scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas

Laura Brazaitienė

Abstract

Straipsnyje pristatomas jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdinių tyrimas. Tiriamoji medžiaga – gimnazistų nuostatų duomenys, surinkti pagal perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais parengtą anketą. Duomenų analizė rodo, kad aktyviausiais tarminio kodo vartotojais save laiko jaunieji uteniškiai (Utenõs ir Rõkiškio tiriamieji). Tarmiškai kalbantys prisipažįsta anykštėnai (Anykščių moksleiviai). Nuo šios raiškos atsiriboti linksta kupiškėnai (Kùpiškio gimnazistai). Panašias tiriamųjų nuostatas atskleidžia pieštiniai (mentaliniai) tarmių žemėlapiai. Tarmiškai kalbantį asmenį jaunieji rytų aukštaičiai pirmiausia atpažįsta iš garsinių ypatybių. Tiriamųjų objektyviojo tarmiškumo bruožų sistema apima ne tik analizuojamų patarmių blankiuosius, bet ir būdinguosius bei skiriamuosius požymius. Iš jaunųjų kalbos vartotojų ir vertintojų nuostatų išryškėję tarmiškumo vaizdiniai (vietų ir bruožų) leidžia tiriamuosius kalbos bendruomenės narius identifikuoti ne tik kaip rytų aukštaičius, bet dar ir kaip rytų aukštaičius anykštėnus, kupiškėnus ir uteniškius.

Full text

LAURA BRAZAITIENĖ Instituto de la Lengua Lituana ID de ORCID: orcid.org/0000-0003-1930-1762 Líneas de investigación: estudios areales de las lenguas bálticas, dialectología, geolingüística, dialectología perceptiva. DOI: doi.org/10.35321/all91-08 IMÁGENES DE LA LENGUA DIALECTAL DE LOS JÓVENES AUKŠTAIČIAI ORIENTALES —ANYKŠTĖNAI, KUPIŠKĖNAI Y UTENIŠKIAI—: LÍMITES Y DIALECTICIDAD OBJETIVA Imágenes dialectales de los jóvenes Aukstaitians orientales de Anykščiai, Kupiškis y Utena: límites y dialecticidad objetiva RESUMEN El artículo presenta un estudio de las imágenes de la lengua dialectal de los jóvenes aukštaičiai orientales —anykštėnai, kupiškėnai y uteniškiai—. El material de investigación consiste en datos sobre las actitudes de estudiantes de bachillerato, recopilados mediante un cuestionario elaborado conforme a los principios metodológicos de la dialectología perceptiva. El análisis de los datos muestra que los jóvenes uteniškiai (los participantes de Utena y Rokiškis) se consideran los usuarios más activos del código dialectal. Los anykštėnai (los escolares de Anykščiai) reconocen hablar dialectalmente. Los kupiškėnai (los estudiantes de bachillerato de Kupiškis) tienden a distanciarse de esta forma de expresión. Los mapas dibujados (mentales) de los dialectos revelan actitudes similares entre los participantes. Los jóvenes aukštaičiai orientales reconocen ante todo a una persona que habla dialectalmente por sus características fónicas. El sistema de rasgos de dialecticidad objetiva de los participantes estudiados comprende no solo los rasgos difusos, sino también los característicos y distintivos de los subdialectos analizados. Las imágenes de la lengua dialectal —de lugares y rasgos— que se desprenden de las actitudes de los jóvenes usuarios y evaluadores de la lengua permiten identificar a los miembros estudiados de la comunidad lingüística no solo como aukštaičiai orientales, sino también como anykštėnai, kupiškėnai y uteniškiai aukštaičiai orientales. PALABRAS CLAVE: dialectología perceptiva, mapa mental, dialecto tradicional, frontera, dialecticidad objetiva. 198 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas RESUMEN El artículo presenta un estudio de las imágenes del dialecto hablado por los jóvenes Aukštaitians orientales de Anykščiai, Kupiškis y Utena. El material de investigación consiste en datos sobre las actitudes de escolares, obtenidos de sus respuestas a las preguntas de un cuestionario realizado y elaborado conforme a los principios metodológicos de la dialectología perceptiva. El análisis de los datos muestra que los jóvenes Aukštaitians orientales de Utena (los participantes de Utena y Rokiškis) se consideran los usuarios más activos del código dialectal. Los Aukštaitians orientales de Anykščiai (los escolares de Anykščiai) también reconocen hablar dialectalmente. Los Aukštaitians orientales de Kupiškis (los escolares de Kupiškis) tienden a distanciarse de este código. Los mapas dibujados (mentales) de los dialectos revelan actitudes similares entre los participantes. Los jóvenes Aukštaitians orientales reconocen a una persona que habla dialectalmente principalmente por sus características fónicas. El sistema de rasgos de dialecticidad objetiva de los hablantes estudiados incluye no solo los rasgos difusos, sino también los rasgos característicos y distintivos de los subdialectos analizados. Las imágenes de la dialecticidad —lugares y rasgos— surgidas de las actitudes de los jóvenes usuarios y evaluadores de la lengua permiten identificar a los miembros estudiados de la comunidad lingüística no solo como Aukštaitians orientales, sino también como Aukštaitians orientales de Anykščiai, Kupiškis y Utena. PALABRAS CLAVE: Dialectología perceptiva, mapa mental, dialecto tradicional, frontera, dialecticidad objetiva. INTRODUCCIÓN En los últimos años se ha publicado más de un trabajo dedicado al discurso de la dialectología perceptiva (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 89–120; 2016b: 17–33; 2019: 1–22; Geržotaitė 2016: 321–339; 2019: 175–198; Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 84–100; Kardelytė-Grinevičienė 2018: 1–12; Aliūkaitė 2019: 1–22; 2020a: 85–100; 2020b: 1–22; 2021: 262–292; Brazaitienė 2020: 267–291; Mikulėnienė y cols. 2023 y ss.). Además de numerosos artículos, se han publicado dos monografías científicas. En la primera de ellas se reunieron los resultados del estudio de la competencia geolingüística de los miembros jóvenes de la comunidad lingüística, que abarcó las imágenes de la patria lingüística, la lengua dialectal y la lengua estándar1 2 ¹ La competencia geolingüística de los miembros ordinarios de la comunidad lingüística se define como el conocimiento y la capacidad de reconocer la variación lingüística y relacionarla con determinados espacios geográficos, sociales y culturales (Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 92). ² La patria lingüística (en inglés linguistic homeland) se denomina el entorno lingüístico del individuo y se relaciona con las diferencias lingüísticas y las distancias espaciales de dicho entorno (Diercks 2002: 51; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 92). Straipsniai / Articles 199 LAURA BRAZAITIENĖ de la localización del código y otras cuestiones (Aliūkaitė y cols. 2017). En la segunda, con el fin de estudiar la competencia geolingüística de los jóvenes, se analizaron las relaciones entre los rasgos de las nuevas formaciones dialectales y su valor lingüístico, por un lado, y la imagen de la lengua estándar incorrecta (cuasiestándar), por otro (Aliūkaitė y cols. 2020). Los resultados obtenidos confirman la importancia de las actitudes que revelan la dialecticidad objetiva desde la perspectiva del usuario ordinario de la lengua para la vitalidad y continuidad de las variedades lingüísticas⁴. Novedad y actualidad. Desde el punto de vista de la vitalidad dialectal, las percepciones de los representantes de los subdialectos uteniškiai, fuertes, y de los anykštėnai y kupiškėnai influidos por ellos apenas han sido estudiadas. Prácticamente el único estudio destinado a evaluar la vitalidad del subdialecto kupiškėnai analizó solo una parte de las actitudes de los jóvenes kupiškėnai y uteniškiai (Geržotaitė 2019: 175–198). Aún no se ha analizado el abundante material que permitiría poner de relieve las relaciones entre los límites dialectales arraigados en la autoconciencia de los representantes de los tres subdialectos y las características lingüísticas de la variedad local, así como ofrecer evaluaciones prospectivas de estos subdialectos. Así pues, el objetivo de este artículo es, basándose en el modelo de investigación de la dialectología prospectiva descrito en estudios anteriores, analizar las imágenes de la lengua dialectal —límites y rasgos— de los estudiantes de bachillerato representantes de los subdialectos aukštaičiai orientales kupiškėnai, anykštėnai y uteniškiai, y evaluar la vitalidad de estos tres subdialectos. El objeto del artículo son las imágenes de la dialecticidad de los escolares de Anykščiai, Kupiškis, Rokiškis y Utena. Los participantes son escolares de cuatro institutos de bachillerato (de 15 a 18 años) (para información sobre los encuestados, véase la tabla). TABLA. Caracterización de los jóvenes participantes de Anykščiai, Kupiškis, Rokiškis y Utena ³ Se denomina cuasiestándar la imagen incorrecta de una variedad lingüística (dialectal), por ejemplo, una variedad dialectal puede ser reconocida como no dialectal y viceversa (véase Long 1996: 118–135; Aliūkaitė 2009a: 168; 2016: 67–68; Mikulėnienė 2016: 340–346); ⁴ Cabe distinguir dos tipos de dialecticidad: objetiva, o basada en rasgos, y subjetiva, o relacionada con el valor —del rasgo, de la variedad lingüística o del usuario de esa variedad— (Aliūkaitė 2019: 67–69). 200 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Los estudiantes de bachillerato pueden adscribirse a un mismo grupo de edad si se toma como criterio de diferenciación no su edad biológica, sino su experiencia lingüística, cultural y social (Eckert 1997: 151–167; Aliūkaitė 2007: 145). Durante la investigación, los escolares fueron encuestados mediante el cuestionario anónimo de actitudes conscientes «Evaluación del habla dialectal y de la lengua estándar», presentado en varios trabajos anteriores y elaborado en el marco del proyecto «El lugar de la lengua estándar en el mapa mental de la lengua lituana», realizado entre 2014 y 2016 (véase con más detalle Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 97–99). En su parte introductoria se registran los datos sociodemográficos de los participantes (sexo, edad, lugar de origen y lugar de residencia) y se formulan preguntas sobre el dominio y la intensidad de uso del dialecto, así como sobre la difusión de las variedades lingüísticas. La parte principal constaba de una tarea de mapa dibujado destinada a localizar la lengua dialectal y la lengua estándar, junto con preguntas abiertas complementarias en las que se pedía indicar las asociaciones relacionadas con una persona que habla dialectalmente y con una persona que habla la lengua estándar, enumerar los rasgos característicos de quien habla dialectalmente, etc. (véase Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 97–99; Aliūkaitė y cols. 2017: 51–59). El material de investigación consta de 390 cuestionarios. De ellos, 119 fueron cumplimentados por estudiantes del instituto de bachillerato Laurynas Stuoka-Gucevičius de Kupiškis durante el proyecto «El lugar de la lengua estándar en el mapa mental de la lengua lituana», realizado entre 2014 y 2016⁵. Estos datos se complementaron con 131 cuestionarios recopilados por la autora del artículo en el instituto de bachillerato Jonas Biliūnas de Anykščiai antes de la declaración de la pandemia mundial de COVID-19 en Lituania, 72 en el instituto de bachillerato Juozas Tumas-Vaižgantas de Rokiškis y 68 en el instituto de bachillerato Adolfo Šapoka de Utena⁶. Una parte de los datos reunidos en Kupiškis y Utena en los que se basa este artículo, concretamente los mapas dibujados de las áreas dialectales prototípicas, ya ha sido publicada (véase con más detalle Aliūkaitė y cols. 2017: 78–102, 140, 185, 263; Geržotaitė 2019: 175–198). Para poner de relieve las imágenes de la lengua dialectal formadas en la autoconciencia de los jóvenes aukštaičiai orientales se plantearon las siguientes tareas: 1) examinar los datos de las respuestas de los escolares a las preguntas del cuestionario sobre el dominio y la intensidad de uso del código dialectal; 2) analizar el material de los mapas de los participantes representantes de los tres subdialectos, a quienes se pidió señalar dónde se habla dialectalmente; y 3) analizar los datos de las respuestas de los estudiantes de bachillerato a la pregunta abierta del cuestionario en la que se pedía indicar los rasgos lingüísticos por los que se reconoce a una persona que habla dialectalmente. ⁵ El proyecto se realizó con fondos de la Comisión Estatal de la Lengua Lituana (contrato n.º K-5/2014). La directora del proyecto fue la prof. Dra. Daiva Aliūkaitė. Para más información sobre sus resultados, véase Aliūkaitė y cols. 2017. ⁶ Los cuestionarios cumplimentados en el instituto de bachillerato de Kupiškis se conservan en el Instituto de Estudios de Lenguas, Literatura y Traducción de la Facultad de Kaunas de la Universidad de Vilna; los de los institutos de bachillerato de Anykščiai, Rokiškis y Utena, en el Archivo de Dialectos del Centro de Geolingüística del Instituto de la Lengua Lituana. Straipsniai / Articles 201 LAURA BRAZAITIENĖ Los subdialectos estudiados a comienzos del siglo XXI: dialecticidad objetiva. Como ya se ha señalado, los subdialectos examinados en el artículo difieren en cuanto a vitalidad dialectal. Los estudios geolingüísticos realizados hace una década o más establecieron que la pronunciación de la vocal de la raíz alargada y acentuada a de los anykštėnai como o con matiz de a, por ejemplo, rō.tas ‘rueda’, se registra cada vez con menor frecuencia (Aliūkaitė y cols. 2014: 184). Se tiende a abandonar el rasgo dialectal más perceptible de los kupiškėnai (la realización de las vocales e, ę al final de palabra y ante consonante dura como a de diversa duración, por ejemplo, dā.da. ‘tío’) (ibíd.: 188; Balčiūnienė y cols. 2017: 54–55; 2019: 214). El rasgo distintivo de los aukštaičiai orientales uteniškiai —la correspondencia de las ē y ie átonas con e., con menor frecuencia o y uo — a, por ejemplo, te.vė.li.s ‘padrecito’, pe.ne.li.s ‘paniño’, a.ba.li.s ‘manzana’, se conserva casi sistemáticamente en el habla de representantes de todas las generaciones (Aliūkaitė y cols. 2014: 176; Balčiūnienė y cols. 2017: 54–55; 2019: 214). Se ha constatado que, por sus rasgos lingüísticos, los kupiškėnai y anykštėnai se asemejan a los subdialectos panevėžiškiai y uteniškiai vecinos, que siguen considerándose fuertes. Sobre la base del subdialecto uteniškiai, los investigadores registran la formación de una nueva variedad lingüística local más amplia —el regiolecto de los aukštaičiai orientales orientales (con Utena como centro de atracción)—, que abarca no solo las áreas de los propios uteniškiai, sino también las de los anykštėnai y kupiškėnai circundantes (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014. mapa XII y comentario; Mikulėnienė, Meiliūnaitė 2017: 169–195). Este espacio está cohesionado, y la estabilidad de la nueva formación se refleja en el uso de otros rasgos que los usuarios de la lengua no identifican como dialectales, por ejemplo, la pronunciación de o átona como a (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė 2019: 190–191). Así pues, los datos sobre las percepciones de las áreas de la lengua (no) dialectal y de los rasgos dialectales propios de ellas, recopilados en las zonas de los aukštaičiai orientales anykštėnai (en el instituto de bachillerato de Anykščiai), kupiškėnai (Kupiškis) y uteniškiai (Rokiškis y Utena), permitirán formarse una imagen más completa de la variedad empleada en el área de los subdialectos estudiados, tal como se ha configurado en la autoconciencia de los escolares locales, y pronosticar su futuro. 1. (IN)ACTIVIDAD DEL USO DEL CÓDIGO DIALECTAL DESDE LA PERSPECTIVA DE LOS JÓVENES ANYKŠTĖNAI, KUPIŠKĖNAI Y UTENIŠKIAI El análisis de los datos muestra que los estudiantes de bachillerato representantes de los tres subdialectos de los aukštaičiai orientales afirmaron conocer el dialecto (hablar dialectalmente) (véase la tabla). El mayor porcentaje de quienes lo conocen se encuentra entre los participantes de Utena (73,53%), seguido por los de Rokiškis (47,22%) y Anykščiai (38,17%), y el menor, entre los participantes de Kupiškis (23,53%). 202 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Al preguntarles qué dialecto conocen, los jóvenes aukštaičiai orientales, salvo los kupiškėnai, indicaron con mayor frecuencia aukštaičių (Ut_M01, Rk_M18, Rk_M01, An_M02), aukštaitiškai (Ut_M05, Rk_V18, An_M17), aukštaitišką (Rk_V10, An_M16)⁷. Más de un escolar de Kupiškis precisó sus respuestas; por ejemplo, escribió que conoce kupiškėnų (Kp_1(4)_M01, Kp_1(4)_M58), kupiškėnų tarmę (Kp_1(4)_M17), kupiškėnišką (Kp_1(4)_M28) o kupiškėniškai (Kp_1(4)_M47). También se registraron respuestas de este tipo entre los estudiantes de bachillerato encuestados en Rõkiškis. Afirmaron conocer, por ejemplo, aukštaičių šiaurės rytų (Rk_M10), aukštaičiai del noreste (Rk_V39), aukštaitiškai, rokiškėniškai (Rk_V18), rokiškėnų aukštaičių (Rk_V41), Rokiškio tarmę (Rk_M06), rokiškietišką (Rk_M17), rokiškietiškai (Rk_V48), rakiškietiškai (Rk_V07, Rk_V08), rokiškėniškai (Rk_V12). Los participantes de Utenõs y Anykščiai precisaron su dialecto con menor frecuencia, por ejemplo, Utenos (Ut_V04, Ut_V05), anykštietiškai, aukštaitiškai (An_M49). Actitudes similares se pusieron de manifiesto no solo respecto del dominio del dialecto, sino también de su uso (véase la tabla). Se consideran hablantes dialectales los representantes del subdialecto aukštaičiai orientales uteniškiai (de Utena y Rokiškis). La expresión dialectal también es propia de una parte considerable de los anykštėnai. Desde el punto de vista del uso de la lengua dialectal, los kupiškėnai deben considerarse los menos activos. Así pues, los jóvenes encuestados en las zonas de los tres subdialectos de los aukštaičiai orientales no solo conocen el código dialectal, sino que, presumiblemente, también lo utilizan en mayor o menor medida. Según los datos disponibles, el subdialecto uteniškiai se considera el más vital, mientras que el kupiškėnai está en declive. 2. IMÁGENES DE LA LENGUA DIALECTAL EN LOS MAPAS DIBUJADOS DE LOS JÓVENES ANYKŠTĖNAI, KUPIŠKĖNAI Y UTENIŠKIAI Los resultados sobre el dominio y el uso del código dialectal se complementan con las marcas de los jóvenes aukštaičiai orientales en los mapas dibujados (mentales) de los dialectos⁸. Como ya muestran los estudios realizados en Lituania, los mapas de las áreas dialectales prototípicas son los que más revelan la imagen de la lengua dialectal y constituyen el grupo más numeroso por el número de marcas. ⁷ En el trabajo se utilizan las siguientes abreviaturas de localidades: Anykščiai — An, Kupiškis — Kp, Rõkiškis — Rk, Utena — Ut; las letras M y V indican el sexo de los participantes; los números señalan los números de los cuestionarios. ⁸ En los estudios de dialectología prospectiva, la tarea del mapa dibujado (mental) es de dos tipos: los participantes solo localizan en los mapas dialectos conocidos o señalan en ellos las áreas de los textos-estímulo de lengua dialectal (u otras variedades) que han escuchado (Aliūkaitė y cols. 2020: 54). Straipsniai / Articles 203 LAURA BRAZAITIENĖ Más de un tercio de los uteniškiai (los escolares de Utena y Rokiškis), como se desprende de sus marcas en los mapas, tiende a considerar como la zona más dialectal, ante todo, Panevėžys (39,29%), situado en el área de los panevėžiškiai, aukštaičiai orientales vecinos (véase la fig. 1).⁹ Estos jóvenes reconocen la dialecticidad de sus patrias lingüísticas —Utena (30,71%) y Rokiškis (30%)—, pero señalan como más dialectales localidades del área de los dialectos aukštaičiai occidentales y žemaičiai, destacadas por estudios anteriores: Marijampolė (37,86%), Plungė (36,43%), Mažeikiai (32,14%) y Telšiai (31,43%). FIG. 1. Zonas prototípicas de la lengua dialectal de los jóvenes aukštaičiai orientales uteniškiai Apenas una cuarta parte de los jóvenes uteniškiai relacionó Anykščiai, localidad vecina, con la dialecticidad. En las marcas cartográficas de estos encuestados, Kupiškis apareció como una zona de bajo grado de dialecticidad. En opinión de los escolares locales, la lengua utilizada tanto en Utena como en Rokiškis es graži, pero netaisyklinga (Rk_M01); la de Utena, Molėtai e incluso Kėdainiai es graži (Rk_M13), etc. Cabe añadir que se considera graži, taisyklinga no solo la lengua de las zonas de origen, sino también la de los habitantes de las localidades vecinas de Anykščiai y Kupiškis (Rk_M14), y de Anykščiai, Kupiškis, Biržai y Panevėžys (Rk_M14) (véase la fig. 2). ⁹ Un estudio anterior que sintetizó únicamente los datos de las marcas en mapas dibujados de dialectos recopilados en Utena, es decir, en una sola localidad del área del subdialecto uteniškiai de los aukštaičiai orientales, puso de manifiesto la tendencia de los participantes a considerar la patria lingüística como la zona más prototípica de la lengua dialectal (Geržotaitė 2019: 185). 204 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Rk_M01 Rk_M14 Straipsniai / Articles 205 LAURA BRAZAITIENĖ Ut_M11 Ut_M13 FIG. 2. Ejemplos de mapas en los que se marca la patria lingüística de los jóvenes aukštaičiai orientales uteniškiai entre otras zonas prototípicas de la lengua dialectal Los jóvenes aukštaičiai orientales uteniškiai consideran sus patrias lingüísticas o sus alrededores como unas de las zonas dialectalmente más marcadas de la parte oriental del territorio de la lengua lituana; por ejemplo, los dialectos y la peculiaridad más destacados: Jurbarkas, Šiauliai, Panevėžys (Ut_M05); la variedad utilizada se denomina dialecto aukštaitis. Incorrecto. Bonito (Rk_M15), y quienes la utilizan, aukštaičiai — bonito, contiene errores (Rk_V09). 206 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Los jóvenes anykštėnai (los escolares de Anykščiai) tienden a relacionar con el dialecto las mismas localidades; solo difiere su grado de elitismo (véase la fig. 3). En sus mapas, Marijampolė resultó ser la más dialectal (53,44%), seguida de Panevėžys (45,04%), Telšiai (45,04%) y Plungė (44,27%). FIG. 3. Zonas prototípicas de la lengua dialectal de los jóvenes aukštaičiai orientales anykštėnai Al igual que en el caso de Utena, en el de Anykščiai la patria lingüística se caracteriza, en opinión de los estudiantes de bachillerato locales, por un grado de dialecticidad similar (las marcas constituyen el 38,93%). Los jóvenes anykštėnai tienden a incluir Kupiškis entre las localidades dialectalmente menos marcadas. Los participantes denominan la variedad utilizada en las zonas de origen o sus alrededores, concretamente en Panevėžys, Kupiškis, Rokiškis y Utena, Aukštaičių taisyklinga (en el mapa An_M04, véase la fig. 4, y An_M06), aukštaičių, graži, taisyklinga (An_M07, An_M11) (véase la fig. 4). Straipsniai / Articles 207 LAURA BRAZAITIENĖ An_M04 An_M49 FIG. 4. Ejemplos de mapas en los que se marca la patria lingüística de los jóvenes aukštaičiai orientales anykštėnai entre otras zonas prototípicas de la lengua dialectal 208 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas En algunos mapas de los estudiantes de bachillerato de Anykščiai, la patria lingüística no solo se marca como zona de lengua dialectal, sino que también se evalúa la lengua de esta y de sus alrededores; por ejemplo, distrito de Anykščiai: bonita, incorrecta; distrito de Panevėžys: fea, incorrecta (An_M72), [Biržai, Rokiškis, Kupiškis, Anykščiai, Utena] aukštaičiai. El dialecto es bonito y correcto (An_V06). En otros mapas, la patria lingüística se marca como zona de lengua dialectal, pero solo se comenta la lengua de sus alrededores; por ejemplo, el dialecto de Panevėžys (aukštaičiai) es incorrecto; el dialecto de Utena (aukštaičiai) es incorrecto, pero bonito (An_M59). También hay mapas en los que solo se marca y evalúa la lengua de los alrededores de la patria lingüística; por ejemplo, el dialecto del distrito de Panevėžys no es muy bonito ni muy correcto (An_M69). Como muestran los ejemplos, en las percepciones de los jóvenes anykštėnai emerge una valoración más favorable de la variedad lingüística utilizada en el área de los uteniškiai. Según algunos participantes, se habla no solo en Anykščiai, Utena, Panevėžys y Biržai, sino también en Kaunas en el dialecto aukštaitis más bonito y, por tanto, posiblemente correcto y más cercano a la lengua estándar (An_M08). Desde la perspectiva del investigador, o etic10, cabe señalar que el regiolecto de los aukštaičiai orientales orientales en formación, registrado sobre la base del subdialecto uteniškiai y que abarca las áreas vecinas de los anykštėnai y kupiškėnai, es señalado por los investigadores como la nueva formación más cercana a la lengua estándar en el área de los aukštaičiai orientales (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261). Según investigaciones perceptivas anteriores, la lengua de esta zona regiolectal, así como la de los representantes del regiolecto de los aukštaičiai meridionales, es valorada por los jóvenes aukštaičiai orientales como la más parecida a la lengua estándar (Kardelytė-Grinevičienė 2018: 5–6). Los jóvenes kupiškėnai (los escolares de Kupiškis), como muestran los resultados de un estudio ya realizado, destacaron primero en los mapas dibujados de la lengua dialectal Marijampolė, de los aukštaičiai occidentales, y después Telšiai, Plungė y otras zonas de los žemaičiai (Aliūkaitė y cols. 2017: 140; Geržotaitė 2019: 188) (véase la fig. 5). 10 Para más información sobre la distinción entre las perspectivas emic y etic, es decir, entre las perspectivas subjetiva y objetiva, véase Cramer 2018: 62–79; Aliūkaitė 2020a: 85–100; 2020b: 1–22; 2021: 262–293; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2019: 1–22; Aliūkaitė y cols. 2020: 27–29, 49–58. Straipsniai / Articles 209 LAURA BRAZAITIENĖ FIG. 5. Zonas prototípicas de la lengua dialectal de los jóvenes aukštaičiai orientales kupiškėnai En el área de los aukštaičiai orientales destacaron las valoraciones más altas de Panevėžys y Biržai (las marcas constituyen más de una cuarta parte de todos los cuestionarios de los participantes de esta ciudad), pero valoraciones muy bajas de Anykščiai, Utena y Rokiškis. Se estableció que la patria lingüística se incluyó entre las zonas prototípicas de la lengua dialectal con menor frecuencia de la que se excluyó (Aliūkaitė y cols. 2017: 140; Geržotaitė 2019: 188) (véase la fig. 5). En los casos en que Kupiškis se marcó como zona de lengua dialectal, las valoraciones de la expresión lingüística utilizada allí fueron con mayor frecuencia positivas; por ejemplo, la más bonita de los kupiškėnai (Kup_1(4)_M01), kupiškėnai (bonita) (Kup_1(4)_M20), bonita (Kup_1(4)_M31), la de Kupiškis, una de las más bonitas (véase en la fig. 6 el mapa Kup_1(4)_M70), kupiškėnai, muy bonita (Kup_1(4)_V20) (véase la fig. 6). 210 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Kup_1(4)_M70 Kup_1(4)_M73 FIG. 6. Ejemplos de mapas en los que se marca la patria lingüística de los jóvenes aukštaičiai orientales kupiškėnai entre otras zonas prototípicas de la lengua dialectal Al igual que los uteniškiai, los kupiškėnai señalaron las zonas de Biržai y Panevėžys como las más diferenciadas dialectalmente dentro del área de los aukštaičiai orientales (Kup_1(4)_M35). En algunos mapas (por ejemplo, Kp_1(4)_M17, Kp_1(4)_M23, Kp_1(4)_V02) se registró el desplazamiento del subdialecto kupiškėnai hacia localidades del subdialecto panevėžiškiai; esto, junto con la baja intensidad de uso del código dialectal, parece permitir hablar de un distanciamiento sistemático de los jóvenes kupiškėnai respecto de la expresión de su propio dialecto. Straipsniai / Articles 211 LAURA BRAZAITIENĖ Por tanto, los mapas dibujados de la lengua dialectal y sus comentarios pusieron de relieve la relación de los jóvenes usuarios de la lengua que representan los tres subdialectos con el carácter dialectal (o no dialectal) de los lugares. Al señalar no solo las localidades de los dialectos žemaitiano y aukštaitiano occidental (que en estudios perceptivos anteriores se habían indicado como las más fuertes desde el punto de vista dialectal), sino también sus zonas de origen, los participantes confirman el carácter dialectal de los lugares estudiados. Quienes más tienden a vincular la expresión de su patria lingüística con el dialecto son los anykštėnai y los uteniškiai, que se identificaron como usuarios más activos de este código. Al crear la 11 distancia vigente respecto de las localidades de otro subdialecto, los kupiškėnai posiblemente se distancian de su propio código dialectal, aunque este sea valorado positivamente. 3. RASGOS QUE DELATAN A UNA PERSONA QUE HABLA DIALECTALMENTE DESDE LA PERSPECTIVA DE LOS JÓVENES ANYKŠTĖNAI, KUPIŠKĖNAI Y UTENIŠKIAI Las respuestas a la pregunta abierta n.º 5 del cuestionario ayudan a revelar la relación de los jóvenes aukštaičiai orientales con la dialecticidad objetiva de los lugares destacados en los mapas —rodeados, coloreados o señalados de otro modo—. Se pidió a los participantes que indicaran varios rasgos lingüísticos por los que reconocen que una persona habla dialectalmente. Cabe señalar que algunos escolares indican los rasgos dialectales no solo en sus respuestas, sino también al comentar las marcas de los mapas (véase la fig. 7). 11 Al evaluar las variantes lingüísticas y localizarlas en los mapas, se distingue entre la distancia real (objetiva) y la distancia actual (que no corresponde a los parámetros geográficos y se relaciona con el valor cultural y estereotípico de la variante) (Diercks 2002: 51; Aliūkaitė 2009b: 172; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2019: 8–9). 212 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Rk_V47 An_M08 Straipsniai / Articles 213 LAURA BRAZAITIENĖ Kup_1(4)_M27 FIG. 7. Ejemplos de la denominación de rasgos dialectales en los comentarios de los mapas También hay más ejemplos de este tipo de comentarios en los mapas: aukštaičių [Pasvalys, Anykščiai] – bonita, incorrecta, porque se alargan las vocales (An_M62), [en Pasvalys] otras terminaciones de las palabras (Kp_1(4)_M07), [en Biržai] incorrecta, corta las terminaciones (Kp_1(4)_M31). De las respuestas resumidas a la mencionada quinta pregunta del cuestionario se desprende que los estudiantes de bachillerato encuestados en el territorio de los aukštaičiai orientales reconocen ante todo a una persona que habla dialectalmente por sus rasgos fonéticos (véase la fig. 8). 214 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas FIG. 8. Rasgos distintivos de los dialectos según las respuestas de los jóvenes aukštaičiai orientales Los jóvenes uteniškiai conceptualizan este rasgo mediante ejemplos como alargan las vocales breves o acortan las largas (Ut_M20), se han cambiado algunas vocales (Ut_M39), se han intercambiado las vocales en las palabras (Ut_V22), vocales alargadas o acortadas en las raíces (Ut_M05), vocales pronunciadas prolongadamente (Ut_M24), en lugar de o, u suelen pronunciar a (Rk_M01), sustitución de letras en la posición: o o a (Rk_M01), en lugar de «o» dicen «a» (Rk_M05), se alargan las letras (Rk_M14), cambian algunas letras de las palabras de la lengua estándar (Rk_V05), cambian algunas letras (Rk_V51). De los rasgos enumerados se desprende ante todo que los estudiantes comentan la dialectalidad de su propio entorno cercano, es decir, la que ellos mismos conocen y reconocen. Los investigadores señalan como rasgo distintivo del subdialecto uteniškiai la correspondencia de o, uo con a. Este rasgo es conocido por estos miembros de la comunidad lingüística (compárese también la denominación que ellos mismos dan a la variante que emplean: rakiškietiškai (Rk_V07, Rk_V08). El alargamiento o acortamiento de las vocales que aparece en las percepciones de los escolares también constituye uno de los rasgos distintivos y, como muestran las investigaciones sistemáticas de los geolingüistas, hasta ahora documentados de este subdialecto (Aliūkaitė ir kt. 2014: 176; 177). Las respuestas de carácter más abstracto (es decir, la sustitución o el intercambio de vocales) pueden relacionarse tanto con el rasgo distintivo del subdialecto uteniškiai como con la correspondencia del diptongo an, am, en, em con un, um, in, im., que distingue a todos los aukštaičiai orientales de los aukštaičiai occidentales y meridionales. Las actitudes de los anykštėnai son similares. Según los encuestados, en el habla de las personas cuya expresión se distingue dialectalmente, se alargan o acortan y se modifican las vocales, diptongos, grupos vocálicos, etc. (An_M34), se cambian las letras de las palabras (An_M39), vocales alargadas (An_M49, An_M62), se alargan o acortan las vocales, diptongos, grupos vocálicos, etc., Straipsniai / Articles 215 LAURA BRAZAITIENĖ se modifican (An_M34), alarga en la palabra algunas letras (An_M01), mediante el realce de unas u otras vocales (An_M05). Estos jóvenes conocen la pronunciación de la vocal o que, desde la perspectiva del investigador, distingue a los uteniškiai y a algunos otros aukštaičiai orientales, aunque ellos mismos la indican como característica de otro dialecto, el žemaičiai: palabras pronunciadas de otro modo; los žemaičiai pronuncian «a» en lugar de «o», por ejemplo, obuolys – abalys (An_V32). Como se desprende de las respuestas atribuidas al grupo de rasgos analizado (es decir, la pronunciación de los sonidos), los jóvenes kupiškėnai también mencionan el alargamiento y el énfasis de los sonidos, así como la correspondencia de unos sonidos con otros. Los representantes de este subdialecto concretaron sus respuestas con mayor frecuencia que los estudiantes encuestados en el territorio de los subdialectos uteniškiai y anykštėnai ya examinados, por ejemplo: alargan las vocales (Kup_1(4)_M16), pronunciación marcada de las vocales largas (Kup_1(4)_M17), de las vocales largas (Kup_1(4)_M21), alargan las vocales (Kup_1(4)_M56), realce de las vocales (Kup_1(4)_M57), particular énfasis de las vocales o consonantes (Kup_1(4)_V02), según el cambio de las vocales (Kup_1(4)_M36), los kupiškėnai dicen o en lugar de a: lapai i lopai (Kup_1(4)_M29), cambian e por a (Kup_1(4)_M38), las vocales y diptongos se pronuncian de manera diferente en las mismas palabras (Kup_1(4)_M40), cambian las letras (Kup_1(4)_M65), sobre todo cuando, al pronunciar las palabras, se dice o en lugar de la vocal a (Kup_1(4)_M68), se enfatiza «o» (Kup_1(4)_V27). Los ejemplos presentados muestran que los jóvenes kupiškėnai distinguen su subdialecto nativo de los subdialectos vecinos. El conocimiento de los rasgos distintivos de su patria lingüística (la correspondencia de las vocales e, ė al final de palabra y ante consonante dura con una a de distinta longitud) es, desde el punto de vista dialectal, muy preciso. Los rasgos enumerados —concretamente, la pronunciación de la vocal a tónica de la raíz como o con matiz de a, característica de ellos mismos y distintiva de las zonas cercanas a Anykščiai— no solo muestran la experiencia con su propio código, sino que también revelan la existencia de ciertos vínculos con los representantes del subdialecto anykštėnai. A juzgar por los comentarios sobre la pronunciación de o que ellos mismos observan, parece que también existen ciertas relaciones con los uteniškiai vecinos. La conceptualización de otros grupos de rasgos dialectales (acentuación, reducción de las terminaciones y léxico) difiere según las respuestas de los estudiantes que representan los distintos subdialectos de los aukštaičiai orientales. Los jóvenes uteniškiai señalaron que también reconocen con bastante frecuencia a una persona que habla dialectalmente por las palabras sin terminaciones (Rk_V28) o, desde el punto de vista de los investigadores, por la reducción de las terminaciones. Su habla se caracteriza por la omisión de las terminaciones (Ut_M04), el acortamiento de las terminaciones (Ut_M12), las terminaciones truncadas de las palabras (Ut_M15), las terminaciones interrumpidas (Rk_M19), las terminaciones acortadas (Rk_V12), etc. Con menor frecuencia, estos jóvenes relacionan la expresión dialectal con la acentuación, por ejemplo: acentúa las palabras de manera extraña (Ut_M26), acentúa de forma diferente a la habitual (Ut_V11), se acentúan de otra manera (Ut_M12). Los representantes del subdialecto uteniškiai encuestados afirman reconocer con menor frecuencia a las personas que hablan dialectalmente por el léxico, por ejemplo: utiliza palabras inusuales (Ut_M42), hay palabras nunca oídas (Ut_M38), palabras específicas (Ut_V16), palabras prestadas (Ut_M25). En opinión de los anykštėnai, las personas cuya expresión se distingue dialectalmente utilizan palabras diferentes de las actuales, más antiguas, que han perdurado (An_M24). Según ellos, estas palabras pueden 216 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas comprenderlas solo una persona que habla ese dialecto (An_M77). Se generaliza que la persona que habla dialectalmente utiliza palabras que no se emplean en la lengua estándar (An_V47). Con menor frecuencia, los representantes del subdialecto anykštėnai mencionan la acentuación (una acentuación distinta de la que me resulta habitual An_M13) y la reducción de las terminaciones relacionada con ella (habla un poco distinto de nosotros; al hablar dialectalmente, la gente simplemente no pronuncia las terminaciones (An_M12). Los jóvenes kupiškėnai también reconocen a una persona que habla dialectalmente por la colocación de sus acentos en las palabras (Kup_1(4)_M09). Con menor frecuencia relacionan la reducción de las terminaciones con la expresión dialectal; la ilustran con respuestas como la ya mencionada varias veces por otros estudiantes: el truncamiento de las terminaciones (Kup_1(4)_M28), el «recorte» de las terminaciones (Kup_1(4)_M37), la amputación de las terminaciones (Kup_1(4)_M61), etc. Mencionan con menor frecuencia las diferencias léxicas, por ejemplo: palabras inusuales (Kup_1(4)_M02), palabras antiguas y extrañas (Kup_1(4)_M07), palabras nunca oídas (Kup_1(4)_M32), palabras incomprensibles (Kup_1(4)_V18). Así pues, los estudiantes de bachillerato encuestados en el territorio de los tres subdialectos de los aukštaičiai orientales distinguen claramente la dialectalidad objetiva de su propio entorno lingüístico. Tienden a relacionarla no solo con los rasgos débiles (más extendidos) de los (sub)dialectos y con los rasgos característicos, sino también con los rasgos distintivos12. Sobre la base de estos últimos rasgos, se puede considerar a estos estudiantes representantes de sus subdialectos nativos (anykštėnai, kupiškėnai y uteniškiai). CONCLUSIONES El estudio de las representaciones de la lengua dialectal realizado en el territorio de los subdialectos tradicionales de los aukštaičiai orientales —anykštėnai, kupiškėnai y uteniškiai— puso de relieve la relación de los jóvenes usuarios de la lengua con esta región. 1. El análisis de los datos relativos a la competencia y la actividad dialectales muestra las siguientes tendencias: 1) los encuestados representantes de los tres subdialectos conocen y utilizan el código dialectal; 2) los aukštaičiai orientales uteniškiai son quienes más tienden a relacionarse con la expresión dialectal; 3) los anykštėnai también admiten hablar dialectalmente; 4) se registra el distanciamiento de los kupiškėnai respecto de la variante dialectal. 2. Los mapas dialectales dibujados muestran que los encuestados señalan no solo las localidades de los žemaičiai y de los aukštaičiai occidentales, que investigaciones perceptivas anteriores identificaron como las más fuertes desde el punto de vista dialectal. Al relacionar con esta expresión, con mayor o menor frecuencia, sus localidades nativas y sus alrededores, y al valorar positivamente el código lingüístico empleado en ellas, los aukštaičiai orientales encuestados confirman la dialectalidad de los lugares analizados: 1) los jóvenes anykštėnai y uteniškiai son quienes más tienden a relacionar su patria lingüística y sus alrededores con las zonas de lengua dialectal; 2) el distanciamiento de los kupiškėnai respecto de su variante lingüística posiblemente se refleja en la distancia actual que construyen con las localidades del subdialecto vecino. 12 Sobre la tipología ternaria de los rasgos dialectales (primarios, secundarios y terciarios) (véase más ampliamente Taeldeman 2005: 23–248). Straipsniai / Articles 217 LAURA BRAZAITIENĖ 3. Los estudiantes de bachillerato encuestados en el territorio de los aukštaičiai orientales reconocen ante todo a la persona que habla dialectalmente por sus rasgos fonéticos, basándose en la proyección de su propio entorno lingüístico. El análisis de las respuestas que ilustran este grupo de rasgos muestra que los jóvenes distinguen claramente la dialectalidad objetiva de su patria lingüística y sus alrededores. 4. El sistema de rasgos de la dialectalidad objetiva, que abarca no solo los rasgos débiles y característicos, sino también los distintivos, permite identificar a los estudiantes encuestados no solo como aukštaičiai orientales, sino además como aukštaičiai orientales anykštėnai, kupiškėnai y uteniškiai. Así pues, las representaciones de la dialectalidad (de los lugares y de los rasgos lingüísticos) que se desprenden de las actitudes de los jóvenes usuarios y evaluadores de la lengua se correlacionan no solo con la variación lingüística objetiva del entorno lingüístico de los encuestados, sino también con la variación lingüística de casi toda la parte oriental del territorio lingüístico lituano. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2007. Terminıs kalbėjimas ir bendrinė kalba: objektyviųjų ir subjektyviųjų skirtumų kultūrinė vertė: daktaro disertacija, rankraštis, Vilnius: Vilniaus universitetas. Aliūkaitė Daiva 2009a: Bendrinės kalbos vaizdinių tikslumas: kvazistandarto problema. – Respectus Philologicus 16(21)A, 160–187. Aliūkaitė Daiva 2009b: Perceptyviniai dialektų tyrimai: mentalinis žemėlapis. – Respectus Philologicus 15(20), 164–179. Aliūkaitė Daiva 2019: Objektyvusis tarmiškumas: požymiai ir vertė. – Respectus Philologicus 35(40), 63–91. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/article/view/12717 [žiūrėta 2024-04-22]. Aliūkaitė Daiva 2020a: Tarmiškumo tvarumas didmiestyje: emic naratyvo kūrėjo perspektyva. – Respectus Philologicus 38(43), 85–100. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/article/view/20645 [žiūrėta 2024-03-22]. Aliūkaitė Daiva 2020b: Tarmiškumo tvarumas Lietuvos regionuose: emic naratyvo kūrėjo perspektyva. – Lietuvių kalba 15, [1–22]. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22435 [žiūrėta 2024-03-24]. Aliūkaitė Daiva 2021: Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 262–292. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 218 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarmĭnės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai: žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolekty ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica 74, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016b: Lietuvos gimnazistų požiūris: išsilavinimas bendrinės kalbos vaizdiniuose. – Verbum 7, 17–33. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10283 [žiūrėta 2024-05-04]. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2019: Paprastojo kalbos bendruomenės nario naratyvas: kur ir kodėl (su)kuriamas vietos tarmiškumas. – Lietuvių kalba 13, [1–22]. Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/lietuviu-kalba/article/view/22481 [žiūrėta 2024-04-03]. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Brazaitienė Laura 2020: Lietuvių kalbos variantai: tyrejo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Balčiūnienė Asta, Rinkauskienė Regina, Meiliūnaitė Violeta 2017: Kupiškėnų ir uteniškių paribio šnektų fonetinė kaita XXI a.: Vabalninko, Daršiškių ir Salamiestčio punktų atvejis. – Lituanistica 63, 1(107), 38–60. Balčiūnienė Asta, Meiliūnaitė Violeta, Rinkauskienė Regina 2019: Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Brazaitienė Laura 2020: Research on perceptual dialectology in Lithuania: subjective dialectal variation of Lithuanian language area in relation to objective variation. – Lithuanian dialectology profiles: problems and findings, ed. V. Meiliūnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 267–291. Prieiga internete: http://lki.lt/wp-content/uploads/2021/01/KIDP6.pdf [žiūrėta 2024-05-15]. Straipsniai / Articles 219 LAURA BRAZAITIENĖ Cramer Jennifer 2018: The Emic and the Etic in Perceptual Dialectology. – Language Regard: Methods, Variation and Change, eds. B. E. Evans, E. J. Benson, J. N. Stanford, Cambridge: Cambridge University Press, 62–79. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2, eds. D. Long, D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Eckert Penelope 1997: Age as a Sociolinguistic Variable. – Handbook of Sociolinguistics, ed. F. Coulmas, Oxford: Blackwell, 151–167. Geržotaitė Laura 2016: Vartotojo veiksnys: subjektyvusis Lenkijos lietuvių šnektų vaizdas mentaliniuose žemėlapiuose. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. D. Mikulenienė, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, L. Geržotaitė, N. Birgėlienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 321–339. Geržotaitė Laura 2019: Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 175–198. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/399 [žiūrėta 2024-03-05]. Geržotaitė Laura, Čepaitienė Agnė 2016: Vilkaviškio jaunuolių kalbinė gimtinė: ribos, taisyklingumo ir patrauklumo vertės. – Verbum 7, 84–100. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10288 [žiūrėta 2024-04-02]. Geržotaitė Laura, Mikulenienė Danguolė 2014: Geolektų ir regiolektų formavimasis Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulenienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, XIII žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). Kardelytė-Grinevičienė Daiva 2018: Kvazistandarto variantas: jaunosios kartos aukštaitiškojo arealo atstovų požiūris. – Lietuvių kalba 12, [1–12]. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2019~1550676206089/J.04~2019~1550676206089.pdf [žiūrėta 2024-04-03]. Long Daniel 1996: Quasi-standard as a Linguistic Concept. – American Speech 71(2), 118–135. Mikulėnienė Danguolė 2016: Pietų aukštaičių kvaziregiolekto formavimasis Punsko ir Seinų apylinkėse. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. D. Mikulėnienė, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, L. Geržotaitė, N. Birgėlienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 340–346. Mikulėnienė Danguolė, Bakšienė Rima, Brazaitienė Laura, Čepaitienė Agnė, Ivoška Darius, Šidlauskas Žydrūnas 2023: (Ne)atrasti Pakaunės turtai: kalbinis variantiškumas sociogeolingvistikos požiūriu, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 220 Acta Linguistica Lithuanica XCI Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas Mikulėnienė Danguolė, Meiliūnaitė Violeta 2017: Tarmiškumo matmuo Lietuvos etnografinių regionų struktūroje. – Naujos regionų tapatybės konstravimas: integralumas, sumanumas, konkurencingumas, sud. A. Augustinaitis, J. Zabarskaitė, D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, L. Labanauskas, A. Kiškienė, R. Venckus, K. Rudokas, Vilnius: Kazimiero Simonavičiaus universitetas, 169–195. Taeldeman Johan 2005: Polarisation Revisited. Language Variation. – European Perspectives: Selected Papers from the Third International Conference on Language Variation in Europe (ICLaVE3), ed. F. Hinskens, Amsterdam: Benjamins, 23–248. Prieiga internete: https://benjamins.com/catalog/silv.1.15tae [žiūrėta 2024-04-09]. Dialect Images of the Young Eastern Aukštaitians of Anykščiai, Kupiškis and Utena: Borders and Objective Dialecticity SUMMARY The article discusses the images of the dialectal language of the young Eastern Aukštaitians of Anykščiai, Kupiškis and Utena analysed using the methodological principles of perceptual dialectology. The research material is the data on schoolchildren’s attitudes collected from the questionnaire that was administered in the central areas of the subdialectal zone (Anykščiai, Kupiškis, Rokiškis and Utena) before the global COVID-19 pandemic was declared in Lithuania. Based mainly on the material of the drawn (mental) map of dialects presented in the questionnaire and the answers to the question about the characteristics of a person who speaks the subdialect, an attempt is made to evaluate the viability of these subdialects. The data analysis shows that the dialect code is known and used more or less often by the subjects representing all three subdialects. The young Eastern Aukštaitians of Utena (schoolchildren from Utena and Rokiškis) consider themselves the most active dialect users. The Eastern Aukštaitians of Anykščiai (the subjects of Anykščiai) also admit to speaking the dialect. The Eastern Aukštaitians of Kupiškis (schoolchildren from Kupiškis) tend to distance themselves from this expression. The drawn maps of dialects reveal that the subjects, marking not only the areas of Žemaitians and Western Aukštaitians (which were indicated by previous perception studies as the strongest from a dialectal point of view) but also their native places confirm the dialecticity of the localities analysed. Mainly young people of the Eastern Aukštaitians of Utena and Anykščiai tend to associate their hometown and its surroundings with dialectal Straipsniai / Articles 221 LAURA BRAZAITIENĖ language areas. Creating an actual distance from the neighbouring areas, the schoolchildren of Kupiškis possibly distance themselves from their linguistic expression. Based on the projection of their linguistic environment, young Eastern Highlanders recognise a person speaking in the dialect mainly by sound characteristics. The analysis of the answers illustrating this group shows that the schoolchildren clearly distinguish between the objective dialect of the native town and the surrounding area. The study of objective dialect features encompasses both the distinctive and defining traits of the analyzed subdialects, including their nuanced and characteristic elements. Thus, the images of dialecticity (places and features) that have emerged from the attitudes of young language users and evaluators allow us to identify the researched members of the language community not only as Eastern Aukštaitians but also as Eastern Aukštaitians of Anykščiai, Kupiškis and Utena. Įteikta 2024 m. birželio 26 d. LAURA BRAZAITIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 222 Acta Linguistica Lithuanica XCI