S aipsniai / A icles 105
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: mo osin aksė, ipologija,
alen ingumas, seman ika.
ŽMOGAUS TAPATYBĖS
KONCEPTAS PAGAL
TAPATUS, -I IR JO VEDINIUS
DABARTINĖS LIETUVIŲ
KALBOS PUBLICISTIKOJE
Concep o Human Iden i y on he Basis o
apa us, -i and I s De i a i es in Con empo a y
Li huanian Opinion Jou nalism
ANO AcI jA
Šio s aipsnio objek as – žmogaus apa ybė būd a džio apa us, -i, jo eiksmažodinių i
daik a a dinių edinių pag indu. S uk ū inis požiū is į eikšmę čia de inamas su kogni y-
iniu. Remian is Daba inės lie u ių kalbos eks yno ( oliau – DLKT) publicis ikos medžiaga,
kalbama apie ai, koks y a žmogaus apa ybės koncep as. Ty imas pa odė, kad pagal ap a-
iamųjų žodžių alen inius ak an us i p edika us, ku ių ak an ais jie pa ys eina, žmogaus
apa ybė – ai sa i a asmens isuma, nuo gimimo jaučiama, su okiama i (a ba) ku iama
pagal dualumą: kaip a imas žmogaus a pusa io san ykis su dalinėmis – p igim ine esp.
nep igim ine, die iškąja esp. žemiškosiomis – apa ybėmis. Laiko a ž ilgiu p igim inė a-
pa ybė y a pas o esnė už nep igim inę. Kin amumas susijęs su aiška ski ingomis y a apa-
us esp. apa in i(s) o momis.
ESMINIAI ŽODŽIAI: būd a dis apa us, -i, edinys, koncep as, s uk ū inė seman ika.
AN NO A IO N
The a icle cen es on human iden i y based on he adjec i e apa us, -i, i s e bal and
nominal de i a i es. I combines he s uc u al app oach owa ds meaning wi h he cogni-
i e one. By e e ing o he da a o opinion jou nalism kep in he Co pus o Con empo a y
Li huanian Language (CCLL), he a icle elabo a es on he concep o human iden i y. The
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
106 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
s udy e ealed ha based on he alency ac an s o he wo ds unde discussion and he
p edica es whose ac an s hey hemsel es a e, human iden i y is a peculia en i e y o he
pe son which is sensed, pe cei ed and/o c ea ed on he basis o duali y igh om bi h:
as he pe son’s close ela ionship wi h he pa ial – inhe en o non-inhe en , hea enly
o ea hly – iden i y. F om a empo al pe spec i e, inhe en iden i y is mo e s able han
non-inhe en . Va iabili y is associa ed wi h exp ession by di e en o ms o y a apa us and
apa in i(s).
KEYWORDS: adjec i e apa us, de i a i e, concep , s uc u al seman ics.
1. ĮVADAS. TEORINĖS NUOSTATOS
Pas a ąjį dešim me į madinga kalbė i apie apa ybę. Ši ema y inė a is o-
ioso iniu, sociologiniu, iloso iniu, socialiniu, kul ū iniu i ki ais aspek ais ne-
mažo bū io lie u ių au o ių, ku iuos isus čia suminė i bū ų keblu i galiausiai
nė a ikslo (in e alia Mo kūnienė, sud., 2012; Ma ony ė, Mo ke ičius 2013;
Ruba ičius 2014; G igas 2016 i gausiai en ci uojama li e a ū a). Pas a aisiais
me ais apa ybė sulaukė i kalbininkų dėmesio: ji y a nag inė a socioling is iniu
(Ramonienė, ed., 2016), e noling is iniu (Ru ko ska, Sme ona, Sme onienė
2017) aspek ais.
Romualdas G igas sako, kad „sa e [...] aš galiu pažin i, su ok i ik bend au-
damas su sa o a imaisiais, bend aamžiais, bend ada biais, apsk i ai su mane
supančiu pasauliu. [...] Taip es i i su au a. [...] Ji užgims a, o muojasi, įsi i -
ina, deg aduoja i išnyks a ik san ykyje su „ki u“ (G igas 2016: 18). A ba, kaip
2005 m. spalio mėnesį ašy a in e ne iniame be na dinai.l puslapyje1, „ apa ybę
lemia ne ien ai, kaip su oki sa e, ačiau i ai, kaip a e su okia ki i. Tapa y-
bė y a daugiab iaunė i sudė inga. Kažkas y a su o mula ęs, kad u ime kele ą
apa ybės sluoksnių – esame a si s ogūnai“.
Išnag inėję aš uonių e ybių pa adinimų seman iką emdamiesi kogni y-
inės e noling is ikos p incipais, K is ina Ru ko ska, Ma ius Sme ona i I e-
na Sme onienė (2017) leidžia „susipažin i“ su lie u io apa ybe. Monog a ijos
au o iai, pagal Je zio Ba miskio i jo komandos išg ynin ą kalbinio pasaulio
aizdo me odologiją (p. 29–35) išanaliza ę koncep us UGNIS, VANDUO, NAMAI, šEI-
MA, DARBAS, EUROpA, LAISVė i GARBė, p iėjo p ie iš ados, kad „hie a chinę s uk-
ū ą u inčios koncep o s e os ap ikimas i išsky imas ka u p isideda p ie sa ęs
kaip indi ido apibūdinimo i su okimo, o pe indi idą – i isos e ninės g upės
sa i aiškos“ (p. 260). Paaiškėjo, kad jų ap a os kin ančios lie u iškos e ybės
1 Ci uojama pagal Daba inės lie u ių kalbos eks yne eikiamą publicis ikos medžiagą.
S aipsniai / A icles 107
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
labai susijusios su e niškumu, senąja bal iška kul ū a, „o ai sie ina su aukš u sa-
imonės e inimu, kalbos b anginimu, meilės ė ynei aiška“ (p. 259).
Lo e a Vilkienė, apa ybę ak uodama kaip nuola ines indi ido sa i okos
paieškas i sa ikū os p ocesus (Ramonienė, ed., 2016: 135, da plg. en ci uo-
jamą li e a ū ą), nag inėja s e u gy enančių lie u ių, lie u ių kilmės asmenų
i emig an ų e ninės, kalbinės i kul ū inės apa ybės klausimus, lie u ių kalbos
i emig an ų apa ybės sąsajas, aiškinasi, koks lie u ių kalbos aidmuo jų e ni-
nės apa ybės su okime (p. 117–185). Au o ė eigia, kad „kalba lie u iams y a
eikšmingas e ninės apa ybės odiklis“ (p. 118, da ž . p. 128–129, 132, 152) i ,
kaip ašo Simas Ka aliūnas (1997: 163), a lieka apa inamąją- ienijamąją unk-
ciją. Ki aip sakan , e ninė apa ybė lanksčiausiai i ge iausiai a skleidžiama pe
kalbą, glūdinčią apa ybės cen e (Buchol z, Hall 2006: 369), i ap a iamieji iš
esmės su lie u ių kalba aki aizdžiai apa inasi (Ramonienė, ed., 2015: 152).
Ki a e us, „ eikia p ipažin i i ai, kad gy as požiū is, jog lie u iu galima bū i
i nemokan lie u ių kalbos“ (p. 132). Ki oks san ykis, ano L. Vilkienės, y a su
ie a – Lie u a, ku i e ninei emig an o apa ybei y a „nelabai s a bi“ (p. 125),
iksliau sakan , „ yks a e ninės apa ybės „iš ie inimo“ p ocesas, nes su Lie u-
a išlaikomas labiau emocinis, o ne e i o inis yšys“ (p. 132). Kul ū inė s e u
gy enančių lie u ių, lie u ių kilmės asmenų i emig an ų apa ybė ienokiu a
ki okiu mas u esan i hib idiška, be joje s ip i lie u iškumo dalis; b anginamas
lie u iškas kul ū inis sa i umas – kalba, is o ija, simboliai i pan. (p. 184).
Šiame s aipsnyje į žmogaus apa ybę žiū ima iš s uk ū inės seman ikos po-
zicijų, iksliau, s uk ū inis požiū is į eikšmę de inamas su kogni y iniu. Tokiu
požiū iu žmogaus apa ybė, kiek žinoma, ap a a nebu o. Laikomasi nuomo-
nės, kad „s uk ū inė eikšmė y a eksplikuo a kogni y inė eikšmė“ (Jakai ie-
nė 1988: 58; plg.: Jakai ienė 2010: 56; Guda ičius 2011: 117). Čia analizuoja-
mi žodžių a pusa io san ykiai i žiū ima, kokia in o macija jais eiškiama, . y.
koks a ba kaip y a e balizuojamas žmogaus apa ybės koncep as kaip kalbos
a o ojų sąmonėje glūdin i kin an i koncep uali in o macija, mąs ymo u i-
nys, s a egija (plg. Jakai ienė 1988: 42–43, 57–94; 2010: 17–18, 45–46, 50). Jo
pag indu galima kalbė i apie adinamąjį kalbos pasaulė aizdį2 kaip kalbos ele-
men uose už iksuo o u inio sup a imą, am ik ą ik o ės in e p e aciją kalboje
(plačiau ž . Guda ičius 2007: 10; 2009: 11–17, Ru ko ska, Sme ona, Sme onie-
nė 2017: 20–22, 29 i en ci uojamą li e a ū ą)3.
2 Plg. Ru ko skos, Sme onos, Sme onienės (2017: 22) a ojamą e miną pasaulio aizdas kalboje.
3 E noling is ine koncep o samp a a emiamasi i , pa yzdžiui, Ju ijaus S epano o (Степанов 1997),
Valen inos Maslo os (Маслова 2001), S e lanos Te -Minaso os (Тер-Минасова 2000), Algi do
Ruškio (2011), Reginos K ašy ės i Sil ijos Papau ėly ės (2013), Sil ijos Papau ėly ės (2013), Ne-
do Ju gaičio (2015) da buose (da ž . en ci uojamą li e a ū ą).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
108 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
Šio y imo objek as – ecip okinio apa us, -i i jo eiksmažodinių ( apa in i,
apa in is, susi apa in i, su apa in i) i daik a a dinių ( apa ybė, apa umas) edi-
nių ski ingos o mos, kai ben ienas jų ak an ų eksplikuojamas a ba implikuo-
jamas kaip žmogus a ba žmonių g upė, p z.: Ka alius apa us als ybei DLKT;
Žmogus p adeda sa e (plg. žmogų) apa in i su bend uomene DLKT; Se ialai
u i e apinį po eikį i a spindi au os apa ybę, iksliau, ai, su kuo ji pa i sa e
y a linkusi apa in i DLKT. Tikslas – emian is apa us, -i i jo edinių publi-
cis ikos sakinyje4 analize apib ėž i žmogaus apa ybės koncep ą5 kaip pasaulė-
aizdžio žmogaus sąmonėje dalį, am ik ą su okimo būdą. Keliamas klausimas,
kaip a osenoje6 pe ap a iamus žodžius i jų alen inius ak an us, . y. o malią
s uk ū ą, ak ualizuojama (da osi ma oma) men alinė s uk ū a – žmogaus a-
pa ybė kaip apa ybės koncep o dalis.
Išsikel i okie užda iniai: nep e enduojan į išsamią li e a ū os apž algą, mi-
nė i, kas būdingiausia publicis ikai (ž . 2 sky ių), kaip būd a dis apa us, -i i
jo ediniai apib ėžiami žodynuose, ap ašomi g ama ikų da buose (ž . 3 sky ių),
išanalizuo i ap a iamus žodžius minimaliuose publicis ikos agmen uose, . y.
sakinyje, i analizės pag indu nus a y i, kaip skleidžiasi žmogaus apa ybės aiz-
dinys – daba inės lie u ių kalbos a o ojų sąmonėje egzis uojan is koncep as
(ž . 5 sky ių). Žmogaus apa ybė apib ėžiama indukciškai.
Teo iniu y imo išei ies ašku laikomas s uk ū inės ling is ikos a s o ų po-
žiū is į kalbą kaip a kalba kalbančių asmenų gal ose glūdinčią s uk ū uo ą
eikšminių elemen ų sis emą, ku ie elemen ai nusakomi pe jų a pusa io san-
ykius, . y. s a bu ne paski i – x i y – elemen ai, o san ykis a p jų (in e alia
Hjelmsle 1995: 36–51; G eimas 2005: 477, 50; Vykypĕl 2005: 11–44)8. Ana-
lizei imama konk e i (iš) aiška kalbos a osenoje – sakinys minimaliame (kon)
eks e. Pa yzdžiui, sakinyje Ka alius apa us als ybei eikšminiai elemen ai
4 Plg. E aldos Jakai ienės (2010: 32 ) a ojamą p edika emos e miną.
5
Apie e minų eikšmė, są oka, koncep as i p asmė u inį i jų a pusa io yšius plačiau ž . Guda-
ičius 2007: 14–23, 2011; plg. Jakai ienė 2010: 46–48.
6 Plg.: „Žmogaus egzis encija y a apa i jo unkcijai kokiame no s sakinyje. Šis a ian as susilieja
su isa mode nybe i pos mode nybe, ku isa a y a apa i ją apibūdinan iems disku sams. Tokie
pasisakymai y a pasekmė eigimo, kad ne ik isa a, be i žmogus y a medžiaginis, iš dalių sudė-
as daik as, ad gali bū i sudė as i ki aip, nelygu, koks disku sas, i ne pagal p iešingus žmogui
apibūdinimus“ (Mickūnas 2012: 306).
7 Plg.: „Vienas pa s e minas-objek as ne u i eikšmės. Reikšmė p esuponuoja san ykio bu imą:
san ykis a p e minų y a bū ina eikšmės sąlyga“ (G eimas 2005: 47).
8 Kogni y inė seman ika i ia san ykius a p pa i ies (angl. expe ience), įkūny ojo pažinimo (angl.
embodied cogni ion) i kalbos (E ans, G een 2006: 50); eikšmės ak uojamos kaip men alinės
s uk ū os (Taylo 2006: 569).
S aipsniai / A icles 109
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
(leksemos) y a susiję opoziciškai: ski ingų o mų daik a a džiai ka alius, als-
ybė susiję su apa us (kaip ak an ai s. p edika as); daik a a dis ka alius susijęs
su als ybei (subjek as s. objek as). Konk e esnė p edika o apa us eikšmė aiš-
kėja šalia ki ų leksemų – daik a a džiais žymimų ak an ų: šiuo a eju leksemos
ka alius i als ybė sąlygiškai „ku ia“, ki aip, ak ualizuoja, apa us (bend iau –
įeina į apa ybės) u inį9. Pagal kompozicinį p incipą, sudė inės iš aiškos kaip
isumos eikšmė apib ėžiama jos sudedamųjų dalių eikšmių pag indu10. S uk-
ū inė eikšmė su koncep u susijusi dalies i isumos san ykiu sąlygiškai11, . y.
ji e balizuoja am ik us kin ančius men alinio u inio elemen us.
Visų pi ma žiū ima, kad apa us, -i i jo ediniai bū ų a ojami sakinio lyg-
meniu, . y. kad pa ys ei ų p edika u ( apa us, (susi) apa in i) a ba kad bū ų ie-
nu iš p edika o alen inių ak an ų (išsaugo i sa o apa ybę). Kaip minė a, dėme-
sys k eipiamas į ai, kad ben ienas bū inųjų apa us, -i a ba jo edinių ak an ų
bū ų pasakomas žmogų a ba žmonių g upę žyminčiu žodžiu, i analizuojama
an ojo ak an o leksinė aiška – nus a oma, kas juo pasakoma. Žiū ima, su ko-
kiais p edika ais a ojami daik a a diniai apa us, -i ediniai, . y. kas o muoja
sakinio b anduolį ais a ejais, kai apa us, -i edinys eina ne p edika u, o ak-
an u. Nag inėjamos aiškos: žmogus (x) y a apa us y, žmogus apa inasi su y,
su ok i žmogaus apa ybę i pan., i ieškoma a sakymo į klausimą, kaip i kokie
pe aišką sakinio lygmeniu ma y i žmogaus apa ybės u inio polinkiai12 daba -
inės lie u ių kalbos publicis ikoje.
Pag indinis aikomas y imo me odas – ap ašomasis anali inis, g ama inės,
seman inės analizės.
Nag inėjan daba inės lie u ių kalbos a oseną, emiamasi pa yzdžiais,
ink ais iš Vy au o Didžiojo uni e si e o Kompiu e inės ling is ikos cen e
9 „Daugumos p edika inių žodžių eikšmė aiškėja ik d ina iame a daugiana iame junginyje“ (Ja-
kai ienė 2010: 51). Da šiuo klausimu ž . C use (2001: 16). Plg. Louiso Hjelmsle o a ojamą
giminingumo są oką: „šis giminingumas ai a um aukos jėga, ku ia am ik a o ma p i aukia
am ik ą subs anciją; ji egzis uoja i iš aiškos, i u inio plane“ (Vykypĕl 2005: 18).
10 Plg.: „S uk ū inės eikšmės samp a os pag indą suda o kalbos a o ojų žinios apie žodžių sis e-
minius yšius i jų a ojimo eks e aisykles i no mas. [...] Žodžių a pusa io san ykių y imas i
y a a p ocedū a, ku i leidžia įžiū ė i eikšmėje i eksplikuo i am ik us smulkesnius sudedamuo-
sius seman inius elemen us. Š ai kodėl s uk ū iniu aspek u eikšmę galima apib ėž i kaip o gani-
zuo ą ( . y. am ik u būdu su a ky ą) seman inių elemen ų isumą“ (Jakai ienė 2010: 56).
11 „Ne gi ne isai eisinga kalbė i apie jų [žodžio eikšmės i są okos] są eiką, nes są eika impli-
kuo ų am ik ą a ski umą. Ma y , mes čia susidu iame su ienu eiškiniu, ku is ačiau, būdamas
labai sudė ingas, u i d i emanacijos o mas: labiau pa i šinę – žodžio eikšmę i labiau giluminę,
labiau a ijuojančią – kogni y inę są oką. Gene iškai galima p ipažin i są okos pi mumą žodžio
eikšmės požiū iu“ (Guda ičius 2007: 18; plg. da Jakai ienė 1988: 57–58).
12 „Ap ašan kalbos a oseną, ku i nuola kin a i odėl labai sunku ją nus a y i (apib ėž i), galima
ope uo i ik endencijomis“ (Vykypĕl 2005: 20).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
110 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
suda y o Daba inės lie u ių kalbos eks yno ( oliau – DLKT). Nuo 1992 m. iki
šiol ku iamo DLKT didžiąją dalį suda o ašy inės, dažnai edaguo os, ski ingų
žan ų: publicis ikos, g ožinės, neg ožinės a adminis acinės li e a ū os, kalbos
eks ai. Dalis jų y a e s iniai. DLKT saky inės kalbos pa yzdžių y a aki aiz-
džiai mažiau. Publicis ikos eks ynas suda o 63,8 p oc. isos DLKT medžiagos.
Analizei a ink a 1000 publicis ikos sakinių13, ku iuose a ojami ap a iamieji
žodžiai. Reikalui esan a siž elgiama i į sakinių minimalų kon eks ą (300 ženk-
lų pagal DLKT konko danso eilu ės plo į).
2. KODĖL PUBLICISTIKA
Publicis ika šal iniu pasi ink a ne ik dėl o, kad ji suda o didžiąją DLKT da-
lį, be i dėl sa o „kaip a pininkės“ (plg.: Bi inienė 2007: 17; Župe ka 1983:
108) ypa ybių.
T adiciškai apie publicis iką kalbama nag inėjan s ilis iką – unkcinius s i-
lius14 (in e alia Pikčilingis 1971; Župe ka 1983, 2012; Bi inienė 2007). Pa-
gal kalbos a ojimo s i is i pag indines kalbos unkcijas15 publicis inis s ilius
ski iamas g e a kasdienio bui inio (šnekamosios kalbos), o icialiojo dalykinio,
mokslinio i meninio bele is inio (Pikčilingis 1971: 286 ) a ba šalia moksli-
nio, adminis acinio, bui inio (šnekamojo, pagal Župe ką 2012: 91) i meninio
(Župe ka 1983: 12, 99, 101; plg. 2012: 80–97).
Kazimie as Župe ka (1983: 99, 101, 108; plg. 2012: 79) kalba apie ai, kad
du yškiausius pos ilius – laik aš inį16 ( ašy inį) i o a o inį (saky inį) u in is
publicis inis s ilius esąs meninio i nemeninio (dalykinio esp. bui inio) s ilių,
a ba kalbos s e ų, sandū oje, iksliau, a čiau nemeninio s iliaus (Župe ka 2012:
13 Plg.: „Sakinys y a bazinis objek as, ku iame įkūny a kalbos Seman ika“ (Степанов 1981: 4, ci uo-
jama iš Jakai ienė 2010: 42).
14 „Funkcinis s ilius – ai is o iškai susi o ma usi bend inės kalbos a maina, ku ios s ilis ines ypa-
ybes i kalbos p iemones lemia kalbos a ojimo s i is, u inys i unkcijos“ (Župe ka 2012: 78;
kiek ski ingą nuomonę plg.: Župe ka 1983: 12, 99; Pikčilingis 1971: 277; Gai enis, Keinys 1990:
67; Amb azas 1999: 204). „Funkcinis s ilius y a am ik i kolek y inėje sąmonėje įsi i inę, įsi-
sąmonin i kalbos a ojimo polinkiai, gai ės, gana abs ak us modelis, o isa kalbinės aiškos į ai-
o ė a siskleidžia į am ik ą s ilių o ien uo ame eks e“ (Bi inienė 2007: 10).
15 Apie kalbos unkcijas, jų sky imo k i e ijus, skaičių, a pusa io p iklausomybę plačiau ž . Ka a-
liūnas 1997: 113–175 i en ci uojamą li e a ū ą. Da šiuo klausimu plg. Župe ka 1983: 99–100;
2012: 79, Ma cinke ičienė 2008: 33–77 i en ci uojamą li e a ū ą.
16 „Laik aš iniai žan ai y a in o macija, s aipsnis, elje onas, epo ažas, apyb aiža i k . Esama i
a pinių žan ų, mokslinė publicis ika“ (Župe ka 1983: 101 , da ž . p. 108). Apie publicis ikai
p iski iamus žan us, jų ipologiją, klasi ika imo k i e ijus i . . plačiau ž . Ma cinke ičienė 2008.
S aipsniai / A icles 111
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
79). „Ski ingai nuo dalykinių s ilių (mokslinio i adminis acinio), būdingas
publicis ikos požymis y a subjek y us e inimas. Vadinasi, publicis inis eks-
as [...] y a lyg pusiaukelėje a p dalykinio i meninio s iliaus“ (Župe ka 1983:
108; plg.: Župe ka 2012: 87; Bi inienė 2007: 24; Ma cinke ičienė 2008: 91–92).
Kalbamajam s iliui, ku io ikslas – „ne ik išdės y i ak us, be i a i inkamai
nu eik i, į ikin i skai y oją“, būdinga komunika y inės i eksp esy inės (Župe -
ka 1983: 108), a ba, ki aip, p anešimo (ak ualios in o macijos) i po eikio (agi-
acijos bei eksp esijos)17 unkcijų de mė. Aud onė Bi inienė publicis inį s ilių
sup an a siau iau – kaip pe iodiką (laik aščius, žu nalus) i eigia, kad „pi minė
publicis ikos paski is – a spindė i isuomenės gy enimą ( iksuo i ak us, į y-
kius) i ik ada jį eik i i aldy i“. A ba, kaip ci uodamas G ace And us de La-
guną (1927) eigia S. Ka aliūnas, „kalba y a s a bus būdas žmonių koope acijai
įgy endin i. [...] Žmonės nekalba ik am, kad sa o jausmus nu amin ų, ši dį
išlie ų a sa o nuomonę išsaky ų, be kad sužadin ų pa ne ių, kompanionų e-
akciją i pa eik ų nusis a ymus, pažiū as bei eiksmus“ (Ka aliūnas 1997: 108).
„In e akcijos bei komunikacijos esama i a p okių žmonių, ku ie iesiogiai nie-
kad nesusidū ė i nesusidu ia, be ienas ki ą eikia pe sudė ingą isuomeninių
ins i ucijų sis emą, ku ią unkcionuo i įgalina p anešimų pe da inėjimas ech-
ninėmis yšio p iemonėmis pe a s umą. Toks in e akcijos bei komunikacijos
ipas es i, pa yzdžiui, [...] a p s aipsnio au o iaus i plačių laik aščio skai y ojų
sluoksnių, ku iems as au o ius komunikuoja sa o nuomonę“ (p. 96; plg. Bi i-
nienė 2007: 1218). Galiausiai, „kadangi in o macijos pe da imas, jos ci kuliacija
isuomenėje laikoma komunikacija, ai psichosocialiniu a ž ilgiu komunikaci-
ja galų gale, ma y , y a žmonių elgsenos kei imas i egulia imas“ (Ka aliūnas
1997: 107). A. Bi inienė šiuo klausimu p idu ia: „iš ad esa o [skai y ojo] a si a -
imama pasaulio pažinimo į ai o ė, galimybė į jį ž elg i sa u ž ilgsniu: ad esa as
u i paklus i ad esan o į aigai, pe im i jo požiū į į ik o ės eiškinius“ (Bi inie-
nė 2007: 20). Bū en okie „be aliai“, mokan ys skai y i i ašy i, be nek i iški,
„suda o daugiau kaip pusę klausy ojų a skai y ojų“.
Taigi iš o, kas umpai saky a, da osi aišku, kad publicis ikai p iski iamų
eks ų paski is – in o muo i, e in i i (su) o muo i daugumos skai y ojų, a -
ba iešąją, nuomonę. A siž elgian į ai, galima, ma y , many i, kad DLKT pu-
blicis ikos sakiniuose ma ysimas žmogaus apa ybės koncep as a liepia a ba y a
panašus į daugelio mūsų – ak y ių skai y ojų – gal ose ak ualiai su(si) o muo ą
apa ybės in e p e aciją.
17 Ž . Župe ka 2012: 79, 87, 97; plg.: Pikčilingis 1971: 307; Ma cinke ičienė 2008: 34–35, 53 .
18 „S a bu ne ką žmonės gal oja, o kaip u ė ų gal o i“ (Bi inienė 2007: 12).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
112 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
3. BŪDVARDŽIO TAPATUS, -I IR JO VEDINIŲ
APIBRĖŽTYS ŽODYNUOSE IR GRAMA-
TIKOS DARBUOSE
No in de alizuo i apa us, -i i jo edinių u inį i laikan is požiū io, kad
bend oji žodžio eikšmė su okiama in ui y iai i y a abs akcija (Ka aliūnas
1997: 277–278), s a bu apž elg i, kaip kalbamieji žodžiai eikiami žodynuose.
Didžiajame Lie u ių kalbos žodyne ( oliau – LKŽe) būd a dis apa us, -i aiš-
kinamas kaip ʻiden iškas, olygusʼ (ž . 1–2 sakinius), Daba inės lie u ių kalbos
žodyne ( oliau – DLKŽe) – ʻ oks pa 19, iden iškas20, olygus21ʼ. A ski ai eikia-
mas daik a a dis apa umas LKŽe siejamas su apa us kaip pas a ojo edinys, o
būd a dinis apa ybė čia apib ėžiamas kaip u in is d i eikšmes, ku ių iena –
ʻobjek o lygybė22 pačiam sau a ba ki am objek ui, olygumas, ienodumas23ʼ –
šiame s aipsnyje ak uali. DLKŽe būd a dinis p iesagos -umas abs ak as apa-
umas eikiamas leksikog a iniame apa us, -i s aipsnyje, o apa ybė – a ski ai
kaip ʻ apa umasʼ. Būd a dinis eiksmažodis apa in i LKŽe apib ėžiamas kaip
ʻlaiky i apačiu, iden i ikuo iʼ, DLKŽe – ʻlaiky i apačiuʼ. Čia ak ualu minė i i
pa ies laiky i eikšmę ʻmany i esan kuo, u in am ik ų ypa ybiųʼ (DLKŽe)24,
suponuojančią subjek ą kaip pe cipien ą25, p z.: Visi [Pcp] jį laiko išmin ingu (ž .
Sližienė 1994: 370). A siž elgian į ai, DLKT pa eik ą kons ukciją Su he ojais
[mes] apa inamės pa ys, apa iname isą au ą galima pe azuo i į Mes manome
pa ys esan ys apa ūs su he ojais i isą au ą esančią apačią jiems a ba Mes ma-
nome, kad pa ys esame apa ūs he ojams i kad isa au a apa i jiems (plg. Sližie-
nė 2004: 297).
Valen ingumo pag indu (Sližienė 1994: 15–57; plg. Jakai ienė 2010: 65–71)
ap a iamieji žodžiai, ku ie, pagal minė as leksikog a ines apib ėž is, nusako
19 Plg. DLKŽe: oks pa , okia pa i pa od. į . – oks, kaip ki as.
20 Plg. DLKŽe: iden iškas, -a – 1. olygus, oks pa , apa us.
21 Plg. DLKŽe: olygus, -i – 2. u in is bend ų b uožų, oks pa .
22 Plg. DLKŽe: lygus, -i – 2. okio pa didumo, pla umo, ge umo i pan., ienodas: Jis su manimi
lygus.
23 Plg. LKŽe: ienodas, -a – 1. u in is be eik a ba isai okių pa sa ybių, oks pa : Vienodi isi pa-
liko Rdn.
24 Plg. LKŽe: laiky i – . 20. u ė i ką kuo: Kuo u mane laikai J. Jabl. BLKŽe: laiky i – 4. (ką kuo)
many i, p ipažin i kuo a kokį esan : Laikome ieni ki us b oliais.
25 „Pe cipien as – psichinės būsenos pa y ėjo unkcija, būdinga gy oms bū ybėms, su okiančioms
ik o ės dalykus, u inčioms am ik ą nusi eikimą jų a ž ilgiu, psichologiškai į juos eaguojan-
čioms“ (Sližienė 1994: 20–21).
S aipsniai / A icles 113
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
panašumo san ykį a p daik ų26, y a d i alenčiai ( apa us, apa in is, apa ybė i
pan.) a ba i alenčiai ( apa in i), . y. jų eikšmė lemia d i a ba is lais as ie-
as27, ku ias sakinyje užima am ik os eikšmės žodžiai bei jų o mos.
Būd a dis apa us, -i i jo ediniai ( apa in is, apa ybė) y a leksiniai (in-
he en iniai) ecip okai28, ku iais eiškiamas a pusa io (angl. mu ual) san ykis
a p mažų mažiausiai d iejų si uacijos daly ių (angl. mu uan ) – x i y. Inhe en-
iškai a pusa io san ykis y a sime iškas. Pap as ai jis y a in e sinis: jei eigia-
ma, kad x y a apa us y, adinasi, y y a apa us x. Be okių ipiškai sime iškų
(plg. Mes apa inamės pi miausia i labiausiai su sa o au a DLKT), y a sunkiau
pasiduodančių in e sijai – mažiau sime iškų29 (angl. semi-symme ic, quasi-sy-
mme ical, some imes-symme ical) a ejų, plg. Mes apa inamės su sa o is o ija
DLKT, be : *Is o ija apa inasi su mumis. Taigi, sime iškumas y a laipsniškas30.
Kalbamuoju a eju in e sinis sime iškumas susijęs su eiksmažodžio apa in is
eikšme, implikuojančia gy ą subjek ą – žmogų. Ki aip sakan , a ojan ski -
ingas apa in is a jo edinio ( apa inimasis) o mas, a skai os ašku gali bū i
žmogus, plg.: Tik okiu a eju galima kalbė i i apie paski o žmogaus apa inimąsi
su am ik a au a i jos kul ū a DLKT, be : ?galima kalbė i apie kul ū os apa i-
nimąsi su žmogumi.
Pagal pasi ink ą a skai os ašką uos pačius a pusa io si uacijos (angl. mu ual
si ua ion) daly ius galima pasaky i ski ingai: a ski ai a ba kaip isumą. Toliau
pa eikiamame 1 sakinyje a skai os ašku pasi enkamas a ski as a pusa io si u-
acijos daly is (x) – subjek u einan is ka alius a ba mes 2 sakinyje, o 3–4 saki-
niuose – si uacijos daly ių isuma (x i y), ku i pasakoma daik a a džio dau-
giskai os o ma.
1–3 sakiniuose eiškiamoje a pusa io si uacijoje daly auja a ski i žmonės
a ba žmonių g upė ( ienas esp. g upė), 4–9 sakiniuose – daik ai. Ki ais žodžiais
26 Dalijos Teko ienės (1990: 74) nuomone, apa u o momis eiškiamas lygybės a p daik ų san ykis.
27 Išsky us a ejus, kai ap a iamieji žodžiai a ojami daugiskai os o ma; ada jie y a ien alenčiai
a ba d i alenčiai (plg. 3 sakinį).
28 Plg.: „Lexical ecip ocals (also called allelic p edica es) can be de ined as p edica es ha exp ess
a mu ual con igu a ion by hemsel es, wi hou necessa y g amma ical ma king. They consis o a
seman ically es ic ed se o p edica es whose meanings gene ally all in o he class o social ac i-
ons and ela ions ('ma y', 'qua el', ' iend'), spa ial ela ions ('adjoin', 'nex o'), and ela ions o
(non-)iden i y ('same as', 'di e en om', ' esemble')“ (Haspelma h 2007: 2090).
29 Plg.: „A non-symme ical ela ion becomes „a ela ion ha has a leas one asymme ical ins ance“
(Pa ee 2008: 4). Pa yzdžiui, Jiedu pasis eikino implikuoja, kad Jis pasis eikino su ja a ba Ji pasis ei-
kino su juo, be nebū inai a i kščiai, . y. jei ji pasis eikino su juo, nebū inai jis pasis eikino su ja.
30 „Mu ual si ua ions a e a ely ully symme ic“ (Haspelma h 2007: 2088; panašią nuomonę da ž .
Knjaze 2007: 116 ). Plačiau apie alelinių p edika ų laipsnišką sime iškumą ž . Pa ee 2008.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
120 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
39) Naujausioje knygoje sa e apa inu daugmaž su pasaulio pa i ies
žmogumi.
40) Pa i ašy oja i gi aiškiai apa ina pag indinę eikėją su sa imi: „Aš —
ai Lisa. Kaip i ji, als iečio aikas, galėjau lais ai šėl i gam oje“.
41) Ma o , aš isados sa e su apa inau, subend inda au su Odisėju. Pasau-
lio keliau ojas, ku is, galų gale, sug įž a namo... G aikas!
42) Bijau susi apa in i su kokiu no s ma ksis iniu p opagandis u (šypsosi
kompozi o ius), peikiančiu kapi alis inį pasaulį.
43) Jis apa ino sa e aizduo ėje su polia inės nak ies kaliniais, i iš čia kilo
eks aziškas dėkingumas už kiek ieną saulė ekį i kiek ieną duonos iekę.
44) Nuoši džiai k eipiuosi į isus, ku ie da i šiandien se ga aupsais: daba jie
u i už a ėją – ė ą Damjaną, ku is i p ieš susi gdamas dažnai sa e su-
apa inda o su ligoniais, sakydamas „mes, aupsuo ieji“.
45) Kūdikius ankose spaudžiančios kaip deg inės s iklinę (mama An is – al-
koholikės p o o ipas). Nenuos abu, kad me gai ės neno i bū i į jas pana-
šios i apa inasi su ko o ojomis, o be niukai išsigąs a okių daugia aikių
iš ižėlių.
46) Paaugliai būna įni ingais lenk ynininkais, belais iais, pilo ais, isagaliais,
bu ininkais, nenugalimais ko o ojais, jie apa ina sa e su minė ais eikė-
jais. Medikai įspėja, kad kaip ik čia i slypi p iežas ys, dėl ku ių jaunimas
bep o iškai mėgs a „sk ajo i“ au omobiliais.
Iš o, kas apie 31–46 sakinius saky a, aiškėja, kad as ki as, o muojan is p i-
klausomąją žmogaus Aš apa ybės dalį a sluoksnį, y a ne ik as, o pa ies susiku -
as asmuo, su ku iuo apa inama(si). O kas suda o žmogaus nep iklausomąjį Aš,
ki aip, kas y a ik o, pas o aus a pas o esnio žmogaus apa ybėje i a y a?
Žmogaus apa ybė DLKT publicis ikoje skaidoma pagal p igim inį dualumą
(d asia esp. kūnas): ji skaidoma į idų esp. išo ę (ž . 47–49 sakinius), aip pa
pagal ly į ( y as esp. mo e is; ž . 50–51 sakinius), amžių (jaunas esp. senas;
52–54 sakinius). Vidinė, a ba inhe en inė, žmogaus apa ybės dalis y a penkiais
pag indiniais pojūčiais neapčiuopiama. Jei su inkame, kad, kaip eigiama 48 sa-
kinyje, ai, kas mes esame, y a apa u mumyse esančiai d asinei ene gijai i y a
pas o iausia žmogaus apa ybėje, ada pojūčiais (labiau) apčiuopiamą, a ba (la-
biau) išo inę asmens apa ybės dalį (ly į, amžių), galima laiky i mažiau inhe en-
ine – labiau kin ančia a ba galinčia kis i39. Vidinę i išo inę apa ybę žmogus
u i iš p igim ies, . y. ją „gauna“ gimdamas. P igim inė y a ik oji žmogaus
39 Plg.: „Be ku iuo a eju nekin amą indi ido subs ancijos są oką galima puikiai sude in i su sa-
ybių kai a: ji y a ai, kas lieka indi ide, keičian is jo sa ybėms. [...] [N]e e ai i šiandien, ai, kas
lieka indi ide, keičian is jo sa ybėms – žmogiškoji subs ancija – y a adinama siela. Siela y a gy-
ybinis p incipas – ai, kas o ganizuoja gy ą o ganizmą į ieną isumą. Visumos dalys gali keis is,
S aipsniai / A icles 121
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
apa ybė. Nep igim inė (neinhe en inė) žmogaus apa ybė y a pa ies asmens
sau susiku as Aš (iliuzijos, s ajonės i pan.) i (a ba) ki iems suku as Aš (į aiz-
dis, kaukė, e ike ė i pan.) (ž . 55–56 sakinius, da plg. 36–41 sakinius; Joseph
2004: 4). Su(si)ku oji Aš apa ybės dalis – ai, kuo žmogus (ne)no i a (ne)gali
ap i, . y. galimasis žmogaus apa ybės sluoksnis40. Ki ais žodžiais kalban , gali-
mosios apa ybės dalys gali ap i ik ąja žmogaus apa ybe, . y. Aš aizdiniai ( ai,
koks žmogus no i, s ajoja bū i) mo y uoja jo elgesį, ikslus a pan. i gali ap i
ik uoju a ik esniu Aš ( ai, ką žmogus su okia sa yje kaip labiau inhe en iška).
Galimosios apa ybės y a kin ančios.
47) Vienas mano mėgs amas mąs y ojas „susili a imu“ pa adino būseną, kai
[žmogaus] d asia isiškai susi apa ina su kūnu, dažniausiai – se gan-
čiu i kenčiančiu kūnu. Kiek ienam pažįs amas jausmas, kai isas žmogiš-
kasis „Aš“ ampa ien skaudančiu inks u.
48) Tai, kas mes esame, y a apa u mumyse esančiai d asinei ene gijai.
49) Ž elgdami iš ki os pusės į „aš“, pama ysime, jog, algydami, kai esame la-
bai išalkę, isiškai su apa iname sa e su apčiuopiamu kūnu, supykę an
ko no s – pasijusime esą ien chole iškų emocijų kamuolys, įsigilinę į moks-
linę li e a ū ą – su apa iname sa e su p o u. Ku i iš šių ski ingų pusių
y a ik asis Aš?
50) Tokiose šeimose išauga sumišę, be aiškių sa iugdos gai ių b ęs an ys paau-
gliai, ne u in ys a imo asmens, su ku iuo galė ų su apa in i sa e i sa o
ly iškumą...
51) Nijolė A bačiauskienė: Mo e ys i y ai – lygia e čiai, be ne apa ūs.
52) Taip pa i asmenybių ski umas: kad i kokia b andi bū ų asmenybė, jau-
nesniame amžiuje ji negali bū i apa i y esnio amžiaus asmenybei.
53) I ik as ž ilgsnis a si as; būsiu – kažkodėl i ai ikinausi – kažin koks
ki oks. Gal ne iš dalies ne apa us sau, d idešim mečiui, a kime. Be
apa us likau. Ne sau, penkiamečiui. Asmuo nieku nedingo, ienokia a
ki okia pa i is nieko neužklojo, aš esu asai pa s. Penke ių a isdešim ies.
54) Taip aikas mokosi a i ol i. Mamai i gi uo me u eikia ši o moky is. Ji u i
bū i šiek ik b andesnė negu aikas. Jei ji pe nelyg su juo susi apa ino, jai
sunku ai pada y i.
55) Užsieniniai se ialai i p ie jų susispaudę žmonės, bandan ys su apa in i
sa e su pasaldin om, g ažiai nuspal in om iliuzijom, o ėliau pasakojan-
ys lėkš us siuže us apie „meiles“ i „nemeiles“, „laimes“ i „nelaimes“.
be jas o ganizuojan is p incipas išliks as pa s: okia y a žmogiškojo indi ido sa ybių i jo sielos
dialek ika“ (Aleksand a ičius 2012: 216).
40 Plačiau apie ik asis esp. galimasis aš-pa s samp a ą psichologiniu, psichosocialiniu aspek u ž .
Ma kus, Nu ius 1986, Oos e wegel, Oppenheime 1993 i en ci uojamą li e a ū ą.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
122 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
56) Į ea ališkumą linkęs žmogus ka ais susi apa ina su sa o kauke i ne-
sugeba jos nusiim i ne gi a imų žmonių aplinkoje41.
Iš o, kas iki šiol DLKT pa yzdžių pag indu saky a, ma y i, kad apie žmogaus
apa ybę galima kalbė i kaip apie bū į i apsmą. Laiko požiū iu apa umo bū is
implikuoja san ykinį pas o umą, apsmas – dinamiškumą. Seman iniu požiū iu
pas o iausia y a idinė p igim inės žmogaus apa ybės dalis – siela42 (d asia43),
g ama iniu – esamojo laiko bū i o mos, a ojamos su būd a džiu apa us, plg.:
žmogus y a apa us sielai, . y. žmogus y a as pa s a ba oks pa s kaip siela; žmo-
gus y a apa us išo ei (kūnui, iš aizdai), . y. žmogus y a oks pa kaip jo išo ė
(kūnas, iš aizda), be : ?žmogus y a as pa s, kas jo išo ė (kūnas, iš aizda)44; kin-
amiausia y a nep igim inė žmogaus apa ybė – sau i (a ba) ki am suku a apa-
ybės dalis, g ama iškai žymima ini inėmis apa in i(s) o momis. Laiko a ž il-
giu galima kalbė i apie žmogaus apa ybės sluoksnius, a p ku ių y a ski ingas
kin amumo laipsnis: asmens p igim inė ( idinė esp. išo inė) esp. nep igim inė
(su(si)ku oji sau esp. ki am) apa ybė. Kaip eigia Po ilas Aleksand a ičius, a-
pa umas „y a i judėjimas, i apa umas“, . y. ai, kas išlieka – „manasis aš a
manoji siela – pa e čian is manąja sa as imi, mana pa i imi isa, kas aip ne-
iš engiamai kin a“ (2012: 214 ; da ž . en ci uojamą li e a ū ą; ski ingą nuo-
monę ž .: Mickūnas 2012: 302; Joseph 2004: 645). Ha moninga minė ų dalinių
apa ybių de mė y a žmogaus ien isumo i sa i umo pag indas. Be o, aiškos
41 Plg. DLKT: E ikečių klija imas, s igma izacija i ki i pe sekiojimai negalėjo nepa eik i ne pačių s i-
p iausių žmonių. Nemaža žmonių ben iš dalies bu o p i e s i susi apa in i su „paženklin ųjų“ e i-
ke ėmis, i pasakojimai odo, kad dalies šių žmonių gy enimuose i daba likę neišsp ęs ų neį eik os
auminės pa i ies.
42 Plg. DLKŽe: siela – 1. elig. nema e ialus, nemi ingas žmogaus p adas, eikian is kūnui gy ybę i
a siski ian is nuo jo mi š an . 2. idinis pasaulis, psichika: A ė ė sa o sielą. LKŽe: siela – 1. idi-
nis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgy enimai: Sunku gydy i kūną, kai siela ken-
čia P . 2. eligijoje – nemi ingas nema e ialus žmogaus p adas, siejan is žmogų su Die u; d asia:
Mano siela ga bina Viešpa į b š.
43 Plg. DLKŽe: d asia – 2. psichinės žmogaus jėgos kaip eikimo aks inas: Kel i žmonių d ãsią. 3. p k.
ik oji p asmė, esmė: Laiko d asia. 4. il. indi ide su elk a isuomeninė sąmonė. BLKŽe: d asia –
5. ns. iloso ijoje – ku iamasis p adas, ku is egzis uoja sa aime, sa e su okia, y a ne ibo as laike
i e d ėje, a i as būčiai: Analizúo i d ãsios i ma è ijos sán ykį. Š . Augus inas eigė, kàd p o è slpi
diẽ iškosios d ãsios š iesà.
44 Plg. da DLKT pa yzdį: O ai sa o uož u eiškia, kad išo inis žmogaus dėmuo (į aizdis) apa i-
namas su idiniu dėmeniu (iden i e u). Aš esu = aš a odau.
45 Plg.: „Ou iden i ies, whe he g oup o indi idual, a e no „na u al ac s“ abou us, bu a e hings
we cons uc – ic ions, in e ec “ (Joseph 2004: 6); „Mode nus subjek as ne u i esmės: jis ku ia
sa e i sa o aplinką kaip au onomiją, i šiuo a eju ku ia i objek us, i naujus jų oškimus“ (Mic-
kūnas 2012: 302).
S aipsniai / A icles 123
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
bū i apačiam sau esp. apa in is su sa imi (su sa o iliuzijomis) esp. apa in i sa-
e su sa o iliuzijomis pasi inkimas sakinyje odo i žmogaus a imą esp. olimą
žiū ą į sa e pa į.
Kokios, be minė ųjų, y a sudė inės apa ybės dalys a ba sluoksniai, o muo-
jan ys Aš ise ą, i kiek jų y a? Regis, dauguma mūsų mažai žino, kas i kokia
y a jo pa ies a ki o siela – koks jis a ba ki as y a iduje, . y. kokia y a asmens
pas o ioji apa ybės dalis (plg. Joseph 2004: 8). Daugiausia, ką kiek ienas mūsų
gali pasaky i apie ki ą, ai, daugiau a mažiau pažindamas sa ąją apa ybę, „su-
ku i“ pagal sa e sa ąją ki o Aš apa ybės e siją, ku i „kū ėjui“ a odys esan i
ik oji ki o apa ybė. Ki aip kalban , pagal eid odžio p incipą ienas pe sa o-
sios apa ybės su okimą ( apa inimąsi) ma o ki o apa ybę, o ki as pe sa ąją in-
e p e uoja pi mojo apa ybę.
Es i a ejų, kai pagal žmogiškosios p igim ies ( idus esp. išo ė) i asmens a-
pa ybės (p igim inė esp. nep igim inė) dualumo kaip ienio p incipą (plg. 47 sa-
kinį), d i a ski os apa ybės suliejamos į ieną, . y. du a ski i žmonės su okia-
mi a si ienas (ž . 61–63 sakinius, da plg. 38 sakinį), a ba a i kščiai: ienas
žmogus „išskaidomas“ i ma omas a si du a ski i žmonės (ž . 64 sakinį, da plg.
53 sakinį). D iejų asmenų suliejimas a ba ieno išskaidymas y a dalinis (pana-
šiai kaip 31–35 sakiniuose) i yks a pagal am ik ą k i e ijų: amžiaus (jaunas
esp. senas, aikas esp. suaugęs), ly ies ( y as esp. mo e is) a (i ) socialinį46 –
šeimos ( y as esp. žmona, ė ai esp. aikai, b olis esp. sesuo). Pas a asis aiškiai
ma y i iš 65–66 sakinių, o 67 sakinyje susipina su į a dijimo k i e ijumi.
61) Kai jam sukanka pusė me ų, ė ui de ė ų daugiau pa aduo i mo iną. Ma
mo e is labai pasine ia į aiko pasaulį. Jei ji [mama] pe nelyg ilgai susi-
apa ina su aiku, šis nesimoko sa a ankiškumo, da osi p iklausomas.
62) Keičia sa o likimą, p adeda ei i ki u keliu. – Po es u ių mo e ims ne eko-
menduoja e keis i pa a džių? – Kai žmonės ienas ki ą myli, no i susilie-
i, susi apa in i, a si apsisiaus i iena an klode, ampa ienu ene ge iniu
sūku iu.
63) D ynukai ku kas labiau p iklauso ienas nuo ki o, be o, jie isada y a
a žo ai. Iki penke ių be niukas iesiog apa ino sa e su sesu e, ji bu o
jo an asis „aš“. I s aiga... P a egėjimo p iežas is gali bū i a si ik inai au-
klė ojos a d augo iš a as žodis, pas aba.
46 Socialinis apa umas – „ ai indi ido kaip isuomeninės, bend uomeninės bū ybės apa umas, nes
indi ido nei ealybėje, nei eo ijoje negalima izoliuo i nuo ki ų indi idų, nes nė a i isuomenės
kaip homogeniško da inio, o y a yšių a p indi idų sis ema, ku i i adinama isuomene. Socia-
linio apa umo s a s ymuose gali bū i išski iami ekonominis, poli inis, au inis, kul ū inis, pilie-
inis a kokios no s g upės apa umas i . .“ (Mo kūnienė 2012: 96). „Socialinis apa umas y a
p ocesas, ku io eikian ieji asmenys y a indi idai“ (p. 121).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
124 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
64) Vėliau p. Aldona da ilgai ausėsi a min yje, be aip i nepa yko o didelio
žmogaus [suaugusiojo] su apa in i su kažku iame suole sėdėjusiu moki-
nuku [ aiku]. A min is nebesu alpina pe pusę amžiaus į gy enimą išleis ų
mokinių eidų i a dų.
65) Be niukas p i alo u ė i y ą kaip pa yzdį. Su juo [ y u, ėčiu] aikas
[be niukas] galė ų ne ik d augau i, be i susi apa in i. Tai eiškia, su i -
in i sa o ly inę apa ybę.
66) Š elniai elgiasi su žaislais, bučiuoja, apkabina... Tik ėliau „a anda“ ė į i
s engiasi ap i panašus į jį. Nuo o, kaip as pa s žmogus susi apa ina su
mama i susi apa ina su ėčiu, p iklauso požiū is į ė ys ę.
67) Pakeis i pa a dę šis y iškis nu a ė odėl, kad neno ėjo bū i apa inamas
su sa o b oliu I. Ach emo u47, ku is y a nu eis as kalė i iki gy os gal os
už žu nalis o Vi o Lingio nužudymą.
Žmogaus apa inimas(is) su ki u kaip mažesne a didesne g upe – g upe (šei-
ma, pa ija48, eli u, idu iniąja klase i pan.) esp. bend uomene esp. isuomene
esp. au a) – a ba os g upės a s o u ak ualizuojamas 68–74 sakiniuose. Socia-
linis žmogaus apa ybės k i e ijus, kaip jo bu imas i eikimas a ski ai, a p ki-
ų, ka u su ki ais (ž . 75–78 sakinius), susipina su ie os k i e ijumi 79–80 sa-
kiniuose. Žmogaus apa inimas(is) su ie a ak ualizuojamas 81–89 sakiniuose.
Pagal a umą žmogui ie os k i e ijų galima ski s y i į a ima i olima, konk e-
čiau kalban , ai gy enamoji ie a (ku žmogus gimė i (a ba) gy ena; ž . 81–
82 sakinius) esp. egionas (ž . 83 sakinį) esp. šalis (ž . 84 sakinį), als ybė (ž .
85–86 sakinius) esp. kon inen as (ž . 87–88 sakinius, da plg. 82 sakinį) esp.
pasaulis (ž . 89 sakinį, da plg. 82 sakinį).
68) Be a ne bū inybė išsiski i iš minios lemia panašių ekspe imen ų pasiseki-
mą? Kai bu au jaunas, isada no ėjau su kuo no s susi apa in i. Pa y-
dėjau ė ams, kad jie galėjo daly au i 7-ojo dešim mečio s uden ų judėjime,
kad u ėjo ikslą, kad bandė pakeis i pasaulį.
69) Paaugliai ka ais ne gi susi apa ina su g upe – pas a oji ampa elgesio
e alonu. Todėl paauglio socializacijos p ocese bend aamžių g upės a lieka
eikšmingą aidmenį.
47 Plg. da DLKT sakinį: Iš ik ųjų oks lie u inimas y a ne kas ki a kaip pa a džių išk aipymas. Pa-
a dė y a asmens apa ybės dalis. Todėl, k aipydami asmens a dą i jo pa a dę, mes am asmeniui
odome nepaga bą.
48 Plg. DLKT pa yzdžius: Pa ija, ku i susi apa ina su ienu lyde iu, y a pasme k a žlug i, ji ne u i
a ei ies. Be 19 p oc. inkėjų, ku ie iš ik ųjų y a apoli iški i pasy ūs, 14 p oc. apa ina sa e su adi-
ciniais konse a o iais, ku ie a s o auja didelio e slo in e esams, ekonominio augimo i globalizacijos
pa adigmai. Šiuolaikiniai libe alai mėgs a apa in is su isa Vaka ų isuomene.
S aipsniai / A icles 125
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
70) Man nepa inka žmonės, ku ie sa e apa ina su minia49, elgiasi ik aip,
kaip y a p iim a, gy ena pagal am ik as aisykles. Visada u iu sa o nuo-
monę i mažai kas galė ų ją pakeis i.
71) „Jei žmogus p adeda sa e apa in i su bend uomene, jis pa enka į „iš-
ink ųjų“ a ą. Kas nesu inka su omis idėjomis, a sidu ia a p „a s um ųjų“.
72) A sakymai į klausimą, kokiam socialiniam sluoksniui jei p iski ų sa e,
mus ge okai nus ebino: eik 90 p oc. minėjo idu iniąją klasę. Su ja sa-
e apa ino i akademikas, i Ga iūnuose geležėlėmis p ekiaujan is bu ęs
da bininkas, laikan is sa e e slininku.
73) Pe g uzinų au os duk ą Rolandas Paksas i ėl susi apa ina su „liau-
dimi“ bei a siski ia nuo „eli o“. P eziden o ei ingai dėl šios is o ijos ik ai
nenuk is.
74) O š ai p iklausomybės au ai jausmas išlieka gana s ip us: absoliu i daugu-
ma, 95 %, esponden ų apa inasi su lie u ių au a. 75 % apa inasi su
sa o bend uomene, 72 % – su Eu opos Sąjungos gy en ojais50.
75) G odamas asmuo užsimi š a i aip įsijaučia, jog su okia sa e ne kaip a s-
ki ą, izoliuo ą „aš“, be susi apa ina su sa o eikla.
76) A iesa, kad Ne ingoje me o pa eigybė apa inama su me o S. Mikelio
asmeniu? Taip, sako ji, iesa.
77) V. Kisa ausko da bai d ama iški, skausmingi. O koks jis bu o pa s kaip žmo-
gus? Kū yba dažnai apa inama su žmogumi. Vincas bu o gana smul-
kaus sudėjimo y as, labai amaus būdo, į iską eaguoda o jau iai, sub iliai.
78) In o maciją apie sa iškius susi enkame pa ys. Žmonės mus apa ina su
KGB.
79) Tai ne eiškia, kad aš bandau apa in is su „Domus gale ija“ a su kokia
ki a įmone.
80) Su Lie u a i lie u ių au a labiau apa inasi mies ų, ypač didžiųjų, gy-
en ojai. Tačiau iš mies iečių, ekspe ų apibūdinimu, „gana nega y iu po-
žiū iu į sa o pilie ybę“ išsiski ia kauniečiai.
81) Žmonės, ne ekdami ie ų, su ku iomis sa e apa ino, ku ios liudijo jų
kilmę bei kū ė saugumo jausmą, p a anda o ien y us, ku ie galimi ik esan
nenu auk iems sai ams.
49 Plg.: „Minia – ai žmonės be kul ū inio s ubu o, be didesnio išsila inimo […]. Todėl jie nesup an-
a isuomenės i smo i bijo jo“ (Mo kūnienė 2012: 165).
50 Plg. DLKT pa yzdį: Mes apa iname sa e pi miausia i labiausiai su sa o au a. „Apie lie u ių
au ą, kaip i apie be ku ią ki ą, galima kalbė i d ejopai – kaip apie puske i o milijono indi idų
masę i kaip apie sa i umais pasižyminčią isumą, ku ią, kaip i be ku ią ki ą bend ybę, galima
ap a inė i a i auk ai, į a dijan apa umo są oka i ski ian ją nuo ki ų analogiškų bend ybių, pa-
sižyminčių ki okiais sa i umais“ (Kuzmickas 2008: 168 ).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
126 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
82) Reikšmingai išaugo lie u ių apa inimasis ne su Eu opa a pasauliu,
be su a imiausia gy enamąja aplinka. Su sa o mies u a gy en ie e
1990 m. apa inosi apie 25 % žmonių, o 2005 m. – jau d igubai daugiau,
a ba 49 %.
83) Pie iniai i šiau ės y iniai Vilniaus k aš o lie u iai negali bū i apa-
ūs jau ien dėl o, kad jie geog a iškai nesueina. Juos ski ia ne ykęs au i-
niu a ž ilgiu elemen as, ku is suda o Vilniaus k aš o idu į.
84) Lie u iai sa e iki šiol apa ina ik su e nog a inės Lie u os e i o ija51.
85) Todėl, kad ai bu o nepami š amieji 1988-ieji – a gimimo p adžia, kuome
bene kiek ienas sa e, sa o il is, lūkesčius apa inome su Lie u a, gal-
ojome apie ją, jau ėme ją, oškome ben kažką a dan jos pada y i.
86) Esu lie u is, sa e apa inu su lais a als ybe. A u ėčiau da y i kažką
dėl ki ų žmonių ku ie šios sąlyginės lais ės ne u i?
87) Mes iš iesų nei men aliai, nei socialiai, nei poli iškai niekada nebūsim a-
pa ūs Vaka ų Eu opai, odėl im ai į mus pažiū ė i p i e sim i Ry us, i
Vaka us ik ai ada, kai sugebėsim pa ody i, kad esam ki i, be esam.
88) Vis dėl o, a japonai apa inasi su Azijos kon inen u.
89) 1990 m. Eu opai sa e p isky ė 1 %, pe nai – 3 % apklaus ųjų. Su pasau-
liu 1990-aisiais apa inosi 4 %, o 2005-aisiais – 6 % Lie u os gy en ojų.
Vie os k i e ijus apima ealiąją i (a ) įsi aizduojamąją gam ą a ba daik ą, su
ku iais žmogus apa inasi a ba apa inamas 90–97 sakiniuose. Čia iksliau bū-
ų kalbė i ne iek apie žmogaus apa inimą(si) su konk ečiu daik u a gam os
eiškiniu, kiek su slypinčiu už jų am ik ų sa ybių u iniu – abs akcija, idėja,
simboliu a pan. Tai aiškiai ma y i iš 98–100 sakinių.
90) Žais um žodžiais pamėginęs a ski i, a jis su apa ina žmogų su gam a,
a sužmogina gam ą.
91) T umpėja dienos, sals as išnykimo k apas a si usenan ys bul ienojai.
Pa a gusi gam a moko uoš is žiemai. O, kad galė umei pasaky i: susi a-
pa inu su udeniu! Su ši a skaid ia, ne yškia š iesa, su pasku iniąja ši-
luma, ne ikė ai užgulančia pečius, su aip yškiai i skaudžiai nujaučiama
amybe.
92) J. Degu y ės ly ikoje, panašiai kaip i piemenų dainose, saulę aikas a-
pa ina su mo ina.
93) E d ei, už e s ai šiukšlėmis, suda ančiai e pę plis i kenksmingoms s eika-
ai e kėms. Toks miškas y a žmogui s e imas, nesaugus, nemielas, o no i-
ma susi apa in i su eikiančiu daug galimybių, išauginančiu daug gam os
51 Plg. da DLKT: Nekilo e ninių žemių p oblemų i omėnams, odėl jie ė ynę apa ino ne su au a i
jos žemėmis, o su isa espublika – ka u su nuka iau omis ki ų au ų e i o ijomis.
S aipsniai / A icles 127
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
u ų, amžinai saugiu, galingu, ka u i išlaikančiu amžių paslap is, mis-
išku mišku.
94) Juk a e apa ina su p eke, naudojasi a o eidu i a o ama u, – sako
V. Ma inai is. – Be jie pasiūlo iek, i jei nesu inki, gali a sisaky i.
95) O su apa in i mo e į su kompiu e iu (paspausi myg uką – į yks seksu-
alinė eakcija) k aila...
96) Pie ūs u i kažko š iesaus, sąlygiškai š en iško, lyg į bu nas simboliškai
užkas ume sa o p isiminimus. Mais as – ai mes, a ba ai, su kuo uoj
susi apa insime52.
97) Kas susi apa ino su u u a ba i pa s p a u ėjo, as i poli ikoj eiškė
is daugiau.
98) Žmonės u i susi apa in i su ženklu, jo idėja i pa ikė i skelbiamu šūkiu.
99) Tai su kuo iden i ikuo is žmogui, ku is gal i no ė ų susi apa in i su u o
u ėjimo idealu, be jau žino, kad niekad jo ne u ės?
100) Su mo e imi apa inama ai, kas giliausia, slapčiausia. I ai – kas
pa i šu iniškiausia.
101) P eziden ū os skandalo iš a gin i žmonės is labiau ima g ęž is į p emje ą
Algi dą B azauską, ku į daugelis apa ina su s abilumo sug įžimu.
Iš DLKT sakinių aiškėja, kad žmogaus apa inimas(is) su ie a, ypa ingai a -
ima, susipina su kalbos (ž . 102–103 sakinius) kaip au os sa i umo b uožu
(Mo kūnienė 2012: 140), pilie ybės (ž . 104–105 sakinius), kul ū os (meno, li-
e a ū os, mokslo; ž . 106–107 sakinius), is o ijos (ž . 108–109 sakinius), kon-
esijos53 (plg. 110–112 sakinius) k i e ijais.
Kaip ašo Vy au as Ruba ičius, „ isos žmonių bend uomenės gy ena am i-
k ose ie o ėse, ku ios i saugo am ik ą kul ū ą i jai būdingą kul ū inę a min-
į. [...] Vie o ė kildina i palaiko žmogaus socialinę aplinką. [...] Pi minė apa u-
mo sa ikū os medžiaga y a ie o ės aizdai i pasakojimai, gim inės aizdas i
ga sas. [...] D įs u eig i, kad isokie socialiniai apa umai, aip pa e nokul ū i-
nis, au inis, nacionalinis apa umai pi miausia y a ie iniai, kadangi juos palai-
ko sugy enimas su ki ais žmonėmis i su konk ečia ie o e“ (Ruba ičius 2014:
96). Laikan is okio požiū io (da ž . Ruba ičius 2014: 9454), . y. ie os pi mu-
mo žmogaus apa ybei apib ėž i, s a bus ap ų 113 sakinys, ku , sp endžian
52 Plg. da DLKT sakinį: Asimiliuoji kepeninę deš ą, paskui šiek iek jos disimiliuoji, o isa, kas lieka,
nešiojiesi sa yje kaip esminę sa o apa ybės dalį. Tapa ybe i usi deš os masė a y um pelėsiais
apauga šiokiomis okiomis min imis, jausmais, – aip i gy eni.
53 Plg.: „Kon esinė p iklausomybė aip pa gali bū i bend ąjį indi ido kul ū inį apa umą o muojan-
i aplinkybė“ (Kuzmickas 2012: 15).
54 „Kul ū a – ai gim osios kalbos pag indu is o iškai susiklos an i isuma būdų, laiduojančių am
ik oje ie o ėje gy enančių žmonių i bend uomenių sugy enimą su a ie o e, jos gam a, su
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
128 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
iš žmogaus ( aiko) aidos, a ody ų, kad na ū alu pi miausia apa in is su i-
sa aplinka55. Ki okios nuomonės laikosi Jū a ė Mo kūnienė (da plg.: Kuzmic-
kas 2012: 16, 24, Ramonienė, ed., 2015: 152). Ji eigia, kad žmogus, „kaip
socialinė bū ybė, y a laikomas a i a sis ema“, odėl „ ik san ykis su aplinka,
ai y a isuomene i pasauliu, y a jo gy ybės i esmės p ielaida“ (Mo kūnienė
2012: 100, da ž . p. 137). Pi miniu jos laikomas socialinis k i e ijus. Kalbos
(s uk ū os) požiū iu s a besnis a odo esąs anksčiau minė as apa ybės bū io
i apsmo san ykis, ko eliuojan is su minė a P. Aleksand a ičiaus nuomone, o
a ski o ( ie os, socialinio a k .) k i e ijaus „pi mumas“ susijęs su jo s a bumu
komunikacijoje – sakinyje.
102) Jeigu ik pasako „douna“ i daugiau nieko neda o, ai ik p aneša apie sa o
kilmę, susi apa ina su k aš u, a me, iden i ikuoja sa e su speci ine ko-
lek y ine pa i imi. I nieko daugiau pa s, „nuo sa ęs“, nepada o.
103) Nes bend aujame pap as ai su ki ais ik ada, kai ieškome sa o (kul ū i-
nės, kalbinės i ki okios) apa ybės pa i inimo, a umo jausmo. Jei ne-
no ime apa in is su gim akalbiais, s e u gy enančiais au iečiais, a-
dinasi, mes kažkuo ski iamės. I ne gi labai. A ba nejučiomis nu olome,
sus e imėjome...56
104) LDK piliečiai sa e adino lie u iais. Pagal eodalinę pasaulėžiū ą kalba ne-
bu o au os požymis. Tau a bu o apa inama su pilie ybe. Tiesa, dėl Re-
nesanso į akos kilo susidomėjimas sa o is o ija, kalba.
105) Vals ybėje gy ena į ai ių au ybių žmonės, ku ie, būdami os als ybės pi-
liečiai, pi miausia apa inasi su ja – ai apibūdinama pilie inio apa umo
a apa inimosi su poli ine au a są okomis.
106) P isi aikę p ie als ybės keliamų eikala imų piliečiams, a am ik ais sai-
ais y a suaugę su e nine au a – bend auja jos kalba, u i bend ų pap očių,
apa inasi su jos kul ū a, Lie u a adinama ė yne, gy enime ado au-
jasi panašiomis e ybėmis, jaučiasi is o iškai susie i.
107) I požiū is į apybą nuo o ka o pasikei ė isiškai. – Jus „įsileido“? –
Taip. Dingo žaidimas – na, maždaug sugal oji kažką, jei ne ą, ai ki ą...
sa imi kaip bend uomene, jos is o iniu kul ū iniu pa eldu i su kaimyninių bend uomenių, gen-
čių a au ų aplinka“ (Ruba ičius 2014: 94).
55 Da plg. DLKT sakinį: T ijų ma a imų, ku iais žmogus y a: bu imo ie a, bu imo laikas i bu imo
būdas. Kad i kaip bū ų keis a, ie a y a pi minis daik as, pi minis žmogaus apa umo ma muo.
Tik a ėjus į ą a ki ą ie ą, ik „įsi ie inus" galima ku i kul ū ą – s ip in i sa ąją a ba pe im i ki ą.
56 Da ž . DLKT pa yzdžius: Romos impe ija, p z., niekada nebu o apa inama su au a a ne gi su
kalba. Vilniaus nelie u iams kalba ečiau y a apa inimosi su aplinkiniais požymis, nes ečdalis
nelie u ių ne šeimoje bend auja keliomis kalbomis.
S aipsniai / A icles 129
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
Susi apa inau su kažkuo. A jums pažįs ama būsena, kai susilieji žiū ė-
damas? O čia susilieji da labiau, nei žiū ėdamas.
108) Kul ū inio apa umo komponen as gali nesikeis i i gy enan ki os au os
e i o ijoje, pa yzdžiui, daugelis lie u ių, apusių ame ikiečiais, is o iškai
apa inasi su Lie u a i jos is o ija.
109) Galima nebemokė i kalbos, nebegy en i sa o žemėje, be išlik i lie u iu, –
kol apa ini sa e su au os is o ija.
110) No s p ak ikuojančių ka alikų Lie u oje kažin a su ink umėm os 30 p oc.,
be eik 80 p oc. sa e is da apa ina su Ka alikų bažnyčia.
111) Is o ijoje bu o laiko a pių, kai šeimą bu o mėgs ama su apa in i su als-
ybe, Bažnyčia a mokslu. Vals ybė šeimai kū ė kon olės i socialinio ga-
an o p ojek us, Bažnyčia ūpinosi išganymo p og ama.
112) A si e damas nuo senojo ikėjimo liekanų, ka alikybę M. Valančius a-
pa ina su lie u iškumu, įž elgia jau susiklosčiusias adicijas, s engiasi
jas ku i: pada o p i alomą „Pulkim an kelių“ giedojimą p ieš Mišias.
113) Jei i u ėje pa ojingų daik ų nė a, aikas saugus, egul sau pils o k uo-
pas, – pa a ia Vik o ija G igaliūnienė. „Aš pa s!“ Maždaug iki 3 m. ma-
žylis susi apa ina su aplinka i sa ęs neį a dija kaip asmens. Todėl sako:
„Pe iukas eis į lauką“, „Onu ė ausis ba ukus“.
Kaip bu o ma y i iš pa yzdžių, socialinis i ie os k i e ijus ne e ai y a susi-
pynę. Ki ais žodžiais kalban , kai žmogus gims a, jis uo pa me u sa o apa ybę
ima ku i am ik oje ie oje gy enančioje šeimoje. Taigi s a bus ampa i laiko
k i e ijus. Žmogaus i laiko (p aei is esp. daba is esp. a ei is) a ba am ik u
laiko a piu ykusio, yks ančio a yksiančio į ykio san ykis, daugiau a ma-
žiau one susipynęs su ie os k i e ijumi, ak ualizuojamas 114–120 sakiniuose.
114) Valdančioji pa ija a sakinga už ai, kad didelė dalis jaunuomenės, ku ią a-
pa iname su au os a ei imi, gali bū i nesug ąžinamai p a as a Lie u ai57.
115) Vi gilijus Čepai is aimana o, kad lie u iai i s a „Žalgi io“ si galių au a.
Su kuo daba apa in is? Su nesug įž amai išnykusia p aei imi? Su is
labiau ka ika ū ėjančia daba imi? Su š iesia Eu opos sąjungos i NATO
a ei imi?
116) P aei is i s a pag indiniu judin oju, k iečiančiu keliau i oliau, is ol i i
a ė i p ie sa ęs, p ie ki ų. Taip aš ampu uo, kas bu o, susi apa inu su
isais is o ijos, kul ū os į ykiais, žmonėmis – gy enusiais, gal ojusiais,
ė usiais. I pasijun u isa sukaupęs.
57 Plg. da DLKT pa yzdį: Tapa in i Vy au ą Žalake ičių su sep in uoju, „a šilimo“ dešim mečiu –
a ne pe daug ga bės ek ų „a šilimui“.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
136 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
naudojasi ki o asmens a du i pa a de, socialinio d audimo nume iu bei
ki a in o macija an čekių, a i ų k edi inių ko elių).
Kad i kas žmogui nu ik ų, jis isada u i galimybę apa ybę pakeis i: iš naujo
a gai in i, susiku i a a ku i i ją „pasima uo i“ (ž . 172–178 sakinius). Taigi,
emian is p edika ais, ku ių ienu iš a gumen ų eina daik a a dinis apa us e-
dinys, galima pa i in i, kad žmogaus apa ybė y a nuola inis i smas. Ki ais
žodžiais kalban , žmogaus apa ybė kaip isuma nė a ik ai, ką žmogus isą gy-
enimą „ u i“ s a us quo, be i ai, ką pe gy enimą sa aip jausdamas i su ok-
damas susiku ia kaip ik a i galima. Visa ai, kas da oma pe subjek y ų (sa i ą)
daugiau a mažiau a imą a pusa io san ykį sa imi i (a ba) ki u: asmeniu, ie-
a, laiku i Die u, pag indžia kiek ieno asmens sa i umą. Pe ski ingą apa ini-
mąsi ma y i kiek ieno unikalumas. Iš iso o, kas saky a, aiškėja, kad žmogaus
sa i umą ku ia i jo p igim inė, ypač idinė – Die o duo oji apa ybė, i pa ies
subjek y iai jaučiama i susiku a apa ybė (plg. 179 sakinį).
172) Pa yzdžiui, Anne Cassidy knygoje „Ieškan Džei Džei“ os sep yniolikos
me ų sulaukusi me gina p i alo isiškai pakeis i sa o apa ybę, ben de-
šim me ų nebend au i nė su ienu anksčiau pažino u žmogumi, i ai ne
paika užgaida, o sa isauga.
173) Anali ikai s ebi adinamąjį i akiečių isuomenės e aibalizacijos p ocesą,
kai a gai inama klaninė-gen inė apa ybė, ku ioje asmuo iek saugumo,
iek pajamų p agy enimui ieško giminys ės yšiais susie ose g upėse.
174) No ėdami is o iškai įsi i in i bū en kaip in elek ualai, jie y a p i e s i iš
naujo suku i i mo alinį, i kul ū inį minios apa umą.
175) Ieškan išei ies, pi miausia e ė ų a mes i naujiesiems laikams būdingą
mąs ymo s ilių – įsi ikinimą, kad apa umą pa yks ben kiek iš anks o
sup ojek uo i.
176) Jeigu piliečiai sa o mo alinį apa umą p adė ų kons uo i emdamiesi
Ben hamo i inimu, kad nė a bend uomenės, ai jie g ei ai p a as ų be
kokį aiškesnį mo alinių dalykų sup a imą.
177) Mūsų populia iausi is o ikai Al edas Bumblauskas su Ed a du Guda i-
čiumi jau ko ne an ą dešim me į s engiasi o muo i šiuolaikišką lie u išką
apa ybę, nežiū ė i į Lie u os p aei į ien is o iko Adol o Šapokos suku a
i so ie mečiu sa aip adap uo a pa adigma.
178) Pasakodamas is o ijas, ku iomis pa s ne iki i ku ių nesup an a, Neį a -
dijamasis „ma uojasi“ į ai ias apa ybes, kol įsi ikina, kad ai ne u i
p asmės.
179) Tė o, y o, lie u io i pan. iden i e as eikia kaip lėlės sudedamosios dalys,
be jos neesminės. Ve ikalė į Die ą isas koncepcijas, pa adigmas, apa-
ybes sus a o į sa o ie ą, ski ia joms pagalbinį aidmenį. Kada apčiuo-
pei sa ąją e ikalę? Maždaug 2000 me ais. Apie ašį, e ikalę i apa ybę.
S aipsniai / A icles 137
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
Tapa ybė, a ba apa ybė, y a su ap is su sa o esme, ku i y a bend a i-
siems. Tai i su apimas su ki o esme. Ta esmė – a o minimasis Die as,
e ikalė.
6. APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS
DLKT publicis ikos sakiniuose, ku iuose a ojamos ski ingos būd a džio
apa us, -i i jo eiksmažodinių ( apa in i, apa in is) bei daik a a dinių ( apa ybė,
apa umas) edinių o mos, a pažįs amas i pe subjek y ų apa inimąsi su sa imi
i ki u ma y i apibend in as apa aus žmogaus aizdinys. Pa s žmogus sakiniuose
ak ualizuojamas kaip pa ien as i (a ba) pe cipien as, agen as a ba bene icien as.
Čia, publicis ikoje, eikšminga ai, kad kon eks as a ba eks as, ku is leidžia „gi -
dė i“ ašančiojo min į, . y. ai, ką i kaip jis no ėjo apie sa e a aplinką pasaky i,
no s i palieka skai ančiajam daugiau lais ės e in i, jį sup as i subjek y iai, is
dėl o p ime a skai ančiajam ašančiojo žmogaus apa ybės su okimą (plg. Aki-
aizdu, kad pasakojimas negali yk i yloje. Tam eikalinga kalba. Mūsų apa ybė –
ai mūsų kalbinė a ikuliacija DLKT). Ne iesiogiai komunikuodamas ašan ysis
ne ik a s o auja sau, . y. „į eks ina“ sa ąjį apa ybės su okimą – komunikuoda-
mas jis u i į akos skai ančiojo apa ybei, ją o muoja, ku ia a ba keičia62. Taigi,
panašų ien iso žmogaus apa ybės koncep ą, ma y , u i kiek ienas ak y esnis
publicis ikos skai y ojas; pagal a ski o žmogaus sąmonėje egzis uojan į sa i ą a-
pa ybės koncep ą ma y i g upinio koncep o b uožai.
Iš y imui su ink ų DLKT publicis ikos sakinių žmogaus apa ybė „išsisklei-
dė“ kaip sa i a asmens isuma, nuo gimimo jaučiama, su okiama i (a ba) ku-
iama pagal dualumą: kaip daugiau a mažiau a imas žmogaus a pusa io san-
ykis su dalinėmis (p igim ine esp. nep igim ine, die iškąja esp. žemiškąja)
apa ybėmis. Tik oji idinė žmogaus apa ybė – siela – gims an „gaunama“ iš
Die o. Ji y a pas o ioji žmogaus apa ybės dalis. Pagal panašumą, . y. eid o-
džio p incipą, i žemiškuosius (ki o asmens, ie os, laiko) k i e ijus žmogus
(susi)kū ė, (susi)ku ia a ba da (susi)ku s labiausiai kin ančius nep igim inės
apa ybės sluoksnius. Iš p igim ies gaunamas išo inis apa ybės sluoksnis (ly is,
bend ieji išo ės b uožai) y a a p p igim inio idinio i nep igim inio apa ybės
sluoksnių. Laiko a ž ilgiu p igim inis apa ybės sluoksnis y a pas o esnis už ne-
p igim inį. Kin amumas susijęs su aiška ski ingomis y a apa us esp. apa in-
i(s) o momis. Raiškos bū i apačiam esp. apa in is esp. apa in i pasi inkimas
62 Plg.: „Iden i y is cons an ly in e ac i ely cons uc ed on a mic ole el, whe e an indi idual’s iden-
i y is claimed, con es ed and e-cons uc ed in in e ac ion and in ela ion o he o he pa ici-
pan s“ (No is 2007: 657).
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
138 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
sakinyje iškelia į a ansceną pa ies žmogaus ski ingą (a imą esp. olimą) san-
ykį su sa imi a ba ki u (plg. bū i apačiam sau / ki am esp. apa in is su sa i-
mi / su sa o iliuzijomis / su ki u esp. apa in i sa e su sa o iliuzijomis / su ki u).
Daik a a dinių apa us edinių, ku ie eina pe cepcinių i eiksmo p edika ų
ak an ais, a osena leidžia eig i, kad žmogus sa o apa ybę jaučia, su okia i
ku ia a ba pe ku ia sa aip. Tai pag indžia kiek ieno apa ybės sa i umą.
A siž elgian į ai, kad būd a dis apa us u i du ski ingus seman inius po-
žymius: „panašus“ i „sa i as“, ku ie y a bend i žodžiams oks pa , olygus i
ki oks, sa i as, o iginalus, žodyninė apa us apib ėž is, ma y , ikslin ina. Ne-
paisan o, kad žmogus, kalbėdamas ( ašydamas) apie apa umą, dažnai ieško,
anda i sakinyje pab ėžia sa o i ki o a ba ki ų d iejų panašumą, as panašumas
isada y a dalinis i daugiau a mažiau kin an is. Pagal esmę kiek ienas žmogus
su isais sa o ak ualiais i galimais panašumais y a sa i as ( apa us sau) – ski -
ingas nuo isų, į ku iuos bu o, y a a bus panašus kokiu no s aspek u.
ŠALTINIAI
BLKŽe – Bend inės lie u ių kalbos žodynas: elek oninis a ian as, y . ed. Danu ė
Liu ke ičienė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2015. P ieiga pe in e ne ą: h p://
bkz.lki.l .
DLK – Daba inės lie u ių kalbos eks ynas, sud. Kauno Vy au o Didžiojo uni e si e o
Kompiu e inės ling is ikos cen as. P ieiga pe in e ne ą: h p://donelai is. du.l .
DLKŽe – Daba inės lie u ių kalbos žodynas: elek oninis a ian as. 7-asis pa ais. i pa-
pild. leid. Vy . edak o ius S asys Keinys. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2015: P i-
eiga pe in e ne ą: lkiis.lki.l .
LKŽe – Lie u ių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002: elek oninis a ian as, ed. kolegija:
Ge ūda Nak inienė ( y . edak o ė), Jonas Paulauskas, Ri u ė Pe okienė, Vy au as
Vi kauskas, Jolan a Zaba skai ė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2008. P ieiga pe
in e ne ą: www.lkz.l .
S aipsniai / A icles 139
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
LITERATŪRA
Aleksand a ičius Po ilas 2012: Žmogaus apa umo on ologija: a p subs ancijos
i asmens. – Indi ido apa umas, sud. Jū a ė Mo kūnienė. Vilnius: Mykolo Rome io
uni e si e as, 189–274.
Amb azas Vy au as 1999: Funkcinis s ilius. – Lie u ių kalbos enciklopedija, pa . Ka-
zys Mo kūnas. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as, 204–205.
Bi inienė Aud onė 2007: Publicis inis s ilius. Vilnius: Vilniaus pedagoginis
uni e si e as.
Buchol z Ma y, Hall Ki a 2006: Language and iden i y. – A companion o he phi-
losophy o educa ion, ed. by Randall Cu en. Co nwall: Blackwell Publishing, 369–394.
C use Da id Alan 2001: Lexical seman ics. Camb idge: Camb idge Uni e si y P ess.
De Laguna G ace A. 1927: Speech. I s unc ion and de elopmen . New Ha en: Yale
Uni e si y P ess.
D uk einis Albinas 2009: Seman inės sakinių s uk ū os su sink e inės eikšmės
p edika ais. – Res Humani a iae 6, 24–41.
E ans Vy yan, G een Melanie 2006: Cogni i e linguis ics: An in oduc ion. Edin-
bu gh: Edinbu gh Uni e si y p ess.
Gai enis Kazimie as, Keinys S asys 1990: Kalbo y os e minų žodynas. Kaunas:
Š iesa.
G eimas Algi das Julius 2005: S uk ū inė seman ika. Vilnius: Bal os lankos.
G igas Romualdas 2016: Lie u ių apa ybė i Eu opa. Is o ioso inis aspek as. Vilnius:
Ve smė.
Guda ičius Aloyzas 2007: G e inamoji seman ika. Šiauliai: Biblio heca ac o um
humani a ico um uni e si a is Saulensis.
Guda ičius Aloyzas 2009: E noling is ika (Tau a kalboje). Šiauliai: Biblio heca ac-
o um humani a ico um uni e si a is Saulensis.
Guda ičius Aloyzas 2011: Reikšmė, są oka, koncep as i p asmė. – Res Humani-
a iae 10, 108–119.
Haspelma h Ma in 2007: Fu he ema ks on ecip ocal cons uc ions. – Recip o-
cal Cons uc ion 4, ed. by Nedjalko Vladimi P. John Benjamins Publishing Company:
Ams e dam, Philadelphia, 2087–2116.
Hjelmsle Louis 1995: Kalba. Į adas. Vilnius: Bal os lankos.
Jakai ienė E alda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
140 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
Joseph John E. 2004: Language and iden i y: na ional, e hnic, eligious. Basings oke:
Palg a e Macmillan.
Ju gai is Nedas 2015: K izės koncep as lie u ių i okiečių kalbose. Dak a o dise a-
cija. Šiauliai.
Ka aliūnas Simas 1997: Kalba i isuomenė (Psichologiniai i komunikaciniai kalbos
a ojimo b uožai). Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as.
Knjaze Ju ij P. 2007: Lexical ecip ocals as a means o exp essing ecip ocal si-
ua ions. – Recip ocal Cons uc ion 1, ed. by Nedjalko , Vladimi P. John Benjamins
Publishing Company: Ams e dam/Philadelphia, 115–l46.
Kuzmickas B onislo as 2008: Lie u iškasis apa umas: kul ū a i als ybė. – Na-
cionalinio apa umo ęs inumas i sa ikū a eu oin eg acijos sąlygomis, sud. An anas An-
d ijauskas, Vy au as Ruba ičius. Vilnius: K on a, 166–183.
Kuzmickas B onislo as 2011: Indi ido kul ū inis apa umas. – P oblemos 80,
65–74.
Kuzmickas B onislo as 2012: Indi ido kul ū inio apa umo sklaida ( a p adici-
jos i ino acijos). – Indi ido apa umas, sud. Jū a ė Mo kūnienė. Vilnius: Mykolo Ro-
me io uni e si e as, 11–94.
K ašy ė Regina, Papau ėly ė Sil ija 2013: Kai ku ie koncep o liga b uožai Lie-
u os iešajame disku se. – Filologija 18, 107–117.
Maye s Da id G. 2008: Socialinė psichologija. Vilnius: Polig a ija i in o ma ika.
Ma cinke ičienė Rū a 2008: Žan o ibos i pa ibiai. Spaudos pa i ys. Vilnius: Ve -
sus au eus.
Ma kus Hasel Rose, Nu ius P. 1986: Possible sel es. – Ame ican Psychologis
41, 954–969.
Ma ony ė I mina, Mo ke ičius Vaidas 2013: Eli ų Eu opa: apa ybių i in e esų
kaleidoskopas. Vilnius: Fi idas.
Mickūnas Algis 2012: Globalizacija i mode nus subjek as. – Indi ido apa umas,
sud. Jū a ė Mo kūnienė. Vilnius: Mykolo Rome io uni e si e as, 291–311.
Mo kūnienė Jū a ė 2012: Socialinis apa umas: p ielaidos, pokyčiai, des ukcijos. –
Indi ido apa umas, sud. Jū a ė Mo kūnienė. Vilnius: Mykolo Rome io uni e si e as,
95–188.
Mo kūnienė Jū a ė, sud., 2012: Indi ido apa umas. Vilnius: Mykolo Rome io
uni e si e as.
S aipsniai / A icles 141
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
No is Sig id 2007: The Mic opoli ics o pe sonal na ional and e hnici y iden i y. –
Discou se and Socie y 18(5), 653–674.
Oos e wegel Anne ikie, Oppenheime Louis 1993: The sel -sys em: De elop-
men al changes be ween and wi hin sel -concep s. Hillsdale, NJ, US: Law ence E lbaum
Associa es, Inc.
Papau ėly ė Sil ija 2013: Kai ku ie koncep o lais ė b uožai lie u ių kalbos pasau-
lė aizdyje. – Ac a humani a ica uni e si a is Saulensis 16, 222–231.
Pa ee Ba ba a H. 2008. Symme y and symme ical p edica es. – Compu a ional
Linguis ics and In ellec ual Technologies: Pape s om he In e na ional Con e ence „DI-
ALOGUE“, ed. by Kib ik Aleksand E. e . al. Moscow: Ins i u P oblem In o ma iki,
606–611. P ieiga in e ne e: h ps://ud i e.oi .umass.edu/pa ee/Seman ics_Readings/
Symme yHandou Pen usSemina Co ec edPlusNo es.pd .
Pikčilingis Juozas 1971: Lie u ių kalbos s ilis ika 1. Vilnius: Min is.
Ramonienė Meilu ė, ed., 2016: Emig an ai: kalba i apa ybė. Vilnius: Vilniaus
uni e si e as.
Ruba ičius Vy au as 2014: Vėluojan i sa as is. S udijos i s aipsniai. Vilnius: Lie-
u os ašy ojų sąjungos leidykla.
Ruškys Algi das 2011: Koncep as žemė lie u ių azeologijoje. – Res Humani a iae
10, 120–140.
Ru ko ska K is ina, Sme onienė I ena, Sme ona Ma ius 2017: Ve ybės
lie u io pasaulė aizdyje. Vilnius: Akademinė leidykla.
Sa icka Aida 2004: Asmens apa ybė pe mainų me u: a p lem ies i pasi inkimo. –
Kul ū ologija 11, 77–94.
Sa icka Aida 2008: Globalios ik o ės iššūkiai asmens apa ybei. – Nacionalinio
apa umo ęs inumas i sa ikū a eu oin eg acijos sąlygomis, sud. An anas And ijauskas,
Vy au as Ruba ičius. Vilnius: K on a, 184–195.
Sližienė Nijolė 1994: Lie u ių kalbos eiksmažodžių junglumo žodynas 1. Vilnius:
Mokslo i enciklopedijų leidykla.
Sližienė Nijolė 2004: Lie u ių kalbos eiksmažodžių junglumo žodynas 2 (2). Vilnius:
Lie u ių kalbos ins i u o leidykla.
Taylo John R. 2006: Cogni i e Seman ics. – Encyclopedia o Language and Linguis-
ics, ed. by B own Kei h. Ox o d: Else ie , 569–582.
Teko ienė Dalija 1990: Be a dės giminės būd a džiai. Vilnius: Mokslas.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
142 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIX
Vykypĕl Bohumil 2005: Hjelmsle o glosema ika i bal ų kalbų onologija. Vilnius:
Sap nų sala.
Župe ka Kazimie as 1983: Lie u ių kalbos s ilis ika. Vilnius: Mokslas.
Župe ka Kazimie as 2012: S ilis ika. Šiauliai: Šiaulių uni e si e o biblio eka.
Лакан Жак 1998: Семинары. Книга 1. Москва: Гнозис, Логос.
Маслова Валентина А. 2001: Лингвокультурология. Москва.
Степанов Юрий С. 1981: Имена. Предикаты. Предложения. Москва: Наука.
Степанов Юрий С. 1997: Константы: словарь русской культуры. Москва.
Тер-Минасова Светлана Г. 2000; Язык и межкультурная коммуникация.
Москва.
Concep o Human Iden i y on he Basis o
apa us, -i and I s De i a i es in Con empo a y
Li huanian Opinion Jou nalism
SUMMARY
The a icle add esses he con en o human iden i y on he basis o he adjec i e apa us
and i s e bal ( apa in i, apa in is) and nominal de i a i es ( apa ybė, apa umas). I com-
bines s uc u al and cogni i e app oaches o meaning. A human being is he s a ing poin
o he s udy. I e e s o he ma e ial collec ed om he Co pus o Con empo a y Li hua-
nian Language de eloped a he Cen e o Compu a ional Linguis ics o Kaunas Vy au as
Magnus Uni e si y.
The ma e ial o opinion jou nalism a ailable a he CCLL enables us o ecognise and
see he image o an iden ical human being sha ed by e e y mo e ac i e eade o opinion
jou nalism h ough he subjec i e iden i ica ion wi h onesel and ano he human being.
The ea u es o he g oup concep can be seen on he basis o he peculia concep o iden-
i y exis ing in he consciousness o an indi idual human being.
In he sen ences in ques ion a human being is ac ualised as he pa ien and/o pe cipi-
en , agen o bene icia y.
The esea ch e ealed ha human iden i y is a peculia en i e y o he pe son which is
sensed, pe cei ed and/o c ea ed on he basis o duali y igh om bi h: as a mo e o less
S aipsniai / A icles 143
Žmogaus apa ybės koncep as pagal apa us, -i i jo edinius
daba inės lie u ių kalbos publicis ikoje
close ela ionship be ween a human being and pa ial iden i ies (inhe en o non-inhe en ,
hea enly o ea hly). The ue inne human iden i y – he soul – is “ ecei ed” om God a
bi h. I is he s able pa (laye ) o human iden i y. By simila i y ( he mi o p inciple) and
ea hly (ano he pe son’s, place, ime) c i e ia a human being c ea ed, c ea es o will c ea e
he mos a iable laye s o non-inhe en iden i y. The ou e laye o iden i y ecei ed a
bi h (gende , gene al ex e nal ai s) is be ween he inhe en inne laye and he non-in-
he en iden i y laye . F om a empo al pe spec i e, inhe en iden i y is mo e s able han
non-inhe en . Va iabili y (dynamism) co ela es wi h exp ession by di e en o ms o y a
apa us and apa in i(s).
The usage o he nominal de i a i es o apa us used as he ac an s o pe cep ual and
ac ion p edica es leads o he conclusion ha a human being eels, pe cei es and ( e)c e-
a es his o he iden i y in his o he own way. I subs an ia es he peculia i y o e e yone’s
iden i y.
Conside ing ha he adjec i e apa us has wo di e en seman ic ea u es – “simila ”
and “peculia ” – which a e also sha ed by he wo ds oks pa , olygus and ki oks, sa i as,
o iginalus espec i ely, he dic iona y de ini ion o apa us should appa en ly be upda ed.
No wi hs anding he ac ha when speaking (w i ing) abou iden i y a human being o en
ies o ind and inds he iden i y o onesel , ano he human being o o he wo human be-
ings as simila i y, which he o she b ings o he o eg ound in he sen ence, his simila i y
is always pa ial and a iable. In essence, a human being wi h all o his o he ele an and/
o po en ial simila i ies (i.e. pa ial iden i y wi h onesel o ano he human being) is pecu-
lia – di e en om e e yone wi h whom he o she was, is o will be simila in some aspec .
Į eik a 2018 m. bi želio 8 d.
LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a
lo e [email p o ec ed]
