Dėl nevienareikšmiško fizikos terminų vartojimo

Kostas UŠPALIS DĖL NEVIENAREIKŠMIŠKO FIZIKOS TERMINŲ VARTOJIMO Kad mokslo terminas būtų geras ir patogus vartoti, jis turi būti vienareikšmis, kalbiškai taisyklingas, kiek įmanoma atitikti sąvokos turinį, būti trumpas, skambus ir kt. Pats svarbiausias gero termino požymis yra jo vienareikšmiškumas – vieną sąvoką turi atitikti vienas terminas, ir kiekvienas terminas turi apibūdinti tik vieną sąvoką (sąvoka ⇄ terminas). Priešingai grožinės literatūros kalbai, terminijoje sinonimiškumas yra ne privalumas, o trūkumas. Aišku, kad terminas būtų visai geras, vien vienareikšmiškumo nepakanka, reikia, kad jis tenkintų ir kitus minėtus reikalavimus. Bet jeigu kiti reikalavimai ir bus tenkinami, o terminas bus nevienareikšmis, jis bus blogas – negalės tinkamai atlikti savo paskirties ir kai kada kels painiavą. Priešingai, vienareikšmis terminas, jei kitais atžvilgiais ir nekokybiškas, iš bėdos gali būti vartojamas, jokios painiavos nesukeldamas. Vis dėlto nemažai net pagrindinių fizikos terminų dažnai mūsų yra vartojami nevienareikšmiškai, ypač jei jie vartojami keliose mokslo šakose. Paminėsiu keletą pagrindinių fizikos terminų nevienareikšmišką vartojimą ir pasvarstysiu galimybes, kaip to nevienareikšmiškumo išvengti. Charakteristika, tarptautinis žodis, fizikų dažnai vartojamas bent keletu prasmių: apibūdinimas, būdingasis dydis, būdingoji priklausomybė (kreivė) ir kt. Čia daugiareikšmiškumo galima išvengti, vartojant prasmę atitinkantį lietuvišką terminą. Charakteristika galbūt galima vartoti tik viena labiausiai paplitusia prasme – būdingoji kreivė (pavyzdžiui, voltamperinė charakteristika). Galia. Reikėtų vartoti tik prasme – darbas, atliktas per laiko vienetą (energijos pokytis per laiko vienetą). Kokio nors prietaiso ar medžiagos (su)gebėjimo savybei apibūdinti vartotinas terminas geba (tie du terminai skiriami visomis kalbomis), pvz.: sugerties geba, atspindžio geba, skiriamoji geba. Greitį reikėtų vartoti tik jau nuo pat fizikos mokymo pradžios mokykloje apibrėžta prasme – nueitas kelias per laiko vienetą. Įvairių reiškinių spartumui apibūdinti reikėtų vartoti spartos, o jei reiškinys periodinis – dažnio terminą. 41 Impulsas – tai fizikinio dydžio sandauga su laiko tarpu, per kurį tuo dydžiu apibūdinamas veiksmas, pvz.: jėgos impulsas, srovės (stiprio ar įtampos) impulsas, šviesos impulsas, garso impulsas. Netinka impulsu vadinti judesio kiekį (mv ar E/c). Tik judesio kiekio pokytis yra lygus tą pokytį sukėlusios jėgos impulsui. Koncentracija – sistemos (mišinio, tirpalo, lydinio) nepriklausomos sudėtinės dalies (sando) kiekio santykis su visos sistemos kiekiu. Ji nusakoma nuošimčiais. Tai nedimensinis dydis. Paskutiniu metu kietojo kūno fizikoje ir net vidurinių mokyklų vadovėliuose jį pradedame painioti su dalelių (skaičiaus) tankiu – dalelių skaičiumi tūrio vienete, dimensiniu dydžiu. Modulis – tai fizikinis dydis, apibūdinantis kūno deformaciją – proporcingumo koeficientas tarp kūno deformacijos (pailgėjimo, kampo) ir jį deformuojančios jėgos (atvirkštinis dydis deformacijos koeficientui), pvz.: tamprumo (Jungo) modulis, šlyties modulis, sąsūkos modulis. Kai pasakoma jėgos modulis, slėgio modulis, reikėtų suprasti, kad kalbama apie tos jėgos ar slėgio sukeltą deformaciją. Nereikėtų fizikos literatūroje (vidurinių mokyklų vadovėliuose) vartoti iš matematikų pasiskolinto termino dydžio (algebrinio, kompleksinio, vektorinio) modulis vietoj absoliučioji dydžio vertė. Reikia paminėti, kad kitose mokslo šakose (statybos technikoje, elektronikoje) terminas modulis turi dar ir kitų prasmių, bet jos nevartotinos fizikoje. Momentas. Tai fizikinio dydžio sandauga su kuriuo nors atstumo nuo atskaitos taško laipsniu (ARn). Pvz.: jėgos momentas rF, judesio kiekio momentas rp, elektrinio dipolio momentas er, inercijos momentas mr2 (antrasis masės momentas). Dar dažnai vartojama junginys laiko momentas. Pagal bendrąją momento prasmę tai turėtų būti laiko ir atstumo sandauga tr. Bet laiko momentas vartojamas labai trumpo laikotarpio arba taško laiko ašyje prasmėmis. Tokiomis prasmėmis tas terminas fizikoje nevartotinas. Trumpą laikotarpį reikėtų vadinti akimirka, o tašką laiko ašyje tiesiog laiku. Pvz., užuot sakę pradiniu momentu, reikia sakyti pradiniu laiku, pradžioje, šūvio momentu – šūvio laiku (akimirką), momentaliai – akimirksniu (staigiai). Perėjimas – sistemos būsenos pasikeitimas. Tai neskambus ir daugiaǧrasmis terminas. FTŽ siūloma jį keisti pagal prasmės trimis termi- 42 nais: 1) viršmas – kai kinta agregatinė sistemos būsena arba pagrindinės jos savybės, 2) šuolis – kai sistemos (dalelės) būsena pakinta labai staigiai (akimirksniu) ir su kitimo laikotarpiu nesiskaitytina, 3) sandūra – nedidelė sritis tarp skirtingo laidumo sričių (puslaidininkių fizikoje). Spindulys. Tai labai paplitęs žodis ir kasdieninėje kalboje, ir kaip mokslo terminas. Bet jis dviprasmis: 1) geometrine prasme tai atstumas nuo centro, 2) fizikinė prasme – spinduliuojama šviesa (fotonų srautas). Dažniausiai tos prasmės nesunkiai atskiriamos iš teksto. Bet kai kada sudaro ir nepatogumų, kai tame pačiame sakinyje spindulys pavartojamas abiem prasmėm. Pvz.: Mažo spindulio žvaigždės (nykštukės) skleidžia daugiau trumpesnių spindulių nei didelio (milžinės) arba Elektronui peršokus tarp mažo spindulio, arčiau branduolio esančių orbitų, išspinduliuojami trumpesni spinduliai. Žinoma, čia dviprasmybių galima išvengti spindulį geometrijos prasme pakeitus kitu žodžiu, o vietoj “trumpesnių spindulių” fizikinę prasmę pasakius “trumpesnių bangų šviesa”. Bet vis dėlto būtų geriau, jei vietoj geometrijos spindulio turėtume kitą terminą, pavyzdžiui, stipiną, kaip kažkada buvo siūlyta. Struktūra. Šis tarptautinis terminas fizikų dažnai vartojamas dviem prasmėm: 1) tam tikras tiriamasis daiktas (objektas) – darinys, bandinys, 2) tiriamojo daikto sudarymo būdas – sandara. Todėl, kad išvengtume nevienareikšmiškumo, geriau vartokime lietuviškus terminus darinį ir sandarą. Iš pateiktųjų pavyzdžių matyti, kad tuo pačiu terminu dažnai vadinami gana skirtingi, nevienodų dimensijų dydžiai, pvz.: greitis ir sparta, galia ir geba, koncentracija ir tankis, laiko momentas ir fizikinio dydžio momentas. Tai paprasčiausi nevienareikšmiško terminų vartojimo pavyzdžiai. Daug daugiau neaiškumų dėl nevienareikšmiškų terminų atsiranda apibūdinant sudėtingesnes siauresnių sričių sąvokas, ypač pasiskolintas ar išverstas iš kitų kalbų. Į nevienareikšmišką terminų vartojimą turėtų daugiau dėmesio atkreipti vadovėlių (ypač vidurinių mokyklų) autoriai ir vertėjai, dažniau pasitarti su terminologijos specialistais – fizikais ir kalbininkais. 43