Kaip nereikia rengti žodynų

dradarbiavimu, longitūdinis tyrimas — tęstiniu ar besitęsiančiuoju tyrimu, sukcesyvūmas (vienalaikiškumo priešybė) — sekumu ar nuoseklumu, validimas (eksperimentų ir psichologinio matavimo priemonių kokybės kriterijus — jų tikimas, adekvatumas) — tinkamumu. Be šių pastabų, galima paminėti ir tam tikrą nuoseklumo stoką. Nesigilinant į terminų sistemiškumo ar jų vartojimo nuoseklumo problemas, užtektų pasakyti, kad žodyno rengėjai niekaip negali apsispręsti, ar TSRS psichologai dar egzistuoja, ar ne. Tas pats A. Lurija vienur vadinamas TSRS psichologu, o kitur (vienu atveju net tame pačiame puslapyje) — Rusijos psichologu. Tačiau tokios nevienodybės labai lengvai ištaisomos. Reikia manyti, kad žodyno rengėjai, rengdami naujus jo leidimus, nemažai ką pataisys, taip pat ir minėtus nelygumus. Gal rimčiau bus susirūpinta ir lietuviškos terminijos kūrimu. Juo labiau, kad, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, lietuviški terminai dažnai yra ir aiškesni, ir trumpesni. Juk psichologai, be abejo, nori, kad juos suprastų ir jų darbus skaitytų kuo daugiau žmonių. Birutė LENKTYTĖ KAIP NEREIKIA RENGTI ŽODYNŲ Dabar išleidžiama nemažai įvairių žodynų, ypač žodynėlių. Į skaičius pažiūrėjus, būtų galima šūkčioti iš susižavėjimo ir dėl darbo mastų, ir dėl tokio gausaus žodynininkų, žodynų rengėjų bei leidėjų būrio. Juk nuo senovės laikų žinoma, kad iš visų kalbos darbų sunkiausias yra rašyti žodynus. O tick daug dirbančių! Kokie dideli lingvistiniai polėkiai, tiesiog skrydžiai! Tikras žodyninkystės aukso amžius. Deja, deja... Vartant ne vieną naująjį mūsų žodyninkystės triūsų vaisių, gan greit tenka nusivilti — daugelis rengėjų ir leidėjų per lengvai tikisi praturtinti lietuvių leksikografiją. Apstu skubos darbo, rengimo ir rinkimo nepaprastybių, tiesiog niekalo. Ne vienas rengėjas ir leidėjas pasirodo neturįs nė menkiausio supratimo, kaip žodynai turi būti rašomi ir kaip leidžiami. Viena iš svarbiausių, vaisingiausių ir autoritetingiausių lietuvių kalbos darbo sričių baigiama paversti leksikografijos bizniu, savotiškais kalbotyros Gariūnais. Mat į pirmą vietą 106 iškeltas ne lietuvių leksikografijos turtinimas, ne darbo kokybė, bet pačių rengėjų bei leidėjų medžiaginis praturtėjimas. Kiek žmonės prisiperka niekalo ir, jei ko mokosi iš tų žodynų, kiek daug neteisybių išmoksta! Tiesa, tuo “bizniu” visų pirma užsiima ne vienas bendrųjų verčiamųjų žodynų, pokalbių knygelių, taip pat ekonomikos, verslo ir pan. žodynų ar žodynėlių rengėjas ar vertėjas. Iš kitų sričių žodynų turtų nesukrausi. Ne taip smarkiai puolama ir juos rengti bei leisti. Nykstant valstybinei ir vis plečiantis brangininkei greito ir, matyt, didelio pelno siekiančiai privačiajai knygų leidybai, netruks ateiti laikai, kai mokslo knygą ar kokį specialų žodyną galės išleisti nebent iš savo centinės algos pats autorius. Užuot bent kiek gavęs už savo triūso vaisius, jis pats turės duoti pasipelnyti leidėjams, spaustuvininkams ir pardavėjams, kaip tai prieš karą jau buvo prof. L. Vailioniui, “Lietuviško botanikos žodyno" rengėjų vadovui. Ir visiškai pasitvirtins sena Žmonių išmintis — iš mokslo bagotas nebūsi, tik kuprotas. Tad susipaZinus su Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) išleistu Stasės Janonienės “Augalų anatomijos ir morfologijos terminų žodynėliu", noras apie jį parašyti kilo visai ne dėl to, kad autorė čia būtų norėjusi pasipelnyti (ne tuo tikslu rašytas ir leistas šis žodynėlis), bet dėl to, kad jos turėta nemažo noro padėti studijuojantiems būsimiems biologijos mokytojams geriau suprasti savo mokslo terminus, kaip ji pati rašo žodynėlio pratarmėje, “padėti įsisąmoninti terminus, susisteminti bei įprasminti augalų anatomijos ir morfologijos sąvokas, parengti studentus naudotis moksline literatūra ir kt." (p. 1—2). Tai labai rimti ir sveikintini tikslai. Aukštoji pedagogikos mokykla, toji mokytojų mokykla, be abejo, neturi ir negali turėti didesnių tikslų kaip rengti gerus, net labai gerus mokytojus. O geras mokytojas visų pirma turi būti geras, tiesiog puikus savo mokomųjų dalykų mokovas. Nepakankamai tvirtomokėjimo ko mokyti nieku būdu neatitaisys net pavyzdingas mokėjimas kaip mokyti. Žodynėlio paskirtis — padėti studen- *Janonienė S. Augalų anatomijos ir morfologijos terminų Žodynėlis. Vilnius, 1990. 40 p. 107 tams geriau išmokti ko mokyti. o Kiek žodynėlis tinkamas pačios botanikos mokyti, ne botanikui nėra kaip spręsti, bet botanikos kalbai mokyti ir ugdyti, deja, jis nedaug tepadės. Pirmiausia žodynėlio skaitytojui visai neaišku, kodėl bent pusė pratarmės (daugiau kaip puslapis) skirta, kaip rašoma, “pateikti pagrindinių žinių apie lotynų kalbos žodžių rašybą, tarimą ir kirčiavimą“ (p. 2). Juk į šį žodynėlį sudėti ne lotyniški, bet iš kitų kalbų pasiskolinti ir aplietuvinti žodžiai. Tiesa, įdėti ir lietuviškai pateiktų antraštinių žodžių kilmės aiškinimai (pavyzdžiui, dorsalinis — lot. dorsum — nugara, p. 12; nors ir čia ne vienu atveju trūksta tikslumo, kad ir šiuo, — kodėl nepasakytas lot. būdvardis dorsalis), bet pirminis didelės tų žodžių ar jų morfemų dalies šaltinis yra graikų kalba (kilmės aiškinimuose pateikta supaprastintai lotynų raidynu). Skaitant labai glaustą (iš kelių taisyklių) lotynų kalbos kirčiavimo mokslą (p. 3), paaiškėjo, kad žodynėlio autorė tuos mūsų kalbos skolinius laiko lotynų kalbos žodžiais ir kirčiuoja pagal lotynų kalbos taisykles - ji rašo: “1. Daugiaskiemeniuose žodžiuose kirčiuojamas: 1.1. Priešpaskutinis skiemuo, jeigu jis ilgas (aleuronas). 1.2. Trečias skiemuo nuo žodžio galo, jeigu jis trumpas (aktinomėorfinisY" ir t.t. Štai kodėl visų pirma kirčiavimo nepaprastybėmis šis Žodynėlis ir nustebino — čia vartojamas vien dešininis kirčio ženklas, o gerokas pluoštas žodžių, bendrinės kalbos taisyklėmis vertinant, žargoniškai. Autorės, pasirodo, nežinota, kad aplietuvinti skoliniai kirčiuojami pagal lietuvių kalbos taisykles! O gal tai naujas akcentologijos Žodis? Vis dėlto kalbininkai, be abejo, kol kas nesivadovaus “ Augalų anatomijos ir morfologijos terminų žodynėliu" ir žymės kirčiuotųjų skiemenų priegaides (t.y. vartos ne vien dešininį kirčio ženklą), taisys išgirdę ar radę kur sukirčiuota ir nemokys kirčiuoti aerenchima 4, atmosfėra 7, biosféra 8, chalūza 9, chlorenchima 9, chondriosėma 10, chromomėra 10, chromonėma 10, chromosoma 10, citoplazma 11, diafrūgma 11, didstra 11, diktiosoma 12, egzina 13, epiblėma 15, epitėma 15, floéma 17, flora 17, gamėta 18, grūna 19 ir t.t. — iš viso per pusšimtį tokių netaisyklingai sukirčiuotų antrajai kirčiuotei priklausančių antrosios linksniuotės daiktavardžių. Visų jų vienaskaitos var108 as turi būti kirčiuojamas galūnėje, t.y. aerent hichlorenchima, diafragma, diastra... hialoplazma, intina, kaliptra, karioplazma, kolenchima, koleoriza, komisiira, ksilema, leptonema, lizosoma, membrana, meristemd ir kt. iki pakutinio šio tipo termino zoospora. Deja, šiame Žodynėlyje tik vicnas terminas (ekosistema) tesukirčiuotas galūnėje, ir tai ne tuo kirčio ženklu (reikia kairinio). O štai kiek kitokių žodynėlio terminų kirčiavimo klaidų: fitohérmonai 17 (=fitohormonai), fotosintėzė 17 (=fotosinitezé), periferija 31 (=periferija), politomija 32 (=politomija), protoginija 33 (=protoginija), tetrdedras 37 (=tetraédras), zoofilija 39 (=zoofilija) ir kt. Be to, sudėtinių terminų kažkodėl sukirciuotas tik pirmasis dėmuo, pvz.: achromūtinė verpstė 4 (=achromūtinė verpste), amfifloéminé sifonostelé 5 (=amfifloéminé sifonostélé) iki pat vegetatjvinio dauginimosi 38 (=vegetatyvinis danginimasis). Tad aišku, kad recenzuojamasis Žodynėlis kir¢iavimui mokytis visiškai netinka. Būsimieji mokytojai čia mokomi kirčiuoti netaisyklingai, o tai yra didelis nusižengimas bendriesiems kalbos ugdymo tiek aukštojoje, tiek vidurinėje mokykloje reikalavimams. Žodynų vartotojai, be abejo, yra įpratę manyti, kad visas dabartinių žodynų tekstas yra parašytas galiojančia rašyba — ir teikiamieji terminai (neretas jų į bendruosius kalbos žodynus nė nepatenka, tad terminų ir kiti specialieji žodynai yra vieninteliai šaltiniai, kuriuose pateikiamas norminis jų rašymas), ir aiškinimai, pagaliau ir kitų kalbų atitikmenys sutinka su tų kitų kalbų rašybos taisyklėmis. Taip turėtų būti. Bent kiek geriau parengtuose ir rūpestingai išleistuose Ž0dynuose taip ir yra. Deja, “ Augalų anatomijos ir morfologijos terminy žodynėlyje" įvairių rašybos (ne tik korektūros!) klaidų esama —su klaidomis rašomi kai kurie antraštiniai terminai, pvz.: androcejus 5 (=androcėjus), emdemai 14 (=endemai), empyrinis 14 (=empirinis), genaratyvinis 18 (=generatyvinis), genecejus 18 (=ginecéjus), partenogenézé 31 (=partenogenezé), plasmolizé 32 (=plazmolizé), trachejos 38 (=trachéjos), rašybos klaidų yra ir aiSkinimuose, pvz.: abecelé (=abécélé; str. sigma 35), iSsiskirimas (=iSsiskyrimas; str. gutacija 19), išskirimas (=iSskyrimas; str. ekskrecija 13), kurinys (= kiirinys; str. reproduktyvinis 34), molékulé (=molekulé; str. chromomera 10), netoks dininkas ir jnaginink ma, atmosfera, biosfera, chalaza, 109 (=ne toks; str. hemiceliuliozė 19), orandžinė (=oranžinė; str. karotinas 23), pasisukymas (= pasisukimas; str. anizotropija 6), žiūželiai (= žiuželiai; str. zoospora 39) ir kt. Nemažai rašybos ir perrašos klaidų yra terminų kilmės aiškinimuose minimuose lotynų ir graikų kalbų žodžiuose. Tad ir rašybos atžvilgiu be išlygų pasitikėti kalbamu žodynėliu negalima, jame ne vienur prasikiša nenorminė žodžių tartis. Pasitaiko žodynėlyje nepakankamai ar neįprastai aplietuvintų terminų, pvz.: dichasis (lot. dichasium 11; =dichazis=dvistypis žiedynas BŽ 455), funikulus (lot. funiculus 18; = funikulas =sėklasaitis BZ, 374), perpendikuliaris (lot. perpendicularis 31; =perpendikuliarus =status), sinezezis (gr. sinezezis 36, synizesis BZ. 379; =sinizezė), sora (gr. Soros 36; =soras BŽ 391, TŽŽ 458) ir kt. Žodynėlyje visų pirma aiškinami svetimos kilmės terminai. Kadangi ne visur pateikti esami lietuviški tų skolinių atitikmenys, o ir pateiktieji neišryškinti, neišskirti iš kito teksto, žodynėlio vartotojas mokomas tik suprasti skolinius, bet, galima sakyti, nemokomas turimų lietuviškų terminų. Pvz.: anafazė 5 (BZ 24 ir tolesnioji fazė), androcejus 5 (bet BŽ 219 tam reikalui teikiamas tik kuokelynas), asimiliacija 7 (BŽ 40 ir įsisavinimas), bazalinis 8 (pamatinis), bivalentas 9 (BŽ 87 bivalentos žr. dvynės, geminos), dermatogenas 11 (BŽ 300 pagrindinis terminas — odapradis), hipoderma 21 (BŽ 179 ir poodis), meristema 26 (BŽ 275 ir gaminamasis audinys) ir kt. Tiesa, botanikos terminija dar per mažai lietuvinta, šiuo atžvilgiu pernelyg mažai ką davė ir 1965 m. išleistasis “Botanikos terminų žodynas". Tad bent jau įprastuosius lietuviškus terminus reikėtų labai saugoti, jei nesiryžtama labiau lietuvinti. Dėl to sunku suprasti, kodėl į rėcenzuojamąjį žodynėlį pateko celė “ląstelė" 9 (prieš septynis dešimtmečius buvo pasiginčyta ir sustota prie /ąstelės), kam į jį dėtas norminamųjų veikalų neteikiamas štatyvas 37 (=stovas, pastovas), kodėl termino epikotilis 15 aiškinime įdėtas žodis antskiltė, kai BŽ 31 pagrindiniu terminu laikoma to žodžio skirtybė antskiltis (ši skirtybė ir TŽŽ 141). Beje, kitokių, neįprastų terminų variantų kalbamame žodynėlyje yra ir daugiau, pvz.: alkoloidas 5 (plg. alkaloidai BŽ 20, TŽŽ 23), libriformos 26 (plg. medienos plaušai, libriformas BZ. 328, 262, TŽŽ 288), nitrofilai 28 (plg. nitrofitai, azotamėgiai BZ, 298, nitrofiliniai au110 galai, nitrofitai UTE VIII 208, nitrofilai žr. nitrofitai TZ.7. 341), perispermis 31 (plg. perispermas BŽ 320, LTE VIII 560, TŽŽ 376) ir kt. Prie žodynėlio neįprastybių reikia skirti ir aiškinimuose vartojamą vien terminą kiaušaląstė 6, 7, 31, 35 (=kiaušialąstė BZ 203, DZ, 337 ir kt.). Žodynėlyje įdėtas terminas velamenas 39 (beje, BZ 431 tam reikalui teikia terminą šaknų apvalktis, lot. velamen) kito termino aiškinime ar tik neišvirsta velenu (žr. korpusas 24). Mokomajame Zodynélyje tinka aiškinti įvairius literatūroje aptinkamus terminus ir jų variantus, tačiau kartu tokio leidinio vartotojui turi būti aiškiai pasakoma, kas teikiama vartoti. Ir, aiškus daiktas, pats žodynėlio sudarytojas turi rodyti studentui terminų vartosenos pavyzdį. Žodynėlio terminų reikšmės aiškinamos. Galimas daiktas, kad aiškinant remtasi knygelės gale įdėtais leksikografijos šaltinių sąrašėlio (iš viso 9 leidiniai) skelbiniais. Tik keista, kad į tą sąrašėlį nepateko “Botanikos terminų žodynas" (V., 1965), lietuviškos enciklopedijos. Gal dėl to, gal ir ne nemažai yra netikslių aiškinimų, o dalis jų — tiesiog neteisingi. Parašyti tikslų, aiškų, glaustą žodžio ar termino reikšmės aiškinimą yra didelio išmanymo ir mokėjimo reikalaujantis darbas. Tam reikalingas puikus ne tik specialybės, bet ir leksikografijos pagrindų mokėjimas. Lygiai kaip neužtenka perskaityti vidaus ligų vadovėlį, kad galėtum gydyti žmones, nepakanka pavartyti ar ir perskaityti žodyną, kad pats galėtum imtis žodynų rašymo. Deja, pastarojo dalyko žodynų, žodynėlių autoriai ar rengėjai gana dažnai nemoka ir netgi nevertina. Ne vien reikšmes aiškinti reikia mokėti. Daug šis kaip ir kiekvienas darbas turi savo paslapčių, turi savo teoriją ir praktiką. Norint pasidaryti leksikografu, reikia sugaišti nė kiek ne mažiau laiko kaip ir mokantis botanikos. Deja, šios “smulkmenélés” aiškiai nesuvokė “Augalų anatomijos ir morfologijos terminų žodynelio” autorė. Dabar apie pačius žodynėlio terminų aiškinimus. Pirma, visai neteisingai paaiškinti bemaž visi gausokai žodynėlyje pateikti būdvardžiai. Jie čia dažniausiai aiškinti kaip daiktavardžiai, neretai ne tgi konkrečios reikšmės daiktavardžiai, t.y. kaip tikri daiktų vardai (būdvardžiai žymi ypatybes, iš jų padaryti daiktavardžiai yra tų ypatybių vardai), pvz.: achlamidinis “žiedas, neturintis apyžiedžio" 4, aciklinis 111 “spirališkas žiedas, jo dalys prisisegusios spirale” 4 (šie du terminai paaiškinti kaip žiedo rūšys, o ne tam tikros žiedo ypatybės), akropetalinis “viršūninis augalo augimas. Viršūnės šakojimasis" 4 (paaiškintas kaip veiksmo ar būsenos pavadinimas), autochtoninis “vietinės kilmės krakmolas, susidaręs esamoje vietoje” 7 (vadinasi, šiuo Žodžiu, pasak žodynėlio autorės, įvardijama krakmolo rūšis!), ciklinis “ratiskas žiedas, jo dalys išsidėstę (=išsidėsčiusios) ratais" 10 (čia aiškinama ne ypatybė, o sąvoka “ciklinis žiedas"), edafinis “dirvožemio veiksniai, turintys įtakos augalams" 12, mitologinis “sakmė apie dievus“ 26, optinis “prietaisas, kuris pagristas (=pagrįstas) šviesos sklidimo dėsniais" 29 ir t.t. be galo. Tiesa, šia liga serga ir dalis “Botanikos terminų žodyno" aiškinimų, tačiau ten galima aptikti ir tinkamų aiškinimų, plg.: aciklinis — 1) rec. Zod. p. 4: “spirališkas žiedas, jo dalys prisisegusios spirale”; 2) BŽ 12: “nesudarantis rato, spirališkas"; 3) TŽŽ 10: “turintis atvirą (ištisinę arba šakotą) anglies atomų grandinę". apokarpinis — 1) rec. žod. p. 6: “žiedo vaislapynas, sudarytas iš nesuaugusių vaislapéliy”; 2) BŽ 35: “sudarytas iš nesuaugusių vaislapėlių". Antra, kai kurie aiškinimai yra neaiškūs, pvz.: parakarpis “vienalizdė mezginė ir pasieninė placentacija (žr.) vaislapynas” 30, staminodis “žiedo kuokelis sterilus — negaminantis žiedadulkių" 36, zigota “gametoms susiliejus, susidaro ląstelė, kuri duoda pradžią naujam organizmui" 39 ir kt. Neaišku čia dėl to, kad sudaryti aprašomieji sakiniai. Kas tas staminodis — būsena, ypatybė? Kas ta zigota — procesas, kai, gametoms susiliejus, susidaro duodanti naujam organizmui pradžią ląstelė? BŽ tais pat žodžiais teigia ką kita — staminodis “iškitęs sterilus kuokelis be žiedadulkių" 404 (vadinasi, kuokelių rūšis), o zigota “gametoms susiliejus, susidariusi ląstelė, paprastai duodanti pradžią naujam organizmui" 485 (vadinasi, pati ta ląstelė). Netiksliai reiškiant mintį, galima prirašyti ir didelių keistenybių, pvz.: evoliucija “pasaulio, visuomenės kitimo raida" 15 (evoliucija yra pats kitimas, arba raida, o ne “kitimo raida"), funikulus “sėkla112 pradžio kotelis vadinamas scklasaiciu” 18 (čia juk paiškinta, kas sėklasaitis! Tiesa, atsivertęs BZ 374,70dynėlio vartotojas sužinos, ka tas daiktelis, lot. funiculus arba funiculus umbilicalis, rus. comm ma, ymucymoc, lictuviskai Ir tevadinamas seklasaicin "Tad tas funikulu paimtas iš lotynų, o gal ir iš rusų kalbos), genecejus "Žiedo vaislape lių visuma vadinama vaislapynu" 18 (ta pati istorija, 137 tokio termi no visai nėra, yra tik vaislapynas — lot. gynacceum, pinaecium, gynoe ceum, rus. eunenen, tad čia jau rusyb¢ iškelta antraštiniu žodžiu, o vietoje aiškinimo įdėtas vaislapyno apibrėžimas) ir kt. Studentui bus neaišku, ar dėstytoja, ar 137 turi tikėti, kai terminu aiškinimai skiriasi, plg. akrogamija “dulkiadaigis į sčklapradžio vidų patenka pro mikropilę (Zr.)” 4 ir “dulkiadaigio prasiskverbimas į sėklapradį pro jo viršūnę, suardant audinį, kai mikropilė būna uždara dėl visiško apdangalų suaugimoTM BZ 16-17; akrotonija “vystosi viršūninės šakos, esančios arčiau viršūninio — motininio ūglio" 4 ir “toks pumpurų ir šoninių ūglių išsidėstymas ant pagrindinės ašies, kai pumpurai ir ūgliai laipsniškai didėja viršūnės kryptimi ir tuo būdu didžiausi pumpurai ar stipriausi iš jų išsivystę ūgliai yra viršutinėje pagrindinės ašies dalyje. <...>"BŽ 17; anemojfilija “vėjas augalų apdulkinimo tarpininkas" 6 ir “Žiedų apdulkinimas su vėjo pagalba" BZ 26 ir kt. Nemažai būtų galima pateikti pavyzdžių, akivaizdžiai rodančių. kad žodynėlio autorė St. Janonienė nemoka aiškinti terminų. Tai buvo matyti iš jau pateiktų pavyzdžių, tai patvirtintų ir daugelis kitų. pvz.: komensalizmas “augdami augalai vieni kitiems nekenkia“ 24 (plg. “viena organizmų tarprūšinio sugyvenimo formų: vienos rūšies individai (komensalai) nuolat arba laikinai gyvena kt. rūšies sąskaita, jai nekenkdami" TŽŽ 254); maceracija “ištirpus tarpląstelinėms plokštelėms, audinyje atsipalaiduoja ląstelės" 26 (plg. “paskirų ląstelių atsipalaidavimas audinyje, ištirpus tarpinėms plokštelėms. <...>" BZ 267): poliploidija “branduolio dalinimosi (-dalijimosi) metu pagausėja chromosomų skaičius" 92 (plg. “chromosomų skaičiaus padidėjimas augalų ląstelių branduoliuose daugiau kaip du kartus, palyginti su tai rūšiai būdingu viengubu chromosomų skaičiumi" BŽ 334); zoochorija “gyvūnai platina vaisius" 39 (plg. “sėklų išplatini113 mas su paukščių arba gyvulių pagalba" BŽ 485) ir kt. Pasitaiko atvejų, kai bendrieji biologijos terminai žodynėlyje aiškinami vien kaip botanikos terminai, pvz.: biocenozė “augalų bendrija“ 8 (plg. “organizmų bendrija, apimanti augalijos ir gyvūnijos visumą tam tikroje augimvietéje” BZ, 86). Mokomuosiuose leidiniuose, ir ne tik juose, vis dėlto reikia pateikti visą termino reikšmės apimtį. Geriau ir patogiau terminų vartotojus iš karto, o ne per kelis kartus supažindinti su tikrąja termino reikšme. Na, ir kalbos dalykai. Aiškiai per mažai dėmesio kalbai skyrė Zodynėlio autorė. Be jau minėtų kirčiavimo ir rašybos nepaprastybių, nemažai yra nesuderintų dalykų, tarsi iš vienur būtų imtas terminas, iš kitur jo aiškinimas, pvz.: astrosklereidė “akmeninės ląstelės (=akmeninė ląstelė) su spinduliškomis ataugomis" 7, ekstrafloraliné nektarinė “nektarinės (žr.), kurios išsidėsto ne žiede, bet pvz., ant lapakočių (=nektarinė, esanti ne žiede, bet, pavyzdžiui, ant lapkočio)", geofitas “sausumos augalai (=augalas), kurių (=kurio) atsinaujinimo pumpurai pasislėpę (=yra pasislėpę) žemėje" 18, velamenas "orinių šaknų apvalktis, sudaryta (=sudarytas) iš negyvų ląstelių. <...>" 39 ir kt. Aiškinimuose vartojama netaisyklingų žodžių, pvz.: bestruktūrinis (=bestruktūris) termino kutikula 25 aiškinime, beazotinis (=beazotis) termino tanidai 37 aiškinime, yra netaisyklingų pasakymų, pvz.: fiksavimas “ląstelių, audinių ar organų apdorojimas įvairiomis medžiagomis, kurios išlaiko juos tam tikrą laiką nepakitusiais (=nepakitusius)” 16, skyrybos klaidų. Pridūrus, kad žodynėlyje yra ir įvairių kitokių Ieksikografinio parengimo trūkumų — ne pagal abėcėlę įdėtų terminų, pvz.: bazipetalinis 8, heterogeninis 20, oksilofitai 29 ir kt., nepaaiškintų terminų, pvz.: dominavimas 12, heterotipinis 20, koaguliuoti 24, objektas 29 ir kt., trūksta nemažo pluošto aiškinimuose su nuoroda žr. įdėtų terminų, pvz.: branduolys (str. homogeninis 21), geografinis (str. endemai 14), mikrobas (str. fitoncidai 17), nektarinė (str. ekstrafloralinė nektarinė 13), polisacharidas (str. hemiceliuliozė 19), protoplastas (str. ergastinis 15), vegetacija (str. efemeras 12) ir kt., galima neabejoti, jog iš recenzuojamojo žodynėlio maža tebus naudos vartotojams, o žalos gali būti daug. Neatliks jis “pagalbinės ugdymo priemonės biologijos spe114