Žodžiai kryžkelėje. I

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS ŽODŽIAI KRYŽKELĖJE. I 1. Pãveldas ir veldinys; palikimas ir paminklas, palaikas Žodis paveldas (pãvelda, pãveldu, pãvelde) yra bene žodynininko Antano Lelio naujadaras — jo “Lietuviškos ir angliškos kalbos žodyne” (Chicago, 1915) yra: paveldas = pavaldas — inheritance (nors atvirkštinėje dalyje inheritance — paveldėjimas, paveldėjystė, o heritage — paveldėjimas; palaikas; tėvonija), o jo “Lenkų ir lietuvių kalbų žodyne” (V., 1919) dziedziczność yra paveldas. Variantas su balsių kaita — pavaldas — galbūt greitai pasirodė ne visai aiškus, tačiau būdvardį pavaldus — héréditaire — erblich — наследственный dar teikė Stasys Šalkauskis savo “Bendrojoje filosofijos terminijoje” (K., 1938) ir Vilnus Peteraitis “Lietuviškai angliškame žodyne” (München, 1948)—hereditary, inheritable; biologijos reikšme Petras Avižonis vartojo pavaldumas. Jie neprigijo, tačiau nėra prigijęs ir paveldumas M ir G 1982 10 28, o paveldus — nė nėra. Visą negausią, nors praplėtėjusią pãveldo vartoseną, daugiausia tarpukario, pateikia akademinis LKŽ IX—1. “visuma įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tėvų, pirmtakų; paveldėjimas”; 2. “palikimas”; 3. “kultūriniai ar buitiniai praėjusių kartų pasiekimai, kuriais naudojasi vėlesnės kartos”: Idėjinis paveldas DŽ. Oriai stūksojo paveldas ir norminio DŽ abiejuose leidimuose (1954 ir 1972). Jame pirmoji reikšmė yra kaip tik ta, kuri didžiajame žodyne paskutinė — 1. “materialinės ir dvasinės kultūros pasiekimai, kurie perduodami vėlesnėms kartoms; palikimas”: Idėjinis paveldas. Antroji — biologijos, tik dar ir DŽ, lysenkine, antigenetinė — 2. “visuma įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tėvų, pirmtakų ir galinčių keistis išorinės aplinkos sąlygomis; paveldėjimas”. Teisės reikšmės “palikimas” čia pagrįstai nepateikta. Tačiau kultūros sąvoka ir genetikos terminu pãveldas irgi nebuvo tapęs, taigi Žodynas fiksavo ne tikrą, pastovią vartoseną, o senstelėjusius žodžio vartojimo bandymus. 8 Vartosenoje gyvas buvo ne knyginis idėjinis paveldas, o palikimas – 3. “praeities darbai, paminklai, reiškiniai”: Kultūrinis palikimas DŽ₂. Žinoma, palikimas buvo vertinamas įvairiai, neigiamai irgi, pvz.: Tamsus praeities palikimas nyksta diena po dienos LKŽ VII. Atgimimo metais istorikas Rimantas Vebra pirmasis suabejojo kultūros ir istorijos palikimu: “Sąvoka “palikimas” neturi privalomumo aspekto. Tiek žmogus, tiek visuomenė, gavusi palikimą, turi galimybę pasirinkti, ką imti iš palikimo tolesniam gyvenimui ir ką išmesti” (“Vakar inės naujienos”, 1989 10 2). Tačiau tai esą griovimas, patirties niekinimas, voluntarizmas — “visuomenė, vertindama praeitį, nieko negali išmesti į istorijos šiukšlyną. Ji tik gali vienus reiškinius ir procesus apriboti, slopinti ir siekti jų nunykimo, o kitiems, pageidaujamiems, sudaryti kuo palankiausias sąlygas plėtotis. Vadinasi, turime reikalą ne su palikimu, o su paveldėjimu! Todėl ir derėtų remtis sąvokomis “istorinis paveldėjimas”, “kultūrinis paveldėjimas” ir pan. Sąvoka “paveldėjimas” padėtų tiksliau formuoti istorinį mąstymą, supratimą, kad visai taip, kaip vaikas paveldi savo tėvų genus, taip ir visuomenė paveldi buvusių kartų genus <~>” (Ten pat). Beveik tas pat paskelbta po 5 dienų ir “Literatūroje ir mene” (1989 10 7), tik čia teikiama istorijos paveldėjimas, kultūros paveldėjimas. “Vakar inėse naujienose” yra ir “Redakcijos prierašas” (neabejoju, kad tai “Kalbos kampelio” globotojos kalbininkės Reginos Venckutės pastabos). Jame glaustai pasakytos 2 mintys: 1. Paveldėti galima ne tik genus, bet ir turtą, o su juo galima visaip pasielgti: “kad daug ką negražinamai praradome, lengvabūdiškai iššvaistėme, kažin ar žodžiai dėl to kalti...” Labai teisinga, tik prie žodžio lengvabūdiškai būtina pridėti ir piktavališkai. Tiksliai aiškiai kalba Martynas Purvinas: “Betgi prasikišo būdingasis klasikinis požiūris, tada įprastas palikimo rūšiavimas į “mūsų” ir “ne mūsų”, “kova su atgyvenomis sutapo su sovietinės sistemos strateginiais tikslais: naujojo pasaulio kūrimu, atmetant senąjį palikimą” (“Kultūros barai”, 1992 7 — 8 64). 2. Geriau tiktų ne paveldėjimas, o paveldas: “sakydami “kultūros paveldas”, “istorijos ar istorinis paveldas”, labiau pabrėžtume tąsą, perimamumą, tad šis daiktavardis iš tikrųjų galėtų būti laikomas tikslesniu žodžiu, <~>”. Taigi paveldas — tai paveldėtas palikimas, bet “privalomumo aspekto” ir jis gali neturėti. Vadinasi, kultūros paveldo būtinumas nėra neginčijamai pagrįstas. Tačiau kultūros paveldas jau yra. Šiek tiek būta ir 10 metų prieš R. 9 Vėbros straipsni. 1979 m. B. Piesarsko ir B. Svecevičiaus “Lietuvių-anglų kalbų žodyne” paveldas – heritage, legacy: kultūrinis paveldas - - cultural heritage (nors yra ir kultūrinis palikimas – cultural heritage, praeities palikimas – the heritage of the past). Žinoma, lengviausia paveldą įtaisyti administraciškai. Taip ir padaryta, pvz.: Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba L ir M 1989 48 13, Kultūros paveldo inspekcija A 1991 38 4, Paminklotvarkos departamento Kultūros paveldo centras L ir M 1992 3 12, Kultūros paveldo departamento paveldo rekonstrukcijos skyrius LA 1992 72 1. Sparčiausiai plito kultūros paveldo apsauga LA 1991 92 5. Iš kultūros paveldo lieka tik paveldas: paveldo apsauga L ir M 1990 36 2, Šv 1990 19 26, LA 1990 85 4, paveldo globa A 1990 13 9, paveldo ženklinimas LA 1990 120 4, paveldo problema A 1990 13 9; net administraciniuose pavadinimuose: Paveldo globos taryba A 1990 13 9, Paveldo taryba A 1990 14 8. Gal pagal Vakarus, plg.: Heritage Foundation (Paveldo Fondas) Vašingtone LA 1991 91 3. <-> Johnas Majoras (Džonas Meidžoras) priėmė p a - v e l d o ( h e r i t a g e ) m i n i s t r o Davido Melloro (Deivido Meloro) atsistatydinimą LA 1992 189 2. Tačiau... Patys paveldo specialistai nemoka kirčiuoti – viešai dažnai sako pavėldas, net visai sujaukia: paveldas – pavėlda. Kažin kaip jie kirčiuoja visai suprantamai atsiradusį žodį paveldininkai A 1990 14 8? O Vladas Drėma sako: “Ir kas išgalvojo tokį žodį. Paveldas kaip kuvelda! (Juokiasi). Palikimas. Pakankamai išsami sąvoka” (“Literatūra ir menas”, 1990 12 01). Iškraipoma forma, nesilaikoma sąvokos turinio, pvz.: “Pasirodė jau ketvirtas “Lietuvių kalbos istorijos” tomas; <->. <->. Šalia gero geografinio kalbos “Atlaso”, tai dar viena plyta istorinės gramatikos paveldoje” (“Literatūra ir menas”, 1991 07 13, A. J. Greimas). Žinoma, kultūros paveldas vartojamas ir neadministraciškai, ir net nešabloniškai, pvz.: Rytai, kurie paprastai turimi galvoje, kai priešėnami Vakarams, yra Artimųjų Rytų kultūrų, nenutrūkstamai keitusių viena kitą nuo senovės šumerų-akadų iki šiuolaikinio islamo, paveldas P 1990 10 110. Apskritai paveldo naujoji vartosena yra labai plati. Yra čia ir visai nekamoniškų dalykų. Paveldo turinys ir konkretiėja, pvz.: Dvarai – feodalizmo laikotarpio kultūros paveldas LA 1990 85 4. Senamiestis – paveldo dalis, <-> A 1990 13 9; ir neaiškiai abstraktėja, pvz.: Dabar, kai politiniai saitai nusilpę, aiškėja, kad kraujo laikomės vien to paveldo 10 dėka LA 1990 81 3; ir mitologiškėja, poet iškėja, pvz.: O žinai, kad ne jausmas išseko,/ tik pabiro žiedlapiai gėlės —/ neregėjai gimto kiemo vakar,/ Stebeikėlių patvorių žolės,// gydančios ir žmogų, ir Tėvynę,/ augančios iš paveldų šventų —/ niekas neišaukštino, sumynė/prie stiprybės mūsų pamatų L ir M 1990 17 10, M. Karčiauskas. Terminizuojamos paveldo reikšmės apimtis staiga išsiplėtė ir pasidarė gal platesnė negu buvusio palikimo — tai gamtos, istorinis, religijos, ūkinis ir kitoks paveldas: Pasaulio Paveldo Sąraše šiuo metu yra 322 kultūros ir gamtos paveldo objektai, esantys 69 valstybėse KB 1992 3 53; O koks lietuviškojo paveldo likimas Kaliningrado srityje LA 1992 147 15; Mūsų istorinis ir ontologinis paveldas ŠA 1991 8 1; Lietuvos istorijos paveldas LA 1992 229 1; KLR užu laikomas brangiu kinų liaudies paveldu; <-> M ir G 1990 1 14; nacionalinis paveldas LA 1993 139 12; etninis paveldas KmT 1989 82 1; rezistencinio paveldo medžiaga LA 1992 112 9; Nepriklausomybė prie Nemuno ir Dauguvos — gražus mūsų amžinojo idealo žiedas — baltų tūkstantmečių kovų paveldas Vlt 1992 9 7; karinis paveldas LA 1992 70 8; religijos paveldas LA 1992 51 3; krikščioniškasis paveldas Mt 1992 1 124; katalikiškasis paveldas GK 1990 15 6; stačiatikiškas bizantinis paveldas P 1990 10 111; Patys brangiausi mūsų tautos dalykai, kaip laisvė, jos troškimas, siekimas, ryžtingas apsisprendimas už tiesą, yra Bažnyčios paveldas GK 1990 15 6; Tikėjimo paveldą išsaugoję vyresnieji perduoda jį jaunimui LA 1993 68 5; ūkinio paveldo tęstinumas A 1990 44 12; restauruojamas ūkinis paveldas Vlt 1991 6 5; Mūsų teisinis paveldas; <-> — tai teisinių anachronizmų panoptikumas LA 1992 13 7. Čia aiškiai matoma, kad paveldo reikšmės raida eina ne genetine, biologine motyvacijos kryptimi, o socialine, kartais išleisdama net kokį “testamentinį” ūglį, pvz.: atsiėmė žemę paveldo tvarka LA 1992 116 6. Būdinga, kad to paveldo, kuris būtų gal artimiausias kultūros paveldui, yra bene mažiausia: mokslo paveldas LA 1992 71 4; architektūros paveldas KB 1992 3 51, Rusnės architektūrinis bei urbanistinis paveldas LA 1991 75 7; lietuvių poezijos paveldas Mt 1992 4 80, S.Geda; paveldo literatūra, paveldo knygos KB 1992 1 3. Greitai pasirodė, kas negerai. Pradžioje tai gal neišvengiama. Tačiau tikrai prastai, kad negerumų per trejetą metų nemažėja. 1. Visokio paveldo labai gausu, tačiau jis dar neužėmė tos palikimo vietos, kurią jam skyrė paveldo pradininkai. Lygiagre tus palikimo var- 11 tojimas antraisiais ar net ketvirtaisiais paveldo metais rodo per didelį vangumą. Pvz.: Etninė, kaip ir visą kultūrą, sudaro istorinis palikimas (paveldas), sukauptas rankraštinyse, muziejuose, o kartu ir gyvoji tradicija LA 1991 209 9; kultūros ir natūralusis gamtos paveldas, bet gamtinis bei istorinis palikimas, vėl istorinis ir gamtinis paveldas Vlt 1993 5 6, Č. Kudaba. Iki pat šiol nemažiau vartojamas ir vien palikimas: Lietuvos kultūros palikimas KB 1992 5 59; valstiečiai yra istorinės tautos dalis, realiai pretenduojanti į istorinės Lietuvos politinį ir kultūrinį palikimą KB 1992 7—8 103. Kai kur palikimas gal ir liks. “Lietuvos kultūros koncepcijos metmenyse” (V., 1990), kur jau yra kultūros paveldas, muzikas O. Balakauskas ir literatūros mokslininkė V. Daujotytė vartoja terminą palikimas (p. 65, 69). Tebėra kaip buvo įprasta: Iš rankraštinio palikimo KB 1992 7—8 100; literatūrinis palikimas P 1990 9 184; mokslinis palikimas LA 1990 85 4; KGB archyvinis palikimas LA 1992 153 4; net katalikybės palikimas LA 1993 62 5. 2. Visur, kur buvo kultūros palikimas, paveldas negali tikti pačia prigimtimi. Per daug griežta ir aiškiai neteisinga teigti, kad visai nieko negalima išmesti. Nereikia labai nė mesti, atkrinta tarsi savaime. Juk yra kultūros sąstingo, nuopuolio, netgi išsigimimo, tai kam jo paveldas? Nebent pasilikti pavyzdžių keistenybių, žmonijos kvailybių parodai. Mūsų akyse iš aplinkos ir sąmonės dingo visas klodas soc. realizmo “kultūros”, daugybė sovietizmo “ikonų”, jei nepatiko į antrines žaliavas, per turgus ir kitokius mainus išsibarsė pasaulyje keistenybių kolekcioninku rinkiniuose. Pėveldu netapo. Paveldas yra, kai yra palikimo priėmimas, paveldėtojas, paveldėjimo teisių patvirtinimas, kai yra kultūros palikimo dalyvavimas visuomenės kultūros apykaitoje. Paveldas ateina ne palikimo laidoti, o tik jo riboti – paveldas nėra visas palikimas, o tik paveldėtas palikimas. Teisingai rašo Leonidas Žilevičius savo straipsnyje “Kas tyrinės Rusijos archyvus?” su paantrašte “Mintys apie mūsų paveldą ir palikimą”: “Aš ne kalbininkas, tačiau manau, kad kalbėdami apie mūsų kultūros paveldą negalime apsiriboti vienu žodžiu. Paveldime tik tai, ką mums paliko tėvai, seneliai, proseneliai. Tačiau jei paveldėtas dvasines ar materialines gėrybes pasiglemžė “draugai” arba kaimynai ir į jas galime tik pasižiūrėti, o dažnai ir to padaryti neleidžiama, – manau, reikėtų vadinti palikimu” (“Literatūra ir menas”, 1992 04 29). Jis taip ir skiria: Lietuvos paveldo ir išvežto palikimo generalinis katalo- 12 gas. Palikimas gali būti ir nežinia kur esąs, nerastas, dingęs ar sunaikintas. Paveldas – paveldėtas: nesunaikintas, nepavogtas, nenuslėptas, saugomas, branginamas, šeimininką ir gyvybę turintis palikimas. Taigi gali būti ir palikimo paveldas, o kadangi reikia rūpintis, kad jis nenyktytų, nežūtų, galima kalbėti ir apie paveldo palikimą palikuonims, apie paveldo išlikimą ar paveldo likimą. Didžiausias neatsakingumas – tai gausybė visokio paveldo, kuris tėra nelem tas palikimas, o jei žiūrėtume tarsi genetiškai, kaip R. Vėbros siūlyta, būtų kintamumas, mutacijos, išsigimimas: atsikratyti totalizmo paveldo A 1991 50 3; nepavydėtinas totalitarizmo paveldas A 1991 20 2; įtarumas yra komunizmo laikų paveldas A 1991 20 2; Pasaulio sudvejinimo mentalitetas – tai komunizmo paveldas, kuris dar ilgą laiką temdys Lietuvos viešąjį gyvenimą LA 1991 75 2; sovietinės sistemos paveldas A 1991 39 3; imperinio paveldo našta LA 1992 236 5; okupacijos metų slogu s paveldas A 1991 53–54 3; nedžiuginantis tarybinių metų paveldas D 1991 38 3; Jaltos paveldas LA 1991 87 6; blogas paveldas LA 1992 36 3; destruktyvus visuomeninės minties paveldas Prsk 1991 8 498; Lietuvoje šiandien grumiasi inertiškai sustingęs paveldas su šešėliška dabartimi L ir M 1992 15 14. Netinka ir sunaikinto paveldo atstatymas A 1990 17 14. Vartojamas čia ir palikimas – totalistinis, sovietmečio, socializmo, komunistinis, kažkodėl ir postkomunistinis, sunkus ir klampinantis, bet mažiau, persvara turi paveldas. Išvada: Paveldo įsivedimas nėra sklandus, paveldo ir palikimo skyrimas nėra nuoseklus ir ryžtingas, nežinia kada pasibaigsiantis. Dar prastesnė paminklo byla. Pirmoji ėmė raginti Jūratė Markevičienė: “<-> vertėtų atsisakyti paties “paminklo” termino ar bent susiaurinti jo vartojimą. Šis žodis nėra ganėtinai imlus – jis reiškia atminties ženklą, taigi žymi tik vieną paveldo funkcijų ir nusako paminklinio objekto amžiaus. Šitai leidžia subendrinti paveldo objektus su nūdieniais dariniais, kurie, dar tebeformuojami, jau reprezentuoja “socializmo pergalės” minėtame Paminklų sąraše” (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Viena tiesa, tik čia nepasakyta, būtų galima pripažinti – netobula sistema: kuopinė sąvoka palikimas, o dalys – paminklai. Nuoseklu būtų: dalys – palaikai! Tačiau daugiskaitiniai palaikai bendrinėje kalboje bent pusei jos vartotojų netikėtai pasidarė dvireikšmis ar net dviprasmis žodis – 1. “mirusiojo palikti daiktai; palikimas” DŽ, “mirusiojo paliktas tur- 13 tas; palikimas” DŽ,; 2. “mirusio žmogaus liekanos, lavonas” DŽ,; “mirusio žmogaus kūnas, kūno liekanos” DŽ,. Pirmoji reikšmė (ir palaikas) yra Lietuvos vakarų savastis, antroji daugiausia raštų sovietizmas, bet to užteko, kad jis bendrinėje kalboje užblokuotų pirmąją reikšmę ir su ja susijusią nuo S. Stanevičiaus ir S. Daukanto raštų turėtą “senovės kultūros liekanų” reikšmę, taip tinkamą prie palikimo. Seniena “senas muziejinis daiktas” daugiau susijusi su užmirštos senovės pavienių liekanų rinkimu, netikėtu radimu, atrodo dar muziejiškiau negu paminklas, be to, seno griovimo ir naujo kūrimo didystei visai netiko. Neišsilaikė palaikai, palaikas, bet jau paminklas visai neprastai tinka: paminklai – “tam tikros civilizacijos evoliucijos ar atskiro istorinio įvykio liudininkai” (J. Bučas, – Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 43). Dabar įprasčiausia “atminimo statinio” reikšmė, žinoma jau iš P. Ruigio ir F. Kuršaičio žodynų, nėra išskirtinė. Tiesiog jos tęsinys ir išplėtimas yra “praeities palaiko” reikšmė: kultūros paminklai, akmens amžiaus paminklai, senovės paminklai, istorijos paminklai, liaudies architektūros paminklai, gamtos paminklai, kalbos paminklai, rašto paminklai, literatūros paminklai, net: to paties žodžio užrašymas skirtingomis arba dvigubomis raidėmis laikomas fonetiniu ir semantiniu kalbos paminklu J. Jurginis, – Livonijos kronikos, V., 1991, p. 21. O jos abi remiasi gyvosios kalbos reikšme – 3. “kas lieka kaip atminimas; kas padaroma, paliekama ar duodama prisiminimui”. Duok an[t] paminklo Skapiškis. Ben[t] paminklu [t.y. paminklui] atmėšk obuolių [t.y. obuolių] Palangą. Tėvų paminklas tas kocėlas Raudėnai. Da[r] mamos paminklą turiu – skarelę Vidiškiai (LKŽ IX). Taigi kultūros paminklo reikšmė gali būti labai plati, nebūtinai, kaip teigia, pasiremusi UNESCO, J. Markevičienė, “pavieniai vertingi objektai”, o ne “kompleksai”, ne “teritorijos” ir pan. (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Visai pagrįstai greta J. Bučas rašo: tautos agrarinės kultūros paminklas -- istoriškai susiklostęs kaimo kraštovaizdis (Ten pat, p. 42). Jis irgi remiasi pasauliu, bet teigiančiu priešingą: “1964 metais Venecijoje priimtoje tarptautinėje paminklų apsaugos chartijoje nurodoma, kad kultūros paminklo sąvoka apima ir atskirą kūrinį, ir miesto ar kaimo tipo kompleksus, <~>” (Ten pat, p. 43). Šitaip yra ir Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo projekte: 24 straipsnis. Teritorijų – kultūros paminklų apsauga ir tvarkymas D 1992 8 7. 14 J. Markevičienės argumentas, kad terminas paminklas negerai dėl to, jog kai kas prie paminklų buvo pribloškęs ir soc. nūdienos ne visada vertus kultūros daiktus, keliamas kaip tik tada, kai galima tų “paminklų” atsisakyti. Tai ar tada jis būtų argumentas? Kitas jos argumentas, beveik priešingas – “šis terminas suponuoja ypatingą muziejinį apsaugos tipą, kuris negalėjo ir nebuvo taikomas nei kraštovaizdžiams, nei miestams” (Ten pat, p. 38). Po poros metų jis dar plėtojamas: “Taigi “įpaminklinimas” – neblogas būdas atskirti žmones nuo jų praeities, padaryti kultūros paveldą svetimą. Juk tradicinė aplinka, paversta muziejaus ar panoptikumo eksponatu, gali sukelti tik smalsumą, nuostabą ar sugraudinti, kaip visa, kas mirę. Tačiau tai nepajėgia sužadinti meilės, kuriai reikalinga gyvybė” (“Literatūra ir menas”, 1992 01 18). Tai teisinga, tačiau žmones nuo praeities atskyrė ir palikimą atrinkęs ir išrūšiavęs sumuziejino, sufasadino ne paminklo terminas, o tai, kad, kaip teisingai sako pati J. Markevičienė, buvo “tradicijų šaknys pakirstos” (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Žinoma, valia atsisakyti paminklo, galima būtų rasti gal ir kitų priežasčių, ir tam tikrų kalbinių argumentų – žodžio paminklas reikšmių raida nėra nuosekli, grandininė, o šakotinė, prieštaringa: gyvojoje kalboje paminklas turi ir visai ne “monumentalių” reikšmių -- 4. “ženklas, žymė”: Tos trobos nugriuvo, nebė[r] nė paminklo Gruzdžiai (taip pat Salamiestis, Kupiškis, Žiobiškis); 5. “kas išlaikęs labai mažą panašumo į save (kalbant apie labai sunykusį, sublogusį žmogų, gyvulį ar menką daiktą)” Plateliai, Alsėdžiai, Šatės, Salantai (LKŽ IX). Tačiau kas pasiūlyta ir bandoma vartoti vietoj paminklų? Tūkstantis pirma nuobodybė biurokratiniai paveldo objektai LKKM 38, J. Markevičienė, kultūros paveldo medžiaginiai objektai L ir M 1992 3 8, J. Markevičienė. Žmoniškesnės, bet tokios pat nepatogios dvižodės paveldo vertybės LKKM 38, taip pat 42, 43, J. Bučas, tik vienos jų – paminklai, kitos – ne: Ir visa tai – kultūros paveldo vertybės, dauguma kurių turi paminklo statusą ir saugomos valstybės Ten pat 42; paminklo statuso suteikimas paveldo vertybei Ten pat 43; lieka ir paminklinė vertybė Ten pat 43, 44, ir kultūros paveldo lygmenų, tipų, rūšių ir grupių <-> paminklinė vertė Ten pat 45. Net po poros metų, jau turint Paveldotyros skyrių prie Lietuvos mokslininkų sąjungos, vis dar patiems neaišku, “ką vadinti palikimu, ką paveld(a), kas yra kultūros objektas, ką pripažinti kultūros vertybe, ką 15 įvardinti paminklosaugos, o ką paveldosaugos objektu?” (Jurgis Bučas. Paveldosaugos objektas. Trumpa paminklo sąvokos istorija. — “Literatūra ir menas”, 1992 02 22), nors minima net praeities sauga [o J.Markevičienės tezių pavadinimas — Kultūros paveldas (gyvenimo terpės apsauga) LKKM 37]. Ir paveldo vertybės čia nėra visai aiškios — lyg vientisa sistema, priešinga pavieniams paminklams, lyg rinktiniai paveldo objektai: saugoti reikia ne palikimą apskritai, o paveldo vertybes kaip vientisą teritorinę sistemą (palikimas — ką mums praeitis palieka, paveldas — kas mums teisiškai pridera, paveldo vertybės — ką mes iš paveldo atsirinkę disponuojame kaip kultūros savastimi (=savastimi). Čia dar ir kultūros paminklas — išskirtinė, reprezentatyvi, prestižinė kultūros vertybė, daugiau negu kultūros objektas — nėra visai atmetamas, tik teigiama, kad “reikia saugoti kur kas daugiau ir įvairesnių praeities vertybių, negu diktuoja dabartinė paminklo samprata”. Šitokios terminų maišaties neturi būti, ir išeitis aiški. J.Markevičienė, susnėkusi apie naujadarus L ir M 1992 3 8, galėjo nuosekliai tą išeitį prieiti. Iš tikrųjų kultūros mokslas ir įvairios jam artimos sritys nuosekliai vartoja visą iš kalbotyros skolintą terminų sistemėlę — naujadaras, skolinys, vedinys, pvz.: Naujadarų senamiestyje apologetai remiasi ir keliomis eilutėmis iš ICOMOS’o tarptautinės istorinių miestų apsaugos chartijos VN 1988 295 2. Pirma, Lietuva, tapusi monarchija, iš karto pabrėžtų, kad ji — ne naujadaras ir net ne XX amžiaus pradžios valstybė LA 1990 87 6. Naudojamės daugiausia skolintomis koncepcijomis (esama ir gražių išimčių), nors tie skoliniai, kaip aiškėja, ne visada yra geros rūšies L ir M 1983 46 6. <--> kontrastavimas bet kokiems tuo laiku aprobuotiems vediniams ir elgesiui buvo siejamas su priešprieša socialistinei ideologijai KB 1988 9 32. <--> modernumas <--> kaip atvirumo ir pluralizmo vedinys KB 1993 2--3 106. Veldinys 1932 m. J. Barono “Rusų lietuvių žodyne” vartotas kaip paveldo sinonimas (наследство — tėvų palikimas, palakai, liktinė, veldinys, veldėmė, paveldas), o S. Šalkauskio 1938 m. “Bendrojoje filosofijos terminijoje” — greta minėto būdvardžio pavaldus vietoj įprastinio paveldo (veldinys — héritage – Erbe, Erbschaft — наследство, nors ne tik bendrąja filosofine, bet ir visai konkrečia nefilosofine reikšme: Paveldima liga yra nelem­tas veldinys), dabartinėje norminamojoje leksikografijoje pateikiamas nežinia iš kokios vartosenos (ar tik J. Barono žodyno?) imta, bet teisėje nevartojama reikšme “paveldėtas turtas, palikimas” DŽ1 (DŽ2 – ir “vel- 16 dimas”), maždaug prieš du dešimtmečius kaip terminas rado tvirtą vietą kalbotyroje (K. Būga vartojo veldėme, kiti vėliau – paveldėtinis žodis, paveldėtoji leksika). Taigi kuopinė sąvoka – kultūros paveldas, o vienetas – veldinys (LKŽ IX yra retas variantas paveldinys). Veldinys daug geresnis už ne-sisteminį perėminys “kas perimama, pasisavinama”; Krikščionybės perėminiai iš kitų religijų Dž. Veldinys atstotų ir tokią paveldėjimo daugiskaitos vartoseną: Šitaip pradėjęs skaityti poeziją ir prozą, nustum-bi, kiek čia tų paveldėjimų, iš laiko tolumos į mūsų dienas atneštų telegramų apie pirminį pasaulėvaizdį, kiek pranašavimų, archetipinių vaizdinių ŠA 1992 16 7. Bendrosios išvados: Šios terminų grupės pertvarka pradėta ne visai apgalvotai, daryta nesistemiškai, nesklandžiai, vangiai, likusi nebaigta vos ne pusiau­kelėje. Vargu ar pagrįstas tikėjimas, kad žodžiais, jei manoma, jog jie tikslesni, galima susidoroti su veiklos sunkumais. Tačiau pradėtą darbą reikia, geriau apgalvojus, ryžtingai baigti. 2. Įdirbis ir įdarbis; išdirbis ir išdarbis; nuodarbis ir kt. Naujadaras įdarbis yra vertinys iš rus. /задел./, forma ne visai tapatus, jioba geresnis. Pirmą kartą įdarbis pateikiamas 1966 m. “Rusiškai lietuviškame ekonomikos terminų žodyne”. Nors ir 1967 m. bendrajame “Rusų-lietuvių kalbų žodyne” įdirbio dar nėra: задел — 1. ekon. pradėta produkcija; 2. atsarga, perteklius, perviršis; 3.<->. 1982 m. “Rusų-lietuvių kalbų žodyne” jau yra, bet dar su aprašomaisiais sinonimais: задел — įdirbis, pradėta produkcija; pradėtos produkcijos [pusgaminių] atsarga. Rus. задел yra jau 1790 m. akademiniame žodyne, tačiau jo vartosena vis dar nėra griežtai nusistovėjusi: 1955 m. 17-tomyje aiškinama 1. “pavarytas darbas, leidžiantis be pertrūkių tobulinti paskesnes operacijas”; 2. “pusgaminių, ruošinių atsarga”, o 1985 m. 4-tomyje — 1. “pradėtas ir pavarytas darbas, kurį reikia tęsti”; 2. “kas padaryta atsargai, o ne einamajai gamybai”. Tačiau enciklopediniuose terminų žodynuose vis dėlto aiškiai sakoma, kad tai gamybos n e b a i g t o s produkcijos ar statybos t a r p i n i ų darbų nustatytas k i e k i s (norma), būtinas tolesniems darbams nenutrūkstamai, nekliudomai varyti, o ne kokios pasidedamos 2—880 17 atsargos ( Политехнический словарь .М., 1989). Antra vertus, įsidėmėtina, kad 1955 m. 17-tomyje 3aдeл žymimas spec., o 1985 m. 4-tomyje – jau šnek. – tai jau daugiareikšmiškumui ir reikšmės neapibrėžtumui plati dirva. Ir lietuviškai iš karto bendrojoje norminamojoje leksikografijoje įdirbis aiškinamas ne kaip spec. ar ekon. – “pradėtas, į priekį pastūmėtas ir toliau tęstinas darbas” DŽ₂. Taigi čia įdirbis yra tarsi “produkcijos ar darbų pradinė dalis”, o ne “nebaigta ar tarpinė produkcija”. Kaip tik taip ir buvo tada dar labai negausioje vartosenoje: < > atiduodame naudoti ne mažiau kaip 20 procentų gyvenamojo ploto, sudarydami patikimą įdirbį T 1985 136 2. Atgimimo pradžioje įdirbis, daugiausia vienos veiklios ekonomistės pastangomis, paplito perkeltine neapibrėžta reikšme ir sukėlė kalbininkų reakciją. Tikrai seniau sakydavo pasidariau, turiu pradžią, pradžiukę (ir gera pradžia – pusė darbo), ir štai netikėtai ve iklūnai pasigauna skrajų įdirbį, dažnai tik nugirdę jau determinizuotą, net nežinodami jį esant terminą. Gero čia jokio, paiko daug gali ir nebūti, bet įkyrumo, neapibrėžtumo tikrai buvo. Tik nėra jokio pagrindo manyti, kaip daro Vytautas Būda (“Gimtoji kalba”, 1990 8–9 26), kad įdirbis čia stumia patirtį, kad patirtis turinti atstumti įsibrovėlį įdirbį. O juk labai ne tas pat – patirties gali turėti įvaliai, o įdirbio – nė šnipšt. Įdirbis – jau darbo rezultatas. Įdirbio vartojimo įkarštis tuo tarpu praėjęs, įdirbis suretėjo, tik kita negerovė – neretai sakomas gramatiškai netinkamai: įdirbis į politiką, kultūrą TV 1993 01 27. Čia gal ir reikšmė panašesnė į perkeltinio indėlio. Turi būti politikos, kultūros įdirbis arba ko nors indėlis į politiką, kultūrą. Žodingos kalbos mėgėjams ir žodyno išteklių ieškotojams, taip pat numanydamas paronimijos pavojų turėčiau priminti ir kitą panašų žodį, patekusį net į DŽ₁ ir DŽ₂ – įdarbis “įsileidimas į darbą”: Čia su lin ais pats įdarbis, o jis atėjęs vadina grybauti Klovainiai. Atėjo ji svečiautis lyg tyčia pačiame įdarby Kaltinėnai. LKŽ IV įdarbis dar nurodomas iš Girkalnio ir Gružių. Be jokios abejonės, jis susijęs su įdirbti 3. refl. “įknibti, įnikti į darbą”: Kad įsidarbo, tai nė valgyt neina Bartninkai. Jo, šiam dalykui ištirti ir suprasti, gerokai įsidarbta Jablonskis (LKŽ II₂). Taigi įdarbis – pats darbas, vyksmas, o įdirbis – jo rezultatas, kiekis. Kiek kitaip nuo įdirbio skiriasi viso kiekio reikšmės išdirbis “atlikto darbo kiekis, išdirbimas; tai, kas išdirbta; baigta produkcija”. Skiriasi ir nuo daugiareikšmio beveik tik tarmių arba raštų pasenusio 18 žodžio išdarbis (išdarbė). Tarmėse jis dažniausias ir išgalėmis bendrinei kalbai potencialiai aktualus kokybės reikšme – 4. “išdirbimo būdas, kokybė”: Šitos plėškės prasto išdarbio Alksnėnai. Valig išdarbio moka: geriau padirbsi – daugiau gausi, blogiau padirbsi – mažiau Joniškėlis (LKŽ IV). Dar kitoks tarmių žemės išdarbis – “žemės nuoma (išsinuomojimas) iš pusės, lyg už atodirbį”; priešinga nuodarbė – “išnuomojimas už atlyginimą ar atodirbį” (žem. nuodarbė – nūdarbė reiškia ir “darbas, darbo vaisius”. Kieno nuodarbė ta skrynia? Šimkāčiai, LKŽ VII) ir – kartu su nuodarbis (su tarminiais variantais) – “žemės išdirbimas, laukų darbų nudirbimas”. Nuodarbis reiškia ir “darbo sėkmę”; yra ir būdvardis nuodarbūs 1. “palankus, tinkamas darbui”: nuodarbūs metai, nuodarbi vasara; 2. “greitas darbe, kaip reikiant dirbantis”, ir atitinkamas prievasmas nuodarbiai “kaip reikiant, tvarkingai, nuosekliai, iki galo”, ir raštų forma nuodarbiui, turinti specialią, reikalingą reikšmę “už atliktą darbą, akordiškai”. Moka pinigus nuodarbiui (LKŽ VII; nuodarbis, nuodarbūs ir nuodarbiai yra ir DŽ₁, DŽ₂). Čia matome, kaip artimai siejasi liaudies ir mokslinė terminija, kiek išgalių teikia gyvoji tarmių kalba, kokių netikėtų ir terminijai reikalingų galimybių teikia lietuvių kalbai tokia būdinga šaknines balsių kaita. 3. Nei juodai baltas, nei nespalvoto vaizdo, nei spalvinis Kai pradėjo plisti spalvotoji fotografija, tai ir juostos buvo spalvotosios. Nors iš tikrųjų juostos nėra spalvotos, o tik išryškintos tokios pasidaro. Tas pat pasakytina ir apie fotografinį popierių. Spalvotojo, ~osios – juostos, popieriaus ar nuotraukos, taip pat kinematografo, kino filmo, skaidrės, kopijos ar kopijavimo, dauginimo prietaiso – priešybė tinkamiausia yra nespalvotasis, ~oji, o ne paprastasis, ~oji. Dažniausiai taip ir vartojama, tik neretai netinkama paprastoji forma: nespalvotas (=nespalvotasis) kinas KV 1992 43 1, kopijavimas: spalvotas (=spalvotasis) ir nespalvotas (=nespalvotasis) LA 1992 251 6. Kitaip kažkodėl virto televizijos amžiuje. LTE XI rašo gerai – spalvotoji ir nespalvotoji (monochromatinė) televizija, bet jau keršai – spalvotasis ir, deja, nespalvoto vaizdo (monochromatinis) televizorius. Primityviai logiškai žiūrint, čia ir spalvotasis televizorius – visai ne 19 spalvotas, o nespalvotasis televizorius labai ilgai žurnalistų įkyriai vadintas spalvotai – žydrasis ekranas (gal atsitiktinai pavartota mėlynasis ekranas VN 1984 225 3) [nuo kino ekrano bandyta skirti įvairiai: didieji ir mažieji ekranai L 1981 37 7, žydrasis (televizijos) ir didysis (kino teatrų) ekranas T 1983 294 4, didysis kino veidrodis ir mažieji videofilmų ekranai KmT 1987 185 2, S. Valiulis, namų ekranas KV 1977 33 1]. Dar labiau sutrikdė kinoskopo įvardijimas. FTŽ, pateikiantis spalvotoji ir nespalvotoji televizija, rašo, deja, spalvinis kineskopas. LTE V dar pakenčiamas spalvotosios televizijos kineskopas ir visai netikęs juodos-baltos televizijos kineskopas. Viskas gerai PolŽ.: spalvotoji ir nespalvotoji televizija, spalvotasis televizorius, spalvotasis ir nespalvotasis kineskopas. Visiškai nuosekl(i) ir NŪE: spalvotasis ir nespalvotasis televizorius (90, 92), spalvotasis (91) ir nespalvotasis (90) kineskopas [tik klaidingai vartojamos neįvardžiuotinės formos: spalvotos inversinės fotografijos juostos, spalvota negatyvinė juosta ir nespalvotos negatyvinės ir inversinės fotografinės juostos 412, spalvotas ir nespalvotas popierius 413, spalvotos ir paprastos nuotraukos 412]. Pagal paprasčiausią kalbos logiką ir sveiką protą, kokį vaizdą kineskopas ir aparatas rodo, taip ir vadinamas – spalvotasis ir nespalvotasis. Jeigu šito paprasto dalyko kalbos jausmas negali, tai ne tik šie žodžiai, bet ir pati kalbos gyvybė yra labai niūrioje kryžkelėje. Jeigu nesuprantama spalvotojo televizoriaus ar kineskopo, tada daugybė dalykų klius, glumins – kietas ir minkštas vanduo, kieta ir minkšta karvė (ir rytų aukštaičių karvė teka – užtai ir laido karvę), kietų nasrų arklys, kieta penėti kiaulė, kūlti kieti kviečiai, riebi žemė, riebus anekdotas, riebiai šneka, riebios palūkanos, sausas vynas (t.y. aitrus, gaižus – vok. herber Wein), sausi barščiai (nedaryti), sausas pasninkas (ir be pieno), sausos mišios (be Komunijos – žr. F. Rablė. Gargantiua ir Pantagriuelis/Vert. D. Urbas. V., 1970, p. 591, 826), sausasis įstatymas, sausas rezultatas, sausasis skenduolis (“toks, kuris pirma apalpsta, po to staiga nugrimzta. Dėl balso stygų spazmų vanduo į plaučius jiems nepatenka” NŪE 251), šil ta spalva, šaltasis ginklas, garsi salė, greitas kelias, gyva mėsa, gyvasis svoris, skerdžiamasis svoris,... O kietą miegą medikai ir žurnalistai, vertėjai ar nebus jau vos ne išnaikinę? Ar daug kas iš mokslinės terminijos vartotojų pasakytų, kas būtų kiauras miegas? [kiauras 9. “neramus, jautrus, budrus (apie miegą)” LKŽ V]. O perkelti ar prismiegti karvę, šieno šakė, akių lašai, žiurkių nuodai, visai nepanašūs į bičių nuodus? O sprogsta medžiai? Laikraščiuose – tikras jov alas: spalvoto ir nespalvoto vaizdo tele- 20 vizorius T 1990 43 4, spalvoto ir juodai balto vaizdo televizoriai, “juodai-balti” “Šileliai” LR 1990 44 1, juodai baltas atvaizdas VŽ 1990 18 2, juodai balta nuotrauka VN 1990 38 1, A 1990 35 8, L ir M 1990 30 3, R 1990 259 2, juodai baltos fotografijos LA 1992 243 3, juodai baltos litografijos SMD 1993 76, net juodai-baltas ir bespalvis kinas TMkt 1978 62 4, juodai-baltas vaizdas Ašr 1990 10 30 (ir videoklipų “black white” stilius ten pat – čia šuo ir pakastas!). Juodai baltas – tikra nesąmonė. Tai lyg tamsiai šviesus, raudonai mėlynas... Gyvulys juodas su baltu – juodmargis (baltas su juodu – baltmargis) (tarm. kė́ršas), žalas su baltu – žalmargis, šėmas (t.y. šviesiai, tamsiai ar melsvai pilkas) su baltu – šėmmargis, rudas su baltu – rudmargis, baltas su maišytais tamsiais plaukais – širmas (prk. “apyžilis”) [rusvai širmas arba pilkšvas, žalsvas – šerkšnas, ~a]. Paukštis ar šuo juodas su baltu ar baltas su juodu – margas, nors margas reikšmė ir platesnė – “įvairių spalvų” (taškuotai, smulkiai margas paukštis – raibas). Negerai darosi, kad dabar gal tik dainose belieka margi kurteliai, o jau kinologai, ypač mėgėjai vis rašo marmurinis dogas, juodai baltas rusų spanielis, juodai balti koli veislės šuniukai. O kai kieno žurnalistiškos akys juodai baltą jau madingu štampu daro: Tačiau man savotiškai žavus šis juodai baltas kiemas, lyg iš fotografijos lakšto LR 1990 30 2 – tai gal grafiškas ar tiesiog margas, pilkas? “Juodai baltas” istorinio periodo nuo 1918 metų supratimas T 1990 216 3 – tai gal vienpusiškas, kategoriškas, nemoksliškas, paviršutiniškas? Lygiai netaisyklingas ir madingasis naujai senas: <-> gerai pažįstamas postkomunistinių kraštų naujai seno valdančiojo sluoksnio portretas LA 1992 168 7. Nors pasitaiko bent taisyklingo: Pakvipo sena nauja imperija LA 1992 165 5. <-> atgimsta pataikavimas naujai senai valdžiai LA 1992 253 4 [Jie atsiradę iš paradokso (gera) nauja – tai užmiršta (gera) sena, beje, dažnai semantiškai nežmoniškai iškraipomo: nauja – tai gerai užmiršta sena, naujovė yra gerai pamiršta senovė žr. “Gimtoji kalba”, 1991 10 12]. Toks pat netaisyklingas yra ir aktualusis raudonai rudi (rudai raudoni) ar baltai raudonas. Šita semantikos ir gyvenimo abrakadabra gramatiškai taisyklinga būtų raudoni rudi (rudi raudoni), baltas raudonas, nors ir labai neįprasta. Ir šachmatų, šaškių baltai juodi langeliai R 1990 93 6 turi būti balti juodi. Šitaip neapgalvotai, kvailai vadinamos ir vėliavos bei vėliavėlės: žydrai geltona VN 1990 188 — 189 4, LR 1990 184 1, raudonai juoda 21 LR 1990 184 1, raudonai mėlyna LA 1991 252 6, baltai raudona LA 1991 200 3, baltai mėlyna KV 1992 51 3, baltai geltona LA 1992 204 3. Įsikalkim į galvą, nors ir taip aiškiau negu aišku: šitokiais prieveiksmių junginiais su būdvardžiais reiškiami atspalviai, o ne spalvų deriniai. Tokių atspalvių, kaip čia tais junginiais sakoma, nė būti negali. Rašoma ir su brūkšneliu ar brūkšniu: balta-raudona vėliava A 1991 415, balta-raudona - balta vėliava LA 1992 60 1, raudona - balta - žalia LA 1993 29 9. Šitaip ir drabužių ar uniformų spalvų deriniai: Sijonai <~>. Mėgstami šie spalvų deriniai: juoda-balta, mėlyna-balta, žalia-raudona, rasalinė (=rūgštymo ar sūrymo)-žalia, violetinė-žalia ir t.t. Rytų Lietuva, V., 1992, p. 167. Dailėtyrininkai parašo ir be brūkšnių: Be abejo, lakšto dekoratyvi jėga yra labai akivaizdi. Juodos baltos raudonos spalvos dermė savaime fundamentali LA 1993 14 16. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje rašoma: Tautinės spalvos -geltona -žalia-raudona (cit. pagal: Lietuvos valstybės konstitucijos. V., 1989, p. 59). Dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (V., 1993), deja, neįprastai: Valstybės vėliavos spalvos – g e l t o n a, ž a l i a, r a u d o n a (p. 13). “Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos” (V., 1992) taisyklės (p. 54–58) čia leidžia rašyti b r ū k š n e l į, nors pavyzdžių tematika negrupuota, vienašališka, trūktina — kaip tik nėra vėliavų ir kitko spalvų derinių, įvairių mišinių (pvz.: mozaikinis ąžuolo-uosio-raudonmedžio parketas, obuolių-serbentų-spanguolių sultys, liepžiedžių-mėtų arbata). Rašyti be jungtukų ir skirtukų dera tik frazeologines dvejybes: rytas vakaras, dieną naktį, didi maži, aukštas tėvas. Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad prieš 60 metų, “Gimtosios kalbos” pačiame pirmajame numeryje (1933 1 12), į klausimą, ar gerai rusiškai lietuviškas žodynas, atsakoma teigiamai. Bet argumentas silpnas. Remiamasi junginio juodai raudonas, kurio pagrindinė reikšmė “pro juodumą raudonas” [taigi atspalvis; dėl šios pro reikšmės žr. pro IV 1. “rodant dalinę daikto ypatybę” LKŽ X; dar sakoma pro juodą prasimūša raudonas, ~a] , nebūdinga, atsitiktine reikšme “juodos ir raudonos spalvos”, taip pat dūriniu juodraudonė skepeta “juodais raudonais langais”. Tai nebūdingoji vartosena, o tik vartojimo atvejis, pavartojimas. LKŽ IV juodraudonis — tik “tamsiai raudonas”. Pats atsakytojas rašo būdingai —juodais raudonais langais, o ne juodai raudonais. Ir žodynas seniai yra rusų-lietuvių kalbų, o ne rusiškai lietuviškas. 22 4. Važis – tai ne vežimas Kas yra važis? Rodos, keistas klausimas – kuo važiuoja, veža, tas važis, atseit vežimas. Taip ir klumpama, žinoma, ne visai lygiame daikte. Būtų pusė bėdos – argi gali viską žinoti, viską mokėti. Visa bėda, kad užmirštama patarlė: nežinai, tai nesakyk, pasiklausk. Taigi rašoma, tikintis gal net “patrumpinti” kalbą: Taigi žirgai grįžta. <~>. Laimingas poilsio metu gavęs pasivažinėti su žirgu rogėmis ar važiu, pajodinėti T 1976 75 4. <~> pradarė rytmetiniai važiai, gabenantys į parduotuvės kefyrą A 1990 39 8. Ne paslaptis, kad bet kuriame kolektyve esama darbščių, sąžiningų ir gabių žmonių, kurie “tempia visą važį” Ten pat 6. Iš tu -inių (rytmetinių važiu!), tu netikusių kabučių numanu kalbos nerūpestingumas. Tačiau ir poetas klysta ir vaikučius klaidina: Važin pasikinkius/ Širmaja kumelė./ Sesė Elenytė/ Leidosi į kelią K. Kubilinskas. Mažųjų metai. V., 1972, p. 319. Klysta vertėja: Ak, jei būtų pamatęs jis pretorių važį aukštajam,/riedanti viduriu či ko, tarp dulkių, Jupiterio rūbą/ devintį šauniai Juvenalis. Sat yros/ Vert. A. Bendorūtė. V., 1983, p. 77. Graikija mel o pilna: kad buvęs skersai Helespontą/ tiltas tiesus iš laivų ir pralėkt jais važiai galėję Ten pat 82. Rytų aukštaitis juoktųsi, stebėtųsi, o mes atsiverskim DŽ, važis (2), važys (4) – “gražios išeiginės rogės su sėdynėmis”. Va tai tau! Atsiminkime: čiužus važis. Pasitelkime poeziją: Sniegulės pinasi. Varpeliai šaukias./ Kaip dūmas lygumos bekraštės!/ Važelis gieda margarastis/ Šarmotoj lygumoj palaukės./ Sniegulės pinasi. Varpeliai šaukias A. Jasmantas. Poezija. V., 1992, p. 38. Beje, Žodynui derėjo pridėti pažymą tarm. – tarmybė ar, tiksliau, ryt. – rytų aukštaičių žodis (plotas apytikslis, nes dar nėra duomenų – “Lietuvių kalbos atlase” kartografuoti tik darbinių rogių pavadinimai, o “Lietuvių kalbos žodyno” V raidės tomo dar nėra). Bendrinėje kalboje neįsigalėjęs, rizikinga net vartoti -- gali nesuprasti, pvz.: Kas aus lovatieses, kas darys puošnius važius ir vežimus LA 1990 47 3. Klupinėlio ir Žodynas – prie žodžio drabstinė pateikta vienintelė, bet netikusi iliustracija: Važiu važinėja, purvus drabstinėja. Nebent per polaidį, pavasariop. Negalima tikėti ir laikraščiu, lapkritį rašančiu apie važavimą važeliu. Nusistebėję dabar atsikvošėkim: važis – “rogės”, bet juk jos ir yra su pa-važ-omis! Ir tame plote, kur “pavažos” lenkėmis vadinamos (tarp 23 Joniškio ir Rokiškio, nuo Latvijos iki Rozalimo, Raguvõs, Šimonių), rogėmis važiuojama. Taigi visai dėsningai – važis! O vežimas? Kam jau vežimas, o kam dar ratai; vienur ratas, kitur tekinis (labai nuoseklus latviai: “vežimas, ratai” – rati, “ratas” – rienis). “Lietuvių kalbos atlaso” duomenimis, vežimas vartojamas Nemuno ir Neries tarpupyje (išskyrus Merkio aukštupį ir kairįjį krantą) ir Nemuno kairiajame krante, o nuo Dubysos įtakos – ir dešiniajame siauroku ruožu iki Klaipėdos. Likusioje dalyje – daugiausia ratai, bet ne ištisai, o su mažyčiais vežimo pramaišinio vartojimo intarpais ar net grynomis salelėmis. Šiaip ten vežimas reiškia ne keturratę važiuotę, bet jos “kėbulą” (šia reikšme yra ir rogių vežimas) arba turinį – važtą (panašiai Dubičiuose ratų turinys – rātine); o tuščia – rytų aukštaičių vežėčios (vežėtys), bet irgi ne kiekviena – paprastai tam tikra, ypač darbinė, dažniausiai mešlavežė (šienvežė – ratai, Marcinkonyse – rātinos, graži, lengva – rateliai). Ratų krašte yra ir daugiau pavadinimų, deja, jie nelietuviški. Vežimo plote ratai irgi pasitaiko, bet tik frazeologijoje. Gal kam keista ratai? Tegu pasivarto LKŽ XI, ras dar keisčiau – vienaskaita ratas arba ratelis, ratukas, račiukas reiškia... “dviratis”. Ir vežimo ratas ne visoje Lietuvoje, yra dar ir tekinis (ret. tekinys) – daug siauriau negu ratai, bet pietinė riba artima (Kintai-Šilutė-Juknaičiai-Žemaičių Naumiestis-Žvingiai-Veliuona), o toliau suka šiaurėn ir labai raitosi (Surviliškis-Ramygala -Steigviliai-Pasvalys-Biržai- Nemunėlio Radviliškis). Tautosakoje gali būti ir sąmyšriai: Riedratai, ried ratukai, ried mažieji tekinukai Luokė (etnografinio ansamblio plokštelė “Patal kiau vakarone”). Sukas kaip tekinis ratų paskutinis -- negirdėjusiam gal keista? Ratelio, žemaičių verp[i]jamojo rato, rātinio, rātino tekinis -- irgi keista. O juk ir ratelio ratas gal net kokiam tarptautiniam terminologijos kodeksui nepatiktų. Tačiau gyvajai kalbai visa tai sava, tikra ir tvirta. Žinoma, bendrinės kalbos žodyne tekiniai derėtų pažyma tarm., ratų aiškinime tekiniai irgi netinka. Džiaugtis galima, kad račius aiškinamas apdairiau -- “ratų ir medinių vežimo dalių dirbėjas”. Beje, ir rogių... Kaip tai pasidarė? Matyt, pavažinė važiuote (važiu, taip pat rogėmis, tarm. ragėmis, rāgutėmis,...) važiuota, ratine (ratais) -- rieteta, riedėta, o tekinių -- tekėta. Paskui per ilgą šį sistemą pakito, naujoji -- nevienalytė. Bet ji laikosi tvirtai ir niekam neleidžiama kalbos duomenų savavališkai keisti, maišyti. Važis -- rogės, ir šventa. 24 Sutrum inimai I. Žodynai, enciklopedijos, knygos DŽ1 -- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1954 DŽ2 -- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972 FTŽ2 -- Fizikos terminų žodynas. V., 1979 LKKM -- Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys. V., 1990 LKŽ -- Lietuvių kalbos žodynas. V., T. 2, 1969. T. 4, 1957. T. 5, 1959. T. 7, 1966. T. 9, 1973. T. 10, 1976. T. 11, 1978 LTE -- Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., T. 5, 1979. T. 11, 1983 NŪE -- Namų ūkio enciklopedija. V., 1987 PolŽ2 -- Politechnikos žodynas. V., 1984 II. Periodinė spauda A -- “Atgimimas” Ašr -- “Aušrinė” D -- “Dienovidis” GK -- “Gimtasis kraštas” KB -- “Kultūros barai” KmT -- “Komjaunimo tiesa” KV -- “Kalba Vilnius” LA -- “Lietuvos aidas” L ir M -- “Literatūra ir menas” LR -- “Lietuvos rytas” M ir G -- “Mokslas ir gyvenimas” Mt -- “Metai” P -- “Pergalė” Prsk -- “Proskyna” R -- “Respublika” SMD -- “7 meno dienos” ŠA -- “Šiaurės Atėnai” T -- “Tiesa” TMkt -- “Tarybinis mokytojas” TV -- Televizija Vlt -- “Viltis” VN -- “Vakarinės naujienos” VŽ -- “Vilniaus žinios” Skaitmenys žymi metus, numerius ir puslapius (TV -- data) 25