J. Balčikonio kalbotyros terminų sandara ir savitumas

Ramunė ANDRIUŠKAITĖ Vilniaus pedagoginis universitetas J. BALČIKONIO KALBOTYROS TERMINŲ SANDARA IR SAVITUMAS Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė vienas žymiausių lietuvių kalbininkų — Juozas Balčikonis, palikęs lietuvių kultūroje ryškius pėdsakus kaip leksikografas, pedagogas, vertėjas, redaktorius ir tautosakos rinkėjas. Nors atskiru leidiniu jis nėra išleidęs nė vieno savo kalbos mokslo darbo, tačiau įvairių jo straipsnių, recenzijų, atsiliepimų to meto periodikoje yra tikrai gausu. J. Balčikonio veikla labiausiai siejama su kalbos normintojo ir tvarkytojo darbu. Jis labai rūpinosi gimtosios kalbos taisyklingumu, siekė tobulinti ir rašomąją, ir šnekamąją kalbą, sekė, kaip kalbama mokyklose, per radiją, kaip rašoma knygose ir laikraščiuose. J. Balčikonio vardas minimas tarp žymiausių leksikografų vardų, nes be jo mes neįsivaizduojame didžiojo lietuvių kalbos žodyno. Šis kalbininkas labai stengėsi, kad K. Būgos surinkta žodžių kartoteka nenueitų veltui ir, remdamasis jo atliktu leksikografiniu darbu, ėmėsi organizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimą ir leidimą. Dirbdamas kalbos normintojo ir dėstytojo darbą, kaip „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorius rinkdamas ir tvarkydamas žodžius, J. Balčikonis ne kartą susidūrė su įvairių sričių terminais, todėl jis turėjo domėtis ir terminologijos dalykais. Šioje srityje J. Balčikonis pradėjo dirbti dar jaunystėje. Voroneže jis padėjo J. Jablonskiui kurti ir tvarkyti matematikos bei kitų sričių terminus. 1925 m. parašė straipsnį „Dėl terminologijos komisijos darbo“, kuriame gina seniai pasiskolintus terminus. 1939 m. paskelbė straipsnį „Mūsų kalba ir terminologija“, kuriame aprašė kai kuriuos terminų raidos ir kūrimo dalykus, yra parašęs keletą straipsnelių apie atskirų terminų vartojimo atvejus. Šiuo metu mums patiems J. Balčikonio vartota kalbotyros terminija gali būti įdomus tyrimo objektas. Jo graži taisyklinga kalba yra puikus pavyzdys mūsų dienų kalbininkams ir terminų kūrėjams. 59 Būdamas atsidavęs savo darbui kalbininkas ir iš dalies terminologas, J. Balčikonis stengėsi tiksliai parinkti ir vartoti kalbotyros terminus savo darbuose. Kadangi XX amžiaus pradžioje dar tebebuvo kuriama ir norminama bendrinė lietuvių kalba, rašomos jos norminamosios gramatikos, lietuviška kalbotyros terminija taip pat buvo nenusistovėjusi ir nenuosekli. Kalbininkai turėjo laisvę pasirinkti, kokius terminus vartoti ir dažnai bandė kurti naujus. Toks terminų nepastovumas atsispindi ir J. Balčikonio raštuose. Neretai ypač savo ankstyvuosiuose straipsniuose ar recenzijose jis diskutuoja su kolegomis dėl vieno ar kito kalbotyros termino tikslingumo. J. Balčikonio kaip kalbininko veikla apima ilgą laikotarpį — nuo 1918 iki 1968 metų, todėl jo darbuose atsispindi kalbotyros terminų atrankos ir įsigalėjimo raida. Juose labai daug ir šiandien visuotinai vartojamų terminų, tačiau randama ir nemažai senesnių jų variantų, įdomių terminologijos istorijai. Didelę dalį kalbotyros terminų yra sukūręs ir įtvirtinęs J. Jablonskis, o J. Balčikonis juos perėmė.Tačiau, nors ir labai gerbdamas vyresniojo kolegos autoritetą, ne su visais jais sutiko ir nevengė kurti naujų savų terminų. Taigi savo įvairove J. Balčikonio vartota kalbotyros terminija yra įdomi ir verta tyrinėti. Kadangi J. Balčikonio kalbos palikimas yra labai plačiai išsibarstęs po įvairius periodinius spaudinius, o šiuo metu teturime vienintelį leidinį, kuriame sukaupta didžioji jo dalis, — J. Balčikonio „Rinktinius raštus“, tai būtent juose rasti kalbotyros terminai čia yra tyrinėjami. Šiose dviejose knygose aptikti 1026 kalbotyros terminai. Kadangi J. Balčikonis nebuvo vienos kurios srities specialistas, šie terminai yra labai įvairūs ir priklauso beveik visoms kalbotyros šakoms. Didžiąją jo vartotų kalbotyros terminų dalį sudaro morfologijos terminai — jų yra 43,9 %. Antri pagal gausumą sintaksės terminai — 15,5 %. Tai nenuostabu, kadangi morfologijos ir sintaksės buvo plačiausiai mokoma, be to, tai yra didžiausios kalbos mokslo šakos. Pridurtina, kad kalboje daugiausia pasitaiko kaip tik šių dviejų sričių klaidų, tad J. Balčikonis kaip kalbos normintojas dažniausiai su jomis susidurdavo ir aptardavo savo darbuose. Morfologijos terminų ypač gausu dar ir todėl, kad morfologijos paskaitose, skirtose Panevėžio gimnazijos mokiniams, vartojama labai daug senesnių terminų 60 variantų, kurie papildo ir taip didelę morfologijos terminų sistemą. Kitomis kalbos mokslo sritimis kalbininkas domėdavosi rečiau, specialiai jų netyrinėjo, todėl ir tokių kalbotyros terminų jo darbuose pasitaiko mažiau ir rečiau. Beveik po tiek pat J. Balčikonio „Rinktiniuose raštuose“ rasta fonetikos (9,4%) ir leksikologijos (9%) terminų. Fonetikos pagrindus J. Balčikonis išdėstė jau minėtuose Panevėžio gimnazijos paskaitų konspektuose. Leksikologijos jis sistemingai netyrinėjo, bet labai domėjosi senaisiais Lietuvos vietovardžiais. Palyginti daug jo darbuose pasitaiko bendrųjų kalbotyros (7,596) ir akcentologijos (6,3%) terminų, o visų kitų tėra vos po keliolika ar keliasdešimt: rašybos ir skyrybos — 3,2%, dialektologijos — 2,8%, žodžių darybos ir stilistikos — vos po 1,296, nes šios dvi kalbotyros šakos dar palyginti mažai buvo ištirtos. J. Balčikonio vartoti kalbotyros terminai yra gana įvairūs ir savo kilme. Kaip žinoma, yra du terminų kūrimo būdai — panaudojant gimtosios kalbos leksikos išteklius ir skolinant terminus iš svetimų kalbų. Jau pats kalbos mokslas lyg ir įpareigotų, kiek galima, išsiversti savos kalbos priemonėmis. Tačiau, kaip ir kiekvienas senas mokslas, kalbotyra turi tam tikrą kiekį pasiskolintų tarptautinių terminų. Tiesa, reikia pripažinti, J. Balčikonis stengėsi jų vartoti kuo mažiau. Vienas iš lietuviškų terminų kūrimo būdų yra pagrindinių ar šalutinių žodžių reikšmių terminologizacija. Ji yra susijusi su semantiniais pokyčiais: terminologizuotas žodis gauna specialią, tiksliai apibrėžtą reikšmę. Terminologizuotų kalbotyros terminų apskritai yra visai nedaug, o J. Balčikonio „Rinktiniuose raštuose“ — tik 4,5%. Tai esminės kalbotyros sąvokos, vartotos bendrinėje kalboje nuo seniausių laikų, pvz.: garsas 1 40', kalba I 37, šneka 1 233, vardas I 39, žodis II 39, kurių buvo terminologizuotos pagrindinės reikšmės. Iš terminų, kurie gauti, terminologizavus kitas žodžių reikšmes, galima paminėti šiuos: asmuo II 51, giminė I 182, laikas II 44, ! Šalia pavyzdžių nurodyta termino pavartojimo vieta — romėniškais skaitmenimis žymimas J. Balčikonio „Rinktinių raštų“ tomas, arabiškais puslapis. Sutrumpinimas ct rodo, kad pavyzdys pavartotas citatoje. 61 laipsnis 11 36, skaičius 11 17, iš originalesniy terminų, kuriuos vartojo J. Balčikonis, — būdas „nuosaka“ II 47, kryptis „kreipinys“ II 132, liemuo ,kamienas® II 95, vaizdas „,veikslas“- II 51. Antrasis būdas, kai termino kūrimui yra panaudojama sava leksika — tai terminų darymas, pasitelkiant žodžių darybos priemones. Šis terminų kūrimo būdas yra populiariausias. Kalbotyros terminams kurti yra pasitelkiami visi keturi žodžių darybos būdai. St. Keinys nustatė, kad ypač daug lietuvių kalboje pasidaroma priesaginių terminų*. Kur kas mažiau terminų padaroma su priešdėliais, galūnėmis ir sudūrimo būdu. J. Balčikonio „Rintiniuose raštuose“ vartojami 236 (23%) vienažodžiai kalbotyros terminai. Didžioji dalis jų (60,7%) yra dariniai. Priesagų vedinių yra dvigubai daugiau nei visų kitų — 64%. Jie dažniausiai yra pamatuojami veiksmažodžiais, pvz.: derinimas II 94, valdymas 11 97, jungtis 11 107, linksniuotė 1 99, tarmė I 43, skolinys I 162, atitikmuo 1 232, davininkas 11 18, veiksnys I 261, neigtukas I 200. Mažiau priesagų vedinių yra išvesta iš daiktavardžių, pvz.: dalelė 1 39, kablelis 11 131, įrankininkas I 40ct, galūnė II 12, garsynas II 194, aplinkybė II 105, ir vos keli iš būdvardžių, pvz.: veiksmažodiškumas 11 113, bendratis 1 101, aukštaičiai 1 73. Nors tarp priesagų ir galūnių darybos yra nemaža panašumų, galūnių vedinių kalbotyros terminijoje labai mažai — 10,6%. Dažniausiai jie yra išvedami iš veiksmažodžių, pvz.: intarpas I 300, posakis I 140, priesaga 1 95, nuosaka 11 92, sąmazga II 122, pabaiga 1 38ct, junge II 98; triskart mažiau iš vardažodžių, pvz.: balsis II 5, raidė II 4. Pačios dariosios galūnės yra -a ir -is. J. Balčikonio vartoti priešdėlių vediniai yra sudaryti su šešiais priešdėliais — prie- (priebalsis 11 65, priegaidė 1 99, prielinksnis II 75, prieveiksmis II 73), pa- (padalyvis II 50, pavardė I 74), pro- (prokalbė I 232ct), pra- (pravardė I 137), po- (polinksnis I 301), ant- (antraštė 1 201). Jie sudaro 8,4% visų vienažodžių terminų. Antroje vietoje pagal dažnumą yra kalbotyros terminų dūryba. J. Balčikonio kalbotyros terminijoje dūrinių yra 15,5%. Jie būna dviejų tipų — nusakomieji ir valdomieji. Nusakomieji dūriniai gali turėti *Keinys St. Terminologijos abėcėlė. Vilnius, 1980. P. 70. 62 abu daiktavardinius sandus (asmenvardis 1 267, veiksmavardis 11 46, jausmažodis 11 132, pusbalsis 11 7, kamiengalis 1 357), būdvardinį ir daiktavardinį sandą (senkalbė I 231, slapyvardis 1 266), skaitvardinį ir daiktavardinį (dvibalsis II 6). Valdomasis dūrinys pasitaikė tik vienas ( kalbotyra I 97). Daugelį lietuvių kalbotyros naujadarų sukūrė žymūs lietuvių kalbininkai, ypač didelį darbą šioje srityje nuveikė J. Jablonskis. Jis pasiūlė tokius naujadarus, kaip asmenavimas I 198, bendratis I 101, būdinys I 136, kreipinys II 132, ištiktukas 1 300, padalyvis II 50, garsynas II 194, rašmuo 1 186, veikslas I 300, veiksmavardis II 46. Iš S. Daukanto vartotos kalbotyros terminijos visam laikui išliko būdvardis 11 16, daiktavardis 11 28, linksnis 11 39, iš K. Jauniaus — naujadaras 1 46, pusbalsis II 7, jaustukas II 79. K. Būga pirmas ėmė vartoti terminus prieveiksmis II 93, skolinys I 162, tarmė I 43, linksniuotė I 99, A. Baranauskas — raidė II 4, rašyba I 86, sakinys II 89, skaitvardis II 41. Išsamiai lietuvių kalbotyros terminų kilmę ir istoriją tyrinėjo A. Balašaitis“. Tarptautiniai kalbotyros terminai daugiausia yra sudaryti klasikinių — graikų ir lotynų — kalbų pagrindu. Taip yra todėl, kad senesniais laikais Europos kalbų gramatikos buvo rašomos pagal graikų ir lotynų gramatikų pavyzdį, o jose vartojami lotyniški terminai. Vėliau graikų ir lotynų kalbų žodžių pagrindu buvo prikurta ir naujų terminų. J. Balčikonis vartojo 41 graikiškos kilmės terminą, pvz.: alfabetas 11 244, apostrofas 1 247, dialektas 11 141, enklitikas 1 316, etimologija 1 40 , filologija II 154, fonetika 1 198, frazeologija 1 107, gramatika 11 4, hidronimas 1 371, leksika 1 198, metatezé 1 382, onomastika 1 352, ortoepija 1 201, semasiologija 11 81, sintaksė II 81 ir kt., ir 42 lotyniškos kilmės terminus, pvz.: afiksas I 264, afrikata I 271, direktyvas I 394, geminata 1 327, hibridas 1 179, inesyvas 1 394, infinityvas II 85, intonacija II 82, konsonantizmas I 233, partikula 1 333, predikacija 11 313, sufiksas II 40, terminas 1 43, vokalizmas 1 232ct, atributyviné funkcija I 316 ir kt. Visi Sie terminai yra iŽr. Balašaitis A. Lietuvių kalbotyros terminų istorija. Vilnius, 1961. (disert. rankr.) 63 šiek tiek aplietuvinti, tačiau J. Balčikonis vartojo ne tik lotyniškos kilmės, bet ir tos kalbos formos terminų, pvz.: dativus absolutus I 309 (naudininkas su padalyviu), gradus comparativus 11 144 (aukštesnysis laipsnis), nomina actionis I 180 (veiksmo vardai), verbum transitivum I 182 (galininkinis veiksmažodis). Tiesa, pastarieji terminai dažniausiai pateikiami kaip patikslinimai šalia lietuviškųjų. Tai, matyt, irgi lotynų kalbos, kaip mokslo kalbos, tradicijos įtaka. Iš kitų kalbų kilusių tarptautinių terminų tėra palyginti mažai — vos vienas kitas, pavyzdžiui, iš prancūzų kalbos atėjo žargonas I 49, iš vokiečių kalbos — šriftas II 265. Kai kurie iš minėtų tarptautinių terminų tarnauja hibridinių terminų darybai. J. Balčikonio „Rinktiniuose raštuose“ tokių terminų yra net 123. Vienažodžių hibridų pasitaiko labai mažai. Jie dažniausiai yra sudaryti iš lotynų ir graikų kalbų šaknų: akcentologija I 93, terminologija I 99. Kur kas didesnę dalį sudaro hibridiniai žodžių Junginiai — sudėtiniai terminai. Dešimt tokių terminų susideda iš dviejų skirtingos svetimos kilmės žodžių ir tokia forma yra paskolinti iš kitų kalbų. Dažniausiai derinami graikiškos ir lotyniškos kilmės žodžiai, pvz.: gramatinė (gr.) forma (lot.) II 88, sintaksės (gr.) terminas (lot:) II 111, sintaksinė funkcija I 316; po vieną terminą sudaryta iš prancūziškos ir vokiškos kilmės žodžių — gotiškas šriftas I 234, iš graikų bei italų kalbos žodžių — gramatinis trafaretas II 111. Didžioji dalis mišrios kilmės sudėtinių terminų yra tokie, kurių vienas žodis lietuviškas, o kitas — tarptautinis. Tokia jų struktūra rodo, kad jie buvo ne paskolinti, o sudaryti lietuvių kalbotyroje. Jų rasta 113, ir juos galima skirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso tokie hibridiniai sudėtiniai terminai, kurių pagrindinis narys yra svetimos kilmės, o rūšinę sąvoką žymintis pažyminys — lietuviškas, pvz.: beasmenė forma 11 139, daugskaitinė forma I 383, sangrąžinė forma I 351, asmenavimo sistema II 197, nuosakos kategorija II 18, kirčiavimo paradigma 11 189, padalyvinė konstrukcija 1 311, šaukiamoji intonacija 11 13, kalbos norma 1 315, lyginamoji fonetika I 323, pažymimasis artikelis I 156ct. Antrąją hibridinių sudėtinių terminų grupę sudaro tokie žodžių junginiai, kurių pirmasis narys yra svetimos kilmės. Tada paprastai 64 tarptautinis terminas žymi tam tikros gramatinės sąvokos rūšinę ypatybę, pvz.: abstraktinis žodis 1 118, akūtinė priegaidė 1 375, analitinė kalba 11 84, cirkumfleksinė priegaidė 1 375, fonetinė ypatybė 11 197, gramatinė reikšmė I 113, sintetinė kalba II 84. Tarptautinių terminų yra kiekvienoje mokslo šakoje. Tai ekonominio, politinio ir kultūrinio tautų bendravimo pėdsakai. Tarptautinių ir lietuviškų terminų vartojimas priklauso nuo autoriaus polinkių ir tik autorių pasirinkimas lemia vienų ar kitų žodžių paplitimą. Tačiau kartais svetimieji žodžiai nepagrįstai stumia iš kalbos gerus lietuviškus atitikmenis. J. Balčikonis gerai suprato savos, lietuviškos, leksikos vertę, nes jo darbuose tarptautinių terminų vartojama mažai (9% visos terminijos) ir palyginti retai. Tačiau pasitaiko keletas tarptautinių ir lietuviškų sinonimiškai vartojamų terminų porų, pvz.: alfabetas II 244 — abėcėlė II 4, infinityvas II 85 — bendratis I 101, dialektas II 141 — tarmė I 43, fleksija I 254 — galūnė II 12, lingvistika 1 229 — kalbotyra 1 97, neologizmas 1 163 — naujadaras 1 46, partikula I 333 — dalelytė I 103, sufiksas II 40 — priesaga I 95. Didžiausią J. Balčikonio vartotų kalbotyros terminų dalį sudaro dvižodžiai sudėtiniai terminai, įvardijantys rūšines kalbotyros sąvokas — jų yra 668 (65,1196). Juos galima skirstyti į dvi grupes: derinamojo pažyminio ir valdomojo pažyminio junginius. Pirmosios grupės sudėtinių terminų pažyminiai dažniausiai reiškiami įvairiais būdvardžiais — paprastaisiais (siauras balsis II 146, svetimas žodis I 103, nepastovus kirtis 1 233ct, tarpiškas valdymas 11 98), įvardžiuotiniais (bendroji gimtis II 17, grynasis tarinys II 112), priešdėlio vediniu (beasmenis sakinys I 261, bevardė gimtis I 93), sudurtiniu būdvardžiu (vienskiemenis žodis 1 385, galaliežuvis priebalsis 11 10, tvirtapradis ilgumas 1 40, vienarūšis sakinys II 120), ypač dažnai priesagos -inis būdvardžiais ( būdvardinis prieveiksmis 1 180, balsinis asmenavimas I 73, nosinė balsė 11 6, išplėstinis pažyminys I 39ct, kaltinis vardas 176, tiesioginė nuosaka 1 361, kelintinis skaitvardis 11 41). Palyginti dažnai sudėtinio termino derinamuoju pažyminiu eina dalyviai: aiškinamasis žodis I 109, jungiamasis balsis 1 226, liepiamoji nuosaka 1 276, pritampamas papildinys 11 98, teigiama prasmė II 135, 65 tvirtinamoji aplinkybe 11 106, daug rečiau — kelintiniai skaitvardžiai, pvz.: antrasis laipsnis 1 39, ketvirtasis linksniavimas 11 18, pirmasis asmuo I 229, trečiasis asmenavimas I 355. Rečiausias gramatinis dvižodžių terminų tipas — iš dviejų daiktavardžių vardininkų, pvz.: vakariečiai aukštaičiai 11 147, pajūriškiai žemaičiai 11 145, antrininkė dalis 11 96. Valdomojo pažyminio junginiai yra retesni nei derinamojo pažyminio. J. Balčikonio „Rinktiniuose raštuose“ jų perpus mažiau nei pirmojo tipo. K. Gaivenis siūlo tokius sudėtinius dvižodžius terminus smulkiau skirstyti pagal pagrindinį, o ne šalutinį démenj*, atsižvelgiant į tai, ar pagrindinis dėmuo yra konkretusis ar abstraktusis daiktavardis (būdo aplinkybė II 106, draugės įnagininkas 11 86, kalbos vienetas 11 140, traukos veiksmažodis 1 161, etimologijos žodynas II 283, kamiengalio balsis I 271, Zietelos tarmė I 363, kalbų grupė I 231), veiksmažodžių abstraktas (būdvardžių daryba I 271, linksnių vartojimas 1 42, tarmės aprašymas II 159, balsių kaita 1 298, derinimo priklausymas II 97, kirčio šokinėjimas I 100), rečiau — būdvardžių abstraktas (balsio ilgumas 1 180, kalbos gyvumas I 107, priebalsio minkštumas II 144, kirčio nepastovumas I 233ct). Perpus mažiau tyrinėjamame šaltinyje rasta trižodžių terminų — 104 (10,1496). Pagal juos sudarančias kalbos dalis šie terminai yra labai įvairūs ir galima išvesti 19 jų tipų. Tačiau pagal narių tarpusavio ryšius juos galima skirstyti tik į tris grupes“. tąsą *Gaivenis K. Dvižodžiai sudėtiniai terminai dabartinėje lietuvių kalboje // Lietuvių kalbotyros klausimai. Vilnius, 1975. T. 16. P. 60. *Gaivenytė J. Lietuviškų ir angliškų keturžodžių technikos struktūrų sugretinimas // Terminologija ir dabartis. Kaunas, 1997. P. 91-96. 66 Pirmosios grupės trižodžių terminų pažymimieji nariai susiję su pagrindiniu dėmeniu įtraukimo būdu. Pagrindinis narys su viduriniu pažymimuoju nariu sudaro pirminį žodžių junginį, o šį apibūdina antrinis pazymimasis narys. Pvz.: išskirtinė kalbos dalis 11 130, lyginamasis kalbų uždarumos pučiamasis priebalsis 1 232. Antrosios grupės trižodžių sudėtinių terminų pažymimieji dėmenys taip pat įtraukimo būdu yra susiję su pagrindiniu, tik įtraukimo kryptis kita. Pirminis žodžių junginys yra sudarytas tarp abiejų pažymimųjų narių. Antrasis daiktavardžiu išreikštas dėmuo valdo pirmąjį būdvardinį dėmenį, o visas žodžių junginys apibūdina pagrindinj valdantįjį demeni. Pvz.: užpakalinės eilės balsis 1 395, vakarinių aukštaičių tarmė 1 233, tiesioginės nuosakos forma 11 136, einamojo veiksmo vaizdas 11 51, veikiamosios rūšies dalyvis 1 42ct, veiksmo galo veiksmažodis 1 377. me. Trečiosios gramatinės schemos sudėtiniai terminai sudaryti iš pagrindinio nario — pažymimojo žodžio ir dviejų jam priklausančių savarankiškų pažyminių. Pvz.: šalutinis aplinkybės sakinys II 125, šalutinis tarinio sakinys 11 124, būsimasis sudurtinis laikas 11 45, būtasis mėgintinis laikas II 49, sutrauktasis šalutinis sakinys 11 130, pabrėžiamasis įvardžiuotinis būdvardis 1 316 Šios trys terminų rūšys vyrauja terminijoje. Kitų rūšių sudėtiniai terminai yra labai reti — 16 keturžodžių terminų ir 2 penkiažodžiai terminai. 67 masis žodelis II 134 — neigtukas 1 200, klausimo ženklas 11 291 — klaustukas 11 240. Vienažodžiai terminai daugeliu atžvilgių yra patogesni. Jie nepakenkia reikšmės tikslumui, be to, atitinka kalbos ekonomijos principą. Dėl to dabar dažniausiai ir vartojami. Kaip ir terminų sinonimų atveju J. Balčikonio „Rinktiniuose raštuose“ yra terminų, kurių negalima laikyti tikraisiais variantais, nes jie buvo vartojami ne vienu laiku. Vienos formos yra senesnės už kitas ir vėliau išstumtos tobulesnių variantų, pvz.: gimtis II 17 — giminė I 182, kryptis 11 132 — kreipinys II 132, priešpriešinis sakinys II 121 — priešinamasis sakinys II 121, didžiulė raidė 11 5 — didžioji raidė 1 58, mažėlė raidė II 5 — mažoji raidė 1 58, įvardinis būdvardis 1 134 — įvardžiuotinis būdvardis 1 315. Visi šie sinonimai ir variantai atspindi lietuvių kalbotyros terminijos raidą. Nors dalis jų ir neišliko kalboje, tačiau yra įdomūs terminologijos istorijos tyrėjams. THE STRUCTURE AND DISTINCTIVENESS OF J. BALCIKONIS' TERMS OF LINGUISTICS Summary This paper deals with terms of linguistics used in Balčikonis' “Rinktiniai raštai“ (“Selected works“). More than 1000 terms of linguistics are discussed according to their origin, structure and word formation, also their variety and topicality for today’s linguistics is surveyed. The main part of linguistic terminology used by Balčikonis consists of two-word terms naming specific concepts of linguistics. One-word terms were used less. Three-word terms are twice as rare as one-word terms. Terms of other structures are very rare in Balcikonis’ works. In respect of origin, terms of linguistics used by Balčikonis can be classified into three types: 1) terms created by terminologisation of some meaning of a word, 2) terms created by means of word formation, 3) terms borrowed from other languages. Terms of the first type are rare. The main part of Bal¢ikonis’ terminology consists of Lithuanian one-word derivates and complex terms. Most frequently Balčikonis used suffixation. Compounding was used less frequently. Even fewer terms were created using endings. Prefixation in Balčikonis terminology was also used very rarely. All international terms used by Balčikonis belong to the borrowings type. Most of them are taken from Greek and Latin. 74 Two and three word complex terms are classified according to the relationship between components of the phrase. Ramunė ANDRIUŠKAITĖ Gauta 2000 11 02 Vilniaus pedagoginis universitetas Lituanistikos fakultetas Lietuvių kalbotyros katedra T. Ševčenkos 31 LT-2009, Vilnius 73