1901 m. Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ kalbos mokslo terminai

TERMINOLOGIJOS ISTORIJA Stasys KEINYS Lietuvių kalbos institutas 1901 m. PETRO KRIAUŠAIČIO „LIETUVIŠKOS KALBOS GRAMATIKOS“ KALBOS MOKSLO TERMINAI Pirmais XX a. metais, kaip matyti iš Lietuvos bibliografijos, buvo išleistos 134 lietuviškos knygos'. Dar keliolikos pačiame XIX a. gale ir XX a. pradžioje išėjusių knygų bei knygelių tikslūs leidimo metai nežinomi“, tad bent keletas jų gali tekti ir tiems 1901 metams. Sprendžiant iš antraščių, panašiai trečdalis tų metų knygų buvo skirtas vien tikybos dalykams, apie dešimt — mokslui populiarinti. Iš pastarųjų verta paminėti A. Gykio „Geoliogiją“ (vertė St. Matulaitis), V. Lunkevičiaus „Iš kur atsirado musu naminiai gyvuliai ir auginami augmenys“ ir „Kaip gyvena augmenys“ (abi vertė ir rengė J. AdomaitisŠernas), St. Matulaičio „Kaip sutaisytas žmogaus kunas“, J. Nusbaumo-Hilorovičiaus „Biologia, arba mokslas apie gyvus daiktus“ (vertė J. Adomaitis-Šernas), Pr. Mašioto iš svetimų kalbų verstus „Pasikalbėjimus apie dangų ir žemę“ ir A. Vileišio „Kas tai yra dirbama žemė? Kaip ji atsirado, kokie yra jos skyriai ir kaip juos pažinti?“ bei „Trumpi šneka apie limpančias ligas ir kaip nuo jų apsiginti?“ Visos šios knygos, be A. Vileišio knygelių, buvo išleistos Amerikoje (A. Vileišio — Tilžėje). Be to, Amerikoje išėjo A. Janulaičio sutrumpintai verstas E. Roemerio (Remerio) darbas „Baudžiava Lietuvoje“. Derlius nedidelis. Bet juk tai tebebuvo spaudos draudimo metas, o, be to, ir apskritai neseniai (1891 m.) per metus išleidžiamų lietuviškų knygų skaičius tebuvo perkopęs šimtą“. ! Lietuvos TSR bibliografija: Knygos lietuvių kalba [1862-1904] 2 (2), Vilnius, 1988, 844. 2 Ten pat, 469-478. 3 Ten pat. Dar žr.: Lietuvos TSR bibliografija: Knygos lietuvių kalba [1547-1861] 1, Vilnius, 1969, 550-574. 50 Kiekviena iš tų prieš šimtą metų išleistų knygų gali būti savaip svarbi ir įdomi tiek mūsų kultūrai ir mokslui, tiek kalbai bei terminologijai. Tačiau šį kartą ypač rūpi viena iš trijų kalbos dalykams skirtų tais metais išleistų knygų (beje, vienintelė lietuviškai) — „Lietuviškos kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Parašė Petras Kriaušaitis. Tilžėje 1901. Spauzdinta pas Otto v. Mauderode“ (tai visi jos viršelio ir antraštinio puslapio žodžiai)*. Mat šios 88 (+4) didelių puslapių knygos vaidmuo kuriant dabartinę bendrinę kalbą yra toks didelis, kad ji visuomet bus minima ne tik lietuvių kalbotyros ar gramatikų, bet ir pačios kalbos istorijoje. Kultūrine verte ji prilygsta pirmajai lietuvių kalbos gramatikai — D. Kleino „Grammatica Litvanica“ (Karaliaučius, 1653). Tai dėl to, kad „Lietuviškos kalbos gramatika“ yra pirmoji norminamoji lietuviška dabartinės bendrinės lietuvių kalbos gramatika. Joje galutinai buvo nustatytas tarminis bendrinės kalbos pamatas („šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama“), pabrėžta labai svarbi kalbos savitumui išsaugoti šnekamosios žmonių kalbos pirmenybė (kartu pastebėta, kad „prie žodžių ir reiškinių [„žodžių junginių“ — St. K.] tikrai lietuviškų, vartojamų tarp žmonių nuo senų-senovės, yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“), pasiteisinta dėl gramatikoje esančių svyrinėjimų („Mūsų rašomoji kalba teip dar neišdirbta, jos rašyba teip nevienoda, juog tvirti įstatymai jai duoti tuo-tarpu yra labai sunku. Reikia visuomet minėti, kad ir kitų tautų gramatikose, nors jų raštenybė daug daugiaus išdirb- * Taip pat Tilžėje buvo išspausdintos ir tos dvi kitos knygos — antras J. Šykopo (Schiekoppo) „Litauische Elementar-Grammatik“ pirmos dalies leidimas (tai vokiška E Kuršaičio gramatikos santrauka) ir Karaliaučiaus Alberto universiteto Filosofijos fakultete gintos V. Gaigalaičio daktaro disertacijos „Die Wolfenbūtteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573“ antra dalis (žodžių daryba, linksniavimas, teksto pavyzdžiai, žodynas). Be to, tais metais išėjo pora elementorių. SKriauS$aitis P. [Jablonskis J.]. Lietuviškos kalbos gramatika, Tilžė, 1901, 2. * Ten pat, 1. 51 ta, yra nemaža visokių svyrinėjimų““"). Ta gramatika buvo be galo svarbus ir reikšmingas anuomet sparčiai kuriamos, ugdomos bei augančios bendrinės kalbos teikybos žingsnis, taip pat rašybos pavyzdys. Jos ypatumai ir vaidmuo ne kartą ir ne vieno yra tyrinėti ar bent apžvelgti ir įvertinti“. Itin plačiai ją aptarė didžiausias J. Jablonskio tyrinėtojas A. Piročkinas savo knygoje „Prie bendrinės kalbos ištakų“. Į istoriją šis J. Jablonskio darbas? įėjo su kalbos pavadinimo būdvardžiu — mūsų kalba knygos antraštėje vadinama lietuviška kalba. Pats jis vėliau tai ištaisė — 1911 m. buvo išleista „Lietuvjų kalbos sintaksė“, 0 1918 (1919) ir 1922 m. svarbiausias jo gramatikos srities darbas vadinasi „Lietuvių kalbos gramatika“ — ir paaiškino, 1912 m. „Vilties“ laikraštyje rašydamas: „Kaz. Jaunius ir po jo P. Kriaušaitis rašė kitados lietuviškus kalbamokslius, lietuviškos kalbos gramatikas; vėliaus, daug geriaus pramokusiu žmonių kalbos, išdrįso abu rašyti ir „lietuvių kalbos gramatikas“; dabar K. Būga, P. Kriaušaitis, J. Šlapelis, Rygiškių Jonas ... ėmė visi „lietuvių kalbos žodynus, gramatikas, sintakses“ rašyti. „Lietuviškas žodynas, lietuviška gramatika“ būtų vien vadovėliai, kurie parašyti lietuviškai“. Beje, su būdvardžiu sudarytas kalbos įvardijimas tevartojamas tik kalbamos gramatikos antrastėje. Jau pirmu prakalbos sakiniu tokio kalbos vadinimo atsisakyta — „Lietuviška gramatika yra mokslas apie lietuvių kalbos [paryškinta mano — St. K.] įstatymus ir ypatybes“". Toliau irgi vartojama lietuvių kalba 28, 69, 76", rusų kalba 28, 63, taip pat su daugiskaitos "Ten pat, 2. 8 Iš svarbesnių darby minėtini Sie: Palionis J. J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai. — Kn.: Jablonskis J. Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1957, 17, 23— 32; Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų: J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860-1904, Vilnius, 1977, 147-175; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija: Iki 1940 m., Vilnius, 1979, 193-195. J. Jablonskio vartotus terminus filologijos mokslų kandidato disertacijoje „Lietuvių kalbotyros terminų istorija“ (mašinraštis; Vilnius, 1961) yra panagrinėjęs A. Balašaitis. ? Dėl P. Avižonio vaidmens rengiant šią gramatiką žr. ankstesnėje išnašoje minimus darbus ir juose nurodytą literatūrą. 10 Jablonskio raštai 4, Kaunas, 1935, 91. HU Kriaušaitis P. Min. veik,, 1. 2 Šalia pavyzdžių parašyti skaičiai visur šiame straipsnyje rodo „Lietuviškos kalbos gramatikos“ (Tilžė, 1901) puslapius, iš kurių tie pavyzdžiai pateikiami. 52 kilmininku sudaryti tarmių ir jų kalbos reiškinių pavadinimai, pvz.: augštaičių tarmės 477, rytiečių tarmės 64, žemaičių tarmės 36, žemaičių veiksmažodis 30 ir kt., bet plg. ir lietuviška gramatika 1, 69, slaviškos kalbos 65, žemaitiški sakiniai 61. Šiaip ar taip lietuviška kalba kiokso, rodos, tik gramatikos antraštėje kaip šlakas švariame lape. Iš to matyti, jog jau tuomet labai mažai tetrūko, kad ir gramatikos antraštėje tviskėtų lietuvių, o ne lietuviška kalba. Toliau šiame straipsnyje apžvelgiami „Lietuviškos kalbos gramatikos“ terminai. Iš viso knygoje yra vartojama netoli 300 skirtingų kalbotyros terminų, neskaitant nomenklatūriniais pavadinimais laikytinų paskirų smulkių lyčių, konkrečių žodžių dalių įvardijimų, atskirų kalbų ir tarmių pavadinimų ir kt., pvz.: augštesniojo laipsnio galūnė 20, dviskaitos naudininkas 18, pereito apsakomojo laiko veiksmavardis „būtojo kartinio laiko dalyvis“ 33, pirmoji būsimojo laiko ypata „pirmasis būsimojo laiko asmuo“ 33, pirmojo linksniavimo daiktavardis 10, trečiojo linksniavimo būdvardis 18, lietuvių kalba 1, rytinių augštaičių tarmės 5, rusų kalba 28, saulėtekinių žemaičių tarmės 26, žemaičių tarmės 34 ir kt. 1901, „Lietuviškos kalbos gramatikos“ išleidimo, metai tebebuvo spartaus dabartinės bendrinės kalbos kūrimo laikas. Daug kas tuomet dar buvo nenusistovėję, taip pat ir terminai. Ir pats J. Jablonskis, vis plačiau jsitraukdamas į kalbos darbą, sparčiai brendo kaip kalbos teikybininkas. Dėl to nereikėtų stebėtis, kad daugmaž pusė „Lietuviškos kalbos gramatikos“ terminų neįsigalėjo, beje, beveik visi tie neįsigalėjusieji terminai nepateko ir į vėlesnes paties J. Jablonskio gramatikas. Iš karto į akis krinta apskritai J. Jablonskiui būdingas vartojamų terminų lietuviškumas. Čia tepavartota tik keletas tarptautiniais vadinamy terminų — forma 7, grafika 84, gramatika 1, infinityvas 71 (vienintelj kartą kartu su visur kitur vartojamu terminu nereiskiamasis sakymas) ir sintaksis 69 (sintaksio 75), tad iš viso apie 1,5%. Beveik nėra sudėtinių terminų (pastebėtas tik žodžio formos 7), kuriuose būtų skolintų žodžių. Terminologijos lietuviškumas yra esminis J. Jablonskio ir jo mokyklos bruožas, ir labai aiškus jis jau pirmoje jo gramatikoje. Skaitytojui tikriausiai pasirodys didelė netikėtybė, bet tikras dalykas, kad pačiame XX a. gale yra tekę recenzuoti kitos srities 53 beveik pusės tūkstančio terminų žodyną, kuriame tebuvo vos apie 1,5% neskolintų terminų. Kokia požiūrio į terminologijos ir apskritai žodyno šaltinius priešybė! Su tarptautinių terminų vartosena, matyt, galima sieti dažnokai gramatikoje šalia lietuviško termino skliausteliuose prirašytą lotynišką pavadinimą. Lotyniški terminai yra pridėti beveik prie trečdalio lietuviškų terminų (dažniausiai tik pirmą kartą pavartojant tą lietuvišką terminą ir tik iš nelaimės kuris taip pateiktas porą ar trejetą kartų labai skirtingose vietose) — prie kalbos dalių, reikšminių įvardžių ir veiksmažodžių skyrių, kaitybos būdų, daugelio lyčių (linksnių, laipsnių, nuosakų, laikų, rūšių), sakinio dalių, kai kurių pasakymų ir kt. pavadinimų. Daugelis tų lotyniškų terminų ir dabar kalbos moksle, ypač kalbos istorijos darbuose, vartojami kaip tikri tarptautiniai terminai, aplietuvinti arba neaplietuvinti. Pvz.: 1) fonetikos terminai balsės (vocales) 3, pusbalsės (semivocales) 3, priebalsės (consonantes) 3, skiemuo (syllaba) 3 (lotynų kalbos sy!llaba yra skolinys iš graikų ovAAaprį); 2) morfologijos terminai daiktavardis (Nomen substantivum) 8, būdvardis (nomen adiectivum) 15, skaitvardis (nomen numerale) 20, išvardis (pronomen) 22, veiksmažodis (verbum) 27, prieveiksmis (adverbium) 55, prielinksnis (praepositio, postpositio) 58, sąjunga (coniunctio) 67, jausmažodis (Interiectio) 69; ypatiniai išvardžiai (pronomina personalia) 23, grįštamasis išvardis (pr. reflexivum) 23, savinamiejei“ išvardžiai (pr. possessiva) 24, rodomiejei išvardžiai (pr. demonstrativa) 24, klausiamiejei išvardžiai (pr. interrogativa) 26, apsakomiejei išvardžiai (pr. relativa) 26, nereiškiamiejei išvardžiai (pr. indefinita) 27; veiksmas (actio) 27, stovis (status) „būsena“ 27, priežastiniai veiksmažodžiai (verba causativa) 53, priežastiniai neveikiamosios prasmės veiksmažodžiai (verba passivo-causativa) 53, priežastiniai veikiamosios prasmės žodžiai [veiksmazodziai — St. K.] (verba activo-causativa) 54, tankinamiejei veiksmažodžiai (verba freguentati- * Gramatikoje jvardziuotiniy vyriškosios giminės lyčių daugiskaitos vardininko galūnė yra -iejei, tačiau daugelio terminų tas linksnis nepavartotas. Bet ir tokiais atvejais Čia tas linksnis pateikiamas su toje gramatikoje įprasta galūne. Nekeičiama ir gramatikoje vartojama terminų rašyba. 54 va) 54; linksniavimas (declinatio) 8, (veiksmažodžių) sąjungojimas (coniugatio) 28; linksniai (casus)' 8, laipsniai (gradus)' 20, skaičiai arba skaitliai (numeri) 28, ypatos (personae) 28, laikai (tempora), rųšys (genera) 28, sakomiejei būdai arba sakymai (modi) 28 (šiaip visur kitur prireikus vartojamas terminas sakymas); vardininkas (casus nominativus) 8, Sauksmininkas (c. vocativus) 8, kiltininkas (c. genitivus) 8, naudininkas (c. dativus) 9, priekininkas (c. accusativus) 9, jra[nJkininkas (c. instrumentalis) 9, vietininkas netikrasis arba antrasis (c. locativus) 9; nelyginamasis arba pirmasis laipsnis (gradus positivus) 20, augstesnysis arba antrasis laipsnis (gradus comparativus) 20, augsciausiasis arba treciasis laipsnis (gradus superlativus) 20; reiskiamasis sakymas (m[odus] indicativus) 28, liepiamasis sakymas (m. imperativus) 29, geidziamasis sakymas (m. optativus) 29, leidžiamasis sakymas (m. permissivus) 29, tariamasis arba sukalbamasis sakymas (m. conditionalis, potentionalis) 29, meldZiamasis sakymas (m. orativus) 29, nereiSkiamasis sakymas (m. infinitivus) 29, siekiamasis sakymas (supinum) 29; pereinamasis laikas (t[empus] praesens) 30, pereitas pasakojamasis laikas (t. praeteritum narrativum, aoristus) „būtasis kartinis laikas“ 30, pereitas paprastasis laikas (t. praeteritum frequentativum) „būtasis dazninis laikas“ 30, būsimasis laikas (t. futurum simplex) 30, pereinamas atliktasis laikas (t. perfectum praesens, praesens resultativum) 31 (pvz.: esu nestas, esi mates), pereitas mégintasis laikas (t. praeteritum de conatu) 31 (pvz.: buvau beeings), pereitas atliktasis laikas (t. plusquamperfectum, praeteritum resultativum) 31 (pvz.: buvo įsakęs), būsimas atliktasis laikas (t. futurum exactum, futurum resultativum) 32 (pvz.: būsiu atsigulęs); jungiamasis veiksmažodis (verbum copulativum) „pagalbinis veiksmažodis“ 29, veiksmavardžiai (participia) 19, 28, linksniuojamiejei veiksmavardžiai (participia declinabilia) 29, linksniuojamiejei veikiamiejei veiksmavardžiai (participia activa declinabilia) 33, linksniuojamiejei neveikiamiejei veiksmavardžiai (participia passiva declinabilia) 34, neveikiamiejei veiksmavardžiai (participia passiva) 80, neveikiamas būtinasis veiksmavardis (partici- “* Taip (lietuviškas terminas daugiskaita, lotyniškas vienaskaita) pateikta gramatikoje. 55 pium passivum necessitatis, gerundivum) „reikiamybės dalyvis“ 34, nelinksniuojamiejei veikiamiejei veiksmavardziai (participia activa absoluta) ,,padalyviai® 34, bendralaikis veiksmavardis (participium contemporale activum) „pusdalyvis“ 33; veikiamoji rysis (genus activum) 35, gristamoji rųšis (genus reflexivum) 35, neveikiamoji rysis (genus passivum) 35; nepereinamiejei veiksmaZodziai (verba intransitiva) 80; 3) sintaksės terminai veiksnys (subiectum) 9, 72, tarinys (praedicatum) 72, 75, priedėlis (attributum) „pažyminys“ 75, darinys (obiectum) „papildinys“ 35, 71, tiesusis darinys (p[r]Joximum obiectum) , tiesioginis papildinys“ 9, 28 (su sinonimu artimasis darinys), artimasis darinys (proximum obiectum) 75, apystova (Umstand; circumstantia) „aplinkybė“ 79, nestacioji kalba (oratio obliqua) „netiesioginė kalba“ 77, [reiškinys] „vardininkas su nereiškiamuoju sakymu“ (nominativus cum infinitivo) 72 ir reiškinys „naudininkas su nereiškiamuoju sakymu“ (dativus cum infinitivo) 71. Be paminėtųjų terminų, iš pavyzdžių galima suprasti, kad padalyviai yra pavadinti ne tik nelinksniuojamaisiais veikiamaisiais veiksmavardžiais (participia activa absoluta) 34, bet ir nelinksniuojamaisiais veiksmavardžiais (participia absoluta) 80, nors šiaip jau pastarasis įvardijimas tiktų padalyviams kartu su pusdalyviais. Keletu atvejų lietuviško termino nėra pateikta, tėra tik paaiškinimas su po to pridėtu lotynišku terminu, pvz.: 1) „Ir iš nepereinamųjų veiksmažodžių padaromi priežastiniai žodžiai, tik jie visada turi pradedamąją prasmę (v. inchoativo-causativa)“ (p. 54). 2) „Priežastiniai neveikiamosios prasmės veiksmažodžiai (verba passivo-causativa) yra padaromi iš kelių neveikiamųjų žodžių (sverdėti, skėldėti) ir visokių veikiamųjų pereinamosios prasmės (v. transitiva)“ (p. 53). Šiuo atveju lietuviško termino nėra tik pateiktame sakinyje, o šiaip verba transitiva atitikmuo pereinamiejei veiksmažodžiai gramatikoje yra vartojamas (p. 28 ir kt.). 3) „Jei apystovos veiksmą, išreiškiamą veiksmavardžiu, atlieka ne sakinio veiksnys, bet kitas koks daiktas, aiškiai išreikštas sakinyje, tad daiktas, kuris atlieka veiksmavardžiu išreikštąjį apystovos veiksmą, vartojamas naudininko linksnyje, pati veiksmažodinė apystova prie jo tegali būti nelinksniuojamasis veiksmavardis (dativus absolutus)“ (p. 80). Kodėl J. Jablonskis taip palyginti dažnai šalia lietuviškų dėjo loty56 niškus terminus? Neužmirština, kad anuo metu lietuvių gramatikos terminai buvo dar nenusistovėję, ne vienas gramatikos rašytojas vartojo nemažai savo darybos terminų. Tad lotyniški terminai čia aiškiai atstoja reikšmių paaiškinimus, kuriuos daugelis mokinių, studentų bei šviesuolių, mokyklose mokęsi lotynų kalbos, lengvai suprato. Nors galbūt daug kam dabar, po šimto metų, tai pasirodys keista, bet anuomet tie lotyniški terminai buvo raktas lietuviškiesiems suprasti (tiesą sakant, to vaidmens nėra visai nustoję ir dabar). Be to, pats J. Jablonskis buvo klasikinių kalbų specialistas, ilgokai gimnazijose dėstęs lotynų kalbą, tad lotyniški terminai jam buvo visai įprasti. Keletu atvejų gramatikos gale yra įdėti ne lotynų, o vokiečių kalbos atitikmenys, pvz.: 1) „Jei įvedamasis sakinys yra atleidžiamas (Concessivsatz) arba turi atleidžiamojo sakinio prasmę, tad tikrasis sakinys [,,pagrindinis sakinys“ — St. K.], po jo statomas, turi dažnai sąjungą vienok, tik (tikt)“ (p. 68). 2) „Jausmažodžiai, ypačiai garsažodžiai (Nachahmungsworter), yra labai dažnai vartojami šnekamojoje kalboje“ (p. 69). 3) „Prie veiksmažodžio, vartojamo sudėtiniam tariniui išreikšti, dažnai esti visi tie išvardžiai ir prieveiksmiai, kuriais įvedame ištisus sakinius, vartojamus veiksnio ir darinio vietoje (in Subjektund Objektsatzen)“ (p. 76). 4) Ir pagaliau prie sintaksės pavyzdžių aukščiau jau minėtas vienintelis atvejis, kai lietuviškas „aplinkybės“ terminas paaiškintas vokiečių ir lotynų kalbų atitikmenimis — apystova (Umstand; circumstantia) 79. Jų dėjimo į gramatiką priežastys, be abejo, tos pačios — paaiškinama termino ar pasakymo (trečiame sakinyje) prasmė. Dėmesį patraukia, kad „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ mažai tėra terminų sinonimų. Nuosekliai jie dėti tik prie savarankiškųjų kalbos dalių pavadinimų, pvz.: daiktavardis (daiktininkas) 8, būdvardis (būdininkas) 8, skaitvardis (skaitininkas, skaitlininkas) 20, išvardis (vardavietė) 8, veiksmažodis (veiksmininkas) 8, 19, 27, o kiti kokių aiškesnių grupelių nesudaro, pvz.: augščiausiasis arba trečiasis laipsnis 20, augštesnysis arba antrasis laipsnis 20, grįštamasis arba savyveiksmis veiksmažodis „sangrąžinis veiksmažodis“ 28, infinityvas arba nereiškiamasis sakymas 71, nelyginamasis arba pirmasis laipsnis 20, netikriejei arba prieveiksminiai prielinksniai „naujybiniai prielinksniai“ 59, netikrosios arba mišriosios dvibalsės 4, prielinksnis ir prievardis 58, 57 sąjungojimas arba laikavimas „asmenavimas“ 28, sakomiejei būdai arba sakymai „nuosakos“ 28 (čia pat greta pateikta ir atbulai), skaičiai arba skaitliai 28, 9 (vns.), tariamasis arba sukalbamasis sakymas „tariamoji nuosaka“ 29, vientisi arba nedvilypuoti būdvardžiai „paprastieji būdvardžiai“ 15, vietininkas netikrasis arba antrasis „einamasis vidaus vietininkas“ 9 (p. 61 šalia antrojo vietininko skliausteliuose prirašytą siekiamąjį linksnį kažin ar tiktų laikyti dar vienu to linksnio pavadinimu — per daug skiriasi nuo kitų gramatikos tos rūšies terminų; čia greičiausiai tesama paaiškinimo), vietininkas tikrasis arba pirmasis „esamasis vidaus vietininkas“ 9. Siaip gramatikoje iš tų susietųjų sinonimų tevartojamas vienas kuris, dažniausiai pirmas parašytasis (gal tik be minėtų terminų infinityvas, sakomasis būdas ir netikrasis vietininkas, o tas tikrasis vietininkas paprastai vadinamas vien vietininku). Rasi nenuosekliausiai įvardijamas „tiesioginis papildinys“ — tiesusis darinys 9, tiesusis arba artimasis darinys 28, artimasis darinys 28, 75 ir pagaliau vėl tiesusis darinys 80. Beje, kodėl yra pateikti tie pagrindinių terminų antrininkai, reikėtų tam tyčia patyrinėti. Dabar galima tik tarti, kad vienas iš tų sinonimų galėjo būti buvęs J. Jablonskiui žinomas iš kitų šaltinių (kaip kad savyveiksmis iš K. Jauniaus), bet dėl šio ar to netikęs, nes šiaip pačiam, kad ir retkarčiais, sudarinėti po du terminus tam pačiam reikalui lyg ir nebūtų prasmės. Tad ir tie dedami sinonimai bus turėję padėti susigaudyti gramatikos skaitytojams, vartojusiems ar bent regėjusiems pavartotus kitokius terminus. Pridurtina, kad yra keletas pačioje gramatikoje nesusietų sinonimiškų terminų, pvz.: begarsės priebalsės 6 ir bebalsės priebalsės „dusliosios priebalsės“ 84, garsingosios priebalsės 6 ir balsingosios priebalsės „skardžiosios priebalsės“ 84, įrankininkas 9“, 18 ir įnagininkas 34, 83, sąjunga 8, 67 ir sąjungininkas „jungtukas“ 29, vientisasis būdvardis 18 (p. 15 yra susieti vientisi ir nedvilypuoti būdvardžiai), ištisasis būdvardis 16 ir tikriausiai paprastasis būdvardis 22. Labiau variantais, negu sinonimais, reikėtų laikyti eilutės suminkštinimo ženklas 4, suminkštinamas ženklelis 6 ir suminkštinimo ženklelis 14 (visais trimis 15 Šioje vietoje išspausdinta įrakininkas, bet tai, be abejo, korektūros klaida, nes toliau vartojamas terminas jrankininkas. 58