Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gaļa ‘meat’

VÁCLAV BLAŽEK Masaryko universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0002-6797-7188 Tyrimų sritys: baltų ir indoeuropiečių etimologija bei onomastika. DOI: doi.org/10.35321/all89-02 INDOEUROPIEČIŲ ANATOMINĖS TERMINOLOGIJOS ŽEMĖLAPIS II: LATVIŲ GAĻA ‘MĖSA’ Indoeuropiečių anatomijos terminijos kartografavimas II: latvių gaļa ‘mėsa’ ANOTACIJA Šiame straipsnyje latvių gaļa ‘mėsa, kūnas’ nagrinėjamas indoeuropiečių anatominės terminologijos požiūriu ir nustatomi jo kognatai senovės airių gaile ‘skrandis’, ‘para-frygų’ γάλλια ‘žarnos’, su tokia pačia priesagine daryba *-io-/*-ieH₂-, taip pat senovės makedonų γόλα ‘žarnos’, graikų χολάδες ‘viduriai, žarnos’ ir slavų *žěĺǫbъkъ / *žęĺǫb(cь) ‘skrandis’; visos šios formos gali būti kildinamos iš anit šaknies *gh'elor jos apofoninių variantų. Salų keltų *exs-glasso-/ā- ‘skrandis’, jei kildintinas iš *eǵʰegʰs-(ǵʰ)(h)l(H)-stH₂o- ‘išsiskiriantis iš *(ǵʰ(h)l(H)-’, reiškia, kad *(ǵʰ(h)l(H)- turėtų priklausyti kitam vidaus organui, tikriausiai ‘tulžiai’, kurios pavadinimas, kildinamas iš šaknies *ǵʰelh₃- ‘žalias, geltonas’, paliudytas keliuose indoeuropiečių kalbų šakose. Taip pat aptariama alternatyva, jei γάλλια ‘žarnos’ yra graikiškos kilmės. RAKTINIAI ŽODŽIAI: latvių, indoeuropiečių, anatominė terminologija, žodžių daryba, etimologija. ANOTACIJA Straipsnyje indoeuropiečių anatomijos terminijos požiūriu analizuojama latvių gaļa ‘mėsa’ ir nustatomi giminiški atitikmenys kitose kalbose: sen. airių gaile ‘skrandis’, ‘parafrigų’ γάλλια ‘žarnos’ su priesaga *-io-/-*–ieH₂-, toliau siejama su sen. makedonų γόλα ‘žarnynas’, Straipsniai / Articles 27 VÁCLAV BLAŽEK graikų žoladės ‘viduriai, žarnos’ ir slavų *želǫdkъ / *želdъ(n)(ь) ‘skrandis’ – visi atitikmenys kildinami iš anịšaknies *gʰelarba jos apofoninių variantų. Salų keltų *exs-glasso- / ā- ‘skrandis’, jei kildinamas iš *eǵʰ s-(ǵʰ)l(H)-stH₂O- ‘išskiriantis iš *ǵʰ(H)-’, implikuoja, kad *ǵʰ(H)- turėtų priklausyti kitam vidaus organui, galbūt ‘tulžiai’, kurios pavadinimas kildinamas iš šaknies *ǵʰelH₃- ‘žalia, geltona’ ir yra paliudytas keliose indoeuropiečių kalbų grupėse. Aptariama ir alternatyva, jei γαλῆια ‘žarnos’ laikomas graikiškos kilmės. ESMINIAI ŽODŽIAI: latvių, indoeuropiečių, anatomijos terminija, žodžių daryba, etimologija. 1. LIUDIJIMAI Latvių gala f. ‘Fleisch (zum Essen bestimmt)’, t. y. ‘mėsa, kūnas (skirtas maistui)’, su tokiais vediniais kaip mažybinis galīte, būdvardžiai galāns, galīgs ‘mėsingas’, gaļuōts ‘mėsingas, putlus, riebus’ ir vedinys gaļēdis ‘mėsėdis’ (ME I 598; EH I 381–82), baltų kalbose yra izoliuotas, galbūt išskyrus ‘narevių’ faļa, lenkiškai paaiškintą kaip mięso ‘mėsa, kūnas’, jei pataisa *gaļa yra pagrįsta (plg. Zinkevičius 1984: 12). 2. ESAMOS ETIMOLOGIJOS Iki šiol buvo pateikti tokie etimologiniai aiškinimai (chronologine tvarka): 2.1. Sommeris (apud ME I 598) (su klaustuku) svarstė galimą ryšį su slavų *golb ‘plikas’, siūlydamas metaforą ‘nuoga (mėsa)’ = ‘žalia (mėsa)’. Baltų kalbose su slavų *golb ‘plikas’ susijusias formas galima įžvelgti lietuvių gālyti, gāldau, gāldžiau tarm. ‘šluostyti, trinti, šveisti’, nugālyti ‘nušluostyti, nuvalyti’, latvių galdīt ‘lupti’, atstovaujančias intesyvųjį veiksmažodį su priesaga –dyti iš išnykusio veiksmažodžio *galyti ‘nulupti odą, lupti’ (Smoczyński 2018: 307). Kita vertus, kaip slavų *golb ‘plikas’ daiktavardinis kognatas paminėtinas latvių gàle ‘plona ledo danga, plikledis’; plg. rusų gólot ‘ledo danga’ (ME I 617; Pokorny 1959: 349). 2.2. Stuartas E. Mannas (1984–1987: 312) latvių gala siejo su formaliai atitinkančiu lietuvių galià f. ‘galia, jėga, svarba; sveikata’, kuris yra skaidrus deverbalinis abstraktusis daiktavardis su –iā– iš veiksmažodžio galėti, galiù ‘galėti, sugebėti’; plg. latvių galēt, –ēju ‘baigti, įveikti sunkumus, susitvarkyti, ištverti’ (Smoczyński 2018: 307–308; IE *gelH– ‘įgyti galią, valdžią’ – žr. LIV² 185–186). Sekdamas Holgeriu Pedersenu (1909: 51), Mannas mėgino rasti šio semantinio skirtumo pagrindimą, lygindamas graikų 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gala ‘meat’ χῖχυς f. ‘jėga, galia’ su velsų cig ‘mėsa, kūnas’; plg. dar vidurio velsų (13th a.) cic, senosios kornų kalbos chic gl. ‘caro’, vidurio bretonų quic, bretonų kig (GPC), tačiau visuotinai priimtas britonų formų kognatas, senosios airių kalbos cíchl f. ‘moteriška krūtis’ (DIL C-182), rodo, kad pirminė šio keltų etimono reikšmė buvo gana nutolusi nuo ‘jėgos’ (Matasović 2009: 204). 2.3. Konstantīnas Karulis (1992: 285), vienintelis, po Zigmą Zinkevičiaus atsižvelgęs į galimą ‘narevių’ kognatą, taip pat kėlė galimą gala ryšį su latvių galēt, –ēju ‘baigti, įveikti sunkumus, susitvarkyti, ištverti’, taip pat su gals ‘galas, smaigalys, viršus’ ir dzelt, dzelu, dzelu ‘durti, gelti, kąsti, deginti’ (ME I 541), atitinkančiais lietuvių gãlas ‘galas, pabaiga, baigtis; mirtis’ ir gélti, gẽlia, gélė ‘gelti, durti; kąsti (apie vabzdžius, angį); labai skaudėti’ (Smoczyński 2018: 327–328: IE *gʷelH– ‘durti, sukelti skausmą’ – žr. LIV 207). 3. NAUJA ETIMOLOGIJA Šiuo tyrimu siekiama pasiūlyti alternatyvų sprendimą, grindžiamą kitų indoeuropiečių šakų anatominiais terminais. Prisiminkime, kad latvių kalboje išliko kai kurių iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtų terminų, neturinčių tęsinių kitose baltų kalbose, pavyzdžiui, latvių asins ‘kraujas’ (ME I 143; Pokorny 1959: 343). Esama kelių perspektyvių išorinių kognatų: 3.1. Senosios airių kalbos gaile m. ‘skrandis; pilvas, gimda, žarnos’ (DIL G-22) kildinamas iš protokeltų *galio, o toliau iš *gl̥io Patrizios De Bernardo Stempel (1987: 32, 50, 131; 1999: 208) arba iš *gl̥Hiō Deborah Hayden ir Davidui Stifteriui (2022: § II.5, remiantis Zair 2012: 70–77, 89–93). Kartu su Juliusu Pokorny (1959: 365), de Bernardo Stempel gaile kildina iš veiksmažodžio gelid ‘ganosi, ėda’ (DIL G-60). Augustas F. K. Fickas (1881: 211) jau buvo susiejęs gelid su velsų gele ‘dėlė’, o toliau su senosios vokiečių aukštaičių kalbos kela f. ‘gerklė, ryklė, stemplė, gerklos, ryklė; žiaunos’; lotynų gula f. ‘gerklė, ryklė’; sanskrito gala– m. ‘gerklė’; armėnų klanem ‘ryju’, būt. e–kowl; rusų goltát’ ‘ryti’. Ši lyginamųjų duomenų grandinė daugiau ar mažiau išlaikyta Walde’o ir Pokorny I 621; Walde’o ir Hofmanno I 625–626; Pokorny 1959: 365. Dabar visuotinai pripažįstama, kad sanskrito gala– ‘gerklė’ yra kilęs iš indoeuropiečių veiksmažodžio *gʷelH₃ ‘ryti’ (Pokorny 1959: 474; EWAI I 469–470, 476; Kümmel LIV 211). Armėnų kłō/°kowl, lotynų gula ir rusų goltát’ Martinui Kümmeliui (LIV 192) kildintini iš šaknies *gʷel- ‘ryti, nuryti’, tačiau keltų ir germanų kalbose tikėtinas pradinis *gʷ- refleksas, būtent *b, o Straipsniai / Articles 29 VÁCLAV BLAŽEK *kwu atitinkamai. Čia Ranko Matasović (2009: 145) teikia pirmenybę labiau tikėtinai rekonstrukcijai *gleu-. Stefanas Schumacheris (2000: 57, 70; 2004: 271–272), sekamas Kümmelio (LIV 217–218) ir Nicholaso Zairo (2012: 188–189), senosios airių kalbos gelid ‘ganosi, ėda’ sieja su daiktavardžiu gelt f. ‘ganymas, maitinimasis’, o toliau su britonų ‘žolės’ pavadinimu: senosios velsų kalbos (9th a.) guel, vidurio ir šiuolaikinės velsų kalbos gwellt m., kornų kalbos gwels id., senosios bretonų kalbos gueltiocion gl. ‘fenosa’, rekonstruodami protokeltų šaknį *gʷel-, suponuojančią IE *gʷʰel-, nors ji būtų būdinga tik keltų kalboms. Matasović (2009: 145) abejoja tokios šaknies egzistavimu. Pridurkime, kad britonų žodžio ‘žolė’ šaknis dera su senosios skandinavų kalbos vǫllr m. ‘lyguma, laukas, pieva’ (De Vries 1977: 673), nepriklausomai nuo proformos *walþu arba *walnu-, ir toliau su hetitų wellu- ‘ganykla, pieva’ < *uelnu- (Kloekhorst 2008: 998). Senosios vokiečių aukštaičių kalbos kela f. ‘gerklė, ryklė, stemplė, gerklos, ryklė; žiaunos’, kartu su senosios saksų kalbos kel junginyje kelgirithi n. ‘mėgavimosi liga’, vidurio žemutinės vokiečių kalbos kēle, senosios žemutinės frankų kalbos kela f., vidurio nyderlandų kalbos kele, senosios fryzų kalbos kele, senosios anglų kalbos ceole f. ‘gerklė, ryklė; griova, tarpeklis; laivo pirmagalys’ atspindi germanų prokalbės *kēlōn- (EWAhd V 451–454). Esama ir varianto su kitokia priesagine plėtra: senosios vokiečių aukštaičių kalbos kelur m. (i-kamienis) ‘gerklė, ryklė, kaklo pagurklis’, kelura f. (ōn-kamienis), keluro m. (an-kamienis) ‘pagurklis, žemyn kabančia odos raukšlė ant kaklo; pagurklis’;?senosios saksų kalbos kelur ‘pagurklis’; senosios anglų kalbos ceolor m. ‘gerklė, ryklė’, paprastai kildinami iš germanų prokalbės *keluz- (EWAhd V 452, 464–465). Tačiau Guusas Kroonenas (2013: 284) šią rekonstrukciją pakeitė į *kelurō f., taip susiedamas ją su *kelōn- – abu yra pradinės r/n-heteroklitinės paradigmos nariai. Kita vertus, jo *keluro/*kelōn kildinimas iš tariamos šaknies *gʷelH₁ nereikalingas, nes šaknis *gel yra visiškai pakankama (plg. EWAhd V 452–453). Ši proforma taip pat dera su išplėstine forma *gleu, kuriai pirmenybę teikia Matasović (2009: 145), ir su ja susijusi taip pat, kaip veiksmažodinės šaknys *ser- ‘bėgti, skubėti’ (EWAI II 705–706) ir *sreu- ‘tekėti’ (LIV 588), arba *der- ‘plėšti, plyšti’ ir *dreǵ(H)- ‘pjauti žemyn’ (LIV 119, 129), arba *dreH₂- ‘bėgti, *drem- ‘bėgti’, suponuojant pirminę šaknį *der-, prieš *dreu- ‘bėgti’ (LIV 127–129) ir kt. 3.1.1. Hayden ir Stifteris (2022) išplečia keltų duomenis, pridėdami senosios airių kalbos eclas (o arba ā kamienas) ‘skrandis’ (DIL E-40), šiuolaikinės airių kalbos eaglais ‘paukščio skrandis’ arba ‘skilvys’ ir jų britoniškus atitikmenis: velsų glasog ‘paukščio skilvys, gūžys, inkstas’, afu (g)las ‘skilvys’, pažodžiui ‘glas-kepenys’ (GPC); senosios kornų kalbos glas gl. ‘stomachus’ (Campanile 1974: 49); vidurio bretonų elas ‘skilvys’ (Catholicon; Vannetais), ‘kepenys’ (Liber Vocabulorum), šiuolaikinės bretonų kalbos elaz ‘skilvys’ (Deshayes 2003: 212) < bendrųjų keltų *exs-glasso- /ā- < *eǵʰs ‘iš’ + *(ǵ̂)(h)lH-stH₂o-. Tačiau de Bernardo Stempel (2023: 19) įtikinamai įrodė 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gala ‘meat’ kad seka *CL̥sC kinta per *CaLsC, tikriausiai dar išlikusi keltiberų kalboje, į metatezuotą formą *CLasC likusiojoje bendrųjų keltų kalboje. Todėl bendrųjų keltų *exs-glasso-/ā taip pat gali būti kildinamas iš *eǵʰs + *gʷʰl̥-stH₂o-. Abu keltų anatominiai terminai, *galio ir *exs-glasso-/ā-, žymėjo daugiau ar mažiau tą patį vidaus organą – ‘skrandį’. Analizuojant jų projekcijas į indoeuropiečių prokalbę, atitinkamai *gʷʰl̥(H)io- ‘priklausantis *gʷʰl̥(H)-’ ir *eǵʰs-s-(gʷʰl̥)(H)-stH₂o- ‘iš *(gʷʰl̥)(H)-’, gana sunku suprasti, kaip abu dariniai galėtų turėti tą pačią reikšmę, jei *(ǵʷ)(h)l̥- reikštų tą patį. Viena galimybė – teigti, kad *(ǵʷ)(h)l̥(H)- junginyje *eǵʰs-s-(gʷʰl̥)(H)-stH₂o žymėjo kitą vidaus organą. Geras kandidatas yra ‘tulžis’, kildinamas iš šaknies *ǵʰelh₃- ‘žalias, geltonas’ > avestos zāra m. ‘tulžis’; graikų χόλος ir χολή ‘tulžis; karti neapykanta, rūstybė’, χολέρα ‘cholera, skrandžio liga, sukelianti vėmimą ir viduriavimą’; germanų *galla m., *gallōn f. ‘tulžis’ > senosios skandinavų kalbos gall n., senosios anglų kalbos gealla m., senosios saksų ir senosios vokiečių aukštaičių kalbos galla f. id.; baltų *žulti- > lietuvių tulžìs, tulžẽ ‘tulžis; geltonai rusvas kepenų sekretas’, latvių žũl(k)ts ‘tulžis’; senosios bažnytinės slavų kalbos z̑l̥čь id. (Pokorny 1959: 429; Beekes 2010: 1641–1642; Kroonen 2013: 165; Boček, ESJS XIX 1131; Smoczyński 2018: 1536). Keltų kalbose nėra akivaizdaus šaknies *ǵʰelh₃- ‘žalias, geltonas’ tęsinio reikšme ‘tulžis’, tik spalvos pavadinimas velsų gell ‘geltonas, rudas, sartas’, bretonų gell ‘rudas’. Mintis, kad jo vedinys reikšme ‘tulžis’ slypi keltų *exs-glasso-/ā- ‘iš tulžies išsiskiriantis’ = ‘skrandis’, yra gana patraukli. Dėl šios priežasties keltų *exs-glasso-/ā tolesniuose tyrimuose nebus atsižvelgiama. 3.2. Hayden ir Stifteris (2022: § II.V) papildo lyginamąją medžiagą dviem žodyno, sudaryto Aleksandrijos Hesichijo apie 500 m. e. m., glosomis: 3.2.1. γόλα · ἔντερα. Μακεδόνες (Latte, Cunningham 2018: 516, γ-769; plg. Kalléris 1954: 138–139, § 50 apie kitus aiškinimus, būtent †γόδα arba †ϝόδα). 3.2.2. γάλλια · ἔντερα (Latte, Cunningham 2018: 485, γ-106). Jei etnonimas nenurodytas, cituojamam žodžiui implicitiniu būdu priskiriama graikų kilmė, tačiau tai nėra griežta taisyklė. Pavyzdžiui, glosa δαλάγχαν · θάλασσαν (Latte, Cunningham 2018: 538, δ-148) buvo identifikuota kaip makedonų (Schmidt 1867: 370), nors etnonimo nėra. Atsižvelgiant į tai, kad prieš glosą γάλλια · ἔντερα eina glosa γάλλαρος· Φρυγιακὸν ὄνομα, galima manyti, kad žodis γάλλια taip pat yra frygų kilmės. Vartokime glotonimą ‘para-frygų’. Terminas ‘makedonų’ čia vartojamas vadinamųjų makedonų glosų kalbos prasme, kur β, δ, γ atitinka graikų φ, θ, χ. Ta pati taisyklė veikė ir frygų kalboje (išskyrus palatalizuojamąją aplinką, kai γ virsta ζ). Makedonų ir frygų γ reikštų ir IE *g-/*ǵ̂-, ir *gʰ-/*ǵʰ-, o graikų γ atspindi tik Straipsniai / Articles 31 VÁCLAV BLAŽEK IE *g−/*ĝ−. Tai reiškia, kad makedonų γόλα gali būti kildinamas iš *(ĝ)ol(H)–eH₂− arba *(ĝ̂)hol(H)–eH₂−, jei tai buvo nom. sg. f. Tačiau jį galima identifikuoti kaip nom. pl. ntr., o tai suponuotų nom. sg. ntr. *γόλ.ov. Glosos γάλια analizė yra sudėtingesnė. Atsižvelgiant į {galbūt} frygų¹ βαλλίον n. ‘falas’, dgs. βαλλία ‘gaktos dalys’ [Herodas], siejamą su graikų φαλλός m. ‘vyriškasis lytinis organas’, φαλλίων [Suida] = φαλλοφόρος, περιφαλλία · πομπὴ Διονύσω τελουμένη τῶν φαλλῶν [Hesichijas] (Beekes 2010: 197, 1550), o toliau su senosios airių kalbos ball ‘narys, kūno dalis’, vokiečių tarm. bille ‘varpa’, bulle ‘vulva’ ir kt., atspindinčiais *bʰl̥nᵒ (Pokorny 1959: 120–121), galima γάλια projektuoti į *(ĝ)lnieH₂− arba *(ĝ̂)lnieH₂−, jei ji yra frygų kilmės, ir į *(ĝ)lieH₂−² arba *(ĝ̂)lnieH₂−, jei ji yra graikų kilmės. Žinoma, γάλια taip pat galėtų būti nom. pl. ntr. Tokiu atveju nom. sg. reikėtų rekonstruoti kaip (i)o kamieno *γάλιον. Analoginę nosinę plėtrą galima įžvelgti lotynų hernia ‘plyšimas, išvarža’ ir haruspex ‘žynys, pranašavęs ateitį iš gyvulių aukų vidurių apžiūros’ santykyje (Walde & Hofmann I 643). Ši šaknis *gʰerH− su nosine plėtra aptinkama lietuvių žarnà arba žárną ‘plonoji žarna’, dgs. žárnos ‘žarnos, žarnynas’, latvių zar̃nas f. dgs. ‘žarnos’, zarni m. dgs. ‘viduriai’; senosios skandinavų kalbos gørn f. ‘žarna’, dgs. garnar ‘viduriai’, senosios saksų kalbos mid-garni m. ‘arvina’ (Pokorny 1959: 443). 3.3. Jei glosa γάλια yra ne graikų, o, pavyzdžiui, frygų (para-frygų) kilmės, prokalbės pradinis garsas galėjo būti aspiruotasis gomurinis priebalsis *(ĝ̂)h−. Šiuo atveju Haydenas ir Stifteris (2022, § II.V) dar pateikia graikų κολάδες f. dgs. ‘viduriai, žarnos’ [Iliada] (Beekes 2010: 1641), kildinamą iš *(ĝʰ)hol−nd−, ir slavų *žel̨dbъkъ m. ‘skrandis’ > bulgarų želádak; slovakų žalúdok, čekų žaludek, aukštutinių ir žemutinių sorbų žołdk, lenkų żołądek; ukrainiečių želúdok, rusų bažnytinės slavų kalbos želudъkъ, rusų želúdok / *želǫbъ(cb) > makedonų želudec, serbų-kroatų želudac, slovėnų želǫdec; senosios rusų kalbos želudь, kildinamą iš *gʰel−ond− (Vasmer I 416; Derksen 2008: 556; Snoj 2016: 889). Būtina pabrėžti, kad slavų pavyzdys neleidžia rekonstruoti pradinio palatalizuotojo gomurinio priebalsio. 3.4. Lotynų helluō, –ōnis m. ‘rijikas, eikvotojas’ [Terencijus†], helluor ‘rijau, ryju, suryju’ [Ciceronas], leidžia svarstyti ir italikų kognatą, jei jis kildinamas iš proformos *gʰelnuᵒ, o ne *gʰelsuᵒ, kaip manė Johannas Knoblochas (1973). Vilioja spėlioti apie pirminį junginį *hell(i)-vorus *‘pilvą ryjantis’ kaip carni-vorus ‘mėsėdis’ [Plinijus], plg. vorō ‘ryju, suryju, vartoju’, palyginamą su graikų γαστερο-πλήξ ‘rijikas’ [Eustatijus iš Salonikų], pažodžiui ‘pilvo glostytojas’. Iš hipotetinio junginio ¹ Taip Haas 1966: 159. ² Plg. graikų καλός ‘gražus, kilnus, geras’ [Iliada], beotų καλφος id., aukštesnysis laipsnis καλλίων, aukščiausiasis κάλιστος, taip pat κάλλος n. ‘grožis’ [Iliada] (Beekes 2010: 626–27). 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gaļa ‘meat’ Iš *hell(i)-vorus būtų sudarytas sangrąžinis veiksmažodis helluor ir galiausiai n-kamienis daiktavardis helluō, -ōnis. 4. PROFORMOS APTARIMAS Kai kurie pavyzdžiai kildintini iš šaknies *gel-, kiti – iš *gʰel-, o trečioji grupė neleidžia nuspręsti tarp *gel ir *gʰel-. Abi šaknys veikiausiai yra anit, o ne set. Palyginkime abu modelius žodžių darybos požiūriu. 4.1. *gel− root/suffix | *−o−/*−eH₂− | *−i̯o−/*−i̯eH₂− | *−n−i̯o−/*−n−i̯eH₂− | *−r−/*−n− *gel− | | | | Gmc. *keluro/*kelōn− *gol− | Mc. γόλα | Ltv. gala | | *gl̥− | | OIr. gaile?Gr. γάλλια |?Gr. γάλλια | 4.2. *gʰel− šaknis / priesaga | *−o−/*−eH₂− | *−i̯o−/*−i̯eH₂− | *−n−i̯o−/*−n−i̯eH₂− | *−n + u° | *−nd−/*−ond− *gʰel− | | | |?lot. helluō | sl. *želǫdbъ & *želǫdъ (ch) *gʰol− | mak. γόλα | lat. gaļa | | gr. χολάδες *gʰl̥− | | sen. air. gaile |?para-fryg. γάλλια | | Santrumpos: Gmc. germanų, Gr. graikų, Lat. lotynų, Ltv. latvių, Mc. {senovės} makedonų, OIr. senosios airių kalbos, PaPhr. para-frygų, Sl. slavų. 4.3. Aptarimas. Senosios airių kalbos veiksmažodis gelid ‘ganosi, ėda’ gali atspindėti ir *gel, ir *gʰel-. Šio veiksmažodžio semantinį ryšį su virškinamojo kanalo organais – nuo ‘gerklės’ arba ‘ryklės’ per ‘skrandį’ iki ‘žarnyno’ – galima Straipsniai / Articles 33 VÁCLAV BLAŽEK palyginti su graikų γαστήρ f. ‘pilvas, skilvys, gimda’ [Iliada] ir veiksmažodžio γράω ‘graužiu, valgau’, sanskrito grásate ‘ryja’, santykiu, suponuojant pirminę graikų formą *γαστήρ (plg. Buck 1949: 253, § 4.46; Beekes 2010: 262, 286). Bet kuriuo atveju, šaknies *gʰel scenarijus leidžia paaiškinti didesnį anatominių terminų skaičių, todėl šis sprendimas yra priimtinesnis, nepriklausomai nuo to, ar priimamas pirminis kildinimas iš tokio tipo veiksmažodžio kaip senosios airių kalbos gelid, ar pripažįstamas išvestinis pirminis daiktavardis *gʰel indoeuropiečių prokalbėje. Kita vertus, jei Hesichijo glosa γάλλια yra graikų kilmės, šaknis *gel vėl sugrįžta į svarstymą, o germanų *keluro/*kelōn- ‘gerklė, ryklė’ tampa suderinamu kognatu. Tokiu atveju būtina remtis dviem šaknimis *gel ir *gʰel-, kurios galėjo reikšti atitinkamai ‘virškinamąjį kanalą’ ir ‘skrandį, žarnyną’. Latvių gaļa ‘mėsa, kūnas’ ir senosios airių kalbos gaile ‘skrandis; pilvas, gimda, žarnos’ gali būti kildinami iš abiejų. 5. SEMANTINĖ MOTYVACIJA Semantinis atotrūkis tarp ‘mėsos’ ir kurio nors pilvo vidaus organo nėra savaime suprantamas, tačiau jį galima iliustruoti pavyzdžiais iš afroazinių kalbų (žr. Blažek 2020: 46–47, 90): (a) Šiaurės kušitų kalbos: bejų fîʾ m. ‘pilvas, skrandis, vidus’ (Hudson apud Blench) = f i, fîʾi m. ‘skrandis; vidus’ (Roper) = f(i)ʾ m. ‘vidus, centras, skrandis, pilvas’ (Reinisch) = fį, fe m. ‘pilvo ertmė, vidiniai viduriai’ (Almkvist); Rytų kušitų kalbos: somalių fììʃ ‘pilvas, širdis, protas, nuotaika’ (Reinisch); berberų kalbos: (šiaurės) tazervaltų tifí/á/ú ‘mėsa’ (Stumme), semlalų tifiyyi, ntifų tifiy, baamranų tifiyi; (vakarų) zenagų tfǝ iji (Nicolas) ‘mėsa’. Galima pridėti egiptiečių fꜣ.t ‘mėsos gabalas’ (WPS 437). (b) Semitų *šir- > akadų šīru(m) ‘mėsa; kūnas; vidurių ženklas’ (AHw 1248), finikiečių šʾr ‘mėsa, kūnas’, ugaritų šir ‘kūnas’, hebrajų šəʾēr ‘kūnas, organizmas’ (DUL 786; SED I 210–211). REFERENCES AHw – Akkadisches Handwörterbuch 1–3, unter Benutzung des lexikalischen Nachlasses von B. Meissner, bearb. von W. von Soden, Wiesbaden: Harrassowitz, 1965–1981. Beekes Robert S. P. 2010: Etymological Dictionary of Greek 1, with the assist. of L. van Beek, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 10, Leiden, Boston: Brill. 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gala ‘meat’ Blažek Václav 2020: An Excerpt from the Comparative and Etymological Dictionary of Beja: Anatomical Lexicon. – Folia Orientalia 57, 25–125. Available at: https://journals.pan.pl/dlibra/show-content?id=117169. Buck Carl D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago, London: University of Chicago Press. Campanile Enrico 1974: Profilo etimologico del cornico antico, Biblioteca dell’Italia dialettale e di studi e saggi linguistici, 7, Pisa: Pacini. De Bernardo Stempel Patrizia 1987: Die Vertretung der indogermanischen liquiden und nasalen Sonanten im Keltischen, Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, 54, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck. De Bernardo Stempel Patrizia 1999: Nominale Wortbildung des älteren Irischen: Stammbildung und Derivation, der Reihe Buchreihe der Zeitschrift für celtische Philologie, 15, Tübingen: Niemeyer. De Bernardo Stempel Patrizia 2023: The Accents of Celtic: New Light on the Older and Oldest Stages, Heidelberg: Winter. Derksen Rick 2008: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Deshayes Albert 2003: Dictionnaire étymologique du breton, Douarnenez: Le Chasse-Marée. De Vries Jan 1977: Altnordisches etymologisches Wörterbuch, 3rd ed., Leiden: Brill. DIL – Dictionary of the Irish Language, Based Mainly on Old and Middle Irish Materials, ed. by E. G. Quin, compact ed., Dublin: Royal Irish Academy, 1990. DUL – Del Olmo Lete Gregorio, Sanmartín Joaquín. A Dictionary of the Ugaritic Language in the Alphabetic Tradition, 2 vols, 2nd ed., Leiden, Boston: Brill, 2003. EH – Endzelīns Jānis, Hausenberga Edīte. Papildinājumi un labojumi K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai (= Ergänzungen und Berichtigungen zu K. Mühlenbachs Lettisch-Deutschem Wörterbuch) 1–2, Rīga: Kultūras fonda izdevums, 1934; Rīga: Grāmatapgāds, 1946. ESJS XIX – Etymologický slovník jazyka staroslověnského 19, ed. by I. Janyšková, Brno: Tribun EU, 2018. EWAhd V – Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutsch 5 (iba – luzzilo), unter der Leitung von R. Lühr, erarb. von H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann mit Beiträg. von A. L. Lloyd unter Mitarb. von K. K. Purdy, Göttingen, Zürich: Vandenhoeck & Ruprecht, 2014. Straipsniai / Articles 35 VÁCLAV BLAŽEK EWAI – Mannfred Mayrhofer. Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen 1–3, Heidelberg: Winter, 1986–2001. Fick August K. F. 1881: Zur lehre vom griechischen β, hrsg. von A. Bezzenberger, Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, 6, 210–215. GPC – Geiriadur Prifysgol Cymru: a dictionary of the Welsh language online, Cardiff: University of Wales, 1950f. Available at: https://welsh-dictionary.ac.uk/gpc/gpc.html. Haas Otto 1966: Die phrygischen Sprachdenkmäler, Linguistique balkanique, 10, Sofia: Académie Bulgare des Sciences. Hayden Deborah, Stifter David 2022: The Lexicography and Etymology of OIr. eclas. – North American Journal of Celtic Studies 6/2, 236–250. Kalléris Jean N. 1954: Les anciens Macédoniens. Étude linguistique et historique 1, Collection de l’Institut Français d’Athènes, 81, Athénes, xxvi–328. Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca (= Dictionary of Latvian Etymology) 1–2, Rīga: Avots. Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leiden: Brill. Knobloch Johann 1973: Lat. helluō, –ōnis m. ‘Prasser’. – Die Sprache 19, 63. Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 11, Leiden, Boston: Brill. Latte Kurt, Cunningham Ian C. 2018: Hesychii Alexandrini Lexicon 1 (A–Δ), Sammlung griechischer und lateinischer Grammatiker, 11, Berlin, Boston: De Gruyter. LIV – Rix Helmut, Kümmel Martin, Zehnder Thomas, Lipp Reiner, Schirmer Brigitte. Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, Wiesbaden: Reichert, 2001. Mann Stuart E. 1984–1987: An Indo-European Comparative Dictionary, Hamburg: Buske. Martirosyan Hrach 2010: Etymological Dictionary of the Armenian Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Matasović Ranko 2009: Etymological Dictionary of Proto-Celtic, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, 9, Leiden, Boston: Brill. ME – Mühlenbach Karl. Lettisch-deutsches Wörterbuch 1–4, redigiert, ergänzt und fortgesetzt von J. Endzelin, Riga: Lettisches Bildungsministerium, 1923–1932. 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Mapping Indo-European Anatomical Terminology II: Latvian gala ‘meat’ Pedersen Holger 1909: Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen 1, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1, Bern, München: Francke. Schmidt Mauricius, ed., 1867: Heschychi Alexandrini Lexicon, Jena: Dufft. Schumacher Stefan 2000: The Historical Morphology of the Welsh Verbal Noun, Maynooth Studies in Celtic Linguistics, 4, Maynooth: Department of Old Irish, National University of Ireland. Schumacher Stefan 2004: Die keltischen Primärverben: ein vergleichendes, etymologisches und morphologisches Lexikon, unter Mitarb. von B. Schulze-Thulin, C. aan de Wiel, Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, 110, Innsbruck: Institut für Sprachen und Literaturen der Universität Innsbruck. SED I – Militarev Aleksander, Kogan Leonid. Semitic Etymological Dictionary 1: Anatomy of Man and Animals, Münster: Ugarit-Verlag, 2000. Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. by A. Holvoet, S. Young with the assist. of W. Browne, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Warszawa, Wien: Lang. Snoj Marko 2016: Slovenski etimološki slovar, 3. izd., Ljubljana: Institut za slovenski jezik Frana Ramovša ZRC SAZU. Vasmer I – Vasmer Max. Ėtimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 1, Moskva: Nauka, 1986 (Russian translation of O. N. Trubačev from the original Russisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg: Winter, 1950). Walde & Hofmann I – Walde Alois, Hofmann Johann B. Lateinisches etymologisches Wörterbuch 1 (A–L), Indogermanische Bibliothek: Abteilung 1, Reihe 2, Heidelberg: Winter, 1938. Walde & Pokorny I – Walde Alois. Vergleichendes Wörterbuch indogermanischen Sprachen 1, hrsg. J. Pokorny, Berlin, Leipzig: De Gruyter, 1927. WPS – Hannig Rainer, Vomberg Petra. Wortschatz der Pharaonen in Sachgruppen: Kulturhandbuch Ägyptens, Mainz: von Zabern, 1999. Zair Nicholas 2012: The Reflexes of the Proto-Indo-European Laryngeals in Celtic, Brill’s Studies in Indo-European Languages & Linguistics, 7, Leiden, Boston: Brill. Zinkevičius Zigmas 1984: Pol’sko-jatvjažskij slovarik? – Balto-Slavjanskie Issledovanija 1983, 3–29. Straipsniai / Articles 37 VÁCLAV BLAŽEK Acknowledgement: This contribution originated with the support of the Specific Research Fund at Masaryk University. I am grateful to John D. Bengtson for his correction of English and to an anonymous referee for valuable comments and corrections. Indoeuropiečių anatomijos terminijos kartografavimas II: latvių gala ‘mėsa’ SANTRAUKA Straipsnyje aptariama latvių kalbos žodžio gala ‘mėsa’ vidinė sandara, vediniai ir kilmė. Apibendrinus jau žinomas etimologijas, pasiūlomas naujas aiškinimas. Šis žodis patenka į kelių indoeuropiečių kalbų grupių anatomijos terminų rinkinį ir pavadina organą, priklausantį virškinamajam traktui nuo „gerklės“ iki „žarnų“. Diskusija apima istorines fonetikos, žodžių darybos ir semantinės tipologijos aspektus. Įteikta 2023 m. liepos 10 d. VÁCLAV BLAŽEK Department of Linguistics and Baltic Studies Masaryk University Nováka 1, CZ-60200 Brno [email protected] 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX