Maironis ir mūsų literatūros mokslo terminologija

TERMINOLOGIJOS ISTORIJA Stasys KEINYS Lietuvių kalbos institutas MAIRONIS IR MŪSŲ LITERATŪROS MOKSLO TERMINOLOGIJA Ginkime kalbą, žemę, jos būdą! Maironis Turbūt nėra lietuvio, be pačių mažųjų, pirmus gyvenimo žingsnius težengiančių, kuris nebūtų girdėjęs Maironio vardo. Daugelis be vargo pasakytų vieną kitą jo eilėraštį ar padainuotų bent jau seniai tautos giesmėmis pasidariusias „Lietuva brangi“ ar „Kur bėga Šešupė“. Jau keturioms ar penkioms mūsų žmonių kartoms Maironis kėlė ir tebekelia tautinio susipratimo, lietuviškumo dvasią, stiprino ir tebestiprina ją sunkiomis išbandymų dienomis. Dar gyvas vadintas „lietuvių dainių karaliumi“ (Tumas 1924: 219) ar „didžiuoju Lietuvos poetų kunigaikščiu“, nors trečiame praeito amžiaus dešimtmetyje verstas nuo sosto, Maironis visiems laikams lieka pačių didžiųjų lietuvių rašytojų draugėjė. Nuo XIX šimtmečio galo tauta savo vingiuotais keliais žengia su Maironiu, jo vis įkvepiama, stiprinama ir paakinama. Tačiau Maironis buvo ne vien poetas. Jau Tumas-Vaižgantas draudžiamojo laiko literatūros paskaitose, pabrėždamas Maironio vientisumą, vienlypiškumą, nors galįs rodytis triveidis, trijų specialybių žmogus, vardijo: „istorininkas — teologas — dainius“ (Tumas 1924: 73). Išėjus tokiai kalbai, norint būtų galima kalbėti apie jo keturveidiškumą ar penkiaveidiškumą. Juk visus keturis savo kunigystės dešimtmečius jis (Maciulevičius, Mačiulis) buvo pedagogas — Kauno kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (1930 m. gavusiame Vytauto Didžiojo universiteto vardą), ! Šiuos L. Giros žodžius savo monografijoje Maironis mini V. Zaborskaitė (1968: 343). 26 ilgametis šių mokslo įstaigų profesorius, ėjęs jose taip pat įvairias vadovaujamas pareigas (vadinasi, kaip dabar sakytume, buvęs mokslo organizatorius), beje, ir dėstęs, bent jau paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį, ne vien teologijos mokslus, bet ir literatūrą — Kauno kunigų seminarijoje visuotinę, Lietuvos universitete kurį laiką pačioje to universiteto pradžioje — lietuvių literatūrą. Tai galima laikyti patvirtinimu, kad pirmas brandos atestatą gavusio Jono Mačiulio pašaukimas — stoti į universitetą studijuoti literatūros — nebuvo atsitiktinis dalykas. Labai greitai paklusęs antrajam savo pašaukimui (kunigystei), jis visą gyvenimą liko ištikimas ir pirmajam. Maironis — ne vien poetas, dainius. Jis — literatas platesne prasme. Lygiai kaip ir kultūrininkas, visuomenės veikėjas, lietuvių kalbos reikalų kėlėjas, daug prisidėjęs prie jos teisių gynimo, vaidmens didinimo ir ypač šiuolaikinės meninės kalbos ugdymo. Iš Maironio poezijos kalbos ypač krinta į akis du dalyku, kuriuodu tiksliai yra pasakiusi profesorė Vanda Zaborskaitė. Tai, pirma, „Maironis visados kūrė aiškios minties poeziją“ (Zaborskaitė 1968: 463) ir, antra, „Reikėjo būti labai giliai suaugusiam su liaudies kalba, o tuo pačiu ir su liaudies mentalitetu, kad galėtum kurti kalbos formas, kurias pati liaudis priėmė kaip savas“ (Zaborskaitė 1968: 475). Liudijama, kad pats Maironis tikruoju savo pašaukimu laikęs ne meną, ne poeziją, bet mokslą (Mykolaitis-Putinas 1936: 241). Mokslo pirmybę pabrėžė jau jo amžininkas ir bendražygis Vaižgantas, poeto šešiasdešimtmečio proga Lietuvos universitete skaitęs apie jį kursą: „Ne mokslui jis tarnauja poėtiniais* savo gabumais, tik mokslu poėzijai, o počėzija — Tėvynės sveikatai“ (Tumas 1924: 77). Mokslas visai suartino Maironį su terminologija, su tikybos ir mokslo kalbos dalykais. Dar, matyt, kunigų seminarijoje tebesimokydamas, kartu su J. Tumu jis gavo taisyti M. Valančiaus Mokslo Rymo-katalikų kalbą (žr. Zaborskaitė 1968: 49, išnaša), parašė Apsakymus apie Lietuvos praeigą, kurie buvo išleisti Tilžėje 1891 m. ir kurių vėliau išėjo dar trys perdirbti leidimai (paskutiniai du smarkiai pakeista antrašte * Jokie ano meto kalbos dalykai, taip pat rašyba ir skyryba šiame straipsnyje niekur netaisyti. į 27 — Lietuvos istorija 1906 m. ir Lietuvos praeitis 1926 m.). Vėliau Dvasinėje akademijoje paskelbtame darbe Praelectiones de justitia et jure guos habuit in Caesarea Romano-Catholica Ecclesiastica Academia Petropolitana Joannes Matsulewicz, Theologiae Moralis et Pastoralis Professor, be prancūziškų, lenkiškų, rusiškų, pateikta ir lotyniškų teisės terminų lietuviškų atitikmenų (Zaborskaitė 1968: 266). Pluoštas literatūros mokslo terminų vartojamas Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje, įdėtoje 1906 m. Lietuvos istorijos leidime. Ir pagaliau gausu šios ir gretimų sričių terminų 1926 m. penktu Maironio raštų "tomu išleistoje Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje. Šiame straipsnyje norima kiek platėliau pažvelgti į tos knygos literatūros mokslo terminus. Maironis buvo vienas iš pirmųjų mūsų kultūros ir mokslo vyrų, literatūrą specialiojoje ir aukštojoje mokykloje dėsčiusių lietuviškai. Tad jo vartoti terminai atspindi pradinį dabartinės to dalyko terminijos raidos tarpsnį. Pats autorius apie šį savo darbą įžangoje rašė: „Neturėdamas laiko gilesnėms visuotinės literatūros studijoms, vis dėlto norėdamas šiek tiek padėti šiame dalyke studijuojančiai mūsų jaunuomenei, pagaminau kad ir netobulą ir trumputę visuotinės literatūros istoriją“ (Maironis 1926: 4). Matyt, tas darbas visų pirma buvo skiriamas paties Maironio klausytojams klierikams, nes, kaip teigia V. Zaborskaitė, šio „vadovėlio pagrindu Maironis dėstė visuotinę literatūrą kunigų seminarijoje“ (Zaborskaitė 1968: 342). Beje, tai rodo ir pats rašytojų bei jų kūrinių aiškinimas, dažnai pabrėžiamas rašytojų ir jų kūrybos santykis su dorove, tikyba, o naujesnių laikų — ypač su Katalikų Bažnyčia. Vietomis pasakoma, kurie rašytojai ar jų kūriniai yra patekę į Katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Turint galvoje tokią išskirtinę Maironio vadovėlio paskirtį, smarkiai perdėti rodosi I. Slavinskaitės teiginiai, kad Trumpa visuotinės literatūros istorija „nėra bent kiek rimtesnis užsienio literatūrai studijuoti tinkamas darbas“ ir kad moralizavimo tendencija jame esanti „tiek stipri, kad net neobjektyvi, o kartais ir įkyri“ (Slavinskaitė 1992: 27). Bendrai pažinčiai su pasaulio literatūra ši knyga visai gerai galėjo tikti ne tik klierikams, bet ir platesnei katalikų, ir ne vien jų, moksleivijai. Maironio, kad ir glaustai, yra pateiktas daug platesnis pasaulio literatūros vaizdas negu truputį anksčiau išleistuose G. Petkevičaitės-Bitės Pasauli28 nės literatūros istorijos vadovėlyje (1 d. Rytai, Kaunas, 1922; II d. Graikai, Kaunas, 1924) ir V. Dubo Įvade į bendrąją literatūrą (Kaunas— Marijampolė, 1923). O vertinti kalbamą Maironio vadovėlį, kaip ir apskritai praeities žmonių darbus, reikėtų ne vien pagal tai, kiek, kuo ir kam jie gali būti įdomūs ar naudingi prabėgus daugeliui metų (išliekamoji vertė), bet ir pagal tai (gal net visų pirma), kokie jie buvo pasirodymo meto aplinkybėmis ir koks tuomet buvo ar galėjo būti (jei nesama tiesioginių įrodymų) jų vaidmuo. Iš Trumpos visuotinės literatūros istorijos surinkta netoli tūkstančio (tiksliau — per 950) literatūrotyros terminų bei jų variantų. Čia neįskaitomi nomenklatūriniais pavadinimais laikytini tokie žodžių junginiai, kaip aigiptiečių lyrika 30*, angliškoji amerikonų literatūra 173, anglų pseudoklasicizmas 153, arabų poéta 23, babiloniečių epas 25, čekų liaudies tveryba 232, danų literatūra 228, dramatiškieji kinų veikalai 8, europiečiai rašytojai 21, graikų stabmeldžių rašytojas 51, graikų krikščionių rašytojas 81, indų poézija 17, ispanų drama 121, ispanų dramaturgai 125, italų romantizmas 113, italų sonetų sekimai 144, japonų literatiški veikalai 9, latvių literatūra 266, lenkų patriotas lyrikas 257, lyriški žydų tvariniai 27, mauritaniška poézija 23-24, norvegų rašytojas 230, prancūzų rašliava 71, rašomoji rusų literatūra 235, rusinų poetai 233 „ukrainų poetai“, rusy liaudies tvariniai 234, Skandinavijos literatūra 223, slavių literatūra 231, Šekspyro veikalų tyrinėjimai 149, tautinė ispanų literatūra 130, tautiškoji germanų epopėja 182, visuomeninis graikų epas 35, žuvėdų romantikas 231 „švedų romantikas“ ir kt. Pirmiausia šiame straipsnyje Maironio vartoti terminai yra suskirstyti pagal reikšmę, o po to aptariami raiškos atžvilgiu. Terminų reikšmės skyriai 1. Trečdalis (daugiau kaip 300) Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje vartojamų terminų ir jų variantų yra literatūros ir kūrinių 3 Šalia pavyzdžių parašyti skaitmenys rodo Trumpos visuotinės literatūros istorijos (Maironio raštai 5, Kaunas, 1926) puslapį, iš kurio jie paimti (dažniausiai tai yra pirmas pastebėtas pavartojimo atvejis). 29 rūšių bei žanrų pavadinimai, pvz.: drama 8 (idėjinė drama 279, istoriska drama 123 ir istoriškoji drama 204, klasiška drama 211 „klasikinė drama“, lyriška drama 277, religinės įtalpos drama 127 „religinio turinio drama“), kritika 112 (kritikos rašinys 194, kritikos straipsnis 206, literatiška kritika 228), lyrika 4 (didaktiškoji lyrika 8), poézija 6 (dirbtinė počzija 121, liaudies poėzija 196, puritoniška poézija 176, tautiška počėzija 183); proza 5; anekdotas 142, apysaka 36 (istoriška apysaka 261, komiška apysaka 204), apysakaitė 30, balada 73 „baladė“, baletas 16 „tokia indų dramų rūšis“, bylyna 234, ciklius dainų 69, daina 4 (istoriška daina 68, liaudies daina 196, liaudies epinė daina 182, meilės daina 101, meilės ir vyno daina 59, patriotinė daina 269, tautos daina 177), dainelė 38 (meilės dainelė 30), ditirambas 37, eilėraštis 210 (asmeninis lyriskas eilėraštis 276, dramatiškas eilėraštis 263, lyrinis eilėraštis 214 ir lyriškas eilėraštis 198), eilės 18 (baltos eilės 259, dramatinės eilės 258, epiškos eilės 258, lyrinės eilės 90, metriškos eilės 178, pornographiskos eilės 61, tvirkinancios eilės 61), eilutės 267 „trumpas eilėraštis?“, ekloga 62 (ir eklogas 88), elegija 15, epas 25 (alegoriškai karžygiškas epas 144, karžyginis epas 31, karžyginis liaudies epas 248, komiškas epas 112, liaudies epas 177, mytiškai karžyginis epas 224 ir mythologiškai karžygiškas epas 234, stabmeldiškai karžygiškas epas 178, tautinis epas 76, visuomeninis epas 232), epigrama 58, epinykija 37 „senovės graikų pergalės giesmė“, epitaphija 62, epodas 58, epopėja 161, farsas 181, giesmė 108: (bažnytinė giesmė 122, džiaugsmo giesmė 275, epiška giesmė 179, erotinė giesmė 37, istoriška giesmė 71, kariška giesmė 209 ir karo giesmė 177, karžyginė giesmė 177 ir karžygiška giesmė 137, laidotuvių giesmė 30, liaudies giesmė 136, lyriniai epiška giesmė 228, lyriška giesmė 36, meilės giesmė 141, mythologiška giesmė 137, pasaulinio pobūdžio giesmė 142, patriotinė giesmė 207 ir patriotiška giesmė 142, religinė giesmė 192, religiniai karžygiška giesmė 178, religiškai mytiška giesmė 178, stabmeldiškai religinė giesmė 177, šventoji giesmė 188, tautos giesmė 18), giesmelė 37 (puotų giesmelė 59), himnas 10, humoreska 270, idilija 35 „idilė“, kalamburas 66, kancona 102, kasida 18, komedija 15 (dvasinė komedija 122, komedija apsiausto ir kalavijo 122, pasaulinė komedija 47 „pasaulietinė komedija“), laiškas 56 (poėtiškas laiškas 120), legenda 9 (religinė legenda 68, šventoji legenda 227), madrigalas 105, melodrama 16 „tokia indų dramų rūšis“, miraklis 143, 30 mįslė 4, mysterija 121, mytas 25 (karžygių mytas 267), nataka 16 „tokia indų dramų rūšis“, novelė 8 (piemenėlių novelė 118), oda 6 „odė“, opera 16 „tokia indų dramų rūšis“, padavimas 6 (mythiškas padavimas 61, tautos padavimas 179), panegirikas 66, pasaka 4 (liaudies pasaka 83, modernė pasaka 272, pusiau mythiška pasaka 251), pasakojimas 11 „apsakymas“ (epiškas pasakojimas 6, jumoristinis pasakojimas 262, karžygiškas pasakojimas 140, mytologiškai didaktiškas pasakojimas 36, poėtiškas lengvas pasakojimas 61, poėtiškas pasakojimas 57, satyriškas pasakojimas 121), patarlė 28, peanas 37 (ir pejanė 37), poéma 11 (istoriška poėma 238 ir istoriškoji poėma 266, karžygiška poéma 228, lyriniai epinė poėma 157, meilės poėma 11, mytiskai alegoriška poėma 21, pasaulinė katalikiškoji poéma 256, patriotiškai alegoriška poėma 233, pusiau satyriška poėma 186, romantiška poėma 20, satyriška poėma 164, tautinė poėma 63), poemėlė 257, psalmė 27 (atgailos psalmė 26), rapsoda 32, rauda 28, romanas 8 (antireliginis romanas 96, fantastiškas romanas 252, gotinis romanas 161, istorinis romanas 161 ir istoriSkas romanas 160, jumoristiškas romanas 204, komiškai satyriškas romanas 74, picaresco romanas 127, raiteliskas romanas 128 „riterių romanas“, satyriškas romanas 128, šeimyninis romanas 154), romansas 117, romantinė istorija 142, rina 274 (lyriška rina 274), saga 223, sakmė 14 „pasakėčia“, satyra 37 (dramatiška satyra 44), scenos vaizdelis 207, sestina 102, sonetas 102 (meilės sonetas 144), tragedija 15 (istoriškoji tragedija 277, meilės tragedija 145, pasaulinė katalikiškoJi tragedija 256, patriotinė tragedija 113), trenas 37 „graikų laidotuvių giesmė“, trotaki 16 „tokia indų dramų rūšis“ ir kt. Knygoje vartojamas pluoštelis sudėtinių sujungiamųjų šios rūšies įvardijimų, pvz.: apysaka-novelė 268, apysaka-idilija 154, apysaka-romanas 154, daina-legenda 70, drama idilija 208, drama-komedija 52 (plg. ir komedija-drama 123), drama-tragedija 126, giesmė-balada 241, giesmė legenda 178 (plg. ir legenda-giesmė 138), komedija-satyra 83, legenda pasaka 206, novėlė-idilija 118, novelė-pasakojimas 208, oda-carmina 59, oda-epinykija 38, pasaka-saga 140, poéma-idilija 200, poéma-epopėja 179, poėma-romanas 238, rapsoda-giesmė 32, romanas-pasakojimas 96, satyra-elegija 37, trilogija-tragedija 218, vaidinimas-misterija 72. Prie šio skyriaus galima skirti ir šiuos terminus: kronika 144 (eileta kronika 9), literatūros istorijos studija 205, literatūros paskaita 252, 31 literatūros prelekcija 253, metraštis 55, monographija 67, pamokslas 249, škicas 173, trilogija 40 (dramatiška trilogija 182), [literatūros] tvarinių recenzijos 3. Rūšinių pavadinimų vartojama ir su bendraisiais terminais kūrinys 44 (pvz.: dramatinis kurinys 127 ir dramos kūrinys 56, epiškas kiirinys 269, lyrinis kurinys 131, lyros kūrinys 98, literatūros kūrinys 232, originalus kūrinys 194), tvarinys 6 „kūrinys“ (pvz.: dramatinis tvarinys 130, epiškai dramatiškas tvarinys 28, epiškas tvarinys 26, liaudies tvarinys 184, lyrikos tvarinys 90 ir lyrinis tvarinys 57 bei lyriškas tvarinys 20, lyriškai dramatiškas tvarinys 169, literatūros tvarinys 75, poézijos tvarinys 27, satyriškas tvarinys 85), veikalas (pvz.: didaktiškas veikalas 18, dramatinis veikalas 144 ir dramatiškas veikalas 16, dvasiškas veikalas 267, epiškas veikalas 15, klasiškas veikalas 3, liaudies tverybos veikalas 182, lyrinis eilėmis veikalas 115, lyrinis veikalas 92 ir lyriškas veikalas 15, lyriškai dramatiškas veikalas 16, literatiškas veikalas 9 ir literatūros veikalas 9, originališkas tverybos veikalas 205, pasaulinės literatūros veikalas 4, poėtiškas veikalas 179, prozaiškas religinio turinio veikalas 248, tverybos veikalas 240) ir raštai (pvz.: kritiški raštai 206, satyriški raštai 85). 2. Septintadalį (apie 140) aptiktų Trumpos visuotinės literatūros istorijos terminų sudaro su literatūros kūryba ir kūriniais susiję ypatybių ir veiksmų įvardijimai, t. y. grynai atsietos reikšmės terminai. Didesnė jų dalis įvardija ypatybes, pvz.: akcijos gyvumas 123 „veiksmo gyvumas“, akcijos įdomumas 123, artizmas 92 „meniškumas“, didaktizmas 77, dramatizmas 77, eiliavimo lengvumas 255, eilių lengvumas 193, eilių melodingumas 59, eilių ritmika 263, eilių skambumas 60, elegiškas jautrumas 93, expresija 255, formos dailumas 99, formos tobulumas 59, idealizmas 46, individualizmas 89, individualus lirizmas 240, jausmų gilumas 60, jausmų jėga 60, klasiškas grožis 199, komiškumas 190, lyrizmas 23, literatiškas vaisingumas 123, melancholija 273, misticizmas 21, nihilizmas 243, objektyviškumas 66, optimizmas 229, originalumas 172, pesimizmas 66, plastika 192, plastiškumas 205, poėtiškas skonis 59, poetiškumas 27, poéty erotizmas 270, psichologinė veikėjų tikrenybé 149, psichologizmas 46, raiteliSkumas 205 „riteriškumas“, ritmo lengvumas 59, ritmo įvairumas 59, rytų asketizmas 21, sqmojingumas 261, satyrizmas 243, sentimentalizmas 54 „jausmingumas“, simbolika 264, skepticizmas 213, stiliaus grazumas 255, stiliaus poétin32 gumas 254, stiliaus vaizdingumas 254, stiliaus vienodumas 205, subjektizmas 98, subtyliškas grožis 199, technikos tobulumas 126, tėmos platumas 19, tragizmas 212, trejopas vienodumas 76 „trys vienumai“, turinio įdomumas 166, turinio menkumas 59, vaizdingumas 210, vaizduotės turtingumas 193, veikalo tragizmas 147. Prie ypatybę žyminčių terminų grupės skirtini ir literatūros laikotarpių, srovių, mokyklų ir kt. įvardijimai, nors darybos atžvilgiu ne visi jie ar pagrindiniai jų dėmenys yra ypatybių pavadinimai. Pvz.: „audros ir varžto“ periodas 201, baironizmas 130, dekadentiškai mystikinė srovė 273, dekadentizmas 99, „Ežerų mokykla“ 158 (Anglijoje), futurizmas 99, gongorizmas 120 „ispanų lyriko Gongoros sekėjų kūryba“, humanizmas 108, impresionizmas 273, Jaunoji Vokietija 213 „tokia literatūros srovė“, „Jaunosios Vokietijos“ periodas 215, klasicizmas 89, klasiškas periodas 74, literatų ratelis 90, literatūros draugija 98, literatūros žydėjimo laikotarpis 52 (ir literatūros žydėjimo periodas 7), makaronizmo laikotarpis 249 (lenkų literatūros), naturalizmas 94, neoromantizmas 215, parnasistų draugija 98, pseudoklasicizmas 75 (arba prancūziškas klasicizmas 78), realizmas 94 (ir realizmo pakraipa 216), renesansas 73, retorų mokykla 56, romantinis laikotarpis 269, romantizmas 89 (ir romantizmo pakraipa 205, romantizmo srovė 237, sentimentalis romantizmas 176), simbolizmas 99, subjektivizmo srovė 279, verterizmas 199 (arba weltschmerzas 199), viduramžiai 105 (ir viduriniai amžiai 64, viduramžis 67). Trečdalis abstraktų yra veiksmų, vyksmų ir būsenų įvardijimai, pvz.: aimanavimas 263, aiškinimas 108, aistetiškas pasigerėjimas 199, akcija 16 „dramos veiksmas“ (ir dramos akcija 76, naturali akcija 78, akcijos sukoncentravimas 190), aprašymas 10, asmenų veikimas 217 (dramose), atvaizdavimas 204, deklamacija 187, didaktiskas moralizavimas 6, eiliavimas 7, eilių skambesys 247, estetiniai jausmai 3, harmoningas garsų suderinimas 219, idealizavimas 158, ilgesys 278, individualio jausmo pasireiškimas 4, išlavinimas meniško skonio 187, jausmas 211 (lyriskas jausmas 135, skurdus jausmas 233), klasiško grožio supratimas 191, kuryba 43 (poétiné kūryba 219), literatiškas darbas 60, literatiškas veikimas 141, literatūros pažanga 268, literatūros sužydėjimas 56, literatūros žydėjimas 55, liūdesys 262, logingos iškalbos išsivystymas 52, protavimas 211, rezignacija 262, sąmojingas pašiepimas 23, skaitymas 33 258, tautinės počzijos atgimimas 179, tveryba 51 „kūryba“ (liaudies tveryba 186, poétiska tveryba 5), veikalų pastatymas 53 (teatre), veiksmas 45 (dramos), verkšlenimas 264, versifikacija (eiliavimas) 7. 3. Trečią pagal gausumą terminų skyrių sudaro literatūros kūrybos dalyvių (kūrėjų ir atlikėjų) įvardijimai. Tokių terminų yra kiek daugiau kaip dešimtadalis (per 100) visų sulasytų Maironio literatūros terminų. Pvz.: artista 170 „menininkas“ ir artistas 39 „kūrinio atlikėjas teatre“, 170 „menininkas“, autorius 31 (nežinomas autorius 179), bardas 136, cenzorius 53, dailininkas 97 „menininkas, kūrėjas (apie rašytoją)“, dainininkas 37, dainius 8 (dainius poéta 36), dekadentas 172, dramaturgas 15, -é 279, enciklopedistas 193, epikas 62, genijus 238 (pasaulinis genijus 253, pasaulinis literatūroje genijus 101), giesmininkas 137 (giesmininkas bardas 136, giesmininkas-poéta 136, giesmininkas-skaldas 226), humanista 74, kalbėtojas 65 „oratorius“, klasikas 74, klausytojas 149, [kūrinio] komentorius (aiškintojas) 102, komikas 235 „komedijų rašytojas“, kritikas 15, kurėjas 273, laikraštininkas 276, lyrikas 18, -ė 279 (pasaulinis lyrikas 58 „pasaulio masto lyrikas®), literatas 56, literatūros tverėjas 116, lošikas 41 „aktorius“, mecenatas 56 (literatų rėmėjas-mecenatas 56), meisterzingeris 185, menininkas 35 (menininkas poéta 277), ministrelis 139, minnezingeris 179, moteris rašytoja 222, neoromantikas 273, novelistas 217, -ė 276, oratorius 56, pamėgdžiotojas 199 „sekėjas“, pasekėjas-rašytojas 127, patriotas lyrikas 257, poéta 12, -ė 71 (epinis poéta 65, klasiškas poéta 88, liaudies poéta 276, lyrinis poéta 92, mytiskas poéta 31, nacionalis poéta 130, poéta-artista 35, poéta epikas 249, poéta-lyrikas 113, poéta-patriotas 120), prozaikas 56, pseudoklasikas 113 (pseudoklasikas-dramaturgas 127), rašytojas 7, -a 222 (akademinis rašytojas 176, apysakų rašytojas 269, dramatinis rašytojas 143 ir dramatiškas rašytojas 99 „dramų rašytojas“ bei dramų rašytojas 396, idėjinis rasytojas 244, idilijų rašytojas 50, komedijos rašytojas 46 ir komedijų rašytojas 39, novelių rašytojas 219, originalus rašytojas 274 „pats kuriantis (ne verčiantis) rašytojas“, proza rašytojas 111, rasytojas-artista 109, rašytojas poéta 132, rašytojas-romantikas 173, realistas rašytojas 217, realistiškos pakraipos rašytojas 246, romanų rašytojas 8, romanų rašytoja-realistė 168, sakmių rašytojas 76 „pasakėčių rašytojas“ (pasaulinis sakmių rašytojas 84), tragedijų rašytojas 39), realista 276 (ir realis34 met dar nebuvo visai nusistovėjęs tas vadinamųjų tarptautinių Zodžių aplietuvinimo ir rašymo būdas, kuris įsigalėjo vėliau ir kuriam įsitvirtinti, matyt, nemažai padėjo j jau po Maironio išleistas K. Borutos, Pr. Čepėno ir A. Sirutytės-Čepėnienės sudarytas bei J. Žiugždos redaguotas Tarptautinių žodžių žodynas (Kaunas: „Sakalas“, 1936, 1064 p.). Antroje XX a. pusėje vartojama nemažai hibridinių vienažodžių terminų. Bet Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje jų tėra vos keletas, pvz.: idealizavimas 158, komiškumas 190, objektyviškumas 66, originalumas 172, plastiškumas 205, poėmėlė 257, poetiškumas 27. Tad grynai lietuviškų terminų apžvelgiamame Maironio darbe tėra kiek mažiau nei trečdalis (apie 100) visų vienažodžių literatūros mokslo terminų. Tik maža jų dalis tėra sutermininti paprastieji Zodžiai, pvz.: asmenys 78 „veikėjai“, daina 4, eilės 18, laiškas 56, menas 25, pėda 68, vaizdas 28, vardas 9 „antraštė, pavadinimas“. Net du trečdaliai kalbamų terminų yra priesagų vediniai, pvz.: apysakaitė 30, aprašymas 10, atvaizdavimas 204, dailininkas 97 „menininkas“, dainelė 38, dainininkas 37, eiliavimas 7, eilutė 7 „eilėraščio dalis“, 267 dgs. „nedidelis eilėraštis?“, giesmė 6, giesmelė 37, giesmininkas 137, lošikas 41 „aktorius, vaidintojas“, mįslė 4, padavimas 6, palyginimas 28, pamėgdžiotojas 199 „sekėjas“, pasakojimas 11, patarlė 18, paveikslas 269, rašytojas 7, -a 222, rašliava 71 „raštija; literatūra“, sakmė 14 „pasakėčia“, sekimas 64, turinys 9, tvarinys 6 „kūrinys“, tveryba 51 „kūryba“, vaidila 145 „aktorius, vaidintojas“, vaizdingumas 210, veikėjas 38, veiksmas 15, vertėjas 274, vertimas 196 „išverstas į kitą kalbą kūrinys“ ir kt. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, dažniausiai tai yra pačių dariųjų atitinkamų darybos klasių priesagų -imas, -ininkas, -inys, -umas ir kt. vediniai. Kelis kartus mažiau (beveik šeštadalį) vienažodžių lietuviškų literatūros terminų sudaro galūnių vediniai, pvz.: apysaka 36, dailė 39 „meniškumas“, dainius 8, iškalba 56, įtalpa 7 „turinys“, įžanga 16, malda 16, nuorašas 9, pasaka 4, prakalba 56 „sakoma kalba“, rauda 8, užbaiga 260. Mažiausiai vartojama sudurtinių terminų, pvz.: dvieilis 19, eilėraštis 210 (tai retas knygos terminas, dažniausiai tam reikalui vartojamas žodis eilės), metraštis 55, šešimąstis 34 „hegzametras“ (LKŽ XIV 689 ir dabar Maironio raštuose šis žodis rašomas su a), tautosa41 ka 207, viduramžis 67 (bet dažniau viduramžiai 105). Visai neaptikta lietuviškų priešdėlių darybos terminų. Tik keletas išvestinių terminų savo pavidalu (rašyba ar pamatine lytimi) skiriasi nuo jau anuomet įprastų, pvz.: kurėjas 273, kuryba 43, kurinys 44 (kartkarčiais ir įprastas kūrinys 58), tverėjas 161 „kūrėjas“, tveryba 7 „kūryba“. Beje, tvarinys 99, tverėjas ir tveryba priklauso prie negausių dabar neteikiamų Maironio vartotų terminų (jų vietoje ir pats Maironis neretai vartojo kūrinys, kūrėjas ir kūryba), nebevartojamas „turinio“ reikšme žodis jtalpa (ir Maironis, rodos, net dažniau vartojo dabar įprastą terminą turinys). Vienas kitas terminas vėliau įsigalėjo kita reikšme. 2. Kaip minėta, didžiąją dalį (beveik du trečdalius) visų Maironio Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje vartojamų literatūrotyros terminų sudaro sudėtiniai terminai. Didžiausia jų dalis (per tris ketvirtadalius, daugiau kaip 400) yra dvižodžiai terminai. Didesnė dvižodžių terminų dalis (beveik trys penktadaliai) yra derinamojo pažyminio, o likę — nederinamojo pažyminio žodžių junginiai. 2.1. Derinamuoju dvižodžių terminų pažyminiu dažniausiai eina būdvardžiai (beveik trijų ketvirtadalių tiriamų terminų, kuriuos sudaro derinamojo pažyminio junginiai). Šių dienų bendrinės kalbos vartotojai, bent pavartę Maironio Trumpą visuotinės literatūros istoriją, tikriausiai stebėtųsi, kad bemaž pusė visų būdvardinių pažyminių turi priesagą -iškas, pvz.: aistetiškas pasigerėjimas 199 „estetinis pasigėrėjimas (gėrėjimasis)“, antiškos formos 88 „antikinės formos“, bibliškas motyvas 2779, bibliškas tematas 189, didaktiškoji lyrika 8, dramatiškas eilėraštis 263, dvasiškas veikalas 267 „religinis veikalas“, epiškos eilės 258, fantastiškas romanas 252, istoriška apysaka 261, istoriškas turinys 239, jumoristiškas romanas 204, karžygiška poėma 228, klasiška drama 211 „klasikinė drama“, klasiška literatūra 132 „klasikinė literatūra“, komiška scena 124, kritiški raštai 206 „kritikos raštai“, lyriška drama 277, lyriška giesmė 36, literatiška kritika 228 ,literaturos kritika“, literatiška vertė 113 „Jiteratūrinė vertė“, metriskos eilės 178, mythiškas padavimas 61 (dėl rašybos plg. mytiškas poéta 31), mythologiska giesmė 137, patriotiška elegija 37, poėtiškas laiškas 120, poėtiškas pasakojimas 57, poétiskas veikalas 179, pornographiškos eilės 61, raiteliškas romanas 128 „riterių romanas“, realiskas elementas 152 „rea42 listinis elementas“, romantiška poėma 20, satyriškas pasakojimas 121 „satyrinis apsakymas“, satyriškas romanas 128 „Ssatyrinis romanas“, tautiška poézija 183, tragiška scena 124 ir kt. Dabartinėje terminijoje daugeliu atvejų tų terminų pažyminiu eina priesagos -inis būdvardžiai ar rečiau pamatinių daiktavardžių kilmininkas. Trečdalio dvižodžių būdvardinio pažyminio terminų būdvardis turi priesagą -inis, pvz.: akademinis rašytojas 176, antireliginis romanas 96, artistinė forma 239 „meninė (meniška) forma“, bažnytinė giesmė 122, dirbtinė forma 72, dirbtinė poezija 121, dirbtinis stilius 156, dramatinis tvarinys 130 „dramos kūrinys, drama“, dvasinė komedija 122 „religinė komedija“, erotinė giesmė 37, estetiniai jausmai 3, idėjinė drama 279, išviršinė forma 7, jumoristinis pasakojimas 262 „humoristinis apsakymas“, kūrybinė vaizduotė 216, lyrinės eilės 90, lyrinis poéta 92, pasaulinė literatūra 4 „pasaulio (visuotinė) literatūra“, 267 „pasaulietinė literatūra“, pasaulinis turinys 10 „pasaulietinis (nereliginis) turinys“, patriotinė daina 269, religinė legenda 68, religinis turinys 27, šeimyninis romanas 154 „šeimos romanas“, tautinis epas 76, visuomeninė apysaka 71, visuotinė literatūra 3. Iš pateiktų pavyzdžių skaitytojas turbūt pastebėjo šiokių tokių pažyminių raiškos nevienodumų. Plg. aistetiškas pasigerėjimas 199 ir estetiniai jausmai 3, dvasiškas veikalas 267 ir dvasinė komedija 122, jumoristiškas romanas 204 ir jumoristinis pasakojimas 262 ir kt. Yra ir variantinių sudėtinių terminų su abiejų šių priesagų būdvardžiais, pvz.: dramatiškas rašytojas 99 ir dramatinis rašytojas 143 „dramų rašytojas“, istoriškas romanas 160 ir istorinis romanas 161, karžygiška giesmė 137 ir karžyginė giesmė 177, lyriškas eilėraštis 198 ir lyrinis eilėraštis 214, lyriškas talentas 88 ir lyrinis talentas 93, lyriškas veikalas 15 ir lyrinis veikalas 92, patriotiška giesmė 142 ir patriotinė giesmė 207, poétiska vertė 6 ir poėtinė vertė 139, poėtiškas talentas 62 ir poetinis talentas 57. Keleto terminų Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje vartojama net po tris variantus, pvz.: dramatiškas veikalas 16, dramatiškasis veikalas 8 ir dramatinis veikalas 144 „dramos veikalas, drama“, karžygiškas epas 70, karžygiškasis epas 227 ir karžyginis epas 31. Pastaruoju atveju geriausiai tiktų karžygių epas. Tik šeštadalio terminų pažyminiai yra išreikšti kitokiais būdvardžiais (dažniau paprastaisiais), pvz.: baltos eilės 259, eilėta kronika 9 4 tu „eiliuota kronika“, gyvas dialogas 124, modernė pasaka 272, orientalė vaidentuvė 12 „rytiečių vaizduotė“, originalus kūrinys 194, poėtingas vaizdas 135 „poetiškas vaizdas“, sentimentalis romantizmas 176, tobula forma 264, trejopas vienodumas 76 „trys vienumai“, trumpa novėlė 216, trumpa poėma 257, trumputė poėmėlė 209 ir kt. Ir čia kai kurios sąvokos yra įvardijamos ne vienaip, pavyzdžiui, „pagrindinis veikėjas“ vadinamas net ketveriopai — centralinis asmuo 114, centrinis asmuo 242, svarbiausias veikėjas 47 ir vyriausias asmuo 19. Labai retai Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje pažyminiu Maironis tevartojo dalyvius — dalyvinį pažyminį teturi tik keletas terminų, pvz.: dainuojama literatūra 4, išdailinta forma 156, kalbama literatūra 4 „pasakojamoji literatūra (tautosaka)“, nežinomas autorius 61, rašomoji literatūra 4, tvirkinančios eilės 61 ir veikiantieji asmenys 40 su variantais veikią asmenys 46 bei veikiantys asmenys 192. Kalbant apie Maironio vartotus dvižodžius terminus, kurių derinamasis pažyminys yra išreikštas būdvardžiu bei dalyviu, iš karto į akis krinta tai, kad be galo retos čia įvardžiuotinės lytys, pvz.: didaktiškoji lyrika 8, istoriškoji tragedija 277, rašomoji literatūra 4, šventosios giesmės 188, minėtas variantas veikiantieji asmenys 40 ir varijuojantys terminai istoriška daina 68 ir istoriškoji daina 68, istoriška drama 123 ir istoriškoji drama 204, istoriška poėma 238 ir istoriškoji poėma 266, klasiška forma 75 ir klasiškoji forma 204, šventa legenda 137 ir šventoji legenda 227; dramatiškas veikalas 16 „drama“, dramatiškasis veikalas 8 ir dramatinis veikalas 144, karžygiškas epas 70, karžygiškasis epas 227 ir karžyginis epas 31. Beje, tai gali būti bendras ano meto literatūros mokslo terminijos bruožas — retoki įvardžiuotiniai būdvardžiai bei dalyviai ir V. Dubo Literatūros įvade (Kaunas-Marijampolė, 1927), tik čia gerokai dažnesni priesagos -inis būdvardžiai. Daugmaž ketvirtadalis dvižodžių derinamojo pažyminio terminų yra sudėtiniai sujungiamieji arba priedėliniai, t. y. jų dėmenimis einantys daiktavardžiai yra savarankiški arba ir jų pažyminys, ne tik pažymimasis žodis, yra išreikštas daiktavardžiu, pvz.: apysaka-novelė 268, apysaka-idilija 154, daina-legenda 70, drama-tragedija 126, giesmé-balada 241, giesmininkas-bardas 136, giesmininkas-poéta 136, giesmininkas-skaldas 226, komedija-satyra 83, novelé-idilija 118, novelépasakojimas 208, oda-carmina 59, oda-epinykija 38, pasakojimas-epi44 zodas 129, pasaka-saga 140, poéma-idilija 200, poėma-epopėja 179, poėma-romanas 238, poėta-artista 35, poėta-patriotas 120, pseudoklasikas-dramaturgas 127, rapsoda-giesmė 32, rašytojas-romantikas 173, romanas-pasakojimas 96, satyra-elegija 37, trilogija-tragedija 218, vaidinimas-misterija 72 ir kt. Didžioji dalis šios rūšies terminų rašoma su brūkšneliu tarp dėmenų, tačiau šiek tiek parašyta be brūkšnelio, pvz.: dainius poėta 36, drama idilija 208, legenda pasaka 206, menininkas poėta 2717, moterys rašytojos 222, patriotas lyrikas 257, poéta epikas 249, rašytojas poéta 132, ar net abejaip, pvz.: apysaka-romanas 154 ir apysaka romanas 262, poéta-lyrikas 113 ir poéta lyrikas 211, veikéjasaktorius 39 ir veikėjas aktorius 38. Keleto terminų nėra nusistovėjusi dėmenų tvarka, pvz.: drama-komedija 52 ir komedija-drama 123, giesmė legenda 178 ir legenda-giesmė 138, giesmininkas-skaldas 226 ir skaldas-giesmininkas 224, realistas rašytojas 217 ir rašytoja-realistė 168. 2. 2. Nederinamojo pažyminio žodžių junginiai sudaro per du penktadalius visų dvižodžių sudėtinių terminų. Beveik visų jų pažyminys yra išreikštas daiktavardžio kilmininku. Dažniau (netoli dviejų trečdalių) šių terminų pažyminys yra vienaskaitos kilmininkas, pvz.: akcijos gyvumas 123, atgailos psalmė 26, dramos akcija 76, džiaugsmo giesmė 275, eiliavimo būdas 190, formos dailumas 99, gamtos reginys 35 „peizažas“, gamtos vaizdai 269, kalbos dailumas 247, kalbos grožis 176, kalbos skambumas 153, kalbos turtingumas 59, kritikos rašinys 194, kritikos straipsnis 206, liaudies daina 196, liaudies dialektas 54, liaudies epas 177, liaudies folkloras 6, liaudies giesmė 136, liaudies pasaka 83, liaudies poétas 276, liaudies poezija 196, liaudies tvariniai 184, liaudies tveryba 186, lyrikos turinys 241, literatūros dokumentas 6, literatūros draugija 277, literatūros istorija 197, literatūros mokslas 3, literatūros paminklas 68, literatūros paskaita 252, literatūros periodas 27, literatūros prelekcija 253 „literatūros paskaita (aukštosios mokyklos)“, literatūros rūšys 31, literatūros srovė 17, literatūros žydėjimas 55, makaronizmo laikotarpis 249 „kalbų maišymo laikotarpis“, meilės daina 101, meilės dainelė 30, meilės giesmė 141, meilės poėma 11, meilės sonetas 144, meilės tragedija 145, pergalėjimo giesmė 37, poézijos teorija 60, poezijos tvarinys 27, rašto kalba 276 „rašomoji kalba“, realizmo pakraipa 216, ritmo lengvumas 59, romantizmo srovė 237, stiliaus gražumas 2535, stilistikos priemonė 271, tautos daina 177, tautos epopėja 45 254, tautos giesmė 18, tautos padavimas 179, technikos tobulumas 126, tėmos platumas 19, turinio įdomumas 166, vaizduotės turtingumas 193, veikimo scena 16 „dramos veiksmo dalis“ ir kt. Beveik visų likusių terminų nederinamasis pažyminys yra išreikštas daugiskaitos kilmininku, pvz.: apysakų rašytojas 269, asmenų tipai 95 „veikėjų tipai“, dramų forma 95, eilių forma 215, eilių melodingumas 59, eilių ritmika 263, eilių skambumas 60, garsų ritmika 219, grupių scenos 149, idilijų rašytojas 50, jausmų jėga 60, karžygių mytas 267, komedijų intryga 53, laidotuvių giesmė 30, laiškų forma 60, literatų ratelis 90, novelių rašytojas 219, pasakojimų branduolys 64, piemenėlių novelė 118, poėtų erotizmas 270, psalmių vertimas 248, puotų giesmelė 59, ritmų kalba 62, romanų asmenys 154 „romanų veikėjai“, romanų forma 95, romanų veikėjai 95, sakmių rašytojas 76 „pasakėčių rašytojas“, skaldų giesmė 227, trubadury giesmė 101, veikalų pastatymas 53 ir kt. Vieno termino yra atvirkštinė dėmenų tvarka — ciklius dainų 69. Komedijos rašytojai 46 („Aristophanas <...> priklauso prie geniališkiausių pasaulinių komedijos rašytojų <...>“) ir komedijų rašytojas 39 yra tos pat reikšmės terminų variantai. Keletas variantinių terminų turi pažyminius, išreikštus daiktavardžio kilmininku ir būdvardžiu, pvz.: dramos kūrinys 56 ir dramatinis kurinys 127, karo giesmė 177 ir kariška giesmė 209, literatūros veikalas 9 ir literatiškas veikalas 9, pasaulio literatūra 161 ir pasaulinė literatūra 11, o vienas terminas tokių variantų turi netgi tris — lyrikos tvariniai 90, lyriniai tvariniai 57 ir lyriški tvariniai 20. Beje, ta pačia reikšme vartojamas dar ir terminas lyriniai kūriniai 217 (anksčiau lyriniai kuriniai 131). Panašiai vartojamas ir terminas poezijos tveryba 78, poėtiška tveryba 5 (ir poétiska tvėryba 186) bei jo sinonimas poétiné kūryba 219. Šios rūšies terminų, kurių pažyminys yra išreikštas ne daiktavardžio kilmininku, o kitu linksniu ar net nelinksniuojamu žodžiu, tėra vienetai, pvz.: drama pasiskaitymui 164, eilėmis laiškas 159 „eiliuotas laiškas“, picaresko romanas 127 (pažyminys picaresko yra pusiau fonetiškai lietuvintas, pusiau ne, tačiau labai abejotina, ar jį reikėtų laikyti gramatiškai lietuvintu) ir proza rašytojas 111. 2.3. Mažiau kaip ketvirtadalis sudėtinių terminų (apie 100) yra trižodžiai. Čia, kaip anksčiau minėta, neskaitomi tokie prie nomenklatūrinių pavadinimų skirtini žodžių junginiai, kaip dramatiškieji ki46 nų veikalai 8, rašomoji rusų literatūra 233, raštiškoji suomių literatūra 274, tautinė ispanų literatūra 130, tautiškoji germanų epopėja 182, visuomeninis graikų epas 35 ir kt. Ne trižodžiais terminais, o dvižodžių terminų sutraukiniais, jų junginiais ar kiti net ne terminais, o terminologinio pobūdžio žodžių junginiais laikomi aiški ir daili kalba 74 (plg. aiški kalba ir daili kalba), akcijos gyvumas, įdomumas 123 (plg. akcijos gyvumas ir akcijos įdomumas), dramos arba tragedijos pasiskaitymui 164, grožio ir dailės dėsniai 3, kalbos turtingumas ir nuoširdumas 255, lyrikos turinys ir regratis 92, nepaprasta, dirbtinė forma 72, ritmo lengvumas ir įvairumas 59 ir kt., lygiai kaip ir iš dar daugiau žodžių sudėti pasakymai (jausmingas ir poėtingas pasakojimas proza 255, patriotiškos, skambios, muzikalės giesmės 216 ir kt.). Čia laikomasi požiūrio, kad tarp vieno tipo (derinamųjų arba nederinamųjų) į termino sudėtį įeinančių pažyminių kablelis paprastai nededamas, tad kablelio buvimas rodo esant terminų arba terminologinio pobūdžio (aiškus daiktas, gali būti ir šiaip žodžių) junginį. Be abejo, to nereikia visuotinti, neatmestina tikimybė, kad kablelio buvimas ar nebuvimas gali būti skyrybos ar korektūros klaida. Dėl to kiekvieną atvejį reikia gvildenti atskirai. Trižodžiai terminai dažniau (daugiau negu trim penktadaliais atvejų) sudaromi prie dvižodžio termino pridedant dar vieną démeni, pvz.: karžygiškas liaudies epas 232 (plg. liaudies epas), lyriškai dramatiškas tvarinys 169 (plg. dramatiškas tvarinys), pasaulinė katalikiškoji tragedija 256 (plg. katalikiškoji tragedija). Kiti paprastai turi atskirą pažyminio junginį tarp savęs sudarantį sudėtinį trižodžio termino pažyminį, pvz.: istoriško turinio drama 212 (plg. istoriškas turinys), literatūros žydėjimo laikotarpis 52 (plg. literatūros žydėjimas). Neretai tokių trižodžių terminų pažyminys pats yra kilęs iš dvižodžio termino, pvz.: dramatiško dialogo forma 61 (ir dramatiškas dialogas), liaudies tverybos veikalas 182 (ir liaudies tveryba), religinės įtalpos drama 127 (ir religinė įtalpa „religinis turinys“), visuotinės literatūros istorija (ir visuotinė literatūra) ir kt. (atsiečiau žiūrint, dalies tokių terminų sandarą būtų galima suvokti dvejopai, t. y. laikyti, kad, tarkim, terminas dramatiško dialogo forma yra sudarytas 1) iš dramatiškas dialogas ir forma arba 2) iš dramatiško ir dialogo forma. Tačiau kalbos logikos požiūriu priimtinesnis rodosi pirmasis supratimas). 47 Maždaug trečdalis trižodžių terminų turi sudėtinį dvižodį nederinamąjį pažyminį. Dažniau jį sudaro nederinamasis pažyminys su savo derinamuoju pažyminiu, pvz.: dramatiško dialogo forma 61,istoriško turinio drama 212, „Jaunosios Vokietijos“ periodas 215, pasaulinio pobūdžio giesmė 142, realistiSkos pakraipos rašytojas 246, religinio turinio giesmė 142, satyriško pobūdžio poėma 250, šventųjų legendų pasakotojas 226, tautinės počėzijos atgimimas 179, veikiančiųjų asmenų tipai 201, visuotinės literatūros mokslas 3 ir kt. Dvigubai retesni yra tokie trižodžiai terminai, kurių sudėtinį pažyminį sudaro nederinamojo pažyminio junginys, pvz.: eilių rašymo manija 59, liaudies tverybos veikalas 182, literatūros žydėjimo periodas 7, poėmos stiliaus vaizdingumas 254. Be abejo, atsitiktiniu dalyku reikia laikyti atvirkštinę termino išlavinimas meniško skonio 187 žodžių tvarką. - Per ketvirtadalį trizodziy terminų sudaro terminai su mišriaisiais pažyminiais. Šiuo atveju pažymimasis žodis turi derinamąjį ir nederinamąjį pažyminius, pvz.: alegoriškas rašymo būdas 71, centralinis romano asmuo 200 „pagrindinis romano veikėjas“ ir centrinis poėmos asmuo 253, harmoningas garsų suderinimas 219, karžyginis liaudies epas 248, lyriška trubadurų daina 71, originalus scenos vaizdelis 267, pasaulinis komedijų rašytojas 80 „pasaulio masto komedijų rašytojas“, patriotiska karo giesmė 209, tobula kūrinių forma 106. Dažnų dazniausiai derinamasis tokių terminų pažyminys yra prieš nederinamąjį pažyminį (taip, kaip pateiktuose pavyzdžiuose). Priešinga pažyminių tvarka, pavyzdžiui, liaudies epinė daina 182, Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje yra be galo retas, tad aiškiai išimtinis dalykas. Ketvirtadalis trižodžių sudėtinių terminų yra su prie derinamuoju pažyminiu einančio būdvardžio prišlietu prieveiksmiu, pvz.: alegoriškai karžygiškas epas 144, dekadentiškai mystikinė srovė 273, epiškai dramatiškas tvarinys 28, komiškai satyriškas romanas 74, lyriškai dramatiskas veikalas 16, mystiskai alegoriška poėma 21, mytiskai karžyginis epas 224, mytologiškai didaktiškas pasakojimas 36, mythologiškai karžygiškas epas 234, patriotiškai alegoriška poėma 233, pusiau satyriška poėma 186, pusiau mythiška pasaka 251, religiškai mytiška giesmė 52, stabmeldiškai karžygiškas epas 178, stabmeldiškai religinė giesmė 177, subtyliai artistiška forma 220 „subtili meninė forma“. Trejetas terminų turi ne kartą J. Jablonskio taisytus prieveiksmius su baigmeniu 48 -iniai, pvz.: lyriniai epinė poėma 157, lyriniai epiška giesmė 228 ir religiniai karžygiška giesmė 178. Tik vienas šio tipo terminas aptiktas parašytas su brūkšneliu (satyriškai-jumoristinis elementas 208). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, šiame pluošte esama kiek daugiau ir kitokių terminų rašybos savitybių bei nevienodumų, pvz.: mystikinė, mystiškai, mytiškai, mytiška ir mythiška, mytologiškai ir mythologiškai, subtyliai. Kalbant apie šio tipo terminus apskritai, dar reikia pridėti, kad šiuolaikinėje mokslo kalboje tokie terminai yra labai reti — dažniausiai prieveiksmio vietoje dabar būtų vartojamas jo pamatinis būdvardis. Daugmaž aštuntadalis terminų turi du derinamuosius pažyminius, pvz.: asmeninis lyriškas eilėraštis 276, nerimuotos baltos eilės 151, originalus didaktiškas veikalas 248, pasaulinė katalikiškoji poėma 256, trumpas lyriškas tvarinys 255, vyriausias veikiantis asmuo 164. Dar kitokių trižodžių terminų Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje tėra vienetai — lyrinis eilėmis veikalas 115 ir poėtingas pasakojimas proza 255. Taip pat tik keletas tėra panašios ar kitokios sandaros terminų (su ketvirtu žodžiu einančiu jungtuku ir, prielinksniu ar iš keturių įvardijamųjų kalbos dalių žodžių), pvz.: „audros ir varžto“ periodas 201, komedijos apsiausto ir kalavijo 122 (šis įvardijimas, beje, tėra Cia pat pateikto ispanų termino comedias de capa y espada vertimas), meilės ir vyno dainos 59, romanai iš visuomenės gyvenimo 165 ir pasaulinio rašyto epo tvariniai 140 bei prozaiški religinio turinio veikalai 248 „religinio turinio prozos veikalai“. Pagaliau didelė knygos retenybė — makaroniškas (pusiau ispaniškas, pusiau lietuviškas) terminas gusto picaresco romanų rūšis 119 „satyriniai (kartais nepadorūs) romanai“. 2.4. O kokie yra sudėtiniai terminai sudaromųjų žodžių kilmės atžvilgiu? Tie žodžiai čia skirstomi į dvi dalis — 1) lietuviškus, t. y. neturinčius svetimos kilmės sudaromųjų dalių, ir 2) svetimus bei pusiau svetimus, t. y. skolinius (turinčius tik lietuvišką galūnę ar retkarčiais neturinčius ir jos) ir mišrius žodžius (paprastai, be galūnės, turinčius ir kitų sudaromųjų lietuviškų ir skolinty žodžių dalių; Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje paprastai tie žodžiai turi iš skolinio gautą pamatinį kamieną ir lietuvišką priesagą. Beje, Maironio šioje knygoje vartojami svetimos kilmės daiktavardžiai dažnų daž49 niausiai yra skoliniai, o būdvardžiai — dažniausiai hibridai). Tad, apibendrinamai žiūrint, visi aptariami sudėtiniai terminai būna trejopi: 1) visi termino dėmenys yra grynai lietuviški (tokių literatūros mokslo terminų Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje yra beveik šeštadalis iš beveik pusšešto šimto sudėtinių dvižodžių ir trižodžių terminų), pvz.: baltos eilės 259, liaudies pasaka 83, vyriausias veikiantis asmuo 164; 2) terminas turi ir grynai lietuviškų, ir skolintų ar mišrių dėmenų (tokių terminų yra netoli dviejų trečdalių visų sudėtinių dvižodžių ir trižodžių terminų; beje, terminai vien su lietuviškais ir skolintais dėmenimis, be hibridų, sudaro du penktadalius visų sudėtinių terminų), pvz.: epiškas pasakojimas 6, karžygiškas epas 70, legenda-pasaka 206, originalus kūrinys 199, patriotiškos karo giesmės 209, pasaulinė katalikiškoji poėma 256, piemenėlių novelės 118, stiliaus vienodumas 205; 3) visi termino dėmenys yra skolinti arba mišrūs (tokių terminų yra per penktadalį visų dvižodžių ir trižodžių terminų), pvz.: bibliškas motyvas 279, fantastiškas romanas 252, patriotiškai alegoriska poema 233, poėma-romanas 238, poézijos teorija 60, sentimentalis romantizmas 176 ir kt. 3. Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje yra per 30 visai nelietuvinty svetimų kalbų terminų. Dažniausiai tokie terminai tėra pavartoti po vieną kartą, neretai šalia pateikto lietuviško atitikmens ar bent glausto paaiškinimo. Čia pateikiamas pluoštelis įvairių tokių pavyzdžių su knygos kontekstu: cartas: „Diego de Mendoza, rašęs sonetus, kanconas, ypač įgarsėjęs elegijomis ir poėtiškais laiškais (cartas)“ 120; chansons de geste: „Prie seniausių prancūzų literatūros paminklų <...> priklauso religinės legendos ir taip vadinamosios chansons de geste arba istoriškos dainos, giedotos klajojančių poėtų, šiaurėje vadinamų truverais, pietų Galijoje trubadūrais“ 68; comoedia palliata, comoedia togata: „Romėnų komedijos buvo dvejopos rūšies; vienos vadinosi comoedia palliata (palium — graikų apdaras), kuriose veikią asmenys scenoje ir jų apdarai pamėgdžiojo graikus; antros vadinosi comoedia togata, jose artistai lošdavo scenas iš romėnų gyvenimo <...>“ 52; 50