Zur Etymologie von lit. alėti, almuo, almė, elmės etc. und deren Zusammenhang mit dem deutschen Ortsnamen Ulm und dessen Verwandten

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–19 Turinio nuoroda / Turinas... nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis) LIETUVIŲ ALĖTÍ, ALMUÕ, ÁLMĖ, ẼLMĖS IR KT. ETIMOLOGIJĄ IR JŲ SĄSAJĄ SU VOKIŠKU VIETOVARDŽIU ULM BEI SU JUO SUSIJUSIAIS PAVADINIMAIS Dėl liet. aléti, almuõ, álmė, ẽlmės ir kitų etimologijos bei jų santykio su vokiečių vietovardžiu Ulm ir jo giminaičiais HARALD BICHLMEIER Saksonijos mokslų akademija Leipcige, Martino Lutherio universitetas Halėje-Vitenberge E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-0001-1677 Tyrimų sritys: onomastika (toponimika), germanų kalbų istorinė fonologija, indoeuropeistika, aljamijado tekstai. https://doi.org/10.35321/all92-01 ANOTACIJA Liet. aléti ‘tekėti, lašėti, bėgti, skubėti’, nualéti ‘išsilieti, (laukus) užlieti’, almuõ (3) m. ‘pūliai’, álmė (1), almẽ (4) f. ‘iš kūno ištekanti medžiaga’, ẽlmės (4) f. dgs. ‘tas pat’ tradiciškai etimologizuojami remiantis šaknimi, kuri, kaip manoma, turėtų reikšti ‘tekėti’. Čia teigiama, kad šių žodžių pagrindą veikiausiai sudaro bent dvi skirtingos šaknys: viena vertus, proindoeuropiečių *h₁elh₂- ‘varyti kur nors’ arba proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’, kita vertus, proindoeuropiečių šaknis *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’. Remiantis proindoeuropiečių šaknimi *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’, aiškintinas ir dabartinės vokiečių kalbos vietovardis Ulm bei su juo susiję pavadinimai. Paaiškėja, kad šią vardų grupę tinkamiausia sieti su protoprotogermanų *ulma- ‘puvėsiai, puvimas’. Iš kitų trijų, iš pirmo žvilgsnio tinkamų, šios vardų grupės aiškinimų vienas anksti pripažintas klaidingu, o kiti du semantiškai prasmingi, tačiau tik vienas iš jų galimas ir fonetiškai. Pasiūlymas sieti vardą su protoprotogermanų *ual(l)-, *u̯ul- ‘virti, kunkuliuoti’ neatlaiko istorinės fonetikos patikros. Kildinimas iš „senosios Europos“ vandenvardžio iš esmės lieka galimas, tačiau nuo Hanso Krahe siūloma etimologija turi būti modifikuota. Kadangi įmanoma germanų etimologija, jai teiktina pirmenybė prieš „senosios Europos“ sprendimą. Autorių teisės © 2025 Harald Bichlmeier. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atvirosios prieigos ir platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atgaminti kūrinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomas originalus autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: 2025-02-03. Priimta: 2025-05-15. 1 RAKTAŽODŽIAI: Senosios Europos hidronimija, lietuvių etimologija, vokiečių toponimai, germanų kalbų istorinė fonologija. SANTRAUKA Liet. aléti ‘tekėti, dulksnoti, skubėti’, nualéti ‘užlieti (laukus), išsilieti’, almuõ (3) m. ‘pūliai’, almē (1), almẽ (4) f. ‘iš kūno ištekanti medžiaga’, elmēs (4) f. dgs. ‘tas pat’ tradiciškai etimologizuojami kaip kilę iš šaknies, reiškiančios ‘tekėti’. Tačiau šiame straipsnyje teigiama, kad šie žodžiai kildintini bent iš dviejų skirtingų proindoeuropiečių (PIE) šaknų. Viena vertus, jie gali būti siejami su PIE *h₁elh₂ ‘varyti kur nors’ arba PIE *h₂elh₂ ‘eiti be tikslo, klaidžioti’. Kita vertus, kai kurie iš jų, regis, kildintini iš PIE *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’. Šaknis PIE *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’ taip pat glūdi Vokietijos vietovardžio NHG Ulm ir giminingų toponimų pagrinde. Šiuos pavadinimus galima sieti su PGerm. *ulma- ‘puvėsiai, puvimas’. Iš trijų vyraujančių šių pavadinimų aiškinimų vieną galima visiškai atmesti, o likę du yra semantiškai tikėtini, tačiau tik vienas iš jų atitinka ir fonologiškai. Pasiūlymas sieti pavadinimus su PGerm. *ual(ʔ)-, *uul- ‘virti, kunkuliuoti’ yra neįmanomas. Alternatyvi hipotezė — laikyti juos „senosios Europos“ vandenvardžiais, kurią pirmasis iškėlė Hansas Krahe, — išlieka galima, tačiau ją reikia peržiūrėti. Vis dėlto, kadangi galima pateikti germanų aiškinimą be semantinių ir fonologinių prieštaravimų, metodologiškai jam teiktina pirmenybė prieš „senosios Europos“ hipotezę. RAKTAŽODŽIAI: Senosios Europos hidronimija, lietuvių etimologija, vokiečių toponimai, germanų kalbų istorinė fonologija. 1. LITUANICA¹ Žodžių grupę, susijusią su liet. aléti ‘tekėti, dulksnoti, bėgti, skubėti’,² nualéti ‘išsilieti, (laukus) užlieti’, almuõ (3) m. ‘pūliai’,³ almē (1), almẽ (4) f. ‘iš kūno ištekanti medžiaga’,⁴ elmēs (4) f. dgs. ‘tas pat’,⁵ Sergio Neri (Neri, Ziegler 2012: 56 ir toliau; Neri et al. 2016: 234 ir toliau) susiejo su dabartinės vokiečių kalbos dial. Eller ‘žemdirbystei netinkamas ¹ Straipsnis parengtas pagal pranešimą „On the Etymology of the Placename Ulm and its Relatives in Germany – and its Potential Connections with Some Baltic Words“, skaitytą konferencijoje „5-oji tarptautinė mokslinė Aleksandro Vanago konferencija „Kalbos ir kultūros dialogas XXI amžiaus onomastikoje““ / “5ᵗʰ International Scientific Aleksandras Vanagas’ Conference “Language and Culture Dialogue in 21ˢᵗ Century Onomastics””, Vilniuje, 2024 m. lapkričio 7–8 d. Dėkoju dviem anonimams recenzentams už pastabas; į jas iš esmės atsižvelgta straipsnyje. Už galimas likusias klaidas ir neatitikimus atsakau vienas. ² Ne LitEW (ten LitEW I 7 pateikiami tik aléti ‘būti silpnam’ ir aléti ‘šaukti „alala“’); LithED I 17 aléti ‘lašėti, varvėti, sunktis, klaidžioti’ priskiria šakniai proindoeuropiečių *h₂el, tačiau jai nesuteikia jokios reikšmės (taip pat SEJL 2024, s. v. aléti) ir nurodo lemą almuõ ‘pūliai, pūlingos išskyros iš žaizdos, pūlingi skrepliai’ (LithED I 20 ir toliau; panašiai SEJL 2024, s. v. almuõ), tačiau autorius ten šios proindoeuropiečių šaknies nemini, o vėl nurodo aléti. Apie tokio požiūrio problematiką žr. toliau straipsnyje. ³ Plg. LitEW I 8; LithEW I 20 ir toliau; SEJL 2024, s. v. almuõ (ir ankstesnę išnašą). ⁴ Plg. LitEW I 8. LithEW I 20 ir toliau (s. v. almuõ) ir SEJL 2024, s. v. almuõ aiškina almē kaip naujadarą, sudarytą remiantis iš almuõ abstrahuota nauja šaknimi ur(ost)balt./liet. *alm-/*elm-. Šis kildinimas negali paaiškinti akūto almē. ⁵ Plg. LitEW I 8; LithEW I 20 ir toliau (s. v. almuõ) ir SEJL 2024, s. v. almuõ aiškina elmēs kaip naujadarą, sudarytą remiantis iš almuõ abstrahuota nauja šaknimi ur(ost)balt./liet. *alm-/*elm-. 2 naudotas plotas, dykvietė’ arba aptarė sąsajoje su dabartinės vokiečių kalbos dial. Ölme ‘bloga reputacija pagarsėjusi vieta, drėgna vieta dirvoje’, ülmiġ ‘vietomis šlapias’. Apskritai vienos ar kitos iš minėtų formų kildinimui pasitelkiamos trys proindoeuropiečių šaknys: - proindoeuropiečių *h₁elh₂- ‘varyti kur nors’ (IEW I 306 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 235)⁶, - proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (IEW I 27 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 264)⁷, - proindoeuropiečių *h₁el(H)- (arba *[s]h₁el(H)-?) ‘būti papuvusiam’ (IEW I 305). Nurodomi tokie svarstymai ir (arba) kildinimai: Neri 2012: 57 almuõ, álmē, ēlmēs preliminariai susieja su liet. ãlksna f. ‘balutė, kūdra’⁸, lat. al(u)ksna f. ‘įtekanti pelkėta vieta’, o pastarosios formos aiškinamos iš priešbaltų *h₁ol(H)-s-nah₂- ‘pelkėtoji’ (su baltų kalbose antriniu *-k įterpimu prieš *-s-). Kitos trys formos aiškiai neetimologizuojamos, tačiau, ko gero, galima numanyti tokias pirmykštes formas: - liet. almuõ < baltų prokalbės *almōn, kilm. *almenes < priešbaltų *h₁ol(H)-mōn, kilm. *-menes, - liet. álmē < baltų prokalbės *almiā- < priešbaltų *h₁olH-mi̯ah₂-, - liet. ēlmēs < baltų prokalbės *elmiā- < priešbaltų *h₁el(H)-mi̯ah₂-. Sąsaja su dabartinės vokiečių kalbos dial. Eller arba su prieš jį buvusiu viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos elle* ‘nevaisinga dirva’ grindžiama ta pačia šaknimi, kuri yra ir šio žodžio pagrindas: vidur. vok. a. elle* < sen. vok. aukšt. *elana < protoprotogermanų *elanō ‘pelkė, liūnas’ < priešprotoprotogermanų *h₁el(H)-onah₂- ‘puvimas’; tai daiktavardinis protoprotogermanų *ulana- < priešprotoprotogermanų *h₁l(H)-ono- ‘supuvęs’ vedinys. Liet. aléti šiame kontekste neminimas. Neri et al. 2016 visa tai pateikia kiek diferencijuočiau: 2012 m. aiškinimas iš esmės ir toliau laikomas galimu. Be to, remiantis Harald Bichlmeier 2013a: 406 ir toliau bei Bichlmeier 2011⁹: 184, svarstoma susieti lietuviškus žodžius, reiškiančius ‘pūliai, iš negyvo kūno tekanti masė’, su liet. veiksmažodžiu aléti ‘tekėti, lašėti, bėgti, skubėti’. ⁶ Šaknis turi patikimų apeliatyvinių tęsinių tik graikų ir armėnų kalbose, o LIV 2001 [1998] ji pateikiama su ženklu ‘?’; vis dėlto autorius šį kildinimą laiko įtikinamu. ⁷ Šaknis turi patikimų apeliatyvinių tęsinių graikų, lotynų ir galbūt latvių kalbose. ⁸ Plg. LitEW I 8; taip pat plg. ALEW 34, kur vis dėlto nepateikiama etimologija tikrąja prasme; LithED I 19 (s. v. a̋lksnis) liet. ãlksna ‘vieta, apaugusi alksniais, alksnynas’ ir lat. ãlksna ‘miško pelkė’ kildina iš senesnės *aliksna < *alis-nāformos; akūtas esą atsiradęs dėl kompensacinio ilgėjimo išnykus viduriniam *-, ir net nesvarstoma sąsaja su liet. aléti, álmē ir kt. SEJL 2024, s. v. a̋lksnis, autorius bent jau mini indoeuropietišką pirmtaką proindoeuropiečių *h₂elis-no-, tačiau ir čia neužmezgama sąsaja su 2 išnašoje minima šaknimi *h₂el. ⁹ Neri et al. 2016: 244 literatūros sąraše, skiltyje „Bichlmeier Überlegungen“, klaidingai nurodyta Bichlmeier 2013b vietoj Bichlmeier 2011. Taigi liet. el̃mės implicitiškai rekonstruojama baltų prokalbės *elmiā- < priešbaltų *h₁elh₂-miāh₂forma, o greta aptariamam (Neri in Neri et al. 2016: 234 ir toliau, kalbant apie dabartinės vokiečių kalbos dial. Ülme, ülmig) protoprotogermanų *ulman arba reikėtų laikyti amfikinetiškai linksniuojamu n kamienu *h₁elh₂-mon- / *h₁l̥h₂-mn- ‘tai, kas aprūpinta skysčiu’ > ‘pūliai, puvimas’ (tokiu atveju reikėtų manyti, kad liet. almuõ būtų įvedusi antrinį o laipsnį), arba reikėtų suponuoti tik germanų kalbų viduje atliktą būdvardžio *ulma- ‘papuvęs’ < *h₁l̥h₂-m(n)-ó- ‘pūlingas, skystas’ substantyvizaciją. Be to, taip pat būtų galima „*h₂elh₂-mon- / *h₂l̥h₂-mn- ‘tai, kas aprūpinta skysčiu’ > ‘pūliai, puvimas’ laikyti germanų ir lietuvių formų pagrindu be jokių papildomų prielaidų“. Žinoma, lieka klausimas, ar galima taip lengvai sutikti su čia suponuojama semantine raida „tai, kas aprūpinta skysčiu’ > ‘pūliai, puvimas’“, ypač todėl, kad iš tikrųjų egzistuoja ir pirmiau minėta proindoeuropiečių šaknis *(s)hₑl(H)- ‘būti papuvusiam’ (IEW I 305), net jei klausimas, ar tai šaknis su s mobile10, visų pirma priklauso nuo to, ar graikų ir indoirānų kalbų žodžiai, reiškiantys ‘vandens telkinį, ežerą, pelkę’ ir pan. (ai. sáras n. ‘vandens telkinys, tvenkinys, [galinis] ežeras’, jav. *harah n. choronime jav. HaraXᵛaitī f., apers. /harauvatī-/ f. ‘Arachosija’, gr. ἕλος n. ‘drėgna pieva, pelkėta žemuma, pelkė, užliejama žemė’) kildintini iš šaknies proindoeuropiečių *sh₁el(H)- ‘būti papuvusiam’, ar jų pagrindą sudaro atskira proindoeuropiečių šaknis *sel- ‘pelkė, pelkėtas’ (plg. IEW I 901)11. Baltų kalbų formoms reikia rekonstruoti priešbaltų šaknį be pradinio *s-, tačiau su galiniu laringalu (taigi proindoeuropiečių *h₁eH-), nes kitaip nebūtų galima paaiškinti akūtuotų šios grupės žodžių formų, o indoiranų ir graikų žodžiai reikalauja pradinio *s ir nerodo nė menkiausios užuominos nei į *-h₁, nei į galinį *-H (taigi proindoeuropiečių *sel-). Dabar abi grupes galima sujungti remiantis proindoeuropiečių *(s)hₑl(H)- rekonstrukcija, bet galima to ir nedaryti; tai, ko gero, skonio reikalas. H. Bichlmeier 2011 ir 2013a svarstymai buvo atlikti į tyrimą neįtraukus proindoeuropiečių šaknies *(s)hₑl(H)- ‘būti papuvusiam’. Kadangi, kaip rodo pirmiausia germanų kalbų paliudyti tęsiniai, ši šaknis neabejotinai egzistuoja, kyla klausimas, ar visi minėti lietuviški žodžiai sudaryti tos pačios proindoeuropiečių šaknies pagrindu, ar jų pagrindą sudaro bent dvi šaknys: Liet. aléti ‘tekėti, dulksnoti, bėgti, skubėti’, nualéti ‘išsilieti, (laukus) užlieti’ paprasčiausia būtų kildinti iš priešbaltų *h₂elh₂-eh₁-/*h₂elh₂-e/o- ¹⁰ Šaknies su s mobile rekonstrukcija greta šaknies, kuri kitais atvejais prasideda laringalu, nėra įprastas atvejis, tačiau ir kitur ją galima gana tikėtinai pagrįsti; plg. Mark R. V. Southern 1999 passim. ¹¹ Dėl šios problematikos aptarimo žr. Neri 2016: 234 ir toliau; jį čia perteikti būtų per daug. 4 kildinti; priešbaltų *h₁olh₂-eh₁-/*h₁olh₂-e/o- atrodo mažiau tikėtina dėl tuomet turimo o laipsnio. Liet. almuõ (3) m. ‘pūliai’ paprasčiausia sieti su priešbaltų *h₁olH-mon, remiantis proindoeuropiečių *h₁elH- ‘būti papuvusiam’: raida ‘puvėsiai’ > ‘puvimas’ > ‘pūliai’ atrodo problemiškai neapkrauta. Siejant su proindoeuropiečių „judėjimo veiksmažodžių šaknimis“ *h₁elh₂- ‘varyti kur nors’ (IEW I 306 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 235) arba proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (IEW I 27 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 264), reikėtų manyti, kad žodžio ‘pūliai’ įvardijimo motyvas buvo jų tekėjimas. Tikriausiai su tuo sietina ir liet. ãlksna f. ‘balutė, kūdra’, lat. al(u)ksna f. ‘įtekanti pelkėta vieta’ < priešbaltų *h₁olH-s-nah₂- ‘pelkėtoji’. Liet. álmē (1), almē (4) f. ‘iš kūno ištekanti medžiaga’, elmēs (4) f. dgs. ‘tas pat’ priskiriami mažiau užtikrintai: jei masės „ištekėjimas“, t. y. jos judėjimas, būtų buvęs įvardijimo motyvas, galėtų slypėti viena iš dviejų „judėjimo veiksmažodžių šaknų“ (baltų prokalbės *álmijā- < priešbaltų *h₂elh₂-miēh₂ arba *h₁olh₂-miēh₂ viena vertus, ir baltų prokalbės *élmiā- < priešbaltų *h₁elh₂-miēh₂ kita vertus). Tačiau jei įvardijimo motyvas buvo tai, kad ištekanti masė yra supuvusi, čia viena vertus galima rekonstruoti baltų prokalbės *álmijā- < priešbaltų *h₁olH-miēh₂, kita vertus — baltų prokalbės *élmiā- < priešbaltų *h₁elhH-miēh₂. Tikriausiai neįmanoma rasti argumentų, kad lietuvių kalboje tęsiamos visos trys pradžioje nurodytos šaknys, tačiau priešprieša „judėjimo veiksmažodžio šaknis“ ir „puvėsiai, puvimas“ atrodo tikėtina. Ar „judėjimo veiksmažodis“ buvo proindoeuropiečių *h₁elh₂- ‘varyti kur nors’ (IEW I 306 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 235), ar proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (IEW I 27 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 264), arba ar abi (iki)baltų kalbose anksti sutapo į vieną šaknį ankstyvųjų baltų *ełH-/*ałH, nebeįmanoma nustatyti; tai priklauso nuo to, kokią teorinę reikšmę suteikiame teoriškai galimiems (iki)baltų morfologiniams darybos mechanizmams. Be ką tik aptarto skirtingų lietuviškų žodžių pradžios balsių (a-: e-) aiškinimo remiantis skirtingomis proindoeuropiečių šaknimis ir (arba) skirtingais apofonijos laipsniais, dar paminėtina galimybė, kad tai gali būti (dialektinis) vidinis lietuvių arba apskritai baltų kalbų variantas, kai pagal „Lex Rozwadowski“ ¹² liet. e kaitaliojasi būtent su liet. dial. a, kaip, pavyzdžiui, liet. ẽžeras m. ‘ežeras’ ir liet. dial. ažaras, ažeras m. ‘tas pat’, prūsų assaran ‘tas pat’. To, ko gero, beveik neįmanoma nuspręsti. Apie galimybę, kad pagrindą sudaro skirtingos šaknys, gali rodyti lietuviškų žodžių formų intonacijos skirtumas: formos su akūtu (álksna, álmē) vargiai gali būti paaiškintos kitaip nei remiantis proindoeuropiečių šaknimi su galiniu laringalu, o formos su cirkumfleksu čia mažai padeda apsispręsti, nes ir iš pradžių akūtinę intonaciją turėjusioje šaknyje cirkumfleksą galėjo sukelti priesaga *-ijā ¹² Plg. Jan Rozwadowski 1914–1915. 5 galėti sukelti. Intonacijų reikšmės vertinimą aiškinant šį reiškinį dar apsunkina tai, kad šalia o laipsnio šaknies laringalas pagal de Saussure’o taisyklę turėjo anksti išnykti, todėl akūto neturėtų būti. Šiame kontekste dar atkreiptinas dėmesys, kad elementas ur balt. *alma palyginti dažnai aptinkamas lietuvių arba apskritai baltų hidronimijoje; plg., pavyzdžiui, upių pavadinimus liet. Almė, Almajā, Almuonė arba ežerų pavadinimus liet. Āl̄majas, Āl̄menas ir kt. Tradiciškai jie siejami su veiksmažodžiu alméti arba net laikomi iš jo kilusiais¹³. Atrodo, nė vienas iš šių pavadinimų neturi akūtinę intonaciją turinčios šaknies. Be to, šie pavadinimai dažnai siejami su dviem rytų indoeuropiečių žodžiais: ai. árma m. ‘šulinys’ ir toch. B ālme n. ‘šaltinis’. Abi formos rodo pirmykštę formą be galinio laringalo arba neleidžia apie jį spręsti. Abu žodžiai paprastai kildinami iš proindoeuropiečių *h₂el-mo, siejamo su proindoeuropiečių šaknimi *h₂el- ‘maitinti, augti’ (IEW I 26 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 262)¹⁴, ir etimologiškai tapatinami su lot. almus ‘maistingas, maitinantis’¹⁵. Remiantis šia prielaida, atrodo tikėtina, kad minėti lietuviški vandenvardžiai sudaryti būtent šiuo pagrindu ir kad liet. alméti taip pat yra iš jo padarytas denominalinis veiksmažodis, nors, žinoma, reikia pripažinti nemenką semantinį poslinkį: ‘maitinti’ (proindoeuropiečių *h₂el-) > ‘iškelti, išauginti’ > ‘šaltinis, šulinys’ (ai. árma-, toch. B ālme) > ‘kažkas, susiję su vandeniu / tekėjimu’ (lietuviški vandenvardžiai) > ‘užlieti’ (liet. alméti). Vis dėlto pirminiu veiksmažodžiu liet. alméti niekada nebūtų galima laikyti, t. y. šis veiksmažodis ir minėti vandenvardžiai veikiausiai yra paraleliniai dariniai iš to paties pradinio pagrindo. „Kažko, susijusio su vandeniu / tekėjimu“ lygmenyje (lietuviški vandenvardžiai) čia tikriausiai būtų galima įterpti ir pirmiau aptartas formas, prasidedančias liet. a ir turinčias cirkumfleksinę intonaciją, taigi galbūt almuõ (3) m. ‘pūliai’ ir tikrai almẽ (4) f. ‘iš kūno ištekanti medžiaga’; formos su akūtu ir tos, kurios prasideda e, negali būti suderintos su tariamai pagrindine proindoeuropiečių šaknimi *h₂el. Grįžtant prie germanų kalbų: šaknis, reiškianti ‘būti papuvusiam, supuvusiam’, germanų kalbose yra gerai tęsiama. Ten vartojamos leksemos reiškia tik tai ir yra šaknies *h₁el(H)- tęsiniai. Šios šaknies rekonstrukcija taptų nereikalinga (taigi ją atmestų Okamo skustuvas), jei būtų galima įrodyti, kad visi germaniški žodžiai, tradiciškai iš jos kildinami, iš tiesų siekia pirmiau minėtas dvi proindoeuropiečių „judėjimo veiksmažodžių šaknis“: *h₂elh₂- ‘varyti kur nors’ (IEW I 306 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 235) arba proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (IEW I 27 ir toliau; LIV 2001 [1998]: 264). Tačiau, kitaip nei, pavyzdžiui, liet. almuõ, almẽ, el̃mės, reiškiančių ‘pūliai, iš negyvo kūno ištekantis skystis’, germanų kalbų žodžiuose neįmanoma įžvelgti jokios reikšmės, kuri bent kiek būtų susijusi su judėjimu (skysčio). ¹³ Plg. Vanagas 1981: 39 ir toliau. ¹⁴ Plg. DTB 2013 [1999]: 29, 60; EWAIa I 120. ¹⁵ Plg. EDLIL 35 (s. v. alō). 6 reikšmės, kurią būtų galima kaip nors susieti su (skysčio) judėjimu. Taigi geriau laikytis tradicinio požiūrio. Vokiečių kalboje su šia šaknimi, be kita ko, sietini sen. vok. aukšt. olmo m. ‘supuvusi, suirusi mediena’, vidur. vok. aukšt. ulmic, -iges būd. ‘puvimo pažeistas’ (MH 2: 1721); vokiečių tarmėse jis dar aptinkamas Elzase, Pfalce ir Vestfalijoje kaip ulmig ‘papuvęs, supuvęs’¹⁶, Tiuringijoje su tuo siejami Ülme ‘bloga reputacija pagarsėjusi vieta, drėgna vieta dirvoje’, ülmig ‘vietomis šlapias’. Visos šios formos siekia protoprotogermanų *ulma- ‘puvimas, puvėsiai’. Be to, yra ir dabartinės vokiečių kalbos pagrindinis žodis Ulm ‘supuvusi mediena, puvėsiai’ (DW XXIII 754 [Ulm²]). Dėl kitų etimologinių sąsajų germanų kalbų viduje ir už jų ribų žr. EWAhd VI 1168–1171. Neaišku, kodėl greta sen. vok. aukšt. olmo m. ‘supuvusi / suirusi mediena’ kildinama iš proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘varyti kur nors’ (LIV 2001 [1998]: 235) arba proindoeuropiečių *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (LIV 2001 [1998]: 264), nors egzistuoja proindoeuropiečių šaknis *h₁elH- (tradiciškai „3. el-: ol- ‘būti papuvusiam, pūti’“ [IEW I 305]). Vakarų germanų / protoprotogermanų *ulm-an- ← vakarų germanų / protoprotogermanų *ulma- < priešprotoprotogermanų *h₁l(H)-m(n)ó kildinimas visiškai nekelia abejonių. Prie šio etimono be vargo galima prijungti ir vokiečių vietovardžių bei vandenvardžių grupę, kaip bus parodyta toliau. 2. GERMANICA Vietovardis Ulm ir su juo susiję pavadinimai iki šiol buvo tinkamai paaiškinti trimis skirtingais būdais — ir ketvirtuoju, kuris jau seniai pripažintas negalimu. Tą pačią pagrindinio žodžio etimologiją turi dar keli vietovardžiai ir vandenvardžiai (Nieder-Olm, Ober-Olm, Ulmbach, ein weiteres Ulm ir kt.), kurių visų viduramžių pirmtakų forma buvo Ulma (Ulm prie Dunojaus atveju) arba Ulmena, Ulmene, Olmena. Šiame straipsnyje bus ištirtas šių trijų aiškinimų pagrįstumas ir tinkamumas. Ši vardų grupė dažnai sieta su protoprotogermanų veiksmažodžiu *ualle/a-/*uule/a- ‘virti, kunkuliuoti’, antra — su etimonu protoprotogermanų *ulma- ‘puvėsiai, puvimas’, o galiausiai jos ištakomis laikytas senosios Europos vandenvardis, priskiriamas „vandenvardinei šakniai *el-/*ol-“. Keturis ką tik minėtus sprendimus ir kitus, šiame straipsnyje nebesvarstytinus pasiūlymus išsamiausiai aptarė Lutz Reichardt (1986: 302–310, ypač 307–310). Vėlesni darbai šiuo klausimu nepateikia nei pažangos, nei visada išvardija visus pasiūlymus. ¹⁶ Plg. Martin, Lienhart 1899: 33; Christmann 1994: 874; Niebaum et al. 2021: 1075; DW XXIII 758. 7 2.1. Pavadinimai ir jų tradiciniai aiškinimai Naujausioje literatūroje visai surinktai medžiagai aiškinti pateikiami šie aiškinimai: DONB (= Niemeyer 2012: 632) Jörn Riecke išvardija visus keturis iki šiol pasiūlytus sprendimus ir vietovardį Ulm aiškina taip: 813 Ulmam... villam (XII a. 2-oji trečioji dalis), 854 Hulmam [Or], 856 Ulma [Or]; Ulm (1334) [<...> Vietovardžio pagrindas yra daug kartų paliudytas vandenvardis, kuris arba – remiantis vidine germanų etimologija – priklauso stipriajam germanų veiksmažodžiui *walla- ‘virti, kunkuliuoti’, arba – atsižvelgiant į panašiai skambančius Rytų Europos vandenvardžius – aiškintinas kaip iki­germanų vandens žodis (su *el-/*ol-). Sąsaja su vid. vok. ulmic ‘puvėsių pažeistas’ kalbiškai galima, nes įmanoma reikšmės raida į ‘pelkėtas’. Tačiau ši sąsaja nepaaiškina kitų Ulm vandenvardžių kilmės. Sąsaja su Ulme atmestina, nes Viduramžiais medis vadintas elm(boum). J. Riecke čia seka L. Reichardtu 1986, kuris nurodo tas pačias tris įmanomas galimybes. Nei čia, nei ten necituojamas Adolfas Bachas (1953: 157, 235), kuris šalia kilmės iš vid. vok. ulmic ‘puvėsių pažeistas’ nurodo ir kilmę iš *ual(l)-, savo ruožtu remdamasis dar senesne literatūra. Kalbant apie dabartinio vok. Ulme, arba ankstesnių jo formų, kaip medžio pavadinimo, atmetimą aiškinant vietovardį, su J. Riecke (o dar anksčiau – su Reichardtu 1986: 307f. ir Bachu 1953: 235) galima tik sutikti: šis žodis paliudytas tik vėlyvąja(siąja) senąja aukštąja vokiečių kalba, arba viduriniąja vokiečių kalba Gl. 3,40,59 (XII a., bavarų tarmėje), ir galbūt yra skolinys iš lotynų kalbos, nors jo kaip germanų paveldėto žodžio aiškinimas nėra atmestinas (plg. EWAhd IX s.v. ulm)¹⁷. Riecke nemini to, kad vietovardyje Ulm neįvyko *u > o pažemėjimas, nors tolesniame skiemenyje yra tamsusis balsis (vakarų germanų *Ulmō-). L. Reichardtas (1986: 309f.) tai aiškina tuo, kad ankstyvieji paliudijimai be išimties yra lotyniškuose dokumentuose ir kad čia anksti įvyko vardo formos paveikimas lot. ulmus ‘guoba’. Čia taip pat priklauso vardas Ulmen (Eifelyje), kurį Albrechtas Greule nagrinėja DONB 632: ¹⁷ EWAhd IX: Seno­vokiečių kalbos etimologinis žodynas [Etymologinis senosios aukštosios vokiečių kalbos žodynas] 9: t- – u-, red. R. Lühr, parengė D. S. Wodtko (darbo grupės vadovė), H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht. Tikimasi, kad tomas pasirodys 2026 metais. 8 1074 Ulmena, apie 1120–62 ulmene, 1253 Ulmen, 1434 Ulmen. III. Šis vardas priklauso tai pačiai grupei kaip vietovardžiai Nieder-/Ober-Olm (prie Mainco), Ulm (Vetzlaro apygarda), Ulm (Rastato apygarda) ir Ulm (Ortenau apygarda), kurie visi yra prie vandens telkinių ir kurių pamatinė forma yra Ulmena/Olmena. Ulmenas (Eifelyje) yra prie Ulmeno Maaro. Ulmena, senesnė forma *Ulmana, yra su germanų būdvardžio *(w)ulma- (iš *wula- ‘virti, kunkuliuoti’) susijęs vedinys su n-sufiksu. Panašiai A. Greule rašo DGNB 554 apie vandenvardį Ulmbach: ²Ulmbachas, dešinysis Lano intakas (Reino sistemoje), išteka Vester­valde į pietus nuo Mademüleno (Driedorfo savivaldybė, Lano–Dilo apygarda, Hesenas, Vokietija), per Ulmbacho užtvanką patvenkiamas į ežerą, įteka ties Biskirchenu (Leuno miestas, Lano–Dilo apygarda). – 1000 m. (kopija iš XII a.) flumen Ovmena (skaityti Olmena), 1313 mitten in de Ulmen, 1325 uff der Ulmene, 1341 zuschin... der Olmene, 1486 m. (XVIII a. kopija) uff der Vlme; vietovardis Ulm (Greifenšteino savivaldybė, Lano–Dilo apygarda), 1286 de Olmene (ir kiti paliudijimai), 1308, 1328 de Ulmene, 1314 de Olmena (ir kiti paliudijimai), 1321 de Ulmina, 1495 Olmen. – Pamatinė forma FIN. s. a. vok. *Ulmana > vid. vok. Ulmene/Olmene, su n-sufiksu vedinys iš (šiaurės) germanų būdvardžio *wulma- ‘įtūžęs’ (sen. isl. olmr ‘įtūžęs’), prie germanų veiksmažodžio *wul-a- ‘virti, kunkuliuoti’; FIN. germanų *wulmanō, praradus pradinį /w-/ prieš /u/ > *Ulmana. Su upės ir vietovardžiu sutampa visa vietovardžių eilė, šiandien skambanti Olm/Ulm. Kiti vietovardžiai, pavyzdžiui, Nieder-Olm/Ober-Olm (plg. jau Greule 1983: 280–282), taip pat priklauso šiai grupei; apskritai Greule 1983: 281 jau yra suregistravęs keturis Vokietijos vietovardžius, kurių seniausi viduramžių paliudijimai yra Ulmena, Ulmene, Olmene ir kurie visi grįžta į s. a. vok. *Ulmana < vakarų germanų *Ulmanō: Ulm (Vetzlaro apygarda), Ulmen (Kochem-Zelio apygarda), Ulm (Liichtenau miestas, Rastato apygarda), Ulm (Ortenau apygarda), ir toliau nurodo Olmen Belgijoje. Taigi Vokietijoje vardai su dėmeniu Ulm(-) aptinkami Hesene, Reino krašte-Pfalce ir Badene-Viurtemberge. Neu-Ulm, Bavarijos miesto (Švabijos administracinės apygardos) pavadinimas, čia nelaikytinas tam tikru pavadinimu pagal Ulm. Nors A. Greule DONB ir DGNB dabar mini tik germaniškąjį sprendimą, siedamas su vakarų germanų *u̯alle/a-/*u̯ule/a, senesniame savo straipsnyje (Greule 1983: 281) jis dar nurodo ir galimybę šiai grupei priklausančius vardus kildinti iš „vandenvardžių šaknies *el-/*ol-“ ir taip perima H. Krahe’s (1957: 7f.) analizę. Dėl šios šaknies dar kartą primintina pagrindinė Bichlmeier 2024: 18f. (panašiai jau ir Bichlmeier 2013c: 21) mintis: Pavyzdžiui, nei Indoeuropiečių veiksmažodžių žodyne, nei dar 1959 m. išleistame IEW nerandama tokios struktūros šaknis *eL-/*ol-, kuri kokiame nors apeliatyviniame darinyje reikštų ‘tekėti’. Tačiau randamos šios šaknys: „1. el-, ol-, əl-, ‘spalvos šaknis’, reiškianti ‘raudonas, rudas’“ (IEW 302–304) [šiuolaikiškai: *h₁el-]; „2. el- ‘ilsėtis??“ (IEW 304f.); „3. el-: ol- ‘būti papuvusiam, pūti’“ (IEW 305) [šiuolaikiškai: *h₁el(H)-]¹⁸; „4. el-, ol- garsų šaknis“ (IEW 306); „5. el-, ol- ‘naikinti, gadinti??“ (IEW 306, 777) [šiuolaikiškai: *h₃el h₁- (LIV² 298)]; „6. el-, elo-: lā-; el-eu-(dʰ-) ‘varyti, sukelti judėjimą, judėti, eiti’ (IEW 306f.) [šiuolaikiškai: *h₁elh₂- (LIV² 235)]; „7. el-, elo-, su -k- plėtiniu elk-, elok- ‘alkanas, blogas’ (?)“ (IEW 307); „8. el-, eléi-, lēi- ‘lenkti’“ (IEW 307–309) [šiuolaikiškai: *h₁lei-?]. Atsižvelgiant į tai, kad uridg. *o virsta germanų ir baltų prokalbės *a, iš pirmiau išvardytų šaknų pradedant galima rekonstruoti formas, kurios turėtų įgyti germanų arba baltų prokalbės *al pavidalą: uridg. *h₁ol(H)-, *h₂el(H)-, *h₂ol(H)-, *h₃el(H)-, *h₃ol(H)- (galbūt uridg. *a-, *ol-). Prie jų dar prisideda šios šaknys, kurios teoriškai galėtų pasirodyti vandenvardyje (taip pat kitos, kurių pasirodymas vandenvardyje mažai tikėtinas, pvz., *al- ‘degti’ [IEW 24–29 passim]): *al- ‘baltas’ (IEW 29) [šiuolaikiškai: *h₂al-]; *al- ‘maitinti, augti’ (IEW 26f.) [šiuolaikiškai: *h₂al- (LIV² 262)]; *āl- ‘be tikslo klajoti, bastytis’ (IEW 26f.) [šiuolaikiškai: *h₂elh₂- (LIV² 264)]; *alu- ‘kartus’ (IEW 33f.) [šiuolaikiškai: *h₂al-?]. Nuorodose į „*el-/*ol- ‘tekėti’“ tikriausiai turima omenyje 6 numeriu pirmiau pateikta šaknis, kuri bene labiausiai galėtų veikti kaip „vandenvardžių šaknis“. ¹⁸ Dabartiniame kontekste paminėtina, kad prie šios IEW klaidos, tiksliau, klaidingo jo interpretavimo, taip pat prisideda Reichardtas 1986: 308 ir 309 ir padeda jai plisti, kalbėdamas apie „šaknį *el–/*ol– ‘tekėti, sruventi, būti drėgnam, būti papuvusiam’“ ir 308 p. net aiškiai remdamasis IEW I 305, kur Pokorny šiai šakniai reikšmės ‘tekėti, sruventi’ apskritai nepriskiria. 10 Šiuo požiūriu šio sprendimo neminėjimas naujesniuose A. Greule’o komentaruose apie čia nagrinėjamus vardus yra pažanga. A. Greule’o pirmiau minėtuose darbuose teikiamą pirmenybę požiūrį taip pat perima Wolf-Armin Frhr. von Reitzensteinas (2013: 266f. s.v. Neu-Ulm), remdamasis Greule (2007: 105 = 2004: 97); jis aptinkamas ir Greule (2007: 42 = 1998: 6), o remdamasis pastaruoju – ir pas Jürgeną Udolphą (2004: 151). Dieteris Bergeris (1999: 279f.) šį aiškinimą dar laiko lygiaverčiu greta kildinimo iš pirmiau minėto senosios Europos vardo. Aišku, pažvelgus į pirmiau nurodytą šaknų reikšmių spektrą, kad minėtasis vid. vok. ulmic, -iges turėtų priklausyti šakniai „3. el-: ol- ‘būti papuvusiam, pūti’ (IEW I 305) [šiuolaikiškai: *hel(H)-]“¹. Jis tikriausiai tęsia s. a. vok. *ulmīg < vakarų germanų *ulmīga- < germanų *ulmīga- < iki­germanų *h₁l̥(H)-m. Toliau žr. žemiau. 2.2. Ankstesnių vokiškų vietovardžių ir vandenvardžių aiškinimų analizė Germanų etimologijai, kuria siekiama nustatyti ryšį su germanų *u̯alle/a- ‘virti, kunkuliuoti’ arba su tos pačios šaknies nulinio laipsnio forma būdvardyje *u̯ulma- (iš *wule/a- ‘virti, kunkuliuoti’, plg. got. wulan ‘tas pat’), problema yra pradinis veiksmažodžio šaknies germanų *u. Nurodyti vietovardžiai ir vandenvardžiai jo niekada nerodo. Tačiau gotų kalbos duomenys rodo, kad jis neabejotinai buvo ir šaknies nulinio laipsnio formoje. Čia, ko gero, bet kuriuo atveju taip pat reikalauja dėsningas fonetinis aiškinimas, nes šaknis iš tikrųjų yra uridg. *u̯elH- ‘vartytis, kunkuliuoti’ (LIV 2001 [1998]: 677), o ne, kaip dažniausiai skaitoma (senesnėje arba pasenusioje) literatūroje, uridg. *u̯el-. Dėl to, nepaisant to, ar darybos metu po šaknies nulinio laipsnio sekė balsis, ar priebalsis, susidariusioje fonemų sekoje vokalizacija visada sukūrė l̥ sonantą: iki­germanų *u̯l̥H-V/K- > germanų *u̯ul-V/K-; plg. taip pat uridg. *u̯rǵ- ‘dirbti’ > germanų *u̯urk- (o ne germanų †urk-) got. waúrkjan ‘dirbti’ arba s. a. vok. werken/wurchen¹⁹.. Jei tokia forma – kad ir kokiu būdu – susidarė prieš balsį buvęs germanų *u- > vakarų germanų *u, vakarų germanų kalboje (taigi ir s. a. vokiečių kalboje) jis daugiau nebeišnyko – net ir prieš -u- (plg. Braune, Heidermanns 2023: § 106). Todėl pirmiau minėtuose vietovardžių ir vandenvardžių, kurių forma Ulm(-), tyrimuose kartais daroma prielaida apie „pradinio /w-/ praradimą prieš /u/“ (DGNB 554; atsargiau tai dar formuluoja Greule 1983: 281!) šiai vardų grupei negali būti taikoma, nes vakarų germanų kalboje toks reiškinys nevyksta. Dėsningai šis nykimas būdingas (prieš apvalintuosius balsius, prieš r + apvalintuosius balsius ir kai kuriose kitose ¹⁹ Plg. Lehmann 1986: W-41; Schützeichel 2012: 402. 11 pozicijose) tik šiaurės germanų kalboje20, kaip rodo pirmiau minėtoje literatūroje taip pat nuolat nurodomas būdvardis sen. isl. olmr ‘įtūžęs’ (< senosios šiaurės germanų *[u]olma- < germanų *uulma-)21. Kaip paralelę galima nurodyti sen. isl. yrkja, būt. l. orta, atitinkantį pirmiau minėtą got. waúrkjan (priešingai nei s. ang. wyrcan, būt. l. worhta, arba s. a. vok. werken/ wurchen, būt. l. wor[a]hta). Bet kuriuo atveju, ko gero, pirmiau nurodytoje literatūroje (Greule 1983; Reichardt 1986) minimas norv. vandenvardis Olma susijęs su sen. isl. olmr, nors čia galėtų tikti ir kitos dvi galimomis pripažintos etimologijos. Vadinasi, remiantis tuo, kas pasakyta, norvegų upės vardas Olma gali būti siejamas su Ulm grupe tik tuo atveju, jei etimologiškai jis priklauso ne sen. isl. olmr, bet yra arba „senosios Europos“ kilmės, arba remiasi germanų *ulma- ‘puvimas, puvėsių būsena’ (žr. toliau). Jei nenorime daryti prielaidos, kad vardai paklūsta kitokiems dėsningumams nei apeliatyvai, belieka pripažinti, kad šią tradicinę etimologiją, pagal kurią vokiški vardai aiškinami remiantis *ual(l)-/*uul, reikia atmesti. Taigi lieka dvi galimybės: dar vienas vidinis germanų aiškinimas ir senosios Europos aiškinimas. Toliau vadovaujantis principu, kad vardų etimologizacijai į ankstesnį kalbos raidos tarpsnį reikia arba galima grįžti tik tada, kai naujesniajame tarpsnyje nepavyksta rasti sprendimo, pirmenybę reikia teikti germanų aiškinimui. Pirmiau minėtasis vid. vok. ulmic, -iges būdvardis ‘puvėsių pažeistas’ prie vakarų germanų arba germanų *ulma- ‘puvimas, puvėsių būsena’ ar pan. atrodo nekelia problemų; prie jo galima pridėti ir pirmiau minėtą s. a. vok. olmo m. ‘supuvusi / sutrūnijusi mediena’ ir kt., o tai – kaip jau parodyta pirmiau – taip pat leidžia šiuos leksinius vienetus ir vokiškus vietovardžius bei vandenvardžius susieti su baltų kalbų medžiaga. Galiausiai ir J. Riecke (DONB 632 [žr. pirmiau]) iš esmės pastebėjo, kad vietovardžiui Ulm galima įsivaizduoti arba germanišką aiškinimą, siejamą su vid. vok. ulmic, arba iki­germanišką aiškinimą. Tačiau nesuprantamas ten pat pateiktas teiginys: „Ši sąsaja nepaaiškina kitų Ulm vandenvardžių kilmės.“ Jei priimama, kad pagrindas yra s. a. vok. *ulm (paliudytas tik s. a. vok. olmo [žr. pirmiau] < vakarų germanų / germanų *ulm-an- < vakarų germanų *ulma- < germanų *ulma- < iki­germanų *h₁l(H)-m(n)ó), o tai visiškai nekelia problemų, toks *ulme taip pat gali būti ir vietovardžio Ulma > Ulm, ir pirmiau minėtų vakarų germanų tipo *Ulmanō- > Ulmena > Ulm, Ulmen vandenvardžių bei vietovardžių pagrindas. Pavadinimo motyvas abiem atvejais veikiausiai būtų buvęs puvimu / puvėsių būsena pasižymintis vandens telkinys. Jei nesame pasirengę priimti šio vidinio (vakarų) germanų aiškinimo, turime numatyti senosios Europos vandenvardį. Iš pirmiau minėtos maždaug dešimties Juliuso Pokorny IEW užregistruotų šaknų, atsižvelgiant į jų reikšmę vandenvardžiui, labiausiai tikėtinos šios: 20 Plg. Noreen 1970: 169–171. 21 Plg. de Vries 1962: 418. 12 – 1. el-, ol-, əl- ‘spalvos šaknis’, reiškianti ‘raudonas, rudas’ (IEW I 302–304) [šiuolaikiškai: *h₁el-]; – 3. el-: ol- ‘būti papuvusiam, pūti’ (IEW I 305) [šiuolaikiškai: *h₁el(H)-]; – 4. el-, ol- garsų šaknis (IEW I 306) [šiuolaikiškai: *Hel(H)-]; – 6. el-, elo-: lā-; el-eu- (dʰ-) ‘varyti, sukelti judėjimą, judėti, eiti’ (IEW I 306f.) [šiuolaikiškai: *h₁elh₂- (LIV 2001 [1998]: 235)]; – *al- ‘baltas’ (IEW I 29) [šiuolaikiškai: *h₂al-/*h₂el-]; – *āl- ‘be tikslo klajoti, bastytis’ (IEW I 26f.) [šiuolaikiškai: *h₂elh₂- (LIV 2001 [1998]: 264)]; Iš šių šaknų gaunamos tokios galimos rekonstrukcijos: – 1’: uridg. *h₁l̥-m(n)ó- ‘rausvas, rusvas’, – 3’: uridg. *h₁l̥(H)-m(n)ó- ‘papuvęs, supuvęs’, – 4’: uridg. *(H)l̥(H)-m(n)ó- ‘šlamantis, ūžiantis’, – 6’: uridg. *h₁l̥h₂-m(n)ó- ‘judantis’ [antrinė (!) → ‘tekantis’?], – uridg. *h₂l̥h₂-m(n)ó- ‘be tikslo judantis’ → ‘vingiuojantis’?], – *h₂l̥-m(n)ó- ‘baltas’. Išnykus laringalams, visos šios formos duoda iki­germanų *lmo-, kurią anksti perėmus į germanų kalbą ji automatiškai būtų virtusi *ulma-. 4. SANTRAUKA 1. Apeliatyvai liet. aléti ‘tekėti, lašėti, bėgti, skubėti’, nualéti ‘išsilieti, užtvindyti (laukus)’, almūo (3) m. ‘pūliai’, álmė (1), almẽ (4) f. ‘iš kūno išsiskirianti medžiaga’, ẽlmės (4) f. dgs. ‘tas pat’ tradiciškai buvo aiškinami iš vienos vienintelės šaknies, tačiau tikriausiai yra bent dviejų skirtingų pro­indoeuropiečių šaknų tęsėjai: viena vertus, vienos iš ‘judėjimo veiksmažodžių’ šaknų uridg. *h₁elh₂- ‘varyti kažkur’ arba uridg. *h₂elh₂- ‘eiti be tikslo’ (arba iš abiejų susiliejusios [iki]pro­baltų šaknies *alH-/*elH-), kita vertus, šaknies uridg. *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’. Etymologiškai nuo jų tikriausiai atskirtini lietuviški / baltų vandenvardžiai, paremti elementu *alm-, taip pat, ko gero, tuo pačiu pagrindu besiremiantis veiksmažodis liet. almėti – jie tikriausiai priklauso ai. árma-, toch. B ālme, lat. almus, kurie galiausiai remiasi šaknimi uridg. *h₂el- ‘maitinti, augti’. 2. Prie pirmiau nurodytų šaknų dar priskirtini vokiški vietovardžiai ir vandenvardžiai (Ulm ir kt.), paremti iki­s. a. vok. / vakarų germanų / germanų šaknimi ar darybos pagrindu *ulma-. Ji atsispindi apeliaciniame vokiečių kalbos žodyne, pavyzdžiui, s. a. vok. olmo ‘papuvusi / sutrūnijusi mediena’, vid. vok. ulmic, -iges ‘puvėsių pažeistas’. Vardai veikiausiai yra pirminiai vandenvardžiai, įvardijantys papuvusius, supuvusius 13 vandens telkinius. Pagrindas yra germanų *ulma- < iki­germanų *h₁l(H)-m(n)ó, susijęs su uridg. šaknimi *h₁el(H)- ‘būti papuvusiam, supuvusiam’. 3. Vokiškų vardų kildinimas iš uridg. šaknies *u̯elH- ‘vartytis, kunkuliuoti’ neįmanomas: ši vardų grupė vakarų germanų / vokiečių kalboje turėtų prasidėti *u̯- > W, taigi reikėtų tikėtis germanų / vakarų germanų *uulm- > s. a. vok. *wulm. 4. Teoriškai lieka įmanoma, kad vardai tęsia „senosios Europos“, t. y. iki­germaniškus vandenvardžius. Tokiu atveju galimos bent šios šešios šaknys: – *el-/*ol-/*əl- ‘spalvos šaknis’, reiškianti ‘raudonas, rudas’ (IEW I 302–304) [šiuolaikiškai: *h₁el-], – *el-/*ol- ‘būti papuvusiam, pūti’ (IEW I 305) [šiuolaikiškai: *h₁el(H)-], – *el-/*ol- garsų šaknis (IEW I 306) [šiuolaikiškai: *Hel(H)-], – *el-/*elə-: *lā- ‘varyti, sukelti judėjimą, judėti, eiti’ (IEW I 306f.) [šiuolaikiškai: *h₁elh₂- (LIV 2001 [1998]: 235)], – *al- ‘baltas’ (IEW I 29) [šiuolaikiškai: *h₂al-/*h₂el-], – *āl- ‘be tikslo klajoti, bastytis’ (IEW I 26f.) [šiuolaikiškai: *h₂elh₂- (LIV 2001 [1998]: 264)]. Vienareikšmiškai pasirinkti vieną iš šių šaknų neįmanoma. 5. Kadangi galioja metodologinis principas, jog, kai abu aiškinimai yra neprieštaringai įmanomi, pirmenybę reikia teikti aiškinimui iš naujesnio kalbos raidos tarpsnio, o ne iš senesnio, tikėtinesnis yra aiškinimas, kad vokiškoji vardų grupė remiasi germanų / vakarų germanų *ulma, kurią, viena vertus, galima sieti su s. a. vok. olmo ‘papuvusi, sutrūnijusi mediena’, vid. vok. ulmic, -iges ‘puvėsių pažeistas’ ir kt., kita vertus, su lietuviškais žodžiais, priklausančiais reikšmės laukui ‘pūliai’. LITERATŪRA ALEW 2015: Senosios lietuvių kalbos etimologinis žodynas [Old Lithuanian Etymological Dictionary] 1–3, vadovaujant W. Hockui, talkinant E. J. Bukeviciūtei, Ch. Schilleriui, parengė R. Fechtas, A. H. Feulneris, E. Hillis, D. S. Wodtko, Hamburgas: Baar Verlag. Bach Adolf 1953: Vokiečių vardotyra II: Vokiečių vietovardžiai 1. Įvadas. Apie vokiečių vietovardžių fonetiką ir morfologiją, sakinio sandarą, žodžių darybą ir reikšmę [German Onomastics II: German Place Names 1. Introduction. On the Phonetics and Morphology, Sentence Structure, Word Formation, and Meaning of German Place Names], Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag. Berger Dieter 1999: Duden. Geografiniai Vokietijos vardai. Šalių, miestų, kalnų ir vandens telkinių vardų kilmė ir reikšmė [Duden. Geographical Names 14 Vokietijoje. Šalių, miestų, kalnų ir vandens telkinių vardų kilmė ir reikšmė] 2-asis pataisytas leidimas, Manheimas, Leipcigas, Viena, Ciurichas: Duden-Verlag. Bichlmeier Harald 2011: Kai kurios pagrindinės pastabos apie indoeuropeistikos ir ikikalbinės, arba senosios Europos, vardotyros santykį, su keliais atvejų tyrimais (Šiuolaikinė indoeuropeistika ir tradicinė vardotyra, 1 dalis) [Some Fundamental Considerations on the Relationship Between Indo-European Studies and Pre-individual or Old European Onomastics with Some Case Studies (Modern Indo-European Studies vs. Traditional Onomastics, Part 1)]. – Vardotyros informacija 95/96, 173–208. Bichlmeier Harald 2013a: Dabartinių tradicinio pobūdžio tyrimų, skirtų alteuropäische Hydronymie, lingvistinių standartų analizė ir vertinimas [‘Senosios Europos hidronimijos’ dabartinių tradicinių tyrimų lingvistinių standartų analizė ir vertinimas iš šiuolaikinės indoeuropeistikos perspektyvos]. – Namenkundliche Informationen 101/102, 397–437. Bichlmeier Harald 2013b: Kai kurios indoeuropeistinės pastabos apie tariamą vietovardžio Leipzig darybos pagrindą: germanų upės vardą *Lībō arba teritorijos vardą *Lībía- (su ekskursu apie Rėnono vardą ir priedu, kuriame pateikiama daugiau svarstymų apie Elbės vardą) [Some Indo-European Remarks on the Presumed Derivation of the Place Name Leipzig: The River Name *Lībō or the Area Name *Lībía- (with an Excursus on the Name of the Rhön and an Appendix with Further Considerations on the Name of the Elbe)]. – Vardotyros informacija 101/102, 49–75. Bichlmeier Harald 2013c: Apie tyrimų, skirtų alteuropäische Hydronymie, lingvistinį lygį – atsakymas į polemiką [Apie ‘Senosios Europos hidronimijos’ tyrimų lingvistinį lygį – atsakymas į polemiką]. – Acta Linguistica Lithuanica 68, 9–50. Bichlmeier Harald 2024: Apie alteuropäische Hydronymie – arba tiksliau apie tai, kas iš jos liko [Apie ‘Senosios Europos hidronimiją’ – tiksliau, kas iš jos liko]. – Namenkundliche Informationen 115, 17–37. Braune Wilhelm, Heidermanns Frank 2023: Senoji aukštosios vokiečių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija [Old High German Grammar 1: Phonetics and Morphology], 17-asis leidimas, iš naujo parengė F. Heidermanns, Berlynas, Bostonas: De Gruyter. Christmann Ernst 1994: Pfalco žodynas [Palatinate Dictionary] 6, parengė J. Krämeris, Vysbadenas: Steiner. de Vries Jan 1962: Senosios skandinavų kalbos etimologinis žodynas [Old Norse Etymological Dictionary], 2-asis pataisytas leidimas, Leidenas: Brill. 15 DGNB: Vokiečių vandenvardžių knyga. Vandenvardžių ir su jais susijusių teritorijų, gyvenviečių bei laukų vardų etimologija [German Water Name Book. Etymology of Water Names and the Associated Area, Settlement, and Field Names], A. Greule, bendradarbiaujant S. Hackl-Rößler, Berlynas, Bostonas: De Gruyter, 2014. DONB: Vokiečių vietovardžių knyga [German Place Names Book], red. M. Niemeyer, Berlynas, Bostonas: De Gruyter, 2012. DTB 2013 [1999]: Tocharų kalbos B žodynas. Pataisytas ir gerokai papildytas, 2 t., D. Q. Adamsas, Amsterdamas, Niujorkas: Rodopi. DW XXIII: Vokiečių kalbos žodynas 23, J. Grimmo, W. Grimmo, Miunchenas: dtv Verlagsgesellschaft mbH & Co. KG, 1999. EDLIL: Lotynų ir kitų italikų kalbų etimologinis žodynas, M. de Vaano, Leidenas, Bostonas: Brill, 2008. EWAhd VI: Seno­vokiečių kalbos etimologinis žodynas 6: māda – pūzza, red. R. Lühr, parengė H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, L. Sturm, Getingenas, Bristolis: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017. EWAia I: Senosios indoarijų kalbos etimologinis žodynas 1, M. Mayrhoferio, Heidelbergas: Winter, 1992. Greule Albrecht 1983: Nieder-Olmo savivaldybės vietovardžiai [The Place Names of the Nieder-Olm Municipality]. – Nieder-Olm. Savivaldybės teritorija, red. K. H. Spiess, Alcejus: Verlag der Rheinhessischen Druckwerkstätte, 280–287. Greule Albrecht 1998: Vandenvardžių sluoksniai Lano upės baseine [Water Name Layers in the Lahn River Basin]. – Vardų pasaulis. Šeši vardotyros straipsniai, red. N. Nail, Marburgas: Marburgo universiteto biblioteka, 1–17. Greule Albrecht 2007: Geografinių Europos vardų etimologiniai tyrimai. Atrinkti straipsniai 1998–2006 [Etymological Studies on Geographical Names in Europe: Selected Contributions 1998–2006], red. W. Janka, M. Prinz, Regensburgas: Edition Vulpes. Greule Albrecht 2004: Germanų vandenvardžiai su priesaga -m- [Germanic Water Names Suffixed with -m-]. – Vardų pasauliai. Vietovardžiai ir asmenvardžiai istoriniu požiūriu, red. A. van Nahl, L. Elmevik, S. Brink, Berlynas, Niujorkas: De Gruyter, 93–102. IEW I: Indoeuropiečių etimologinis žodynas [Indoeuropiečių etimologijos žodynas] 1, J. Pokorny, Miunchenas, Bernas: Francke, 1959. Krahe Hans 1957: Upių (ir vietovardžiai) pavadinimai su -mana/-mina [Upių (ir vietovardžių) pavadinimai su -mana/-mina]. – Onomastikos studijos 8, 1–27. 16 Lehmann Winfred P. 1986: Gotų kalbos etimologinis žodynas: parengtas pagal trečiąjį Sigmundo Feisto veikalo „Lyginamasis gotų kalbos žodynas“ leidimą, bibliografiją parengė H.-J. J. Hewitt vadovaujamas, Leidenas: Brill. LitEW I: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas [Lietuvių kalbos etimologinis žodynas] 1, E. Fraenkel, Heidelbergas: Carl Winter Universitätsverlag, 1962. LithED I: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas 1, W. Smoczyński, redagavo A. Holvoet ir S. Young, padedant W. Browne’ui, Berlynas, Bernas, Briuselis, Niujorkas, Oksfordas, Varšuva, Viena: Peter Lang GmbH Internationaler Verlag der Wissenschaften, 2018. LIV 2001 [1998]: Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas: šaknys ir jų pirminių kamienų daryba [Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas: šaknys ir jų pirminių kamienų daryba], vadovaujant H. Rixui, parengė M. Kümmelis, T. Zehnderis, R. Lippas, B. Schirmeris, 2-asis, pataisytas leidimas, Vysbadenas: Dr. Ludwig Reichert Verlag. Martin Ernst, Lienhart Hans 1899: Elzaso tarmių žodynas [Elzaso tarmių žodynas] 1, Strasbūras: Verlag von Karl J. Trübner. MH II: Viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos trumpasis žodynas. Kartu tai yra Benecke’s–Müllerio–Zarncke’s viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos žodyno priedas ir abėcėlinė rodyklė [Viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos trumpasis žodynas. Taip pat Benecke’s–Müllerio–Zarncke’s viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos žodyno priedas ir abėcėlinė rodyklė] 2, M. Lexer, Leipcigas: S. Hirzel, 1876. Neri Sergio, Ziegler Sabine 2012: „Horde Nöss“: Tiuringijos tarmių etimologijos studijos [„Horde Nöss“: Tiuringijos tarmių etimologijos studijos], Hamburgas: Hempen Verlag. Neri Sergio, Sturm Laura, Ziegler Sabine 2016: Apie avinus, lavonus ir rupūžes: Tiuringijos tarmių etimologijos studijos [Apie avinus, lavonus ir rupūžes: Tiuringijos tarmių etimologijos studijos] 2, Hamburgas: Hempen Verlag. Damme Robert, sudarytojas, 2021: Vestfalijos žodynas [Vestfalijos žodynas] 5: SI–Z, sudarė Vestfalijos-Lipės krašto asociacijos Tarmių ir vardyno tyrimų komisija, Noimünsteris, Kylis, Hamburgas: Wachholtz. Noreen Adolf 1970: Senoji skandinavų kalbos gramatika 1: Senosios islandų ir senosios norvegų kalbų gramatika (fonetika ir kaitybos teorija), atsižvelgiant į senąją skandinavų kalbą [Senosios skandinavų kalbos gramatika 1: Senosios islandų ir senosios norvegų kalbų gramatika (fonetika ir kaitybos teorija), atsižvelgiant į senąją skandinavų kalbą], 5-asis, nepakeistas leidimas, Tiubingenas: Max Niemeyer. Reichardt Lutz 1986: Albės–Dunojaus apskrities ir Ulmo miesto apskrities vietovardžių žodynas [Albės–Dunojaus apskrities ir Ulmo miesto apskrities vietovardžių žodynas]. Štutgartas: W. Kohlhammer. 17 Reitzenstein Wolf-Armin F. von 2013: Švabijos vietovardžių žodynas: kilmė ir reikšmė. Bavarijos Švabija [Švabijos vietovardžių žodynas: kilmė ir reikšmė. Bavarijos Švabija], Miunchenas: C. H. Beck. Rozwadowski Jan 1914–1915: Įnašai į slavų kalbų istorinę fonetiką [Įnašai į slavų kalbų istorinę fonetiką]. – Slavistikos metraštis 7, 9–23. Schützeichel Rudolf 2012: Senoji vokiečių aukštaičių kalbos žodynas [Senoji vokiečių aukštaičių kalbos žodynas], 7-asis, peržiūrėtas ir pataisytas leidimas, Berlynas, Bostonas: De Gruyter. SEJL 2024: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas [Lietuvių kalbos etimologinis žodynas], W. Smoczyński, versija nuo 2024-01-30; LII, 2308 p. Prieiga: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf. Southern Mark R. V. 1999: Po gramatikos išlikimas: indoeuropiečių s-mobile ir jo regeneracija germanų kalbose, Vašingtonas: Institute for the Study of Man. Udolph Jürgen 2004: Senųjų Šiaurės ir Vidurio Vokietijos vietovardžių priesaginiai dariniai [Priesaginiai dariniai senuosiuose Šiaurės ir Vidurio Vokietijos vietovardžiuose]. – Priesaginiai dariniai senuosiuose vietovardžiuose. Tarptautinio simpoziumo, vykusio Upsaloje 2004 m. gegužės 14–16 d., pranešimai, sudarė T. Anderssonas, E. Nymanas, Upsala: Kungl. Gustav Adolfs Akademien för svensk folklkultur, 137–175. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas [Etymological Dictionary of Lithuanian Hydronyms], Vilnius: Mokslas. Dėl liet. alėti, almuo, almė, elmės ir kitų etimologijos bei jų santykio su vokiečių vietovardžiu Ulm ir jo giminaičiais SANTRAUKA 1. Apeliatyvai liet. alėti ‘tekėti, lašėti, bėgti, skubėti’, nualėti ‘driektis (apie laukus), užlieti’, almuo (3) m. ‘pūlinys’, almė (1), almė (4) f. ‘iš kūno išsiskirianti masė’, tradiciškai aiškinami siejant su viena šaknimi, nors jie yra dviejų skirtingų indoeuropietiškų šaknų dariniai, t. y. judėjimą reiškiančio veiksmažodžio šaknis, senoji ide. *h₁elh₂- ‘stumti, nešti’ arba senoji ide. *h₂elh₂- ‘vaikštinėti’ (tai dviejų senųjų baltiškų susiliejusių šaknų *alH-/*elHdarinys) ir senoji ide. *h₁el(H)- ‘pūti’. Etimologiniu požiūriu reikėtų atskirti lietuviškus, baltiškus vandenvardžius su pamatiniu *almir greičiausiai to paties pamato liet. veiksmažodį al̀mėti, nes jie galbūt sietini 18 su senąja indų ārma-, tocharų B ālme, lot. almus ir kildintini iš senosios ide. šaknies *h₂el- ‘maitinti, augti, auginti’. 2. Su pirmosiomis minėtomis šaknimis sietini ir vokiečių vietovardžiai bei vandenvardžiai (Ulm ir kiti), sudaryti ankstyvosios vokiečių aukštaičių, vakarų germanų, senosios germanų šaknies *ulmpagrindu. Ji sutinkama vokiečių kalbos bendriniuose žodžiuose, pavyzdžiui, sen. vok. aukšt. olmo ‘pūvanti, tręštanti mediena’, sen. vok. vid. ulmic, -iges ‘supuvęs, -usi, sutęšęs, -usi’. Greičiausiai dėl vandens kokybinių ypatybių pirmiausia taip buvo įvardijami vandenvardžiai. Jų įvardijimo pagrindu laikytinas sen. germ. *ulma- < ankstyvojo sen. germ. *h₁l̥(H)-m(n)õ remiantis sen. germ. šaknimi *h₁el(H)- ‘supuvęs, -usi, sutrešęs, -usi’. 3. Senosios germanų šaknies *uelH- ‘suktis, verstis’ vediniai vokiečių kalbos varduose negalimi. Tokios vardų grupės atvejai vakarų germanų (vokiečių) kalboje turėtų prasidėti *ų- > W-. Tuomet senosios germanų, vakarų germanų *ųulmturėtų virsti senąja vokiečių aukštaičių *wulm-. 4. Žvelgiant iš teorinės perspektyvos, galima teigti, kad tokie vardai yra Senosios Europos, t. y. ikigermaninio laikotarpio vandenvardžių palikuonys. Tai galimai atspindi šios šešios šaknys: - *eI-/*oI-/*ōIspalvą reiškianti šaknis ‘raudonas, -a, rudas, -a’ (IEW I 302–304) [šiuolaikinė: *h₁el-], - *eI-/*oI- ‘supuvęs, -usi, sutrešęs, -usi’ (IEW I 305) [šiuolaikinė: *h₁el(H)-], - *eI-/*oIskambėjimą, garsą reiškianti šaknis (IEW I 306) [šiuolaikinė: *Hel(H)-], - *eI-/*elə-: *l̥a- ‘stumti, judinti, judėti, eiti’ (IEW I 306f.) [šiuolaikinė: *h₁elh₂- (LIV 2001 [1998]: 235)], - *al- ‘baltas, -a’ (IEW I 29) [šiuolaikinė: *h₂al-/*h₂el-], - *āl- ‘vaikštinėti, bėginėti’ (IEW I 26f.) [šiuolaikinė: *h₂elh₂- (LIV 2001 [1998]: 264)]. Šiuo atveju remtis bet kuria iš šių šaknų negalima. 5. Atsižvelgiant į metodologinį principą, kada aiškinant vėlesnę kalbos atmainą pirmenybė teikiama ankstesniajai kalbos atmainai, nors abiejų duomenys sutampa, šiuo atveju būtų įtikinamiau teigti, kad šios vokiečių vardų grupės aiškinimas sietinas su senąja germanų, vakarų germanų šaknimi *ulma-. Tuomet atkreiptinas dėmesys ir į sen. vok. aukšt. olmo ‘supuvusi, sutrešusi mediena’, vok. vid. aukšt. ulmic, -iges ‘supuvęs, -usi, sutrešęs, -usi’ ir kt., ir į lietuviškus ‘pūlinys’ lįzdo žodžius. 19