galvas kare) galūoties SKD blogėti SKD 2 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NAIKINIMO REIKŠMĖS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais VEIKSMAŽODŽIAI) šauti kaimyną KL, [žmogų] toki žaltį [žmogų] PLT, KAL, SD, žmogų [žmogų] [zmogy] ŽDx2, KRTYN, [Zmo-Sp, Įžmo-[žmogų] gu] ALs, gu]GD YL, [žmo- [žmogų] YL, gų] SD [žmogų] ZEML, tą žaltį TRK, [žmogų] Sk, bobą VŠK, tėvus Ps, komunistą PPL, vyrą KPR musti vaiką TRK, [zmogy] [zmogu] YL teva TRK, TRKN 92 | ROLANDAS MIKULSKAS 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė žėmyn žemyn Zémynais [daiktą] žemynais TRK, [žmogu] YL, muses END (už)mūšti tą žmogų PING bengti [žmogu] save SD ŽEML, bobą TRK imti gyvybę [žmogui] SD karti [žmogų] Lc (žmogu] YL smaugti [žmogų] TRK [žmogų] TRK, [žmogų] Ms rakti šerną KRŠ pilti šauti" žmogpjovą žmogžudžius [ žudyti žmogų] YL kanoti [varna] PLT (su)lesti vištyčius Sts mūčyti senę VKS (nu)daūžti seniisius ZEML ganyti dobilus Sts javus PLNG POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 93 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais spausti (apie spūstį (apie bažnyčioje) skausmą) SLNT Sts kulti linus Sts stinginti (apie speiga) Sts kirsti [žmogų] Sts pjauti (apie ligą) SD 3 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (ŠALINIMO (ATSKYRIMO) REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais imti skūrą YL, kryžių TRK, šlejerį KLK, kepurę KLK, ranką KLK, brangenybes VGR, lukštą Jpop, burokus AKN dulkeles PP vilkti(s) švarką JNŠ, [drabužius] VšK kinkyti arklį KLK, arklį ŽG, kumeles KLVRŽ mesti [maistą] PLN, [arklį] TRS 94 | ROLANDAS MIKULSKAS 3 LENTELĖS TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais rūkymą lopą LNKV, Kkš alų KRČ kirsti medžius VŽ, galvą KRŠ galvą LK koją TRK galvą KL, koją TRK, galvą VB griduti(es) [nama] KRTN, [namus] YL numus STs, mokykla KLK, namuka SLC kirpti barzda Sp, uostus SD, [medžiagą] YL, medžiagą ŽG pjauti [javus] BDR, lazdyną koją KRG gipsą BDR, AKM kriaušę ŽG, kojas Vkš rauti linus KLVRŽ žoles KRš bulves KRTN, linus JDR linus KLP kasti bulbes SD bulbes TRK laužti ranką TRK krapštyti bites MSK (nu)plėšti svogūnų odą Č drėksti spuogą Vkš nėšti puodą KL kelti puoda KL POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 95 3 LENTELES TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais keptuvę LK [puoda] Sp maduti(s) žiedą TRK kelnes SAUK zekes GRSL rėdyti(s) [žmogų] TRK daryties Lkž Ms ‘rengtis’ valkstyti burnosus PLT lupti berzus AKM tepti medų Sts (nu)mesti viršaitį JDR ritinti seni RDN versti valdžią SkD SUTRUMPINIMAI LKA,, —Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, red. K. MORKUNAS, Vilnius: Mokslas, 1991. LKE-Lietuvių kalbos enciklopedija, red. V. AMBRAZAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, LKZ,,, —Lietuvių kalbos žodynas 14, red. K. ULvYDAS, Vilnius: Mokslas, 1986. LKZ, —Lietuvių kalbos žodynas 19, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, LKZ., —Lietuvių 1999. LKŽ,,,- Lietuvių kalbos žodynas 7, red. J. KRUOPAS, Vilnius: Mintis, 1966. kalbos žodynas 20, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Trečiasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DAUJOTYTE, V. 2002: Pamatinis kultūros tekstas. Dvidešimi lietuvių kalbos žodyno tomų, sudarė J. Zabarskaitė, Z. 1999. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 34—35. GIRDENIS, A. 1984: Stratifikacinis lietuvių kalbos veiksmažodžio morfologijos modelis. Kalbotyra 35(1), GIRDENIS, A., KACIUSKIENE, G. 1986: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. Kalbotyra 37 (1), 21—27. GUDAVICIUS, A. 2000: Emolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. 25-30.