Žodžiai kryžkelėje. I

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS ŽODŽIAI KRYŽKELĖJE. I I. Paveldas ir veldinys; palikimas ir paminklas, palaikas Žodis paveldas (paveldą, paveldu, paveldė) yra bene žodynininko Antano Lelio naujadaras — jo “Lietuviškos ir angliškos kalbos žodyne" (Chicago, 1915) yra: paveldas = pavaldas — inheritance (nors atvirkštinėje dalyje inheritance — paveldėjimas, paveldėjystė, o heritage —- paveldėjimas; palaikas; tėvonija), o jo “Lenkų ir lietuvių kalbų žodyne” (V., 1919) dziedzicznosc yra paveldas. Variantas su balsių kaita — pavaldas — galbūt greitai pasirodė ne visai aiškus, tačiau būdvardį pavaldus — heréditaire — erblich — wacneacrsennni dar teikė Stasys Šalkauskis savo “Bendrojoje filosofijos terminijoje" (K., 1938) ir Vilius Pėteraitis “Lietuviškai angliškame žodyne" (Miinchen, 1948)— hereditary, inheritable; biologijos reikšme Petras Avižonis vartojo pavaldumas. Jie neprigijo, tačiau nėra prigijęs ir paveldumas M ir G 1982 10 28, o paveldus — nė nėra. Visą negausią, nors praplatėjusią paveldo vartoseną, daugiausia tarpukario, pateikia akademinis LKZ IX — 1. “visuma įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tėvų, pirmtakų; paveldėjimas"; 2. “palikimas"; 3. "kultūriniai ar buitiniai praėjusių kartų pasiekimai, kuriais naudojasi vėlesnės kartos": Idėjinis paveldas DZ. Oriai stūksojo paveldas ir norminio DŽ abiejuose leidimuose (1954 ir 1972). Jame pirmoji reikšmė yra kaip tik ta, kuri didžiajame žodyne paskutinė — 1. “materialinės ir dvasinės kultūros pasiekimai, kurie perduodami vėlesnėms kartoms; palikimas": Idėjinis paveldas. Antroji — biologijos, tik dar ir DZ, lysenkinė, antigenetinė — 2. “visuma įgimtų organizmo savybių, įgytų iš tevy, pirmtakų ir galinčių keistis išorinės aplinkos sąlygomis; paveldėjimas“. Teisės reikšmės “palikimas" čia pagrįstai nepateikta. Tačiau kultūros sąvoka ir genetikos terminu paveldas irgi nebuvo tapęs, taigi Žodynas fiksavo ne tikrą, pastovią vartoseną, o senstelėjusius žodžio vartojimo bandymus. 8 Vartosenoje gyvas buvo ne knyginis idėjinis paveldas, o palikimas --3. “praeities darbai, paminklai, reiškiniai": Kultūrinis palikimas DZ, Žinoma, palikimas buvo vertinamas įvairiai, neigiamai irgi, pvz.: Tamsus praeities palikimas nyksta diena po dienos LKŽ VII. Atgimimo metais istorikas Rimantas Vėbra pirmasis suabejojo kultūros ir istorijos palikimū: “Sąvoka “palikimas" neturi privalomumo aspekto. Tiek žmogus, tiek visuomenė, gavusi palikimą, turi galimybę pasirinkti, ką imti iš palikimo tolesniam gyvenimui ir ką išmesti" (“Vakarinės naujienos", 1989 10 2). Tačiau tai esąs griovimas, patirties niekinimas, voliuntarizmas — “visuomenė, vertindama praeitį, nieko negali išmesti į istorijos šiukšlyną. Ji tik gali vienus reiškinius ir procesus apriboti, slopinti ir siekti jų nunykimo, o kitiems, pageidaujamiems, sudaryti kuo palankiausias sąlygas plėtotis. Vadinasi, turime reikalą ne su palikimu, o su paveldėjimu! Todėl ir derėtų remtis sąvokomis “istorinis paveldėjimas“, “kultūrinis paveldėjimas“ ir pan. Sąvoka “paveldéjimas” padėtų tiksliau formuoti istorinį mąstymą, supratimą, kad visai taip, kaip vaikas paveldi savo tėvų genus, taip ir visuomenė paveldi buvusių kartų genus <->” (Ten pat). Beveik tas pat paskelbta po 5 dienų ir “Literatūroje ir mene” (1989 10 7), tik čia teikiama istorijos paveldejimas, kultūros paveldėjimas. “ Vakarinėse naujienose" yra ir “Redakcijos prierašas" (neabejoju, kad tai “Kalbos kampelio" globotojos kalbininkės Reginos Venckutės pastabos). Jame glaustai pasakytos 2 mintys: I. Paveldėti galima ne tik genus, bet ir turtą,o sujuo galima visaip pasielgti: “kad daug ką negrąžinamai praradome, lengvabūdiškai iššvaistėme, kažin ar žodžiai dėl to kalti...” Labai teisinga, tik prie žodžio lengvabiidiškai būtina pridėti ir piktavališkai. Tiksliai aiškiai kalba Martynas Purvinas: “Betgi prasikišo būdingasis klasinis požiūris, tada įprastas palikimo rūšiavimas į “mūsų" ir “ne mūsų"; “kova su atgyvenomis sutapo su sovietinės sistemos strateginiais tikslais: naujojo pasaulio kūrimu, atmetant senąjį palikimą" (“Kultūros barai", 1992 7 — 8 64). 2. Geriau tiktų ne paveldėjimas, o paveldas: “sakydami “kultūros paveldas", “istorijos ar istorinis paveldas", labiau pabrėžtume tąsą, perimamumą, tad šis daiktavardis iš tikrųjų galėtų būti laikomas tikslesniu žodžiu, <->". Taigi paveldas — tai paveldėtas palikimas, bet “privalomumo aspekto” ir jis gali neturėti. Vadinasi, kultūros paveldo būtinumas nėra neginčijamai pagrįstas. Tačiau kultūros paveldas jau yra. Šiek tiek būta ir 10 metų prieš R. 9 Vėbros straipsnį. 1979 m. B. Piesarsko ir B. Svecevičiaus “Lietuvių -anglų kalbų žodyne" paveldas — heritage, legacy: kultūrinis paveldas - - cultural heritage (nors yra ir kultūrinis palikimas — cultural heritage, praeities palikimas — the heritage of the past). Žinoma, lengviausia paveldą įtaisyti administraciškai. Taip ir padaryta, pvz.: Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba L ir M 1989 48 13, Kultūros paveldo inspekcija A 1991 38 4, Paminklotvarkos departamento Kultūros paveldo centras Lir M 19923 12, Kultūros paveldo departamento paveldo rekonstrukcijos skyrius LA 199272 1. Sparčiausiai plito kultūros paveldo apsauga LA 1991 92 5. Iš kultūros paveldo lieka tik paveldas: paveldo apsauga Lir M 199036 2, Sv19901926,LA 1990 85 4, paveldo globa A 1990 13 9, paveldo ženklinimas LA 1990 120 4, paveldo problema A 1990 13 9; net administraciniuose pavadinimuose: Paveldo globos taryba A 1990 13 9, Paveldo taryba A 1990 14 8. Gal pagal Vakarus, plg.: Heritage Foundation (Paveldo Fondas) Vasingtone LA 1991 91 3. < > Johnas Majoras (Džonas Meidzoras) priėmė p a - veldo (heritage) ministro Davido Melloro (Deivido Meloro) atsistatydinimą LA 1992 189 2. Tačiau... Patys paveldo specialistai nemoka kirčiuoti — viešai dažnai sako pavėldas, net visai sujaukia: paveldas — pavėldą. Kažin kaip jie kirčiuoja visai suprantamai atsiradusį žodį paveldiniūikai A 1990 14 8 ? O Vladas Drėma sako: “Irkas išgalvojo tokį žodį. Paveldas kaip kuvelda! (Juokiasi). Palikimas. Pakankamai išsami sąvoka" (“Literatūra ir menas", 1990 12 01). Iškraipoma forma, nesilaikoma sąvokos turinio, pvz.: “Pasirodė jau ketvirtas “Lietuvių kalbos istorijos" tomas; <->. <->. Šalia gero geografinio kalbos “ Atlaso", tai dar viena plyta istorinės gramatikos paveldoje” (“Literatūra ir menas", 1991 07 13, A. J. Greimas). Žinoma, kultūros paveldas vartojamas ir neadministraciškai, ir net nešabloniškai, pvz.: Rytai, kurie paprastai turimi galvoje, kai priešinami Vakarams, yra Artimųjų Rytų kultūrų, nenutrūkstamai keitusių viena kitą nuo senovės šumerų-akadų ikišiuolaikinio islamo,paveldas P 1990 10 110. Apskritai paveldo naujoji vartosena yra labai plati. Yra čia ir visai nekanoniškų dalykų. Paveldo turinys ir konkretėja, pvz.: Dvarai — feodalizmo laikotarpio kultūros paveldas LA 1990 85 4. Senamiestis — paveldo dalis, < > A 1990 13 9; ir neaiškiai abstraktėja, pvz.: Dabar, kai politiniai saitai nusilpę, aiškėja, kad krūvoje laikomės vien to paveldo 10 dėka LA 1990 81 3; ir mitologiškėja, poetiškėja, pvz.: O žinai, kad ne jausmas išseko,/ tik pabiro žiedlapiai gėlės —/ neregėjai gimto kiemo vakar,/ Stebeikėlių patvorių žolės ,// gydančios ir žmogų, ir Tėvynę,/ augančios iš paveldy šventų —/niekas neišaukštino, sumynė/prie stiprybės mūsų pamatų L ir M 1990 17 10, M. Karčiauskas. Terminizuojamos paveldo reikšmės apimtis staiga išsiplėtė ir pasidarė gal platesnė negu buvusio palikimo — tai gamtės, istorinis, religijos, ūkinis ir kitoks paveldas: Pasaulio Paveldo Sąraše šiuo metu yra 322 kultūros ir gamtos paveldo objektai, esantys 69valstybėse KB 1992 353;Okokslietuviškojo paveldo likimas Kaliningrado srityje LA199214715;Mūsųistorinis ir ontologinis paveldas ŠA 1991 8 1; Lietuvos istorijos paveldas LA 1992 229 1; KLR ušu laikomas brangiu kinų liaudies paveldu,<-> Mir G 1990 1 14; nacionalinis paveldas LA 1993 139 12; etninis paveldas KmT 1989 82 1; rezistencinio paveldo medžiaga LA 1992 112 9; Nepriklausomybė prie Nemuno ir Dauguvos — gražus mūsų amžinojo idealo žiedas — baltų tūkstantmečių kovų paveldas Vlt 1992 9 7; karinis paveldas LA 1992 70 8; religijos paveldas LA 1992 51 3; krikščioniškasis paveldas Mt 1992 1 124; katalikiškasis paveldas GK 1990 15 6; stačiatikiškas bizantinis paveldas P 1990 10 111; Patys brangiausi mūsų tautos dalykai, kaip laisvė, jos troškimas, siekimas, ryžtingas apsisprendimas už tiesą, yra Bažnyčios paveldas GK 1990 15 6; Tikėjimo paveldą išsaugoję vyresnieji perduoda jį jaunimui LA 1993 68 5; ūkinio paveldo tęstinumas A 1990 44 12; restauruojamas ūkinis paveldas Vlt 1991 6 5; Mūsų teisinis paveldas, <-> — tai teisinių anachronizmų panoptikumas LA 1992 13 7.Čia aiškiai matoma, kad paveldo reikšmės raida eina ne genetine, biologine motyvacijos kryptimi, o socialine, kartais išleisdama net kokį “testamentin)” Ugly, pvz.: atsiėmė žemę paveldo tvarka LA 1992 116 6. Būdinga, kad to paveldo, kuris būtų gal artimiausias kultūros paveldui, yra bene mažiausia: mokslo paveldas LA 1992 71 4; architektūros paveldas KB 1992 3 51, Rusnės architektūrinis bei urbanistinis paveldas LA 1991 75 7; lietuvių poezijos paveldas Mt 1992 4 80, S.Geda; paveldo literatūra, paveldo knygos KB 1992 1 3. Greitai pasirodė, kas negerai. Pradžioje tai gal neišvengiama. Tačiau tikrai prastai, kad negerumų per trejetą metų nemažėja. 1. Visokio paveldo labai gausu, tačiau jis dar neužėmė tos palikimo vietos, kurią jam skyrė paveldo pradininkai. Lygiagretus palikimo var11 tojimas antraisiais ar net ketvirtaisiais paveldo metais rodo per didelį vangumą. Pvz.: Etninę, kaip ir visą kultūrą, sudaro istorinispalikimas (paveldas), sukauptas rankraštynuose, muziejuose, O kartu ir gyvoji tradicija LA 1991 209 9; kultūros ir natūralusis gamtos pa veldas, bet gamtinis bei istorinis palikimas, vėl istorinis ir gamtinis paveldas Vit 1993 5 6, Č. Kudaba. Iki pat šiol nemažiau vartojamas ir vien palikimas: Lietuvos kultūros palikimas KB 1992 5 59; valstiečiai yra istorinės tautos dalis, realiai pretenduojanti į istorinės Lietuvos poli - tinį ir kultūrinį palikimą KB 1992 7—8 103. Kai kur palikimas gal ir liks. “Lietuvos kultūros koncepcijos metmenyse” (V., 1990), kur jau yra kultūros paveldas, muzikas O. Balakauskas ir literatūros mokslininkė V. Daujotytė vartoja terminą palikimas (p. 65, 69). Tebėra kaip buvo įprasta: Iš rankraštinio palikimo KB 1992 7—48 100; literatūrinis palikimas P 1990 9 184; mokslinis palikimas LA 1990 85 4; KGB archyvinis palikimas LA 1992 1534; net katalikybės palikimas LA 1993 62 5. 2. Visur, kur buvo kultūros palikimas, paveldas negali tikti pačia prigimtimi. Per daug griežta ir aiškiai neteisinga teigti, kad visai nieko negalima išmesti. Nereikia labai nė mesti, atkrinta tarsi savaime. Juk yra kultūros sąstingio, nuopuolio, netgi išsigimimo, tai kam jo paveldas? Nebent pasilikti pavyzdžių keistenybių, žmonijos kvailybių parodai. Mūsų akyse iš aplinkos ir sąmonės dingo visas klodas soc. realizmo “kultiiros”, daugybė sovietizmo “ikony”, jei nepateko į antrines žaliavas, per turgus ir kitokius mainus išsibarstė pasaulyje keistenybių kolekcininkų rinkiniuose. Paveldu netapo. Paveldas yra, kai yra palikimo priėmimas, paveldėtojas, paveldėjimo teisių patvirtinimas, kai yra kultūros palikimo dalyvavimas visuomenės kultūros apykaitoje. Paveldas ateina ne palikimo laidoti, o tik jo riboti — paveldas nėra visas palikimas, o tik paveldėtas palikimas. Teisingai rašo Leonidas Žilevičius savo straipsnyje “Kas tyrinės Rusijos archyvus?" su paantrašte “Mintys apie mūsų paveldą ir palikimą": “Aš ne kalbininkas, tačiau manau, kad kalbėdami apie mūsų kultūros paveldą negalime apsiriboti vienu žodžiu. Paveldime tik tai, ką mums paliko tėvai, seneliai, proseneliai. Tačiau jei paveldėtas dvasines ar materialines gėrybes pasiglemžė “draugai' arba kaimynai ir į jas galime tik pasižiūrėti, o dažnai ir to padaryti neleidžiama, — manau, reikėtų vadinti palikimu“ (“Literatūra ir menas", 1992 04 29). Jis taip ir skiria: Lietuvos paveldo ir išvežto palikimo generalinis katalo12 gas. Palikimas gali būti ir nežinia kur esąs, nerastas, dingęs ar sunaikintas. Paveldas — paveldėtas: nesunaikintas, nepavogtas, nenuslėptas, saugomas, branginamas, šeimininką ir gyvybę turintis palikimas. Taigi gali būti ir palikimo paveldas, o kadangi reikia rūpintis, kad jis nenyktų, nežūtų, galima kalbėti ir apie paveldo palikimą palikuoniams, apie paveldo išlikimą ar paveldo likimą. | Didžiausias neatsakingumas — tai gausybė visokio paveldo, kuris tėra nelemtas palikimas, o jei žiūrėtume tarsi genetiškai, kaip R. Vėbros siūlyta, būtų kintamumas, mutacijos, išsigimimas: atsikratyti totalizmo paveldo A 1991 50 3; nepavydėtinas totalitarizmo paveldas A 1991 202; įtarumas yra komunizmo laikų paveldas A 1991 20 2; Pasaulio sudvejinimo mentalitetas — taikomunizmo paveldas, kuris dar ilgą laiką temdys Lietuvos viešąjį gyvenimą LA 1991 75 2; sovietinės sistemos paveldas A 1991 39 3; imperinio paveldo našta LA 1992 236 5; okupacijos metų slogus paveldas A 1991 53—54 3; nedžiuginantis tarybinių metų paveldas D 1991 38 3; Jaltos paveldas LA 1991 87 6; blogas paveldas LA 1992 36 3; destruktyvus visuomeninės minties paveldas Prsk 1991 8 498; Lietuvoje šiandien grumiasi inertiškai sustingęs paveldas sušešėliška dabartimi L ir M 1992 15 14. Netinka ir sunaikinto paveldo atstatymas A 1990 17 14. Vartojamas čia ir palikimas — totalistinis, sovietmečio, socializmo, komunistinis, kažkodėl ir postkomunistinis, sunkus ir klampinantis, bet mažiau, persvarą turi paveldas. Išvada: Paveldo įsivedimas nėra sklandus, paveldo ir palikimo skyrimas nėra nuoseklus ir ryžtingas, nežinia kada pasibaigsiantis. Dar prastesnė paminklo byla. Pirmoji ėmė raginti Jūratė Markevičienė: “<-> vertėtų atsisakyti paties “paminklo” termino ar bent susiaurinti jo vartojimą. Šis žodis nėra ganėtinai imlus — jis reiškia atminties ženklą, taigi žymi tik vieną paveldo funkcijų ir nenusako paminklinio objekto amžiaus. Šitai leidžia subendrinti paveldo objektus su nūdieniais dariniais, kurie, dar tebeformuojami, jau reprezentuoja “socializmo pergales” minėtame Paminklų sąraše" (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Vieną tiesą, tik čia nepasakytą, būtų galima pripažinti — netobula sistema: kuopinė sąvoka palikimas, o dalys — paminklai. Nuoseklu būtų: dalys — palaikai Tačiau daugiskaitiniai palaikai bendrinėje kalboje bent pusei jos vartotojų netikėtai pasidarė dvireikšmis ar net dviprasmis žodis — 1. “mirusiojo palikti daiktai; palikimas” DZ, “mirusiojo paliktas tur13 tas; palikimas“ DZ; 2. “mirusio žmogaus liekanos, lavonas" DZ, “mirusio žmogaus kūnas, kūno liekanos" DZ. Pirmoji reikšmė (ir palaikas) yra Lietuvos vakarų savastis, antroji daugiausia raštų sovietizmas, bet to užteko, kad jis bendrinėje kalboje uzblokuoty pirmąją reikšmę ir su ja susijusią nuo S. Stanevičiaus ir S. Daukanto raštų turėtą “senovės kultūros liekanų" reikšmę, taip tinkamą prie palikimo. | Seniena “senas muziejinis daiktas” daugiau susijusi su užmirštos senovės pavienių liekanų rinkimu, netikėtu radimu, atrodo dar muziejiškiau negu paminklas, be to, seno griovimo ir naujo kūrimo didystei visai netiko. Neišsilaikė palaikai, palaikas, bet jau paminklas visai neprastai tinka: paminklai — “tam tikros civilizacijos evoliucijos ar atskiro istorinio įvykio liudininkai" (J. Bučas, — Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 43). Dabar įprasčiausia “atminimo statinio” reikšmė, žinoma jau iš P. Ruigio ir F. Kuršaičio žodynų, nėra išskirtinė. Tiesiog jos tęsinys ir išplėtimas yra “praeities palaiko" reikšmė: kultūros paminklai, akmens amžiaus paminklai, senovės paminklai, istorijos paminklai, liaudies architektūros paminklai, gamtos paminklai, kalbos paminklai, rašto paminklai, literatūros paminklai, net: to paties žodžio užrašymas skirtingomis arba dvigubomis raidėmis laikomas fonetiniu ir semantiniu kalbos paminklu J. Jurginis, — Livonijos kronikos, V., 1991, p. 21. O jos abi remiasi gyvosios kalbos reikšme — 3. “kas lieka kaip atminimas; kas padaroma, paliekama ar duodama prisiminimui": Duok an[t) paminklo Skapiškis. Ben[t] paminkluo [t.y. paminklui] atnešk obulų [t.y. obuolių] Palanga. Tėvų paminklas tas kočėlas Raudėnai. Da[r] mamos paminklą turiu — skarelę Vidiškiai (LKŽ IX). Taigi kultūros paminklo reikšmė gali būti labai plati, nebūtinai, kaip teigia, pasirėmusi UNESCO, J. Markevičienė, “pavieniai vertingi objektai", o ne "kompleksai", ne "teritorijos" ir pan. (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Visai pagrįstai greta J. Bučas rašo: tautos agrarinės kultūros paminklas -- istoriškai susiklostęs kaimo kraštovaizdis (Ten pat, p. 42). Jis irgi remiasi pasauliu, bet teigiančiu priešinga: “1964 metais Venecijoje priimtoje tarptautinėje paminklų apsaugos chartijoje nurodoma, kad kultūros paminklo sąvoka apima ir atskirą kūrinį, ir miesto ar kaimo tipo kompleksus, <->" (Ten pat, p. 43). Šitaip yra ir Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo projekte: 24 straipsnis. Teritorijų — kultūros paminklų apsauga ir tvarkymas D 19928 7. 14 J. Markevičienės argumentas, kad terminas paminklas negerai del to, jog kai kas prie paminklų buvo pribloškęs ir soc. nūdienos ne visada vertus kultūros daiktus, keliamas kaip tik tada, kai galima tų "paminklų" atsisakyti. Tai ar tada jis būtų argumentas? Kitas jos argumentas, beveik priešingas — “šis terminas suponuoja ypatingą muziejinį apsaugos tipą, kyris negalėjo ir nebuvo taikomas nei kraštovaizdžiams, nei miestams“ (Ten pat, p. 38). Po poros metų jis dar plėtojamas: “Taigi “įpaminklinimas" — neblogas būdas atskirti žmones nuo jy praeities, padaryti kultūros paveldą svetimą. Juk tradicinė aplinka, paversta muziejaus ar panoptikumo eksponatu, gali sukelti tik smalsumą, nuostabą ar sugraudinti, kaip visa, kas mirę. Tačiau tai nepajėgia sužadinti meilės, kuriai reikalinga gyvybė" (“Literatūra ir menas”, 1992 01 18). Tai teisinga, tačiau žmones nuo praeities atskyrė ir palikimą atrinkęs ir išrūšiavęs sumuziejino, sufasadino ne paminklo terminas, o tai, kad, kaip teisingai sako pati J. Markevičienė, buvo “tradicijų šaknys pakirstos'" (Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys, p. 38). Žinoma, valia atsisakyti paminklo, galima būtų rasti gal ir kitų priežasčių, ir tam tikrų kalbinių argumentų — žodžio paminklas reikšmių raida nėra nuosekli, grandininė, o šakotinė, prieštaringa: gyvojoje kalboje paminklas turi ir visai ne “monumentaliy” reikšmių -- 4. “ženklas, žymė": Tos trobos nugriuvo, nebé[r] nė paminklo Gruzdžiai (taip pat Salamiestis, Kūpiškis, Zi6ébiskis); 5. “kas išlaikęs labai maža panašumo į save (kalbant apie labai sunykusį, sublogusį žmogų, gyvulį ar menką daiktą)" Plateliai, Alsėdžiai, Satés, Salantai (LKŽ IX). Tačiau kas pasiūlyta ir bandoma vartoti vietoj paminklų? Tūkstantis pirma nuobodybė biurokratiniai paveldo objektai LKKM 38, J. Markevičienė, kultūros paveldo medžiaginiai objektai L ir M 1992 3 8, J. Markevičienė. Zmoniskesnés, bettokios pat nepatogios dvižodės paveldo vertybės LKKM 38, taip pat 42, 43, J. Bučas, tik vienos jų — paminklai, kitos -- ne: Irvisatai-kultūros paveldo vertybės, dauguma kurių turi paminklo statusą ir saugomos valstybės Ten pat 42; paminklo statuso suteikimas paveldo vertybei Ten pat 43; lieka ir paminklinė vertybė Ten pat 43, 44, ir kultūros paveldo lygmenų, tipų, rūšių ir grupių <->paminklinė vertė Ten pat 45. Net po poros metų, jau turint Paveldotyros skyrių prie Lietuvos mokslininkų sąjungos, vis dar patiems neaišku, “ką vadinti palikimu, ką paveldu, kas yra kultūros objektas, ką pripažinti kultūros vertybe, ką 15 įvardinti paminklosaugos, o ką paveldosaugos objektu?" (Jurgis Bučas. Paveldosaugos objektas. Trumpa paminklo savokos istorija. — “Literatira Ir menas", 1992 02 22), nors minima net praeities sauga [0 J.Markevičienės tezių pavadinimas — Kultūros paveldas (gyvenimo terpės apsauga) LKKM 37). Ir paveldo vertybės čia nėra visai aiškios — lyg vientisa sistema, priešinga pavieniams paminklams, lyg rinktiniai paveldo objėktai: saugoti reikia nepalikimą apskritai,o paveldo vertybes kaip vientisą teritorinę si stemą (palikimas — ką mums praeitis palieka, paveldas — kas mums teisiškai pridera, paveldo vertybės — ką mes iš paveldo atsirinkę disponuojame kaip kultūros sąvastimi (=savastimi). Čia dar ir kultūros paminklas — išskirtinė, reprezentatyvi, prestižinė kultūros vertybė, daugiau negu kultūros objektas — nėra visai atmetamas, tik teigiama, kad “reikia saugoti kur kas daugiau ir įvairesnių praeities vertybių, negu diktuoja dabartinė paminklo samprata". Šitokios terminų maišaties neturi būti, ir išeitis aiški. J „Markevičienė, sušnekusi apie naujadarus L ir M 1992 3 8, galėjo nuosekliai tą išeitį prieiti. Iš tikrųjų kultūros mokslas ir jvairios jam artimos sritys nuosekliai vartoja visą iš kalbotyros skolintą terminų sistemėlę — naujadaras, skolinys, vedinys, pvz.: Naujadarų senamiestyje apologetai remiasi ir keliomis eilutėmis is ICOMOS ''o tarptautinės istorinių miestų apsaugos chartijos VN 1988 295 2. Pirma, Lietuva, tapusi monarchija, iš karto pabrėžtų, kad ji — nenaujadaras ir net ne XX amžiaus pradžios valstybė LA 1990 87 6. Naudojamės daugiausia skolintomis koncepcijomis (esama ir gražių išimčių), norstieskoliniai, kaip aiskéja, ne visada yra geros rūšies L ir M 1983 46 6. <-> kontrastavimas bet kokiems tuo laiku aprobuotiems vediniams ir elgesiui buvo siejamas su priešprieša socialistinei ideologijai KB 1988 9 32. <-> modernumas <-> kaip atvirumo ir pliuralizmovedinys KB 1993 2--3 106. Veldinys 1932 m. J. Barono “Rusų lietuvių žodyne" vartotas kaip paveldo sinonimas (HacneacTBo — tėvų palikimas, palaikai, liktinė, veldinys, vėldėmė, paveldas), o S. Šalkauskio 1938 m. “Bendrojoje filosofijos terminijoje” — greta minėto būdvardžio pavaldus vietoj įprastinio paveldo (veldinys — heritage — Erbe, Erbschaft — wacneactso, nors ne tik bendrąja filosofine, bet ir visai konkrečia nefilosofine reikšme: Paveldima liga yra nelemtas veldinys), dabartinėje norminamojoje leksikografijoje pateikiamas nežinia iš kokios vartosenos (ar tik J. Barono žodyno?) imta, bet teisėje nevartojama reikšme “paveldėtas turtas, palikimas" DZ, (DZ, — ir “vel16 4. Važis — tai ne vežimas Kas yra važis? Rodos, keistas klausimas — kuo važiuoja, veža, tas važis, atseit vežimas. Taip ir klumpama, žinoma, ne visai lygiam daikte. Būtų pusė bėdos — argi gali viską žinoti, viską mokėti. Visa bėda, kad užmirštama patarlė: nežinai, tai nesakyk, pasiklausk. Taigi rašoma, tikintis gal net “praturtinti" kalbą: Taigi žirgai grįžta. <->. Laimingas poilsio metu gavęs pasivažinėti su žirgu ro gėmis ar važiu, pajodinėti T 1976 75 4. <> pradarda rytmetiniai važi ai, gabenantys į parduotuves kefyrą A 1990 39 8. Nepaslaptis, kad bet kuriame kolektyve esama darbščių, sąžiningų ir gabių žmonių, kurie "tempia visą važį" Ten pat. Iš tų -inių (rytmetinių vaziy!), tų netikusių kabučių numanu kalbos nerūpestingumas. Tačiau ir poetas klysta ir vaikučius klaidina: Važin pasikinkius/ Širmąją kumelę,/ Sesė Elenytė/ Leidosi į kelią K. Kubilinskas. Mažųjų metai. V., 1972, p. 319. Klysta vertėja: Ak, jei būtų pamatęs jis pretorių va žy aukštajam,/ riedantį viduriu cirko, tarp dulkių, Jupiterio rūbą/ dėvintį šauniai Juvenalis. Satyros/ Vert. A. Bendoriūtė. V., 1983, p. 77. Graikija melo pilna: kad buvęs skersai Helespontą/ tiltas tiesus iš laivų ir pralėkt jais važiai galėję Ten pat 82. Rytų aukštaitis juoktųsi, stebėtųsi, 0 mes atsiverskim DZ,: vazis (2), vazys (4) — “gražios išeiginės rogės su sėdynėmis". Va tai tau! Atsiminkime: čiužus vazis. Pasitelkime poeziją: Sniegulés pinasi. Varpeliai šaukias./ Kaip dūmas lygumos bekrasteés!/ Važelis gieda margaraštis/ Šarmotoj lygumoj palaukės./ Sniegulės pinasi. Varpeliai šaukias A. Jasmantas. Poezija. V., 1992, p. 38. Beje, Zodynui derėjo pridėti pažymą tarm. — tarmybėar, tiksliau, ryt. — rytų aukštaičių žodis (plotas apytikslis, nes dar nėra duomenų — “Lietuvių kalbos atlase" kartografuoti tik darbinių rogių pavadinimai, 0 “Lietuvių kalbos žodyno" V raidės tomo dar nėra). Bendrinėje kalboje neįsigalėjęs, rizikinga net vartoti -- gali nesuprasti, pvz.: Kas aus lovatieses, kas darys puošnius važius ir vežimus LA 1990 47 3. Kluptelėjo ir Žodynas — prie žodžio drabstinėti pateikta vienintelė, bet netikusi iliustracija: Važiu važinėja, purvus drabstinėja. Nebent per polaidį, pavasariop. Negalimatikėti ir laikraščiu, lapkritį rašančiu apie važiavimą važeliu. Nusistebėję dabar atsikvošėkim: važis — “roges”, betjukjos ir yra su pa-vaz-omis! Ir tame plote, kur “pavazos” lénkémis vadinamos (tarp 23 Joniškio ir Rokiškio, nuo Latvijos iki Rozalimo, Raguvos, Šimonių), rogemis važ-iuojama. Taigi visai dėsningai — važis! O vežimas? Kam jau vežimas, o kam dar ratai; vienur ratas, kitur tekinis (labai nuoseklūs latviai: “vežimas, ratai" — rati, “ratas” — ritenis). “Lietuvių kalbos atlaso" duomenimis, vežimas vartojamas Nemuno ir Neries tarpupyje (išskyrus Merkio aukštupį ir kairįjį krantą) ir Nemuno kairiajame krante, o nuo Dubysos įtakos — ir dešiniajame siauroku ruožu iki Klaipėdos. Likusioje dalyje — daugiausia ratai, bet ne ištisai, 0 su mažyčiais vežimo pramaišinio vartojimo intarpais ar net grynomis salelėmis. Šiaip ten vežimas reiškia ne keturratę važiuotę, bet jos “kėbulą" (šia reikšme yra ir rogiy vežimas) arba turinj — važtą (panašiai Dubičiuose ratų tarinys — ratinė); o tuščia — rytų aukštaičių vežėčios (vežėtys), bet irgi ne kiekviena — paprastai tamtikra, ypač darbinė, dažniausiai mėšlavežė (šienvežė — ratai, Marcinkonysė — ratinos, graži, lengva — rateliai). Ratų krašte yra ir daugiau pavadinimų, deja, jie nelietuviški. Vežimo plote ratai irgi pasitaiko, bet tik frazeologijoje. Gal kam keista ratai? Tegu pasivarto LKŽ XI, ras dar keisčiau — vienaskaita ratas arba ratelis, ratukas, račiukas reiškia... “dviratis”. Ir vežimo ratas ne visoje Lietuvoje, yra dar ir tekinis (ret. tekinys) - daugsiauriauneguratai,betpietinėriba artima (Kintai-Šilūtė-Juknaičiai -Žemaičių NaumiestisZvingiai-Veliuona), o toliau suka šiaurėn ir labai raitosi (Surviliškis-Ramygala -Steigviliai-Pasvalys-BiržaiNemunėlio Radviliškis). Tautosakoje gali būti ir sąmišriai: Ried ratai, riedratukai, ried mažieji tekinukai Luokė (etnografinio ansamblio plokštelė “Patalkių vakaronė"). Sukas kaip tekinis ratų paskutinis -- negirdėjusiam gal keista? Ratelio, žemaičių verp[iJamojo rato, ratinio, ratino tekinis -- irgi keista? O juk ir ratelio ratas gal net kokiam tarptautiniam terminologijos kodeksui nepatiktų. Tačiau gyvajai kalbai visa tai sava, tikra ir tvirta. Žinoma, bendrinės kalbos žodyne tekiniui derėtų pažyma tarm., ratų aiškinime tekiniai irgi netinka. Džiaugtis galima, kad racius aiškinamas apdairiau -- “ratų ir medinių vežimo dalių dirbėjas". Beje, ir rogių... Kaip tai pasidarė? Matyt, pavažine važiuote (važiu, taip pat rogėmis, tarm. ragėmis, ragutėmis,...) važiuota, ratine (ratais) -- rietėta, riedėta, o tekinių -- tekėta. Paskui per ilga ši sistema pakito, naujoji -- nevienalyte. Bet ji laikosi tvirtai ir niekam neleidžiama kalbos duomenų savavališkai keisti, maišyti. Važis -- rogės, ir šventa. 24 ~ be D FTZ LKKM LKZ LTE NUE PolZ, A ASr D GK KB KmT KV LA LirM LR MirG Mt P Prsk R SMD SA T TMkt TV Vit VN VZ Sutrumpinimai I. Žodynai, enciklopedijos, knygos -- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1954 -- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972 -- Fizikos terminų žodynas. V., 1979 -- Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys. V., 1990 -- Lietuvių kalbos žodynas. V., T. 2, 1969. T. 4, 1957. T. 5, 1959. T. 7, 1966. T. 9, 1973. T. 10, 1976. T. 11, 1978 -- Lietuviškojitarybinėenciklopedija. V.,T.5,1979.T.11,1983 -- Namų ūkio enciklopedija. V., 1987 -- Politechnikos žodynas. V., 1984 II. Periodinė spauda -- “Atgimimas” -- “Ausrine” -- “Dienovidis” -- “Gimtasis krastas” -- "Kultūros barai" -- “Komjaunimo tiesa“ -- “Kalba Vilnius” -- “Lietuvos aidas" -- “Literatura ir menas“ -- “Lietuvos rytas" -- “Mokslas ir gyvenimas“ -- “Metai" -- “Pergale” -- “Proskyna” -- “Respublika” == “7 meno dienos" -- “Šiaurės Atėnai" -- “Tiesa" -- “Tarybinis mokytojas" -- Televizija -- Viltis" -- “Vakarinės naujienos" -- “Vilniaus žinios" Skaitmenys žymi metus, numerius ir puslapius (TV -- datą) 25