Kai kurių žuvų pavadinimai

ĮVAI RENYBĖS Kazimieras GAIVENIS KAI KURIŲ ŽUVŲ PAVADINIMAI Gal ir mes pagausim aukso žuvį Po visų nelaimių ir karų. A. Baltakis Pasaulio jūrose, upėse ir ežeruose gyvena apie 21 tūkstantį rūšių žuvų. Į vienas jų žmogus nekreipia jokio dėmesio, nes jos smulkutės (1–2 cm) ir neišvaizdžios. Kitų bijo kaip ugnies, žinodamas, kad jų aštrūs dantys maudulių ar šiaip į vandenį patekusį žmogų gali mirtinai sužaloti. Trečių spalva ir forma traukia akį, todėl žmogus jas laiko akvariumuose, grožisi jomis. Ketvirtas – kaip tik išmano gaudo, sūdo, šaldo ir į keptuves deda. Taigi žmonių santykiai su žuvimis nuo senų senovės nevienodi. .. Lietuvos gėluosiuose vandenyse gyvena apie 60 rūšių žuvų, o Baltijos jūroje, prie Lietuvos krantų, – dar apie 30 rūšių. Dauguma mūsų žuvų yra vietinės, kai kurios atvežtinės, aklimatizuotos. Seniausi lietuviški žuvų pavadinimai yra seni indoeuropietiški žodžiai, pvz.: erškėtas, ešerys, karšis, lašiša, lydeka, lynas, menkė, plekšnė, ungurys, vėgėlė ir kt. Būdingas mūsų žuvų pavadinimų bruožas – sinonimiškumas. Populiariosios žuvys yra vadintos bent keliais vardais, pvz.: gružlys (Gobio gobio) – kilbūkas, zablys, gūirė, gramzdė, kriaunys; kūoja (Rutilus rutilus) – mėkšras, brunšė; plākis (Blicca bjoerkna) – béržalpe, plėgždė, ykutis; raudė (Scardinius erythropthalmus) – raudonsp... panašios vienos į kitas, tai ir jų pavadinimus daug kas painioja. Pavyzdžiui, sėliavos (Coregonus albula) labai panašios į sykūs (Coregonus lavaretus). Be to, pastaroji žuvis labai atmaini. Ichtiologai sako, kad Lietuvos vandenyse gyvena bent 4 formų sykai, pvz.: Baltijos sykas, ežerinis sykas ir kt. Didžiausias sykas 1985 m. buvo pagautas Tau- 86 ragnė. Jis svėrė 4,2 kg, buvo 76 cm ilgio ir 1,4 m. amžiaus1. J. Lyvinskis syką vadino žodžiu šalvė, o “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (1993) sakoma, kad žodžiu šalvis netiksliai vadinamos bent 4 žuvys: upėtakis, sykas, kiršlys ir salatis. Tuo tarpu prof. T. Ivanauskas žodžiais salava, šalava vadino stintas. Taigi žuvų pavadinimai gerokai pinklūs. Juos atpainoti gali tik specialistai. Kita būdinga žuvų pavadinimų ypatybė yra ta, kad mes, lietuviai, iš žuvų pavadinimų esame pasidarę atitinkamų veiksmažodžių, reiškiančių jų gaudymą, pvz.: aukšliúoti, lydekauti, stintinėti, šapalaúti (šapalinėti) ir t.t. Kai kurioms kitoms mums geriau žinomoms kalboms tokia daryba nebūdinga. Pavyzdžiui, nors anglų kalboje konversija labai dažna (plg. the fish “zuvis” ir to fish “žvejoti”), bet anglai nepasakytų to burbot “vėgėliauti”, o sako catch burbots. Net ir mūsų kaimynai latviai nemoka sakyti “vėgėliauti”, o sako ķert vēdze-les. Žuvinių lietuviškų pavardžių turime taip pat palyginti nedaug, pvz.: Lydys, Lydekà, Lydekáitis, Lidekáuskis, Lidekávičius; Vėgėlė (ir Vėgelávičius); Karosas, Šapalas; Šalvìs (ir Šalvys); Kūjoja. Įdomu, kad nėra lietuviškos pavardės Ešerys (bent jau “Lietuvių pavardžių žodyne” jos nerandame), nors šios žuvys Lietuvoje yra vienos populiariausių. Stintos (Osmerus eperlanus L.), prof. V. Urbučio žodžiais tariant, Kuršių marių pakrantėse kadaise būdavo tūkstančių žmonių, ypač vargingųjų, pagrindinės maitintojos2. Pavasarį stintų gaudyti eidavo visi. Poetas E. Matuzevičius apie stintų traukimą taip rašo: Toks paprotys jau – nieko nepakeisi, Ir nesvarbu, ar vėjas, ar lietus: Pavasarį į pirmą žūklę eisi, Tai būsi sveikas iš tisus metus3. 1 V i r b i c k a s J. Lietuvos žuvys. V., 1986, P. 34. 2 U r b u t i s V. Baltų etimologijos etuidai. V., 1991. P. 175. 3 M a t u z e v i č i u s E. Rinktiniai raštai. V., 1987. T. 1. P. 136. 87 Žodis stinta – germanizmas, o rytiečių vartojams žodis stinka – polonizmas. Ežerinės stintos, kurias zoologai vadina ežerinėmis stintelėmis (Osmerus eperlanus m. relicta) pašėlusiais skaniai kvepia. La-banoro žmonės sako, kad jų kvapas panašus į šviežiai raugintų agurkų. Šiaurės jūrų didstintės nekvepia. Po karo kurį laiką jos buvo vadinamos rusišku (iš tikrųjų – suomišku) žodžiu moiva. Dabar joms pavadinti sukurtas terminas stintenė. Didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne” prie žodžio seliava iš A. Juškos žodyno yra toks sakinys: “Seliava yra su balta akim, o smaila – su raudona”. Taigi apie kokią raudonakę seliavos giminaitę kalbėjo A. Juška? Iš to paties žodyno matyti, kad žodžiu smaila vadintos dvi žuvys: aukšlė ir gružlys. Deja, nei vienos jų akys neraudonos. Taigi kažin ar tik žodžiu smaila nebuvo vadinta dar ir trečia žuvis – raudė, arba žiežulė (Scardinius erythrophtalmus L.). Jos akys iš tikrųjų turi raudoną dėmę viršutinėje dalyje. Tiesa sakant, raudonos dar ir kuojų, arba mekšrų (Rutilus rutilus L.), akys. Beje, žodis žiežulė (“pykti”) šiai žuviai pavadinti tikriausiai irgi pavartotas dėl jos raudonų akių. Pasitaiko atvejų, kad mailius vadinamas kitais žodžiais negu suaugusios žuvys. Pavyzdžiui, žodis nėgė – germanizmas. Prof. V. Urbučio žodžiais tariant, “lietuviai šį pavadinimą veikiau bus gavę – tikriausiai per kuršininkus iš latvių kalbos”. Sisematikos terminijoje žodis nėgė palyginti nesenas. J. Elisonas šio žodžio dar nevartojo, kalbamą žuvį vadino žodžiu septyntaškė (ties jos galva yra septynios poros žiauninių angelų, panašių į taškus). Bene pirmasis žuvų sistematikos terminijai žodį nėgė pritaikė prof. T. Ivanauskas. Upinę nėgę (Lampetra fluviatilis L.) žodžiu devynakė vadino A. Juška ir F. Kuršaitis. Maty, kad skaičiaus “devyni” pasirinkimas šiuo atveju yra motyvuotas tik perkeltine prasme, būtent: devyni – “daug” (plg. paukščio pavadinimą devynbalsė – Sylvia). Nėgių mailius vadinamas žodžiais graužavirba (graužavirbla), smegžernė ir kt. Šių sudurtinių žodžių motyvacija rodo, kad žuvytės mėgsta raustis į upės dugną. Žodis ‘ Urb u l i s V. Ten pat. P. 153. 88 vingilis iš tikrųjų reiškia ne graužavirbą, bet metamorfozės nepraėjusį individą5. Mažųjų nėgių (Lampetra planeri) vingiliai gali net neršti. Visos nėgės – nesimpatikos, kraugerės žuvys. Štai ką apie jas vaizdžiai rašė zoologas J. Elisonas: “Minta septyntaškė dažniausiai dvėseliena arba, jei pasiseka prismegti, tai ir gyvų žuvų kūnu. Neatsisaiko ir įvairių vandens gyvulėlių, pvz., kirmėlių ir kt. Prismėgusi į kurį nors vandeninį gyvulį, septyntaškė visų pirma ragininiais savo dantimis pragraužia jo odą, o paskum ima, kaip tikras parazitas siurbti liežuvio vi savo šeimininko visą kūno sunkas ir mėsą. Žuvininkams septyntaškės pridaro kartais daug rūpesčių, nes, užpuolusios jų pastatytus tinklus, sugeba vieną naktimi sugadinti, kitaip tariant, išėsti pakliuvusias į tuos tinklus žuvis”6. Senieji lietuviški žuvų pavadinimai – daugiausia ne sudurtiniai žodžiai. Naujieji pavadinimai (turbūt dėl analogijos) jau labai dažnai daromi su antruoju sandu žuvis (-žuvė), pvz.: bizonžuvė (Ictiobus ap- prinellus), katžuvė (Ictalurus punctatus), saulažuvė (Leneaspius delineatus), taukvė (Pholis gunellus L.), vėjažuvė (Belone belone L.), vilkžuvė (Anarchichas lupus L.) ir kt. Iš “Namų ūkio enciklopedijos” (V., 1987) galima būtų dar pridėti juodažuvę (didelę žuvį, kartais sveriančią iki 10 kg ir pagaunamą šiaurinėse Tolimųjų Rytų jūrose), šernažuvę (nedidelę, bet skanią žuvelę, žvejojamą prie Havajų salų) ir papūgažuvę (labai skanią žuvį, gaudomą prie Kubos krantų). Visi tokie pavadinimai įmanomi, bet šio darbybos būdo nereikėtų labai plėsti. Sistematiko atžvilgiu visi šie pavadinimai prasti, nes prieštarauja tarptautinių nomenklatūros kodeksų reikalavimams. Be to, kuriant naujadarus, reikėtų vengti primityvių vertinių, pvz.: lydėlinė baltažuvė (Champsocelus esox), plg rusų щучья белокопка. Ją reikėtų vadinti kaip nors kitaip (pvz., paprastąją ledžuvę). Prastokas ir pavadinimas didžiažuvė (Percottus glenhi), plg. rusų головешка. Ją pavadinti galima būtų pritaikyti aukšliagrybių klasės pelėsinio grybo (Aspergillus) pavadinimą, t.y. galvenė. Taigi rūšies pavadinimas ga- 5 Urbutis V. Ten pat. P. 153. 6 Elisonas J. Zoologijos vadovėlis aukštesniosios mokykloms. K., 1925. P. 386. 89 lėtų būti paprastoji galvė. Labai dažnai įvairuoja kai kurių žuvų pavadinimų rašyba. Netgi labai gražiai išleistose knygose kartais rašoma klaidingai, pvz.: skernukis (= skerssnukis), strimėlė (= strimelė) ir kt. “Namų ūkio enciklopedijoje” (1987) aptinkame kitokių netikusių pavadinimų, pvz.: čavica (= Ramiojo vandenyno lašiša), saida (= ledjūrio menkė), vobla (= Kaspijos kuoja) ir kt. Baisiausia iš visų egzotiškųjų žuvų turbūt piranija (Rooseveltiela nattereri). Zoologai ją dažnai vadina ir amerikiniu lašiškarpiu. Šalia žodžio piranija kartais pasitaiko dar ir nenorminė forma piraja. Šios žuvys gyvena Amazonės baseine. Jų plėšrumas esąs neapsakomas. Vienas žvejys taip rašė: “Kartą, keldamiesi valtimi per upę, nušovėme šerną, kuris greta mūsų irgi plaukė skersai upės. Indėnas, sėdėjęs prie vairinio irklo, pririšo šerną prie valties ir mes tempėme jį į krantą, ketindami iškelti sau puotą. Bet mūsų svajonėms nebuvo lemta išsipildyti: didelis pulkas pirajų (= piranjų – K.G.), pajutusios kraują, tučtuojau apspito šerną ir puolė prie jo. Akimirksniu vanduo sukunkuliavo nuo staigių šitų velniūkščių, gabalis draskančių šernieną, judesių. Kai pasiekėme kitą krantą, iš šerno mažai kas buvo likę”⁸. Žodis piranija per portugalų kalbą atėjęs iš tupių (Brazilijos indėnų) kalbos. Prof. T. Ivanauskas, aprašydamas ekspediciją į Braziliją, rašė, kad piranijas jie gaudę ežere Piri-Piri, kuris vietinės indėnų genties kalba reiškia “žuvvis, žuvvis”⁹. Taigi gali būti, kad žodžio piranija šaknis ir reiškia žuvį. Įdomios ir gražios akvariumų žuvytės: visomis vaivorykštės spalvomis žaizdaruojantys gupiai, flekgmatiški guramiai, žalios ir vikrios pecilijos, didžiaakiai sidabrinių karosų pusbroliai teleskopai, rausvieji kardučiai, ūsais dugną čiupinėjantys šamukai, spalvingieji peštukai gaidėliai, juodukės grakščiosios molinēzijos, plokštieji skaliarai ir kt. Beveik visų šių žuvyčių pavadinimai – nelietuviški. Pasitaiko ir netaisyklingų. Pavyzdžiui, karduočius (Hipophorus) akvariumininkai daž- 7 Virbickas J. Ten pat. P. 19, 57. 8 Po žemynus ir šalis. K., 1979. P. 17-18. 9 Ivanauskas T. Trys mėnesiai Brazilijoje. V., 1960. P. 112. 90 niau vadina kardonešiais, nes šių žuvų patinėliai turi uodegos išaugą, panašią į kardą. Pastarasis žodis dažnai yra vertinys iš lotynų kalbos. Į žodį kardonešis panašius vertinius augalų sistematikos terminijai kadaise mėgino kurti J. Pabrėža, bet vėliau jie visi buvo pakeisti kitais terminais. Kai kurioms šiltųjų kraštų vandenų žuvelėms, auginamoms taip pat akvariumuose, kartu su specialistais esame sukūrę ir keletą lietuviškų pavadinimų, pvz.: pilkasis lūdekenas (Ctenolucius hujeta insculpatus), žaliąsis verpstėnis (Labeo frenatus), paprastoji taškūnė (Chilodus punctatus) ir kt. Tačiau tai tik darbo pradžia. Daugelis akvariumų žuvyčių dar neturi tinkamų lietuviškų pavadinimų. Be to, tvarkyti dar ir jų žuvų pavadinimai. 91