GVIDAS LATAKAS
Kauno au inės kul ū os cen as
Kauno An ano Ma inaičio dailės mokykla
DOI: h ps://doi.o g/10.35321/all82-10
EILĖRAŠČIAI IŠ MEISTARNĖS
GVIDAS LATAKAS
Gen is
Dangaus aukš umo
ma ių pla umo
ma au – i u ienai ku iai
iš senųjų genčių p iklausai
senaisiais žodžiais lyg
kaulais blauzdų emies
ie oj geležio
dangaus daigumo
ma ių dilgumo
dangaus dingumo
ma ių ž ilgumo
dangaus dangumo
ma ių ma umo
ilgėsimės mes kaip seniau
sūnau manasai
iš kanapių
Auliai
Ga ėnai a b enda auliai – y ai kauliniai
pe ėpū inius iš Ku zemės kaip žalčiai a si ai o
būgnas už emp as an išskob os baublio inkos
Įž algos / Insigh s 189
GVIDAS LATAKAS
190 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII
iš milžino lokio odos – jį ise
an agių pasos ės os ne os kelia
pa ys i gi kailiais apkiau ę
apsibobu a ę saky ų bobos
an gal ų smaigaliai su iš i iš ka klų
beigi kasnykų šluo me gių do ano ų
g ajija dūdom iš ožkenų
cypia i g iaudžia
ki i iš jų už eja me geles
užspeičia gaudo – os kad sucyps
su i s a ka u į pusnis – dūdas
saugoki – nakabiai suplėšysi maišą
Sykį Ku zemėj
spėju – eiksmas isis isų
pamėg am ojuj – D ezdene
Nuo mūsų į šiau ę
šaunusis el ėdi
šaunusai el ėdėjėli
nu iko kaip nenu iko
ką išgi s a osios ausys
p ie ki okių dainų p a usios
Ku zemės ki o ikėjimo
ki o ekėjimo žmones
jų kalba – lyg sužeis a
kaip sužeis as ė oje sakalas
sakalas mėlynasai
daug k yžei iškų žodžių ekę išgi s
enai maskoliškų
šnekė ų lyg b oliai o neinas sup as
odėl i eida o La ijon
užda biau – šieno pjau
mokėda o ubliais cidab o
ai i aš su jais – pusb ola į
T ečioką pasiėmiau
nes ansai labai p ašės
Eilė aščiai iš meis a nės
Įž algos / Insigh s 191
aigi užeinam obon su emus
o enai – pag abas – guli
nabaš ikas ienas pa s
š iesa pliskina kaip pe eselę
ž akių spingsulių nečiedija
s alas lūž a nuk iau as ėdesio
a sisėdau pa s ienas šlamščiu
(ku ąsyk pus aikis mano
p apuolė – neba menu gal p iemenėj
s ipinė likos isas iš baimės pas i ęs)
ai nepasakiau – a gis pas la ius p iim a
džiūgau kad žmogus į dausas iš asnoja
sako – paliko ma ai pi mesnis šią aša ų
pakalnę – kūnai mūs ik palaikis d abužis
popie ėliai saldainio ky iai su ynioję
sielą sk aiduolę čia pe miglas užklydusią
os pasis ip inau – lauksiu sakau
mandagiai šeimininkų – budėsiu
ka inas juodas ik p o du is šas
nabaš ikas sau g abe klas –
i besėdįs i besakąs man – u paėdęs
o aš neėdęs – einam pe simes i
a u pasi uošęs? – kaip daba
a menu – sakau – pasi uošęs
aš isuome pasi uošęs
i negali bū i ki aip
Geležio kaulas
Geležio kaulas
kaulas į geležį
gelžis – kaulas – dubuo
p ūsai pasi enka mi į
liepia sa o akaliams kal i
žodžius moky is eblen i
s e imos a ėjūnų kalbos
gu en mo gen š a ben gebo en
GVIDAS LATAKAS
192 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII
mylė i pamo ę labiau už
už ska malė ą mo iną
p ie pamo ės glaus is
kas kie esnis – geležis kaulas?
kaulas į geležį?
geležis – kaulas – dubuo
Vidu žiemos
Pas juos Vilkijoj genys –
ne genys o ke uklis
sėdi jis y elių na e
e sykiais išge ia
u bū išge ia
nieks i nepas ebi
kaip g amulensija dings a
ėl p ipila lygia dalim
su y ais – y ai enai
a šiau ūs ba zdiniai
neaišku ne kas kam p iklauso
ba zda eidui a eidas
ik p iedas
p ie dyglių augmenijos
aukso ieško ojai
aukso ieško ojai žiemą
a galima da ką as
kai aplink ien sidab as?
nei iš šio nei o – ilkas
negy as ogėse
ienas ima ginčy is
kad en genys
koks au genys – a nema ai –
ke uklis i baig as k iukis
ki s e nuke a
as abejojan is – aš
niuk – ėl nebė gė alo
užeina smuklėn naujas ba zdočius
Eilė aščiai iš meis a nės
Įž algos / Insigh s 193
o – i ke uklį u i ! – nusis ebi
aš isai susigniuždęs
pas juos i k egždės ne k egždės
o sk egždės ne sniegas – pu a
a sidu i idu žiemos
a p ilkų
ažis p ie du ų
išsigandęs a klys
ilko išna a ogėse
ogės be ažnyčio ojo
Juškų obelė čia pa
en dūdmaišis i gi ba zda
be cidab o bal a
sodai šiaudiniai en palubėj
sukasi – Die as duos – nusigausiu
Medalis An anui Juškai 200, 11×9 cm, b onza, lie a, 2019 m., au o ius G idas La akas
GVIDAS LATAKAS
194 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII
GVIDAS LATAKAS – POETAS IŠ
MEISTARNĖS
Tapy ojas, ju ely as G idas La akas – ienas sa ičiausių menininkų, nuo jau-
numės ašan is i eilė aščius. Išleis os ys eilė aščių knygos: „Kol išsi is a -
niukai“, „Nekalendo iniai š en ieji“, „Lokenos“. Visos jo knygos apdo ano os
p emijomis. G ido La ako eilė aščiuose nuola os kin a aku sai, gai alingai juda
s ichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei. Kalba upi, naši, a ėja p ie šne-
kamosios. Iš eilė aščio į eilė aš į keliauja bibliniai, is o iniai pe sonažai, sakmių,
mi ų, pada imų eikėjai. P aei is pa i iama pe liudijimus, a che ipinius elik-
us, ku ie a si a gyja. Daba is šmėsčioja epizodiškai, lyg a si ik inai pa ekusi į
is o ijas. Poe o kū iniai p imena iš i ų sąspa ų su ęs ą, ano jo pa ies, budinką,
palocių. Riedė e ieda ešlūs i ka u ge os k aujo akos pasakojimai. Iš i ališkų,
kupinų sąmojo i idinio linksmumo palyginimų ne ikė ai išny a p imi š i že-
mai iški žodžiai, ku ie liudija a min į i bū o ę. G idas La akas nesidai o į li e-
a ū ines madas, be ne engia „naujų seno ių“. Jo eilė aščių žmogus iki, kad
ne isi dangaus š en ieji puikuojasi mūsų kalendo iuose, o gy ena a pe mūsų,
algo i ge ia, di ba sa uosius da bus. Ki a e us, žmogus sa o iškai suklūs a:
„Tikiu ama ais, ebus jie paga bin i pe amžius.“
Vy au as S ulpinas
