Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften

DIETER HECKMANN Istorikas archyvaras į pensiją. Buvęs: Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas. DOI: doi.org/10.35321/all90-01 ANONIMINIŲ RAŠTŲ IŠ PRŪSIJOS VOKIEČIŲ ORDINO ŽEMĖS IDENTIFIKAVIMAS, PASITELKIANT NOTARŲ PARAŠUS¹. Prof. dr. Grasildai Blažienė – 75-ojo gimtadienio, 2024 m. rugpjūčio 15 d., proga Vokiečių ordino Prūsijoje anoniminių raštų identifikavimas remiantis notarų parašais². Skiriama prof. dr. Grasildai Blažienei, 2024 m. rugpjūčio 15 d. švenčiančiai 75-tąjį jubiliejų ANNOTATION Šiame straipsnyje pristatomas metodas, leidžiantis identifikuoti anonimines vėlyvųjų viduramžių praktines tekstų rūšis pagal išlikusius notarų parašus to paties registratūros komplekso kontekste. RAKTINIAI ŽODŽIAI: Vokiečių ordinas, viešieji notarai, anoniminiai raštai, notariniai instrumentai, notarų parašai, Vokiečių ordino istorija, viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Prūsijos, Livonijos, Lotaringijos ir Silezijos istorija. ¹Šiek tiek pakeistas pranešimo, kurį autorius skaitė 2019 m. rugsėjo 19–21 d. Sankt Peterburge vykusioje konferencijoje apie Vakarų Europos rankraščius ir dokumentus nuo vėlyvosios antikos iki ankstyvųjų naujųjų laikų Sankt Peterburgo rinkiniuose, variantas. ² Šis straipsnis yra glausta pranešimo, skaityto vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų moderniųjų laikų Vakarų Europos rankraščiams ir istoriniams dokumentams skirtoje konferencijoje, redakcija. Konferencija vyko Sankt Peterburge 2019 m. rugsėjo 19–21 d. Straipsniai / Articles 11 DIETER HECKMANN ANNOTATION Šiame straipsnyje pristatomas metodas, leidžiantis identifikuoti anonimines vėlyvųjų viduramžių praktines tekstų rūšis pagal išlikusius notarų parašus to paties registratūros komplekso kontekste. RAKTINIAI ŽODŽIAI: Vokiečių ordinas, viešieji notarai, anoniminiai raštai, notariniai instrumentai, notarų parašai, Vokiečių ordino istorija, viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Prūsijos, Livonijos, Lotaringijos ir Silezijos istorija. Rengiant 1383–1409 m. Elbingo karo knygą, išleistą 2013 m., be kita ko, pavyko vėlesniąją raštininko ranką priskirti Elbingo miesto raštininkui Bartholomeus Stume³. 1 pav.: GStA PK, XX. HA, Pergamenturkunden, Schiebl. 62, Nr. 9; © GStA PK Tam buvo bent dvi pagrindinės prielaidos: 1. Bartholomeus raštininko ranka pirmą kartą paliudyta kaip šalutinė ranka 1408 m., o 1409 m. – kaip vienintelė ranka. 2. 1403 m. gruodžio 10 d. dokumente (1 pav.) Bartholomeus, pasinaudodamas savo ranka surašytu parašu, identifikuoja save kaip viešąjį notarą⁴. Šis rezultatas atveria erdvę tolesniems klausimams, kuriuos iš dalies reikėtų aptarti toliau. Ar Bartholomeus Stume yra išskirtinis vėlyvųjų viduramžių Prūsijos miesto raštininko karjeros pavyzdys? ³ Heckmann, Kwiatkowski 2013: 28–30. ⁴ Ten pat: 29. 12 Acta Linguistica Lithuanica XC Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften Ar kitų registratūros sudarytojų raštinėse Prūsijos Vokiečių ordino žemėje arba už Prūsijos ribų esančiose kanceliarijose būta panašių karjerų? Ką raštininkų rankų identifikavimas leidžia pasakyti apie raštijos sąsajas? Tai paliečia tokias temų sritis kaip viešųjų notarų įtaka raštijos administravimui, kilmės tyrimai arba raštininkų kraštovaizdžių egzistavimas. Kokios metodinės problemos trukdo vienareikšmiškai priskirti raštininkų rankas? Konkrečiai reikėtų klausti, ar apskritai esama pakankamai tekstų pavyzdžių, ar ir kiek tam įtakos turėjo su amžiumi susiję rašto pokyčiai, arba ar naujų raidžių formų naudojimas nesukėlė paleografinių kliūčių. 1. VIEŠŲJŲ NOTARŲ RAŠTININKŲ KARJERŲ PAVYZDŽIAI PRŪSIJOS VOKIEČIŲ ORDINO ŽEMĖJE IR ŠVENTOJOJE ROMOS IMPERIJOJE Tyrėjams Kulmo miesto raštininkas Konradas Bitschinas yra gerokai geriau žinomas nei Bartholomeus Stume. Bitschino žinomumą visų pirma lėmė tai, kad 1431 m. jis sudarė seniausią Kulmo teisės rinkinį, kuris Prūsijoje įgijo didelę reikšmę tiek miestų, tiek kaimo gyvenviečių formoms. Kada Bitschinui buvo suteiktas viešojo notaro patvirtinimas, nežinoma. 1423 m. jis pirmą kartą paminėtas kaip Dancigo miesto raštininkas, 1430 m. Bischinas perėjo tarnauti Kulmo miesto tarybai, o 1431 m. jis ten paliudytas kaip vikarijos miesto parapinėje bažnyčioje turėtojas. Kulmo miesto raštininko pareigų Bitschin atsisakė ne vėliau kaip 1443 m., tikriausiai tai buvo susiję su dviejų parapinių beneficijų Pomezanijos vyskupijoje gavimu. Nepaisant tolesnių karjeros etapų, Bitschin liko ištikimas Kulmo miestui: dirbo vietos tarybai atsitiktiniu raštininku, buvo kitos vikarijos turėtojas ir mažiausiai 1453–1456 m. Kulme turėjo būstą. Bitschino raštininko ranka nustatyta ne pagal jo notaro parašą, bet remiantis jo teisės rinkinio incipitu5. 5 Heckmann 2020: 187–209. Straipsniai / Articles 13 DIETER HECKMANN 2 pav.: GStA PK, XX. HA, OF 83, S. 2; © GStA PK 14 Acta Linguistica Lithuanica XC Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften Priešingai, viešasis notaras Peteris iš Varmės nuo pat savo karjeros pradžios tarnavo Ordinui, iš pradžių kaip Sambijos katedros kapitulos komtūro raštininkas. Šios pareigos paliudytos 1376 m. rugpjūčio 7 d. Po teisės studijų Prahoje Peteris iš Varmės pradėjo dirbti Vokiečių ordino vyriausiojo maršalo raštinėje, kur jis paliudytas 1396–1399 m. Iš ten jis perėjo į didžiojo magistro kanceliariją. 1403 m. liepą didysis magistras paskyrė jį Ordino prokuratoriumi Romos kurijoje. Prokuratoriaus pareigas Wormdittas ėjo iki mirties 1419 m. rugpjūčio 27 d.⁶ Peterio iš Varmės raštininko ranka visų pirma paliudyta jo korespondencijoje, todėl nustatydami ją tyrėjai galėjo remtis ne vien jo notaro parašu (3 pav.). 3 pav.: GStA PK, XX. HA, Pergamenturkunden, Schiebl. L, Nr. 28; © GStA PK Stefanas Mathiasas iš Neidenburgo yra dar vienas ryškus pavyzdys. Kaip ir jo globėjas, didžiojo magistro kancleris Andreasas Santbergas⁷, Stefanas studijavo Vienos universitete. Ne vėliau kaip nuo 1441 m. Stefanas tarnavo Pomezanijos vyskupo raštinėje. Iš šio laikotarpio taip pat žinomas ankstyviausias jo, kaip viešojo notaro, parašo paliudijimas: jo parengtame popiežiaus Klemenso III 1191 m. vasario 6 d. dokumento transume (4 pav.). ⁶ Generalprokuratoren 1960: 29–34; Armgart 1995: 253–259. ⁷ Santberg, Heckmann 2007. Straipsniai / Articles 15 DIETER HECKMANN 4 pav.: GStA PK, XX. HA, Pergamenturkunden, Schiebl. 1, Nr. 1a; © GStA PK 16 Acta Linguistica Lithuanica XC Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften 1448 m. Stefanas Mathiasas iš Neidenburgo iš Pomezanijos vyskupo kanceliarijos perėjo į didžiojo magistro kanceliariją Marienburge. Iš pradžių Stefanas gavo kanauninko vietą Varmės vyskupijoje, vėliau – Šv. Mikalojaus parapiją Elbingo senamiestyje, o nuo 1462 m. vėl – Varmės katedros kanauninko vietą, kurios neteko po didžiojo magistro Liudviko fon Erlichshauzeno mirties 1467 m., dėl politinių priežasčių kilus naujiems kariniams susirėmimams su Lenkija. Po Lenkijos ir Ordino susitarimo, kurį lydėjo abiejų konflikto šalių šalininkų politinė amnestija, 1479 m. Stefanas atgavo savo kanauninko vietą. Lenkijos karaliaus pastangomis tais pačiais metais Kulmsee katedros kapitula jį postulavo Kulmo vyskupu. Kulmo vyskupo pareigas Stefanas iš Neidenburgo ėjo nuo 1481 m., savo konsekracijos metų, iki mirties 1495 m.⁸ Šventojoje Romos imperijoje, iš kurios Prūsijos Vokiečių ordino žemė perėmė viešojo notariato institutą⁹, Peteris-Johannesas Schuleris nustatė panašaus pobūdžio viešojo notaro karjeras. Ten viešasis notaras taip pat dažnai nutraukdavo savarankišką veiklą, kai gaudavo gerai aprūpintą beneficiją arba pelningas pareigas, pavyzdžiui, miesto raštininko, universiteto profesoriaus, advokato ar sindiko¹⁰. Šis pastebėjimas suteikia pakankamą pagrindą tokiu pat būdu lyginti anonimines publikacijas su esamais notarų parašais Reichui priklausančių teritorijų ir imperijos miestų registratūrose ar rinkiniuose. 2. RAŠTIJOS SĄSAJOS Didžiojo magistro kancleris Andreasas Santbergas arba Bartholomeus Stume pirmtakas Elbingo miesto raštininko pareigose Johannas Birsmıtas, kiek žinoma, neturėjo viešojo notaro patvirtinimo. Jie yra pavyzdžiai atvejų, kai anoniminių raštų identifikavimas buvo sėkmingas ir be notaro parašo, tačiau viešieji notarai valdovo ar miesto raštinėje, regis, nusipelno ypatingo dėmesio. Tikriausiai tai susiję su aplinkybe, kad būtent iš jų tarpo kilo impulsas reorganizuoti Prūsijos ⁸ Karp 1996: 498–499. ⁹ Heckmann 2009: 40–41. ¹⁰ Schuler 1976: 138. Straipsniai / Articles 17 DIETER HECKMANN raštijos administravimas. Iš to pirmiausia laimėjo tiek valdovo, tiek miestų kanceliarijų registrų tvarkymas, sustiprinęs registratūros ir su ja susijusio archyvo viešąjį patikimumą¹¹. Viena svarbiausių su tuo susijusių veiklų buvo Maršalo tarnybos „Handfesten“ arba suteikimo dokumentų registravimas; jį inicijavo tuometis vyriausiojo maršalo raštininkas Peteris iš Varmės¹². Beveik 20 metų Stefano iš Neidenburgo darbas didžiojo magistro kanceliarijoje arba Stumės tarnyba Elbingo miesto tarybai 1408–1417 m.¹³ neabejotinai yra išskirtiniai atvejai, todėl jų ranka rašytų dokumentų paieška išlikusioje medžiagoje gerokai palengvėja. Dauguma kitų raštininkų dažnai keitė savo darbdavius, todėl jų ranka rašytų tekstų pavyzdžių tektų ieškoti skirtinguose archyvuose arba archyvų fragmentuose. Tačiau dažna darbdavių kaita ir, galiausiai, asmeniniai ryšiai taip pat skatino norminimo tendencijas, pavyzdžiui, raštijos administravimui racionalizuoti skirtų tarnybinių knygų atsiradimą arba kanceliarijų kraštovaizdžio, kuriam būdinga vienoda kanceliarinė kalba ar vienodi kanceliariniai papročiai, formavimąsi¹⁴. Šie pastebėjimai gali būti vertinami kaip iššūkis tiek rengiant tolesnes raštininkų biogramas, tiek atliekant kilmės tyrimus, ypač tiriant didžiųjų bibliotekų rankraščių rinkiniuose saugomus registratūrų fragmentus ar pavienius vienetus. Be to, jie skatina kataloguoti notarų signetus ir notarų parašus – du sąveikaujančius viešųjų notarų autentiškumo požymius, apibendrintai vadinamus notariniu pasirašymu¹⁵¹⁶. ¹¹ Heckmann 2011: 57–67; 2013: 207–220. ¹² Conrad 1963: 22–25. ¹³ Karp 1996: 498; Heckmann, Kwiatkowski 2013: 30. ¹⁴ Heckmann 2016: 106–107, 110. ¹⁵ Weileder 2019: 82. ¹⁶ Heckmann 2009: 52–53. 18 Acta Linguistica Lithuanica XC Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften 3. METODINĖS PROBLEMOS PRISKIRIANT RAŠTININKŲ RANKAS Be tekstų pavyzdžių stygiaus, dažnai klaidinančios rašalo kaitos, išsklidusios tradicijos ir paslėptos raštininko karjeros, anoniminių raštininko rankų identifikavimui dažnai trukdo su amžiumi susiję rašto pokyčiai (5 ir 6 pav., kuriuose pavaizduotos Johanno Birsmito jaunystės ir senatvės rankos). 5 pav.: Elbingo raštininko Johanno Birsmito jaunystės ranka, 1387 m., Heckmann, Kwiatkowski 2013: 23 6 pav.: Elbingo raštininko Johanno Birsmito senatvės ranka, 1405 m., Heckmann, Kwiatkowski 2013: 24 Strai­psniai / Articles 19 DIETER HECKMANN Norminimas raštininkų mokyklose arba dėl ypatingų įskaitomumo reikalavimų (mišiolas), taip pat, galiausiai, naujų raidžių tipų, pavyzdžiui, antikvos rašmenų, perėmimas taip pat gali sutrukdyti vienareikšmiškai priskirti rankas arba bent jau tai apsunkinti. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Armgart Martin 1995: Prūsijos Aukštutinės žemės „Handfesten“ iki 1410 m. ir jų išdavėjai, Kelnas, Veimaras, Viena: Böhlau, 253–259. Conrad Klaus 1963: Maršalo tarnybos „Handfesten“ rinkinio atsiradimas. – Preußenland 1, 19–25. Generalprokuratoren – Vokiečių ordino generalinių prokuratorių ataskaitos kurijai, t. 2, parengė H. Koeppen, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht, 1960, 29–34. GStA PK – Prūsijos kultūros paveldo slaptasis valstybės archyvas, XX. Hauptabteilung [HA], Pergamenturkunden, Schieblade [Schiebl.] 1, Nr. 1a; Schiebl. 62, Nr. 9; Schiebl. L, Nr. 28; Ordensfoliant [OF] 83, 2. Heckmann Dieter 2009: Viešasis notaras Prūsijos Ordino žemėje teisės recepcijos ir kanceliarinės praktikos veidrodyje. – Preußenland 47, 37–56. Heckmann Dieter 2011: Administravimo supaprastinimas Prūsijos žemėje: Vokiečių ordinas ir viešieji notarai XIV ir XV amžiuje. – Streifzug durch Brandenburg-Preußen. Archyviniai indėliai į kultūrinio švietimo veiklą 2011 mokslo metais, Berlynas: Selbstverlag GStA PK, 57–67. Heckmann Dieter 2013: Fermentas administracijoje. Viešasis notariatas Prūsijos Vokiečių ordino žemėje. – Archivallische Zeitschrift 93, 207–220. Heckmann Dieter 2016: Kanceliarijos pertvarkos aspektai Prūsijos Ordino žemėje po 2-osios Torunės taikos sutarties. – Zapiski Historyczne 81(4), 101–116. Heckmann Dieter 2020: „Kulmo privilegijų knyga“ (1431–1456). Aprašymas prieigos tikslu. – Schriftlichkeit im Preußenland, sudarė M.-L. Heckmann, J. Sarnowsky, Osnabriukas: fibre Verlag, 187–209. Heckmann Dieter, Kwiatkowski Krzysztof 2013: Elbingo karo knyga (1383–1409). Miesto pašauktinių apskaitos, parengė D. Heckmann, padedamas K. Kwiatkow­skio, Kelnas, Veimaras, Viena: H. Böhlau. Karp Hans-Jürgen 1996: Neidenburgas, Steponas iš (apie 1412–1495). – Šventosios Romos imperijos vyskupai 1448–1648 m. Biografinis žinynas, sudarė E. Gatz, padedant C. Brodkorbui, Berlynas: Duncker & Humblot, 498–499. 20 Acta Linguistica Lithuanica XC Identifizierung anonymer Schriften aus dem Deutschordensland Preußen mit Hilfe von Notarsunterschriften Santberg Andreas, Heckmann Dieter 2007: Didžiojo magistro kapeliono Andreaso Santbergo „Kronika apie sąjungą ir susivienijimą prieš smurtą ir neteisybę“, skirta Trylikos metų karo Prūsijoje priešistorei (1450–1454), parengė D. Heckmannas, padedamas M.-L. Heckmann, Marburgas: N. G. Elwert. Schuler Peter-Johannes 1976: Pietvakarių Vokietijos notariato istorija. Nuo jo ištakų iki 1512 m. Imperijos notariato ordino: disertacija, Bühlis: Verlag Konkordia. Weileder Magdalena 2019: Vėlyvųjų viduramžių notarų dokumentai. Prokuratorijos, patvirtinti nuorašai ir delegatų dokumentai iš Bavarijos ir Austrijos fondų, Viena, Kelnas, Veimaras: H. Böhlau. Vokiečių ordino Prūsijoje anoniminių raštų identifikavimas remiantis notarų parašais. Skiriama prof. dr. Grasildai Blažienei. 2024 m. rugpjūčio 15 d. švenčiančiai 75-tąjį jubiliejų SANTRAUKA Dirbant su 1383–1409 metų Elbingo karo knyga, be kita ko, pavyko nustatyti ankstesniojo teksto rengėjo, Elbingo miesto raštininko Bartolomėjaus Stumės, tapatybę. Prieiti išvadą padėjo dvi svarbios aplinkybės: 1) raštininko Bartolomėjaus ranka rašyti dokumentai pirmą kartą identifikuoti 1408 metais, kaip pagalbinio raštininko, o 1409 metais – kaip pagrindinio ir vienintelio; 2) viename iš 1403 metų dokumentų Bartolomėjus buvo pasirašęs kaip viešasis notaras. Dėl duomenų pateikimo pobūdžio toks identifikavimas dokumentuose Vokiečių ordino viešpatavimo Prūsijoje laikotarpiu nėra retenybė. Tai pasakytina ne tik apie miestų kanceliarijos palikimą. Dar daugiau anoniminių raštų identifikuojama būtent viešųjų notarų, veikusių Prūsijos valdovų ir valdinininkų (aukščiausiojo magistro, vyskupo ir vyskupijos kurijos), jų tarnautojų, pavyzdžiui, komtūrų ir vaitų kanceliarijose, dėka. Gerai žinomu, ypač vykusiu pavyzdžiu laikytinas tuometinio Vokiečių ordino prie Romos kurijos prefekto Peterio fon Vodmito ir Stefano Matijaso fon Neidenburgo, 1481–1495 metais ėjusio Kulmo vyskupo pareigas, indėlis. Abiejų notarų autentiški parašai yra išlikę ant jų sudarytų notarinių dokumentų. Šiuose parašuose esama pakankamai lygintinų duomenų, leidžiančių patikimai priskirti tam tikrus anoniminių raštus, ypač esančius kanceliariniuose dokumentuose ir korespondencijoje, konkrečiam sudarytojui. Peterio fon Vodmito rengt os maršalkos valdybos kanceliarinės knygos identifikavimo darbai jau atlikti, o Stefano fon Neidenburgo – bus imtasi. Straipsniai / Articles 21 DIETER HECKMANN Notarų parašais paremta anoniminiu raštu identifikavimą lemia tam tikros jų registravimo aplinkybės, išplaukiančios, visų pirma, iš kanceliarinių archyvų ir gausybės išlikusių gautų autentiškų raštų. Identifikavimą, be kita ko, apsunkina tinkamų teksto pavyzdžių trūkumas. Skirtingo laikotarpio tekstuose pastebimas rašysenos pasikeitimas ar naujų raidžių tipų, pavyzdžiui, Antiqua rašybos ženklų, taikymas. Įteikta 2024 m. balandžio 29 d. DIETER HECKMANN Moksl. archyvaras emeritas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve, Berlynas, Rosenstr. 53, D-14542 Werder [email protected] 22 Acta Linguistica Lithuanica XC