Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens

DARIUS IVOŠKA Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-3898-0000 Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė onomastika, baltų–slavų–vokiečių kalbų kontaktai. DOI: doi.org/10.35321/all88-01 MOTERŲ SOCIALINĖ PADĖTIS IR IDENTIFIKAVIMAS XIV–XVI A. PRŪSIJOJE REMIANTIS VOKIEČIŲ ORDINO DOKUMENTAIS Prūsų moterų socialinė padėtis ir jų identifikavimas XIV–XVI a. Vokiečių ordino dokumentuose ANOTACIJA Moterų įvardijimas ir identifikavimas istoriniuose šaltiniuose, ypač viduramžių Vokiečių ordino kanceliarijos dokumentuose ir naujųjų laikų pradžios šaltiniuose, yra reiškinys, kurį reikia tirti daugelio mokslo disciplinų požiūriu. Ši tema yra ne tik vardyno tyrimų objektas, bet ir susijusi su bendrąja kalbotyra, istorija, sociologija, antropologija ir kitomis sritimis. Šiame straipsnyje mėginama į temą pažvelgti dviem aspektais. Viena vertus, įdomu, ar moteris istoriniuose dokumentuose galima identifikuoti pagal galbūt užrašytus jų vardus; kita vertus, kyla klausimas, kaip koreliuoja jų socialinė padėtis ir moterų įvardijimas arba identifikavimas. RAKTINIAI ŽODŽIAI: moterų (vardų) paminėjimas, moterų įvardijimas, viduramžiai, socialinė padėtis. Straipsniai / Articles 11 DARIUS IVOŠKA ANOTACIJA Moterų įvardijimas ir identifikavimas istoriniuose šaltiniuose, ypač viduramžių Vokiečių ordino (toliau – DO) ir naujųjų laikų pradžios kanceliarijos dokumentuose, yra reiškinys, kurį reikia tirti daugelio akademinių disciplinų požiūriu. Ši tema yra ne tik onomastikos tyrimų objektas, bet ir susijusi su bendrąja kalbotyra, istorija, sociologija, antropologija ir kitomis sritimis. Šiame straipsnyje mėginama į temą pažvelgti dviem aspektais. Viena vertus, įdomu, ar moteris istoriniuose dokumentuose galima identifikuoti pagal galbūt užrašytus jų vardus; kita vertus, kyla klausimas, kaip koreliuoja jų socialinė padėtis ir moterų įvardijimas arba identifikavimas. RAKTINIAI ŽODŽIAI: moterų (vardų) paminėjimas, moterų įvardijimas, viduramžiai, socialinė padėtis. I. ĮVADAS Šio tyrimo objektas – moterų ir jų vardų paminėjimo ypatumai kaip jų socialinės padėties požymis Vokiečių ordino (DO) istoriniuose dokumentuose. Tačiau praktiniais sumetimais tyrimas neapsiribojo vien Ordino laikotarpio šaltiniais, bet buvo pasitelktas ir vienas šaltinis iš ankstyvosios Prūsijos kunigaikštystės laikų. Apie empirinę medžiagą ir jos šaltinius Tyrimui sąmoningai buvo atrinkti rankraštiniai ir spausdinti istoriniai DO dokumentai bei ankstyvosios Prūsijos kunigaikštystės laikotarpio dokumentai. Priežasčių, dėl kurių pasirinkti vokiečių ir lotynų kalbomis parengti Ordino ir kunigaikštystės kanceliarijų dokumentai, taip pat jų vaidmens vardyno tyrimuose čia specialiai aiškinti nereikia, nes ankstyvoji Prūsijos ir Lietuvos istoriografija bei kalbos, kuriomis parengti atitinkami dokumentai, jau ne kartą aptartos (Blažienė 2017: 63; Ivoška 2016: 209; 2019: 98–99; 2020: 133–135). Pagrindinį tirtų šaltinių korpusą sudaro XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje išduotos DO privilegijos. Daugiausia tai rankraštinės vokiečių ir lotynų kalbomis parengtos privilegijos, trumpi įrašai finansiniuose registruose, pastabos apie vargingus Karaliaučiaus gyventojus Ordino kanceliarijos sąrašuose, taip pat 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens įrašai apie rytinės Prūsijos kunigaikštystės dalies apmokestinamus gyventojus Turkų mokesčio registruose1. Minėtų dokumentų pobūdis ir paskirtis, jų specialiai neanalizuojant, rodo, kad juose sukaupta daug informacijos apie Prūsijos krašto gyventojus, jų tarpusavio santykius ir santykius su Ordino administracija, taip pat apie jų gyvenamąją vietą ir veiklą. Tokios įvairialypės informacijos sankaupos yra įdomios ir svarbios daugelio sričių tyrimams. Apie tyrimo sumanymą Jau straipsnio pavadinimas rodo, kad iš esmės bus kalbama ne apie moterų vardus, o apie moterų paminėjimus ir iš jų kylančią moteriškų vardų paminėjimo dažnio problemą vėlyvaisiais viduramžiais ir netrukus po jų. Idėja į istorinę vardyno medžiagą pažvelgti tokiu aspektu autoriui kilo išsamiai išanalizavus ekstralingvistinį kontekstą, kuriame ši medžiaga egzistuoja. Patys istoriniai vardai, jų paminėjimo dažnis, variantiškumas, pritaikymas svetimos kalbos paradigmoms ir kt. yra informatyvūs reiškiniai. Tačiau yra daug atvejų, kai asmuo istoriniuose dokumentuose paminimas kelis kartus, kaskart įvardijamas skirtingais apeliatyvais (tikriausiai iš dalies dėl identifikavimo priežasčių), bet vardu neįvardijamas. Būtent tokie reiškiniai skatina alternatyvų tyrimą, atsiskiriantį nuo pagrindinio onomastinių tyrimų branduolio. Šio straipsnio tikslas – kritiškai apžvelgti moterų paminėjimus kaip jų socialinės padėties Prūsijos krašte XIV–XVI a. požymį. 1 Šaltinių aprašas pateikiamas skyriuje „Moterų ir moterų vardų paminėjimai Vokiečių ordino ir Prūsijos kunigaikštystės dokumentuose XIV–XVI a.“ Straipsniai / Articles 13 DARIUS IVOŠKA II. MOTERŲ IR MOTERŲ VARDŲ PAMINĖJIMAI VOKIEČIŲ ORDINO IR PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DOKUMENTUOSE XIV–XVI A. Siekiant chronologiškai ištirti moterų vardų paminėjimo problematiką kaip jų socialinio vaidmens požymį, pirmiausia pasirinkti seniausi XIV a. šaltiniai, o po jų – vėlesni XV ir XVI a. šaltiniai. 1. ORDINO FOLIANTAI NR. 105, 107 Prie ankstyviausių moterų arba moterų vardų paminėjimų priskirtini atvejai, užfiksuoti DO privilegijose. Čia kalbama apie Ordino foliantus Nr. 105 ir 107 (toliau – OF). Abu foliantai iš esmės yra privilegijų rinkiniai. OF 105 taip pat yra kitokio pobūdžio dokumentų, pavyzdžiui, vidinių ir išorinių Ordino valstybės sienų aprašų, sutarčių arba susitarimų tarp DO ir Sembos bei Varmės vyskupų ir kt. Tačiau onomastikos tyrimams daug naudingesnė OF 105 dalis vadinama didžiojo magistro registru. Būtent privilegijos yra geriausi vardyno tyrėjų objektai, nes jose pateikiama ne tik vietovardžių ir asmenvardžių, bet ir labai vertingo išsamaus papildomų duomenų konteksto. Taip pat išryškėja privilegijuotųjų tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, giminystės ryšiai, kurie šiam tyrimui buvo ypač naudingi. Jokiu būdu negalima teigti, kad moterų paminėjimų OF 105 ir 107 yra daug. OF 105 užfiksuoti vos du atvejai. Pirmasis paminėjimas yra labai sutrumpinta privilegija, kuria 1373 m. DO maršalas Rutheris von Elneris broliams Pიმenen, Wisselgin ir jų sūnėnui Lekeniken suteikė 6 hokenus žemės² (OF 105 106ᵛ, žr. 1 pav.). ² Löcknicken, Gerdaueno apskr., (Gerullis 1922: 87). 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens 1 pav., OF 105 106ᵛ Sūnėnas įvardytas kaip fwest[er] Jon Pიმenen ir Wisselgin, tačiau jo vardas, kaip ir motinos vardas, nepaminėtas. Vyriškosios lyties asmenų vardai tokiuose dokumentuose beveik visada užrašomi, išskyrus nepilnamečių įpėdinių ir paveldėtojų vardus. Todėl galima daryti išvadą, kad dviejų brolių sesers šeima neturėjo pilnamečio vyro šeimos galvos. Kadangi sūnėnas atitiko bent vieną būsimo paveldėtojo sąlygą (buvo vyras), privilegijoje jis įrašytas kaip privilegijuotasis iškart po savo dėdžių. Jo motina paminėta tik siekiant dėl identifikavimo nurodyti giminystės ryšį tarp dėdžių ir sūnėno. Moteris, kaip paveldėjimo teisių neturintis subjektas, vardu neįvardyta, nors galbūt turėjo eiti šeimos galvos pareigas. OF 105 taip pat yra ypatingas atvejis, kai paminėta moteris, kurios vardas taip pat užrašytas. 1392 m. datuotas dokumentas dėl neaiškių priežasčių įterptas tarp ankstesnio 1262 m. ir vėlesnio 1286 m. datuotų visiškai kitokio pobūdžio dokumentų. Erfame froze Gerdrud kartu su Irem Jone Wernher pažadėjo Karaliaučiaus ligoninėje amžiną lempą šventosios Gertrūdos dieną zcu burnen (OF 105 29ʳ–29ᵛ, žr. 2 pav.). 2 pav., OF 105 29ʳ–29ᵛ Šiuo atveju pagerbtos moters vardas paminėtas todėl, kad ji buvo tiesioginis kontaktinis asmuo susitarime su Karaliaučiaus miesto tarėju. Tai vienas ankstyviausių moters vardo paminėjimų DO dokumentuose. Daugiau jokių moterų arba jų vardų paminėjimų OF 105 nėra. Straipsniai / Articles 15 DARIUS IVOŠKA Kitas maždaug tą patį laikotarpį apimantis Ordino foliantas, būtent OF 107, taip pat išsaugojo keletą liudijimų apie moteris. Pirmiausia kalbama apie 1396 m. paminėtą krečmerio žmoną, kuri kartu su vyru nurodyta kaip gavėja, tačiau jos vardas nepateiktas. Krečmerio šeima turėjo gyventi Sembos Girmow³ vietovėje ir iš Sembos komtūro Johan von Lorich gauti 20 margų dirbamosios žemės (OF 107 301ᵛ, žr. 3 pav.). 3 pav., OF 107 301ᵛ Krečmerio Hermann vardas yra vienintelis dokumentuotas visų gavėjų vardas. Moters ir kitų paveldėtojų vardai nenurodyti. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmona apskritai paminėta ir dar iškart po pagrindinio gavėjo – savo vyro. Paprastai privilegijose minimi tik vyriškosios lyties paveldėtojai ir palikuonys; iš jų nurodomi tik tie, kurie privilegijos išdavimo ir suteikimo akte dalyvavo, pvz., 1339 m. Item dedimꝰ fidelibus noſtriß nirwex et filio fratriß sui furtheyken none uncoß in campo Girdewitigen⁴ [...] (OF 105 240ʳ). Šioje ištraukoje matyti, kad į privilegijos tekstą, be pagrindinio gavėjo, niekas neįrašyta. Įprastinei privilegijos formulei priklausantis teisėtų paveldėtojų ir palikuonių paminėjimas taip pat praleistas. Tikras tipiškos privilegijos, kurioje įvardijami gavėjai, pavyzdys būtų 1376 m. [...] mit willen unſir metege b ite g[er] vorlien vn̄ gebin unſi[r]n getruwen Jacob Smalken vn̄ wiſſekant den brud[er]n vnd ſine rechten erben vn̄ nochkomelingen drie hacke czu gauladin⁵ [...] (OF 105 68ᵛ). Akivaizdi griežtai vyriška gavėjų ir palikuonių linija; antraeilių paveldėtojų vardai galėjo būti ir paminėti, ir praleisti. Tokiuose dokumentuose moterys paminimos tik išimtiniais atvejais. ³ Germau, Fišhauzeno apskr., Germau parapija (Blažienė 2000: 41). ⁴ Gertenikenas, Sembos žemėje (PUB III 234), Gerullis (1922: 40) klaidingai perskaitė kaip Girdenithigen. ⁵ Gaul eden, Vehlauo apskr. (Blažienė 2005: 60). 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens OF 107 yra dar vienas savitas įrašas, užrašytas 1388 m., kuriuo remiantis [...] Bruder Johan von Lorich Voyt czu Samland haben gegeb[e]n Martyn eine frouwe czu Slakalaux6 su dviem žemės hokenais, esančiais ten, ir tai padarė todėl, kad moteris buvo vargšė, o apleista žemė buvo nualinta ir iš jos nebuvo gaunama jokios naudos; todėl jie jam suteikė du hokenus pagal tą pačią teisę, kaip byloja jo privilegija, išduota dėl šio turto [...] (OF 107 183v, žr. 4 pav.). 4 pav., OF 107 183v Nepaisant moters skurdo ir vargo, tuo metu ji buvo vienintelė turto ir visų su juo susijusių teisių savininkė. Tačiau tai nebuvo priežastis, suteikiant ponui Mertyn visas nuosavybės teises, nurodyti buvusios savininkės vardą. Reikia pabrėžti, kad po privilegijos išdavimo ne tik turtas, bet ir pati moteris pateko į Mertyns valdžią. Tai įtikinamas moterų socialinės padėties vėlyvaisiais viduramžiais liudijimas. Paskutiniai skurdūs Ordino kanceliarijos įrašai OF 107 susiję su našle, kuri apie 1400 m. pateko į trumpą registrą ir kartu su sūnumi įvardyta kaip dviejų žemės ūbų savininkė, nors neturėjo šio turto privilegijos dokumento (OF 107 1r, žr. 5 pav.). 5 pav., OF 107 1r 6 Schlakalken, Fišhauzeno apskr., Šv. Lauryno parapija (Blazienė 2000: 144). Straipsniai / Articles 17 DARIUS IVOŠKA Atsižvelgiant į tai, buvo numatyta parengti privilegijos tekstą, įrašant į antraštę panašų užrašą Kyne wytwe mit Irem Jone (OF 107 3ᵛ, žr. 6 pav.), tačiau lapas liko tuščias. 6 pav., OF 107 3ᵛ Šis atvejis nepaprastas, nes įvardijimas Ibidem Kyne evne wittewe mit Ire[m] Jone (OF 107 1ʳ), regis, apima vardą Kyne; tai galima spręsti ir iš Reinholdo Trautmanno (1925: 45) duomenų. Tarp kitų vardo Kynne paminėjimų autorius pateikė ir tariamą moters vardą Kyne, tačiau nepateikė jokių komentarų apie galimą su lytimi susijusį vardo vartojimą. Nori nenori kyla klausimas, ar Kyne yra vyro, ar moters vardas? Atrodo, kad šis klausimas niekada anksčiau nebuvo iškeltas ir nagrinėtas. Vieninteles pastabas ir užuominas apie jo moteriškąją prigimtį pateikia „Marienburgo iždininko knygos 1399–1409 metų“ rengėjas ir leidėjas dr. Erichas Joachimas bei „Karaliaučiaus–Lėbenichto Vargstančiųjų brolijos sąskaitų knygos (1477–1523)“ rengėjas Dieteris Heckmannas. Remiantis Joachimo įrašais iždininko knygos asmenų ir vietovardžių rodyklėje – Judekynne = Jüdin (MTB 619) – neabejotina, kad abu žodžiai jam yra sinonimai. Taip pat žr. Kuwerkynnen = Kurinnen, Kurische Frauen (MTB 624). Vadinasi, -kynne laikoma priesaga arba savarankišku morfemu, turinčiu reikšmę „moteris“. Tai vėliau atsiskleidžia ir iš daugelio kitų moterų paminėjimų. Heckmannas (2000: 25) -kynne vienareikšmiškai laiko „svetimos kalbos priesaga“, kuri, jo teigimu, „moterų varduose, pavyzdžiui, Prewschkynne arba Lyttawekynne vietoj Prewssche ir Lyttawesche“ turėjusi būti vartojama. Šios pastabos labai tikslios; tai patvirtina ir ištraukos iš iždininko knygos įrašų, pavyzdžiui, 1407 m. frauwen Mackynnen Surwillen mumen (MTB 434). Tai išties įtikinama, tačiau kelia tam tikrų klausimų, susijusių su įrašais „Scriptоres Rerum Prussicarum“ (toliau – SRP). 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens Marburgo Wigando kronikoje, be kita ko, pasakojama ir apie vedlį (vedlę?) vardu Kynne: 1386 [...] Bunse, Rexa, Matryco, Kynne und Darge wellin fürem von Mislo czü Susükendorf [...] (SRP II 668–669), 1386 [...] an der Wisle czwe mile obinwendig Ragnit dy wege gancz os, als sy Eykint und syn bruder, Mase, Skotz, Bunse, Kynne, Darge, Rexa, Mateiko und Paül habin lasin zeichენ [...] (SRP II 671), 1393 [...] Desin weg haben gegangen Preiwus, des conturs dyner czu Ragnit, Zanda und Kinnen von der Balge, Claus, Wirsemund und Lailicke von Ragnit [...] (SRP II 673), 1394 [...] Zanda und Kinne vs deme cmirampt czu Synthen im gebite Balge haben dese wege gegangn in dem xciiij jare ken Weduckeln [...] (SRP II 678), Ar galima daryti prielaidą, kad tarp daugelio vyrų, rodžiusių Ordino broliams kelius iš Prūsos žemės į Lietuvą, buvo ir viena moteris? Tai vargu ar įmanoma, nes moterų paminėjimuose DO dokumentuose visada būdavo tam tikrų jų lytį nurodančių žymenų7. Tačiau ar įmanoma, kad vyras turėjo vardą, grindžiamą apeliatyvine reikšme „moteris, žmona“, – klausimas, į kurį dar reikia atsakyti. 2. 1399–1409 METŲ MARIENBURGO IŽDININKO KNYGA IR 1414–1438 METŲ DIDYSIS VOKIEČIŲ RITERIŲ ORDINO NUOMOS MOKESČIO KNYGA Kitas šaltinis, kuriame gana gausu moterų paminėjimų, yra „Marienburgo iždininko knyga 1399–1409 metais“ (toliau – MTB). Tai spausdintinė Ordino fol ianto Nr. 140 versija – vienas iš nedaugelio iki šiol išlikusių DO finansinių dokumentų rinkinių. DO pajamų ir išlaidų registre moterys minimos dažniau nei anksčiau: 1400 m. die frauwe zu Tzippelynsdorff im gebite zu Osterrode [...] mit iren kyndern DO davė 15 markių (MTB 45). 1403 m. Kunne Pauwil Ruszen wyp 7 Socialinę arba šeiminę padėtį nurodančios žymos, kaip atvejais Kyne eyne wittewe mit Ire[m] /one (OF 107 1r), deß metc3eners hawß3ffraw (OF 89K 19v), der frauwen Mackynnen Surwillen mumen (MTB 434) ir kt., lydi beveik visus moterų paminėjimus viduramžių DO dokumentuose. Straipsniai / Articles 19 DARIUS IVOŠKA į Danczk8 DO sumokėjo 7 markes (MTB 207). Kaip finansinė parama (hulfe) 1405 m. der frowen Russynne zu Rszecz9 buvo skirtos 3 markės (MTB 367). 1407 m. Marthan eyner frauwen von Sameland skirta 1 markė (MTB 434). Be to, 1408 ir 1409 m. den Kuwewerkynnen zur Memel10 už pristatytus maisto produktus išmokėta atitinkamai 1/2 ir 1/4 markės (MTB 487, 548). 6 markės taip pat 1408 m. skirtos eyner erbaren frauwen von Czhedelin (Dirsow)11 (MTB 467). 1409 m. taip pat įrašyta, kad eyner Judekynne mit 3 kindern sowie eyner frauwen, dy dem meyster lylyen brochte išmokėta ¼ markės. Kitas įrašas apie 4 markes, išmokėtas frauwen adir wittewen zu Kellyonen12, taip pat datuojamas 1409 m. (MTB 540). Per vos 9 metų laikotarpį užfiksuoti devyni moterų paminėjimai, kuriuose nurodyti tik du moterų vardai: Kune, ruso vardu Paul, žmona (1403), ir Sembos moteris vardu Martha (1407). Pažymėtinas moterų identifikavimo būdas. Vis dar pastebima tendencija identifikavimo sumetimais moterį apibūdinti kitaip nei vyrą. Kiekvienu atveju tiesiogiai nurodoma lytis arba ir lytį žymintys dalykai – moteris, žmona, garbinga moteris, Judekynne, Russynne13, našlė ir kt. Jei kalbėtume apie tipišką vyro paminėjimą DO finansiniuose dokumentuose, pakaktų vardo (kartais ir profesijos, socialinės padėties ir kt.): 1409 Item Hannos von Czechlaw im gebyte zu Slochow14 (MTB 518), 1409 Item her Jakub Bruwer (MTB 525), 1409 Item 10 m her Johannes Tuर्नиц dem pfarer zu Montaw15 (MTB 538). Tačiau kalbant apie moterį, be tiesioginio lyties žymens, reikia ir nuorodos į jos ryšį su vyru, šeiminę padėtį, kilmę, tautybę ir kt.: Kunne Pauwil Ruszen wyp, frauwen adir wittewen zu Kellyonen, erbaren frauwen Frau von Czhedelin, der frowen Russynne zu 8 Dancigas, miestas, Lenkija. 9 Rečas? Kujavijos-Pamario vaivadija, Lenkija. 10 Memelio miestas, Lietuva. 11 Siodłonie, Stolpo apskritis, Pamario vaivadija. 12 Nežinoma vietovė. 13 Nepaisant plačiąja prasme kylančių Kynne arba -kynne aiškinimo sunkumų, neabejotina, kad konstrukcijos „etnonimas + kynne“ visada žymi moterišką tautybės pavadinimą. 14 Šlochau, Lenkijos apskritis. 15 Mątowy Mate, Elblongo vaivadija, Miłoradz valsčius (Blažienė 2005: 368). 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens Rszecz. Devynerių metų laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima daryti tikslias išvadas apie didėjantį moterų vardų paminėjimo dažnį. Čia taip pat reikia paminėti vienintelį moterų paminėjimo atvejį „Didžiojoje Vokiečių riterių ordino nuomos mokesčio knygoje 1414–1438“16 (toliau – GZB): 1419 [...] Krusekyne czinset 1 m. [...] (OF 131 211). Iš daugiau kaip 300 puslapių sudarytame mokesčių mokėtojų registre rastas tik vienas moters paminėjimas. Tai rodo, kad tik išimtiniais atvejais moteris galėjo būti už turtą atsakingas ir atsakomybę prisiimantis asmuo. 3. KARALIAUČIAUS–LĖBENICHTO VARGSTANČIŲJŲ BROLijos SĄSKAITŲ KNYGA (1477–1523) Vienas geriausių šaltinių moterų ir moterų vardų paminėjimams tirti yra OF 89k17, dar žinomas kaip „Karaliaučiaus–Lėbenichto Vargstančiųjų brolijos sąskaitų knyga (1477–1523)“, Dieterio Heckmanno parengtas ir 2000 m. išspausdintas veikalas. Moterys ir jų vardų paminėjimai šiame archyviniame šaltinyje jau nėra išimtis ar retenybė – veikiau priešingai. Tai nebūtinai susiję su sparčiu moterų paminėjimų gausėjimu dėl jų socialinės padėties ar vaidmens visuomenėje pokyčių, bet greičiau su registro pobūdžiu ir paskirtimi. Čia kalbama ne apie teises, pareigas ar atsakomybę plačiąja prasme, o apie socialinę grupę – asmenis, kenčiančius dėl gyvybiškai būtino stygiaus. OF 89k moterų įvardijimo atveju pastebimos tam tikros tendencijos. 16 Taip pat žinomas kaip OF 131. 17 Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo (toliau – GStA PK) archyvinis šaltinis, signatūra: GStA PK, XX. HA, OF, Nr. 89k. Straipsniai / Articles 21 DARIUS IVOŠKA 3.1. Nurodomas moters vardas, po jo pateikiamas determinantas, reiškiantis tam tikrą priklausymą vyrui: 3.1.1. 18 Apie 1477–1484 m. Anna [chaberß (OF 89k 1ᵛ) = Anna, Schabers žmona. Schaber tikriausiai XV a. pabaigoje laikytina vyro pavarde, pagrįsta profesiniu apeliatyvu Schaber „skabymo įrankis, gremžtukas“. Kad tokiu atveju nurodomas ne vyro pavardės, o jo amatas, visiškai įtikėtina. Tai rodo ir kiti paminėjimo atvejai, pavyzdžiui, apie 1477–1484 m. Cecilia, Jons hawßfrawe (OF 89k 7ʳ), apie 1477–1484 m. Anna, Peter Beckersche (OF 89k 2ᵛ) ir kt. 3.1.2. Apie 1477–1484 m. Anna scholtijßche (OF 89k 1ᵛ) = Anna, Schultz moteris. Iš kitų OF 89k užfiksuotų atvejų galima daryti išvadą, kad dvinaris moters įvardijimas, kai antrajame dėmenyje yra sufikso –(i)sche vedinys, veikiau nurodo asmenvardį nei profesiją: 1490 Margarithe Schulers ir 1491 Margarithe Schulersche (OF 89k 21ʳ, 22ᵛ) 3.1.3. Apie 1477–1484 m. Lucia, deß metçgeners hawßffraw (OF 89k 19ᵛ) 18 Trumpos ištraukos iš OF 85k (tekste – atvejai nuo 3.2.1 iki 3.3.4), skirtos įrašams iliustruoti, nelaikomos paveikslais, todėl neturi numeracijos ir antraščių. Po kiekvienos ištraukos pateikiama joje esančio teksto transkripcija. 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens = Lucia, Metzeners namų šeimininkė. Vyro vardą būtų galima kildinti iš apeliatyvo Metze „įvairaus dydžio senas matavimo vienetas, ypač skirtas grūdams“. Be to, šis paminėjimas taip pat turi būti interpretuojamas kaip ir pirmiau aptartieji. 3.2. Moterų vardai vis dar nenurodomi: 3.2.1. Apie 1477–1484 m. [...] Hans Jomptretrir cu[m] ux[ore] [...] (OF 89k 15r) 3.2.2. Apie 1477–1484 m. [...] Iorghe Grunaw cu[m] ux[ore] [...] (OF 89k 17r) 3.2.3. Apie 1477–1484 m. [...] Iacob Krawle cu[m] ux[ore] [...] (OF 89k 17r) Visi įrašai, kuriuose vartojama formuluotė cum uxore (lot. su žmona), išskyrus vieną – apie 1477–1484 m. [...] Hennrich Kruger cum uxore Girtrude [...] (OF 89K 15r), moterų vardų nenurodo. 3.3. Moters tautybė vartojama kaip jos identifikavimo požymis: 3.3.1. Apie 1477–1484 m. Grythe preußkynne (OF 89k 13r) 3.3.2. Apie 1477–1484 m. Katerina taterkynne (OF 89k 18r) Straipsniai / Articles 23 DARIUS IVOŠKA 3.3.3. 1478 Marthe reʒkynne (OF 89k 21r) 3.3.4. Apie 1477–1484 m. Katherina Lyttawekynne (OF 89k 18r) Moterų įvardijimo konstrukcija – kreipinys kaip 1-asis komponentas ir tautybę žymintis leksinis vienetas + suf. -(k)ynne kaip 2-asis komponentas – yra labai įdomus atvejis. Čia vargu ar antrasis komponentas gali būti laikomas asmenvardžiu; veikiau tai tik asmens identifikavimo būdas – Grytte, prūsų moteris arba prūsė, Katherina, totorių moteris arba totorė, Marthe, rusų moteris arba rusė, Katherine, lietuvių moteris arba lietuvė. Iš to išplaukia, kad apskritai daugeliu atvejų vartojamas dvinarių moterų įvardijimas, tačiau ar, pavyzdžiui, Anna ſchaberß, Anna ſcholt[i]ſche und Katherina Lyttawekynne oder Marthe reʒkynne galima laikyti lygiaverčiais? Taip pat pažymėtina, kad vokiečių ir kitų tautybių moterų įvardijimas nesiskiria: apie 1477–1484 m. [...] Kriſtina Irregangeſche [...] (OF 89k 18r); [...] Margəritthe Heydenreichß [...] (OF 89k 22r); [...] Margəritthe Tydekyɳne [...] (OF 89k 22v). 4. TURKŲ MOKESTIS PRŪSIJOS HERCOGYSTĖJE 154019 Paskutinis šaltinis, apimantis XVI a., yra vadinamasis „Turkų mokesčio“ registras. Jis pasirinktas siekiant nustatyti galimus moterų įvardijimo tradicijos pokyčius pereinant iš Romos katalikybės paveiktos Ordino valstybės į pasaulietinę valstybę, kurioje protestantizmas palaipsniui išstūmė katalikybę. Tačiau rezultatai nerodo jokių naujų moterų įvardijimo pokyčių. Tas pats posesyvinis 19 Šiam tyrimui buvo naudojamas spausdintinis leidimas, kurį Hans Heinz Diehlmann paskelbė 2006 metais. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens Tas pats identifikavimo būdas vis dar pastebimas 1540 m. [...] Anna, des Dargus Myscheken tochter [...] (Diehlmann 2006: 79), [...] Dyalte Wagersche [...] (ten pat: 126), [...] Katherina ist bey Matz Kurschinne, hot keyn vihe, sall derwegen 3 β geben [...] (ten pat: 128). Klasikinis įvardijimas vardu, po kurio apibūdinamas socialinis statusas ar giminystės ryšiai, taip pat vyravo 1540 m. [...] Patzschullin ein arme witwe, erlassen [...] (ten pat: 229). III. IŠVADOS Viduramžių visuomenėje įsitvirtinusi ir vėliau tebesitęsusi moterų padėtis neleido joms turėti nuosavybės teisių ar priimti sprendimų dėl svarbių gyvenimo įvykių. Viena vertus, tai galėjo būti viena svarbiausių priežasčių, kodėl jos ir jų vardai retai minimi DO privilegijose ir panašiuose dokumentuose. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į Ordino valstybės, jos valdymo sistemos bei kanceliarijos aplinkybes. Pasaulėžiūra ir lyčių vaidmens samprata krikščioniškų-katalikiškų doktrinų paveiktoje aplinkoje formavo ir DO pareigūnų elgesį su moterimis. Atrodo, kad jos buvo ignoruojamos ten ir tiek, kiek tai buvo įmanoma. Paminėjimo priežastys ir dažnis iš dalies galėjo priklausyti ir nuo nagrinėjamų dokumentų paskirties bei pobūdžio. Palyginti dažnesnis moterų paminėjimas pastebimas XV a. apskaitos dokumentuose, kuriuose pačios moterys dalyvavo vykdant tam tikras prievoles (tam tikrų dovanų įteikimą, skolų mokėjimą, ūkio produktų tiekimą ir kt.). Priešingai, privilegijos net ir po XVI a. toliau liudija, kad šeimų reikalai buvo šeimos galvų – vyrų – rankose. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Blažienė Grasılda 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland (= Hydronymia Europaea, Sonderband II), Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Blažienė Grasılda 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen (= Hydronymia Europaea, Sonderband III), Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Straipsniai / Articles 25 DARIUS IVOŠKA Blažienė Grasilda 2017: Altpreußische Eigennamen als Quelle der altpreußischen Lexik. – Incontri Baltistici in Pisa. Studi e saggi, Pisa: Joker, 63–85. Diehlmann Hans Heinz 2006: Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540/2, Memel – Tilsit, Hamburg: Verein für Familienforschung in Ostund Westpreußen. Diehlmann Hans Heinz 2008: Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540/3, Ragnit – Insterburg – Georgenburg und Saalau, Hamburg: Verein für Familienforschung in Ostund Westpreußen. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger Walter de Gruyter & Co. GZB – Das grosse Zinsbuch des Deutschen Ritterordens (1414–138), sudarė P. G. Thielen, Marburg: N. G. Elwert Verlag, 1958. Heckmann Dieter 2000: Das Kontenführungsbuch der Elenden Bruderschaft von Königsberg – Löbenicht (1477–1523), Köln, Weimar, Wien: Böhlau Verlag. Ivoška Darius 2016: Pastabos apie baltų vietovardžių į vakarus nuo Vyslos problematiką. – Acta Linguistica Lituanica 74, 208–225. Ivoška Darius 2019: Lietuvių istoriniai asmenvardžiai Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409. – Acta Linguistica Lituanica 81, 97–109. Ivoška Darius 2020: Apie baltų tikrinius vardus Ragainės ir Tilžės apylinkėse XIV–XV a. Ordino dokumentuose. – Acta Linguistica Lituanica 83, 132–150. MTB – Das Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409, sudarė archyvaras dr. Joachim, Königsberg In Preußen: Verlag von Thomas & Oppermann, 1898. OF – Ordensfolianten aus dem Geheimen Staatsarchiv „Preußischer Kulturbesitz“ (tekste – OF 105, OF 107, OF 89k). PUB III – Preußisches Urkundenbuch, t. 3, sąs. 1: 1335–1341, išleista Istorinės Rytų ir Vakarų Prūsijos krašto tyrimų komisijos pavedimu, red. M. Hein, Marburg: N. G. Elwert Verlag, 1944. SRP II – Scriptores Rerum Prussicarum, Prūsijos praeities istorijos šaltiniai iki Ordino valdžios žlugimo, t. 2, red. T. Hirsch, dr. M. Töppen, dr. E. Strehlke, Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1863. Trautmann Reinhold 1925: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. 26 Acta Linguistica LXXXVII Sozialer Stand und Identifizierung von Frauen im Preußen des 14.–16. Jhs. aufgrund der Dokumente des Deutschen Ordens Prūsijos moterų socialinė padėtis ir jų identifikavimas XIV–XVI a. Vokiečių ordino dokumentuose SANTRAUKA Vėlyvųjų viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų moterų įvardijimas ir jų identifikavimas istoriniuose šaltiniuose, o ypač Vokiečių ordino kanceliariniuose dokumentuose, yra ne vieną mokslo sritį dominantis fenomenas. Straipsnyje nagrinėjamas ne tik moterų įvardijimas vardu, bet ir vardo santykis su moters statusu tiriamuoju laikotarpiu. Pasirinkta empirinė medžiaga leidžia lengvai ir nuosekliai pamatyti kalbamosios problematikos dinamiką. Pastebėta, kad XIV–XVI a. laikotarpiu esminių pokyčių moterų įvardijimuose vardais ar jų identifikavime nevyksta. Kaip parodė chronologinis tyrimas, moterų vardai, kaip pagrindinis jų identifikavimo būdas – gana retas reiškinys, ypač lyginant su vyriškų vardų paminėjimu. Gausesni moterų vardų paminėjimai kai kuriuose dokumentuose nerodo tendencijos kitimo laiko atžvilgiu, jie labiau priklauso nuo pastarųjų paminėjimo aplinkybių bei dokumentų paskirties. Pastebėta, kad finansiniuose dokumentuose, ypač konstatuojančiuose įsipareigojimus ir įsiskolinimus, moterų vardai minimi dažniau nei privilegijose ar mokėjimo, dovanojimo aktuose. Apskritai dokumentuose moterys minimos tais atvejais, kai jos yra vienintelės atsakovės, arba jų vardai padeda identifikuoti vyrus aprašomojo pobūdžio paminėjimuose, pavyzdžiui, 1373 metais broliams Pimenен ir Wisselginbei skiriant žemės sūnėnui, šis identifikuojamas kaip minėtų brolių sesers sūnus ƒwest[er] Jon von Pimenен und Wisselgin OF 105 106v. Išanalizuota medžiaga leidžia daryti išvadą, kad moterys, kaip ir vyrai, minimos tais atvejais, kai jų atsakomybė sąlyginai tokia pati kaip vyrų, pavyzdžiui, našlė, valdanti jai priklausantį turtą, nepilnamečio (vyriškos giminės) paveldėtojo motina ar pan. Kitais atvejais vyrai buvę pagrindiniai sandorių subjektai ar atsakovai, todėl šiuose dokumentuose būtent jie ir įvardijami. Žinoma, atmintina ir tai, kad moters socialinis vaidmuo viduramžių visuomenėje bei katalikų bažnyčios laikysena moters atžvilgiu kalbamaisiais laikais taip pat prisidėjo prie gana santūraus moterų minėjimo istoriniuose dokumentuose. Įteikta 2023 m. gegužės 22 d. DARIUS IVOŠKA Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 27