Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript

MICHAIl TARELKA Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Baltarusijos kultūros, kalbos ir literatūros tyrimų centras Tyrimų sritys: orientalistika ir slavistika. SERGEJUS TEMČINAS Lietuvių kalbos institutas Tyrimų sritys: slavistika ir baltistika. LIETUVIŠKAS UŽKEIKIMAS ARABŲ RAŠTU TOTORIŲ RANKRAŠTYJE Lietuviškas užkalbėjimas, užrašytas arabiškais rašmenimis totorių rankraštyje ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas pirmasis iki šiol žinomas lietuviškas rankraštinis tekstas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių užrašytas arabų raštu. Tekstas neseniai buvo identifikuotas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje parašytame chamail, kuris dabar saugomas privačioje kolekcijoje Minske. Anksčiau rankraštis buvo naudojamas Baltarusijos Pastovių mieste (ar miestuose), o galbūt ir Medilo mieste, netoli Lietuvos sienos. Lietuviškas tekstas – trumpas užkeikimas nuo gyvatės įkandimo. Autoriai jį skelbia lotyniška transliteracija (kartu pateikdami atitinkamo rankraščio fragmento nuotrauką) ir siūlo jo interpretaciją, pagrįstą tekstu panašiais lietuvių folkloro užkeikimais nuo gyvatės įkandimo. Lietuviškas užkeikimas, žinomas iš unikalaus totorių rankraščio, turėjo atsirasti maždaug tame pačiame Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos regione (kažkur tarp Dysnos, Tverečiaus, Mielagėnų ir Adutiškio Lietuvos pusėje bei Pastovių Baltarusijoje), kur, tikėtina, totoriai jį vėliau užrašė arabų raštu. RAKTINIAI ŽODŽIAI: Lietuvos totoriai, rankraščiai, lietuvių kalba, folkloras, užkeikimai. ESMINIAI ŽODŽIAI: Lietuvos totoriai, rankraščiai, lietuvių kalba, tautosaka, užkalbėjimai. Straipsniai / Articles 11 MICHAIL TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS ANOTACIJA Šiame straipsnyje aptariamas pirmasis žinomas arabiškais rašmenimis užrašytas tekstas. Jį užrašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai. Neseniai tekstas buvo aptiktas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios chamaile, šiuo metu saugomame privačioje kolekcijoje Minske. Rankraštis anksčiau buvo naudojamas Pastovio arba Medilo miestų regione Baltarusijoje, esančiuose visai netoli Lietuvos sienos. Lietuviškas tekstas – tai trumpas užkalbėjimas nuo gyvatės įgelimo. Autoriai tekstą užrašė lotyniškais rašmenimis (kartu pateikdami atitinkamą rankraščio fragmento kopiją) bei pasiūlė jo interpretaciją, paremtą panašiais lietuvių liaudies užkalbėjimais. Lietuviškas užkalbėjimas totoriškame rankraštyje greičiausiai bus kilęs iš beveik to paties Lietuvos rytų ir Baltarusijos vakarų regiono (maždaug tarp Dysnos, Tverečiaus, Mielagėnų, Adutiškio gyvenviečių Lietuvoje ir Pastovio gyvenvietės Baltarusijoje), kur vėliau jį ir užrašė totoriai, naudodami arabiškus rašmenis. ĮVADINĖS PASTABOS Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (dabartinės Baltarusijos, Lietuvos ir rytinio Lenkijos Palenkės regiono) totorių sukurtas rankraštinis paveldas yra mokslinių tyrimų objektas nuo XIXth amžiaus. Vis dėlto šie tyrimai tebėra pradiniame etape, nes tyrėjai nuolat aptinka vis naujų rankraščių. Iki šiol žinoma daugiau kaip 300 totorių rankraščių, parašytų nuo XVIth a. pabaigos iki XXI a. pradžios, saugomų kai kuriose Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ukrainos ir Latvijos valstybinėse bibliotekose bei muziejuose, taip pat daugelyje privačių kolekcijų Baltarusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Totorių rankraščių tradicija yra daugiakalbė: joje yra tekstų slavų kalbomis (baltarusių, lenkų ir kai kuriuose vėlyvuosiuose rankraščiuose – rusų), arabų kalba ir kai kuriomis tiurkų kalbomis; visi šie tekstai, įskaitant slavų kalbų tekstus, užrašyti arabų rašmenimis. Kadangi daug totorių rankraščių mokslininkams tebėra visiškai nežinomi, visai įmanoma, kad ateityje bus aptikta tekstų ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, persų, ukrainiečių ar lietuvių. Pati tikimybė, kad kai kuriuose totorių rankraščiuose esama lietuvių kalba arabų rašmenimis parašytų tekstų, atrodo gana reali, nes XVI–XVIIth a. lietuvių ir baltarusių etninė riba driekėsi toliau į pietus ir rytus, nei dabar. XIV–XVIth a. etninės ir kalbinės lietuvių žemių rytinės ribos ėjo ne tik apytikriai per dabartines Baltarusijos gyvenvietes Gardiną, Ščiučiną, Naugarduką, Valožiną, Smorgonę, Pastovį, Breslaują ir Drują, už kurių į rytus buvo daug lietuvių gyvenviečių, bet ir apėmė kai kurias slavų gyvenvietes į vakarus nuo šios linijos (Гаулас 1988; Zinkevičius 1993: 31–39; Gaučas 2004: 8–20). Vadinasi, daug totorių gyvenviečių turėjo 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript būti vietovėse, kuriose vyravo lietuviška arba bent mišri lietuvių ir baltarusių etninė bei kalbinė aplinka. 1611 m. Lietuvos jėzuitų provincijolo generaliniam vyresniajam Klaudijui Akvavivai adresuotame memoriale aiškiai teigiama, kad vietos musulmonai mokėjo kalbėti lenkiškai, rusiškai (iš tikrųjų – rusėniškai) ir lietuviškai (Lebedys 1976: 217). Totorių rankraščiai skiriasi turiniu ir praktine paskirtimi: tai Korano nuorašai, tafsirai1, kitabai2, chamailai3 ir kt. Kai kuriuose chamailuose yra užkalbėjimų, paprastai susidedančių iš nurodymo ir tikro apotropėjinio teksto. Nurodymas paprastai rašomas slavų kalba (baltarusių, lenkų arba rečiau rusų), o apotropėjinis tekstas labai dažnai būna arabų kalba, kuri buvo ir tebėra sakralinė islamo kalba. Tai gali būti Korano citata arba musulmoniška religinė formulė. Kartais apotropėjinis tekstas būna tiurkų arba slavų kalba4; kartais tai gali būti prasmės neturintis arabų rašmenų rinkinys arba tiesiog abrakadabra. Kai kurie abrakadabros tekstai primena arabų kalbą (yra pseudoarabiški) ar net lotynų kalbą (yra pseudolotyniški). Mūsų dėmesį patraukė vienas užkalbėjimas nuo gyvatės (angies ar žalčio)5 įkandimų, nes atrodė, kad jis parašytas lietuviškai, ir iš tiesų taip pasirodė. LIETUVIŠKAS UŽKEIKIMAS ARABŲ RAŠMENIMIS IR JO FOLKLORINIAI ATITIKMENYS Tekstas užrašytas 37b puslapyje, chamail rankraštyje, kuris dabar saugomas privačioje kolekcijoje Minske. Rankraštį be viršelio sudaro 44 lapai, kurių matmenys 175 × 110 mm. Deja, rankraštyje nėra kolofono. Popieriuje nėra vandenženklio, tačiau yra antspaudas su erelio atvaizdu ir tokiu tekstu: Кн[язя] Паске[вича] („pagaminta kunigaikščio Paskievičiaus“) (5a lape ir kt.). Todėl jis negali būti ankstesnis nei 1872 m. – tais metais Dobrush mieste (dabar Baltarusijoje) pradėjo veikti kunigaikščiui Paskievičiui priklausęs popieriaus fabrikas. Rankr- 1 Iš arabų kalbos تفسير [tafsīr] – „komentaras“. Tai Korano tekstas arabų kalba su komentaru arba vertimu į kitą (tiurkų, lenkų, baltarusių) kalbą. 2 Iš arabų kalbos كتاب [kitāb] – „knyga“. Tai komentarų apie kai kuriuos Korano fragmentus, didaktinių pasakojimų ir kt. rinkinys baltarusių arba lenkų kalba. 3 Iš arabų kalbos حمائل [ḥamā’il] – „amuletai“. Tai daugiausia arabų kalba surašytų maldų rinkinys su kai kuriais komentarais baltarusių arba lenkų kalba, papildytas kalendoriniais, astrologiniais ir kitais tekstais. 4 Totorių rankraščių užkeikimų slavų kalbomis pavyzdžių žr. (Сынкова 2012). 5 Akivaizdu, kad žaltys laikomas nuodingu, kaip ir angis. Verta paminėti, kad lietuvių tautosakoje ir šnekamojoje tradicijoje bet kurią nuodingą gyvatę galima vadinti žalčiu, o bet kurį žaltį – tiesiog gyvate (Dundulienė 2005: 13). Straipsniai / Articles 13 MICHAIL TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS rašraštis, rašytas XIX a. pab.th–XX a. pr.th, vėliau buvo naudojamas Pastavyje ir galbūt Myadzyelyje, visai netoli Lietuvos sienos. Užkeikimą lydi nurodymas slavų kalba: bāb6 ’i ṭo ṭože z̄āmāwālać hāziná ’ili ’užā pred z̄aḥodām ṣloncā ’i duc nā pūḥlinu „Skyrius [prasideda], kurį taip pat reikia ištarti prieš angį arba žaltį7 prieš saulėlydį ir [reikia] pūsti į gumbą“. Toliau pateikiamas lietuviškas apotropėjinis tekstas: žemā žimā ’abriwā pęktibā z̄āmān gūs ʒewā geribā. Lietuviškas tekstas išskirtas linija virš jo. Yra gana panašus lietuviškas užkeikimas nuo gyvatės įkandimo: Žemė žemybė, ‘Oh, earth, great earth, Dangaus gėrybė, O, dangaus gėrybe, Tavo piktybi, tavo piktybe, Tava piktybi tavo piktybe Ažumuž Dieva galybė! bus sunaikinta Dievo galybe“ – Ataduok gėrybę – – Grąžink gėrybę – Žmogaus baltybė. žmogaus baltumas [pvz., sveika odos spalva] (Vaitkevičienė 2008: 217, nr 280; taip pat plg. nr 279). Totorių rankraštyje iš esmės pateikiamas tas pats tekstas, tik trumpesnis – jame nėra 2 ir 4 eilučių bei dviejų baigiamųjų eilučių. Žinomi ir trumpesni tokio pobūdžio tekstai, plg.: Žemė žemybė, tavo piktybė, mano Dievas duos man gerybi, Amen. „O, žeme, didžioji žeme, tavo piktybė, mano Dievas duos man [Savo] gėrybę. Amen“ (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 277). 6 Arabų باب [bāb] „skyrius“. 7 Ankstesnis rankraščio tekstas yra dar vienas užkalbėjimas nuo gyvačių įkandimų (slavų kalba). 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Lietuviškas užkalbėjimas arabų rašmenimis iš totorių rankraščio Aukščiau pateiktas folklorinis užkalbėjimas yra artimiausias (nors ne visiškai tapatus) paralelinis tekstas totorių rankraštyje rastajam, kurį mums pavyko nustatyti. TEKSTO IR KALBOS INTERPRETACIJA Šios lietuviškos paralelės leidžia taip interpretuoti totorių rankraštyje esantį lietuvišką užkalbėjimą: žemā žimā ’abriwā pęktibā zāmān gūṣ ӡewā geribā *Žemė žemybė, tavą piktybą ažumuž Dzieva gerybą! „O, žeme, didžioji žeme, tavo piktybę sunaikins Dievo galia!“ Tiksli kalbinė interpretacija neįmanoma, nes arabų rašmenimis užrašytame lietuviškame užkalbėjime neįmanoma atskirti fonetiškai ir semantiškai panašių tarmiškų formų piktybą ir piktybę ar net gerybą, gerybą, gerybę ir gerybę. Šiame kontekste visos jos vienodai galimos. Tarp tikrojo teksto ir siūlomos jo interpretacijos esama bent dviejų esminių neatitikimų: 1) žimā ’abriwā ≈ žemybę, tavą „didžioji žeme, tavo“; 2) zāmān gūṣ ≈ ažumuš „[jis] nužudys“. Juos sunku paaiškinti. Gali būti, kad tai tėra tekstinio iškraipymo, atsiradusio vykstant tam tikrai (nebūtinai labai ilgai) teksto perdavai, padarinys. Vis dėlto negalima visiškai atmesti ir kitokios interpretacijos galimybės. Pavyzdžiui, žimā ’abriwā pęktibā galėtų būti alternatyviai suprantama kaip žemė, per tavą piktybę „O, žeme, dėl tavo piktumo“, plg. per tavo piktybę „dėl tavo piktumo“ tekstiniu požiūriu panašiame lietuviškame užkalbėjime (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 278). Arba skaitinys ’abriwā kažkiek primena lietuvių kalbos žodį bjaurybė „bjaurybė, rupūžė“, kuris gana dažnas lietuviškuose užkalbėjimuose nuo gyvačių įkandimų8, tačiau lietuvių tradicijoje nežinoma daugiau ar mažiau aiškių tekstinių paralelių nagrinėjamam tekstui, kuriose būtų šis žodis. Skaitinį zāmān gūṣ taip pat galima suprasti kaip iškraipytą seką man duos „(jis) man duos“, plg. toliau pateikiamus pavyzdžius iš dviejų tekstiniu požiūriu panašių 8 Lietuviškuose užkalbėjimuose dažnai vartojama ištisa abstrakčiųjų daiktavardžių grupė su priesaga -ybė: žemybė „didžioji žemė“, gerybė „gerumas“, piktybė „piktumas“, galybė „galia“, balfybė „baltumas“, bjaurybė „bjaurybė, rupūžė“ ir kt. (plg. Завьялова 2006: 87). Straipsniai / Articles 15 MICHAIL TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS Lietuviški užkalbėjimai: mano Dievas duos man gerybę „Mano Dievas duos man [savo] gerumą“ ir Dievas duos man savo gerybę „Dievas duos man savo gerumą“ (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 277 ir 278). Šis aiškinimas kelia naują problemą, nes reikia vardininko vienaskaitos formos Dievas, o ne kilmininko vienaskaitos formos Dievo, kuri iš tiesų pateikta tekste (tarmine forma zewā). Arba galima kelti hipotezę, kad šiame totorių lietuviškame užkalbėjime skaitoma man bus „[tai] man bus [duota]“; tokiu atveju reikia žodžio Dievas „Dievas“ kilmininko vienaskaitos forma, kaip tik tokia, kokia pateikta tekste, tačiau ši seka nežinoma iš tekstiniu požiūriu panašių lietuviškų užkalbėjimų. Abiem atvejais lieka nepaaiškintas pradinis sekos žāmān gūṣ segmentas žā. Nepaisant šių nedidelių problemų, totorių lietuviško užkalbėjimo tekstinis tipas ir bendra prasmė yra gana aiškūs. Aukščiau kaip paralelės totorių rankraštyje aptiktam užkalbėjimui cituoti lietuviški užkalbėjimai užrašyti Ignalinos ir Utenos rajonuose (rytinėje Lietuvos dalyje), visai netoli Pastovių gyvenvietės (Baltarusijoje), kur tas pats totorių rankraštis buvo naudojamas bent kurį laiką. Visais atvejais balsiai [e] ir [i], kurie lietuvių kalbos tarime gana ryškiai skiriasi, abiem atvejais įvairiai transkribuojami arabų kalbos diakritiniais balsių ženklais, žyminčiais [e] ir [i], plg.: žemā žimā – *Žeme žemybe; peḳtibā – *pḳtybą. Tai gali būti nedideli tekstinio iškraipymo padariniai, atsiradę dėl specifinio slaviško (baltarusių) tarimo, kuriam būdingas reguliariai nekirčiuotuose skiemenyse vykstantis balsių redukavimas (ir neutralizacija). Jei taip iš tiesų yra, tokio tipo iškraipymas turėjo atsirasti vėliau, jį padarius slaviškai kalbančiam perrašinėtojui, menkai arba visai nemokančiam lietuvių kalbos9. Tokiu atveju tekstas turėjo būti perduodamas perrašinėjant. Totorių lietuviško užkalbėjimo kalbą galima apibūdinti kaip tarmę, aiškiai besiskiriančią nuo bendrinės lietuvių kalbos. Galima nurodyti bent du tarmės požymius: a) Pietų ir rytų lietuvių kalboms būdinga priebalsių t(v)′, d(v)′ → c(v)′, dz(v)′ palatalizacija prieš priešakinės eilės i tipo balsius, pavyzdžiui, vadinamasis dzūkavimas (Zinkevičius 1966: 518, žemėlapis nr 73), plg. zewā – *Dzieva (ne *Dieva); b) Centrinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje vyrų giminės daiktavardžių, turinčių -as galūnę, nekirčiuota vardininko vienaskaitos galūnė -a atitinka bendrinės kalbos vardininko vienaskaitos galūnę -o (Zinkevičius 1966: 477, žemėlapis nr 32), plg. zewā – *Dzieva (ne *Dzievo). 9 Tiesa, rašydami ar perrašydami slaviškus (baltarusių ar lenkų) tekstus arabų rašmenimis, totorių raštininkai paprastai nesusidurdavo su panašiais sunkumais žymėdami balsius [e] ir [i], tačiau taip buvo todėl, kad jie galėjo kontroliuoti tekstą puikiai jį suprasdami. Situacija turėjo būti visai kitokia, kai jiems tekdavo dirbti su tekstu kalba, kurios jie negalėjo lengvai suprasti. 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript Pažymėtina, kad skaitinys peḳtibā nebūtinai atspindi tokį patį palatalizacijos rezultatą (*peḳčibā), kokio būtų galima tikėtis kaip paralelės zewā – *Dzieva (o ne *Dieva). Arabiška raidė Tā’ (ت), vartota trečiajam peḳtibā priebalsiui žymėti, paprastai perteikia palatalizuotą [tʲ] (veliariniam [t] žymėti yra kita raidė), bet kartais žymi ir garso kaitos [tʲ] → [cʲ] rezultatą (Антонович 1968: 256, 258). Taigi neatmestina, kad peḳtibā ta pati arabiška raidė žymi [cʲ], pavyzdžiui, lietuvių kalbos džūkavimas rezultatą. Arabiškos raidės Tā’ vartojimas [tʲ] ir jo pakaitalui [cʲ] žymėti būdingas arabiškuoju raštu parašytiems baltarusių tekstams vietiniuose totorių rankraščiuose XVIIth a., sporadiškai pasitaiko XVIIIth a. ir XIXth a. tampa itin retas (Антонович 1968: 250–261). Jei leistume paralelę tarp arabiškuoju raštu parašytų baltarusių ir lietuvių tekstų, hipotetinį lietuviško užkalbėjimo arabiškuoju raštu protografą (dabar žinomą iš XIXth a. rankraščio) būtų galima datuoti XVIIth a. Tokiu atveju skaitinį zewā – *Dzieva būtų galima geriau paaiškinti vėlesne ortografijos modernizacija (jei sutiksime, kad raštininkui natūralu rašyti sistemiška ortografija, nuosekliai perteikiančia lietuvių kalbos džūkavimas)10. Teoriškai būtų galima kelti hipotezę, kad minėti du fonetiniai požymiai iš pradžių nebuvo perteikti lietuviškame tekste, parašytame arabiškuoju raštu, o tėra vėlesnių pakeitimų, kuriuos įvedė baltarusiškai kalbantis totorius raštininkas, rezultatas, nes baltarusių kalboje esama gana panašių fonetinių reiškinių – tsekannie/dzekannie ir akannie. Tačiau nėra jokio tikro pagrindo postuluoti vėlesnius požymių, kurie visiškai dera lietuviškame tekste, pakeitimus (plg. Ockhamo skustuvo principą). Dviejų tarmių požymių, aiškiai atsispindinčių totorių lietuviškame užkalbėjime, fonetinės izoglosės persidengia gana nedidelėje Lietuvos rytinės dalies teritorijoje – tarp Kaltanėnų, Mielagėnų, Tverečiaus, Dysnos ir Adutiškio gyvenviečių (jos išsidėsčiusios palei rytinį Lietuvos Ignalinos ir Švenčionių rajonų sienos ruožą), pavyzdžiui, netoli Baltarusijos gyvenvietės Pastavų, kur kurį laiką buvo naudojamas rankraštis su lietuvišku užkalbėjimu. Reikėtų prisiminti, kad 1920–1939 m. etniniai lietuviai aplink Baltarusijos gyvenvietes Pastavus, Hruzdaw, Kamai, Lyntupy ir Zhukoini sudarė apie 10% visų vietos gyventojų (Zinkevičius 1993: 178–179). 10 Ši prielaida nėra būtina, nes net profesionaliuose folkloro užrašuose džūkavimas kartais perteikiamas nenuosekliai: plg., pavyzdžiui, tame pačiame lietuviškame užkalbėjime, kurį V. Mansikka ir A. Bielinis užrašė netoli Alytaus, pietinėje Lietuvos dalyje, esančias lygiagrečias formas Dzievo (du kartus) ir Dievo (du kartus) (Vaitkevičienė 2008: 454, nr 1057). Straipsniai / Articles 17 MICHAIŁ TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS Visiškai aišku, kad lietuviškas užkalbėjimas rankraštyje chamail iš pradžių buvo užrašytas arabiškuoju raštu vietovėje, kur vietos totoriams buvo prieinami lietuviški užkalbėjimai (o tiesioginis jų šaltinis – lietuvių gyventojai). Galima daryti išvadą, kad jis turėjo atsirasti maždaug tame pačiame Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos regione, kuriame šis totorių rankraštis cirkuliavo. Nors tiksli rankraščio kilmės vieta nežinoma, šis geografinis sutapimas leidžia manyti, kad veikiausiai tai buvo tas pats regionas, kuriame totoriai pirmą kartą užrašė lietuvišką užkalbėjimą arabiškuoju raštu (hipotetinis XVIIth a. originalas) ir kuriame atsirado išlikusi jo kopija, datuojama XIXth a. pabaiga–XXth a. pradžia (vėliau ji taip pat buvo naudojama). TARPKULTŪRINIS KONTEKSTAS Užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo dažnai aptinkami chamails, tačiau kituose rankraščiuose esama apotropėjinių tekstų ir kitomis nei lietuvių kalbomis. Aukščiau paskelbtas tekstas yra unikalus ir žinomas iš vienintelio rankraščio (nėra kitų kopijų, su kuriomis jį būtų galima palyginti), todėl jo tiksli tekstinė ir lingvistinė interpretacija natūraliai yra gana sudėtinga. Vis dėlto jis atskleidžia intriguojantį ir anksčiau nežinotą (nors ir ne visai netikėtą) kultūros reiškinį: buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių arabiškuoju raštu parašytą lietuvišką tekstą. Užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo sudaro didžiausią lietuvių tautosakos užkalbėjimų grupę11, be to, jie užima svarbią vietą ir baltarusių tautosakoje (Завьялова 2006: 161). Tai galima laikyti regioniniu požymiu (tikėtina, susijusiu su baltiškuoju substratu baltarusių kalboje), ryškiai kontrastuojančiu su rusų tautosaka, kurioje užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo pasitaiko daug rečiau (Завьялова 2000: 197). Galbūt nėra labai netikėta totorių rankraštyje aptikti būtent tokio pobūdžio lietuvišką užkalbėjimą. Lietuviško užkalbėjimo buvimas totorių rankraštyje nebūtinai reiškia, kad totorius raštininkas, iš pradžių užrašęs tekstą arabiškuoju raštu, gerai mokėjo lietuvių kalbą – jis galėjo daugiau ar mažiau mechaniškai užrašyti tekstą, kurį jam padiktavo kitas asmuo. Gerai žinoma, kad užkalbėjimai dažnai laikyti veiksmingesniais, kai būdavo tariami daugiau ar mažiau „egzotiška“ kalba ir (arba) juos tardavo „egzotiškos“ religinės ar kultūrinės aplinkos žmogus. Tai, pavyzdžiui, galėtų paaiškinti kelių karelų-vepsų užkalbėjimų buvimą (kartu su instrukcijomis rusų kalba, taigi, 11 Būtent šis faktas rodo, kokį nepaprastai svarbų vaidmenį gyvatė atliko tradiciniuose lietuvių tikėjimuose (Dundulienė 2005). 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript skirti rusakalbiams skaitytojams), kurie buvo užrašyti kartu su daugybe rusiškų užkalbėjimų Oloneco rankraštyje, datuojamame XVIIth a. antruoju ketvirčiu (Топорков 2010: 46–54, 286–310). Kai kurie lietuvių užkalbėtojai užkalbėjimus užrašydavo keliomis kalbomis – lietuvių, lenkų ir rusų; lietuvių tradicijoje taip pat žinomi reti užkalbėjimai lotynų, latvių ir vokiečių kalbomis (Vaitkevičienė 2008: 17–21, 53, 611–710). Įdomu pažymėti, kad XXth a. pradžioje V. Mansikka Švenčionyse (rytinėje Lietuvos dalyje) užrašė vieną arabų kalba ištartą užkalbėjimą: A uzi-i bie-la-hi-i bez me-la-hi ra-cha-li-ra-chim (Mansikka 1929: 27, 1 past.). Tai iškraipyta garsiosios musulmonų formulės versija: ’a‘ūzu billahi min aš-šayṭāni-r-rajīm bismi-llahi-r-raḥmāni-r-raḥīm „Ieškau apsaugos pas Allahą nuo velnio; Allah vardu, gailestingiausiojo, maloningiausiojo“, kurią galima rasti daugybėje chamails ir rečiau kitabs (žr., pavyzdžiui: Jankowski, Łapicz 2000: 110). Deja, V. Mansikka nenurodė, ar arabų kalbos „užkalbėjimą“ jis išgirdo iš krikščionio, ar iš vietos totoriaus. Antrasis variantas visai tikėtinas, nes tuo metu Švenčionyse gyveno totorių bendruomenė. Švenčionyse yra mizar (musulmonų kapinės) (Buinovska 2014: 11). Žinoma, kad XXth a. pradžioje Švenčionių apskrityje buvo naudojamas bent vienas totorių rankraštis (Aleksandro Chasenevičiaus 1868 m. Kitabas) (Мишкинене, Намавичюте, Покровская 2005: 62–64). Vis dėlto Švenčionyse užrašytas arabų kalbos „užkalbėjimas“ iškraipytas tiek, kad tai sunkiai suderinama su galima jo totoriška kilme, nes galima tikėtis, kad kiekvienas totorius, nepaisant raštingumo ir išsilavinimo lygio, bent jau gerai žino basmala (žodžius bismi-llahi-r-raḥmāni-r-raḥīm „Allah vardu, gailestingiausiojo, maloningiausiojo“, kuriais prasideda čia aptariamo arabiško teksto antroji dalis) ir nedarytų tokių klaidų, kokių esama V. Mansikkos užrašyto „užkalbėjimo“ sekoje bez me-la-hi ra-cha-li-ra-chim. Labiau tikėtina, kad tekstas užrašytas iš krikščionio (lietuviškai ar slaviškai kalbančio žmogaus), kuris arabišką formulę buvo išmokęs iš vietos totoriaus. Jei iš tiesų taip ir buvo, Švenčionys yra dar viena vietovė, kurioje vyko abipusiai krikščionių ir musulmonų mainai tikrais ar įsivaizduojamais užkalbėjimais. Tai netoli Dysnos, Tverečiaus, Mielagėnų ir Adutiškio gyvenviečių Lietuvoje bei Pastovių Baltarusijoje – ten pirmiausia lietuviškoje aplinkoje atsirado iš totorių rankraščio žinomas lietuviškas užkalbėjimas, vėliau jis buvo perrašytas arabišku raštu totorių chamail, o dar vėliau naudotas išlikusiame nuoraše. Mūsų tyrimas parodė, kad labiausiai tikėtina tokio pobūdžio tarpkultūrinių mainų vietovė – rytų Lietuva ir vakarų Baltarusija. Tai Straipsniai / Articles 19 MICHAĪL TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS gerai žinoma lietuvių ir rytų slavų kontaktų zona, reikšminga ir lietuvių užkalbėjimų folkloro tradicijai (Vaitkevičienė 2008: 19). Aukščiau paskelbti rankraščio tekstai arabišku raštu – ir lietuviškas užkalbėjimas, ir jo slaviška instrukcija – transliteruoti lotyniškais rašmenimis pagal toliau pateikiamas taisykles. Lietuviškame užkalbėjime ir jo slaviškoje įžangoje vartotų arabų abėcėlės raidžių (įskaitant papildomas iraniečių ir turkų sukurtas raides) transliteracijos lentelė Raidė | Transliteracijos ženklas | Raidė | Transliteracijos ženklas | ا | ’ | ظ | ż | ب | b | غ | ġ | پ | p | ق | ḳ | ت | t | ل | l | ح | ḥ | م | m | د | d | ن | n | ر | r | ه | h | ژ | ž | و | w | ص | ṣ | ي | j | ط | ṭ Totorių slaviškuose (baltarusių ir lenkų) tekstuose vartotų papildomų raidžių transliteracija ڭ | 3 | ص | c | Balsių diakritinių ženklų transliteracija | fatha | e | fatha + alif | ā | damma | u | damma + waw | ū | kasra | i | kasra + ya | ī | waw + fatha | o 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript LITERATŪRA Buinovska Fatima 2014: Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės ir kapinės. Vilnius: Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenė. Dundulienė Pranė 2005: Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė–1939 m. Istorinė-geografinė analizė. Vilnius: Inforastras. Jankowski Henryk, Łapicz Czesław 2000: Klucz do raju. Księga Tatarów litewsko-polskich z XVIII wieku. Warszawa: Wydawnictwo Akademickie DIALOG. Lebedys Jurgis 1976: Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. Vilnius: Mokslas. Mansikka Viljo 1929: Litauische zaubersprüche. Helsinki: Academia Scientiarum Fennica (Folklore Fellows Communications, vol. 87). Vaitkevičienė Daiva (ed.) 2008: Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija: Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija (su 75 žemėlapiais). Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Антонович А. К. 1968: Белорусские тексты, писанные арабским письмом, и их графико-орфографическая система. Вильнюс: Вильнюсский государственный университет. Гаучас Пятрас 1988: К вопросу о восточных и южных границах литовской этнической территории в Средневековье. – Балто-славянские исследования 1986: сборник научных трудов. Москва: Наука, 195–213. Завьялова М. В. 2000: Модель мира в литовских и русских заговорах «от змеи» (сопоставительный анализ). – Балто-славянские исследования 1998–1999: сборник научных трудов, вып. 14. Москва: Индрик, 197–238. Завьялова М. В. 2006: Балто-славянский заговорный текст: Лингвистический анализ и модель мира. Москва: Наука, 2006. Мишкнене Галина, Намавичюте Сигита, Покровская Екатерина 2005: Каталог арабскоалфавитных рукописей литовских татар. Вильнюс: Издательство Вильнюсского университета. Сынкова Ірына 2012: Хрысціянскія матывы ў знахарскіх замовах беларускіх мусульман. – Dialog chrześcijańsko-muzułmański. Klucz do wspólnej przyszłości / pod red. M. Lewickiej i Cz. Łapicza. Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 249–257. Straipsniai / Articles 21 MICHAIЛ TARELKA, SERGEJUS TEMČINAS Топорков А. Л. 2010: Русские заговоры из рукописных источников XVII–первой половины XIX в. / Составление, подготовка текстов, статьи и комментарии А. Л. Топоркова. Москва: Индрик. Lietuviškas užkalbėjimas, užrašytas arabiškais rašmenimis totorių rankraštyje SANTRAUKA Straipsnyje aptariamas unikalus lietuvių kalba arabiškais rašmenimis rašytas rankraštinis tekstas, neseniai aptiktas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenančių totorių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rašytame chamaile (maldaknygėje). Netoli dabartinių Lietuvos sienų esančiame baltarusiškame Pastovio arba Medilo miestų regione kadaise gyvavęs rankraštis dabar saugomas privačioje kolekcijoje Baltarusijoje. Jame arabiškais rašmenimis surašytas lietuviškas užkalbėjimas, naudojamas gyvatei įkandus. Straipsnyje publikuojama šio teksto lotyniškoji transliteracija kartu su rankraščio atitinkamo fragmento nuotrauka, pateikiama jo interpretacija, atlikta pasitelkus originalius panašaus turinio tos pačios paskirties lietuviškus užkalbėjimus. Išanalizavus totoriškame rankraštyje surašytą lietuvišką užkalbėjimą paaiškėjo, kad jis yra kilęs daugmaž iš to paties regiono Lietuvos rytuose ir Baltarusijos vakaruose (tarp Kaltanėnų, Mielagėnų, Tverečiaus, Dysnos, Adutiškio Lietuvoje ir Pastovių ar Medilo Baltarusijoje), kuriame ir buvo totorių užrašytas arabu rašmenimis. Gauta 2014 m. rugsėjo 4 d. МИХАИЛ ТАРЭЛКА Мінск, 220047, вул. Ілімская 21, кв. 95, Беларусь [email protected] SERGEJUS TEMČINAS Petro Vile išio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXI