Kodėl „bombomis“ „bombarduoja“

Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas KODĖL BOMBOMIS BOMBARDUOJA Tai senas, įkyriai keltas klausimas, deja, vis neatsakytas, o vertas platesnio požvelgio ne tik į designatų, bet ir į denotatų mikrosistemas Ir jų pokyčius. 1. Nuo artilerijos prie aviacijos: bomba ir bombarda, bomba ir bombarduoti Tačiau pirmiausia — ką reiškė seniau ir ką reiškia dabar bomba ir bombarduoti? Jurgio Šlapelio 1907 m. SNŽŽ bombarduoti — „Iš armotų [t.y. patrankų] šaudyti“, o bomba — dvejopa: „armotos kulipka; iš rankos metama kulipka, <...> vartojama daugiausia aukštiems, bet bjauriems žmonėms užmušti“. Ir dabar pasaulyje teroristai vis kur nors padeda, pakiša (ar net meta) bombą; tik Lietuvoje — sprogmenį, o šitokia bomba — neįprasta. Ranka metamą paprasti žmonės dabar įsivaizduoja tik granatą, nors iš tikrųjų granata yra grūdėtoji (lot. granatus — grūdėtas) bomba. SNŽŽ granatos nėra, o Krašto apsaugos ministerijos išleistame (parengtame Petro Rusecko) KarZ 1919 nėra bombos —yra tik granata ir fugo granata — dhyzacnas epanama. M. ir S. 1923 m. STŽŽ bombarduoti reiškia „armotomis apšaudyti“, o nei bombos, nei granatos nėra. J. Norkaus 1924 m. SNZZ nėra nei bombarduoti, bombos, nei granatos. 1927 m. išleistame populiariame enciklopediniame žodynėlyje „Skaityk mane. Aš viską žinau. Visiems reikalingas žodynas. Untulio surinktas“ bombardavimas yra „gausus šaudymas iš armatų“ (123). Leksikografinei ir enciklopedinei bombos istorijai svarbūs 1936 m. Enc IV bomba aprašoma: „XV-XVII a. bombos artilerijos rutulio pavidalo tuščiaviduriai sviediniai, užtaisomi paraku: <...>. Iš pradžių bombos buvo vartojamos mortyrose; <...>. <...>. XIX a. viduryje bombomis buvo vadinami artilerijos sviediniai, kurių svoris pranešė 40 svarų. <...>. Bombomis taip pat vadinamos rankinės grana29 tos ir minos. <...>. Tam tikra bombų rūšis yra aviacijos bombos. Jos mėtomos iš lėktuvo <...>“ (iš esmės šitaip ir LE III). Mortyra (ol. mortier < lot. mortarium — piesta, grūstuvė) — „didelio kalibro (...) trumpavamzdis (...) artilerijos pabūklas, šaudantis 50—75* vamzdžio pakylos kampu. <...>“ LTE VIII. Bombardavimas Enc IV tėra „smarkus ir sutelktas artilerijos šaudymas“ (LE III — jau ir „bombų mėtymas iš lėktuvų“). Priešingai yra TZZ 1936: bomba — dar tik „artilerijos arba rankinis sprogstamasis šovinys“, o bombarduoti reikšmė jau dvejopa — „šaudyti priešininką artilerijos šoviniais arba svaidyti bombas iš orlaivio“. Žodžio bombarduoti kilmė ir pirmykštė reikšmė, nors pirmiau „bDombarduota“ iš mortyrų, aiškėja iš kito pabūklo — bombarda — 1. „artilerijos patranka“ TZ7 1936, „pabūklas, šaudąs bombomis, akmeniniais arba metaliniais kamuolio pavidalo sviediniais (...). Labiausiai vartojamas XIV-XVI a.“ Enc IV („1381 esą kryžiuočiai pirmą kartą pavartoję bombardas Trakų pilies apgulime“ LE III). Pirmykštė bombarda (pranc. bombarde) buvo viduramžių katapulta [lot. catapulta — 1) „strėlių, iečių svaidytuvas“, 2) „sviedinys“ < gr. katapeltės „strėlių svaidytuvas“) — apgulos akmenų mėtyklė, o XV-XVII 2. bombarda — „trampavamzdė patranka, šaudanti akmeniniais arba geležiniais sviediniais“. TŽŽ 1936 bombarda 2. „dvistiebis Viduržemio jūros pirklių laivas“ nėra labai aiški (bet nėra labai svarbi). Dar neaiškesnė atrodytų bombarda 3. „vargonų bosinis vamzdis“ ir bombardonas „senovinis varinis, pučiamasis instrumentas“ TŽŽ 1936. Enc IV keistokai pateikia — bombardo (-nas) — „pasenęs (daug. XVI a.) medinis pučiamasis instrumentas, trimito šeimos, invairaus dydžio. Jį pakeitė fagotas. Giminus bombardonui yra bombardinas (orig.: B-nui — Bombardinas)“ (LE III — tik bombardo). TŽŽ 1985 bombarda ?2. „medinis pučiamasis muz. instrumentas, fagoto prototipas“, 3. „vargonų registras, skleidžiantis labai stiprų garsą“. MuzŽ 1975 bombarda D;sen. medinis pučiamasis muz. instrumentas, fagoto prototipas. Bombardų buvo įvairių: bosinė (plg. it. bombardone, vok. Doppelguint-bombart), tenorinė (plg. it. b. piccolo, vok. Basset-bombart), sopraninė (plg. it. bombardino) ir altinė (plg. it. b. piccolo)“; 2) „vargonų balsas 30 su liežuvėliais 16“ arba 32“ vamzdžiais (plg. pranc. bombarde, vok. Posanne)“, o bombardonas — zr. bombarda. Aiškumo duoda lot. bombus „dūzgesys, ūžesys; gaudesys, gausmas“< gr. bombos „žemas tonas“. Veikiausiai pagal garsą įvardyta lotyniškojoje nomenklatūroje bombus „kamanė, bombyx „šilkaverpis, bombyliidae — musės zvimbeklės, bombina — varlė kūmutė. Tačiau nieko bendro su bombardonu neturi liutnés ar lyros viduramžių atmaina bardonas (< ček. bardun < vid. vok. aukšt. pardune). Tai nėra vienintelis artilerijos muzikalumo (ar muzikos artileriškumo) atvejis — plg. bazuka (angl. bazooka) „JAV armijos prieštankinis ginklas. <...>. <...>. Bazuka šaudo raketiniais sviediniais. — — — Bazuka šaudoma, užsidėjus ant peties ir stačiomis, klūpsčiomis arba gulomis. Bazuka turi teleskopinį taikiklį. <..>“ LE II, ,, JAV prieštankinis reaktyvinis granatosvaidis“ TZZ 1985 (1942 m. vartota Afrikoje, 1952-1953 m. Korėjoje) ir „primityvus pučiamasis muz. instrumentas, vartotas amerikiečių komiko Bobo Burnso (m. 1956)“ SWO 1978 (niekuo nesusijęs su graikų styginiu muz. instrumentu buzūkis). Su bomba susijęs ir bombažas „konservų dėžutės dangtelio ir dugnelio išsigaubimas nuo dujų, <...>“ TŽŽ 1985 (taip pat lenk. bombastyczny, vok. bombastisch — liet. pompastiškas „dirbtinai iškilmingas, prašmatnus, prabangus“ DZ, t.y. išpūstas). Taigi žodžio bombarduoti pirmykštė reikšmė — šaudyti bombomis iš bombardos. 1941 m. LKŽ I, įdeda tik kryžiuku pažymėtą, t.y. neteiktiną (sl.) bombardą, o bombarduoti visai nepateikia. Bomba (ir tarm. bomba) (irgi pažymėta sl., bet be kryziuko) „sprogstamasis ginklas, granata“, taigi aiškinimas ne visai aiškus, bet vienas sakinys — jau lyg aviacinis: Bombas meta Pn. Raštų būdvardis bombinis, aiškinimas tik nuorodiniu būdu — — bomba, bet iš sakinių — dvireikšmis: Didysis bombinis sąmokslas buvo pradėtas. Bombiniai vokiečių orlaiviai. [Bombinis ir dabar nėra dažnas — yra tik KarŽ 1995 bombinė aviacijos ginkluotė, o nei DZ. nei net LKZ I, nėra; yra jau ir mininis KarZ 1995 — mininé laivy ginkluotė.) Toliau su pažymomis neol. ir sl. įdėtas veiksmažodis bombuoti „bombomis mėtyti“, bet jau ne iš 31 rankos: Paprastai bombuoja lėktuvai bombonešiai. Šito bombuoti Lietuvių kalbos sekcijos susirinkimuose ir kitur aistringai pageidaudavo logiškasis chemikas Kazys Daukšas. Tačiau kalba ir šiuo atveju patvirtino savo prigimtinį konservatyvumą ir formaliosios logikos nesvarbumą — 1968 m. LKŽ L, jau bombuoti žr. bombarduoti, nors šįkart pavyzdys pateiktas net ne iš raštų, o iš gyvosios kalbos: Šaudė, bombavo visą dieną Sts. Vokyčiai išbombavo Skuodą Šts. [Įdėtas čia ir B. Sruogos sakiniu pailiustruotas variantas bombinti.] Yra ir bombesys iš gyvosios kalbos: Kad užeis bombesys, eisma į duobes Rt. O bombarduoti LKŽ I, aiškinamas abipusiškai — „šaudyti priešininką artilerijos sviediniais ar apmėtyti bombomis iš lėktuvo“. Ir bomba — dar abipusiškai: „sprogstamasis sviedinys (rankinis, pabūklinis arba numetamas iš lėktuvo), <...>“ Bombos reikšmės pokytis truko apie 3 dešimtmečius. TŽŽ 1951 bomba dar dvilypė — „Sprogstamasis šovinys, rankinis, pabūklinis arba numetamas iš lėktuvo“, o TŽŽ 1969 jau tik 1) „Sprogstamasis sviedinys [0 2) vulkaninės bombos — „vulkano išsiveržimo metu išmesti lavos gabalai <...>“; Enc IV bomba ugniakalnė — ,,ugniakalnio išsiveržimo metu išmesti oran kartais ligi 2.000 — 3.000 m augštumos lavos gniutulai, kurie sukdamiesi lėkdami ore, ligi nukrinta ant žemes, atvėsta ir ingauna apvalų pailgą buožės pavidalą, paprastai žmogaus kumsties ar galvos didumo“). Bombardavimas TZZ 1951 — „apšaudymas iš artilerijos pabūklų arba bombų numetimas iš skraidymo aparatų“, TZZ 1969 — irgi dar panašiai. 1954 m. DŽ, bomba dar „artilerijos, aviacijos ir kt. sprogstamasis sviedinys“, bombarduoti — „šaudyti priešininką artilerijos sviediniais ar apmėtyti bombomis iš lėktuvo“; o 1972 m. DZ, bomba jau yra pirmiausia „aviacijos ir kt. sprogstamasis sviedinys“, "bombardioii= —Jau tik „apmėtyti priešininką arba jo teritoriją bombomis iš lėktuvo“. TŽŽ 1985 jau beveik viską aviacija paima iš artilerijos: bomba 1. „sprogstamasis sviedinys, metamas iš lėktuvo, arba bet koks sprogstamasis užtaisas“ (2. geol. „<...>“), bombarduoti — tik „mėtyti bombas iš lėktuvų“. Šitaip ir DŽ, — bomba „sprogstamasis įtaisas“, bombarduoti „apmėtyti bombomis iš lėktuvų“. Ir mokyklinis TŽŽ 1995 ir 1998 — lygiai taip. LTE II 1977 m. prie pagrindinio varianto bomba prirašo aviacinė bomba, bet jau 32 visai dėl kitos priežasties: Povandeniniai laivai bombarduojami giluminėmis bombomis ten pat, o giluminės bombos LTE IV Būna aviacinės (metamos iš lėktuvų) ir laivinės. Antano Smetonos KarŽ 1995 bomba irgi —1) „viena iš aviacijos šaudmenų rūšių“ (bet yra ir porūšis aviacijos bomba) ir 2) „sviedinys kovoti su povandeniniais laivais“ — giluminė bomba. 2. granata ir bomba Pirmiausia prisiminkime minėtą fugo granatą KarŽ 1919. Ir beveik visur granata skiriama prie artilerijos (nors yra ir rankinių): granata — „artilerijos šovinys“ TŽŽ 1936; „granatos artilerijos skiriamos gyviesiems taikiniams kauti, lauko įrengimam ardyti, priešo artilerijai šaudyti ir t.t. Granatų yra įvairios paskirties ir rūšių: prieššarvinių, Sautuviniy, rankinių ir kt. <...>“ Enc IX. Filologiniai žodynai reikšmes skiria: granata 1. „artilerijos sviedinys“: Iš granatų mušė, Prūsų mūrus ardė JD 1095, 2. „rankomis ar iš šautuvo metamas pėstininkų sprogstamasis ginklas“ LKŽ III; 1. „rankomis metamas sprogstamas sviedinys“, 2. „artilerijos sviedinys“ (DŽ, — 1. psn. „artilerijos sviedinys“), tik DŽ, apibendrinta — 1. kar. „sprogstamasis ginklas“ (2. sport. „metainasis įrankis“): 3. šovinys, šaudmuo ir sviedinys (sviedmuo); ginklas Čia jau patyrėme, kad granata — tai šovinys, tai sviedinys, net ir ginklas. Dar ir šaudmuo: granata — „Šaudmuo skeveldromis, ugnimi, cheminėmis ir biologinėmis priemonėmis žmonėms kauti ir technikai naikinti. Granatos skirstomos pagal naudojimo būdą — rankinės granatos ir granatsvaidžio granatos (granatsvaidžio šovinys, šautuvinė granata); <...>“ KarŽ 1995. Čia išeina, kad ir rankinė granata — šaudmuo... Ir bomba — tai „sprogstamasis sviedinys, metamas iš lėktuvo“ LTE II, tai 1) „vienas iš aviacijos šaudmenų rūšių“ KarZ 1995, tai vėl 2) „sviedinys kovoti su povandeniniais laivais“ KarŽ 1995. 33 Sviedinys pirmiausia (jau Jono Jablonskio ir kt.) buvęs ir kažkodėl likęs, net įsigalėjus — bent sporte — žaidimo kamuoliui (irgi dvisparniam!..), 1. „žaidžiamasis guminis, pripūstas Oro rutulys“ DZ, DZ, ar tiesiog 1. »~Zaidziamasis kamuolys“ DZ,, LKZ XIV, tik 2. kar. „pabūklo šovinys“ DZ,, DZ,, LKZ XIV ar „pabūklo šaudmuo“ DZ. Tačiau ir rankiné granata ar rankinė ietis galėtų būti sviedinys. LKZ. XIV yra Jeronimo Ralio naujadaras svaidinys „kas svaidoma“ iš Homero „Odisėjos“ vertimo: Taip pasirodę svaidinio mėtymu, šuoliais aukštais, vikrumu, jie pradėjo šokti. LKZ XIV nefiksuotas Šekspyro Hamleto vertime Alfonso Nykos-Niliūno pavartotas sviedmuo: Būti ar nebūti — štai klausimas. Ir kas gi yr kilniau: ar dvasioje iškęsti | Strė - les ir sviedmenis nuožmaus likimo, ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių / Ir baigti jas kovoj? (cit. iš LA 1997 95 5). Jau KarŽ 1919 yra sviedinys — cnapsds. Ir KarZ 1995 sviedinys (artilerijos sviedinys) — „pagr. artilerijos šovinio dalis <...>“. Taigi pabūklo (artilerijos) yra šovinys, jis turi sviedinį (arba pats sviedinys yra visas šovinys); šautuvo — šovinys, turi kulką; o aviacijos — šaudmuo, plg.: Šaudmenys yra šie: artilerijos šoviniai, reaktyviniai sviediniai, torpedų ir raketų kovinės dalys, šaulių ginklų šo - viniai, granatos, minos, bombos, sprogstamieji užtaisai, dūmadėžės KarZ 1995. Ar granata, bomba gali būti ir ginklas? Gali: ginklas — „priemonės ir prietaisai priešui, jo technikai, įrenginiams ir statiniams kauti ir naikinti kovos metu. Susideda iš naikinimo priemonių ir jų gabenimo iki tikslo priemonių. Sudėtingesni ginklai dar turi valdymo ir taikymo prietaisus. <...>“ KarŽ 1995. Labai neblogai apibūdinta: granata — 1. „sprogstamasis svaidomasis arba šaunamasis ginklas: <...>“ TŽŽ 1985. 4. bombosvaidis, granatsvaidis, minosvaidis, kulkosvaidis; liepsnosvaidis, dujosvaidis; ietisvaidis Tik trivialiai manant bomba dabar tėra „sprogstamasis svie - dinys, metamas iš lėktuvo“ LTE II. Tačiau jau KarŽ 1919 yra bombosvaidis — bombomems ir bombosvaidininkas — 60m60memuuxs. 34 1932 m. BŽ 250 yra variantas bombasvaidis (mopmupa — mortira, bombosvaidis). 1936 m. Enc IV bombosvaidis — „artimos ugnies artilerijos tipas. <...>. Savo konstrukcija bombosvaidis labai panašus į minosvaidį, bet skiriasi tuo, kad bomboje sprogstamos medžiagos užtaisas sveria ne daugiau kaip 4 kg. Bombosvaidžio trajektorijos labai riestos. Todėl vyriausia jų paskirtis poziciniame kare šaudyti apkasuose esantį priešą. Bombosvaidžio konstrukcija labai paprasta; šaudymo tolis: senesnių sistemų ligi 300 m, naujesnių ne daugiau kaip 1.000 m. Jų svoris taip pat mažas“. 1941 m. LKŽ I, bombasvaidis — žr. bombosvaidis, o bombosvaidis — žr. bombosvydis „pabūklas bomboms mėtyti“; nors sakinys tai vargu patvirtina: Bėgančius abisinus seka italų bombosvydžiai, o bombosvaidininkas — aiškiai aviacinis: „kas svaido (iš lėktuvo) bombas“. Veikiausiai tai yra redagavimo netikslumas. Bombosvydis dar yra 1948 m. RZ. LKŽ L iS esmės kartoja LKZ I, tik prieštaravimą pašalina: bombosvaidinin= kas — „kas apšaudo iš bombosvaidžių“ (be sakinių). 1967 m. BŽ I aiškiai pasakyta: 6ombomemuux —bombininkas, bombų mėtytojas (lakūnas), bet veikiausiai aiškiai suklysta, nes 6ombomem — bombosvaidis, bombosvydis. Dar toliau į prieštaravimą žingtelėjęs RLKŽ I: bombomemuux — kar. bombarduotojas (lakūnas), bombų metikas, nors bombomem Cia jau yra visai kitoks — (laivų) bombosvaidis (žr. sk. 6). 1940 m. Enc IX yra granatosvaidis — „pabūklas granatoms sviesti. Tam reikalui vartojamas šautuvas (šautuvinėms granatoms), <...>“. 1956 m. LE VII pateikiama ištisa „granatologija“. Granatinė artilerija vis dėlto buvo paskesnė: „Pirmosios nedidelės granatos atsirado XVI a. pradžioje. <...> <...>. Granatos plačiai pradėtos vartoti tik XVIII a. gale, kada atsirado granatinė patranka. Nuo to meto granatomis vadinami ir apvalieji sprogstamieji patrankų ir haubicų sviediniai, bomba — mortyrų sviediniai. Įvedus XIX a. viduryje artilerijoje su įgraižomis ir pailgus sviedinius, granata virto beveik universaliu sviediniu“ LE VII (granata). Čia granata ir bomba skiriama, o 1976 m. LTE I — ne: „XVI a. atsirado sprogstamieji [artilerijos] sviediniai, vadinami granatomis bei bombomis“ (369). Toliau LE VII granatinė patranka vadinama tiksliau — granatinis pabūklas ir aiškinama: „be graižtvų įvestas XVIII a. specialiai 35 šaudyti tiesiu taikymu sprogstamaisiais sviediniais. Pirmoji G. P. [taigi granatinė patranka? — J. K.] atsirado Rusijoje (Suvalovo konstrukcija). Vėliau Prancūzijoje 1851. <..>. <...>. <...> išsilaikė iki graižtvuotosios artilerijos atsiradimo. <...>“. Istoriškai vėlesnis granatsvydis — „pabūklas granatoms svaidyti. <...>. Po karo [rusų ir japonų 1904-1905] buvo sukonstruota keletas tipų lengvųjų pabūklų, kurie gavo granatsvydžio pavadinimą. Jie šaudė mažais atstumais (200-300 m) ir turėjo labai riestą trajektoriją. <...>. <...>. Vamzdžiai trumpi. <...>. Granatsvydžiai buvo konstruojami lengvi, kad būtų galima nešioti. Granatsvydžiai išsilaikė labai trumpai. Per I pas. karą 1914-1918 jie buvo mažai vartojami. Juos išstūmė atsiradęs minosvydis“. Ir LTE IV 1978 m. panašiai: „Šautuviniai granatosvaidžiai buvo šiek tiek naudojami per I ir II pasaul. karą, bet labiau nepaplito“, tačiau papildo nauja informacija: „Po II pasaul. karo paplito rankiniai granatosvaidžiai“ . Nors granatinio pabūklo LTE IV nėra, bet skiriamas granatosvaidžio ir artilerinės granatos. Dabar įsigalėjusi forma granatsvaidis Dž DŽ , (nors 1984 m. PolZ „granatosvaidis) — kaip ir granatmedis. DZ, yra ir granatsvaidininkas „kas šaudo iš granatsvaidžio“. Enc IX yra ir granatininkas „kovotojas specialiai paruoštas granatoms svaidyti“. Galėtų būti ir sportininkas granatininkas (plg. ietininkas, diskininkas, rutulininkas). Minosvaidis buvo sukurtas Rusijoje per 1904-05 Rusijos—Japonijos karą (vadovavo L. Gobiata)“ LTE VII (nors LTE I artilerijos straipsnyje: „1904 mičmanas S. Vlasjevas išrado minosvaidį). Minosvaidis — „begraižtvis artilerijos pabūklas, šaudantis minomis dideliu (45—85*) vamzdžio pakylos kampu“ LTE VII. Čia pažymima: „Lietuvos kariuomenėje buvo naudojami 81 mm suomiški minosvaidžiai; <...>“. Iš tikrųjų minosvaidis „minų svaidomoji patranka“ fiksuotas TZZ 1936. 1948 m. RZ yra minosvydis ir minosvydininkas. DZ - —minosvaidis ir minosvydis „minų svaidomasis pabūklas“, LE XVIII minosvydis — „supaprastintos patrankos pavidalo pėstininkų šaunamasis ginklas. <...> plačiau pradėta vartoti I pas. kare“. LE XIII straipsnyje kulkosvydis sakoma: „Pirmieji kulkosvydžiai pasirodė kariuomenės ginklavime JAV karo metu 1870-1871. Jie bu36 vo netobuli. <...>. Pirmąjį automatinį kulkosvydį išrado Sir Hiram Maxim (1840—-1916)“. KarZ 1919 yra: nysemems — kulkosvaidis, nors nyna — kulipka. Jono Jablonskio — kulkosvydis. Kulkosvaidis — jprasČčiausias šios serijos Žodis. Liepsnosvaidis — „artimo veikimo puolamasis ginklas. Liepsnosvaidį sudaro degalų indai, suspausto oro arba kitų dujų indas, degalų žarna, švirkštas su paleidimo ir įžiebimo prietaisais ir kiti priedai: <...>. Pirmą kartą liepsnosvaidį panaudojo vokiečiai prieš prancūzus prie Verduno. — — — 17-kai vokiečių liepsnosvaidininky pasidavė nelaisvėn 1900 prancūzų“ LE XIV. Liepsnosvaidis fiksuotas 1937 m. Enc V 247, bet dar 1926 m. poetas Salys Šemerys išleido eilėraščių rinkinį „Liepsnosvaidis širdims deginti“. Yra ir liepsnosvaidis piktžolėms naikinti LA 1999 185 12. Kiek panašus dujosvaidis — „pabūklas, skiriamas svaidyti kovos dujomis pripildytiems sviediniams, minoms. Dujosvaidžiai sustatomi po kelis šimtus, kartais tūkstančius, užtaisomi dujų minomis ir su elektros pagalba iš visų vienu kartu iššaunama. <...> paleidžia tiek daug dujų ir tiek tirštai užkrečia orą, kad nė dujokaukės dažnai nepadeda. <...>. Dujosvaidžius, kaip dujų karo priemonę, pirmieji įvedė ir pavartojo anglai 1917 prieš vokiečius“ Enc VII (1939). Panašiai ir LE V (1955) dujosvydis. LTE III tikslina ir sąvoką, ir istoriją: dujosvaidis — „ginklas, išsviedžiantis nuodingąsias ir radioaktyviasias dujas, skystį, emulsiją ar kietos medžiagos dulkes. <...>. Dujosvaidį pirmą kartą panaudojo Vokietijos kariuomenė 1915. IV. 22 prie Ipro upės prieš anglus ir prancūzus. <...>“. Bene naujausias yra senųjų akmenamžių (paleolito) daiktui įvardyti — ietisvaidis, aborigenų, indėnų ir kt. primityvus įtaisas, vartotas ir viduramžių Europoje per tvirtovių apsiaustį LTE IV (pav.), DZ. Svyruojancios darinio formos klausimas išspręstas diferencijuotai — 1) gramatinės įrankio reikšmės bombosvaidis, kulkosvaidis ir kt. minėti (:svaidyti) — be balsių kaitos, 2) žaidimai vandensvydis, psn. krepšiasvydis „krepšinis“ ir orasvydis „tinklinis“ (:sviesti) — su balsių kaita [todėl tech. vandensvydis — hidromonitorius = vandensvaidis (eodomem) PolŽ,J]. 37