V. Mykolaičio-Putino literatūrologijos terminai su „-inis“, „-ė“ formos dėmenimis

Alvydas UMBRASAS Lietuvių kalbos institutas V. MYKOLAICIO-PUTINO LITERATUROLOGIJOS TERMINAI SU -INIS, -E FORMOS DEMENIMIS Siame straipsnelyje norima pazvelgti | terminology gerokai pamirštą sritį — literatūros mokslo terminiją, tiksliau į vieną šios srities terminų rūšį — sudėtinius terminus, kurių derinamasis dėmuo išreikštas būdvardžiu su -inis, -ė. Darbui medžiaga buvo renkama iš V. Mykolaičio-Putino literatūrologinių teksty!. Autoriaus pasirinkimą lėmė tai, kad norėta ribotos tiriamosios medžiagos bei siekta pažiūrėti 1 pirmosios šio amžiaus pusės tekstus, o V. Mykolaitis-Putinas yra vienas iš žymiausių to laikotarpio literatūrologų. Kadangi medžiaga rinkta ne iš žodynų, o iš vieno autoriaus tekstų, ji nėra labai gausi. Rastas 191 sudėtinis literatūrologijos terminas, kurio vienas arba du priklausomieji dėmenys išreikšti būdvardžiais su -inis, -ė. Šis skaičius rodo visą žodžių junginių kiekį, o žodžių, einančių pagrindiniu ar priklausomuoju dėmeniu, yra mažiau, nes dalis dėmenų terminuose pasikartoja. Kintantis priklausomasis dėmuo, kai pagrindinis lieka tas pats, rodo rūšinius terminus (atspindi denotato rūšis). Pvz.: egocentrinė (NLL 41, R VIII 356) // gamtinė (R VIII 444) // idėjinė (R VIII 344) // individinė (NLL 41, R VIII 356) // išpažintinė (NLL 41) // patriotinė (NLL, LE 86, R VIII 325) // pseudoentuziastinė (R VIII 362) lyrika. Iš šių terminų pagrindinio dėmens irgi galima padaryti -inis, -ė vedinį, kuris virsta kitų terminų priklausomuoju dėmeniu ir pavadina tų denotatų rūšines sąvokas. Pvz.: lyrinis aprašymas NLL 36, lyrinė daina LE 113, lyrinis dialogas VD 39, lyrinis eilėraštis R VIII 11, lyrinis herojus R VIII 310, lyrinė impresija LE 213, lyrinis išgyvenimas R VIII 11, lyrinė įvada NLL 269, lyrinis kūrinys R VIII 206, lyrinė kūryba R VIII 356, lyrinė nuotaika VD 43, lyrinė ! Šaltinių sutrumpinimai paaiškinti darbo gale; tekste arabiški skaičiai šalia sutrumpinimų rodo puslapius; romėniški skaičiai šalia NLL reiškia įvado puslapius (taip yra originale). Buvo stengiamasi fiksuoti po vieną (paprastai pirmą) termino pavartojimą knygoje. 78 poezija R VIII 321, lyrinė proza LE 213. Tokie terminai nuo kitų (laisvųjų) žodžių junginių ypač skiriasi tuo, kad komunikatyvine funkciją gali atlikti visiškai savarankiškai; kitaip sakant, būdvardis, einantis termino dėmeniu, reikšmės požiūriu yra labiau apibrėžtas nei laisvai funkcionuojantis būdvardis. Struktūros atžvilgiu turimi terminai su -inis, -ė skirtini į dvi grupes: į dvižodžius ir trižodžius terminus (terminų, turinčių daugiau nei du -inis, -ė formos pažyminius tiriamojoje medžiagoje nerasta). Dvižodžiai terminai sudaro daugumą — jų yra 175, trizodziy — tik 16 (čia minimi terminai, turinys du -inis, -ė formos būdvardžius; sudėtiniai terminai, turintys -inis, -ė ir kitos formos priklausomųjų dėmenų, neaptariami, nes jų struktūra kitokia ir jie nagrinėtini kitaip). Terminų dėmenų su -inis, -ė daryba labai įvairi. Didelė dalis šių priesagos -inis, -¢ darinių yra išvesta iš vienažodžių terminų. Vienažodžiai literatūrologijos terminai dažniausiai yra nelietuviški (turimi duomenys rodo, kad apie 7096 vienažodžių V. Mykolaičio-Putino literatūrologijos terminų yra nelietuviškos kilmės), todėl nekeista, kad net 150 dvižodžių terminų pažyminiu einančio žodžio su -inis, -ė pamatinis kamienas yra nelietuviškas. Galima skirti tris tų pamatinių kamienų rūšis: neišvestiniai, priesaginiai, priešdėliniai. Deja, ne visais atvejais lengva nustatyti, ar kamienas priesaginis, ar nepriesaginis. Galima įžvelgti net savitų darybos būdų (žr. toliau). Dalyje nelietuviškų pažyminių su -inis, -ė pamatinis kamienas yra aiškiai neišvestinis (tiksliau sakant, jis lietuvių kalboje funkcionuoja kaip pirminis, bet kilmės kalboje gali būti vedinys). Dažniausiai remiamasi daiktavardžiu. Pvz.: chorėjinė (: choréjas) eilutė R VIII 177, daktilinė (: daktilis) galūnė NLL 306, draminis (: drama) veikalas R VIII 336, epinė (: epas) daina LE 158, feljetoninė (: feljetonas) poema R VIII 450, idėjinė (: idėja) lyrika R VIII 344, individinė (: individas) lyrika NLL 41, R VIII 444, jambinis (: jambas) skandavimas R VIII 180, kantatinė (: kantata) forma NLL 252, metaforinis (: metafora) stilius R VIII 468, patriotinė (: patriotas) lyrika NLL 5, LE 86, R VIII 325, proletarinė (: proletaras) poezija R VIII 446, satyrinis (: satyra) vaizdelis NLL 316, simbolinė (: simbolis) drama 79 R VIII 400, strofinė (: strofa) forma NLL 252, toninis (: tonas) metras R VIII 346. Keli nelietuviški -inis, -ė vediniai remiasi būdvardžiu. Pvz.: abstraktinė (: abstrakti) kūryba VD 40, kryžminis (: kryžmas*) sąskambis R VIII 175. NelietuvisSkas žodis su -inis, -¢ gali ir neturėti lietuvių kalboje pamatinio žodžio. Pavyzdžiui, terminų silabiné eiléedara NLL 173, silabine metrika R VIII 345 dėmuo silabiné remiasi gr. syllabe (skiemuo), bet pastarojo žodžio sulietuvinto varianto dabar nėra. Todėl silabinis, -ė laikytinas priesaga aplietuvintu žodžiu. Ne visai įprastas yra ir neišvestinį pamatinį kamieną turintis priklausomasis dvižodžių terminų dėmuo dramatinis, -ė. Formaliai sinchroniškai lietuvių kalboje jis laikytinas vediniu iš drama, bet dramatYra graikų kalbos žodžio kamienas (gr. drama, dramatos). Pvz.: dramatinis konfliktas VD 27, dramatinė literatūra NLL 411, LE 161, dramatinė trilogija LE 200, VD 47. Tai rodo, kad vedinys nėra tiesiogiai padarytas lietuvių kalboje, o yra perimtas iš kitos kalbos. Lietuviškas variantas yra draminis, -ė. Ypač saviti yra nelietuviško būdvardžio su -inis, -ė formos priklausomieji terminų dėmenys, turintys priesaginį pamatinį kamieną. Šių terminų darybos analizė yra kiek neįprasta, nes ne visada pamatinio kamieno priesaga pereina į vedinį. Pavyzdžiui, visose išsamiose gramatikose yra minima, kad, darant priesagos -inis, -ė būdvardžius iš tarptautinių žodžių su formantais -ij-, -ik-, šie formantai dažniausiai praleidžiami (pvz., DLKG, 210; LKG I, 573). Šis reiškinys yra aktualus terminijoje. Tiriamojoje medžiagoje turima nemažai dvižodžių terminų, kurių priklausomasis dėmuo yra netekęs minėtų formantų. Pavyzdžiui, netekęs formanto -ij-: agitacinė (: agitacija) literatūra LE 124, alegorinis (: alegorija) atvaizdavimas VD 20, biblinė (: biblija) apysaka LE 214, emocinė (: emocija) lyrika R - VIII 344, filosofinis (: filosofija) aforizmas NLL 129, istorinė (: istorija) tragedija LE 211, religinė (: religija) giesmė NLL 135, R VIII 252. * Pamatiniu žodžiu galima laikyti ir daiktavardį kryžma. 80 Nemažai dėmenų ir su praleistu formantu -ik-, pvz.: analitinis (: analitika“) aprašymas NLL 32, didaktinė (: didaktika) proza NLL 46, klasinė (: klasika) forma NLL 252, lyrinis (: lyrika) herojus R VIII 310, retorinis (: retorika) stilius R VIII 143, romantinė (: romantika) poezija NLLS, LE 74, politinė (: politika) satyra NLL 162, LE 213 ir kt. Kartais praleidžiamas ir kitoks formantas, pvz.: dekadentiné (: dekadentizmas) literatūra R VIII 446. Démenj romantinis, -ė formaliai ir semantiškai irgi galima kildinti ir iš romantika, ir iš romantizmas. Su tokiu trumpinimu susijusią darybą galima laikyti atskira žodžių darybos atmaina ir vadinti dezintegracine daryba“. Bet, pasak V. Urbučio, tikslingiausia būtų nelaikyti šio reiškinio specifiniu darybos būdu, o tik priskirti šalutiniams darybos reiškiniams ir kalbėti ne apie darybos tipą, 0 apie dezintegruotus pamatinius kamienus (Urbutis V. 1978, 206). Kalbant apie šiuos literatūrologijos terminus pravartu būtų paminėti ir sietinio kamieno“ sąvoką. Akivaizdu, jog kai kurių būdvardžių su -inis, -ė pamatinis kamienas nevartojamas be priesagų, todėl galima minėti alegor-, bibl-, emoc-, lyr-, polit-, romant-, tragedir kt. sietinius kamienus. Būdami pirminiai, savarankiškai lietuvių kalboje jie nefunkcionuoja. Dalis -inis, -ė vedinių, turinčių priesaginį pamatinį kamieną, kiek kitokie — jie ir vedinyje išlaiko pamatinio kamieno priesagą (arba vieną iš dviejų). Nemažą būrelį sudaro -inis, -ė vediniai, turintys iš pamatinio kamieno atėjusią priesagą -ist-. Pvz.: beletristinis veikalas R VIII 49, humoristinis feljetonas R VIII 450, publicistinė polemika LE 211, stilistinė priemonė NLL 36. Bet ir jie visi turi dezintegruota pamatinį kamieną, netekusį formanto -ik-, plg.: beletristinis — beletris- * Darybiskai galima sieti ir su analizė, bet nebūdinga z:t kaita rodytų, jog analitinis yra tiesiogiai gautas iš kitos kalbos ir tik vėliau susietas su žodžiu analizė. 4+ Žr. Urbutis V. 1978, 125. V. Urbutis sutinka ir su P. Zvolinskio siūlomu dezintegracinės (dezintegralinės) derivacijos terminu (ten pat, p. 204—205). > Sietiniu (arba susijusiu) kamienu vadinamas toks kamienas, kuris skiriasi nuo savarankiško (laisvo) tuo, kad vienas pats žodžio (ir kaitybos) kamieno nesudaro ir visada eina (kaip pirminis kamienas) kartu su priesaga, priešdėliu ar kitu kamienu (Urbutis V. 1978, 121). 81 tika, humoristinis — humoristika. Kildinimas iš beletristas, humoristas yra abejotinas darybos reikšmės atžvilgiu. Kai kurių būdvardžių su -istinterpretavimas yra gerokai sudėtingesnis. Pvz.: impresionistinis stilius LE 213, pozityvistinis realizmas NLL 382, realistinis veikalas VD 45, socialistinė poezija R VIII 446. Formaliai šie būdvardžiai turi asmenų pavadinimus reiškiančių daiktavardžių (impresionistas, pozityvistas) pamatinį kamieną, bet semantiškai kildintini iš impresionizmas, pozityvizmas. Nereikia pamiršti, kad ir impresionizmas — impresionistas tipo žodžių tarpusavio kilmės santykis nėra visiškai aiškus, kartais įžvelgiama abipusė motyvacija (Urbutis V. 1978, 127). Sunku lietuvių kalbos požiūriu paaiškinti, iš kur būdvardyje su -inis, -ė atsiranda -ist-, juo labiau, kad priesagos -inis, -ė būdvardžiai nedaromi iš ryškios darybinės struktūros daiktavardžių (viena kliūtis), reiškiančių asmenų ir veikėjų pavadinimus (antra kliūtis) (Kniūkšta P. 1976, 19-20). Taigi labai tikėtina, kad šie būdvardžiai yra tiesiogiai atėję iš kitų kalbų (gramatiškai aplietuvinti su priesaga -inis, -ė) ir pamatinio žodžio ieškojimas yra tik formalus dalykas. Dviejuose -inis, -ė vediniuose pamatiniai kamienai turi priesagas -acija, -encija (tokios priesagos skiriamos DLKG, 99 ir kt.), pvz.: dedikacinis (: dedikacija) eilėraštis R VIII 449, korespondencinis (: korespondencija) stilius NLL 163. Vediniuose lieka dėmenys -ac-, -enc-. Tai verčia susimąstyti, ar nevertėtų pamatiniame kamiene įžvelgti dviejų priesagų arba -acija, -encija traktuoti kaip išplėstines (ar sudėtines) priesagas“. Šiuo atveju greičiausiai turėtume konstatuoti, kad -inis, -ė vedinyje dėl dezintegracijos dingsta pusė priesagos. Tai patvirtintų mintį, kad -ij- (kartu ir -ik-) praleidžiamas ne tiek kaip morfologinis, kiek kaip fonetinis elementas, sudarantis nepatogios artikuliacijos garsų samplaikas (Kniūkšta P. 1976, 21). Kad tiriamosios medžiagos terminuose nelietuviškas priklausomasis dėmuo su -inis, -ė turėtų nedezintegruotą pamatinį kamieną, yra reta. Tai tik gana dažni dėmenys klasikinis, -ė (: klasika), literatūrinis,-ė (: literatūra), turintys ir priesagas -ūr-, -ik-. Pvz.: klasikinė $ Apie tokias priesagas yra užsiminęs V. Urbutis (1978, 216-219). 82 literatūra R VIII 245, klasikinė poezija R VIII 425, literatūrinis laiškas NLL 7, literatūrinis romantizmas LE 72, literatūrinis škicas NLL V, literatūrinis žanras LE 47. Atskirai minėtini -inis, -ė vediniai, kurių pamatinis kamienas yra priesaginis būdvardis. Į vedinį pereina nelietuviško būdvardžio formantas -al-". Pvz.: muzikalinė (: muzikali) pjesė NLL 415, originalinė (: originali) literatūra R VIII 403, sentimentalinė (: sentimentali) melodrama LE 30. Dabar šie dariniai yra nevartotini (KPP, 18-19, 96— 97); Iš dvižodžių V. Mykolaičio-Putino literatūrologijos terminų, turinčių nelietuvišką priklausomąjį dėmenį su -inis, -ė, atskirą grupelę sudaro terminai, kurių -inis, -ė vedinys? remiasi nelietuvišku žodžiu, artimu priešdėlių vediniams (arba dūriniams). Pvz.: autoanalitinis eilėraštis R VIII 328, autobiografinis veikalas R VIII 420, egocentrinis eilėraštis R VIII 334, pseudoentuziastinė lyrika R VIII 362, pseudoklasinė poezija NLL 5. Bet ir šie -inis, -ė vediniai visi turi dezintegruotą pamatinį kamieną. Lietuviškų priklausomųjų dėmenų su -inis, -ė dvižodžiuose tiriamosios medžiagos terminuose yra mažai — vos 25 terminai su tokiu priklausomuoju dėmeniu (su nelietuvišku buvo 150). Daugiausia lietuviškų -inis, -ė vedinių V. Mykolaičio-Putino tekstuose yra padaryta iš daiktavardžių. Pamatiniai daiktavardžiai yra nevienodi. Dominuoja priesaginiai, pvz.: kūrybinis (: kūryba) metodas VD 48, tarybinė (: taryba) literatūra R VIII 374, visuomeninė (: visuomenė) lyrika NLL 292, gamtinė (: gamta) lyrika R VIII 444, išpažintinė (: išpažintis) lyrika NLL 41, R VIII 356, ir pirminiai, pvz.: skiemeninė (: skiemuo) eilėdara R VIII 176, tautinis (: tauta) epas LE 151. Dar skirtini galūnių darybos pamatiniai daiktavardžiai. Pvz.: grožinė (: grožis) literatūra " Galima būtų kalbėti apie sudėtinę priesagą -alinis, -ė, bet šiais atvejais formantas -allabiau priklauso pamatiniam žodžiui. Tik teatralinė dramaturgija LE 222, matyt, padaryta iš teatras, o ne iš teatralus ar teatralas. * Laikyti šiuos dėmenis priešdėlių vediniais būtų nedėsninga, nes jie labai retai daromi iš išvestinių būdvardžių; be to, pasirinktą darybos būdą grindžia ir darybos reikšmė. 83 R VIII 393, pagrindinis (: pagrindas) veikėjas R VIII 202. Kelių - ints, -ė vedinių pamatas yra priešdėlinis (pasaulinė (: pasaulis) literatira NLL III, R VIII 42) ar sudurtinis daiktavardis (eilėdarinė (: eilėdara) sistema R VIII 140, tautosakinis (: tautosaka) elementas R VIII 527). Lietuviški -inis, -ė vediniai, padaryti iš kitų kalbos dalių, tiriamojoje medžiagoje visiškai reti. Turima po vieną terminą, kurių priklausomasis dėmuo remiasi neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu, įvardžiu ar veiksmažodžio bendratimi: verstiniai (: verstas) raštai R VIII 164, visuotinė (: visas) literatūra R VIII 426, skaitytinė (: skaityti") drama LE 222. Bet pastaruosiuose dviejuose terminuose jau reikia skirti ne priesagą -inis, -ė, 0 jos variantus -uotinis, -ė, -tinis, -ė. Trižodžių literatūrologijos terminų (su dviem -inis, -¢ būdvardžiais) tiriamojoje medžiagoje rasta tik 16. Terminų dėmenimis eina iš esmes tie patys būdvardžiai kaip ir dvižodžiuose terminuose (daug nelietuviškų, tos pačios darybos problemos). Dažniausiai (10) abu pažyminiai turi nelietuvišką pamatinį kamieną. Pvz.: agitacinė revoliucinė daina NLL 202, dialoginė-dramatinė forma LE 112, emocinis retorinis stilius NLLĄ7, epinė dramatinė scena NLL 39, istorinė patriotinė tragedija NLL 415, literatūrinis dramatinis žanras VD 77, metrinė klasikinė eilėdara NLL 173, opozicinis politinis eilėraštis R VIII 432, propagandinė patriotinė literatūra NLL 366, toninis chorėjinis metras R VIII 177. Daug rečiau vienas pažyminys turi lietuvišką, o kitas nelietuvišką pamatinį kamieną (5), pvz.: gamtinė-patriotinė alegorija NLL 39, meilinė erotinė lyrika NLL 212, R VIII 356, tautinė patriotinė ideologija NLL 3, toninė skiemeninė eilėdara R VIII 140, visuomeninė patriotinė daina LE 10. Vos vienu atveju abu pažyminiai yra lietuviški: knyginė eilėraštinė metrika R VIII 369. Kalbėti apie V. Mykolaičio-Putino literatūrologijos terminų dėmenų su -inis, -ė reikšmę yra gana problemiška. Nors būdvardžių su " Neatmestina, kad skaitytinė remiasi dalyviu (skaitytas), bet pagal darybos reikšme, regis, priimtinesnė bendratis — „skirta skaityti“. 84 -inis, -ė reikšmės yra nemažai tyrinėtos, dažniausiai analizuojami lietuviškos kilmės būdvardžiai, o apie būdvardžius, turinčius nelietuvišką pamatinį kamieną, neretai nutylima, apsiribojama vos vienu kitu pavyzdžiu. Yra žinoma, kad būdvardžių su -inis, -ė reikšmė kyla iš vedinio pamatinio žodžio, bet kartu yra ir labai susijusi su žodžiu, kuriam tas būdvardis priklauso" (šiuo atveju tai būtų termino pagrindinis dėmuo) (Kniūkšta P. 1976, 56-59). Kai šie dėmenys reiškia konkrečius dalykus, apie reikšmes kalbėti lengviau, tačiau V. Mykolaičio-Putino literatūrologijos terminai dažniausiai yra nelietuviškos kilmės ir reiškia abstrakčias sąvokas, todėl nustatyti dėmenų su -inis, -ė reikšmę, remiantis vedinio santykiu su pamatiniu ir priklausomuoju žodžiu, yra sunku, nematyti aiškių semantinių tipų. Operuojant abstrakčiomis ir griežtai neapibrėžtomis sąvokomis, nelengva ir griežtai atriboti funkcinę ir leksinę reikšmes. Vis dėlto tiriamojoje medžiagoje galima skirti keletą dėmenų su -inis, -ė reikšmes tipų, būtent: 1. Būdvardžiai, rodantys pagrindiniu termino žodžiu išreikšto dalyko sudėtį, struktūrą, sudarymo principą — „sudarytas iš to (tuo principu), ką rodo pamatinis žodis“. (Šie būdvardžiai šiek tiek priartėja prie tipiškos apibendrintos būdvardžių su -inis, -ė medžiagos reikšmės.) Pvz.: chorėjinė „sudaryta iš chorėjų“ eilutė R VIII 177, daktilinė galūnė NLL 306, jambinis ketureilis NLL 255, porinis „sudarytas porų principu“ sąskambis R VIII 175, skiemeninė metrika R VIII 370, toninė eilėdara R VIII 140. Prie šio tipo gali priartėti ir būdvardiniai būdvardžiai — kryžminis „kryžmas, sudarytas kryžmai“ rimas R VIII 12. Semantiškai šiam tipui galima priskirti ir terminus silabinė eilėdara NLL 173, R VIII 140, silabinė metrika R VIII 345, nors kadangi dėmuo silabinė lietuvių kalboje neturi pamatinio žodžio, kalbėti apie darybos reikšmę negalima. Priskyrimas būtų paremtas leksine 0 Šiais santykiais iš esmės paremtos visos būdvardžių su -inis, -ė reikšmės klasifikacijos. Pvz.: Skardžius P. 1943, 246-253; Valeckienė A. 1957, 257-270; LKG I, 568-571; Gaivenis K. 1975, 70-85; Kniūkšta P. 1976, 59-85; DLKG, 210-215. 85 reikšme; kadangi suvokiame, kad silabinis = skiemeninis, suveikia analogijos principas. 2. Būdvardžiai, rodantys pagrindiniu termino žodžiu išreikšto dalyko paskirtį — „skirtas tam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Pvz.: agitacinė „skirta agitacijai“ literatūra LE 124, dedikacinis eilėraštis R VIII 498, didaktinis eilėraštis R VIII 133, svodbinė daina R VIII 23. 3. Būdvardžiai, rodantys pagrindiniu žodžiu pasakomo dalyko objektą — „aprašantis, imantis motyvu, nukreiptas į tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Pvz.: gamtinė „apie gamtą“ poezija NLL 31, R VIII 239, istorinė „istorijos motyvais“ drama NLL 17, LE 9, politinė satyra NLL 162, LE 213, visuomeninė lyrika NLL 292. 4. Būdvardžiai, rodantys pagrindiniu žodžiu pasakomo dalyko priklausymą — „priklausantis tam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Tipiška priklausymo raiškos forma yra kilmininkas. Būdvardžiu su -inis, -ė išreiškiamas silpnesnis priklausymo santykis, kartais tas priklausymo santykis nėra labai aiškus. Aiškiausiais atvejais galimas būdvardžio transformavimas į kilmininką. Reikšmė, galima sakyti, nepakinta. Pavyzdžiui, literatūrinis žanras LE 140 = literatūros žanras. Tiriamojoje medžiagoje šio tipo būdvardžiu dažnai išreiškiamas priklausymas tam tikrai sričiai, žanrui, pvz.: beletristinis stilius NLL 46 (plg., beletristikos stilius), biblinis stilius R VIII 535, eilėdarinė sistema R VIII 140, folklorinis elementas R VIII 449, kantatinė forma NLL 252, klasikinė literatūra R VIII 245, korespondencinis stilius NLL 163, kūrybinis metodas VD 48, literatūrinis kūrinys VD 40, pasaulinė literatūra NLL III, R VIII 42, poetinė priemonė R VIII 189, stilistinė priemonė NLL 36, tautosakinis elementas R VIII 527. Literatūrologijoje gana dažnai būdvardžiu su -inis, -ė rodomas ir priklausymas tam tikrai srovei, krypčiai, pvz.: dekadentinė lyrika LE 216 (plg., dekadentizmo lyrika), impresionistinis stilius LE 213, realistinis veikalas VD 45, romantinė poezija NLL 5, LE 74, socialistinė poezija R VIII 446, tarybinė literatūra R VIII 374. Priklausymas gali būti siejamas ir su asmeniu ar kolektyvu, pavyzdžiui, tautinis epas LE 151. 86