Apie gėlių, jų spalvų pavadinimus ir kitus dalykus

APIE GĖLIŲ, JŲ SPALVŲ PAVADINIMUS IR KITUS DALYKUS Įprasta puošti, puoselėti namus, aplinką. Kad ir koks būtų mus supantis pasaulis, malonus ar ne itin, tačiau be gėlių neapseinama. „Gėlės – tai geri mūsų draugai ir džiaugiantis, ir liūdint, lydintys mus nuo pat gimimo per visą gyvenimą, sugebantys nebyliai išreikšti gražiausius žmogaus jausmus, sukurti šventinę nuotaiką ir sveiką aplinką, suteikti dvasinės stiprybės“¹. Prie sodybų, ypač miesto gyventojų vasaros soduose, net daugiaaukščių namų balkonuose galima pamatyti spalvingiausių žiedų. Gėlynėliuose vis dar sodinama nuo seno įprastų gėlių, pvz.: avizių, bitučių, jurginų, katilėlių, medetkų, ramunių, tulpių, žirnelių, žirniukų, naktį kvėpiančių nakti­nukių, naktibal­dų. Tačiau neretai pasitaiko, jog auginamos gėlės pavadinamos svetimais vardais, nors turi ir gražių lietuviškų, pvz.: kankalicas, kankalijas, prancūzus reikėtų vadinti auskarėliais; pinavijos, pivonijos, panavijos vadintinos bijūnais; zinijos – puikiosiomis gvazdūnėmis; vadinamąsias pliokcijas arba plioksus reikėtų vadinti flioksais; čebatėlius, čebatukus, bernardinus – mėlynosio­mis kurpelėmis; gausiai žydinčias balsaminkas – sprigėmis; uzarėlius – nasturtėmis; konvalijas reikėtų vadinti pakalnutėmis; ne šarelis, šparas, bet vaistinis smidras; karoliukai vadintini žydrėmis. Visų čia, žinoma, ir nesuminėsi. Dabar iš svetur atvežama įvairiausių gėlių, su kuriomis galima susipažinti paviršius augalų mėgėjams ir augintojams skirtus leidinius. Knygynuose puikuojasi didelės, puošnios knygos „Gėlės“, „Tarp gėlių“, „Gėlių knyga“, „Sodo gėlės“, „Kambarinės gėlės“ ir kt., leidžiami žurnalai „Gėlynas“, „Sodo spalvos“, „Mūsų sodai“, spausdinamos net ir jauniesiems sodininkams skirtos knygelės, pvz.: „Sodininkystės pradžiamokslis“, „Mano žolynėliai“, apie gėles ir sodo augalus rašoma žurnale „Mūsų namai“. Be abejo, būtina paminėti ir firmos „Florexlit“ katalogus, kurie aplanko ne vieno namus, 1999 m. 1 Balvočiūtė J., Gudanavičius S. Jaunajam gėlininkui. K.: Šviesa, 1988. P. 3. 98 įmonės „Biofonas“ išleistą „Gėlių sėklų katalogą“. Akys užkliūva ties gausybe itin spalvingų įvairių firmų lankstinukų, informacinių lapelių, nedidelės apimties katalogėlių, kuriuose supažindinama su augalų sėklomis, įvairių rūšių gėlėmis, dekoratyvinių augalų sodinukais, jų priežiūros priemonėmis, įrankiais, tręšimo būdais, kompostinės žemės mišiniais ir pan. Šiuo straipsneliu norėta atkreipti dėmesį į vieną kitą minėtųjų leidinių ir leidinukų kalbos dalyką. Puikiai pristatomos gražiausios, keisčiausios gėlės, tik, deja, praslysta ne itin patogų vartoti pavadinimų. Kartais tie pavadinimai savo skambesiu sukelia šalutinių, neigiamų vaizdinių, pavyzdžiui, heliosperma, leptosifonas. Dažnas iš svetur atėjęs pavadinimas nėra pritaikytas prie mūsų fonetikos. Ar nenusilaušime liežuvio, norėdami juos ištarti? Štai keletas pavyzdžių: alstromerija, brachiskomė, centrodenija, cinerarija, dizigoteka, ekremokarpas, eschinan tas, ešolcija, faukarija, godecija, hipocirta, hortaderija, hutčinzija, ipomėja, kosmidijumas, nyrembergija, rodžersija, salpiglosa ir t.t. Šių ir daugelio kitų atvežamų gėlių pavadinimams labai reikėtų lietuviškų pakaitų. Siūlymus, kaip lietuviškai vadinti puošnias, gražias gėles, kurios iki šiolei vadinamos tik svetimu vardu, galėtų pateikti ne tik kalbininkai, bet ir gėlių augintojai, pardavėjai, puokščių darytojai ir pan. Norint surasti tinkamą vardą, reikia gėles dažnai matyti prieš akis, stebėti, kaip jos auga, sugebėti išskirti jų ypatingąsias savybes. Pravartu prisiminti kalbininko Kazimiero Gaivenio teikiamus naujus lietuviškus gėlių pavadinimus. Margalapė difenbachija – ajerinių šeimos augalą – K. Gaivenis siūlo vadinti ajerūne. Kambariuose dažnai auginamą lelijinių šeimos gėlę – sansevjerą, kurios ilgi, mėsingi lapai panašūs į kardus, siūloma lietuviškai vadinti karduote. Hutčinzijas, taip vadinamas kupsteliais augančias gėles, būtų galima vadinti kupstūnėmis. Dažnai kambariuose auginamą gėlę, turinčią labai dekoratyvius lapus, siūloma vadinti ne kaladžiu, bet lapainiu. Avortiją ypač puošia gražūs, margi lapai. Lietuviškai ją siūloma vadinti margule. Anksti pavasarį gėlynuose pražystančią gėlę, vadinamą svetimu žodžiu erantis, K. Gaivenis siūlo vadinti pavasariuku. Taškuotoji beloperonė žydi nedideliais taškuotais žiedeliais. Jos žiedynai panašūs į apynio spurgus, 99 todėl genties lietuviškas pavadinimas galėtų būti spurguotė. Sternbergo chlorofitas žydi nedideliais baltais žiedeliais, bet akį patraukia dažniausiai ne jie, o iš stiebelių viršūnių išaugančių šaknelių kuokšteliai. Šią gėlę K. Gaivenis siūlo vadinti lietuvišku žodžiu viksvūnė2. Nereta gėlė jau turi gerą savą vardą ir daugeliui jis yra žinomas, bet, deja, kai kada primirštamas. Pavyzdžiui, akį džiugina darželiuose, gėlynuose pražystančios raktažolės. Anksčiau raktažolės buvo tik darželių gėlės, dabar auginamos ir kambariuose. Raktažolių nebereikėtų vadinti primulėmis. Jau įsigali daugelyje šalių auginamų gladiolių, gladiolusų lietuviškas pavadinimas kardeliai. Gėlių augintojai skiria bijūną ir pinaviją, nors iš tiesų jos tėra vienos genties skirtingos rūšys. Pavadinimas pinavija, arba pivonija, kilęs nuo lotyniško pavadinimo Paeonia L. Taigi dideles galvas lenkiančios gėlės, kurios buvo auginamos vaistiniuose soduose, vienuolynų teritorijose, į Lietuvą atkeliavusios prieš kelis šimtus metų, vadintinos ir bijūnais. Gražios gėlynų gėlės vilkdaligiai gana dažnai gėlių augintojų pavadinamos svetimu pavadinimu irisai. Gausiai ir ilgai žydi geranija. Ji ypač tinka gėlynams, balkonams apsodinti, tačiau teiktinas kitas pavadinimas – snaputis. Skaiščių gėlyčių, ypač dažnai auginamų gėlynėliuose, balkonų, palangių loveliuose, netinka vadinti balsaminomis, balsaminkomis. Žavioji gėlytė vadintina sprige. Iki pat šalnų darželius puošia ilgai žydinti gėlė tagetė, kurios iš lotynų kalbos pasiskolintas pavadinimas dažnas įvairiuose leidiniuose. Tačiau 1993 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (toliau – DLKŽ₃) (p. 688) nurodoma, kad minėtasis ait raus kvapo darželių augalas vadintinas kitu vardu – serentis. Balkonuose auginamo heliotropo (tik ne elijotropo) žiedai kvepia vanile, jis turi tamsius, nuostabių spalvų raukšlėtus lapus, tad galėtų prigyti pavadinimas raukšlius. Dažname kambaryje puikuojasi nuo seno Lietuvoje auginama ajerinių šeimos gėlė – kalija. Ji taip pat turi lietuvišką pavadinimą žinginys. Gėlių langą pralinksmina ciklamenas, kuris gėlių augintojams skirtuose žurnaluose vaizdžiai vadinamas Alpių žibuokle. 2 Gaivenis K. Siūlome kelis lietuviškus gėlių pavadinimus // Kalbos kultūra. Sąs. 69. 1997. P. 46–48. 100 Gerberas galima pirkti skintas, kai kas jas augina vazonėliuose, todėl jų žiedai džiugina nepriklausomai nuo metų laiko. Jų būna įvairiausių ir spalvingiausių. Tik vadintina ne herbera, bet gerbera3. Anksčiau minėtuose leidiniuose ir leidinukuose vyrauja vienažodžiai pavadinimai. Dalis nomenklatūrinių žodžių yra tiesiog prie lietuvių kalbos sistemos priderinti genties pavadinimai, pvz.: achimenė, brunfelsija, dipladenija, dipterakantas, erantema, eševerija, gardenija, iksora, krosandra, puansetija, stefanotis ir t.t. Kita vienažodžių pavadinimų dalis – tam reikalui pritaikyti bendrinės kalbos žodžiai, pvz.: ąsotenis, bajorė, gvaizdūnė, katilėlis, margenis, mėlenis, nakviša, rykštenė, snaputis, sprigė, sukutis, šilokas, vaistutis, viks­vuolė, žvaigždūnė ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra nemaža sudurtinių pavadinimų, kurie leidžia augalą vadinti trumpesniu ir gana informatyviu žodžiu, pvz.: gebenkrūmis, juodgrūdė, karpažolė, kauliauogė, kiškiako­pūstis, liūtpėdė, pilarožė, plačiaragis, rugiagėlė, saulėgraža, storalapis, šilagėlė, viks­vamel­dis, žiognagė ir kt. Tačiau ypač išsiskiria sudėtinių pavadinimų, padaromų iš kelių žodžių, grupė. Sudėtiniai pavadinimai vartojami tada, kai norima išskirti tam tikrą ypatybę, patikslinti terminą, pvz.: lapiniai kaktusai, plačialapis papartis, smulkiažiedis katilėlis, grakščioji chamedorėja, gelsvasis kalistemonas, kvapniosios pelargonijos ir pan. Labai svarbu, kad sudėtinis pavadinimas būtų darybiškai ir gramatiškai taisyklingas. Gėlių rūšį ar atmainą įprasta nusakyti įvardžiuotinėmis formomis, todėl turi būti ne geltona lelija, bet geltonoji lelija; ne baltas katilėlis, bet baltasis katilėlis, ne paprasta šilagėlė, bet paprastoji šilagėlė, ne mėlynas vilkdalgis, bet mėlynasis vilkdalgis, taip kaip paprastoji saulėgraža, paprastoji lobelija ir pan. Vartotina ir rašytina ne kvepiantis narcizas, kvepiantys naktinukai, bet kvapnusis narcizas, kvapnieji naktinukai. Neturėtų skirtingoje literatūroje įvairuoti tos pačios gėlės genties pavadinimas, pvz.: lot. Celosia, liet. celiozija, celioza – turėtų būti ce- 3 Terminologijos taisymai / Liet. k. inst.; Parengė K. Gaivenis ir kt. V.: Mokslas, 1992. P. 44. 101 liozija; lot. Zephyranthes, liet. zefyrantas, zefirantas – turėtų būti zefyrantas; lot. Hydrangea, liet. hortenzija, ortenzija. DLKŽ3 (p. 198) teikiamas uolaseklinių šeimos sodų arba vazoninio krūmo pavadinimas hortenzija. Norint apibūdinti augalus, reikia kuo tiksliau nusakyti jo spalvą, todėl dera atkreipti dėmesį į spalvos nusakymo būdus. Rašantieji apie augalus dažnai pasirenka priesagos -inis, -ė būdvardžius, kuriais galima parodyti panašumą į pamatiniu žodžiu reiškiamo daikto spalvą, pvz.: abrikosinė, alyvinė, apelsininė spalva; avietinės spalvos žiedai; auksiniai žiedai; kaštoninis žiedo viduriukas; kreminiai žiedlapiai; morkinis atspalvis; plytinė spalva; rožinis pumpuras; sidabrinio žalumo lapeliai; smėlinė spalva; vyšninės žiedas ir kt. Ne tik kalbininkams turėtų būti įdomūs neretai pasitaikantys lyginimai su konkrečiu daiktu, pvz.: dramblio kaulo spalva; citrinų spalvos žiedlapiai; citrinos geltonumo žiedai; plunksniniai gintaro spalvos žiedai; kiaušinio trynio geltonumo spalva; žiedo centras tamsios juodųjų serbentų spalvos. Suprantama, daug lemia susitarimas, nes daugelis anksčiau minėtų būdvardžių turi panašumo perkeltinę reikšmę, pvz.: viduriukas su auksine akute, t.y. aukso spalvos akute. Vėl tenka priminti dažnai daromas, taip pat ir dažnai taisomas linksnio vartojimo klaidas. Leidinukuose tikslas ir paskirtis netaisyklingai reiškiami kilmininku su veiksmažodinio daiktavardžio naudininku, pvz.: vienas gražiausių pavasarinių augalų, tinkantis alpinarijų papuošimui (=alpinarijoms papuošti); gausiai žydintis augalas, tinkantis sienų apželdinimui (=sienoms apželdinti); daugiametis augalas, idealus puokštėms ir džiovinimui (=džiovinti); vaisiai naudojami palypų bei išorės papuošimui (=patalpoms bei išorei papuošti); naudojama gėlynų pakraščių apsodinimui (=gėlynų pakraščiams apsodinti) ir pan. Verčiant iš kitų kalbų pažodžiui, atsiranda naujų, ne visada gerai pasidarytų žodžių bei sintaksinių konstrukcijų, pvz.: gausybė sferiškų (=rutulinių), pilnavidurių smulkių žiedų; kompaktiška (=nedidelė, neaukšta, glaustašakė, tankialapė) gėlė, krūmas; turi didelius gražius, geltonus žiedlapius ir plačius centrinius diskus (=di- 102 delį viduriuką, centrą); džiovinami nepilnai (=ne visiškai, vos) prasiskleidę žiedai; priemonės prieš kenkėjus (=nuo kenkėjų); tradicinis lubinas žymiai (=labai) pagerina spalvų paletę. Jau „Terminologijos taisymuose“ buvo nurodyta, kad pasakymą amžinai žaliuojantieji augalai reikėtų keisti norminiu pavadinimu visžaliai augalai (p. 14), o vietoj junginio gėliniai augalai reikėtų vartoti tiesiog gėlės (p. 41). Gana dažnai informuojama, kad tam tikrą gėlę tinka auginti gėlynuose, sodo konteineriuose. Lietuvių kalboje tarptautinis žodis konteineris vartojamas gana siaura reikšme – „didelė dėžė kroviniui gabenti“ (DLKŽ₃, p. 324). Žinoma, šiuo atveju nelabai tiks keisti sodo dėžė, nes minėtu junginiu linkstama apibūdinti tam tikrą įrankinę, kurioje laikomi sudėti sodo įrankiai. Vietoj sodo konteinerio, dėžės gal geriau tiktų sodo vazonas, vazondėžė, gėliadėžė ir pan. Beje, žodis gėliadėžė reikšme „dėžė gėlėms lauke sodinti“ yra įtrauktas į DLKŽ₃ (p. 169). Gėlių auginimo vietos apibūdinimo įvairovė nenusileidžia gėlių įvairumui. Šalia įprastų terminų gėlynas, gėlių lysvelė, gėlių vazonėlis ir kt. atsirado daug naujų pavadinimų, pvz.: balkono, palangių lovelis, gėlių dėžėlė, pakabinamas krepšys, pakabinamas vazonas, puskrūšis, gėlių krepšelis, gėliapuodis, gėlių siena, (gėlių) sodo kubilas, gėlių lentyna, gėlių lentyna-laiptai (geriau vadinti laiptuotąja gėlių lentyna). Visa tai padeda atskleisti gėlių grožį, daro aplinką jaukią ir malonią. O mums visiems to tikrai reikia! Literatūra 1. B a l v o č i ū t ė J., G u d a n a v i č i u s S. Jaunajam gėlininkui. K.: Šviesa, 1988. 2. Botanikos vardų žodynas. V.: Botanikos institutas, 1998. 3. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Liet. k. inst.; Redkol.: S. Keinys (vyr. red.) ir kt. 3-čiasis patais. ir papild. leid. V.: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1993. 4. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas [K. Garšva, A. Girdenis ir kt.]; Lietuvių k. inst. V.: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1993. 5. G a i v e n i s K. Siūlome kelis lietuviškus gėlių pavadinimus // Kalbos kultūra. Sąs. 69. 1997. P. 46–48. 6. K e i n y s S. Terminologijos abėcėlė. V.: Mokslas, 1980. 103 7. Plateliai: monografija. V.: Versmė, 1999. 8. Tarptautinių žodžių žodynas / Vyr. enciklopedijų red.; Ats. red. V. Kvietkauskas. V.: VER, 1985. 9. Terminologijos taisymai / Liet. k. inst.; Parengė K. Gaivenis ir kt. V.: Mokslas, 1992. 10. Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas / Parengė Ona Rupainienė. V.: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla, 1998. Dana VAINAUSKIENĖ 104