Pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio 90-metis

Angelė KAULAKIENĖ PIRMOJO LIETUVIŠKO FIZIKOS VADOVĖLIO 90-METIS Lietuvių fizikos terminijos ištakų galima aptikti jau XIX a. viduryje, kai laikraštyje "Keleivis iš Karaliaučiaus broliams lietuvininkams žinias parnešęs" (1848–1880) buvo išspausdintas pluoštas straipsnių, kuriuose skaitytojai supažindinami su bene svarbiausiais XVIII a. pab. ir XIX a. pr. fizikos atradimais (elektromagnetinė indukcija, energijos tvermės dėsnis, magnetizmo reiškiniai ir t.t.) ir naujais įrenginiais, prietaisais (garo mašina, telefonas, telegrafas, termometras ir kt.). Tuometinė fizika ir technika tarpusavyje buvo labai glaudžiai susijusios. Fizika buvo laikoma teoriniu technikos pagrindu. Todėl ir "Keleivio", ir vėliau leistos "Aušros" (1883–1886) fizikos popularinimo straipsniuose nemaža terminų, kuriuos galima skirti ir fizikos, ir technikos terminijai. Tik XIX a. pab. ir XX a. pr., kai pasirodė originalieji ir verstiniai lietuviški fizikos vadovėliai, jau galima kalbėti tik apie fizikos terminijos tolesnę raidą, kuriai iš dalies lėmė trys šio laikotarpio gamtos mokslų populiarintojai. Tai Petras Vileišis, Juozas Adomaitis-Šernas ir Jonas Šliūpas. Petras Vileišis (1851–1926), žinomas švietimo ir kultūros veikėjas, yra pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio "Populariškas rankvedis fizikos" autorius. Rašydamas populiarinimo knygeles, jis pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais: P. Neris, Nėris, Nerys, Ramojus, Giedrius, Gintautas, Svalė ar tik P.N., L., G. Kartais visai nepasirašydavo arba nurodydavo savo artimesnių draugų inicialus, pavyzdžiui, Vl.S. (Vladas Stulginskis)1. Juozas Vileišis aiškina, jog P. Vileišis taip darė, norėdamas parodyti rusų valdžiai, jog tos knygelės yra ne vieno, bet daugelio asmenų darbas2. 1 Aničas J. Petras Vileišis: 1851–1926. V., 1993. P. 104. 2 Vileišis J. Spaudos laisvė ir inž. Petras Vileišis. K., 1927. P. 8. 69 Vadovėlį "Populiariškas rankvedis fizikoz" jis pasirašė P. Nerio slapyvardžiu3. Vadovėlį nusiuntė J. Šliūpui į Ameriką, kad šis "rankvedį" išspausdintų. Tačiau J. Šliūpas, teturėdamas menkutę, primityvią spaustuvėlę, nesugebėjo P. Vileišio knygos išleisti, tik pasitenkino savo "Lietuviškajame balse" išspausdinęs dvi jos ištraukas "Balsas" (t.y. garsas) ir "Šviesa". Vėliau P. Vileišio rankraštis atiteko kunigui A. Milukui, kuris Senandore (Pensilvanijos valstija) buvo įsteigęs knygų ir žurnalo "Dirva" leidyklą. 1899 m. A. Milukas ir išleido P. Vileišio "Populiarišką rankvedį fizikoz". Daliai knygos tiražo A. Milukas prieš antraštinį lapą priklijavo dar vieną antraštę su tokiais bibliografiniais duomenimis: "Dirva" Nr. 2, kn. 9, balandis. "Populiariškas rankvedis fizikoz". P. Nerio". Taip knyga virto žurnalo numeriu. Vėliau, 1905 m., kiek pataisęs rašybą, šį vadovėlį P. Vileišis perspausdino jau savojoje "Vilniaus žinių" spaustuvėje4. Vadinasi, šiais metais minėtinas pirmojo lietuviško fizikos vadovėlio, išspausdinto Lietuvoje 90-metis. P. Vileišio vadovėlis tuo metu buvo palankiai įvertintas. Štai kaip įvertinamas "Populiariškas rankvedis fizikoz" laikraštyje "Tėvynė" 1899 m. "Yra tai svarbi ir naudinga knigelė, su daugelio paveikslėlių. Ją galima butų vartoti kaip rankvedį iškalose, o lietuviškų iškalų neturint, szeip ją perskaityti gali kiekvienas su didele nauda"5. O laikraštyje "Vienybė Lietuvninkų" taip pat 1899 m. ne tik pasidžiaugiama šio vadovėlio pasirodymu, bet ir trumpai aptariama jo sandara. "Bent kartą sulaukėme ir rankvedį Fiyzikos, nors trumpą. Skaitytojas iš šios knygos patirs nors paprastus apsireiškimus pajėgos, kuri randasi kiekviename daikte. Knyga yra padalinta į 5 skyrius: Pirmame skyriuje aprašo apie svervybę (sunkumą), antrame apie szilumą, trečiame apie balsą, ketvirtame apie šviesą ir penktame apie elektrą. Knyga yra labai naudinga ir linkėtina, kad kiekvienas ją 3 Populiariškas rankvedis fizikoz. Parašė P. Neris. V. "Vilniaus žinių" spaustuvė. 1905. – 100 p. 4 Petronis J. Petras Vileišis. V., 1992. P. 73–74. 5 Tėvynė Mėnesinis laikraštis. Organas susivienijimo lietuvių Amerikoji. Plymouth. Pa, 1899, Nr. 5, P. 148. Ištraukų tekstas visur šiame straipsnyje paliktas autentiškas. 70 perskaitytu norėdamas pažinti pajėgą, užsilai nkančią visų daiktusė6. Be abejo, tuometinėmis sąlygomis iš tikrųjų tai buvo gražiai išleista, gausiai iliustruota, stamboka, 100 puslapių apimties, ir ilgą laiką bene vienintelė knyga, kurioje paprastai ir suprantamai paaiškinta daugelis fizikinį reiškinį. Štai, pavyzdžiui, kaip aiškinamas garavimas ir šaltis: "pripilkim stiklinį indą vandens ir pradėkim virinti, kaip paprastai sakome. Palaukus kurį laiką išgirsim, jog vanduo pradeda čypti, pradeda drėbėti, iš indo apačios pradeda keltis burbulėliai, kurie prieję iki viršaus sprogsta; be pertrūkio ugnį gerai kurinant pamatysim, jog tie burbulėliai kas kartas darosi didesni, ir, antgalo, visas vanduo ima burbuliuoti smarkiai judėdamas, o garas, kurį ir pirmiaus jau galėjom pro truputį užmatyti, pradeda smarkiai verstis" (p. 56). "Mums išrodo, kad šaltis tai yra kas kita, kaip šiluma. Bet ar iš tikro teip yra? Viduryje vasaros, pasimažinus šilumai, kad jos esti 10 arba 11°, visi pradeda dejuoti: ak, kaip šiandien šalta. Vėlybą gi rudens dieną, kada kartais šiluma pakyla iki 10 ar 11°, visi sako: "Kokia šilta dienelė"! Iš to matome, jog tą pačią šilumą vasaros laiku vadiname šalčiu, rudens laiku – šiluma. Dėlto tai šaltis yra ne kas daugiau, kaip šiluma, kurios neužtenka, kad pakaktinai mūsų kūną sušildytų" (p. 51). Iš šių ištraukėlių matyti autoriaus noras kiek įmanoma verstis savais lietuviškais žodžiais. Todėl ir dauguma vadovėlio terminų yra paimti iš tarmių, senųjų raštų (pvz.: aidas 80, ašis 11, balsas 74, daiktas 63, debesiai 71, medega 3, sluoksnys 65, stipinas 13, šaltinis 44, šviesa 82, tirpimas 52, ukanga 71, žibantis 96 ir t.t.), fizikos terminijos pirmtakų, t.y. "Keleivio", "Aušros" fizikos populiarinimo straipsnių, pvz.: apvalumas 19 "tūris", pajėga 12 (pajėga 57) "jėga", naugės 82 "metalai", svarbė 3 "svoris" ir t.t., ar paties P. Vileišio sudaryti, pvz.: atvedėjas 97 "perkūnsargis", perleidėjas 94 "laidininkas" ir kt. Todėl 6 Vienybė Lietuvninkų Literatūros, mokslo ir politikos savaitinis laikraštis. Plymouth, Pa. USA, 1899. Nr. 7. P. 205. 7 Žr. Populiariškas rankvedis fizykos. V. 1905. 71 nemažai P. Vileišio vadovėlio terminų išliko iki šių dienų, pvz.: aidas 80, plg. FTŽ8, dalelė 41, šviesos lūžimas 173, židinys 396 ir t.t. Visa tai rodo, kad autorius sugebėjo tinkamai parinkti daugelį terminų. Iš 150 vadovėlyje pateiktų pagrindinių sąvokų pavadinimų 110 yra lietuviški ir tik 40 skolintų. Tad lietuviški terminai sudarė 73 %, o skolinti 27 % visų minėtų pavadinimų. Dauguma skolintų terminų yra graikų ar lotynų kilmės, pvz.: aerostatas 43, plg. gr. aer "oras" ir statos "stovintis", elektra 92, plg. gr. elektron "gintaras", molekula 21, plg. lot. moles "masė" ir mažybinė priesaga -cula, spektras 88, plg. lot. spectrum "vaizdinys, vaizdas". Tik keletas terminų pasiskolinta iš prancūzų, slavų ar kt. kalbų, pvz.: izoliatorius 94, plg. pranc. isolateur "nelaidininkas", syla 3, plg. rus. cula, kuris jėgos reikšme pavartotas tik vieną kartą, pavyzdžiui, aš imu knygą; dėl jos prilaikymo reikia didesnės ar mažesnės pajėgos (sylos), ir tai pagal jos didumą. O šiaip tokiais atvejais visur teikiamas terminas pajėga. Matyt, P. Vileišis buvo susipažinęs su K. Obelaičio straipsniu, kuriame abejojama, ar tikslinga vartoti sylą pajėgos reikšme9. Be to, terminas syla pateiktas kaip pajėgos sinonimas tik skliaustuose. Apskritai vadovėlyje gana dažnai greta skolinių pateiktas ir lietuviškas atitikmuo, plg. dar diametras (skersinis) 49, gazas (dujos) 43, sfera (skritulys) 4 ir t.t. Vadinasi, vadovėlio terminija, kaip ir apskritai tuometinė fizikos terminija (čia turima omenyje "Keleivio" ir "Aušros" fizikos popularinimo straipsnių terminai), rėmėsi tvirtu pamatu – lietuviška leksika. Jos žodžius darybos atžvilgiu galima suskirstyti į tam tikras darybos kategorijas, kuriomis paprasti nesukamos ir pačių terminų kategorijos. Šiuo atveju galima išskirti veiksmų, ypatybių, reiškinių, daiktų ir dimensijų kategorijas, kurios sietinos su tam tikrais nominacijos ypatumais. Vienas jų – sąvokų pavadinimų sinonimiškumas. Paprastai sąvoka pavadinama dviem, kartais trim vienasodžiais ar sudėtiniais terminais, kurie vienas nuo kito skiriami kableliu, skliaustais. Dažniausiai, kaip jau minėta, tai esti skolinys ir jo lietuviškas atitikmuo, plg. dar linija (brėžis) 4, metalas (naugės) 45, stričkė (špulė, skri- 8 Fizikos terminų žodynas. V., 1979. – 677 p. 9 O b e l a i t i s K. Kalbos dalykai/ Varpas, 1892, Nr. 8, p. 114–115. 72 dinys) 11 ir t.t. Yra atvejų, kai du sinonimai sujungti jungtuku arba, pvz.: drėgnumo matavimas arba higrometrija 69, šaltinis arba verdenė 27, vidurys arba centras 4 ir kt. Tokio sinonimų pateikimo išta-kų, manyt, reikėtų ieškoti "Keleivyje", plg. elektromagnetiški tolrašė arba telegrafai (1854, 14, 56)¹⁰, šilkinė puslė arba okulakė (1860, 47, 188), žaibinis pustas arba telegrafas (1865, 22, 88), ir "Aušroje", plg. klystugnė arba žaltvykslė (1886, 1, 25), naugės arba metalai (1883, 10, 256) ir t.t. Antrasis vadovėlio terminų ypatumas – kategorinis daugi reikš-miškumas. Juo pasižymi pavadinimai tokių sąvokų, kurios apima požymius, vienu metu priklausančius dviem loginėms kategorijoms. Dažniausiai tai esti ypatybės ir dydžio ar kiekybinio parametro, kiek rečiau veiksmo ir rezultato loginės kategorijos. Ypatybė ir dydis vadovėlyje vadinami priesagos -umas vediniais, pvz.: visi daiktai, puldami uščio erdvėj, turi vienodą greitumą 19; <...> šiluma kiekviename daikte pereina nuo vienos dalelės į kitą su kitonišku dės kiekybės daliko greitumu 65. Tada visos linijos <...> bus stipinai vieno ilgumo 4 ir pan. Nors yra atvejų, kai priesagos -umas vediniais pavadinamas tik kiekybinis parametras, tam tikras tūris, pvz.: jisai tada išspaus toki, kaip pats, vandens apvalumą, t.v. kubišką pėdą 17; <...> reikia juos svarstyti imant abiejų tą patį apvalumą, tegul tai bus kvorta 15. Matyt, terminas apvalumas kiekybinio parametro, tam tikro tūrio reikšme P. Vileišio buvo vartojamas nusižiūrėjus į "Aušrą", plg. liesa vopna nepadidina daugiaus savo apvalumo, kaip tiktai du kartu (1884, 10–11, 353), gipsinė tešla džiūdama nepadaugina savo apvalumo (1884, 12, 415) ir t.t. Kartais ypatybė ir dydis ar kiekybinis parametras pavadinamas ir priesagos -umas, ir galūnės -is vediniais, pvz.: cilindre vanduo turėtų pakilti lygiai ant jo aukščio, kaip jįsi aukštai stovi inde 26, <...> vanduo abiejuose induose lygiai pasiskirstys ir pakils iki vienam aukštumui 22 ir t.t. Šio kategorinio daugi reikšmiškumo buvo bandyta atsisakyti tik vėliau, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Prof. Ig. Končiaus sąraše 10 Skliausteliuose nurodyti laikraščio metai, numeris ir puslapis. 73 „Terminai fizikos reikalams“, išspausdintame laikraštyje "Lietuva" 1923–1924 m., minėti terminai paaiškinti taip: 1138. greitis, -čio – скорость (как величина), o 1137. greitumas, -o – скорость (размер скорости), 305. ilgis, -io – длина (как величина), o 306. ilgumas – длина (размер величины) ir t.t. Trečiasis vadovėlio terminų ypatumas – giminių ir rūšinių terminų skyrimas, pvz.: daiktas: higroskopinis daiktas 70, kietasis daiktas 77, skystasis daiktas 76 ar skėstimas 21–22, 43, 58; elektra: negatyviškoji elektra 93, pozityviškoji elektra 93, prigimtinė elektra 94; fontanas: prigimtinis fontanas 27, pramanytasis fontanas 27; garas: pasotintasis garas 62, persūdintasis garas 62, suspaustasis garas 62, vandens (vandeninis) garas 69; perleidėjas: gerieji perleidėjai 94, blogieji perleidėjai 94; pompa: čiulpiamoji pompa 40, stumiama pompa 39. Kaip matyti iš šių pavyzdžių, beveik visi būdvardžiai ir dalyviai (daugiausia neveikiamosios rūšies esamojo laiko), einantys sudėtinių terminų rūšiniais dėmenimis, yra įvardžiuotiniai, išskyrus vieną kitą, pvz.: pajėga (pa-jėga): išleidžianti pajėga 67, traukianti pajėga 12 ir pan. Vadinasi, jau tuomet autorius buvo įsitikinęs būdvardžio ar dalyvio įvardžiuotinių formų, apibrėžiančių išskiriamąjį ar rūšinį sąvokos požymį, vartosenos tikslingumu. Antra vertus, tokiai autoriaus nuostatai galėjo turėti įtakos jau "Keleivyje" vartoti terminai elektriškoji srovė (1851, 11, 43), galvaniškoji sūlė (1851, 13, 50), degantieji garai (1854, 13, 52), voltaiskoji baterija (1851, 11, 43) ir kt. Tad galima teigti, kad "Populiariškame rankvedyje fizikos" esama ir tam tikrų terminijos norminimo užuomazgų. Pirma, tarptautiniams terminams ar skoliniams stengtasi parinkti lietuviškų atitikmenų ar greta tarptautinių pateikti lietuviškų terminų. Antra, dauguma rūšinių sąvokų pavadintos būdvardžiais ar neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviais, turinčiais įvardžiuotines formas. Šios norminimo užuomazgos, be abejo, turėjo įtakos ir tolesnei fizikos terminijos raidai. 74