Funkcinių stilių terminai

Kazimieras ŽUPERKA FUNKCINIŲ STILIŲ TERMINAI Nedaugelis mūsų kalbotyros terminų taip įvairuoja kaip funkcinių stilių pavadinimai. Įvairavimą lemia nevienodai suprantamos stilių ribos, siekimas pavadinimu išreikšti ne tą patį stiliaus požymį (įprastinę vartojimo sferą, būdingą kalbos toną ar pan.), kitose kalbose vartojami atitinkami terminai ir kt. Bene pirmą kartą lietuvių kalbos mokslo literatūroje funkcinių stilių terminai pasirodė 1964 metais išleistame J. Palionio “Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvade". Čia vardijami “pagrindiniai literatūrinės kalbos stiliai", kuriuos paprastai išskiria kitų kalbų tyrinėtojai: 1) grožinės literatūros, 2) mokslo, 3) publicistikos, 4) oficialiųjų raštų (arba kanceliarinis) ir 5) kasdieninio pašnekesio (arba buitinis šnekamasis) (Palionis 1964:14). Svetur paplitusi klasifikacija taikoma lietuvių literatūrinės kalbos stilistinei diferenciacijai aptarti. Toje knygelėje randame išskirtus bei pavadintus ir lietuvių rašomosios kalbos senojo periodo, XVI-XVII a.,stilius: baznytinis-knyginis, oficialių raštų (kanceliarinis) ir grožinės literatūros (p.14—15). Šiuos terminus autorius vėliau šiek tiek keitė, tikslino: oficialus-kanceliarinis, grožinės literatūros, arba beletristinis (Palionis 1967:17—18), bažnytinis, kanceliarinis (Palionis 1979:16). 1965 metais pasirodė mūsų lingvistinės stilistikos kūrėjo J.Pikéilingio parengta “Praktinės lietuvių kalbos stilistikos programa”, kurioje pateikta dabartinės lietuvių kalbos funkcinių stilių sistema. Čia vartojami šie stilių terminai: dalykinis “(laikraščių informacijos, tarnybiniai raštai, dokumentų kalba irkt.)”, mokslinis, publicistinis, meninis-literatūrinis ir šnekamosios kalbos stilius (Pikčilingis 1965:8). Vėlesniuose darbuose kai kurie šių terminų autoriaus tikslinti: oficialusis dalykinis, meninis beletristinis (arba tiesiog beletristinis), kasdieninis buitinis, arba šnekamosios kalbos stilius (Pikčilingis 1971:286—331; 1974:9—10), Daugelis lietuvių kalbininkų, rašydami apie stilistinę kalbos diferenciaciją ar stilistinę kalbos sistemą, nurodo minėtuosius penkis funkcinius stilius. Tik keturi stiliai vardijami A. Rasimavičiaus sudarytoje stilistikos programoje; grožinės literatūros stilius minimas skyrium: “Funkciniai 26 kalbos stiliai: oficialusis dalykinis, publicistinis, mokslinis, kasdieninis buitinis. Grožinės literatūros (beletristinio) stiliaus specifika" (Rasimavičius 1980:106). Dėl to, priklauso ar nepriklauso bendrinės kalbos funkcinių stilių sistemai grožinės literatūros stilius (stiliai), diskutuojama jau kelis dešimtmečius. Priešingas nuomones suartintų toks požiūris. Grožinėje literatūroje yra vartojama bendrinė kalba, tad, pripažįstant tos kalbos skirstymą į funkcinius stilius, rodosi nuoseklu pripažinti ir tai, kad grožinių kūrinių stilius, kaiptamtikras kalbos vart ojimo būdas, yra stilistinė bendrinės kalbos atmaina. Kita vertus, dėl savo meninės specifikos, ypatingos, estetinės, funkcijos tas stilius priklauso ne tik kalbos funkcinių stilių, bet ir meno (meninio tikrovės vaizdavimo) sistemai. Kadangiklausimas, kiek (funkcinių) stilių esama lietuvių kalboje (žr. Župerka 1985:55—60), tiesiogiai nesusijęs su šio rašinio tema, tai grįžkime prie minėtųjų penkių stilių terminų. Du stiliūs, mokslinį ir publicistinį, visi lietuvių kalbininkai vadina tais pačiais vardais, o kitų trijų stilių pavadinimai labai įvairuoja. Toji įvairovė ypač akivaizdi iš šių chronologijos tvarka pateikiamų išrašų (išrašyti įvairuojantys trijų stilių pavadinimai iš kalbininkų darbų, kuriuose yra pateikti visų penkių stilių pavadinimai): oficialių raštų (arba kanceliarinis), kasdieninio pašnekesio (arba buitinis šnekamasis), grožinės literatūros (Palionis 1964: 14); dalykinis, šnekamosios "kalbos, meninis-literatūrinis (Pikčilingis 1965:8); kanceliarinis, “šnekamoji ir apskritai buitinė kalba”, beletristinis (Ambrazas 1967:147); oficialusis dalykinis, kasdieninis buitinis, arba šnekamosios kalbos, meninis beletristinis (Pikčilingis 1971:286—331 ): dalykinis, buitinis, beletristinis (Soblinskas 1973: 1); oficialusis dalykinis, kasdienis, grožinis (Savukynas 1977:1 8—19); oficialusis dalykinis, kasdieninis buitinis, grožinis (Zuperka 1977: 1 5); dalykinis, buitinis, meninis (Sirtautas 1982:59: 1988:185); administracinis, buitinis, meninis (Zuperka 1983): kanceliarinis, buitinis, grožinis (Krinickaite 1984:33); oficialusis, buitinis, beletristinis (Grumadiené 1985); kanceliarinis, buitinis, beletristinis (Palionis 1985:21); 27 kanceliarinis, šnekamasis, beletristinis (Šoblinskas 1987:175); oficialusis dalykinis, arba kanceliarinis, buitinis šnekamasis, arba kasdieninio pašnekesio, beletristinis (Palionis 1989:28—30); kanceliarinis, buitinis, meninis, arba grožinis (Gaivenis, Keinys 1990:67, 192). Kitų kraštų kalbininkų vartojami stilių terminai (bei skiriamų stilių skaičius) taip pat įvairuoja; be kitų priežasčių, taip būna ir dėl to, kad stiliai skiriami skirtingais pagrindais (žr. Pikčilingis 1971:280--281; Rozenbergas 1976:26—27; Mistrykas 1985:419—423). Lietuvių kalbininkai kokios originalesnės, naujesnės stilių klasifikacijos nėra pateikę, remiasi iš esmės viena stilių skirstymo schema, bet nelengva rasti bent du kalbininkus, kurie vartotų visiškai tuos pačius stilių terminus. Terminų sinonimika, kaip žinoma, nėra pageidaujama: kelia painiavą, trukdo mokslo žmonėms susikalbėti. Tad pamėginkime aptarti įvairuojančių terminų tikslingumą. Reikalų raštų, dokumentų, įstatymų stilius vadinamas penkeriopai: oficialusis dalykinis, oficialusis, dalykinis, kanceliarinis, administracinis. (Čia ir toliau nuošaly paliekami junginiu su daiktavardžio kilmininku išreikšti stiliaus nusakymai: oficialių raštų, grožinės literatūros, šnekamosios kalbos, kasdieninio pašnekesio stilius. Į juos galima žiūrėti ne kaip į tikrus terminus, žyminčius stiliaus rūšį, otik kaip į stiliaus vartojimo sritį nusakančius junginius.) Žodžių junginys oficialūsis dalykinis stilius yra rusiško termino OduLHAaIbHO-A6/10BON crib pažodinis vertinys. Toks ilgokas trižodis terminas nėra patogus (daugiažodžiai terminai daugiau tiktų dalinėms, rūšinėms sąvokoms, sakysim, postiliams vadinti, plg. mokslo populiūrinamasis stilius), be to, abejonių kelia pažyminių reikšmių santykis: kai sakome oficialusis dalykinis stilius, rodos, turėtų būti ir oficialusis nedalykinis ar neoficialusis dalykinis, bet apie tokius stilius nekalbama. Su žodžiu stilius iš tų dviejų pažyminių vartojamas ir vienas kuris: tik oficialusis arba tik dalykinis. Pirmasis daugiau apibūdina kalbamosios sferos tekstų toną (gal kiek — ir pačią vartojimo sferą), antrasis -- turinio bei raiškos dalykiškumą. Abu junginiai pasakomi ir daugiskaita: oficialieji stiliai, dalykiniai stiliai. Abiem atvejais, rodos, turimas galvoje trijų didelių sferų — administracijos (valdymo), mokslo ir informacijos priemonių — kalbos būdas. Bene labiausiai paplitęs tos srities tekstų stiliaus pavadinimas yra 28 kanceliarinis. Nusižiūrėjęs į čekų Bei slovakų stilistikas, esu paleidęs apyvarton administracinio stiliaus terminą (būdvardžiu kanceliarinis reiškiama sąvoka rodėsi per siaura); plg. junginius administracinė kalba (Piročkinas 1990), administraciniai raštai (Krinickaitė 1984:58), administraciniai dokumentai (Kniūkšta 1993:3). Visa bėda, kad nevienodai suprantama tuo būdvardžiu reiškiamos sąvokos apimtis. J. Palionis (1967:17--18; 1979:92) skiria kanceliarinio stiliaus atmainas: administracing ir juriding (vadinasi, administracinis stilius suprantamas siauriau, kaip rūšinė sąvoka). Kitokį tų žodžių reiškiamų sąvokų santykį mato P. Kniūkšta 1993:3): “Panašia reikšme [t.y. kaip kanceliarinė kalba, reikalų raštų kalba — K. Ž.) vartojamas ir junginys administracinė kalba, bet jis, be kanceliarinių raštų kalbos, apima ir šnekamąją tos srities, iš dalies ir teisės rašomąją bei šnekamąją kalbą". Pats aš administracinio stiliaus terminą esu linkęs vartoti kaip platesnę sąvoką ir skirti bent tris šio stiliaus postilius: kanceliarinį (t.y. reikalų raštų kalba), juridinį (įstatymų, teismų kalba) ir diplomatinį (diplomatijos tekstų kalba)'. Šnekamosios kalbos (kasdieninio pašnekesio) stilius taip pat nusakomas penkiais terminais: kasdieninis buitinis, kasdienis, buitinis, buitinis šnekamasis, šnekamasis. Trižodžiai terminai kasdieninis buitinis stilius, buitinis šnekamasis stilius yra nepatogūs, be to, netikslūs ir reikšmės atžvilgiu: kelia mintį, kad pirmasis pažyminys termino sudarytojui atrodąs nepakankamai tikslus, todėl tikslinamas antruoju. B. Savukyno pasiūlytas kasdienis, neturintis priesagos -inis, išsiskiria iš stilių terminų visumos. Bet svarbiausia ne tai. Kažin, ar tikslinga vadinti stilių kasdieniniū ar kasdieniū; žodžio reikšmė lyg suponuoja priešpriešą nesamam šventadieniam stiliui. Bene dažniausiai vartojamas junginys buitinis stilius. Jis yra nepriekaištingas, nusako svarbiausią vartojimo sferą bei būdingą to stiliaus tekstų turinį. Šnekamasis stilius, rodos, žymi šiek tiek platesnę sąvoką, ryškiau priešinamas knyginiams stiliams (plg. pagrindinę stilistinę priešpriešą ir stilistines pažymas žodynuose knyg., šnek.), žemesnį, laisvesnį kalbėjimo toną bei būdingą reiškimosi formą. Beje, šnekamasis stilius netapatintinas susakytine kalba; šių dviejų terminų reikšmės ' Administracinio stiliaus terminą kaip pagrindinį kalbam ir J. Palionis moksliniame pranešime rusų kalba (rodos, ir tradiciją): "AAMMHMCTPATHBHEM (MHAYe elle Ha3uiBaeMHIM crunem”(Palionis 1986:13). ajam stiliui pavadinti yra pavartojęs BI orientuodamasis į čekų stilistikos OĖulnKMabNO-A6.10BHIM, KaninejiapCK MM) 29 bei vartojimas, bent kalbininkų darbuose, yra daugmaž nusistovejg. Grožinės literatūros stilius įvardijamas taip: meninis-literatirinis, meninis beletristinis, meninis, beletristinis, grožinis. Dėl dviejų pazyminiy samplaikos ir čia pridera anksčiau pasakytos pastabos. Bene plačiausiai vartojamas beletristinio stiliaus terminas. Jo tinkamumas kelia abejonių dėl to, kad beletristika mūsų ir kaimynų kalbose paprasta! vadinama tik proza*, o šiuo atveju turimas galvoje kalbos vartojimo būdas grožinėje literatūroje apskritai (taigi ir poezijoje!). ‘ Iš pirmo žvilgsnio bene tinkamiausias atrodo terminas grozinis stilius (plg. grožinė literatūra, grožinis kūrinys). Šį junginį randame pavartotą ir J. Pikčilingio (1971:283, 284), šiaip jau paprastai vartojusio meninio beletristinio (arba tiesiog beletristinio) stiliaus terminą. Būdvardis grožinis akivaizdžiausiai rodo ryšį su svarbiausia to stiliaus sfera. Šiokių tokių abejonių kyla dėl to, kad būdvardžiai, žymintys stiliaus rūšį, sudaro įprastinius junginius su daiktavardžiu kalba (administracinė kalba, buitinė kalba, kanceliarinė kalba ir t.t.; mat stilius pirmiausia yra kalbos vartojimo būdas), o junginys grožinė kalba nėra įprastas. | Šiuo tarpu nerandu kokių priekaištų nelabai populiariam méninio stiliaus terminui (plg. meninė kalba). Išvados. Priimtiniausia būtų visuma stilių terminų, kurių būdvardžiai (pažyminiai) parinkti tuo pačiu pagrindu, sakysim, pagal būdingą vartojimo sferą. Lietuvių kalbos funkciniai stiliai iki šiol palyginti mažai ištirti; įvairių stilių tekstų išsamus tyrimas leistų tiksliau apibrėžti stilių ribas, kartu tikslinti ir stilių terminus. Stiliai kinta greičiau negu kalbos lygmenys (greičiau net už leksiką), pavyzdžiui, per keletą paskutinių metų, kuriantis nepriklausomai spaudai, laikraščių kalba tiesiog mūsų akyse tolsta nuo administracinės kalbos. Toji raida irgi verčia nuolat tikslinti stilių klasifikaciją bei terminiją. Sutrumpinimai Ambrazas 1967 — Ambrazas V. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksės raidos klausimai // Lietuvių kalba tarybiniais metais. V., 1967. Gaivenis, Keinys 1990 — Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų "Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. P. 76; Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1985. P.66;darplg. Timofejevas L., Vengrovas N. Literatūros mokslo terminų žodynelis. K., 1961. P.29:Sierotwinski S. Slownikterminow literackich. Wroclaw [..], 1986. S. 39; Latviešu valodas virdnica Riga, 1987. Ipp. 126; CoseTckuit sHUMKIAONEAHIECKHA Ci0Baps. M., 1987. C. 123, 30 žodynas. K., 1990. Grumadienė 1985 — Grumadienė L. Kodėl vapsvos gelia miestiečius? // Literatūra ir menas. 1985. Kovo 8. Kniūkšta 1993 — Kanceliarinės kalbos patarimai/ Ats. redaktorius P. Kniūkšta. V., 1993. Krinickaitė 1984 — Krinickaitė S. Kalbų raiškos savitumas. V., 1984. Mistrykas 1985 — Mistrik J. Štylistika. Bratislava, 1985. Palionis 1964 — Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas. V., 1964. Palionis 1967 — Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. V., 1967. Palionis 1979 — Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. V., 1979. Palionis 1985 — Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. V., 1985. Palionis 1986 — Ilanenuc A. O6 akryanbnocru npoGjiemu "oGue.mureparypias RopMa M OyKKuKOKAJIbHBIE CTHJIH" // OGmenurepaTypHui A3HK H OyHKUMHOKAJIbHbIE crunn. Bumsmoc, 1986. Palionis 1989 — Palionis J. Lietuvių rašomosios (literatūrinės) kalbos istorijos įvadas. V., 1989. Pikčilingis 1965 — Praktinės lietuvių kalbos stilistikos programa/ Parengė J. Pikčilingis. V., 1965. | Pikčilingis 1971 — Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1971. T. 1. Pikčilingis 1974 — Dabartinės lietuvių kalbos kultūros ir stilistikos programos/ Parengė J. Pikčilingis, A. Pupkis. V., 1974. Piročkinas 1990 — Piročkinas A. Administracinės kalbos kultūra. V., 1990. Rasimavičius 1980 — Stilistika/ Sudarė A. Rasimavic¢ius// Lituanistiniy kalbos discipliny programos. V., 1980. Rozenbergas 1976 — Rozenbergs J. Latviešu valodas praktiska stilistika. Riga, 1976. Savukynas 1977 — Savukynas B. Leidinio paskirtis ir kalba// Žmonės ir kalba. V., 1977. Sirtautas 1982 — Sirtautas V. Teksto sintaksė ir vientisinio sakinio analizė // Vientisinio sakinio semantika. V., 1982. Sirtautas 1988 — Sirtautas V., Grenda Č. Lietuvių kalbos sintaksė. V., 1988. Šoblinskas 1973 — Šoblinskas A. Stilistikos pamokos (IX klasė). V., 1973. Soblinskas 1987 — Šoblinskas A. Lietuvių kalbos didaktika. V., 1987. Zuperka 1977 — Župerka K. Praktinė stilistika. V., 1977. Župerka 1983 — Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1983. Župerka 1985 — Župerka K. Kiek stilių lietuvių kalboje? // Mokymo ir auklėjimo klausimai. V., 1985. T. 17. 31