Ukrainian-Lithuanian Linguo-Cultural Parallels and Differences in Ethnonymy and Related Lexical Units

Acta Linguistica Lithuanica 2025, vol. 93, pp. 1–17 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) UKRAINIEČIŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ LINGVOKULTŪRINĖS PARALELĖS IR SKIRTUMAI ETNONIMIJOJE BEI SUSIJUSIUOSE LEKSINIUOSE VIENETUOSE Ukrainiečių ir lietuvių kalbų lingvokultūrinės paralelės ir skirtumai etnonimijoje bei su ja susijusios leksikos vienetuose VOLODYMYR PONOMARENKO Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos O. O. Potebnios kalbotyros institutas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-4106-5874 Tyrimų sritys: lyginamoji indoeuropiečių leksikologija, kalbų kontaktai, etnolingvistika. https://doi.org/10.35321/all93-07 SANTRAUKA Straipsnyje pateikiama lyginamoji ukrainiečių ir lietuvių kalbų etnoniminės ir choroniminės leksikos bei žodžių junginių, turinčių su šiais reiškiniais susijusių elementų, analizė, taip pat aptariami kitų, pirmiausia kaimyninių, Europos kalbinės ir kultūrinės erdvės kalbų faktai. Ypač nagrinėjama etimologija, liudijanti tiek bendrus indoeuropietiškus (pirmiausia baltų ir slavų) bruožus, tiek istorinius skirtumus. Taip pat tiriami semantiniai pokyčiai, pavyzdžiui, reikšmės perkėlimas etniniuose pavadinimuose, naujos moteriškųjų žodžių formų ir mažybinių formų reikšmės bei kiti vediniai. Semantiniu požiūriu aptariamos temos apima etniškumą, kasdienybės realijas, gamtą ir kitas sritis. Pateikiamos frazės ir perkeltinės reikšmės posakiai, kurių didelė dalis priklauso tarpkalbinėms universalijoms: įvairūs (taip pat terminologiniai) leksiniai vienetai, susiję su tokiomis sritimis kaip mokslas, medicina, sportas, buitinė technika ir reikmenys, įrankiai ir instrumentai, medžiagos ir maisto produktai. Taip pat nagrinėjami frazeologizmai su etnoniminiais komponentais. Tyrimu siekiama parodyti kai kuriuos bendrus slavų, baltų ir kitų genealoginiu požiūriu giminingų Europos kalbinės ir kultūrinės erdvės kalbų bruožus, taip pat skirtumus, atsiradusius dėl skirtingų kalbinių ir kultūrinių kontaktų. Autorių teisės © 2025 Volodymyr Ponomarenko. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis atvirosios prieigos straipsnis platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atgaminti bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi originalus autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: / Gauta: 2025-10-20. Priimta: / Priimta: 2025-11-07. 1 RAKTAŽODŽIAI: etnonimai, choronimai, ukrainiečių kalba, lietuvių kalba, etimologija, kalbų kontaktai, semantiniai pokyčiai, frazeologija. ANOTACIJA Straipsnyje pateikiama lyginamoji lingvokultūrinė ukrainiečių ir lietuvių kalbų etnoniminių, choroniminių leksikos vienetų ir žodžių junginių, turinčių susijusių elementų, analizė, taip pat ir faktai apie kitas, pirmiausia kaimynines, Europos kalbinės bei kultūrinės erdvės kalbas. Visų pirma nagrinėjama etimologija, liudijanti tiek bendrus indoeuropiečių (pirmiausia baltų-slavų) bruožus, tiek istorinius skirtumus. Tyrime nagrinėjami ir semantiniai pokyčiai, tokie kaip prasmės perkėlimas etnonimuose, naujos moteriškos giminės žodžių formų ir deminutyvų bei kitų vedinių reikšmės. Aktualios temos semantiniu požiūriu apima etniškumą, kasdienio gyvenimo realijas, gamtą ir kita. Pateikiamos frazės ir perkeltinės reikšmės išraiškos, kurių nemaža dalis priklauso tarpkalbinėms universalijoms: skirtingiems leksikos vienetams (be minėtų ir terminologijos), apimantiems tokias sritis kaip mokslas, medicina, sportas, namų apyvokos ir kiti reikmenys, įrankiai ir instrumentai, substancijos ir medžiagos bei maistas. Taip pat nagrinėjami ir frazeologizmai su etnoniminiais komponentais. Tyrimo tikslas – parodyti tam tikrus bendrus slavų, baltų ir kitų genetiškai artimų Europos lingvokultūrinio regiono kalbų bruožus bei skirtumus, kylančius dėl skirtingų kalbinių ir kultūrinių kontaktų. ESMINIAI ŽODŽIAI: etnonimai, choronimai, ukrainiečių kalba, lietuvių kalba, etimologija, kalbų kontaktai, semantinė kaita, frazeologija. 1. ĮVADAS Etnoniminė ir choroniminė leksika sudaro atskiras šiuolaikinių kalbų žodyno kategorijas. Tai esminis leksikos sluoksnis, glaudžiai susijęs su istoriniais ir sociokultūriniais etninių grupių bei teritorijų egzistavimo aspektais ir žmonių mentalitetu. Pavyzdžiui, slavų etnonimų tyrimai leido mokslininkams padaryti reikšmingų išvadų apie indoeuropiečių kalbų etnolingvistinį šakojimąsi (Taranec 2013: 16). Tai taip pat paskatino etnonimijos ir choronimijos lyginamųjų tyrimų poreikį. Baltų ir slavų kalbų medžiagos lyginimas ypač įdomus. Mūsų nuomone, analizuojant tikslinga įtraukti pavyzdžių iš kitų kalbų, pirmiausia kaimyninių, priklausančių Europos kalbinei ir kultūrinei erdvei. Daugiausia dėmesio skirsime Europos etninių grupių pavadinimams, etnoniminiams vediniams, žodžių junginiams su etnoniminiais ir savo esme artimais choroniminiais komponentais, nes etnonimų ir daugumos choronimų sąsaja (kalbiniu ir kultūriniu požiūriu) atrodo akivaizdi, taip pat frazeologiniams vienetams. Taigi šio tyrimo tikslas – kultūriniu-istoriniu etnolingvistiniu požiūriu aprašyti ir palyginti dviejų kalbų faktinę medžiagą: genealoginiu požiūriu jos priklauso skirtingoms indoeuropiečių kalbų grupėms – baltų ir slavų, ir yra tam tikro (nors ir nevienareikšmio) „arealinio ir tipologinio panašumo“ pavyzdys (Nepokupnyj 1964: 162). Šiame kontekste ukrainiečių ir lietuvių kalbų atitinkami leksiniai vienetai lingvokultūriniu požiūriu yra iškalbingi: jie atspindi tam tikrus etninio mentaliteto bruožus ir kalbinių kontaktų padarinius. Pagrindinis taikomas metodas – lyginamoji semasiologinė ir iš dalies etnolingvistinė analizė, grindžiama referentiniu požiūriu ir atsižvelgianti į etnoniminės leksikos semantinį bei stilistinį nevienareikšmiškumą. 2 2. ETIMOLOGINĖS PASTABOS IR LEKSIKOS-SEMANTIKOS ASPEKTAI 2.1. Pradėkime nuo gerai žinomos etnonimų etimologinės klasifikacijos, pagal kurią jie skirstomi į dvi pagrindines grupes: senos kilmės žodžius „su prarasta pradine semantika“ ir žodžius „su išlikusia arba antriniu būdu įgyta etimologija“ (Superanskaja 1978: 83). Taigi pagal šį kriterijų lietuvių savivardį reikėtų priskirti pirmajai grupei (kartu su latvių, baltarusių, čekų, makedonų, slovėnų, kroatų, norvegų, danų, anglų, italų, ispanų, graikų, taip pat vengrų, estų ir suomių pavadinimais), o ukrainiečių pavadinimas priklauso (mažesnei) antrajai grupei (lenkų, bulgarų, serbų, juodkalniečių, islandų, švedų, vokiečių, rumunų, prancūzų, portugalų, albanų, valų, airių ir škotų savivardžiai). Verta pažymėti, kad tarp daugybės mums žinomų etimologinių Lietuvos ir atitinkamai lietuvių pavadinimo kilmės versijų (Ponomarenko 2023: 24–26), mūsų nuomone, ypatingo dėmesio nusipelno Simo Karaliūno (1995: 55 ir kt.) pasiūlymas, kuriam pritaria šiuolaikiniai tyrėjai (plg. Dini, Subačius 2019: 104–105). Jo naudai byloja ir Ukrainos kalbininkų, pirmiausia Anatolijaus Nepokupnojo, tyrimai (1994: 290; 1998: 88 ir kt.; plg. Skopenko 2023: 32). Ukr. українці (liet. ukrainiečiai) ir liet. lietuviai (ukr. литовці) priskiriami tipiškiems endonimams, būdingiems daugumai etninių pavadinimų, plg. ukr. чехи, liet. čekai ir ček. Češi, ukr. болгари, liet. bulgārai ir bulg. българи ir kt. Lietuvių kalbos kontekste verta atkreipti dėmesį į formą ukrainai ‘ukrainiečiai’, artimesnę ukrainietiškajam dublētui, ir atitinkamą būdvardį ukrainiškas, greta „standartinių“ formų ukrainiečiai ir ukrainietiškas (LKŽe). Savitas lietuvių kalbos pavadinimas lénkai (ukr. поляку, lenk. Polacy, latv. poļi), manoma, kilęs iš (rytų) slavų kalbų aplinkos (Fraenkel 1962: 356; Smoczyński 2016: 896) ir etimologiškai susijęs su ukrainiečių istoriniu žodžiu лях (ESUM III 343–344), taip pat su kai kuriose ne indoeuropiečių kalbose vartojamais skolintais kontaktinės kilmės pavadinimais, tokiais kaip vengr. lengyelek ir gag. Läḧlär, priklausančiais tam pačiam etimologiniam lizdui. Toliau pateikta lentelė sudaryta remiantis šiuolaikiniais leksikografiniais šaltiniais, o jos duomenų išdėstymas daugiausia grindžiamas arealiniu principu. Lentelė. Europos tautos: etniniai pavadinimai Etnosas | Kalba | Savivardis | Ukrainietiškas pavadinimas | Lietuviškas pavadinimas Ukrainiečiai | Ukrainiečių | українці | українці | ukrainiečiai / ukrainai Baltarusiai | Baltarusių | беларусы | білоруси | baltarusіai Rusai | Rusų | русские | росіяни | rusai Bulgarai | Bulgarų | българи | болгари | bulgarai Makedonai | Makedonų | Македонци | македонці | makedoniečiai Serbai | Serbų | Срби (Srbi) | серби | serbai 3 Juodkalniečiai | Juodkalniečių | Црногорци | чорногорці | juodkalniečiai Bosniai | Bosnių | Bošnjaci | босняки / боснійці | bosniai Kroatai | Kroatų | Hrvati | хорвати | kroatai Slovėnai | Slovėnų | Slovenci | словенці | slovėnai Čekai | Čekų | Češi | чехи | čekai Slovakai | Slovakų | Slováci | словаки | slovakai Lenkai | Lenkų | Polacy | поляки | lenkai Lietuviai | Lietuvių | lietuviai | литовці | lietuviai Latvai | Latvių | latvieši | латыші / латвійці | latviai Vokiečiai | Vokiečių | Deutsche | німці | vokiečiai Nyderlandų (žmonės) | Nyderlandų | Nederlanders | нідерландці / голландці | nyderlandiečiai / olandai Flamandai (žmonės) | Nyderlandų | Vlamingen | фламандці | flamandai Anglai (žmonės) | Anglų | English | англійці | anglai Islandai | Islandų | Íslendingar | ісландці | islandai Norvegai | Norvegų | nordmenn | норвежці | norvegai Danai | Danų | danskere | данці / датчани | danai Švedai | Švedų | svenskar | шведи | švedai Airiai (žmonės) | Airių | Éireannaigh | ірландці | airiai Škotai (žmonės) / škotai | Škotų gėlų | Albannaich | шотландці | škotai Velsiečiai | Valų | Cymry | валлійці | valai / velsiečiai Rumunai | Rumunų | români | румуни | rumunai Italai | Italų | italiani | італійці | italai Prancūzai (žmonės) | Prancūzų | Français | французи | prancūzai Valonai | Prancūzų | Wallons | валлони | valonai Katalonai | Katalonų | Catalans | каталонці | katalonai Ispanai | Ispanų | españoles | іспанці | ispanai Portugalai (žmonės) | Portugalų | Portugueses | португальці | portugalai Graikai / helėnai | Graikų | Ἕλληνες | греки | graikai Albanai | Albanų | shqip­tar | албанці | albanai Vengrai / madjarai | Vengrų | magyarok | мадяри (угорці) | vengrai Estai | Estų | eestlased | естонці | estai Suomių tautybės žmonės | Suomių | suomalaiset | фіни | suomiai 2.2. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į semantiškai savitą ukrainiečių литвинлитвин, kuriam lietuvių leksikoje nėra atitikmens (išskyrus pavardę Litvinas). Žinoma, kad šis etnonimas atsispindi tokiose pavardėse kaip ukrainiečių Литвин, Литвиненко, Литвинчук, baltarusių Літвінаў ir kt. (Motora, Nepokupnyj 1989: 50–51; Laučiūtė 2004: 72–73), istoriškai buvo vartojamas ne tik lietuviams, bet ir baltarusiams bei ukrainiečiams iš Polesės kraštų įvardyti (SUM 499; SUM IV 494), o rusų литвин taip pat galėjo reikšti lenką (Nepokupnyi 1994: 290). Kiti specifiniai pavyzdžiai – skoliniai iš jidiš, pavyzdžiui, ukrainiečių литвак(у) ir 4 Lith. литvakai, cf. Eng. Litvaks (see Friedlander 1994: 243), historicisms referred to Ashkenazi Jews who lived in the Baltic region and neighbouring Slavic areas. In the past, collective names, such as Ukr. литва, were widely used applying to both Lithuanians and Belarusians (ESUM III 245; cf. Hrinčenko 1908: 363). In the last source, we also find the uniquely affectionate Ukr. Литовонька. Concerning Ukr. литва in historical terms, a well-known Ukrainian researcher of Balto-Slavic language relations recorded the specific meaning of “traveling circus people” (who came from the territory of the Grand Duchy of Lithuania), caused, in particular, by “ethnic inflation” of the onym Литва, which was extended to a part of Latvians, Poles, Belarusians and Ukrainians (Nepokupnyj 1994: 288–291). Another historical meaning of Ukr. литва (as well as Bel. лiтва and Pol. litwa) refers to the designation of the groom’s companions at the wedding, reflected in folk songs of the Ukrainians, Belarusians, and Poles (Nepokupnyj 1998: 88–104). Rytų slavų etnonimų leksikai būdinga keletas dalinių sinonimų, pavyzdžiui, ukrainiečių латыши „Latvijos autochtonai, titulinė tauta“ ir латвийцы „Latvijos piliečiai“ (baltarusių латыши ir латвийцы), plg. lietuvių lātviai ir latvių latvieši (kartu latvių kalboje koegzistuoja iš dalies sinonimiški vienaskaitos pavadinimai: latvietis ir rečiau vartojamas latvis), taip pat (viena vertus) lenkų Lotyši ir (kita vertus) bulgarų латвийцы, bosnių Latvijci. Lyginamose kalbose Europos etninių grupių egzonimai paprastai sutampa su registru, pavyzdžiui, ukrainiečių албанці ir lietuvių albāņai (tikriausiai kaukazietiškos kilmės, plg. baltarusių албанцы, lenkų Albańczycy, latvių albāņi ir kt.). Skirtumai matyti iš iškalbingų pavyzdžių, tokių kaip ukrainiečių німці (baltarusių немцы, lenkų Niemcy ir kt.) bei lietuvių vókiečiai ir latvių vācieši, atitinkamai slaviškos (su tam tikromis išlygomis) ir, tikėtina, germanų kilmės. Tačiau reikėtų pažymėti, kad esama ir alternatyvių skolintų pavadinimų, tokių kaip lietuvių niẽmčius (Smoczyński 2016: 1119), pliūkas arba germānas (LKŽe). Ukrainiečių яроці (tiurkų kilmės) ir skolintas savivardis мадяри (vengrų magyarok) – dar vienas pastebimas atvejis; plg. latvių ungāri ir (kiek pasenusius, šnekamuosius) māgāri, baltarusių венгры ir мадзьяры, lenkų Węgrzy ir Madziary/Madziarowie, o lietuvių veñgrai laikomas senu skoliniu iš slavų kalbų (plg., pavyzdžiui, žemutinių sorbų Hungory). Be to, ukrainiečių фіни (skandinaviškos kilmės, plg. lenkų Finowie, vokiečių Finnen ir kitus slavų bei germanų pavadinimus, taip pat vengrų finnek) skiriasi nuo lietuvių súomiai (skolintas savivardis; plg. suomių suomalaiset, latvių somi, estų soomlased). Kitas atvejis – kitų kalbų, ypač slavų, etnonimų atsekimas baltų ir kitose ne slavų kalbose; plg. ukrainiečių білоруси (baltarusių беларусы, lenkų Białorusini ir kt.) ir lietuvių baltarusiai, latvių baltkrievi; taip pat verta paminėti istorinį etnonimą gūdai, esą germanų kilmės (Karaliūnas 2004: 146–150; plg. Roback 1944: 104, kur vokiečių Gudde/Guddas „lenkas, lietuvis arba rusas“ aiškinamas kaip „akivaizdžiai rytų (šiaurės) slavų pravardė“; plg. lietuvių tarm. báltgudis „baltarusiai“ arba ukrainiečių чорногорці (serbų Црногорци, baltarusių чарнагорцы, lenkų Czarnogórcy ir kt.) ir lietuvių 5 juodkalniečiai (Latv. melnkalnieši, Rum. muntenegren̦i, Gr. Μαυροβούνιοι or Tur. Karadağlılar). 3. SEMANTINĖ PLĖTRA: LYGINAMOJI PERSPEKTYVA Semantiniai pokyčiai yra būdingas etnonimų bruožas, nes jų konotacijos peržengia onomastikos srities ribas. Šiuo atžvilgiu verta paminėti patikimo ukrainiečių kalbininko Andrejaus A. Beleckio teoriją (Beleckij 1972: 190–191): jis tikrinių vardų, įskaitant etnonimus, semantikos sampratą papildė individualizavimo funkcija. 3.1. Pradėkime nuo perkeltinių etnonimų reikšmių. Lyginant artimai negiminingas kalbas, sunku nustatyti „paradigmines“ paraleles (vienintelė išimtis – tarptautinio pobūdžio istorizmai, tokie kaip ukrainiečių вандали ar lietuvių vandālai), nes semantinę plėtrą veikia ekstralingvistiniai veiksniai, be to, ji susijusi su etninių stereotipų buvimu. Kai kurioms etninėms grupėms įvardyti vartojamų pavadinimų perkeltinės reikšmės gana būdingos abiem (daugiausia šnekamosioms) kalboms, pvz., ukrainiečių турок („turkas“) senąja regionine reikšme „piktžolėtas žmogus“ arba француз („prancūzas“): kai kuriuose regionuose – eufemistinis žydo pavadinimas, dažniausiai humoristinis (remiantis paties autoriaus stebėjimais praėjusio amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais); plg. lietuvių vokietis „protestantas“, turkas „nekrikščionis“ ir kt. (Butkus 1995: 223 ir kt.). 3.2. Esama ir panašių, kiek kitokio pobūdžio pavyzdžių, pavyzdžiui, šiuolaikinėje ukrainiečių kalboje німець „vokiškas motociklas“ arba швед(ка) „švediško tipo veržliaraktis“; čia galima įžvelgti tam tikrą tautybės būdvardžių turinčių žodžių junginių substantyvaciją. Kai kuriais atvejais reikšmė gali būti terminologinė: plg. (iš anglų kalbos pasiskolintą) ukrainiečių фін (tam tikro tipo sportinė burinė valtis) ir lietuvių finn (priešinamą etnonimui súomių). 3.3. Etninių pavadinimų moteriškosios giminės formoms dažnai būdingi specifiniai semantiniai pokyčiai; tipiški pavyzdžiai – ukrainiečių литовка (< Литва) – taip vadinamas dalgio tipas; „akivaizdu, kad pavadinimas siejamas su vietovės vardu, nes iš ten paplito dalgis su ilgu tiesiu kotu“ (ESUM III 248; Kregždys 2015: 150). Taip pat yra kitas tuo pačiu pavadinimu įvardijamas daiktas, iš lenkų litewka (SJP IV 172) patekęs į įvairias Europos kalbas: Pirmojo pasaulinio karo metu dėvėta uniforma (ar švarkas). Ukrainiečių летовка, reiškiantis bulvių veislę (ESUM III 227), tikriausiai susijęs su Lietuva. Kita sritis atsiskleidžia ukrainiečių шведка (шведська піч, pažodžiui „švediška krosnis“) „gyvenamųjų patalpų mūrinė krosnis“ atveju; plg. lietuvių švediška órkaitė. Tokie gana choroniminio pobūdžio terminai, susiję su ūkine veikla, paprastai žymi konkrečiose vietovėse atsiradusius realijų objektus, o jų pavadinimai atspindi geografinę kilmę. Pavyzdžiui, arabų dėka europiečiai seniai susipažino su egzotiškais grikiais ir jų grūdais: plg. prancūzų sarrasin, italų grano saraceno. Tačiau kai kurie slavų ir baltų pavadinimai, ypač ukrainiečių гречка, baltarusių грэчка, lenkų gryka (taip pat litewka ir tatarka, taip pat ukrainiečių татарка; plg. etnonimų moteriškosios giminės formas, tokias kaip ukrainiečių грекіня | гречанка, baltarusių грэчанка, lenkų Greczynka), lietuvių (slaviškos kilmės) grìkis, grìkiai (Griteniene et 6 al. 2022: 121), Latv. grikį (cf. Lith. graikė, Latv. grieķu) presumably (since the presence of the seme ‘Greek’ is hypothetical) point to another way for the same culture to reach other territories (cf. also borrowed from Ukrainian Rum. hriščă, cf. greacă, feminine ethnonym). The feminine gender of the word is explained in most cases by the original noun, which fell out of use due to elliptical shortening of a word combination, as in the case with Ukr. (colloquial) болгарка (popular name for a grinding machine, its initial samples arrived in the 60s from Bulgaria); cf. Az. bolqarka, Uzb. bolgarka, etc.). When it comes to Lith. bulgārkė (slang name, opposed to the feminine ethnonym bulgarė), mentioned in electronic sources, it’s more about a semantic tracing. At the same time, realia like Ukr. угорка (plum variety) or фінка (‘Finnish knife’), in Lithuanian are called vengrinė slyva, suomiškas peilis (Ibid.: 513, 530). In the context of the given examples, we can observe certain “universalization” of noun phrases including choronymic adjectives. Diskutuojama ir kitais etimologijos klausimais. Pereinant prie kitų teminių sričių, verta paminėti, pavyzdžiui, gerai žinomą šokio žanrą: (Eng.) polka. Kai kurių etimologų (Václav Machek, Max Vasmer, Pavel Chernych) teigimu, jis yra čekų kilmės, o jo pavadinimas, vartojamas daugelyje kalbų, nėra susijęs su etnonimija, todėl šiuolaikiniame šaltinyje lenk. polka apibrėžiama kaip „neaiškios“ kilmės (Bańkowski 2000: 688). Sąsaja su etnonimu nurodoma Ukrainų kalbos etimologijos žodyne, kuriame teigiama, kad ukr. полька (kaip ir kai kurie kiti slavų kalbų pavadinimai) „buvo pasiskolintas, galbūt tarpininkaujant lenkų kalbai, iš čekų kalbos; ček. polka yra etnonimo polka semantinės modifikacijos rezultatas; be to, tai „solidarumo su Lenkija, kovojusia prieš carinę priespaudą, simbolis“ (ESUM IV 506). Tai iš dalies patvirtina kitose kalbose užfiksuoti pavadinimai, įskaitant liet. pȯlka (DLKŽ I 606). Skaidrus ir polonezo pavadinimo atvejis: šis iš Lenkijos kilęs muzikinis žanras įsišaknijęs lenkų folklore; XVI a. jis tapo rūmų šokiu Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, todėl pirminis pavadinimas buvo prancūziškas, t. y. pranc. polonaise, pasiskolintas kitose (taip pat slavų) kalbose ir net pačioje lenkų kalboje; plg. ukr. полонез, balt. паланэз, lenk. polonez, liet. polonėžas. Kitas tokio tipo pavyzdys – ukr. алеманда „prancūzų rūmų šokis, kilęs iš vokiškų šaknų ir siekiantis XVI a.“ ir liet. alemāndė, kaip savotiška kalkė. Įdomūs ir junginiai su svetimais choronimais, plg. ukr. падеспань ir liet. padespãnas, kilusius iš pranc. pas d’Espagne – nuo XIX a. pradžios žinomo pramoginio šokio, kuriame esama ispaniškų elementų, pavadinimo. Kita vertus, ukr. іспанський крок (pranc. pas espagnol) yra vienas pagrindinių jojimo elementų. 3.4. Ypač įdomios mažybinės formos. Morfologiškai ir semantiškai lygiaverčiais galima laikyti ukr. україночка ir liet. lietuvaitė „lietuvė“ (Lyberis 2005: 391), tačiau lyginant, pavyzdžiui, ukr. німчук ir liet. vokietukas, galima nustatyti reikšmingų semantinių skirtumų. Šie žodžiai ne tik neturi mažybinės ar maloninės reikšmės: pirmasis turi neigiamą konotaciją (SUM V 425), o antruoju atveju matyti kelios perkeltinės reikšmės, ypač „senovinis šokis“ ir „grybas Rozites caperata“; pastaroji reikšmė apima ir kitus „liaudiškus“ pavadinimus: gudūkas 7 arba tur̄kas (LKŽe); plg. kai kuriuos pavadinimus kitose kalbose: balt. myраk, serb. циганчит, kroat. ciganček arba ciganin, vok. Zigeuner. Ne mažiau įdomus ir folklorinis liet. vokietukas / vokiečiukas vartojimas velniui pavadinti; plg. lenk. niemczyk (Roback 1944: 123). Daugiskaitinio tantum pavyzdys – populiarus augalo pavadinimas: ukr. литвинчики (Hrinčenko 1908: 363), arba смілка литовська (lot. Silene lithuanica); plg. liet. lietūvinė naktžiedė, lenk. lepnica litewska. Gramatinis paralelizmas ir semantiniai skirtumai liudija skirtingų (nors genetiškai giminingų) kalbų morfosemantinių priemonių istorinės raidos savitumą. 3.5. Kitą giminingų leksemų grupę sudaro tarptautiniai žodžiai, turintys istorinę „patirtį“ (daugumos kalbų, įskaitant baltų ir slavų kalbas, pasiskolinti), išsaugoję choronimų pėdsakus. Pavyzdžiui, prisiminkime ukr. indigo ir liet. indigas (etimologija graikiška) arba turkio pavadinimus, kurių semantinis komponentas yra „turkiškas“: plg. ukr. (pasen.) туркус (Tymčenko 2003: 405), kilusį iš pranc. turquoise (ESUM V 682), ir liet. tur̄kis. Tarp drabužių pavadinimų, pavyzdžiui, randame ukr. далматика ir liet. dalmātika; plg. pranc. dalmatique (NPL 1970: 284) arba ital. dalmatica (Zingarelli 2005: 494), kilusius iš lotynų kalbos. Panašiu principu choronimų pagrindu sukurti dirbtiniai kelių cheminių elementų terminai, pavadinti pagal jų atradimo vietą: ukr. полоній, германій, францій, галій, рутеній ir liet. polōnis, germanis, frāncis, gālis, rutēnis. Taip pat verta paminėti botanikos pavadinimus, kurių geografinę kilmę nulėmė istorija ir kurie sutampa su kai kuriais choroniminiais junginiais arba iš jų kilo, pavyzdžiui, ukr. персик ir liet. per̄sikas (ši kinų kultūra Europą pasiekė per Persiją); plg. latv. persiks, lenk. piersik ir kt. Gyvūnų pavadinimų pavyzdžiai – tokie žodžiai kaip ukr. індюк, turintis semantinių atitikmenų ar panašumų daugelyje Europos kalbų: jį galima palyginti su lenk. indyk, balt. індык, pranc. dinde (kilusiu iš pavadinimo poule d’Inde), ital. gallo d’India, turk. hindi; plg. liet. kalakūtas (Fraenkel 1962: 207). Dauguma šio tipo pavadinimų žymi gyvūnų veisles, siejamas su tam tikromis šalimis ar istoriniais regionais; plg. ukr. далматин ir liet. dalmatīnas (latv. dalmācietis; lenk. dalmatyńczyk, kroat. dalmatinac, angl. Dalmatian ir kt.). Kartais paplinta su kita kilmės vietove susijęs pavadinimas, kaip pranc. spaniel < OFr. espaignol atveju (NPL 1970: 284); plg. ukr. спанієль ir liet. spanielis, taip pat lenk., angl. spaniel, latv. spaniels ir kt. 3.6. Žodžių junginius ir vaizdingus posakius taip pat galima laikyti choroniminių idiomų metaforinės deonimizacijos pavyzdžiais. Teminės grupės apima įvairias žmogaus veiklos sritis. 3.6.1. Didelė dalis pastoviųjų žodžių junginių priklauso (tarp)kalbinių universalijų kategorijai. Daugelis šių frazių yra istorinės, ypač biblinės, kilmės. Šiandien jos daugelyje kalbų vartojamos perkeltine reikšme: plg. ukr. єгипетська неволя, вавилонська вежа ir liet. Egipto nelaisvė, Bābelio bokštas (Gritėnienė et al. 2022: 53). 3.6.2. Pažymėtina, kad esama ir tarptautinių terminų, kurių komponentai yra specifinės (etnoniminėms ar choroniminėms artimos) prigimties: ukr. арабські числа ir liet. arābiški skaitmenys; ukr. турецьке сіло (anatominis terminas) ir liet. tur̄kiškas bal̄nas (šiuo atveju pavadinimą nulėmė vien išorinis panašumas). 8 3.6.3. Kaip žinoma, siekiant sisteminti botaninius pavadinimus, buvo įdiegta tarptautinė lotyniškų pavadinimų sistema, kurioje gausu pavyzdžių su choroniminiais komponentais (apibendrintomis reikšmėmis), nurodančių augalo kilmę arba įvairių kultūrų pažinimo ir perėmimo kelius: plg. ukr. пшенця польська (lot. Triticum polonicum) ir liet. lénkinis kvietys, ukr. китайський фінік ir liet. kiniška datulė (plg. latv. Ķīnas datele, angl. Chinese date), ukr. коноплі індійські (lot. Cannabis indica) ir liet. ińdinė kanapė ir kt. Tačiau lyginant kalbas gali paaiškėti, kad to paties augalo pavadinimas skirtingose kalbose siejamas su skirtingomis geografinėmis vietovėmis, taip pat pastebimas terminų įvairavimas vienos kalbos viduje: plg. ukr. дуб австрійський (lot. Quercus cerris) ir liet. turkiškas ąžuolas, plg. lenk. dąb burgundzki, latv. Austrijas ozols, angl. Austrian / Turkish oak, pranc. Chêne lombard / de Bourgogne / de Turquie): ši rūšis paplitusi Pietvakarių Europoje ir Mažojoje Azijoje. Vieną ypač iškalbingą pavadinimų grupę sudaro tokie pavyzdžiai kaip ukr. (variantas) грецький горіх ir liet. graikinis riešutas (Griteniene et al. 2022: 117); panašūs pavadinimai vartojami rumunų ir kitose kalbose, o, pavyzdžiui, airių kalboje tas pats riešutas vadinamas „galų“, jis taip pat gali būti vadinamas „germanų“ (kaip suomių kalboje, nurodant tolesnę azijietiškos kultūros migraciją šiaurės kryptimi). Dažniausias ukrainietiškas šio riešuto pavadinimas yra волоський, kilęs iš ukr. волох ‘rumunas’, plg. lenk. orzech włoski, pažodžiui „itališkas riešutas“. Šiuo metu tokio pobūdžio bendriniuose pavadinimuose „nacionalinis“ semantinis turinys gali būti išblukęs. Tas pats pasakytina apie gyvūnų veislių pavadinimus-frazes su choroniminėmis nuorodomis: plg. ukr. перський кіт ir liet. peršų katė, latv. Persijas kakis, lenk. kot perski ir kt., ukr. німецька вівчарка ir liet. vokiečių aviganis (plg. balt. нямецкая аўчарка, lenk. owczarek niemiecki, latv. vācu aitu suns, angl. German shepherd) arba ukr. німецький дог ir liet. vokiečių dogas (plg. vok. Deutsche Dogge, balt. нямецкі дог, lenk. dog niemiecki, latv. vācu dogs ir kt.). 3.6.4. Gamtos reiškiniai taip pat atsispindi kai kuriuose panašiuose žodžių junginiuose. Liet. indiška vasara yra angl. Indian summer kalkė; nėra pagrįsto paaiškinimo, kodėl šio pavadinimo „etninė“ kilmė, jį perėmus ar nukopijavus kitose Europos kalbose (plg., pvz., vok. Indian Summer arba slovėn. Indiansko poletje), nėra aiški; galbūt tai įspūdis apie europiečių Indijos žemėse patirtus orus. Dauguma slavų kalbų (taip pat ir baltų) turi savitus pasakymus – tiek su kitu etnoniminiu komponentu (plg. bulg. циганско лято), tiek be jo: plg. ukr. бабине літо ir liet. b obų vasara (LKŽė). 3.6.5. Didžiąją dalį tarptautinės medicinos leksikos su choroniminiais elementais sudaro ligų pavadinimai: plg. ukr. мальтійська (гібралтарська) гарячка (bruceliozė, Viduržemio jūros regiono kilmės) ir liet. Máltos karštligė arba ukr. іспанський грип ir liet. ispāniškasis gripas, plg. ukr. (šnek.) іспанка (SUM 408) ir kt. 3.6.6. Aptarkime ir sporto bei rekreacijos sritis. Nusistovėję terminologiniai posakiai kartais kitose kalbose gali pakeisti tradicinius pavadinimus. Pavyzdžiui, daugumoje jų „graikų–romėnų“ yra terminas (veikiau etninis), vartojamas klasikiniam sportinių imtynių stiliui apibūdinti: plg. ukr. греко–римська боротьба (anksčiau класична боротьба) ir liet. graikų–romėnų imtynės ir kt. Padėtis, susijusi su tokiais posakiais kaip ukr. летючий голландець ir liet. skrajojantis ol ándas, yra kiek kitokia – ne tik todėl, kad jie remiasi sena Europos legenda, bet ir todėl, kad gerai žinomas posakis sporto srityje vartojamas burlaiviui pavadinti; tai anglų termino kalkė. Paradoksaliu galima laikyti kalnelių choroniminius pavadinimus: ukr. американські гірки ir liet. amerikietiški kalnėliai (LKŽė). Daugelyje kalbų, įskaitant anglų, tas pats atrakcionas vadinamas „rusiškais kalnais“, tačiau paaiškinimas paprastas: atrakcionas atsirado Amerikoje ir buvo pavadintas „egzotišku“ rusiškų kalnų vardu, o kitur jis pavadintas pagal savo kilmės vietą. 3.6.7. Atskira teminė grupė apima buitinės įrangos ir reikmenų pavadinimus, sudarytus tuo pačiu principu. Tipiškas pavyzdys – angl. Dutch oven, kurio atitikmenų esama ir kitose kalbose: plg. ukr. голландська піч ir liet. olándų órkaitė. Verta pažymėti, kad laikui bėgant „nacionaliniai“ pavadinimai gali prarasti aktualumą ar priklausomybę konkrečiai tautai, kai jais įvardijami dalykai tampa visuotinai žinomi. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie ukr. шведський стіл (skandinaviškas maisto pateikimo būdas) ir liet. švèdiškas stālas (Gritenienė et al. 2022: 559). Įrankių ir instrumentų pavadinimai paprastai yra tarptautiniai, tačiau pasitaiko atvejų, kai jų kilmė gali būti neaiški. Pavyzdžiui, tai, kas lietuviškai vadinama švèdiškas rāk̨tas (pažodžiui „švediškas raktas“), ukrainietiškai vadinama розвідний ключ (profesiniame žargone – шведський ключ arba швед). 3.6.8. Aptarkime teminę grupę, kurioje gausiausia realiosios medžiagos. Tai gastronomijos ir kulinarijos leksika. Tarptautinė sklaida šioje svarbioje gyvenimo srityje paprastai vyksta gana sparčiai. Tačiau, skirtingai nuo daugelio pirmiau minėtų pavadinimų, daugybė „glutonimų“ nėra standartizuoti, taigi tarptautinių žodžių nėra tiek daug, o nemažai atitinkamų „etninių“ ar „nacionalinių“ pavadinimų vartojami tik vienoje ar keliose kalbose. Pavyzdžiui, tai populiarūs kai kurių miltinių gaminių pavadinimai, įskaitant ukr. литовський (чорний) хліб ir liet. lietuviška duona (Nepokupnyj, Taranenko 2004: 53), tarptautiniai pavadinimai, tokie kaip ukr. французька булка ir liet. prancūziška duona (latv. franču maize arba angl. French bread), plg. ukr. французький батон ir liet. prancūziškas batònas (Gritenienė et al. 2022, 35). Tipiški pavyzdžiai taip pat yra ukr. швейцарський сир (kaip konkretus pavadinimas) ir liet. šveicariškas sūris (ten pat, 559), plg. lenk. ser szwajcarski, latv. Šveices siers, angl. Swiss cheese ir kt. Apskritai kalbant apie kietąjį sūrį, pirmiausia tikriausiai į galvą ateina „olandiškas“ sūris: Ukrainoje jis vis dar dažnai „iš tradicijos“ vadinamas голландський сир, o liet. olandìškas sūris (ten pat, 115) daugiausia siejamas su Nyderlandais. Patiekalų pavadinimai (daugiausia choroniminio tipo) sudaro kintantį leksinį-semantinį kompleksą, apimantį tarpkalbinius izoglosus – panašios formos ir reikšmės pavadinimus, visame pasaulyje nepripažintus pavadinimus, taip pat spontaniškai atsirandančius pavadinimus. Kartu verta pažymėti, kad daugelis nusistovėjusių pavadinimų, dažniausiai skolintų, paplitę daugelyje Europos kalbų. Pagrindinė to priežastis yra ne kalbinė, o atitinkamų realijų sklaida ir pripažinimas. Pavyzdžiui, „rusiškos salotos“ (plg. Teixeira da Silva 2025: 1, 4) paplitusios daugelyje kalbų; Ukrainoje šis patiekalas žinomas prancūzišku antroponiminiu pavadinimu олів’є, lietuvių kalboje jis turi kitą pavadinimą – baltoji mišrainė, plg. lenk. (polska) sałata jarzynowa, slovėn. francoska solata, dan. 10 Italiensk salat, o vok. Italienisches Salat yra istorinis daržovių makedonijos (prancūziškos kilmės) pavadinimas; plg. rus. итальянский салат ir liet. itališkos salotos, o ukr. італійський салат reiškia įvairias daržovių salotas. Kitas atvejis – tarptautiniu mastu žinomos „graikiškos salotos“, kurios Graikijoje vadinamos χωριάτικη σαλάτα (pažodžiui „kaimiškos salotos“); plg. ukr. грецький салат ir liet. graikiškos salotos, lenk. sałatka grecka, latv. grieķu salāti, angl. Greek salad ir kt. Svarbu paminėti garsųjį ukrainietišką barštį: ukr. український борщ ir liet. ukrainietiški barščiai (Gritėnienė et al. 2022: 45), kuris kai kuriuose užsienio šaltiniuose gali būti klaidingai apibūdinamas kaip (angl.) Russian style beetroot and cabbage soup (Lexus 1999: 71); plg. lenk. barszcz ukraiński (Nebesky 2001: 244); tačiau Lenkijoje šis pavadinimas siejamas su rūšių skyrimu; plg. taip pat lenk. chłodnik litewski ir balt. літоўскі халаднік, latv. lietuviēšu aukstā zupa, angl. Lithuanian cold soup ir liet. lietuviški šaltibarščiai. Tipiški lietuvių nacionaliniai patiekalai – liet. silkė lietuviškai arba lietuviškos salotos su kumpiu (Aras 2001: 245, 246). Taip pat esama daug populiarių mėsos ir žuvies patiekalų pavadinimų, tačiau jų etimologizavimo atvejų reta. Tai, kad neaišku, ar realijos šaltinis (šiuo atveju – saldumynų) buvo vienas, liudija tarpkalbiniai atitikmenys, pavyzdžiui, liet. dāniškas pyrāgas, pranc. gateau danois arba angl. Danish coffee bread ir vok. Kopenhagener; Danijoje sluoksniuotos tešlos saldumynai vadinami wienerbrød, o žodis даніш, kilęs iš angl. Danish pastry (Webster’s 1973: 209), į ukrainiečių kalbą pateko palyginti neseniai. Nors produkto kilmė žinoma, jo pavadinimai įvairiose kalbose skiriasi: plg. liet. čigoniškas pyrāgas ir ukr. пляцок «Циганська дорога» („Čigonų kelio“ pyragas). Vienas populiariausių rytietiškų saldumynų (ukr. лукум, liet. lukumas; plg. turk. lokum) daugelyje kalbų vadinamas aprašomaisiais pavadinimais, plg. liet. turkiškas malonūmas arba latv. Turku saldumi (aptinkama tik kai kuriuose elektroniniuose šaltiniuose), lenk. Turecka rozkosz, angl. Turkish delight ir (rečiau vartojamas) ukr. турецька насолода; panašus atvejis – ukr. каталонський крем ir liet. kataloniškas krēmas; plg. lenk. krem kataloński, latv. kataloniešu krēms, angl. Catalan cream ir kt. Pavadinimai, kurių kilmė siejama su geografine ar tautine kilme, pavyzdžiui, turk. türk kahvesi, gali išpopuliarėti įvairiose kalbose: plg. ukr. кава по-турецькому ir liet. turkiška kavà; tuo pat metu Graikijoje tas pats gėrimas vadinamas ir ελληνικός καφές. Kai kuriais atvejais šie pavadinimai verčiami iš tarpinės kalbos (anglų), kurioje etnoniminis ar choroniminis būdvardis virto bendriniu daiktavardžiu: plg. liet. airiška kavà ir ukr. кава по-ірландському (Lexus 1999: 511), arba tiesiog perimami, kaip ital. Irish coffee atveju (Zingarelli 2005: 950). Europos šalyse lengva kava, kurioje daug vandens, vadinama „amerikietiška“: plg. liet. amerikietiška kavà, pranc. café américain, isp. café americano, ital. caffè americano; itališkos kavos kultūros plitimas Ukrainoje lėmė, kad pavadinimas кава американо plačiai paplito. Pateikti pavyzdžiai dėl savo skirtingų kalbinių ypatybių ypač įdomūs kraštotyrai. 11 4. FRAZEOLOGINIAI ASPEKTAI 4.1. Atskirai reikėtų paminėti eponiminio pobūdžio frazes ir posakius, pvz., angl. American Dream, ukr. американська мрія ir liet. amerikietiška svajonė (plg. latv. amerikāņu sapnis). Reikėtų pabrėžti, kad etnoniminiai elementai nėra išimtis, kai kalbama apie semantinius pokyčius. Medžiaga rodo, kad šis reiškinys turi ilgą istoriją ir apima pačias įvairiausias temines grupes. Tikslinga nagrinėti frazeologinius žodžių junginius su etnoniminiais ar choroniminiais komponentais, turinčius bendrą perkeltinę reikšmę. Ankstesniuose komentaruose daugiausia dėmesio skirta daiktavardinėms frazėms, žyminčioms realijas (materialiąja šio žodžio prasme) arba ypatybes; jų reikšmė paprastai yra neutrali. Be to, yra nemažai panašių frazių, kuriose minėti požymiai jungiami su vaizdingumo elementais. Dažnai pastovaus posakio pagrindas yra gerai žinomas literatūros kūrinys, kuriame yra „sparnuotų“ žodžių. Pavyzdžiui, F. Cooperio dėka jo romano „Paskutinis mohikanas“ pavadinimas daugelyje kalbų įgijo perkeltinę reikšmę (Koval, Koptilov 2011: 428); plg. ukr. останній із могікан ir liet. paskutinis iš mohikanų (latv. pēdējais no mohikāņiem). Kitos kilmės yra tokie posakiai kaip ukr. російська рулетка ir liet. rusiška ruletė arba latv. krievu rulete („rusiška ruletė“), taip pat ukr. іспанський сором ir liet. ispāņu gēda („ispaniška gėda“). Turime omenyje ne tik ir ne tiek pirminę atitinkamo pavadinimo reikšmę, kuri ir taip yra perkeltinė, bet ir tolesnes, dar abstraktesnes reikšmes. Šiuolaikinis pavyzdys – „lenkų santechniko“ istorija: šis simbolinis iš Rytų Europos atvykstančios darbo jėgos įvardijimas atsirado 2004 m., kai pranc. plombier polonais buvo paminėtas satyriniame laikraštyje, o po metų išpopuliarėjo Prancūzijos konservatyvaus politiko dėka (skirtingai nuo kito jo naudoto įvaizdžio – architecte estonien). Atitinkamos frazės kitose Europos kalbose įgijo tą pačią perkeltinę reikšmę: plg. lenk. polski hidraulik (nors tokio simbolio atsiradimas sukėlė suprantamą neigiamą reakciją), ček. polský instalatér, angl. Polish plumber, ital. idraulico polacco, isp. fontanero polaco, port. encanador polaco ir kt. Reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju choroniminė semantika iš dalies prarandama, o pradinė reikšmė išplečiama. Tačiau ukr. польський сантехнік, taip pat liet. lėnkų santechnikas ar latv. Poļu santehniķis, minimi kai kuriuose (daugiausia elektroniniuose) leidiniuose, neturi frazeologizmo statuso. 4.2. Panagrinėkime pastoviuosius posakius, kurių pagrindiniai komponentai yra etnoniminiai ar choroniminiai elementai ir veiksmažodžiai. Šioje srityje galima išskirti panašias temines kategorijas, kurių daugelis yra anksčiau aptartų pavyzdžių išplėstiniai variantai. Aptardami visos Europos frazeologines izoglosas, pradėsime nuo atsisveikinimo, t. y. ukr. піти по-англійському (lietuviškai išversta: palikti ángliškai) ir kt.; šis posakis, matyt, kilo iš pranc. filer (s’en aller) à l’anglaise – tai tik vienas pavyzdys, kaip prancūzai, atsižvelgdami į istorinį kontekstą, gali suvokti „anglišką elgesį“. Liet. tai mãn kaĩp kìnių kalbà ir latv. tā man ir ķīniešu ābece galima palyginti su gr. για μενα Κινέζικα, o ukr. китайська грамота („kinų raštas“) kilmės istorija greičiausiai kitokia. Esama ir perkeltinių posakių su choronimais (arba kai kuriose kalbose – be jų), pavyzdžiui, liet. statýti smėlio 12 pilis, atitikmuo pranc. bâtir des châteaux en Espagne, plg. ukr. будувати замки на піску, angl. „statyti pilis ore / danguje“ ir kt. Paremijų atveju jose ilgainiui pasireiškiančių etnoniminių komponentų neigiama reikšmė paprastai neutralizuojama: ukr. непроханий гість гірше татарина („nekviestas svečias blogesnis už totorių“) gali būti tipinis pavyzdys; plg. liet. (atsekama) nekviėstas svečias yra blogesnis už totorių, lenk. nieproszony gość gorszy od Tatarzyna, latv. nelūgts viesis ir sliktāks par tatāru. Neatsitiktinai liet. Neprašytas svečias blogesnis už Gagariną minima tarp šiuolaikinės lietuvių tyrėjos užfiksuotų proginių „antipatarių“ (Zaikauskienė 2004: 133). 5. IŠVADOS Baltų ir slavų kalbos, mūsų atveju lietuvių ir ukrainiečių, yra specifinio genetinio artimumo pavyzdys, kurį, be kita ko, liudija etnoniminė ir choroniminė medžiaga. Pažymėti skirtumai pirmiausia susiję su kalbiniu ir kultūriniu aspektu ir daugiausia nulemti istorinių aplinkybių. Istoriškai tarpusavyje pasiskolinti savivardžiai, ukr. українці ir liet. ukrainiečiai, liet. lietuviai ir ukr. литовці, semantinėmis ypatybėmis šiek tiek skiriasi. Skirtinga kilmė būdinga ir kai kuriems kitiems etnonimams, pavyzdžiui, ukr. поляки, німці ir liet. lėnkai, vokiečiai. Etimologinis palyginimas atskleidžia ir bendrų indoeuropietiškų ypatybių, ir kai kurių pavadinimų kilmės skirtumų. Istoriškai nulemtos semasiologinės ypatybės susijusios su ukr. литвини, kuriam lietuvių leksikone nėra atitikmens, ir liet. gudai, neturinčiu atitikmens ukrainiečių kalboje, taip pat kolektyviniais pavadinimais, tokiais kaip ukr. литва, kuris reiškė ir lietuvius, ir baltarusius, be to, turėjo „detonimizuotų“ reikšmių. Palyginamose kalbose Europos etnosų endonimai ir egzonimai paprastai sutampa nomenklatūros požiūriu. Kai kurių skirtingų etnonimų pirminės perkeltinės reikšmės yra bendras abiejų kalbų bruožas. Ukrainiečių kalbos ypatybė – pakitusi tam tikrų specifinių moteriškosios giminės pavadinimų, sudarytų choroniminiu pagrindu, semantika (pvz., литовка, полька, іспанка). Tematinės klasės aprėpia įvairias žmogaus veiklos sritis. Leksiniai-semantiniai skirtumai, be kita ko, susiję su mažybinių pavadinimų perkeltinės reikšmės susidarymu (kaip ukr. німчук ir liet. vokietukas). Giminingi žodžių junginiai ir vaizdingi posakiai rodo etnoniminių ir choroniminių elementų deonimizaciją; jie taip pat apima įvairias temines kategorijas. Didelę jų dalį sudaro tarpkalbinės universalijos, ypač istorinės kilmės. Ypatingą vietą užima frazeologiniai posakiai su etnoniminiais komponentais. Jie atskleidžia bendrus ar labai panašius kultūrinius ir istorinius veiksnius Europos (ypač baltų ir slavų) kalbinėje erdvėje, taip pat daugumą etninių ir nacionalinių stereotipų. 13 Aptartoje medžiagoje pateikiama įvairi informacija, daugiausia bendra ukrainiečiams, lietuviams ir kitoms Europos etninėms grupėms, jų kultūriniams, psichologiniams ir kitiems ypatumams; ji papildo iliustracinę medžiagą, padedančią kurti išsamesnius kalbinius pasaulio vaizdus. Nagrinėjama tema reikalauja tolesnių tyrimų, todėl atveria perspektyvų būsimoms kalbų kontaktų, etno- ir kognityvinės lingvistikos studijoms. SANTRUMPOS Az. – azerbaidžaniečių; Bel. – baltarusių; Bos. – bosnių; Bulg. – bulgarų; cf. – palyginti; Cr. – kroatų; Cz. – čekų; dial. – tarmiškas; e.g. – pavyzdžiui; Eng. – anglų; Est. – estų; et al. – ir kiti; Fin. – suomių; Fr. – prancūzų; Gag. – gagauzų; Ger. – vokiečių; Gr. – graikų; Hun. – vengrų; Ibid. – ten pat; i.e. – tai yra; It. – italų; Lat. – lotynų; Latv. – latvių; Lith. – lietuvių; LSorb. – žemutinių sorbų; OFr. – senosios prancūzų kalbos; OUkr. – senosios ukrainiečių kalbos; Pol. – lenkų; Port. – portugalų; Rum. – rumunų; Rus. – rusų; Serb. – serbų; Slv. – slovėnų; Sp. – ispanų; Sw. – švedų; Tur. – turkų; Ukr. – ukrainiečių; Uzb. – uzbekų REFERENCES Aras Eva 2001: Baltic phrasebook, 2nd ed., Hawthorn, Victoria: Lonely Planet Publications, 185–278. Balode Laimute 2022: Names of three Baltic countries – Lithuania, Latvia and Estonia. – Studii şi cercetări de onomastică şi lexicologie (SCOL) 28(1–2), 25–35. Bańkowski Andrzej 2000: Etymologiczny słownik języka polskiego [Etymological Dictionary of the Polish Language], Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN. Beleckij Andrej A. 1972: Leksikologija i teorija jazyka (onomastika) [Lexicology and Theory of Language (Onomastics)], Kiev: Izdatelstvo Kievskogo universiteta. Butkus Alvydas 1998: The Lithuanian Nicknames of Ethnonymic Origin. – Indogermanische Forschungen 100, Strassburg: Walter de Gruyter, 223–233. Dini Pietro U., Subačius Giedrus 2019: Lituanie et Samogitie: sources, onomastique, étymologie. – Le nom des langues en Europe centrale, orientale et balkanique, ed. P. Sériot, Limoges: Lambert-Lucas, 97–115. DLKŽ: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Modern Lithuanian Language], atsak. red. J. Kruopas, 1-asis leidimas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. Drotvinas Vincentas 2006: Iš etnonimų istorijos [From the History of Ethnonyms]. – Terminologija 13, 160–169. Ellingham 1999: Lexus European languages: The Rough Guide, Dictionary, Phrasebook, ed. M. Ellingham, London: Lexus Ltd. 14 ESUM III: Etymolohi čnyj slovnyk ukrajinskoji movy [Etymological Dictionary of the Ukrainian Language] 3, hol. red. O. S. Melnyčuk, Kyiv: Naukova dumka, 1989. ESUM IV: Etymolohi čnyj slovnyk ukrajinskoji movy [Etymological Dictionary of the Ukrainian Language] 4, hol. red. O. S. Melnyčuk, Kyiv: Naukova dumka, 2003. ESUM V: Etymolohi čnyj slovnyk ukrajinskoji movy [Etymological Dictionary of the Ukrainian Language] 5, hol. red. O. S. Melnyčuk, Kyiv: Naukova dumka, 2006. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch [Lithuanian Etymological Dictionary] 1–2, Heidelberg, Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag; Vandenhoeck & Ruprecht. Friedlander Judith 1994: Lithuanian Jews. – Encyclopedia of World Cultures 6: Russia and Eurasia – China, ed. D. Levinson, New York: G. K. Hall & Company, 243. Gritenienė Aurelija, Hrycenko Svitlana, Koroliovas Ihoris, Nika Oksana, Pacholok Zinaida 2022: Mažasis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynas / Malyj ukrainsko–litovśkyj slovnyk [Small Ukrainian–Lithuanian Dictionary], red. Z. Pacholok, A. Gritėnienė, Vilnius, Kyjivas, Luckas: Lietuvių kalbos institutas, Kyjivo Taraso Ševčenkos nacionalinis universitetas, „Ukrainos“ universiteto Lucko visuomenės vystymosi institutas. Hrinčenko Borys D. 1908: Slovar ukrajinskoji movy [Dictionary of Ukrainian Language] 2, Kyjiv: Kievskaja Starina. Karaliūnas Simas 1995: Lietuvos vardo kilmė [The Origin of the Name “Lithuania”]. – Lietuvių kalbotyras klausimai 35, 55–91. Karaliūnas Simas 2004: Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose 1, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Karulis Konstantīns 1992. Latviešu etimoloģijas vārdnīca [Dictionary of Latvian Etymology] 1–2, Rīga: Avots. Koval Alla, Koptilov Viktor 2011: Krylatі slova v ukrajinsʹkij movi [Catchphrases in the Ukrainian Language], Kyjiv: Jaroslaviv Val. Kregždys Rolandas 2015: S. Karaliūnas, Baltų etnonimai: monografija [recenzija] [S. Karaliūnas, Baltic Ethnonyms: Monograph [Review]]. – Baltu filoloģija 24(2), 143–170. Laučiūtė Jūratė 2004: Sledy baltijskich etnonimov v onomastike Slavii [Traces of Baltic Ethnonyms in the Onomastics of Slavia]. – Baltijskij filologičeskij kurjer 4, 70–74. LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Lithuanian Language] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinėnė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Prieiga internete: http://www.lkz.lt. 15 Lyberis Antanas 2005: Lietuvių–rusų kalbų žodynas / Литовско–русский словарь [Lithuanian–Russian Dictionary], spec. redaktorius V. Čekmonas, 4-oji laida, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Motora Evhenija V., Nepokupnyj Anatolij P. 1989: Mižetnični zviazky v ukrajins’kij antroponimiji XVII st. [Cross–Ethnic Stars in the Ukrainian Anthroponymy of the 17th Century], Kyiv: Naukova dumka, 59–63. Nebesky Richard 2001: Lonely Planet Phrasebook Guides: Central Europe Phrasebook, 2nd ed., Melbourne: Lonely Planet Publications. Nepokupnyj Anatolij P. 1964: Arealnye aspekty balto-slavi︠a︡nskich iazykowych otnoshenij [Areal Aspects of Baltic-Slavic Linguistic Relations], Kiev: Naukova dumka. Nepokupnyj Anatolij P. 1994: Apeliatyvu lytуa v “Eneidi” I. P. Kotliarevskoho ta joho kulturno-istoryčna parallel u “Nesamovytomu Rolandi” L. Ariosto [The Appellative Lithuania in I. P. Kotliarevskii’s “Aeneid” and Its Cultural and Historical Parallel in “The Untamed Roland” L. Ariosto], Kyiv: Naukova dumka, 288–293. Nepokupnyj Anatolij P. 1998: Etnonim litva i nazvanie družiny ženicha v svadebnych pesniach Ukrainy, Belorussii i Polši [The Ethnonym Lithuania and the Name of the Groom’s Retinue in Wedding Songs of Ukraine, Belarus, and Poland]. – Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės patirtis, kn. 6, par. R. Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 88–104. Nepokupnyj Anatolij, Taranenko Aušrelė 2004: Z Ukrajiny do Lytvy: ukrainsko–lytovskij rozmovnyk [From Ukraine to Lithuania: Ukrainian–Lithuanian Phrasebook], Luck: Volynska oblastna drukarnia. NPL 1970: Nouveau Petit Larousse, dir. É. Guillon et al., Playa: Pueblo y Educación ICL. Ponomarenko Volodymyr 2023: Doktor Nepokupnyj i joho Lytvaija [Dr. Nepokupny and His Lithuania]. – Balto–Slavo–Germanica: movni kontakty v synchronii i diachronii: zbirnyk tez dopovidei, Kyiv: Vydavnyčyj dim Dmytra Buraho, 22–27. Roback Aaron A. 1944: A Dictionary of International Slurs (Ethnophaulisms): With a Supplementary Essay on Aspects of Ethnic Prejudice, Cambridge, Mass.: Sci-Art Publishers. SJP IV: Słownik języka polskiego [Polish Dictionary] 4: L–Ni, red. naczelny W. Doroszewski, Warszawa: Wiedza Powszechna, 1962. Skopnenko Oleksandr 2023: Litva, Letuva, litovcy, lietuvіsy, lytyny, licvyny v sučasnomu bіloruskomu uzusi [Lithuania, Letuva, litovci, letuvysy, lytvyny, lytsvyny in Modern Belarusian Usage]. – Balto–Slavo–Germanica: movni kontakty v synchronii i diachronii: zbirnyk tez dopovidei, Kyiv: Vydavnyčyj dim Dmytra Buraho, 28–34. Smoczyński Wojciech 2016: Słownik etymologiczny języka litewskiego [Etymological Dictionary of the Lithuanian Language], wyd. drugie, na prawach rękopisu. Sohlman Interpreter No 2: English, French, German, Russian, W. J. Adams, London: Edward Hack. 16 SUM: Slovnyk ukrajinskoji movy [Dictionary of the Ukrainian Language], vidp. red. V. V. Žajvoronok, Kyiv: Prosvita, 2016. SUM IV: Slovnyk ukrajinskoji movy [Dictionary of the Ukrainian Language] 4: I–M, hol. redkol. I. K. Bilodid, Kyiv: Naukova dumka, 1973. SUM V: Slovnyk ukrajinskoji movy [Dictionary of the Ukrainian Language] 5: H–O, hol. redkol. I. K. Bilodid, Kyiv: Naukova dumka, 1974. Superanskaja Aleksandra V. 1978: Gruppovye oboznachenija ljudej v leksičeskoj sisteme jazyka. Imia naricatelnoe i imia sobstvennoe [Group Designations of People in the Lexical System of Language], Moskva: Nauka, 59–83. Taranec Valentyn H. 2013: Ukraj in­ci – etnos i mova [Ukrainians – Ethnicity and Language], Odesa: ORIDU NADU. Teixeira da Silva Jaime A. 2025: Linguistic Wokeism: Revisionism of the Gypsy Moth and Asian Carp, and Fate of the Russian Salad. – Acta Linguistica Lithuanica 92, [1–8]. DOI: https://doi.org/10.35321/all92-12. Tymčenko Evhen 2003: Materialy do slovnyka pysemnoji ta knyžnoji ukrajinskoji movy XV–XVIII st. [Materials for the Dictionary of the Written and Literary Ukrainian Language of the 15th–18th Centuries], Kyiv, New York: VPTs “Litopys”. Webster’s 1973: Webster’s Seventh New Collegiate Dictionary: Based on Webster’s Third New International Dictionary, Habana: Instituto Cubano del Libro. Zaikauskienė Dalia 2004: Nauji metai – nauji lapai. Šiuolaikinės patarlių raidos tendencijos [“New Year, fresh leaves”: modern tendencies in the development of proverbs]. – Tautosakos darbai 21(28), 127–136. Zingarelli Nicola 2005: Vocabolario della lingua italiana, Bologna: Zanichelli editore. 17