Ką Jablonskis padarė geografijai ir kas su tuo daroma

TERMINOLOGIJA IR DABARTIS Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas KĄ JABLONSKIS PADARĖ GEOGRAFIJAI IR KAS SU TUO DAROMA Terminologijai malonūs Jono Jablonskio sukaktuviniai paminėjimai (Piročkinas 2000; Gedrimas 2000). Ką padarė Jablonskis terminijai — nenaujas dalykas. Pirmiausia minėtini dar gyvi liudijimai (Zemaitis 1956; Žemaitis 1966; Šikšnys 1962). Ištakų liudijimų duomenys ir specialūs tyrinėjimai, nors nebaigti, labai reikšmingi. Bet tai dar ne viskas — reikia žvalgyti ir pojablonskinę to terminologinio vyksmo dalį, jį palaikyti ir stiprinti, nes kitaip gali išeiti geros pradžios negražus galas. Pojablonskinės kartos gali ir turi liudyti jo sukurtos terminijos gyvenimą. O jis vėlgi neatsiejamas nuo tautos ir valstybės likimo — kaip ir Jablonskio darbai. Vienuoliktais metais po Jablonskio gyvos galvos Lietuvą vėl ištiko okupacija, tautžudystė (genocidas), valstybingumo praradimas, kalbinė prievarta. Taigi liudijant pagal tai ir vertinti reikia. Proga seniai brandintoms mintims pareikšti pasidarė tarsi netyčia — tuo sukaktuviniu metu plūkiausi su parengtu nauju mokykliniu geografijos terminų žodynėliu. Iš Jablonskio terminologinių pamatų radau ten beveik griuvenas. Taigi atidėlioti niekaip nebegalima. Žinoma, ne tas žodynėlis pradėjo — ir geografijos mokslas, ir mokyklinė geografija, ir visokia verstinė geografijos kelionių literatūra savo terminija kartais nejučiomis, kartais ir jučiomis slydo į rusišką pakalnę. Geografijos terminografija buvo gana gausi, dalykiniu ir kalbiniu požiūriu ne be reikšmės ir mokslui, ir mokyklai. 1956 m. išėjo V. Gudelio „Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodynas“ (red. Ch. Lemchenas; rusy-lietuviy kalbų, su lietuviška rodykle; 220 p.), peržiūrėtas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisijos [GirFGŽ]. „Šviesos“ (pedagoginės literatūros) leidyklos išleisti trys — du verstiniai ir vienas originalus: 1972 m. — S. Agapovo, 7 S. Sokolovo, D. Tichomirovo enciklopedinis „Geografijos žodynas“ (vert. V. Kvietkauskas, red. E. Subačienė), lietuviškais terminais papildytas vertimo redaktoriaus V. Gudelio, leidyklinėje anotacijoje skiriamas mokiniams, 0 lietuviškojo leidimo pratarmėje — ir studentams, dėstytojams (272 p.) [GeogrZ]; 1987 m. — A. Solovjovo, G. Karpovo „Fizinės geografijos žodynas-žinynas“ (vert. E. Ylevičienė ir J. Žukauskienė, vertimą recenzavo A. Laigonaitė, red. L. Junevičienė), redaguotas A. Basalyko (216 p.) [FizGZZ]; 1994 m. — S. Vaitekūno „Enciklopedinis geografijos žodynas“ (red. S. Drabavičius), rekomenduotas Kultūros ir švietimo ministerijos (256 p.) (EncGZ]. Nė vienas šių trijų žodynų nėra aprobuotas, išleistas nebuvo specialistų ir kalbininkų spaudoje plačiai recenzuotas. O norminimo problemų, taip pat prieštaravimų tarp šių žodynų yra. Lietuvių kalbo - tyra pagrįstai didžiuojasi, kad pagrindiniai geografijos terminai gerokai sulietuvinti Jablonskio. Bet darbo tęsėjams po kelių dešimtmečių Jablonskio kompaso stigo, juos veikė kiti orientyrai. Ir po 10 Nepriklausomybės atgavimo metų net mokslininkams nelengva įsisąmoninti, kad sovietmečio dešimtmečiais tarptautinių žodžių vartojimu lietuvių kalba artėjo prie rusų kalbos. Pagrindinė Jablonskio geografijos terminijos naujadara sutelkta 1918 m. Rygiškų Jono „Mūsų žodynėlyje“: dienovidinis, pusiaujas, ašigalis, atogrąža, žemynas, ledynas, ugnikalnis, akiratis. Tik ugnikalnis ir vandenynas — jau ir Jablonskio verstame 1906 m. S. Mečiaus „Trumpame Žemės aprašyme“ (Piročkinas 2000 11: 16). Tai matyti ir iš LKŽ duomenų. Jablonskio terminų likimą, požiūrį į juos gana gerai parodo lietuviški tarptautinių žodžių žodynėliai ir žodynai. Gera pradžia yra jau 1907 m. Jurgio Šlapelio SNZZ. Be sinonimų ir be jokio aiškinimo yra vulkanas — ugnikalnis. Vadinasi, tvirtai priimtas Jablonskio lietuviškas terminas. Galima tik apgailestauti, kad tais pačiais 1907 m. J. Ambraziejaus „Lenkiškai-lietuviškai-rusiškas žodynas“ teikia variantą ugniakalnis (su netinkamu jungiamuoju balsiu), kuris paskui kartotas dar keliuose žodynuose (LKŽ XVII). Toliau: okeanas, oceanas — vandenynas, didžjūris, didelės marios. Didelės marios laikytina aiškinimu, o ne atitikmeniu. Didžjūris LKŽ II nefiksuotas, bet yra didjūris — jau J. A. Pabrėžos, vėliau A. Lelio, taip pat 8 didmaris — L. Ivinskio, didžmaris — 1884 m. „Aušros“, didmarė — kitų raštų. Sinonimai apskritai nereikalingi, o šie dėl nepakankamo distinktyvumo negali prilygti Jablonskio vandenynui. Vandenynas 2. „gausus vandens telkinys, didelis vanduo, vandenys“ LKŽ XVIII pateikiamas, nors su atsargia pažyma nj.(?), iš tarmių (Griškabūdis, Pagėgiai, Marijampolė, Alytūs, Tverėčius). Beje, iš Jablonskio tėviškei Griškabūdžiui artimų vietų — Slavikų, Lekėčių fiksuotas ir sniegynas 1. „didelė sniego masė; sniego nuklotas laukas“ (LKŽ XIII). Rodos, būtų tiesus kelias prie žemyno, bet dar ne: kontinentas — kietžemis, didelis kietos žemės plotas. Kietžemis yra taip pat A. Lelio „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyne“ (III pap. leid., Chicago, 1915): kietžemis — continent (bet ir kontinentas — continent), continent — kontinentas, sausžemis, taip pat terra firma — sausžemis, kietžemis. Sausžemis pirmą kartą pavartotas (LKŽ XII) M. Miežinio ,,Lietuviszkailatviszkai-rusiszkame žodyne“ (Tilžė, 1894): sausžemis — sauszeme — lad — mamepux. SNŽŽ tropikai — grįžračiai; tropikų šalis, tropikališkas kraštas — tropikų arba grįžračių kraštas — šiltasai kraštas; grįžračiai arba tropikai — „ruožai aplink žemę, abipusi ekvatoriaus, ligi kurių saulė prieina žiemos ir vasaros saulėgrįžoje. Tarp abiejų grįžračių ištisus metus esti karštas oras“. Grįžratis vartotas ir A. Lelio lietuvių-anglų kalbų žodyne: grįžratis, -čio — tropic (ir tropikas — tropic), tropic — geogr. grįžratis, tropikas, susijęs su reikšme „Grįžulo ratai“, A. Tatarė, V. Kudirka (grįžratis Plokščiai), o plačiausiai „Grįžulo ratų“ reikšme vartojamas griZératas Sintautai, Raséiniai, Kvėdarna, Kaltinėnai, Priekulė (grįžoratas Gargždai), taip pat grįžo ratas Tilžė, grįžo vežimas Šilūtė, grįžulo (grizulo Dūsetos, Salamiestis) ratai Seduva, gryzulo ratai Kudirkos Naūmiestis, grižalo ratai Grūžiai, grįžinio ratai Geistarai (atitinkamai grįžulas / gryzulas F. Kuršaičio žodynas, grįžalas / grižalas Betygala, grįžas 1. / gryZas F. Kuršaičio žodynas — „vežimo gręž(ioj)imo įtaiso strypas, prie kurio kinkomas arklys“) LKŽ III. Šlapeliui į tarptautinių terminų lietuvinimo aktyvą jraSytina ir saulėgrįža — grįžračių straipsnyje pasislėpusi, atskirai žodynėlyje neiškelta (nėra nei solsticijos straipsnio). J. A. Pabrėža tropiką motyvavo solsticija — saulgrįžvieta (LKŽ XII). SNŽŽ gletčeras — ledynas, dideli ledo plotai ant aukštų kalnų, kurie palengvėlio šliaužia pakalnio“. Ekvatoriui, meridianui ir horizontui Šlapelis atitikmenų nepateikia, tik aiškinimus: 9 ekvatorius — „tariamasai ruožas aplink žemę, kuris dalija žemės paviršių į žiemių ir pietų pusiaužemius“, meridijanas — „tariamoji linija, kuri eina žemės paviršiu nuo vieno poliaus į antrą“, horizontas — „visas žemės plotas, lig padangių, kolai matosi akimis“. Polius, nors, kaip tik ką matėme, vartojamas, neturi žodynėlyje nei atitikmens, nei aiškinimo. Nors dar lieka kai ką specialiai aiškintis, tikslinti (tai ne šio straipsnio tema), jau dabar reikia pažymėti Šlapelio žodynėlio (apie pusę — tarptautinių žodžių, apie pusę — barbarizmų, visokių skolinių atitikmenų, šiaip bendrinės kalbos dar gal nesuprantamų lietuviškų žodžių) aiškią lietuvinamąją kryptį — ne tik Jablonskio, ne tik kitų pirmtakų ar bendražygių lietuviškų naujažodžių teikimą, bet kartais ir jo paties pastangas. Vėlesni žodynėliai ir žodynai tik kai ką bepridėjo, net trypčiojo vietoje, nežengė toliau kiek buvo galima ir kiek reikėjo. 1923 m. slapyraidinis STŽŽ (vien tarptautinių žodžių) teikia meridijanas — dienovidinis, bet ir aiškinama — „žemės globusas padalytas į 180 skritulių, kertančių abu ašigaliu ir <...>“ (polius neįdėtas). Dažniausiai tenkinamasi vien atitikmenimis: horizontas — akyratis, paralėlė — lygiagretė, vulkanas — ugnikalnis; okeanas (oceanas) dar turi du —- jūros; vandenynas (tai žingsnis atgal); taip pat kontinentas — sausuma, žemė, bet dar nėra čia žemyno. Ekvatorius tik aiškinamas — „žemės rutulio vidurinė juosta, karščiausia vieta“, pusiaujo dar nėra. 1924 m. J. Norkaus SNŽŽ (lietuviškų žodžių — apie 6 proc.) kontinentas — žemynas, sausuma; horizontas — akiratis, „tas žemės plotas lik padangių, kurį matai akimis; tik matomi toli pakraščiai, kur žemė lyg susieina su dangumi; mokslo arba žinių ribos“. O žodžių ekvatorius, meridianas, okeanas, paralelė, polius, tropikai, vulkanas nėra. Ar tai reikštų, kad jie jau nebeaktualūs — kad pakaitai jau priimti, įsigyvenę? Jablonskio pastangomis lietuviškais pakeistų matematikos terminų nebuvimas žodynėlyje tokią prielaidą daro bent kiek tikėtiną. 1936 m. plačiame TŽŽ jie pateikiami nevienodai: vieni — tik su atitikmenimis: ekvatorius — pusiaujas; okeanas — 1. vandenynas; vulkanas — 1. ugnikalnis; paralelė — lygiagretė; sugretinimas; sulyginimas; kiti — dar ir su aiškinimais: horizontas — akiratis, „tariamoji linija, jungianti žemę su dangaus skliautu“; kontinentas — žemynas, „stambi sausumos dalis, kurią iš visų pusių supa jūros ir vandenynai“; meridianas 10 — dienovidinis; ,vaizduojamoji ilga kreiva linija, einanti per abudu žemės rutulio ašigalius ir kertanti pusiaujį stačiu kampu; <...>“; polius — 1. žemės ašigalis; „tariamasis žemės ašigalio galas“; tropikai — 1.atogrąžos, „geografinio platumo linijos, einančios lygiagretiškai per 23? 28' į pietus ir į šiaurę nuo pusiaujo“; 2. „tarp tų linijų žemės plotai“, atogrąžų kraštai; glečeris ž. gletčeris — ledynas, „kuris pamažu slenka nuo kalnų viršūnių į pakalnę“. Pirmojo pokarinio — 1951 m. TŽŽ pateikimas panašus, tik lietuviškas atitikmuo kartais išskiriamas spaudmenimis: ekvatorius — pu - siaujas —1) „mintyse išvedamas Žemės rutulio paviršiuje apskritimas vienodai atstu nuo abiejų Žemės polių; <...>“; 2) <...>; meridianas-dienovidinis,<...>;okeanas-1) vandenynas, <...>; glečeris — ledynas, <...>; bet neišskirta: kontinentas — žemynas, <...>; polius — 1) ašigalis, <...>; solsticija — astr. saulėgrįža, <...>; vulkanas — ugnikalnis, <...>. Tropikų atitikmuo keistai nukištas į patį galą: tropikai — 1) „du įsivaizduojami ratai, lygiagrečiai dangaus pusiaujui ir atitolę nuo jo per 23° 27’ (...), kuriose solsticijų (saulės stovėjimų) dienomis yra Saulė“; 2) „šalys, esančios tarp tropikų ir turinčios karštą klimatą“, atogrąžos; nors tropinis — 1) atogrąžinis, esąs tarp tropikų; <...>. Paralelé — tik 1) geom. lygiagreté, <...>,03) geogr. — „kiekvienas iš mintyse ant Žemės rutulio išvedamų apskritimų, <...>“. Horizontas — 1) akiratis, <...> (regimasis h.), bet 2) <...> (tikrasis h.), tik 6) akiratis; horizontai — (ateities) perspektyvos. Pažymėtinas prieštaringumas: nors polius — 1) ašigalis, bet ekvatoriaus aiškinime — polius, o ne ašigalis; nors solsticija — astr. saulėgrįža, bet tropikų aiškinime — solsticijos (saulės stovėjimai). Ekvinokcija — be atitikmens. 1969 m. TŽŽ kokios nors esminės pažangos nematyti. Tik paralelė — 2) geogr. lygiagretė — <...>. Netgi žengta atgal — pridėta nereikalingų aiškinimų: vulkanas — „geologiniai dariniai“, ugnikalniai, atsirandantys <...>; solsticija palikta jau be atitikmens. Nė vienu atveju nepavartota pažyma psn., pirmą kartą lietuviškų tarptautinių žodžių žodynų istorijoje įsivesta šiame leidime (nepridėta net prie basketbolo, apskritai tokiame žodyne nepateiktino). 1985 m. TŽŽ esminio pagerėjimo irgi nėra. Be aiškinimų pateikta tik kontinentas — žemynas, okeanas — vandenynas, polius — 1. geogr. 11 ašigalis, bet 2. astr. — be ašigalio; paralelės geografinės reikšmės net nėra (tik 2. geom. lygiagretė). Šiame žodyne, be pažymos psn., įsivesta ir ntk. (t. y. neteiktina), bet tos pažymos nei pavartotos šiais atvejais (kaip kad aisbergas ntk. — ledkalnis — <...>), nei iš viso paaiškinta jų paskirtis ir vartosena. Į priekį pasistūmėjo tik horizontas — 1. akiratis (bet 6. „žinių, idėjų, galimybių ir veikimo platumas, perspektyvos“ — be akiračio). 1999-2000 m. TŽŽ žengtelėta į priekį: okeano, glečerio nėra — matyt, kaip nereikalingų; be aiškinimų sinonimiškai pateikiami: tropikai, atogrąžos; solsticija, saulėgrįža; kontinentas, žemynas (bet kontinentinis: 1. žemyninis, susijęs su žemynu, kontinentu, pvz., -ės nuogulos — <...>; -is klimatas — <...>; -is šlaitas — <...>); taip pat polius: 2. astr., geogr. ašigalis; kaip lygiaverčiai, bet su aiškinimais pateikiami: meridianas, dienovidinis — <...>; ekvatorius, pusiaujas — <...>; vulkanas, ugnikalnis: 1. <...> (nors 2. -ai dgs. astr. „planetose ir jų palydovuose veikiantys ir uzgese ugnikalniai; <...>“); ekvinokcija, lygiadienis — <...>; horizontas: 1. akiratis — <...> (nors 7. prk.: a) „žinių, idėjų apimtis“, akiratis, <...>); paralelė ir šiame žodyne neturi geografinės reikšmės (tik 1. geom. lygiagreté). Kalbamų žodžių atžvilgiu nė karto nepanaudota vartojimo pažyma ntk. Ir šiame — kaip visuose ankstesniuose tarptautinių žodžių žodynuose — nei kokiu leksikografinés technikos būdu, nei kokiu bendru nurodymu skaitytojui ir minties neduodama, kad lietuviškas atitikmuo būtų ar galėtų būti arba tolygus su tarptautiniu, arba net teiktinesnis už jį. O kadangi tarptautinių žodžių žodynuose pirmasis yra tarptautinis žodis, o atitikmuo — tik po jo, tai skaitytojui automatiškai jteigiama, kad ir kalboje atitikmuo — tik antrinis, pagalbinis, menkesnis. Niekuo neišsiskiria ir mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas, nors pedagoginiai tikslai, rodos, turėtų būti jam privalomi. 1995 ir 1998 m. MTŽŽ be aiškinimų pateiktos poros: ekvatorius — pusiaujas, kontinentas — žemynas, okeanas — vandenynas, paralelė — 2. lygiagretė, vulkanas — ugnikalnis; su aiškinimais: ekvinokcija — lygiadienis (...), solsticija — saulėgrįža (...), priešinga tvarka: horizontas — 1. <...>, akiratis, meridianas — <...>, dienovidinis; atitikmuo — tik aiškinimo tekste: tropikai — „atogrąžų juostos, esančios ties atogrąžų lygia12 gretėmis“ (iš esmės — idem per idem); be lietuviško atitikmens: polius — 2. „stipriausio reiškimosi vieta“: Šalčio polius; glečeris — „slenkantis nuo kalnų ledynas“. Mokykla (net gimnazija) vis dar neturi bendrinės kalbos mokomojo žodyno (nors yra mokyklinių frazeologijos, sinonimų, antonimų žodynų), bet tarptautinių žodžių žodyną jau turi! Mokykloje kartojasi bendroji situacija — didelio TŽŽ visuomenė sulaukė jau 1936 m., o bendrinės kalbos žodyno — tik 1954 m. (DŽ,). Ne tik pats MTŽŽ, bet ir jo „Pratarmė“ vienpusiškai kreipia mokinius ir mokytojus į tarptautiškumą, o ne į lietuviškumą, net ne į pusiausvyrą. „Pratarmėje“ pabrėžiama galimybė per tarptautinius žodžius „įsilieti į pasaulį vienijančių reiškinių aplinką“ (MTŽŽ 1998: 3), kad „mokslas, būdamas bendras visam pasauliui, labai dažnai vartoja terminams tuos pačius žodžius“ (MTŽŽ 1998: 3). O lietuvių kalba pristatoma tarsi nevisavertė — „nuo senų laikų valstiečių kalba“ (MTŽŽ 1998: 3). Mes čia matysime, kad valstiečių žodis pusiaujas puikiausiai tinka kaip ekvatoriaus pakaitas, ir tokių pavyzdžių galybė. Bet MTŽŽ apie tai nieko nesako. Žodyno tikslas nusibrėžtas siauras, vienpusiškas — „padėti išsiaiškinti tokių populiariausių žodžių reikšmes“ (MTŽŽ 1998: 3). Ypač neapgalvotai, neatsargiai pasakyta, kad gimtoji kalba, jei ir kuriasi savų terminų, tai tik „greta perimamų tarptautinių Zodžių“ (MTŽŽ 1998: 3), ir jų vertė — „valstietiška“: „Mokslo kalboje dažniausiai vartojamas tarptautinis, o šnekantis sakomas lietuviškas“ (MTŽŽ 1998: 4) — taip tikrai yra buvę, bet nebėra: dabar sakoma tarptautiškai net daugiau negu rašoma. Tik „kartais tarptautinis žodis visai išstumiamas“ (MTZZ 1998: 4) lietuviško, pavyzdžiui, lakiinas jau, o ne aviatorius. Bet „Pratarmės“ autorius nežino, kaip dabar lakūną stumia pilotas. Kalbant apie stilistiką, irgi duodami neteisingi, lietuviškiems žodžiams nepalankūs patarimai: „nesąmonė yra šiurkštoko stiliaus žodis, todėl jo vengiama mandagiai kalbant“ — tada jau nonsensas! (MTŽŽ 1998: 4). Tačiau DZ, ir DZ, nesąmonė nėra niekaip stilistiškai žymėta ir aiškinama lietuvišku žodžiu — „beprasmybė“, ne taip kaip DZ, — „absurdas, beprasmybė“, DZ, - ,beprasmybe, absurdas“. K. Būgai ir J. Balčikoniui nesąmonė nebuvo šiurkštybė ar nemandagybė: Šiandien nebepadoru skelbtis su tokiomis nesąmonėmis K. Būga. Jis mane 13 gražiai pavaišino ir pastebėjo, kad mano akys visai nurimusios ir kalboj nėra jokių nesąmonių J. Balčikonis (LKŽ VIII). Stasio Šalkauskio žodyne „Bendroji filosofijos terminija“ (1937, 1938), svarstytame Lietuvių kalbos draugijos Terminologijos sekcijoje, nesąmonė — pranc. absurditė, non-sens, vok. Unsinn, rus. becmbicauya Yra terminas (S. Šalk R II 164). P. Skardžius savo knygoje „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1943) nesąmonę laiko naujadaru (Skardžius 1996: 590), tačiau tai nėra visai tikslu. Gal tik sąlygiškai nesąmonė laikytina ir priešdėlio nevediniu (LKG I 1965: 428). Tikslus formos suderinimas su sąmone gali būti antrinis — nesąmonė veikiausiai yra raštų variantas, atsiradęs pagal tarmių variantus: nesąmonis A. Juškos žodynas (plg. ir bdv. nesąmonus — ne tik 1. „neprotingas, neapgalvotas“, bet ir 2. „nesumanus“ E Kuršaičio žodynas), nesąmanis A. Juškos žodynas, A. Juskos dainynas, nesuomonė Naumiestis, nesuomonis Serėdžius, nesuomanis A. Juškos žodynas (LKŽ VIII). Kad nesąmonė nėra veidrodinis sąmonės atspindys su neiginiu, aiškiai rodo semantikos skirtumas — greta nesąmonės niekaip netinka reikšme „beprasmiškas“ bdv. nesąmoningas (buvo ėmęs reikštis, bet J. Šukys radijo valandėlėje pagrįstai supeikė). O nonsenso kėlimas MTŽŽ aiškiai kertasi su DŽ, ir DZ, rekomendacija: nonsensas — zr. nesąmonė (DZ, ir DZ, nonsensas — „beprasmybė, nesąmonė“). Neseniai išėjęs 7000 dažniausiai vartojamų žodžių „Lietuvių kalbos aiškinamasis žodynas“ (viršelyje — „Aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas“, sudarytas Aldonos Mackevičienės. — V., UAB „Gimtinė“, 2001, 512 p.) — „pirmas lietuviškas tezauras su sinonimais ir antonimais“ (ŠA 2001 36 11) — gal galėtų iš dalies užkišti mokyklinio aiškinamojo žodyno spragą. Tačiau jo „Pratarmėje“ nei apie paskirtį, nei apie sinonimų atranką ir sinoniminių terminų norminamąjį pateikimą nėra nė žodžio. Mūsų aptariami terminai pateikiami nevienodai: dienovidinis + meridianas (tokia sinonimų pateikimo technika), lygiagretė (tik „lygiagreti tiesė“) + paralelė (iš kur?! — J. K.); ašigalis + polius, bet ekvatorius + pusiaujas; atogrąžos + tropikai; ugnikalnis + vulkanas; akiratis + horizontas, o horizontas + -> akiratis; vandenynas + okeanas, didjūris knyg., o okeanas + = vandenynas; žemynas + kontinentas — vandenynas (tokia antonimų pateikimo technika); ledyno (ir 14 ledkalnio) nėra; saulėgrąža 1. + 1. solsticija, o lygiadienio (ir ekvinokciJos) nėra [nesąmonė + absurdas, nonsensas, beprasmybė, o absurdas + -> nesąmonė; beprasmiškas + beprasmis, tuščias, absurdiškas — prasmingas; tuščias 4. + => beprasmiškas; absurdiškas + => beprasmiškas). Visiškai nuskriaustas pusiaujas; per daug iškeltas okeanas. Griežčiaujus į kitų tarptautinių žodžių pateikimą, matyti nepagrįsta pirmenybė jiems prieš lietuviškus, nors šiaip atitikmenų nešykštima. Ypatingą vietą tarptautinių žodžių lietuviškųjų atitikmenų naujadaros vyksme tiek dalykiškai, tiek specialia paskirtimi užima Prano Skardžiaus LTŽA (1973). Tiesa, knyga išleista Čikagoje, Lietuvoje perspausdinta tik 1998 m. (Skardžius 1998: 425-507). Tai ne koks tarptautinių žodžių žodynas, bet specialus lietuviškos leksikos diegimo ir ugdymo darbas. Tačiau jo „Pratarmėje“ tikslas nusakomas ir siaurai, ir ne visai aiškiai — noras padėti tiems užsienio lietuviams, kurie „nori prisiminti lietuviškus žodžius, kurių vietoj vis dažniau vartojami tarptautiniai žodžiai“ (Skardžius 1998: 433). Atitikmenų ir pakaitų skyrimo čia nematyti. „Pratarmėje“ ir „Įvade“ operuojama tik naujadarų ir pakaitų terminais arba pasakymu vartojami vietoj. Tačiau iš pavyzdžių specialistui aiškiai matyti, kad tai yra vienais atvejais tarptautinių žodžių atitikmenys — sinonimai, kitais — visiški pakaitai. Bet ar matyti paprastam vartotojui? Beje, prie naujadarų skiriami ir atvejai, kai „iš žmonių (liaudies) kalbos paimti žodžiai ir jų reikšmės suspecialintos“ (Skardžius 1998: 435), bet tarp pavyzdžių — ne tik apyrankė (LKŽ I, duomenimis, „suspecialinta“ jau P. Ruigio ir E Kuršaičio žodynuose), lygmuo (LKZ VII duomenimis, vartota nuo J. Bretkūno iki F. Kuršaičio), spaustuvė (LKZ XIII duomenimis, iš gyvosios kalbos — tik sūrių spaustuvė Marijampolė, įvairiomis reiksmėmis — nuo seniausių raštų, o kalbamąja „spausdinimo įmonės“ reikšme — jau K. Sirvydo žodyne), bet ir ... rašyba (Skardžius 1998: 435-436). Skardžius skiria tik: „plačiai įsigalėję“ ir „rečiau vartojami“ (Skardžius 1998: 436). Neblogą atsvarą duoda tik LTŽA antroji dalis — lietuviškų atitikmenų rodyklė, kurioje jau tarptautiniai žodžiai atsiduria antroje — tarsi atitikmenų vietoje. Iš rūpimų žodžių šiame Skardžiaus darbe nežinia kodėl nėra vulkano, ekvinokcijos, solsticijos; tik su atitikmeniu pateikiamas okeanas 15 prisiminti, kad „Lietuviškoji enciklopedija“ mokėjo pasidaryti būdvardį ugnikalninis: ugnikalninė sala (1939 VII 1433), P. Slavėnas — ugnikalninė Žemės pluta. Ir vulkanizmas turi atitikmenį — ugnikalnių veikla. Žinoma, pagal sambūvio principą yra ir vulkanologija, vulkanizacija. Jablonskis davė terminą ledynas (plg. sniegynas, vandenynas, žemynas). Net rusų kalboje yra nednuxr. Bet DZ, terminas gleceris — geogr. „slenkantis nuo kalno ledynas“, nors jau jo aiSkinime — lietuviškas ledynas; žodyne yra ir ledynas, bet be pažymos geogr. — „didžiulis ledo masės telkinys, pasižymintis savarankišku slinkimu““: Šiaurės ledynai. Bet geografai pralenkė leksikografus: GirFGŽ 21emuep — ledynas ir nednux — ledynas; GeogrZ — ledynas; FizGŽŽ — glečeris — žr. ledynas; EncGŽ — ledynas. Deja, ir DZ, ir DZ, — kaip uzkonservuota, tik ledyno aiškinimas „tikslinimas“ — „didžiulis, ppr. slenkantis ledo masės telkinys“. Greta lietuviškų terminų ledéjimas, apledėjimas, ledynmetis, ledodara, ledotyra, ledjūris, ledkalnis (jau F. Kuršaičio žodyne), ledlaukis, ledkirtis, ledlaužis vokiškas glečeris (vok. Gletscher < lot. glacies — „Iedas“; taip pat angl. glacier) visai nereikalingas. Deja, nuoseklumo čia vis trūksta. Antai LTE VI pateikia terminą ledynas — „slenkantis ledo masės telkinys Žemės paviršiuje“ (LTE IV gle(t)čerio net nėra), bet greta ledynmetis, glacialas; LTE XI — tarpledynmetis, interglacialas. Mokslo pavadinimas glaciologija gali būti (ir mokslininkas — glaciologas), nors atsiranda jau ir ledotyra. Greta ledyninio visai nereikalingas glacialinis. Jablonskis davė lietuvišką terminą akiratis, daug geresnį už taip pat naujadarąvegratis, vartotą Vaižganto ir J. Janonio, perkeltine prasme — V. Kudirkos ir Vydūno (LKŽ XI), ir tikslesnį už akiplotis M. Šalčius, A. Vienuolis (LKŽ I,) (pagal variantą akiplotas, bendrinėje kalboje pažįstamą tik iš prieveiksmio akiplotu; nors DZ, turi tik akipločiu — „iš akies“), kuris dabar yra ne tiek „regimasis plotas“ DZ, DZ, , kiek fiziologijos terminas — campus visionis — ,,periferinio regéjimo plotas“ MedZ. DŽ, akiratis ir horizontas pateikiami sinonimiškai, bet ne visai lygiaverčiai terminai: akiratis 1. „akimis apmetamas plotas, horizontas“ (2. „žinių, interesų apimtis, platumas“), horizontas — 1. „matomoji dangaus su žeme bei jūros paviršiumi ribojimosi linija“; akiratis (2. „visa regimoji aplink stebėtoją erdvė“; 22 3. prk. „žinių, idėjų ratas“, 4. prk. „galimybių bei veikimo ratas“; 5. „upės ar baseino vandens aukštis“). Iš esmės taip ir DZ, DZ. Bet geografijos terminologijoje akiracio nera: GirFGZ eopu3oHm — hort zontas, GeogrZ, FizGZZ, EncGZ — horizontas. Tik MeteorZ. eopusonm — 1. horizontas, akiratis (bet regimasis ir tikrasis — tik horizontas), Kpye030p — Irgi abu: akiratis, horizontas. AstrŽ akiračio nėra, tik horizontas, matematinis horizontas — „dangaus sferos ir plokštumos, statmenos svorio krypčiai (horizonto plokštumos), susikirtimo linija. Skiria matomą dangaus pusrutulį nuo nematomo“, horizontiné sistema ir horizonto kryptys, kitaip 1 pasaulio šalys. Baigiant analizę galima pripažinti jau aiškų dalyką — čia šiek tiek peržengtos geografijos terminijos ribos (ugnikalnis, ledynas; tik minėtas ledkalnis) — to reikalavo Jablonskio naujadaros tam tikras vienetas. Praktiniais sumetimais čia būtų galima minėti ir du ne Jablonskio naujadarus — astronomijos terminus saulėgrįža ir lygiadienis. Solsticijos atitikmuo saulėgrįža (yra ir rus. coanyecmosHue, comnyuee6opom) bendrinėje kalboje yra perdirbta iš žemaičių žodžio saulėgrąža Saūgos, Kvėdarna, Laūkuva, Pavandenė, Viekšniai (variantai saulėgrąžas Plunge, saulėgrąžai Priekulė, saulėgrąžis DunZ, saulagrįžtis Subačius ir kt.), kad skirtųsi nuo augalo Helianthus pavadinimo bendrinėje kalboje saulėgrąža, žinomo irgi iš žemaičių — Kvėdarna, L. Ivinskis, M. Miežinis, turinčio įvairiose tarmėse ir raštuose daugybę variantų: saulėgrąžas Akmėnė, saulėgrąžė Lėipalingis, Drūskininkai, saulėgrąžis Tauragė, Šiauliai, saulėgręžis NdŽ, saulėgręžė Vydūnas; saulėgrįža J. Ryterio žodynas; saulėgrįžė Kelmė, saulėgrįžis LBZ, saulėgraiža Slavikai; saulagrąžė vak. dz., Klaipėda, saulagrąžis Linkmenys, saulagrąžtė Rūdiškės, saulagrąžtis Valkininkai, saulagrįžčia Lazūnai, saulūgrįžė Jieznas, Kriukai, saulagrįžis Obėliai; sauliagrįžis Dūsetos; sauliadryžis Pilviškiai; saulogrąža Palomenė, saulogrąžas Tirkšliai, Varduva, Žemalė, J. A. Pabrėža, saulogrąžė J. A. Pabrėža, saulogrąžis Simnas, saulogrįžis Keturvalakiai, Bartninkai; taip pat saulyžolė, saulažolė, saulažolis, saulažolynis; saulėžolė, saulėžolis, saulėžolynis; sauliažolis, sauliažolynis; saulžolė; saulinė žolė K. Sirvydo žodynas, net sdulinė F. Kuršaičio žodynas (LKŽ XII). Ekvinokcijos atitikmuo lygiadienis net neįdėtas į LKŽ VII; bet čia yra lygdienis: Lygdie23 nis eina lygiai žemės viduriu A 1884, 255 (žodyne aiškinama „pusiaujas, ekvatorius“ — veikiausiai aiškinant nesuprasta sakinio: Žemės viduriu — pusiauju eina amžinas lygiadienis). Išvados Bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis buvo ir labai našus, sėkmingas terminų kūrėjas, negrįžtamai sulietuvinęs nemažai ir vadinamųjų tarptautinių terminų. Vieną jų grupę sudaro geografijos (ir gretimi) terminai dienovidinis — vietoj meridianas, lygiagretė — vietoj paralelė, pusiaujas — vietoj ekvatorius, ašigalis — vietoj polius, atogrąža — vietoj tropikas, vandenynas — vietoj okeanas, žemynas — vietoj kontinentas, ledynas — vietoj glečeris, akiratis — vietoj horizontas (čia dar galima pridėti ir ne Jablonskio pakaitus: ledkalnis — vietoj aisbergas, saulėgrįža — vietoj solsticija, lygiadienis — vietoj ekvinokcija). Jablonskio čia eita toliau negu rusų kalbos (tik mamepuk — žemynas, aednuk — ledynas, Kpy2030p — akiratis; connuecmosnue, connueeopom — saulėgrįža, paenoJdencmeue — lygiadienis). Jo čia daryta panašiau į lenkų kalbą (pofudnik — dienovidinis, rownoležnik — lygiagretė, rownik — pusiaujas, biegun — ašigalis, zwrotwik — atogrąža, ląd (staly) — žemynas, lodowiec — ledynas; widnokrąg — akiratis; rownonoc — lygiadienis) ir į vokiečių kalbą (Ldngenkreis, astr. Mittagskreis — dienovidinis, Breitenkreis — lygiagretė, Gleicher — pusiaujas, Wendekreis — atogrąža, Festland ir Erdteil — žemynas; Sonnenwende — saulėgrįža, Tagundnachigleichung — lygiadienis). Lietuviška Jablonskio (ir kitų) geografijos terminija neturėjo pakankamos paspirties. Svarbiausia — nebuvo laiku išleistas geografijos terminų žodynėlis (kaip kad buvo matematikos žodynėliai). Bendrinės kalbos vartotojų leksikos poreikiai ilgą laiką buvo tenkinami tik tarptautinių žodžių žodynėliais ir žodynais, o juose jokiu leksikografinės technikos būdu, jokiu bendru nurodymu nepasakoma, kad kuris nors lietuviškas atitikmuo būtų teiktinesnis arba net pakaitas, apskritai atitikmenys ir pakaitai ilgą laiką nebuvo griežčiau skiriami. Taigi per tuos žodynus tik sparčiau plito tarptautiniai žodžiai, o ne lietuviška leksika — tokio sieto, kokį pradžioj turėjo Jablonskis, neliko. Vėlai atsiradusi norminamoji leksikografija žengė nuo Jablonskio į šalį ir atgal, kartais atsilikdama net nuo geografijos terminogra24 fijos (tik DZ, artimesnis Jablonskiui). Reiškėsi netgi dvejopi standartai — Jablonskio padarytas darbas buvo žinomas ir pripažįstamas, juo didžiuojamasi, bet praktiškai nuo jo nerūpestingai tolstama. Netgi kalbininkų liko neįsisąmoninta, kad sovietmečio rusiškosios dvikalbystės sąlygomis lietuvių kalba tarptautinių žodžių vartojimu artėjo prie rusų kalbos. Dabar reikia specialių pastangų, kad pakrypęs laivas atsitiestų ir vėl plauktų lietuvišku kursu. Būtina pažymėti geografijos lietuviškosios terminijos likimo ryškų skirtingumą nuo matematikos: statinis — vietoj kateto, statmuo — vietoj perpendikuliaro, įžambinė — vietoj hipotenuzės, pusiaukampinė — vietoj bisektrisės, pusiaukraštinė — vietoj medianos, lygiagretė — vietoj paralelės, spindulys — vietoj radiuso, skersmuo — vietoj diametro) — tai pakaitai, o ne gretybės. Beje, ir lietuvių kalba čia liekasi nuo lenkų (rožniczka — diferencialas, rožnicowanie — diferenciavimas; catka — integralas, catkowanie — integravimas, nors ekon. — integracja). Ši grupė beveik visa išliko nepajudinamai lietuviška. To nebūtų galima paaiškinti tik matematinio protavimo tvarka ir logika. Daugiausia lėmė sociolingvistinės priežastys — šios terminų grupės vartojimo uždarumas. Kas ir iš šios grupės pateko į plačiąją vartoseną, artėjo prie rusų kalbos: diametras, radiusas. ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI AstrZ — Astronomijos terminų žodynas. Sudarė A. Juška. Vilnius, 1984. DZ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DZ, — I leid., Vilnius, 1954; DZ, — II pap. leid., Vilnius, 1972; DZ, — III pat. ir pap. leid., Vilnius, 1993; DZ, — IV leid., Vilnius, 2000. EncGZ — Vaitekūnas S. Enciklopedinis geografijos žodynas, Kaunas, 1994, FizGŽŽ —-— Solovjovas A., Karpovas G. Fizinės geografijos žodynas-žinynas, Kaunas, 1987. GeogrŽ —- Agapovas S., Sokolovas“ S., Tichomirovas D. Geografijos Zodynas, Kaunas, 1972. GirFGZ — Gudelis V. Geologijos ir fizinės geografijos terminų žodynas, Vilnius, 1956. LA — Lietuvos aidas (dienraštis). LKKN — Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977-1998. Vilnius, 1998. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas: 1 (II leid.) — 1968; 2 (II leid.) — 1969; 3 — 25 LRKŽ LTE LTZA MatZ MedZ MeteorZ, MTZZ SNZZ STZZ SA S. SalkR TTZ VKNS 1956; 7 — 1966; 8 — 1970; 9 — 1973; 10 - 1976; 11 — 1978; 12 —- 1981; 13 — 1984; 17 — 1996; 18 — 1997; 20 (straipsnyje vartojami ir šio, dar rengiamo, žodyno sutrumpinimai), Vilnius. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 2. Sudarė M. Niedermann’as, A. Senn'as, A. Salys. Heidelberg, 1951. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija: 4 — 1978; 6 — 1980; 11 — 1983, Vilnius. Skardžius P. Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys, Čikaga, 1973. Matematikos terminų žodynas. Mokslinis red. J. Kubilius. Vilnius, 1994. Astrauskas V., Brziūulevičius“S.;"PavilFonisS145 Vaitilavičius A., Vileišis A. Medicinos terminų žodynas, Vilnius, 1980. Mikalajūnas M. Rusųlietuvių kalbų meteorologijos terminų žodynas, Vilnius, 1975. Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, O. Kažukauskaitė, J. Paulauskas, J. Pribušauskaitė, J. Žiemytė. Kaunas, 1995. II pat. ir pap. leid., Kaunas, 1998. Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis: Skaitytojams palengvinimas. Sudarė J. Šlapelis. Tilžė, 1907. Norkus J. Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis, Kaunas, 1924. M. ir S. Svetimų ir tarptautiškų žodžių žodynėlis, Šiauliai, 1923. Šiaurės Atėnai (savaitraštis). Šalkauskis S. Raštai 2, Vilnius, 1991. Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepienė. Kaunas, 1936. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. V. Liochinas ir E. N. Petrovas, lietuviškąjį leidimą — Ch. Lemchenas. Vilnius, 1951. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo I. Liochinas, S. Lokšina, F. Petrovas ir L. Šaumianas, lietuviškąjį leidimą — Ch. Lemchenas. Vilnius, 1969. Tarptautinių žodžių žodynas. Red. V. Kvietkauskas. Vilnius, 1985. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas 1, 2. Vilnius, 1999, 2000. Rudaitienė V., Vitkauskas V. Vakarų kalbų naujieji skoliniai, Vilnius, 1998. LITERATŪRA Gedrimas R. 2000: Jonas Jablonskis ir lietuviškoji gamtotyros terminologija. — Gimtoji kalba 12, 4-8. 26 Jėrinaitė J. 1995: Enciklopedinis geografijos žodynas [rec.]. — Terminologija 2, 92-96. LKG I 1965: Lietuviy kalbos gramatika 1, Vilnius. Pirockinas A. 2000: Jonas Jablonskis — naujų žodžių kūrėjas. — Gimtasis žodis 10, 2-6; 11, 14-16; 12, 7-12. Skardzius P. 1996: Rinktiniai rastai 1, Vilnius. Skardžius P. 1998: Rinktiniai raštai 3, Vilnius. Šikšnys M.1962: Manolietuvių kalbos pamokos ir atsiminimai apie J. Jablonskį. — Kalbotyra 5, 81-87. Žemaitis Z. 1956: Iš atsiminimų apie J. Jablonskį. — Literatūra ir kalba 1, 32—39. Žemaitis Z. 1966: Lietuviškosios matematikos terminologijos istorija. — Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 195—201. WHAT JONAS JABLONSKIS DID FOR GEOGRAPHY AND WHAT IS BEING DONE WITH IT Summary In 1918 the father of standard Lithuanian (and terminology) Jonas Jablonskis met the first independence of the Republic of Lithuania by coining Lithuanian terms of geography dienovidinis (meridian), pusiaujas (eguator), ašigalis (pole), atogrąža (tropic), vandenynas (ocean), žemynas (continent), ledynas (glacier), ugnikalnis (volcano), akiratis (horizon). However, at that time there was no dictionary of terms of geography and no dictionary of standard Lithuanian, therefore these terms did not have the time to take root. In soviet times, when in its usage of international words the Lithuanian language was getting closer to the Russian language, so called international terms meridianas, ekvatorius, polius, tropikas, okeanas, kontinentas, glečeris, vulkanas, horizontas started choking out those terms. Jablonskis had made them in a way which was closer to Polish and German languages where purification of the language is noticeable. The Russian language has fewer Russian equivalents — only mamepuk — konmunenm, neOHuK — 2zhemuep, Kpy2030p — 2opuzonm. During the second independance inertia can be observed — good changes require much effort. Terms of mathematics lithuanised by Jablonskis remain almost untouched. It was predestined not so much by the strictness of mathematical thinking, but more by sociolinguistic reasons — the isolation of the usage of terms of this group. Jonas KLIMAVICIUS Gauta 2001 09 26 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius E. pastas [email protected] 27