Postverbų pateikimo problema „Lietuvių kalbos žodyne“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 71 - 96 Postverbų pateikimo problema Lietuvių kalbos žodyne ROLANDAS MIKULSKAS Lietuvių kalbos institutas The article deals with the treatment of the so-called ‘postverbs’ (i. e., particles occurring in phrasal verbs) in Lithuanian lexicography. In this connection, the North Lithuanian ‘perficientive’ constructions involving such postverbal markers are discussed in detail. The forms selected to act as postverbs are usually original illatives. Their functioning as aspect markers deprives them of their proper lexical meaning and of the possibility of functioning as adverbials. That is why, in dealing with the question of the grammatical interpretation of such forms (inspired by the needs of lexicographical description) one should first of all reject attempts to connect them with the process of adverbialisation of illatives in the West Lithuanian dialects. 0. Pernai birželį spaudoje pasirodžius dvideSimtam Lietuvių kalbos žodyno (toliau — ti, kaip suredaguota manoji teksto atkarpa. Ypač rūpėjo tai, kaip redaktoriai pasižiū- rėjo į teksto sutvarkymui bei reikšmių apibrėžimams mano mėgintas diegti kai ku- rias etnolingvistinės pakraipos idėjas bei žodžių gramatinio įforminimo naujoves. Deja, skaitydamas suredaguotą tekstą ne vienukart likau nuviltas: susidaro įspūdis, kad mano pastanga įdiegti naujus leksikografinės medžiagos organizavimo bei pateikimo principus buvo neatpažinta. Žinoma, LKŽ redaktoriai laikėsi per ilgus metus susi- klosčiusios redagavimo tradicijos, bet ar tokia pozicija negimdo kartais tam tikros inercijos, užkertančios kelią naujovėms? Suprantama, paskutiniame Žodyno tome, siekiant išlaikyti metodologinį jo vientisumą, gal ir ne laikas radikaliai keisti redaga- vimo principus. Tačiau mano pasiūlytos naujovės nebuvo radikalaus pobūdžio. Jas diegti paskatino dvi bendresnės prielaidos. Pirma, per tą šimto metų laikotarpį, kurį tęsėsi LKŽ projekto įgyvendinimas, siekiant neatsilikti nuo kalbos mokslo raidos teksto rašymui ne kartą buvo taikytos metodinio bei teorinio pobūdžio inovacijos. Antra, kalbama apie ypač sudėtingos semantikos žodį žėmė, — būtent jį bei jo arti- miausius vedinius ir teko aprašyti dvidešimtam LKŽ tomui. Dėl jų egzistencinio svo- rio šių dienų modernusis reikšmių mokslas — kognityvinė semantika — panašaus tipo žodžiams (be žėmė, čia dar galime paminėti dangūs, namai, vieta, tėviškė, lietuviams istoriškai svarbius žodžius vakarai bei rytai ir kt., plg. Gudavičius 2000: 39) rodo išskirtinį dėmesį. Mat tokių žodžių aprėpiamame reikšmių pasaulyje yra užkoduotas per ilgus amžius susiklostęs tautos, kalbinės bendrijos požiūris į jos egzistencijai svar- bius dalykus bei jos mentalitetas. Rašant ar kuriant tokius „pamatinius lietuvių kul- tūros tekstus“ kaip LKŽ (Daujotytė 2002: 35), yra prasminga šių egzistenciškai mums svarbių žodžių reikšmes sutvarkyti ir pateikti taip, kad jų vartotojų mentalitetas skai- 72 | ROLANDAS MIKULSKAS tytojui būtų kuo aiškesnis, kad kuo grynesniu pavidalu jis būtų perduotas ateinan- čioms kartoms, tam panaudojant kuo adekvatesnes (taip pat ir netradicines) leksi- kografijos priemones. Šiuo atžvilgiu sukaupta reikšmių tvarkymo patirtis praverstų ir ateityje vienu ar kitu pavidalu tęsiant LKŽ projektą. Čia norėtųsi nutraukti šias įžangines pastabas, kurių abstraktokas pobūdis gali pradėti erzinti skaitytoją. Tikiuosi ateityje grįžti prie etnolingvistinių svarstymų bei šios krypties principų pritaikymo LKŽ tipo žodynams. Toliau norėčiau kiek ilgėliau apsistoti ties viena gramatikos pro- blema — vadinamųjų postverbų pateikimu LKŽ. 1. Rašant žodį žėmė teko pastebėti, kad šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose šio žo- džio iliatyvo linksnis ar jo analogas prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“, pa- vartoti po tam tikros reikšmės veiksmažodžių, rodo, kad jų žymimas veiksmas atlie- kamas iki galo, t. y. eina jų veikslo rodikliu. Šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje šią funkciją dar atlieka prieveiksmis žėmyn (žemyn) bei jo ilgesnis variantas žėmynais (žemynais). Peržvelgus LKŽ kituose tomuose pateikiamus analogiškus at- vejus (pvz.: laūka(n), šalin, viršuo ir kt.), matyti, kad šių žodžių reikšmė apibrėžiama nevienodai, kad redaktorių požiūris į šių formu gramatinę paskirtį liko aiškiau nesu- formuluotas. Vienur šie žodžiai vadinami stiprinamosiomis dalelytėmis, kitur — prie- veiksmiais', dar kitur tokios vartosenos pavyzdžiai pasimetę tarp įvairiomis reikš- mėmis vartojamų atitinkamų daiktavardžių linksnių. Matydamas tokį neapibrėžtą šių žodžių traktavimą LKŽ ir siekdamas parodyti kuo vientisesnį požiūrį į juos, sten- giausi, kiek įmanoma, visas su žodžiu žėmė susijusias formas, atliekančias tą pačią gramatinę funkciją, pateikti vienoje vietoje (to iki galo padaryti neįmanoma, nes da- lis tokios vartosenos pavyzdžių neišvengiamai atsiduria prie prieveiksmio žemyn). Taigi mano buvo sumanyta straipsnyje žėmė įsteigti atskirą reikšmę. Prie jos, pažy- mėjus, kad iškeltojo žodžio iliatyvo forma ar jos analogas prielinksninė konstrukcija „į +akuzatyvas“, vartojami ppr. po nykimo, naikinimo ar šalinimo reikšmės veiksma- žodžių ir nurodo, kad veiksmas einas į pabaigą ar atliekamas beveik iki galo, galima būtų sukelti absoliučią daugumą tokios vartosenos atvejų. Vietų sutrumpinimai ro- dytų šio reiškinio paplitimo geografiją. Atsižvelgdamas į naujausius veiksmažodžių veikslo raiškos šiaurinėse lietuvių kalbos šnektose tyrimus (Girdenis, Kačiuškienė 1986: 21-27), kalbamas gramatinės paskirties formas manau esant teisinga vadinti postverbais. Tiesa, pasirinkus tokią šio reiškinio pateikimo LKŽ formulę, teko už- merkti akis prieš faktą, kad vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse iliatyvas kaip para- digminis linksnis jau nebevartojamas, tiksliau, yra fiksuojami tik pavieniai tokios vartosenos atvejai. Čia pavartojamus kai kurių žodžių iliatyvus daug kas jau laiko prieveiksmiais. Tačiau, kaip vėliau matysime, ne visų žodžių iliatyvo formos dėl jų inherentinės semantikos vienodu mastu yra atitrūkusios nuo savo linksniavimo para- digmų. Dėl šios priežasties „iliatyviškai“ traktuoti veiksmažodžių tarpinio veikslo rodiklį žėmė(n) yra lengviau negu kitus tokios funkcijos žodžius, pavyzdžiui, laūkan ar šalin. Pastaruoju atveju jie taip pat traktuojami nevienodai: pateikiami kaip atskira atitinkamo prieveiksmio reikšmė (šalin, virsuo) arba iškeliami atskiru straipsniu kaip ypatingos paskirties prieveiksmiai (žėmė(n), žėmyn). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 73 1.1. LKŽ redaktorių buvo pasirinktas kitoks sprendimas. „Iliatyviškai“ traktuoja- ma tik dalis žėmė(n) pavyzdžių laikantis „gramatiškai teisingos“ pažiūros, kad iliaty- vai į vakarus nuo tam tikros rytiečių tarmių ribos negalimi (žr. LKŽ, x*313, 3. reikšm.). Čia palikti tik tie žemaičių tarmės pavyzdžiai, kuriuose veikslo rodiklio funkciją at- lieka prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“. Sakiniai su žėmėn (ar šiaurės rytų žemaičių žėmė) redaktorių pateikiami prie atskirai iškelto prieveiksmio žėmėn (ibid., 337). Pastarojo funkcija atskirai neaiškinama, tik nurodoma žiūrėti į žėmyn (ibid., 344), kur paaiškinama, kad šis prieveiksmis (ir jo akcentinis variantas žemyn) žemai- čių tarmėje vartojamas pabrėžiant baigtinį veiksmą“. Reikėtų dar pridurti, kad dalis tokios vartosenos atvejų atsiduria ir prie atskiru straipsniu iškelto prieveiksmio žė- mynais (žemynais)? (ibid., 345). Toks redaktorių sprendimas turi logikos. Jos esmė ta, kad remiamasi tam tikru „daiktų padėties žinojimu“, t. y. istorinės gramatikos bei dialektologijos žiniomis apie iliatyvo linksnio raidą ir likimą dabartinėse lietuvių kal- bos tarmėse. Tokio redagavimo principo tam tikras ydingumas paaiškės vėliau. Da- bar norėčiau atkreipti dėmesį į labiausiai į akis krintantį tokio pasirinkimo trūkumą — iš esmės tą pačią gramatinę paskirtį turinčios formos pateikiamos net keturiose Žodyno vietose, be to, nevienodai jas traktuojant. Taip nepagrįstai išskaidomas vie- ningas veiksmažodžių gramatikos reiškinys. Naujai teikiamas postverbo terminas pa- liekamas tik pirmajam minėtam atvejui (t. y. prie trečiosios str. žėmė reikšmės). Be- je, atidžiau pasižiūrėjus, kaip suredaguota ši reikšmė, taip pat matyti tam tikri nenuoseklumai ir netgi klaidos. Anksčiau minėtos semantinės veiksmažodžių grupės, po kurių paprastai vartojami postverbai žėmė(n) ir į žėmę, apibrėžime „pakoreguo- tos“ taip, kad vietoje nykimo reikšmės randame menkinimo reikšmės veiksmažo- džius. O tai netiesa! Taip pat nėra nuosekliai išlaikytas ir geografinis iliatyvo linksnio atskyrimo principas: šaltiniuose nurodomi Lygumai yra toli į vakarus nuo iliatyvo paradigminio vartojimo arealo. Be to, tarp pavyzdžių su postverbine žėmėn vartosena yra įmaišyta tokių, kurie ne tik išeina už postverbų paplitimo arealo ribų, bet tokios vartosenos ir nerodo. Taigi čia nedera pavyzdžiai: (1) Simpla širdis, tai nepasisupsi: žemėn atsileidžia rankos ir griūvi ML. (2) Mušiau mušiau — žemėsan sumušiau (ps.) DGLS. (3) Jūs, broliukai, dieveriukai mano, jūs nueikit naujojon kalvelėn ir nukalkit aukselio dalgelį ir nukirskit man žemėn galvelę (d.) PRNG. (4) Kad tu jam galvą žemėn — nesako, neprispažįsta ML. Visi šie sakiniai yra užrašyti iš rytiečių šnektų, kuriose iliatyvas gyvai tebevartoja- mas kaip paradigminis linksnis. Tą rodo ir antrojo pavyzdžio iliatyvo daugiskaita. Pirmajame pavyzdyje akivaizdi žodžio žemėn adverbinė reikšmė: čia jis rodo veiksmo krypti, t. y. modifikuoja veiksmažodį atsilčidžia krypties erdvėje atžvilgiu. Trečiajame * TTokia nuoroda tarsi teigiamas formos žėmyn pirmumas prieš forma žėmė(n), nors geografiniai duome- nys rodo, kad pirmasis yra akivaizdžiai lokalus variantas. Įprastoje vietoje, t. y. prie atitinkamų būdvardžio žėmas, -a reikšmių, prieveiksmis žemyn pateikiamas kartu su savo ilgesniaisiais variantais (žr. LKZ,, 298ir toliau). 74 | ROLANDAS MIKULSKAS ir ketvirtajame pavyzdžiuose vartojamų žodžių žemėn iliatyviška reikšmė ypač išryš- kėja palyginus šiuos sakinius su geografiškai artimais iliustraciniais sakiniais, pa- teiktais prie antrosios str. žėmė reikšmės: (5) Mergiotė užpykus grėblį žėmėn ir nuejo LB (308). (6) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). Šios pastabos akivaizdžiai rodo, kad LKŽ redaktoriams iki galo nebuvo aiški mano teikimo dėl kalbamų postverbinės vartosenos formų prasmė. Regis, čia buvo išsakyta pakankamai argumentų, dėl ko verta rimčiau padiskutuoti dėl postverbų pateikimo LKŽ. Tad pradėkime iš pradžių ir iš eilės. 2.0. Pirmiausia pravartu būtų prisiminti Alekso Girdenio ir Genovaitės Kačiuškie- nės jau minėto straipsnio pagrindinius teiginius. Jame autoriai, atkreipdami dėmesį į paralelinius reiškinius latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžių sistemose, konsta- tuoja, kad šiaurinėse ir šiaurės vakarų lietuvių šnektose egzistuoja ternarinė veikslo opozicija, savo išsivystymu gerokai primenanti latviškąją. Ternarinės veikslo siste- mos esmė esanti ta, kad, be eigos veikslo — imperfektyvo ir įvykio veikslo — perfekty- vo, egzistuojanti dar ir tarpinė kategorija, kurią straipsnio autoriai siūlo vadinti PER- FICIENTYVU. Perficientyvas padaromas su tam tikrais „nublukusios“ semantikos prieveiksmiais, savo funkcija ir reikšme artimais perfektyvinio veiksmažodžio prieš- dėliams. Juos straipsnio autoriai siūlo vadinti POSTVERBAIS*. Bendra perficientyvinių veiksmažodžių ir jų postverbų reikšmė esanti VEIKSMO ARTĖJIMAS PRIE PABAIGOS ARBA APSKRITAI PRIE TAM TIKROS RIBOS. Beveik visi minėtose lietuvių šnektose vartojami postverbai turį atitikmenis latvių kalboje. Labiausiai esąs paplitęs postverbas žėmė(n) ir jo lokaliniai variantai žėmyn, žėmynais, į žėmę, atliepiantis latvių nudst, zemė (pvz.: š. žem. Kirsk koje žėmėn TRK = Cértiét kūju nuost). Su šiuo postverbu ypač dažnas esas vadinamųjų anihiliacinių (naikinamosios reikšmės) veiksmažodžių perficientyvas. Že- maičiuose gan dažni ir veiksmažodžiai su laūk (laūko(n), laūkonais) = la. dra. Šiauri- nėse panevėžiškių šnektose jiems dažniausiai atliepia formos su dre. Jiems menkai tenusileidzias perficientyvas su šalin (šalinais, į šalį) = la. prué(ja)m. Straipsnio auto- riai pateikia perficientyvų pavyzdžių ir su kitais, rečiau pasitaikančiais postverbais. Kai kurių ju, pvz.: pry(šais), pusiau (pūsiau), į rinkį, giai, gramatinę paskirtį sunkiau įžvelgti — bent jau pateiktuose pavyzdžiuose, plg.: (7) Nekėls man rankos prysais! TRK. (8) Nelaužk pūsiau — sutrupės ALS. (9) Su arkliu varys teip į rinkį KL. (10) Anié ėjo — i[r] mani vėdės[i) lygiai KLK. Juk galima sakyti, kad šie žodžiai modifikuoja čia pateikiamų sakinių predikatus 4 Girdenis jau gerokai anksčiau, nei pasirodė straipsnis, LKŽ kartotekai pateiktuose lapeliuose su šiaurinių žemaičių šnektų pavyzdžiais šį terminą vartojo kalbamų žodžių gramatinei funkcijai nurodyti. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 75 semantikos, o ne veikslo atžvilgiu (pvz., paskutiniame sakinyje lygiai lengvai galétu- me pakeisti prieveiksminiu semantiniu atitikmeniu kartit). 2.0.1. Atlikę smulkią iššifruotų magnetofono įrašų, darytų beveik visose šiaurės že- maičių parapijose, analizę, straipsnio autoriai konstatuoja, kad daugelis perficienty- vinių konstrukcijų (tiksliau — makroformų) esą visiškai uzualios ir neutralios tik šiau- rinėse šnektose. Jau į pietus (ir pietryčius) nuo Viekšnių, Tirkšlių, Salant, Grūšlaukio jos pamažu imą prarasti reguliarumą, darąsi vis labiau priklausomos nuo konteksto ir kalbėjimo ekspresyvumo. Veikiausiai todėl labiausiai ir esančios paplitusios kaip tik „anihiliacinės“ konstrukcijos miršta, berig(i)a(si), sprogsta žėmėn. 2.0.2. Straipsnio autoriai iš viso to daro vieną diachroninę išvadą: šiaurinių lietuvių ternarinė veikslo sistema (arba jos užuomazgos ar rudimentai) esąs naujas gramati- kos reiškinys, atsiradęs dėl latvių kalbos poveikio“. Ši įtaka galėjusi būti vaisinga to- dėl, kad, pirma, naujasis tarpinis veikslas didinęs kalbos raiškumą bei tikslumą ir, antra, jo atsiradimas gražiai derinęsis su viena iš ryškiausių šiaurinių šnektų tenden- cijų — jų sintaksės linkimu į kuo didesnį konkretumą. 2.1. Trumpai atpasakojus Girdenio ir Kačiuškienės straipsnio pagrindines mintis, norėtųsi išskirti keletą momentų, reikšmingų tolesniam svarstymui. Pirma, žodžius žėmė(n), laūko(n), ore, salin ir pan., vartojamus po kai kurių veiksmažodžių ir atlie- kančius tam tikro tarpinio jų veikslo rodiklio funkciją, kur kas tiksliau vadinti post- verbais nei prieveiksmiais, kad ir „nublukusios“ semantikos. Antra, aiškinantis per- ficientyvinių konstrukcijų sandaros ypatybes, svarbu prisiminti, kad bendra jų reikšmė — veiksmo artėjimas prie pabaigos arba apskritai prie tam tikros ribos. Su šia minti- mi dera faktas, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) (į žėmę). Būtent šis postverbas, palyginus su kitais straipsnyje minimais, geriausiai reprezentuoja ribos sąvoką, t. y. dėl inherentinės semantinės ypatybės lokalizuoti galutinį veiksmo tašką kartu gali reikšti ir to veiksmo pabaigą ar ribą, prie kurios tas veiksmas artėja. Fak- tas, kad latvių postverbą nudst, kuris eidamas prieveiksmiu reiškia ‘Salin’ ir terodo kryptį, dažniausiai atliepia lietuvių žėmė(n), kaip tik ir rodytų straipsnio autorių pa- žymėtą šiaurinių lietuvių šnektų sintaksės polinkį į kuo didesnį konkretumą. Trečia, postverbų vienodai gramatinei interpretacijai labai svarbu, kad straipsnio autoriai perficientyvines konstrukcijas laiko tam tikromis gramatikos MAKROFORMOMIS. Šią sąvoką Girdenis yra išaiškinęs ankstesniame straipsnyje (Girdenis 1984: 25-30). Mak- roformos išskirtinos gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu, jos tiesiogiai „tarnaujan- čios“ sintaksei ir apimančios tiek sintetines formas, tiek tas perifrastines konstrukci- jas, kurios sakinyje priklausančios toms pačioms „horizontaliosioms“ paradigmoms kaip ir sintetinės formos ir atliekančios tą patį vaidmenį. Makroformos susijusios su mikroformų lygmeniu realizacijos (arba manifestacijos) santykiais. Sakinys tiesio- 5 Regis, šia išvada dabar abejoja E. Liparte (2000: 149-150). Jos manymu, trijų veikslų sistemą šiaurinėse lietuvių tarmėse reikėtų kildinti iš baltų kalbų partikulinių veiksmažodžių ir priešdėlinių veiksmažodžių koreliacijų sistemos. Ši plačiai paplitusi latvių kalboje. Jos liekanų ar užuomazgų esama ne tik šiaurinėse, bet ir rytinėse bei pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, tik čia šios koreliacijos nesančios dar pakankamai ištirtos. Tačiau straipsnio autorės pateikiami negausūs veiksmažodžių su partikulomis pavyzdžiai iš pasta- e, wopale se neatlieka veikslo rodiklio funkcijos. 76 | ROLANDAS MIKULSKAS giai esąs „konstruojamas“ iš makroformų, tačiau teksto lygmeniu jis jau traktuoja- mas kaip atskirų mikroformų (arba tiesiog žodžių) junginys. Kaip tik todėl ir esan- čios galimos įvairios permutacijos žodžių, priklausančių vienai makroformai, taip pat jų elipsė ir daugelis kitų tekstualinių reiškinių. Pastarąją straipsnio autoriaus mintį verta įsidėmėti, mat ji paaiškina kai kuriuos perficientyvinių konstrukcijų raiškos nereguliarumus, kaip antai retkarčiais pasitaikančius postverbus pozicijoje prieš veiks- mažodį arba jų pavartojimą po priešdėlinių veiksmažodžių. Pritardami Girdeniui, tos pačios makroformos, perifrastinio iliatyvo, skirtingomis manifestacijomis galė- tume laikyti prielinksninę konstrukciją į žėmę ir sintetinę formą žėmė(n). O turėda- mi galvoje, kad direktyvo reikšmė yra sudėtinė iliatyvo reikšmės dalis, prie šių dviejų formų galėtume pridurti ir prieveiksminę žėmyn. Taip į šias formas galėtume žiūrėti kaip į tos pačios postverbo makroformos (kuri savo ruožtu yra perifrastinio perfi- cientyvo mikroforma!) tris skirtingas realizacijas. Tokiam vieningam postverbo trak- tavimui gal kiek prieštarautų formų žėmyn ir į žėmę tam tikras lokalumas — pirmoji daugiau vartojama šiaurės vakarų, o antroji — šiaurės rytų žemaičių. Tačiau, kaip rodo LKŽ kartotekos duomenys, abejur kaip tam tikra „substratinė“ forma vartojamas ir postverbas žėmė(n). 2.2. Girdenis ir Kačiuškienė savo straipsnyje pastebi, kad LKŽ postverbai pateikia- mi tik sporadiškai. Pastaba iš esmės teisinga, tik dabar, išėjus visai dvidešimčiai Žody- no tomų, padėtis yra kiek geresnė. Pastaruosiuose tomuose papildomai galime rasti postverbus šalin (XIV), viršuo (XIX) ir kalbėtąjį žėmė(n) su variantais (XX). Visi jie laikomi prieveiksmiais ir aiškinami įvairiai. Veikslo rodiklio funkcija, kaip jau buvo minėta, aiškiau pripažįstama tik postverbui žėmė(n). LKZ duomenys patvirtina straips- nio autorių iškeltą faktą, kad labiausiai paplitęs postverbas yra žėmė(n) ir jo lokaliniai variantai. Tad aiškinantis ternarinės veikslo sistemos paplitimą šiaurinėse lietuvių šnek- tose, jos kilmę ir funkcionavimo ypatumus, pirmiausia ir reikėtų remtis pasakymų pavyzdžių su šiuo postverbu analize. LKŽ kartotekoje surinkus visus perficientyvus su postverbais žėmėn, į žėmę, žėmyn (žemyn), žėmynais (žemynais) galima gana patiki- mai nubrėžti šių konstrukcijų paplitimo pietinę ribą. Ją galima būtų pavaizduoti linija Klaipėda — Vėžaičiai — Endriejavas — Plūngė — Telšiai — Luokė — Šaukėnai — Raudėnai — Kuršėnai — Meškūičiai — Lygumai — Linkuva — Pasvalys — Krinčinas — Kupréliskis — Papilys — Čedasai — Jūodupė. Šią liniją galima būtų laikyti apskritai perficientyvinių konstrukcijų paplitimo riba. Ji iš esmės neprieštarauja kalbamo straipsnio autorių pateiktiems duomenims, išskyrus tą faktą, kad jų tirtų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo geografija, įtraukdama šiaurinius panevėžiškius, užsibaigia ties Salėčiais. Taigi LKŽ duomenys į šį arealą leidžia įtraukti ir šiaurinius kupiškėnus bei uteniškius. Šis faktas tik patvirtina Girdenio ir Kačiuškienės išvadą dėl latviškosios perficienty- vinių konstrukcijų šiaurinėse lietuvių šnektose kilmės. Tačiau tolesnei diskusijai jis gali būti reikšmingas ir dėl kitos priežasties: perficientyvinės konstrukcijos su po- stverbu žėmėn vartojamos ir tarmėse, kur iliatyvas dar gyvas kaip paradigminis links- nis’. O tai leidžia kiek kitaip pažvelgti į šios formos gramatinę kilmę. 6 Lietuvių kalbos atlaso duomenimis vakarinė vienaskaitos iliatyvo paradigminės vartosenos riba eina linija Smilgiai — Pasvalys — Pūšalotas — Panevézys — Ramygala — Šėta— Jonava — Kaišiadorys — Darsūniškis — Birštonas — Gudéliai — Krosna — Rudamina (LKA, , 54-55, žemėl. nr. 48). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 77 2.3. Laikantis nuomonės, kad šiaurinėse mūsų Snektose ternariné veikslo sistema formavosi latvių kalbos pavyzdžiu, visiškai suprantama, kad latviškas perficientyvi- nes konstrukcijas su direktyvų kilmės postverbais nuost, zemė, ara, prué(ja)m, lietu- viškoje dirvoje atliepia analogiškos konstrukcijos su iliatyvo formomis žėmė(n), (į žėmę), laūka(n)', šalin. Kadangi aptariamose konstrukcijose šie postverbai visų pir- ma atlieka veikslo rodiklio funkciją, tai kalbėti apie jų, kaip konkrečių daiktavardžių iliatyvų, reikšmę tarsi ir nebūtų prasmės. Tačiau sprendžiant šių formų leksikografi- nio pateikimo uždavinį, kuris, be kita ko, būtinai suponuoja ir gramatinę interpreta- ciją, tą daryti tenka. Juolab, kad, kaip nurodyta anksčiau, lengva ranka šiuos žodžius priskiriant prie prieveiksmių klasės, jų pateikimas Žodyne susikomplikuoja. 2.3.1. Sutikdami su aptarto straipsnio autorių nuomone, kad tai esąs naujas gramati- kos reiškinys, vis dėlto apie perficientyvinių konstrukcijų plitimo šiaurinėse lietuvių šnektose pradžią nieko aiškiau pasakyti negalime. Kadangi jas savo raštuose jau var- tojo Daukantas, tegalime spėti, kad XVIII a. pabaigoje — XIX a. pradžioje šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje kai kurios iš jų buvo paplitę. Istorinės grama- tikos duomenys rodo, kad iliatyvą, kaip paradigminį linksnį, tuo metu jau buvo pakei- tusi prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“ (Zinkevičius 1980: 258). Greičiau- siai sintetinės iliatyvo formos keitimas prielinksnine konstrukcija laipsniškai intensyvėjo einant į vakarus. Dar ir dabar kai kurių daiktavardžių vienaskaitos iliaty- vas senosios kartos žmonių sistemingai vartojamas gerokai į vakarus nuo anksčiau nurodytos linijos, net apie Aridgala, Tytuvėnus, Radviliškį, Jūkiškius, kitur vakarų Lietuvoje jis pasitaiko daugiausia tik tautosakoje (Zinkevičius 1966: 200—201). Aki- vaizdu, kad iliatyvo, kaip morfosintaksiniu lygmeniu kalboje funkcionuojančios mak- roformos, poreikis neišnyko. Tik bendrąją jo paskirtį — rodyti vietą, į kurią krypsta ar yra kreipiamas veiksmas — vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse realizuoja perifrastinė konstrukcija. Kyla klausimas, kuo laikyti dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiose tar- mėse tebevartojamas kai kurių žodžių sintetinio iliatyvo formas? Mėgindami atsaky- ti į šį klausimą kalbininkai priversti spręsti kitą — šių formų suprieveiksmėjimo laipsnio — uždavinį. 2.3.2. Gramatikoje prieveiksmis apibrėžiamas kaip nelinksniuojama ir neasmenuoja- ma savarankiška kalbos dalis, modifikuojanti veiksmą ar būseną įvairių aplinkybių (vie- tos, laiko, priežasties ir kt.) atžvilgiu (plg. Ulvydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410; LKE 504). Tačiau dažnai, siekdami atriboti prieveiksmį nuo kitų kalbos dalių, šiais jo kategoriją apibrėžiančiais požymiais kaip kriterijais pasinaudoti negali- me. Tarkime, mėginant nustatyti konkretaus daiktavardžio kurio nors linksnio suprie- veiksmėjimo laipsnį, iš esmės sprendžiamas jo priskyrimo ar nepriskyrimo linksniavi- mo paradigmai klausimas, todėl pirmasis — nelinksniuojamos kalbos dalies — kriterijus čia tampa tautologiškas. Kartais neparadigminę daiktavardžio formą nuo paradigmi- nės padeda atskirti kontekstas, o veikiau — tos formos sakinyje atliekama funkcija Šis postverbas LKŽ (VII 176), regis, pateikiamas suliteratūrinta forma. Autentiškos žemaičių lytys laūko(n), laūkonais (ibid., 184), kurias nurodo straipsnyje Girdenis ir Kačiuškienė, su kalbama gramatine paskirtimi Zodyne nesiejamos, čia jos laikomos veiksmo kryptį erdvėje rodančiais prieveiksmiais, nors kai kuriuose sakiniuose šiuos žodžius galima interpretuoti ir kaip postverbus, plg.: Gana, lipk laiko [iš me- džio]! Za. 78 | ROLANDAS MIKULSKAS (Paulauskienė 1989: 55-56). Tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju tiek iliatyvas, tiek ir direktyvo reikšmės iš jo kilęs prieveiksmis modifikuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu, taigi abu atlieka vietos aplinkybės funkciją. Tad ir antrasis, funkcinis, prie- veiksmio požymis šiuo atveju negali tarnauti kriterijumi atribojant prieveiksmį nuo daiktavardžio iliatyvo. Rimtesnis pagrindas ginčijamą žodžio formą laikyti ne visiš- kai atitrūkusia nuo daiktavardžio paradigmos yra tebepasitaikantys tos formos de- minutyvai ar daugiskaita. Tačiau pastarasis kriterijus pritaikomas tik iš dalies, nes vakarinėse lietuvių kalbos tarmėse pirmiausia išnyko daugiskaitos iliatyvas ir kalba- me tik apie užsilikusias vienaskaitos formas. Jeigu konkrečiai imtume forma žėmė(n), tai turint omenyje postverbinei vartosenai svarbią jos sąsają su pagrindine“ žodžio žėmė reikšme — “(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime' — apskritai sunku tikėtis jos daugiskaitinės formos. Visai kitaip yra vartojant šį žodį kitomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, ketvirtoji str. žėmė reikšmė “viršutinis birus mūsų planetos paviršiaus sluoksnis' (LKZ.. 313) visiškai leidžia iliatyvo daugiskaitą, plg.: (11) Mes zémésan nenusinesme, ką suvalgém, sugérém SVNC (316). (12) Miške gimęs, miške augęs, išėjęs an lauko, Zemésna lenda (žagrė) SLK (316). 2.3.3. Kaip veiksminga priemonė, padedanti atriboti prieveiksmius nuo linksnių, iš kurių jie yra kilę, nurodomas jų negebėjimas turėti derinamųjų pažyminių (Laigonai- tė 1957: 49; Ulvydas, red., 1971: 426; Paulauskienė 1989: 56). Su tuo reikia sutikti, tik norėtųsi pridurti, kad ne visi konkretūs daiktavardžiai, ne visos daugiareikšmio daiktavardžio reikšmės ir ne visos vienos reikšmės paradigminės formos būna vieno- dai linkusios prisijungti derinamuosius pažyminius. Tarkime, kai kalboje koks nors objektas pasitelkiamas tik kaip orientyras judėjimo krypčiai nurodyti, tokiu atveju pavartotas iliatyvas (ar prielinksninė konstrukcija „į+akuzatyvas“) paprastai neturi pažyminių, nes pasakymo sudarymo aplinkybės to objekto papildomos modifikacijos nereikalauja. 2.3.4. Klaidinga būtų manyti, kad čia išvardyti kriterijai išsemia visas galimybes at- skirti prieveiksmius nuo juos gimdančių konkrečių linksnių reikšmių. Didelių gali- mybių čia teikia viso pasakymo semantinė analizė. Konteksto, situacijos supratimo ir interpretavimo įtaką gramatinės formos reikšmei pripažįsta ir Aldona Paulauskienė (ibid., 56). Pasak jos, linksnis virstąs prieveiksmiu, kai visai išnykstanti objektinė reikšmė, 0 adverbinė pasidaranti pagrindinė (ibid., 55). „Objektinė“ gramatinės reikš- mės interpretacija priklauso ir nuo konkrečios daiktavardžio reikšmės. Kita vertus, ji yra reikalaujama ir palaikoma kai kurių dažniausiai pasakymuose su tuo daiktavar- džiu vartojamų predikatų semantikos. Nesunku suvokti, kad tokio daiktavardžio kaip 8 Si reikšmė redaktorių nutarimu atsidūrė antroje vietoje, į pirmąją iškeliant Žemės kaip planetos reikš- mę. Toks sprendimas būtų suprantamas rašant enciklopedinį žodyną, astronominį žinyną ar pagaliau dabartinės kalbos žodyną. Tačiau tokia reikšmių pateikimo eilė visiškai netinka LKZ tipo žodyne, kuriame reikšmės formuojamos visų pirma liaudies kalbos pasakymų pagrindu. Kruopšti semantinė ir kognityvinė šių pasakymų analizė rodo, kad lietuviams pamatinė yra žemės kaip paviršiaus, kuriuo vaikščiojame, sąvoka ir atitinkama reikšmė. Būtent iš šio koncepto išeina ir į jį sugrįžta daugelio kitų žodžio žėmė reikš- mių gijos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 79 Zeme, kurio pamatinė reikšmė inherentiskai reiškia riba, ties kuria natūraliai sustoja, užsibaigia visų krentančių ar metamų daiktų veiksmas, iliatyvas, vartojamas su pre- dikatais kristi, mėsti, léistis, lipti ir pan., lengviau išlaiko objektinę reikšmę negu, tarki- me, daiktavardžių laitkas ar šalis iliatyvai. Dėl šių daiktavardžių semantinės struktū- ros jų iliatyvo formos, modifikuodamos veiksmą, negali lokalizuoti galutinio jo taško. Todėl, labai abstrakčiai tereikšdamos veiksmo kryptį, jos lengviau interpretuojamos kaip prieveiksmiai. Vis dėlto tik ištyrę kiekvieną tokių formų pavartojimo atvejį at- skirai galime daryti patikimas išvadas apie jų objektinės ir adverbinės reikšmių san- tyki. Pavyzdžiui, net žemaičių tokių sakinių iliatyvo formas, paprastai jau telaikomas prieveiksmiais (Laigonaitė 1957: 50), galima skirtingai interpretuoti, plg.: (13) Eisiu laukan paveizieti, koks vejelis pučia VKš. (14) Eik šalin! VKkš“". Pirmajame pavyzdyje formos laukan objektinę reikšmę dėl jos semantinio santy- kio su šalutinio sakinio turiniu nesunku įžvelgti. Antrajame pavyzdyje forma šalin išties teturi adverbinę reikšmę. Toliau plg. sakinius iš LKZ, 5, (15) Kap iš kamino žėmėn dūmai virsta — teipgi lietaus bus PLs (309). (16) Kada kūreni, dūmai krinta į žėmę — jau priš lytų VDK (309). (17) Da puola in žėmę dūmai, da nebus pagada ALN (309). (18) Dūmai žemyn, gal vėl lietaus bus daugiau Kp (309). Pirmojo sakinio iliatyvas žėmėn ir jį atliepianti antrojo sakinio prielinksninė kon- strukcija į žėmę Cia reiškia dūmų sklidimo kryptį, taigi teturi direktyvo reikšmę. Ta dar aiškiau parodo palyginimas su toliau pateikiamų pasakymų pavyzdžiais: analo- giškai situacijai nusakyti čia pasirenkami aiškūs direktyvai — prieveiksmis žemyn (4) ir prielinksninė konstrukcija in žėmę (3)". Šiais pavyzdžiais norėta parodyti, kad net „tikrųjų“ iliatyvų yra galima „adverbinė“ interpretacija. Tiesa, tokie atvejai pasitai- ko rečiau. Kur kas dažnesni kontekstai, pabrėžiantys žodžio žėmė iliatyvo objektinę reikšmę, plg.: (19) Kai tik nulekia žemėn kur panašus [obuolys] i razsipleskoja, i trūksta ŠvNč (309). (20) Audra muni iškėlė, dėjo į žemę Ak (309). Abiejų sakinių veiksmažodžiai razsipleskėja, trūksta, dėjo ‘trenké’ predikuodami že- mės paviršiui kietumo savybę kartu nulemia ir atitinkamo žodžio iliatyvo formų ,,0b- jektinę“ interpretaciją. ? Pavyzdžiai iš A. Laigonaitės knygos čia pateikiami nekeisti, nors jie neatitinka LKŽ priimtų transpona- vimo į bendrinę kalbą taisyklių. *— Rytų Lietuvos tarmėse, kur iliatyvas vartojamas kaip paradigminis linksnis, konstrukcija „į+akuzatyvas“ reiškiama kryptis (Laigonaitė 1957: 47; Zinkevičius 1980: 255). LKŽ duomenimis tokia vartosena būdin- ga ir pietų aukštaičių tarmei, plg.: Jeigu in aukštį staugia, tai an gaisro, o jei in žėmę, tai an mirties šuva staugia MRC (LKŽĄ 308). 80 | ROLANDAS MIKULSKAS 2.3.5. Pripažindami konteksto įtaką gramatinės formos reikšmei, negalime atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais net tų tarmių, kuriose iliatyvas kaip paradigminis linksnis nebevartojamas, atstovai pajėgūs suvokti šių sintetinių formų pirmykštę pa- skirtį. Lygiai kaip beprasmiška būtų neigti, kad suprantame literatūroje ar šnekamo- joje bendrinėje kalboje pavartojamų iliatyvo formų gramatinę reikšmę, tik dėl to, kad šis linksnis kaip paradigminis dabartinėje kalboje jau nebegyvas (plg. Laigonaitė 1957: 48). 2.3.6. Bendrai iliatyvo paskirtį galima apibrėžti taip: reikšdamas objektą jis modifi- kuoja veiksmą krypties erdvėje atžvilgiu". Formaliai jo reikšmę galima pavaizduoti taip: slinktis + kryptis vidun + daikto vidus — vieta (Paulauskienė 1989: 121). Taikyda- mi šią schemą žodžio Zémé iliatyvui, turime atsižvelgti į konkrečią reikšmę. Jeigu kaip pagrindinę išskiriame reikšmę “(mūsų planetos) paviršius, kuriuo vaikščiojame, ant kurio stovime’, tai ši schema bus paprastesnė. Tuomet formai žėmė(n) (i Z2éme) ją sudarys šie komponentai: slinktis + kryptis į objektą — vieta. Pavyzdžiui, pagal šią sche- mą lengvai galėtume interpretuoti iliatyvą sakinyje: Nedainuok ne ant lietaus, lipk žėmė (sakyta gaidžiui) GRNK (LKZ 337)". Kartais ši schema dar paprastesnė. Pa- vyzdžiui, sakinyje Vanduo krisdamas ūža dideliai, par uzpliiskq krimta žėmėn KL ( LKZ,.. 337) pavartotos iliatyvo formos reikšmę galėtume pavaizduoti taip: slinktis +*kryptiš į į objektą — kryptis. Iš iliatyvo reikšmės čia belikęs tik direktyvo semantinis komponen- tas. Kad tam tikromis aplinkybėmis forma žėmė(n) tereiškia kryptį, nenuostabu. Mat visi daiktai dėl svorio jėgos judėdami Į ŽEMĘ kartu juda ŽEMYN. Pastarajame pavyzdy- je formą žėmėn jau paprasčiau laikyti prieveiksmiu“. 2.3.7. Iš to, kas buvo pasakyta, pats laikas padaryti vieną mums svarbią išvadą: kal- bamų formų gramatinės reikšmės interpretacija priklauso ir nuo leksikografinio me- džiagos pateikimo. Jeigu kaip pagrindinę postuluojame minėtą žodžio žėmė reikšmę, tai mažai belieka atvejų, kad formą žėmė(n) galėtume interpretuoti grynai „adverbiš- ai“ (t. y. tuomet, kai ji teturi abstrakčią krypties reikšmę). Todėl vienaip galima žiū- rėti į formą žėmėn liepime Lipk žemėn! abstrakčiai svarstant, esą čia ta konkreti žė- mės reikšmė jau dingstanti (Laigonaitė 1957: 49), ir visai kitaip tenka į ją žiūrėti leksikografiniame apraše, kur kaip pagrindinės reikšmės atspalviai išskiriami ir ‘as- la', ir “grindys' (LKZ, 312-313). Tuomet ir sakinio Lipk žėmė nu lovos vaikali, kur uzsikorei? KRŠ (LKZ,, 337) iliatyvo forma derėtų interpretuoti konkrečiai, ,,objek- tiškai““'*. 2.4. Grįžkime prie pagrindinio svarstymų objekto — perficientyvinių konstrukcijų. Nesunku pastebėti, kad šiose konstrukcijose postverbų atliekama gramatinė funkcija atriboja juos nuo leksinės reikšmės, kurią šie žodžiai turėtų, jeigu sakinyje būtų var- tojami laisvai. Leksinės reikšmės savarankiškumas yra vienas iš prieveiksmio kate- "- Šiame straipsnyje galima atsiriboti nuo iliatyvo galimybės taip pat reikšti laiko, būdo ir tikslo aplinkybes (plačiau apie tai žr. Laigonaitė 1957: 38-44; Paulauskienė 1989: 59). "> Straipsnio autoriaus manymu, šis sakinys postverbinės vartosenos nerodo. * Galbut dėl piršte besiperšančios tokios interpretacijos šis sakinys čia tarp kitų, perficientyvines kon- strukcijas reprezentuojančių, pavyzdžių taip pat nedera. * Dėltošio sakinio pateikimas prie perficientyvinių konstrukcijų iliustracijų taip pat kelia abejonių. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 81 goriją apibrėžiančių požymių (Ulvydas, red., 1971: 425; Ambrazas, red., 1997: 410). Būtent dėl turimos leksinés reikšmės prieveiksmis ir sugeba reikšti įvairias veiksmo aplinkybes, t. y. modifikuoti sakinio tarinį erdvės, laiko, būdo ir kitais atžvilgiais. Akivaizdu, kad perficientyvinėse konstrukcijose postverbais einantys žodžiai žėmyn (žemyn), žėmynais (žemynais), laūk, nors formaliai ir nesiskiria nuo atitinkamų prie- veiksmių, tačiau yra daugiau ar mažiau apriboti reikšmės atžvilgiu ir tokiems prie- veiksmiams būdingos vietos aplinkybės funkcijos par excellence neatlieka. Kita ver- tus, ir minėtos iliatyvo formos žėmė(n), laūka(n), (veikiau — laūko(n)), šali(ūi) dėl tų pačių priežasčių beveik“ nemodifikuoja sakinio veiksmo krypties erdvėje atžvilgiu. Ypač perficientyvinése konstrukcijose yra desemantizuota forma žėmė(n). Neaišku, kuo ją laikyti, prie kurios kalbos dalies priskirti. Geografinio kriterijaus taikymas nepadeda atsakyti į šį klausimą. Juk vargu ar galėtume analogiškuose pasakymuose iš rytinių tarmių, kur iliatyvas dar gyvas kaip linksnis, forma žėmėn interpretuoti ki- taip: Čia vartojamose perficientyvinėse konstrukcijose ji desemantizuota lygiai taip pat kaip ir vakarų pusės pavyzdžiuose. Šios ir kitų panašių formų interpretacijai labai reikšmingas tas faktas, kad žėmė(n) šiaurės rytų žemaičiai perficientyvuose vartoja pramaišiui su prielinksnine konstrukcija į žėmę. Kadangi konstrukcijos su šiais post- verbais yra labiausiai paplitę ir, kaip matysime toliau, aiškiausiai reiškia tarpinį veikslą, tai pagrįstai galime manyti, kad šiaurinėse lietuvių šnektose formuojantis ternarinei veikslo sistemai būtent iliatyvas suvaidino svarbų vaidmenį. Žinoma, kalbėti reikėtų tik apie semantinę minėtų iliatyvo formų potenciją, kuri, kaip minėta anksčiau, net vakarinėse tarmėse tam tikruose kontekstuose tolydžio gali būti atgaivinama. Spren- džiant apie formų žėmė(n) ir į žėmę semantinių potencijų panaudojimą perficientyvui reikšti, jas derėtų suprasti labai plačiai: gebėdamos reikšti nukreipto ar kreipiamo žemyn veiksmo ribą kartu jos gali reikšti ir kai kurių kitų veiksmų pabaigą, o veikiau — artėjimą prie pabaigos. Inherentiškai turėdamos semantinį ribos požymį kalbamo- sios formos geriausiai tinka tarpiniam veiksmažodžio veikslui reikšti. Taip įtikinamai galima būtų paaiškinti, kodėl būtent su postverbais žėmė(n) ir į Zéme perficientyvinės konstrukcijos yra labiausiai paplitusios. Nėra abejonės, kad ribos pozymi šios iliatyvo formos paveldėjo iš tų junginių, kuriuose jos modifikuoja vertikalaus judėjimo žemyn reikšmę turinčius veiksmažodžius. Kaip žinome, perficientyvines konstrukcijas su kal- bamomis formomis sudaro tik tam tikros reikšmės veiksmažodžiai. Tačiau tik dalyje jų galima įžvelgti vertikalaus judėjimo žemyn reikšmę. Suprantama, kad kuo sunkiau ši reikšmė įžvelgiama, tuo aiškesnė yra perficientyvo raiška. 2.4.1. Remdamiesi LKŽ kartotekos duomenimis, predikatus, su kuriais eina postver- bai žėmė(n) ir į žėmę, galime suskirstyti į tris semantines grupes. Pirmąją grupę suda- ro nykimo, antrąją naikinimo, trečiąją šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiai. Pirmosios grupės dažniausiai fiksuojami veiksmažodžiai yra: mirti, sprogti, dvėsti, šal- ti; antrosios grupės — Sduti, musti, bengti; trečiosios grupės — irnti, vilkti(s), kinkyti, mesti, griauti, kirsti, pjauti (žr. 1, 2, 3 lenteles, p. 90-95). Tik trečiojoje grupėje galime tikėtis rasti aiškesnių vertikalaus judėjimo žemyn reikšmės veiksmažodžių, plg.: * Kaip matysime vėliau, visu šių formų desemantizacijos laipsnis vs semantinės interpretacijos galimybė priklauso ir nuo konkrečių veiksmažodžių, po kurių jos vartojamos, reikšmės. 82 | ROLANDAS MIKULSKAS (21) Mėk žėmėn, nevalgyk, dar susirgsi PLN. (22) Ritink tokį senį žėmė, kam tokio reik RDN. (23) Mažus numus griauna žėmėn, stato penkių, devynių aukštų Sts. (24) Nėškiava žėmėn [puodą su bulvem], ka nepridegtų KL. Tačiau vienas kitas tokios reikšmės veiksmažodis gali pasitaikyti ir pirmosiose dvie- jose semantinėse grupėse, plg.: (25) Ejo anudu į suejo į tokį liūgną — smurika, skėsta į žėmę tas vaikas VKS. Kadangi šių sakinių veiksmažodžiai tebėra išlaikę vertikalaus judėjimo žemyn reikš- mg, išlieka galimybė jų sudaromus junginius su formomis žėmė(n) ir į Zéme interpre- tuoti semantiškai, todėl jų perficientyvas nėra labai ryškus. Vis dėlto absoliuti dau- guma šių anihiliaciniais vadinamų veiksmažodžių prasmingų junginių su kalbamomis iliatyvo formomis nesudaro, kitaip tariant, jų sudaromos perifrastinės konstrukcijos semantinio junglumo sąlygų netenkina. Geriausiai tai rodo pavyzdžiai, kuriuose šios formos vartojamos po priešingos krypties, t. y. reiškiančių judėjimą viršun, veiksma- žodžių, plg.: (26) Mun ir akys pabalo jau, nu pradėjo muni karti žėmėn, i gan Lc. (27) Rausu žėmė tas žoles ir ismesu KRS. (28) Linus reik rauti žėmėn KLVRZ. Taigi kalbamų veiksmažodžių konstrukcijų su iliatyvo formomis žėmė(n) ir į žėmę gramatinė paskirtis labai aiški. 2.4.2. Kaip jau žinome, šiaurės vakarų žemaičių (kretingiškių) tarmėje pramaišiui su žėmėn vartojamas postverbas žėmyn (žemyn) ir jo ilgesnis variantas žemynais (že- mynais). Kadangi ši forma, vartojama laisvai, t. y., kai eina prieveiksmiu, turi kiek kitokią semantinę struktūrą, nei anksčiau aptartos iliatyvo formos, tai pagrįstai galė- tume kelti klausimą, ar kartais jos pasirinkimo postverbinei funkcijai atlikti nelemia pasakymo predikato reikšmė. Tačiau šiuo požiūriu ištyrus LKŽ kartotekoje turimus pasakymus galima konstatuoti, kad predikatai, sudarantys perficientyvines konstruk- cijas su postverbais žėmyn (žemyn) ir žėmynais (žemynais), savo reikšme niekuo nesi- skiria nuo anksčiau aptartųjų. Juos taip pat galima suskirstyti į minėtas tris semanti- nes grupes. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui: mifti, sprogti, šalti; šauti, pilti, karti, mūšti, ganyti; rauti, mduti, griauti, kirsti, užfiksuoti ir su iliatyvo, ir su adverbinės kilmės postver- bais, neretai iš tų pačių arba artimų vietų (plg. 1, 2, 3 lentelių duomenis). Tai rodo, kad postverbo formos pasirinkimo sudarant pasakymus (bent jau dabar) nelemia pre- dikato reikšmė. Tačiau reikšmės požiūriu formos žėmyn (žemyn) ir žėmynais (žemy- nais) aiškiai yra išvedamos iš iliatyvo formų, todėl laikytinos jų atžvilgiu antrinėmis (laisvai vartojamos teturi abstrakčią direktyvo reikšmę). Antrinėmis jos laikytinos ir dėl savo lokalumo visuotinai (šiaurinėse šnektose) paplitusių iliatyvo kilmės for- mų atžvilgiu. Tokios krypties argumentus patvirtina ir kiti geografiniai faktai. Rem- damiesi Lietuvių kalbos atlaso duomenimis, iliatyvo formos žėmė(n) pietinio papliti- POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 83 mo riba (į vakarus nuo iliatyvo, kaip paradigminio linksnio, vartojimo arealo) galétu- me pavaizduoti linija Pagėgiai — Katyčiai — Švėkšna — Judrėnai — Plūngė — Telšiai — Luokė — Pavandenė — Padubysys — Radviliškis — Šeduva — Pociūnėliai — Surviliškis — Kėdainiai (LKA, 55). Matome, kad ši riba iš esmės sutampa su anksčiau pateikta perficientyvinių konstrukcijų paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad formos žėmė(n) paplitimas į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo sietinas tik su perficientyvinių konstrukcijų vartojimu. Vienas kitas atvejis, kai čia šią formą galima interpretuoti grynai „iliatyviškai“ (ar net prieveiksmiškai) terodo jos semantines potencijas, t. y. laikytinas tam tikru resemantizacijos atveju. Visai kitaip yra su prieveiksmiu žemyn. Jis plačiai vartojamas visoje Lietuvoje ir yra vienas dažniausių lietuvių kalbos prieveiksmių (Ulvydas, red., 1971: 535). Į perfi- cientyvines konstrukcijas jis galėjo būti įtrauktas vėliau kaip sinoniminis variantas postverbui žėmėn, nes iš dalies atliepia šio semantinę struktūrą. Tokią mintį paremia dabar egzistuojantis dvejopas šio postverbo (ir jo ilgesnio varianto) kirčiavimas. Kaip prieveiksmis žemaičių tarmėje, kaip, beje, ir visoje Lietuvoje, ši forma kirčiuojama tik galūnėje, taigi žemyn (žemynais). Tačiau vartojama perficientyvinėse konstrukci- jose, t. y. atsidūrusi tam tikroje izoliacijoje, ji dažnai kirčiuojama ir šaknyje, taigi žėmyn (žėmynais). Greičiausiai žemyn (8. v. žem. žėmin) postverbinėje pozicijoje im- tas kirčiuoti ir žėmyn (8. v. žem. žėmin) pagal gana dažnai šioje pozicijoje pasitaikantį žėmėn (Šš. v. žem. žėmėn). 2.4.3. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad dabar į perficientyvinėse konstrukcijose varto- jamas tiek iliatyvo, tiek ir adverbinės kilmės formas reikėtų žiūrėti tik kaip į tarpinio veikslo rodiklius, užmerkiant akis prieš retsykiais dar įmanomas semantines šių for- mų interpretacijas. Šioms formoms įvardyti visiškai pakanka formalaus postverbo pavadinimo, nes jis leidžia dirbtinai „netempti“ jų prie kurios nors semantinio turi- nio kalbos dalies. Kadangi kalbamų formų vieta Žodyne vis dėlto priklauso nuo jų santykio su tradicinėmis kalbos dalimis ir dažnai tiesiog būtina reikšmės (funkcijos) apibrėžime vartoti jų pavadinimus, tai tokiais atvejais galima verstis niekuo neįpa- reigojančiais iliatyvo formos (ne linksnio!) ar adverbinės formos terminais. Istorinės gramatikos žinias šių formų kategoriniam traktavimui reikėtų naudoti labai atsar- giai. Bendrai reikšdamos raidos tendencijas jos daugiau ar mažiau schematizuoja kal- bos aprašą. O svarbiausia žodynininko priedermė — kuo išsamiau aprašyti kiekvieno pateikiamo žodžio (ar jo formos) semantiką. Kaip matėme, aptariamos formos paty- rė nevienodus semantinius pokyčius. Žodyne būtų pernelyg rigoristiška šių formų semantinį turinį ir gramatinę paskirtį aiškinti pagal istorinės gramatikos siūlomas išankstines schemas. Taip tik užmaskuojama tikroji tų formų prigimtis. 3. Šiame sraipsnyje bent trumpai norėtųsi paliesti ir kitus populiaresnius postver- bus. Šiaurinėse lietuvių šnektose gana dažnai tarpinio veikslo rodiklio funkciją atlie- ka iliatyvo kilmės formos laūka(n), laūko(n), laūkonais ir jau grynai prieveiksminės kilmės forma laūk“. LKZ duomenimis (peržiūrėta ir papildymų kartoteka), perfi- 16 LKZ (VII 176) tik forma laūkan (ir trumpesnis jos variantas laūka) siejama su postverbine funkcija. Čia ji vadinama stiprinamąja dalelyte, bet kartu interpretuojama semantiškai prieveiksmiu šalin, taigi elgiamasi nenuosekliai. 84 | ROLANDAS MIKULSKAS cientyvines konstrukcijas su šiais postverbais dažniausiai sudaro tie patys anihiliaci- nės reikšmės veiksmažodžiai. Juos taip pat galima suskirstyti į tris minėtas semanti- nes grupes, plg.: (i) nykimo reikšmės predikatai: (29) Džiūvo eglės laūkan (laūkon? — R. M.), išraudonavo Sts (LKZ,,, 177). (30) Iš tų senųjų bengamos laūk YL. (ii) naikinimo reikšmės predikatai: (31) Ark laūkan (laūkon? — R. M.) tas pievas, čia menka žolė, dirva bus geresnė Sts (LKŽ,, 176). (32) Kuršo miskiise vilkūčius šaudė laūkan (laūkon? — R. M.), o briedžius ne Sts (LKZ,,, 176). (33) O aš jau nekraunu [pinigų), turiu i léidu laūk JDR. (iii) šalinimo (atskyrimo) reikšmės predikatai: (34) Jei supelėjusį vašką bei įmirusių bičių ar perų randat, tai pjaukiat jus laukan (laukon? — R. M.) S. DAuk. (LKŽ,,, 176-177). (35) Sodną reiks raut laūka PKR. (36) Aną paėmė minas rinkti laūk po karo Ak. (37) Jug kad jau prasigėrė, ka jau antstolis kraustė laūko Lž. (38) Lipk į marką i mėšk linus laūkonais SKD. Tarp pastarosios grupės veiksmažodžių sudaromų perficientyvinių konstrukcijų yra nemaža neaiškių atvejų, kai postverbus galima laikyti atliekant ir veiksmo krypties erdvėje modifikavimo funkciją, plg.: (39) Darys aperaciją, reik imti tq blužnį laūk TRK. (40) Tik girdžiu — mūša duris laūka (laūko? — R. M.) DR (LKŽ.,, 176). Tokia dvejopa interpretacija galima ypač tais atvejais, kai sakinyje dar vartojama veiksmo pradžią lokalizuojanti konstrukcija „iš+genityvas“, plg.: (41) Sūnai mūša laūk iš kiėmo, nepasirodo nė vienas žmogus TRK. Frazę mūša laūk iš kiėmo galima interpretuoti: Įmūša laūk) iš kiėmo = išmuša (iš kiemo) ir mūša [laūk iš kiėmo) = (musa) iš kiėmo laūk. Pastaruoju atveju forma laūk erdvės atžvilgiu modifikuoja ne tiek veiksmažodį (musa), kiek daiktavardį (kiėmas). 3.1. Anksčiau parodėme, kad postverbinė forma žėmė(n) genetiškai siejasi su verti- kalų judėjimą žemyn reiškiančiais predikatais. Panašiai ir formas laūka(n), laūko(n), laūkonais, laūk galima būtų sieti su slinkties, t. y. reiškiančiais horizontalų judėjimą, veiksmažodžiais. Tik šiuokart genetinis ryšys, regis, stipresnis. Iš tiesų, didžiąją dau- gumą su horizontalų judėjimą reiškiančiais veiksmažodžiais vartojamų kalbamų for- mų jau reikia laikyti erdvės prieveiksmiais, plg.: POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 85 (42) Vaikai, lėkam laūko! RDN (LKŽ,,, 184). (43) Ans léidos laūkon MZK (LKZ,,, 184). (44) Bégom laitkon iš trobos, bijo[jo)m, ka neuZdegty budinkus TRKN. (45) Isvaryk vistas laūkonais iš trobos SUNT ( LKZ, 184). Viename kitame tokiame pasakyme su slinkties reikšmės predikatu galima būtų įžvelgti ir perficientyvą, plg.: (46) I tu eik po velnium nu muno galvos, eik, žalty, tu laūkon! PLN. 3.2. Su slinkties veiksmažodžiais kalbamos formos vartojamos visame plote į vaka- rus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Čia jos paprastai tereiškia judėjimą išorėn ir laiky- tinos prieveiksmiais. Spartų iliatyvo formos laūkan prieveiksmėjimą greičiausiai lė- mė daiktavardžio laūkas semantinės struktūros raida abstraktėjimo link. Šio daiktavardžio abstrakčiausios reikšmės ‘vieta po atviru dangumi "' ir “išorė' KZ, 178) dažniausiai tezymi erdvės opozicijos vidus vs išorė vieną pusę. Toks daiktavardis objektinės reikšmės jau neturi. Jo iliatyvo forma laūkan abstrakčiai rodo krypti erd- vėje (iS vidaus į išorę) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Tokie prieveiksmiai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos (rezultato)". Galbūt dėl šios paveldė- tos semantinės ypatybės formos laūka(n), laūkon, laūkonais (ir išvestinė laūk) perfi- cientyvinėse konstrukcijose postverbo vaidmeniui pasirenkamos rečiau nei forma žė- mé(n) (ir išvestinė žemyn), nes menkiau nei pastaroji tinka veiksmo artėjimui prie pabaigos reikšti. Sprendžiant šių postverbinės vartosenos formų traktavimo ir patei- kimo leksikografiniame apraše klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl ob- jektinės reikšmės praradimo vienu atveju ir jos išlaikymo kitu — kur kas mažesnis semantinis skirtumas tarp iliatyvo formu laūka(n) (et cet.) ir prieveiksmio laūk, nei jis yra atitinkamai tarp žėmė(n) ir žemyn (et cet.). 4. Su tarpinio veiksmažodžių veikslo raiška galima būtų sieti ir iliatyvo formą šalin. LKŽ (XIV 446-447) postverbiškai vartojama ši forma vadinama priveiksmiu veiks- mažodžio reikšmei pabrėžti. Peržiūrėjus čia pateikiamus ir papildymų kartotekos pa- vyzdžius, tampa aišku, kad perficientyvines konstrukcijas su forma šaliū daugiausia sudaro šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiai, plg.: (47) Lūpa tas duris šaliū atsispyręs TRK ( EKZ.. 447). (48) Paskiau tq [v]andinj léisi apent šalin VVR (LEZ, 447). (49) Vaikscioji kaip baidyklė — plaukus kifpk šaliū JDR (LKZ,, 446). (50) Drabuzius iSplausi i neimsai šalin, pakol nenusileis saulė DR (LKZ_ 447). Su nykimo ir naikinimo reikšmės predikatais užfiksuotas tik vienas kitas pasaky- mas, plg.: Pasakymuose su šiais prieveiksmiais paprastai lokalizuojama (slinkties) veiksmo pradžia, papildomai tam panaudojant vidaus reikšmės prielinksnines konstrukcijas iš trobos, pro duris ir pan. 86 | ROLANDAS MIKULSKAS (51) Džiūna bulbelės šaliū ZR (LKZ,, 447). (52) Tos staklės isgyvéntos šalin, reik dirbinties kitas STs (LKŽ,, | 447). Daugelyje pasakymų su šalinimo reikšmės predikatais formą šalin galima laikyti at- liekant kartu ir erdvės prieveiksmio funkciją. Ir tai nenuostabu — kaip prieveiksmis, šalin idealiai semantiškai dera prie tokios reikšmės veiksmažodžių. Jeigu šios reikšmės veiksmažodžius forma šaliū modifikuoja tarmėse, kurios nutolusios nuo perficientyvi- nių konstrukcijų vartojimo arealo, tai tada ji laikytina grynai prieveiksmiu, plg.: (53) Sakau, ar visą ranką pjauti šaliū reiks? KLVRZ (LKZ,,, (54) Alyvinés obels turėsi rėžt šakas alii. SNT (LKŽ,,, 446). 446). Dėl daugumos tokių pavyzdžių galimos dvejopos interpretacijos tenka pripažinti, kad su forma šaliū sudaromos perficientyvinės konstrukcijos (išskyrus, žinoma, tuos retus atvejus su nykimo ar naikinimo reikšmės veiksmažodžiais) nėra tokios grynos kaip, pavyzdžiui, su forma žėmė(n). Dėl to ir iškyla keblumų jas pateikiant leksiko- grafiniame apraše“. Silpną perficientyvo raišką tokiose konstrukcijose, be kita ko, liudija ir faktas, kad forma šalin jose gana dažnai eina po priešdėlinių veiksmažodžių, kurie patys vieni jau gali reikšti baigtinį veiksmą, plg.: (55) Liepė seniisius tus tvartus nugriauti šalin KRT. (56) Po tam vėl nūvertė tą bokštą šaliū Lk (LKZ,, 447). (57) Nūlupam šalin tą žievę, supjaustom gabalais dideliais [obuolius] Tv. 4.1. Formos šaliū netinkamumo perficientyvo raiškai priežasčių, kaip ir ankstesniu atveju, reikėtų ieškoti jos semantikoje. Kaip prieveiksmis, ši forma plačiai vartojama visame plote į vakarus nuo iliatyvo vartojimo arealo. Ji, kaip ir forma laūka(n), daž- niausiai modifikuoja slinkties arba apskritai horizontalaus judėjimo veiksmažodžius. Spartų iliatyvo formos Salini prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio šalis reikš- mes abstraktėjimas. Abstrakčiausia šio daiktavardžio reikšmė “vieta ar erdvė, esanti tolėliau nuo ko nors, nuošalė' (LKZ. 456) tezymi erdvės opozicijos centras (kur lokalizuotas subjektas) vs periferija vieną pusę. Toks daiktavardis jau yra praradęs ob- jektinę reikšmę. Jo iliatyvo forma Salin abstrakčiai rodo kryptį erdvėje (iš vietos, kur subjektas yra, į pakraštį) ir faktiškai jau yra prieveiksmis. Si forma, kaip ir forma laūka(n), inherentiSkai nesugeba lokalizuoti modifikuojamo veiksmo pabaigos ir gal- būt dėl to menkiau nei forma žėmė(n) tinka perficientyvui reikšti. Kita vertus, ieškant atsakymo į klausimą, kaip apskritai tokios semantikos žodžiai gali eiti veikslo rodiklio pareigas, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad direktyvų laūkan ir šaliū modifikuo- jamų slinkties veiksmažodžių perficientyvas siejasi ne tiek su veiksmo pabaigos, kiek su veiksmo pradžios lokalizacija, kuri šiose konstrukcijose visuomet suponuojama. 8 LKZ toje pačioje vietoje pateikiami pavyzdžiai tiek iš šiaurinių, tiek ir iš pietinių tarmių. Vienas kitas aiškesnis perficientyvas, regis, įsimaišęs tarp adverbinės vartosenos pavyzdžių, plg.: Grūdo muni šalin, irgan ZEML (LKZ,,, 446); Aš pasiėmiau šakalį tą šunį mūšti Salin END (LKZ, 446). POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 87 5. Ne visi šiaurinėse lietuvių Snektose vartojami postverbai yra sietini su iliatyvo linksniu. Šiaurinių žemaičių vartojamas virsué greičiausiai yra inesyvo kilmés'. Siau- riniy panevéziskiy tarméje ja atliepia formos viršū (viršum), virš. LKZ visos šios for- mos interpretuojamos semantiškai ir pateikiamos kaip prieveiksmiai. Kadangi jos dažnai kartojasi po kai kurių veiksmažodžių, tai neretai Žodyne laikomos su tais veiks- mažodžiais sudaromų frazeologinių junginių sudėtinėmis dalimis (ypač jeigu veiks- mažodžiai vartojami netiesiogine reikšme). Tačiau taip elgiamasi nenuosekliai, plg.: (58) Pitola virš, baras: užverstas griovelis VšK (LKZ,, 605). (59) Nieko negaliu pasakyti, tuoj pūola viršum VSK KZ. 621). (60) Ka ans pamato, pula virsué kaip Serna TL (LKZ,,, 626). Pastarasis pavyzdys Zodyne pateikiamas jau ne kaip frazeologizmas (beje, kaip ir kiti greta esantys žemaičių sakiniai). Kita vertus, visai be pagrindo čia daromi fraze- ologizmai iš tokių tiesiogiai suprantamų pasakymų kaip Lipa viršuo [šuo], jei nėko nesakai Kik (LKZ, 626) ir kt. 5.1. Akivaizdu, kad LKZ kalbamos formos su veikslo kategorija nesiejamos. Per- zvelgus čia pateikiamus žemaičių pasakymus su forma virsué, matyti, kad ji dazniau- siai vartojama su horizontalų judėjimą reiskianciais veiksmazodziais (pūlti, šokti, eiti, važiūoti) ir modifikuoja juos ne tik krypties (rodo artėjimą tiesiai į ką, puolimą tie- siai ant ko), bet ir intensyvumo (rodo spartų artėjimą, staigų puolimą) atžvilgiu. Bū- tent kaip veiksmo intensifikatoriai, rodantys objekto ar reiškinio staigų artėjimą į ką nors, jie galėtų būti interpretuojami ir kaip gramatiniai veikslo rodikliai, nes kartu reiškia ir sparčiai artėjantį prie pabaigos (iki susidūrimo, kontakto) slinkties veiksmą. 5.2. Pasakymų analizė rodo, kad jeigu veiksmažodis žymi tiesioginį (fizinį) kontaktą su objektu, tuomet forma viršu0 paprastai lengviau interpretuoti kaip krypties prie- veiksmį, plg.: (61) Sukriokė [mašina], maniau, ka viršuo važiūolja), suvirpėjau KRŠ (LKŽ: 626). (62) Turiav gaidį, — ka pala viršuo! RNV (LKZ,,, 626). (63) Esam bége nu ty jaučių, — pals virsué ŽD (LKZ,,, 626). Galima manyti, kad veiksmo krypties modifikatoriaus funkciją forma virsué pavel- dėjo iš prielinksninés (polinksninés) vartosenos iš esmės tos pačios rūšies pasaky- muose, plg.: (64) Mauna vėjais Įmašinos), i viršuo žmogaus važiūo|ja] RDN (LKZ,. 626). (65) Ta karvė dideliai draskés, piiolé žmonims viriué AkM (LKZ, 626). 5.3. Kai Sie veiksmažodžiai vartojami netiesiogine reikšme, t.y. fizinio kontakto nežymi, tai juos modifikuojančią forma virsué lengviau laikyti postverbu, plg.: *— Yra užfiksuota ir forma virsuéon, kur n veikiausiai yra iš iliatyvo formos virswsi: Daba vaikai viršuon pulna ant senesnio KRŠ Kz... 627). 88 | ROLANDAS MIKULSKAS (66) Aš nenorėl[ja Ju tą vaikį išduoti, ant ano pūls viršuo SD ( LEZ... 626). (67) Séksta virsuo, akes drasko [berniūkštis] KrS (LKZ, , 626). 5.4. Perficientyvo raiška yra aiSkiausia, kai forma virsuo eina po slinkties veiksma- žodžių ir žymi ko nors (spartų) artéjima tiesiai į ta vietą, kur yra kalbėtojas, plg.: (68) Vokytis eita viršuo, bet maišos i ruskiai Sts (LKZ,,, 626). (69) Vėjas puta tą smarvę viršuo TRK (LKZ,,, 626). (70) Lytus eina virsué, greičiau tik grébkiat AKM (LKZ,,, 626). Tai suprantama, nes formos virsué modifikuojamy tokios reikšmės veiksmažodžių įvykio veikslas būtinai siejasi su veiksmo subjekto atvykimu (ar objekto atgabenimu) į tam tikrą erdvės (kelio) punktą. 6. Galiausiai reikėtų aptarti vieną praktinio pobūdžio klausimą, kylantį taikant po- stverbo terminą aptariamoms formoms tais atvejais, kai šios eina prieš veiksmažodį, plg.: (71) Višta gal ką išgiedoti, galvą žemė kerta KRS. (72) Ėmė kaimas deginti, gyventojus vienus vergti, kitus laukan (laukon? — R.M.) kirsti S. DAUK (LKŽ,,, 177). Perficientyvinių konstrukcijų analizė rodo tokią tendenciją: kuo grynesnė yra tar- pinio veikslo raiška, tuo griežčiau fiksuota postverbo pozicija po veiksmažodžio. Ir, atvirkščiai, kuo labiau kalbamų formų atliekama gramatinė funkcija sumišusi su di- rektyvo“" raiška, tuo laisvesnė jų vieta sakinyje. Tačiau net ir aiškių perficientyvų at- veju retkarčiais pasitaikantis postverbo pavartojimas prieš veiksmažodį visiškai su- prantamas, jeigu jį aiškinsime kaip tekstualinį reiškinį, t. y. priklausantį nuo pasakymo realizavimo aplinkybių. Tokia „inversija“ įmanoma, kai egzistuoja griežta taisyklė, kuri tik gilesniu morfosintaksiniu lygmeniu fiksuoja perifrastinio perficientyvo dė- menų tvarką. Taigi postverbo termino vartojimas kalbamoms formoms apibūdinti yra visiškai pateisinamas. IŠVADOS 1. Nekyla abejonių dėl perficientyvinių konstrukcijų egzistavimo šiaurinėse lietu- vių šnektose. Jos turi būti tinkamai reprezentuotos LKŽ tekste. 2. LKŽ perficientyvinės konstrukcijos pateiktinos prie jų veiksmažodžių tarpinį veiks- lą rodančių formų. Šios formos turi būti kuo vienodžiau gramatiškai traktuojamos. Taip pasiekiama maksimalios kalbamų konstrukcijų koncentracijos vienoje vietoje, lei- džiančios spręsti apie jų paplitimo geografiją. Vienodas šių perficientyvo rodiklių pa- teikimas padidintų ir naujai rengiamo LKŽ leidimo elektroninės paieškos skaidrumą. 20 Perficientyvinés konstrukcijos su kitos semantinės prigimties postverbais, kaip antai kidurai, lygiai, kietai ir pan., nenagrinėtos. POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 89 3. Šiaurinėse lietuvių šnektose vartojamų perficientyviniy konstrukcijų veikslo rais- ka yra nevienodo ryškumo. Perficientyvo grynumas priklauso nuo jo gramatinę funk- ciją rodančių formų desemantizacijos laipsnio. Kuo labiau desemantizuotos šios for- mos, tuo grynesnė tarpinio veikslo raiška. Šių formų resemantizacijos galimybės, t. y. kai jas įmanoma interpretuoti kaip erdvės prieveiksmius, iš dalies priklauso ir nuo pasakymų predikatų semantikos. 4. Nėra jokio teorinio pagrindo kalbamas formas laikyti prieveiksmiais. Žodyne jas pateikiant pakanka formalaus postverbo termino (sutrumpintai — postv.), o prireikus apibrėžime galima vartoti niekuo neįpareigojančius iliatyvo formos, prieveiksminės for- mos ar pan. terminus (priklausomai nuo tų formų semantinės prigimties). 5. Labiausiai paplitusios yra perficientyvinės konstrukcijos su iliatyvo prigimties postverbu žėmė(n) (i Zéme) ir jo lokaliniais adverbinės prigimties variantais (šiaurės vakarų žemaičių) žėmyn (žemyn) ir žėmynais (žemynais). Šie postverbai paprastai ei- na po nykimo, naikinimo ir šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių. Šių peri- frastinių konstrukcijų perficientyvo reikšmė yra pati ryškiausia. Dviprasmiškai atro- do tik vienas kitas atvejis, kai minėtieji veiksmažodžiai kartu reiškia ir vertikalų judėjimą žemyn (tuomet kalbamos formos gali būti suvokiamos ir kaip erdvės prie- veiksmiai). 6. Perficientyvinės konstrukcijos su postverbu žėmė(n) vartojamos visame latvis- kame Lietuvos pasienyje. Šių konstrukcijų pietinę paplitimo ribą galima laikyti ap- skritai perficientyvo paplitimo šiaurinėse lietuvių šnektose riba ir į ją orientuotis tais atvejais, kai kalbamas perifrastines konstrukcijas galima aiškinti dvejopai. 7. lliatyvo kilmės postverbai laūka(n), (laūko(n), laūkonais) ir šalin laikytini grei- čiau adverbinės prigimties formomis kaip ir forma laūk. Perficientyvinės konstrukci- jos su šiais postverbais yra mišraus tipo, nes dažnu atveju jie gali būti interpretuoja- mi ir kaip veiksmo krypties erdvėje modifikatoriai. Kiek aiškesnė yra su šiais postverbais sudaromų tų pačių anihiliacinės reikšmės veiksmažodžių konstrukcijų perficientyvo raiška. Lengviausiai adverbiškai interpretuojamos po horizontalų (slink- ties) veiksmą reiškiančių veiksmažodžių einančios formos, todėl postverbinė ju funk- cija yra labiausiai „užtemdyta“. 8. Su inesyvo kilmės žemaičių forma virsuo perficientyvines konstrukcijas sudaro ribotas kiekis puolimą ar staigią slinktį reiškiančių veiksmažodžių. Ši forma dažnu atveju sakinio veiksmą modifikuoja kartu kiekybės (reiškia judėjimo intensyvumą) ir krypties erdvėje (tiesiai į objektą) atžvilgiu, todėl nėra grynai gramatinis (veikslo funkcijos) rodiklis. Aiškiausiai postverbinė formos virsuo funkcija atsiskleidžia, kai ji eina po slinkties veiksmažodžių. Reikšdama staigų ko nors artėjimą tiesiai į pasa- kymo subjektą ji kartu reiškia ir slinkties veiksmo pabaigą. 9. Žodyne šios tarpinio veikslo rodiklio pareigas einančios formos pateiktinos su pažyma postv. atskirai nuo prieveiksmių. Geriausia jas, žinoma, būtų iškelti atskiru straipsniu. Siekiant, kad kuo daugiau perficientyvinių konstrukcijų būtų pateikiama vienoje vietoje, prie pagrindinių formų pagal galimybes reikėtų pateikti ir lokalinius variantus. Tarkime, LKŽ metodika neleidžia formų žėmė(n) ir žėmyn (žemyn) pateik- ti viename leksikografiniame straipsnyje, tačiau tikslinga (o tam yra, kaip parodėme, ir teorinio pagrindo) greta perficientyvų su sintetinio iliatyvo forma žėmė(n) pateikti 90 | ROLANDAS MIKULSKAS pavyzdžius su perifrastinio iliatyvo forma į žėmę (arba atvirkščiai, kaip čia buvo pa- daryta str. zémé). Panašiai greta konstrukcijų su postverbu žėmyn (žemyn) viename straipsnyje būtų galima pateikti ir pavyzdžius su ilgesniuoju jo variantu žėmynais (že- mynais), kaip tai daroma pateikiant prieveiksmius straipsnyje žėmas, -a. 1 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NYKIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais mirti PING, LG, KRrS,TrRS TL DR, GRSL, SD,VGR LNK SK SKD, TRKN, Pir STs, YL, TRK, AKM, VGR, MZK x2 sprogti KLVRZ, RDN, KRŠ DR, SKD, SD, TRK TrRK x 3 BRrs dveésti KRT, PLT KRrS SD x 2, KLVRZ, AKM berigtis TRK šlopti AKM kdrsinties Sts YL kandéti Sts (apie kailį) šalti ŽEML, MŽK, Pp KLVRZ x 2, TrRK Xx 3 TRK skėsti VKš, LŽ Sts eiti ‘slinkti’ VGR (apie asus), RDN (apie plaukus) POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 91 | LENTELES TESINYS Veiksmažodis Zémeén žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais šėrties Šts birti Ms (apie ašmenis) sirgti YL kristi SKD (apie galvas kare) galūoties SKD blogėti SKD 2 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (NAIKINIMO REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais šauti kaimyną KL, [žmogų] toki žaltį [žmogų] PLT, KAL, SD, žmogų [žmogų] [zmogy] ŽDx2, KRTYN, [Zmo- Sp, Įžmo- [žmogų] gu] ALs, gu]GD YL, [žmo- [žmogų] YL, gų] SD [žmogų] ZEML, tą žaltį TRK, [žmogų] Sk, bobą VŠK, tėvus Ps, komunistą PPL, vyrą KPR musti vaiką TRK, [zmogy] [zmogu] YL teva TRK, TRKN 92 | ROLANDAS MIKULSKAS 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė žėmyn žemyn Zémynais žemynais [daiktą] TRK, [žmo- gu] YL, mu- ses END (už)mūšti tą žmogų PING bengti [žmogu] save SD ŽEML, bobą TRK imti gyvybę [žmogui] SD karti [žmogų] Lc (žmo- gu] YL smaugti [žmogų] TRK [žmogų] TRK, [žmogų] Ms rakti šerną KRŠ pilti šauti" žmogpjovą žmogžudžius žudyti [ žmo- gų] YL kanoti [varna] PLT (su)lesti vištyčius Sts mūčyti senę VKS (nu)daūžti seniisius ZEML ganyti dobilus Sts javus PLNG POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 93 2 LENTELĖS TĘSINYS Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais spausti (apie spūstį (apie bažnyčioje) skausmą) SLNT Sts kulti linus Sts stinginti (apie speiga) Sts kirsti [žmogų] Sts pjauti (apie li- gą) SD 3 LENTELĖ. PASAKYMŲ SU PERFICIENTYVINĖMIS KONSTRUKCIJOMIS PREDIKATAI (ŠALINIMO (ATSKYRIMO) REIKŠMĖS VEIKSMAŽODŽIAI) Veiksmažodis žėmėn į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais imti skūrą YL, kryžių TRK, šlejerį KLK, kepurę KLK, ranką KLK, brangenybes VGR, lukštą Jpop, burokus AKN dulkeles PP vilkti(s) švarką JNŠ, [drabužius] VšK kinkyti arklį KLK, arklį ŽG, ku- meles KLVRŽ [arklį] TRS 94 | ROLANDAS MIKULSKAS 3 LENTELĖS TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais mesti [maistą] PLN, rūkymą lopą LNKV, Kkš alų KRČ kirsti medžius VŽ, galvą KRŠ galvą LK koją TRK galvą KL, koją TRK, galvą VB griduti(es) [nama] KRTN, [namus] YL numus STs, mokykla KLK, namuka SLC kirpti barzda Sp, uostus SD, [medžiagą] YL, medžiagą ŽG pjauti [javus] BDR, lazdyną koją KRG gipsą BDR, AKM kriaušę ŽG, kojas Vkš rauti linus KLVRŽ žoles KRš bulves KRTN, linus JDR linus KLP kasti bulbes SD bulbes TRK laužti ranką TRK krapštyti bites MSK (nu)plėšti svogūnų odą Č drėksti spuogą Vkš nėšti puodą KL POSTVERBŲ PROBLEMA LKŽ | 95 3 LENTELES TESINYS Veiksmažodis žėmėn žėmė į žėmę žėmyn žemyn žėmynais žemynais kelti puoda KL keptuvę LK [puoda] Sp maduti(s) žiedą TRK kelnes SAUK zekes GRSL rėdyti(s) [žmogų] TRK daryties Lkž Ms ‘rengtis’ valkstyti burnosus PLT lupti berzus AKM tepti medų Sts (nu)mesti viršaitį JDR ritinti seni RDN versti valdžią SkD SUTRUMPINIMAI LKA,, — Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, red. K. MORKUNAS, Vilnius: Mokslas, 1991. LKE- Lietuvių kalbos enciklopedija, red. V. AMBRAZAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽ,,,- Lietuvių kalbos žodynas 7, red. J. KRUOPAS, Vilnius: Mintis, 1966. LKZ,,, — Lietuvių kalbos žodynas 14, red. K. ULvYDAS, Vilnius: Mokslas, 1986. LKZ, — Lietuvių kalbos žodynas 19, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- tas, 1999. LKZ., — Lietuvių kalbos žodynas 20, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Trečiasis pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DAUJOTYTE, V. 2002: Pamatinis kultūros tekstas. Dvidešimi lietuvių kalbos žodyno tomų, sudarė J. Zabars- kaitė, Z. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 34—35. GIRDENIS, A. 1984: Stratifikacinis lietuvių kalbos veiksmažodžio morfologijos modelis. Kalbotyra 35(1), 25-30. GIRDENIS, A., KACIUSKIENE, G. 1986: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. Kalbotyra 37 (1), 21—27. GUDAVICIUS, A. 2000: Emolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. 96 | ROLANDAS MIKULSKAS LAIGONAITĖ, A. 1957: Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LiPARTE, E. 2000: Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių kalbos tarmėse. Acta Linguistica Lithuanica 43, 144—151. PAULAUSKIENĖ, A. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. Urvypas, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Rolandas Mikulskas Gauta 2003 04 22 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva