Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija

TERMINOLOGIJA IR BENDRINĖ KALBA Jonas KLIMAVIČIUS Lietuvių kalbos institutas LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA: RIBOS IR BERIBIŠKUMAS, SISTEMA, NORMA IR KODIFIKACIJA Šio straipsnio gausios ir įvairios, bet glaustos, dažnai teoriškos mintys yra išplaukusios iš autoriaus, žodynininko, terminologo, kalbos kultūrininko, ilgų metų mokslinės veiklos, daugiausia taikomosios — norminamosios, ir kuklaus nuolatinio bandymo ją teoriškai pagrįsti ir pateisinti — „kad praktikas būtų nors ir nedaug ir teoretikas“ (IlemxoBckuit 1984: 247). Norminamajai veiklai reikia mokslinio teorinio pagrindo, bet jo neįmanoma vienu kartu gauti visam laikui — išlaikant vientisumą jį reikia nuolat plėsti ir gilinti kartu kritiškai tikrinant visapusiškais kontrargumentais. Taigi jis klostėsi per ilgą laiką skaitant F. de Saussure'o, E. Coseriu, L. Hjelmslevo, B. Havraneko, A. Pieškovskio, G. Vinokuro, L. Ščerbos, L. Ožegovo, V. Vinogradovo, G. Serebrenikovo, E Filino, G. Stepanovo, J. Stepanovo, V. Zvegincevo, A. Leontjevo, V. Kostomarovo, B. Golovino, B. Skvorcovo, V. Ickovičiaus, K. Gorbačevičiaus, N. Pilinskio, Z. Klemensiewicziaus, W. Doroszewskio, L. Ceplyčio, J. Pommero, V. Skujinios, H. Saario, J. Jablonskio, K. Būgos, J. Balčikonio, P. Joniko, P. Skardžiaus, A. Salio, Z. Zinkevičiaus, J. Palionio, J. Lebedžio, J. Kabelkos, K. Ulvydo, V. Ambrazo, A. Valeckienės, J. Pikčilingio, A. Girdenio, A. Rosino, A. Pupkio, E. Jakaitienės, A. Piročkino, R. Venckutės, A. Šoblinsko, K. Župerkos, V. Vitkausko, P. Kniūkštos, K. Gaivenio, S. Keinio, B. Stundžios, R. Koženiauskienės, A. Bitinienės, G. Subačiaus, D. Mikulėnienės, R. Miliūnaitės ir kt. bendrosios kalbotyros, bendrinės kalbos teorijos, lietuvių bendrinės kalbos istorijos, kalbos kultūros (teorijos ir praktikos), stilistikos, terminologijos knygas ir straipsnius. Darnesnį, vientisesnį vaizdą, tvirtesnį pagrindą susidaryti labai padėjo nuolatinis skaitytų minčių tikrinimas savo paties (ir kolegų) praktika. Daugeliu 7 atvejų tas „tiltas tarp mokslo ir gyvenimo“ (ITemkosckuii 1984: 247) laikė gerai. Citatomis ir metrikuotomis nuorodomis čia remiamasi tik nedaugeliu ypatingesnių atvejų — autoriaus kuklia nuomone, kai teorinės mintys nėra bendrinės, kai retos mūsų mokslinėje apyvartoje, autoriui pačiam atrodančios reikšmingesnės, aktualios. I. Ribų klausimas visada kyla, kai jau yra ką riboti — yra patys tie gretimi dalykai, bet dar nėra pakankamai aiškios apybrėžos ir jų prasmė. Bendrinė kalba, be abejo, yra tam tikras atsiribojimas nuo tarmių. Dažniausiai kalbama apie jų priešpriešą, neretai — apie sąveiką ar vienpusį katrą poveikį. Visada kalbama ir apie bendrinės kalbos pamatą —vieng tarmę, t. y. tos tarmės ir bendrinės kalbos bendrybes (žinoma, paskiau — ir apie skirtybes). Rečiau kalbama, bet prasminga ir būtina kalbėti apie bendrinės kalbosir visų tarmių prigimtinį bendrumą. Labai gerai — tiksliai ir kryptingai motyvuotas lietuvių kalbos terminas tarmė (reikšme „kalba“ vartota Konstantino Sirvydo žodyne, reikšme „dialektas“ — Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus): taf m € s skirstomos daugiausia pagal t ar im g — fonetiką. Skirtingai tariama duona, dūna, dona, douna, danyte, donela, bet visų atpažįstama duona, duonytė, duonelė — leksiškai ribos nėra: visų tarmių vidinė norma ir bendrinės kalbos norma čia viena. Šitą bendrumą būtų galima, siekiant aptariamo dalyko terminologinio vientisumo, vadinti beribiu lygmeniu (<> ribos). Čia beribis — tai ne įprastesnis, kasdieniškesnis 2. „labai didelis, besaikis, nepaprastas“ (DŽ,), t. y. „begalinis, neribotas“, o 1. „neturintis ribų“ (DZ,) — tai yra pagrindinė žodžio beribis reikšmė ir ji terminologiškai normaliausia, plg. beširdis „negaiIestingas žmogus“ (DZ), bet Medicinos terminų žodyne: acardius — besirdis (apsigimélis be širdies), acardia — akardija — besirdysté (apsigimimas). Bendrinės kalbos ir tarmių beribis lygmuo yra labai platus, lingvistiškai tariant, siste minis (sistemos masto). Tas lygmuo svarbus ir teoriškai, ir praktiškai — rūpinantis kalbos paveldu, susidedančiu iš dviejų dalių — bendrinės kalbos ir tarmių, bendroji savastis patenka į vieną bendrą kalbos apsaugos ir puoselėjimo lauką kaip visų rūpinimosi visa kalba dalykas. Bendrinė kalba 8 išsiskiria iš tarmių pirmiausia kaip norma, o ne iš esmės kitokia sistema. Skirtybių yra pavienių (begalinė aibė) ir sisteminių — pagal kurį nors sistemos lygmenį, sistemos dalį ar ryškesnę, visuotinesnę ypatybę. Sisteminėmis skirtybėmis tarmės ryškiai (kontrastingai) išsiskiria iš beribio lygmens (žinoma, ir skiriasi viena nuo kitos) — lieka bendrinės kalbos užribyje: kirtį atitraukiančios tarmės, balsių prigimtinio ilgumo priešpriešos neišlaikančios tarmės, priebalsius kietinančios tarmės, dzūkuojančios tarmės ir kt. Kadangi tas užribiškumas yra dalinis — užribyje yra ne visa tarmės sistema — tai ar ne tiksliau kalbėti kitaip: užribyje yra kirčio atitraukimas, balsių prigimtinio ilgumo priešpriešos neišlaikymas, priebalsių kietinimas, dzūkavimas ir kt. Tarmių žmonėms, ypač iš jų kilusiems bendrinės kalbos vartotojams, būtų didelis skirtumas — pirmuoju atveju jie tarsi visai paliekami užribyje, antruoju juos patraukiame prie beribio lygmens ir iš dalies | jį įtraukiame. Pagal kitus kalbos sistemos lygmenis — gramatiką, žodyną — bendrosios savasties yra nepalyginti daugiau ir ji reikšmingesnė negu daugybė, bet smulkesnio masto skirtybių. Tik skirtumas — fonetikos, kirčiavimo dalykai yra substanciniai — tariami, girdimi, bet savų ir ne savų skirtingai vertinami: gimtieji ne saviems — svetimi, todėl sunkiai pakeičiami. Apskritai visų šnektų pagrindinis garsynas bendras — tik žemaičiai vienoj pozicijoj neturi afrikatų ¢', dž'; dzūkai skiriasi afrikatomis c', dz' vienoje pozicijoje arba — kiti — dviejose; tik žemaičiai neturi o, tik viena jų patarmė turi ou; tik dzūkai turi av vietoj au; labai išsiskiria rytų aukštaičių es. Gramatiniy kategorijų sistema beveik bendra. Kito poliaus — žodyno srityje, ryškiausia (apskritai), bendrinei kalbai tolimiausia tarmė, nors turi daug žemaitybių, bet chrestomatinių, t. y. tokių, kurios per tautosaką ir literatūrą žinomos ir bendrinės kalbos vartotojams, o per bendrinę kalbą ir pačių žemaičių suvokiamos kaip jų skirtybės, nėra daug, kai kurios jų turi pėdsakų ir bendrinėje kalboje, pavyzdžiui, kūlgrinda žem. istor. „akmenimis grįstas slaptas povandeninis kelias“, kūltupis zool. „strazdų šeimos paukštis, lizdą kraunantis tarp akmenų (Oenanthe oenanthe)“ (DZ). Koliziniy dalyky, t. y. priešpriešinių skirtybiy nėra gausu, pvz.: grobas 1. aukšt. „šonkaulis“, žem. „žarna“ (DŽ,); smagus 6. žem. „sunkus“ (DZ); 9 marška 2. dz., ryt. „paklodė“, 3. ryt., dz. „Jovatiesė“, 4. dz., ryt. „austinis apklotas“, 5. ryt., dz. „staltiesė“, 6. žem. „rankšluostis“, 7. vak. „nedidelis dviejų traukiamas tinklas be įgerklio, dvibradis“ (DŽ,), nors visi marškoniai. Apskritai kalbai tai sava, būdinga, nors kartais kyla keblumų, bet daugiau juokais, tik vaikams, pvz.: — Kaip vadinamos šitos uogos? — klausia vaikas. - Mėlynės. — Tai kodėl jos r a udonos?-Kaddar žalios... Tarptarminių nesusipratimų esti, kliūčių tokiems žodžiams patekti į bendrinę kalbą arba jų vartosenai joje yra. Bet jos įveikiamos. Antai skuja yra 1. „spygliuočio medžio spyglys“, 2. „pušies šakelė“, || „eglišakė“, 3. „pušies ar eglės vaisius, kankorėžis, žebelys, gurgutis“, || „eglės vaisius“, || „pušies vaisius“, || „žirginys“, 4. „žvynas, sriegas“, 5. ppr. pl. „trupanti medžio žievės dalis, sausa atplaišėlė“, 6. „pleiskana“ (skujos „šiukšlės“; dar šiek tiek prideda variantų skujas, skūjė, skujys, skujokas, skujenos ir vedinių reikšmės) LKŽ XII, bet nepaisant šitų semantinių priešpriešų yra jau įsitvirtinę terminai, susiję su skujų reikšme „žvynai“: skujagalvė bot. „<...> žvynuotas grybas, <...> (Pholiota)“ DZ, „Sskujuočiai 2. „aukštesniųjų žinduolių raginiais žvynais būrys (Pholidota)“, nes neužtenka daugybei panašių dalykų įvardyti vienos šaknies žvyn- (yra grybas Zvynabudeé, Zvynaroplis). Beribis lygmuo (bendrinės kalbos ir tarmių bendroji savastis) nėra nekintamas, taigi galima kalbėti ir apie jo kitimo ribas. Pradiniu bendrinės kalbos darymosi tarpsniu žymesnis buvo tarmių poveikis bendrinei kalbai, toliau — tarsi atvirkštinis — bendrinės kalbos poveikis iš tarmių kilusiems bendrinės kalbos vartotojams, paskiausiai — ir bendrinės kalbos poveikis tarmėms. Taigi prigimtinis beribis lygmuo dabar gerokai pasikeitęs ir yra daug platesnis. Bendrinės kalbos šnekamasis stilius (jei jis tebepripažįstamas, jei jo dar neatsisakoma), nors normomis iš esmės negalintis išeiti už bendrinės kalbos ribų, kalbos funkcija (kurią labai paprastais žodžiais galima trumpai išreikšti — kaip kalbama, priklauso nuo to, kas kam ką ir kodėl kalba) yra artimiausias dialoginei tarmių kalbėsenai. Neretai minimas (bet ne eksplikuojamas) tautosakos tarptarmiškumas (interdialektiškumas). Tautosakos kūrinių judėjimas tarp tarmių apskritai nėra visai be ribų, o toks, koks yra, nėra kokios nors pagalbinės ar dalinės tarptarminės kalbos prielaida — nors nepajė10 giama visiškai sutarminti, bet iš esmės tarminama (tautosakos tekstai funkcionuoja tik tarmiški, taip užrašomi ir skelbiami) — trečiojo, tarpinio, varianto neatsiranda. Taigi ne visai grynas tautosakos tarmiškumas jokiu būdu nėra tarptarmiškumas, juoba virštarmiškumas. Tačiau čia svarbus kitas dalykas — tautosaka yra kitos funkcijos negu dialoginė tarmių kalba ir pagal funkciją bendrinės kalbos meninis stilius yra vienoje tipologinėje eilėje su tautosakos stiliumi. II. Prieš pradedant aiškintis bendrinės kalbos įvairias ribas, derėtų žodelį tarti ir apie tarmių ribas. Teritorinės tarmės turi laiko ir vietos ribas — amžių ir plotą. Teritorinės tarmės yra bendrosios lietuvių kalbos tarmės. Kitos tarmės — socialinės, profesinės — lietuvių kalbotyros beveik netyrinėtos ir netyrinėjamos. Nors būtų per anksti teigti, kad kas nors neras pamario žvejų, Nemuno sielininkų, Dainavos girių medžiotojų ar Šiluvos elgetų šnektų liekanų, bet geriausias laikas jau senokai prarastas. O dabartinės socialinės ir profesinės tarmės darosi ne teritorinių tarmių, o miestų pustarmių ir bendrinės puskalbės pamatu. Savo Bendrosios kalbotyros kurse, išėjusiame 1916 m., E de Saussure'as apie kalbos tarminę būseną sako: „Palikta pati sau, kalba lieka susiskaidžiusi į tarmes, kurių nė viena neįsiveržia į kitos sritį. Tokiomis sąlygomis ji pasmerkta be galo skaidytis“ (Coccrop 1977: 231). "Lietuvių kalbos tarmės yra amžinasis bendrinės kalbos pamatas. Mąstydami sosiūriškai turime pasakyti, kad lietuvių bendrinė kalba yra ir tarmių tikroji išgelbėtoja. Bendrinės kalbos atsiribojimo nuo tarmių pradmė — tai raštas ir knyga, sukuriantys pamatą švietimui, kultūrai, literatūrai, mokslui. Į klausimą, ar bendrinei kalbai būtinas raštas, Saussure'as atsako: „Homero poemos tarsi įrodo priešinga“ (Coccrop 1977: 231), bet tai veikiau yra senovės išimtis — labiau tai būtų bendrinės kalbos pradmenys. O raštinga kalba būtinai eina bendrinės kalbos keliu. Neįkainojamas taip pat Valstybės ir Bažnyčios (krikšto) vaidmuo. Bendrinės kalbos ribų eilę reikėtų pradėti nuo istorinės ribos. Jau karaliaus Mindaugo krikštu siaurai, o lietuvių visuotiniu krikštu plačiai lietuvių kalba buvo įbažnytinta. Nors „krašto valdyme lietuvių kalba buvo vartota gana plačiai, pranokdavo etnines ribas“ (Dubonis 2002: 478), nors net „LDK nelietuviai mokėsi lietuvių kalbos“ 11 (Dubonis 2002: 478), tačiau lietuvių kalba buvo tik viena iš valstybės kalbų ir, deja, daugiausia šnekamoji. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinėje lietuvių tautoje lietuvių etnosas, nors ne gausiausias, buvo pagrindinis, bet lietuvių kalba nebuvo reikiamai įvalstybinta. „1540 m. Žygimantas Senasis Kauno privilegijoje numatė dvi oficialias miesto teismų kalbas — lietuvių ir lenkų“ (Dubonis 2002: 476). 1551 m. Vilniaus miesto nuostatuose „šaukimas į teismą ir į teismo knygas įrašomi sprendimai skelbiami po polsku i po litewsku, i po rusku“ (Dubonis 2002: 478), bet nuostatų kalba jau lenkiška. Oficialioji rašomoji kalba buvo kanceliarinė slavų kalba, lietuvių kalba nebuvo įkanceliarinta. Kanceliarinės — slavų ir bažnytinės — lietuvių dvikalbystė lietuvių kalbos vartojimą ribojo. Lietuvių kalbą kėlė ir į Bažnyčią atnešė naujo — dvasininkų — luomo naujas mąstymas, pasisukęs į Vakarus (per Vakarų krikščionybę), rodančius tautinių bendrinių kalbų idealą, jų kūrimo idėjas ir gyvus pavyzdžius (prisiminkime Mikalojaus Daukšos turėtas žinias apie italų purizmą, žinomą kruskantizmo vardu). Tačiau lietuvių valstybininkų Mykolo Lietuvio (Venclovo Mikalojaičio), Augustino Rotundo balsai kelti lietuvių kalbą į kanceliarinės slavų kalbos vietą nelaimėjo. Bet nelaimėjo galutinai ir kanceliarinė slavų kalba — tėvynėje prieš lotynų kalbą naująja Vakarų dvasia laimėjusi gimtoji lenkų kalba ir LDK pakeitė kanceliarinę slavų kalbą, o gimtajai lietuvių kalbai traukiantis iš valdovo dvaro ir iš jo toną imančios lietuvių diduomenės - ir lietuvių kalbą, kuriai Abiejų Tautų Respublikoje liko naminės šnekamosios kalbos siaura vartosena. Europinis universitetinis lotyniškasis universalizmas (ir tam tikras konservatizmas palyginti su tautinių literatūrų suklestėjimu) prisidėjo prie to, tiksliau — lėmė tai, kad karaliaus Stepono Batoro įsteigtas Vilniaus universitetas (su akademija) — mokslo, švietimo, apskritai gyvenimo pažangos židinys — lietuvių kalbai ir šioje, strateginėje, srityje neatvėrė raidos ir net išlikimo galimybių. Lietuvių bendrinės kalbos laiko tikslią, neginčijamą ribą galima brėžti panašiai kaip miestų amžiaus ar žmogaus amžiaus ribą — prenatalinio tarpsnio neįskaičiuojant. Taigi tas laikas gali būti skaičiuojamas tik nuo pirmųjų raštų, lietuvių bendrinės kalbos atveju — nuo pirmosios knygos: 1547 m. Martynas Mažvydas lietuvių kalbą įknygino. 12 Žinomi ir lietuvių bendrinės kalbos tarpsniai. Pirmasis — rašomoji kalba (bendrinė rašomoji kalba rodosi esanti pleonazmas). Ne vienoje šalyje bendrinė kalba, apimanti ir rašytinę, ir sakytinę formas, iš tradicijos vadinama rašomąja kalba (o bendrinei sakytinei kalbai kartais turimas atskiras — nepanašus terminas, pavyzdžiui, vok. Biihnen(aus)sprache). Jau rašomosios kalbos iš karto matomos teritorinės (tarminės) ribos. Lietuvių rašomosios kalbos regioniniai variantai — vienalaikiai (sinchroniški) ir nevienalaikiai (heterosinchroniški) — kaip tik ir buvo nulemti to nepalankaus veiksnio, kad lietuvių kalba buvo tik viena iš lygiagrečių valstybės kalbų ir tol, kol jos, kartu su kita — kanceliarine slavų, neišstūmė naujų politinių partnerių, bet šiaip ar taip svetima ir konkuruojanti — lenkų kalba. Taigi paradoksiškai reikšmingiausias, gyvybingiausias pasirodė senasis — Mažosios Lietuvos variantas, gyvavęs kitoje — ne LDK — valstybėje, kultivuotas ir praktikuotas pralaimėjusios, taigi nevalstybinės konfesijos, todėl neišvengiamai nuėjęs regioninės bendrinės kalbos keliu ir išnykęs ten, savo tėvonijoje, bet Augusto Šleicherio ir Fridricho Kuršaičio gramatikomis, Fridricho Kuršaičio kirčiuotu žodynu (nors leksika gerokai regioninė), lietuviška spauda perdavęs savo aukštaičių vakariečių fonetikos; kirčiavimo, morfologijos (sintaksė jau buvo susvetimėjusi!), žodyno branduolio palikimą, kuris kartu su Petro Kriaušaičio (t. y. Jono Jablonskio) 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatika, įtvirtinusia „paprastąją suvalkiečių tarmę“, tapo naujosios tikrosios lietuvių bendrinės kalbos bendrais veldmenimis ir pradmenimis. Beje, kaip tik tuo Mažosios Lietuvos variantu Kristijonas Donelaitis pradėjo tikrąjį meninį stilių (įvairių pradmenų būta seniai ir nemažai). Žinoma, lenkų kalbos spaudimo neatlaikę variantai — Konstantino Sirvydo ir kt. rytinis (Vilniaus) ir Mikalojaus Daukšos ir kt. vidurinis, arba vadinamasis žemaičių (Kėdainių), pavėluotai įteisintas 1737 m. spausdinta gramatika Universitas lingvarum Litvaniae, taip pat dėl atsiradusios naujosios bendrinės kalbos nutrūkę bevalstybio Lietuvos laikotarpio įvairiatarmiai variantai — rytinis (Antano Strazdo, Antano Baranausko ir kt.), žemaičių bajorų lituanistinio sąjūdžio (susijusio su Vilniaus universitetu, nors anaiptol ne jo oficialio13 sios linijos paskatinto) sukurtas ir tiesiogiai į visuotinės bendrinės kalbos statusą pretendavęs žemaitiškasis ir, beje, vėliausias — vakarinis (Antano Tatarės, Mikalojaus Akelaičio ir kt.) — visi nepraėjo be žymes ir naudos. Kiekvienas jų ateičiai liudijo poreikį ir pastangas turėti bendrinę kalbą, kiekvienas išnykdamas palikdavo sektiną pavyzdį vėl kurti. Reikšmingas dalykas, kad jų gana vingiuota istorija rodo ir beveik nuoseklią slinktį nuo gimtąją kalbą praradusio valstybės centro ir jį supančių pietrytinių plotų — vakarų (kur buvo Mažoji Lietuva) link. Vėliausiojo — vakarinio — varianto reikšmė gal dar nėra pakankamai suprasta ir iškelta (daugiausia tai susiję su Mikalojaus Akelaičio, kaip posukiliminės jungties su „Aušra“, neįsisąmoninimu ir nepagrindimu). Lietuvių bendrinės kalbos atveju pasitvirtina 'r įžvalgiojo E. de Saussure’o teiginys, kad vienos tarmės pasirinkimo bendrinės kalbos pamatu motyvas nebūtinai turi būti „krašto, kuris turi politinę hegemoniją ir kur yra centrinė valdžia, tarmė“, bet ir „kultūriškai labiau išsivysčiusios srities tarmė“ (Coccrop 1977: 231). Tautinio atgimimo ir išsivadavimo sąjūdis XIX a. pab., kova dėl spaudos atgavimo ir knygnešystė, naujosios tautinės šviesuomenės susidarymas, lietuviški patriotiniai laikraščiai, kuriuose užsimezgė ir Vinco Kudirkos, Juozo Tumo-Vaižganto ir kt. talentais sušvito publicistinis stilius, kalbos grynumo užmojai (neretai labai nemoksliški, nevykę ir naivūs, bet gyvi, nuoširdūs) iškėlė jau visos Lietuvos bendrą rašomąją kalbą (nors dar ilgiausiai po to nenusistovėjo rašybos normos!), kurią laikė senas ir kartu kiek netikėtas tarminis pamatas, o ne centrinis (sostinės). Tačiau lietuvių kalbos sistemos tarminio susiskaidymo požiūriu pietinė vakarų aukštaičių tarmė (kartu su iš esmės tapačiu Mažosios Lietuvos rašomosios kalbos paveldu) labai gerai reprezentuoja tos sistemos būseną — beveik klasikiniu jos pavidalu. 1901 m. Jono Jablonskio gramatika yra regima lietuvių bendrinės kalbos laiko riba, nors ta tikrai jau bendrinė kalba dar buvo, kaip Jablonskis ir vadino, tik rašomoji. Lietuvių kalba buvo jvalstybinta, tikrai įmokyklinta ir juniversitetinta dar po dviejų sunkių dešimtmečių. Kanceliarinis stilius jokio lietuviško palikimo negavo, bet, savo nelaimei, gavo rusiško, jis buvo paantrintas sovietmečiu, tik dabar darosi palankesnės sąlygos jo atsikratyti, nors įpročiai laiko ir sąlyčiams su rusų kalba nutrūkus. Moks14 linis stilius (ypač terminija, daugiausia botanikos), turėjęs nemažų užuomazgų net prieš bendrinės kalbos pradžią — sunkiausiu beuniversitečiu laikotarpiu [Jurgis (Ambraziejus) Pabrėža, Laurynas Ivinskis, Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas, Jonas Balvočius-Gerutis, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis ir kt.], bet tada daugiau reiškęsis populiariuoju postiliu, radosi — tikras mokslinis stilius (ir mokomasis postilis) — tik rašomajai kalbai tapus universitetine (neblogą pradžią, tiesa, daugiausia humanitarinėje srityje, bus davęs Lietuvių mokslo draugijos veikimas). Ne paslaptis, o neišvengiamybė, kad valstybinė, kanceliarinė, mokslinė kalba dar netrumpą laiką neretai buvo pusiau bendrinė — geriausias to pusinumo (anaiptol ne menko lygio) pavyzdys galėtų būti Lietuvos Respublikos Prezidento, gero filologo (vertėjo, docento), patyrusio laikraštininko ir kalbėtojo Antano Smetonos raštai (kiek paredaguoti) ir kalbos (yra spausdintų). Sakytinės kalbos pavyzdžių tik dabar, atgimusioje Lietuvoje, galime išgirsti iš negausios to meto kino kronikos (jei ji kam neatrodo prastesnė už kai kurių dabartinių valstybininkų ar kultūrininkų, tai čia dabartinių trūkumas, o ne anuometinių tobulybė). Bendrinės kalbos tartis ėmė nuosekliau tvarkytis Antano Salio ir Andriaus Ašmanto pastangomis. Reikšmingas buvo Valstybės teatro susipratimas (tik laimė, kad tada neatsirado vokiško pavyzdžio — Biihnen(aus)sprache — terminas sceninė tartis, nes dabar jis galėtų reikšti tik karčią ironiją...). 1926 m. pab. atsiradusio Lietuvos radijo kalbos apibūdinimas, 1928 m. pr. duotas Juozo Balčikonio — „Kada prabilsta antena, vilnys netaisyklingos kalbos eina per visą Lietuvą“ (Balčikonis 1978: 97) — visiškai tiko dar ilgą laiką, beveik taip pat tinka nemažai daliai dabartinės eterio žiniasakos!. Šiaip ar taip, bet Lietuvos mokyklų — gimnazijų, seminarijų, universiteto — užauginta šviesuomenė bendrinę tartį geriau ar prasčiau įsisavino, o jos svarbos supratimą — tikrai. Dabar bendrinės tarties pozicijos gerokai išjudintos, nedovanotinai nepanaudojamos garso ir vaizdo techninės priemonės jai mokyti. ! O tuometinė Balčikonio apibendrinamoji mintis — „kuo aukštesnė mūsų krašto įstaiga, tuo blogiau ji lietuviškai kalba“ (Balčikonis 1978: 97), tiksliai apibūdinanti nelemtą amžių tradiciją, tebėra nepasenusi. 15 buvusi didaktikos dalykas, tampa ir teorine mokslo problema. Labiausiai mokslinės lingvistinės analizės reikalingi variantai ir klaidos, ypač objektyvios vartosenos ir pagal prigimtį subjektyvios normalizacijos (normų kodifikacijos) prieštaravimai ir susikirtimai. Variantų srityje svarbiausia skirti norminius ir nenorminius variantus, o normą keisti tik per normos variantus. Ryšium su variantiškumu iškilo ir komunikacinio tikslingumo principas — antrasis reguliatorius, išorinis. Pirmasis — norma — veikia kalbos struktūros ribose; antrasis — tikslingumas — išplaukia iš kalbos ir tikrovės, kalbos ir sąmones ryšių ir santykių. Tikslingumo principas daugiausia taikomas leksikai, bet ir čia jo negriežtos rekomendacijos gali susidurti su griežtais normų reikalavimais. Tik stilistikoje tikslingumas vyrauja (CKBopm0B 1984: 30-36). IV. Pasiaiškinus bendrinės kalbos ribą (ir beribį — bendrą su tarmėmis — lygmenį), jos istorines ir laiko ribas, sistemos ir normos, normos ir kodifikacijos ribas, ribų dar lieka nemažai. Nors tai gana plati tema, kitos ribos čia liečiamos tik bendriausiais bruožais. Pradedama nuo išorės. Lietuvių bendrinės kalbos teritorinės ribos yra Lietuva. Tai pagrindžia ir Valstybinės kalbos įstatymas. Bendrinės kalbos vietos ribas reikėtų suprasti kiek kitaip — tos vietos, kur vartojama tik arba daugiausia bendrinė kalba — valstybės aparato ir valdžios įstaigos, švietimo sistema, kultūros įstaigos, žiniasklaida, literatūra. Negalima būtų tvirtinti, kad sostinėje Vilniuje ir buvusioje laikinojoje — Kaune lietuvių būtų ištisai vartojama tik bendrinė kalba (nors patys taip manytų). Bendrinė kalba etniniuose užribio lietuvių plotuose daugiau ribojasi menkomis švietimo ir spaudos galimybėmis, kurios neretai didesnės užsienio lietuvių. Bendrinės kalbos kiekybinės ribos kai kam sapnuojasi absoliučios —4-2,5 mln. Kur taip pasaulyje yra? Nelikty diglosijos, tikrai išnyktų tarmės. Pirmiausia reikėtų pasiekti prideramo raštingumo. Čia gana aiškiai reikėtų skirti gebėjimą rašyti ir kalbėti bendrine kalba nuo jos pasyvaus mokėjimo — gebėjimo geriau ir prasčiau suprasti. Lietuvos kitakalbių žmonių lietuvių bendrinės kalbos mokėjimas apskritai gana įmanomas, nors skirtingas — daug geresnis senųjų, tradicinių kitakalbių ir visų jaunosios kartos. Lietuvoje liko nuo sovietmečio tauti22 nės mokyklos, bet tokia padėtis koreguojama pačių kitakalbiy nuostata — gana daug vaikų lanko lietuviakalbes mokyklas. Gana aiškios kokybinės ribos: I — raidos pakopos: užuomazga, pradmė, augimas, branda (įmanoma - išsigimimas); II — tobulumo laipsniai: 1) prastas — su didelėmis sistemos pažaidomis, 2) patenkinamas — be didžiųjų kalbos klaidų, 3) geras — be didesnių normų pažaidų ir 4) pavyzdinis. Humanitarinė šviesuomenė kalba gerai arba patenkinamai, kita — patenkinamai arba nepatenkinamai, elitas — nuo pavyzdinio iki pat prasčiausio lygio (didelė dalis). Matomas net atsitraukimas nuo bendrinės kalbos, bet rečiau — prie tarmių... Yra ir kalbos substancinių dalių ribos arba proporcijos. Reikėtų bandyti aiškintis bendrinės kalbos liaudiškumo ir knygiškumo, lietuviškumo (grynumo) ir svetimumo arba jo dalinio atvejo — tarptautiškumo buvusias, esamas ir protingas būsimas ribas. Drįsčiau manyti, kad knygiškumas kanceliariniame ir ypač moksliniame stiliuje bent kiek viršija ribą, knygiškumas ne vietoje (publicistiniame stiliuje, net meniniame ir šnekamajame) yra baisus, 0 grynumo ima trūkti kaip oro — kai kurios anglybės (lizingas ir pan.) net nėra užkardytos, kai kurie tarptautiniai žodžiai vartojami barbariškai (vartojimo centras — „Akropolis“. Reikėtų pasakyti, kad funkcinės — stilių ir postilių ribos ir bendrųjų ir specialiųjų normų ribos ne visai sutampa. Bendroji norma rodosi tikslesnis supratimas negu neutralioji vartosena. Specialioji norma gali būti ne vieno, o bendra kelių artimesnių stilių (mokslinio ir kanceliarinio, meninio ir publicistinio, meninio ir šnekamojo). Dalinės normos terminas gali implikuoti kokią normatyvumo laisvę, taigi vartotinas atsargiai. Jei yra speciali funkcija, tai ir specialioji norma. Lietuvių bendrinės kalbos šio pobūdžio ribos nusistovėjo gana sparčiai, yra visai aiškios (kai kas net statistiškai pagrįsta), bet ir kintamos. Mūsų jaunas (nors subrendęs) mokslinis stilius kartais seniokiškai sausas, nuobodus, kartais kiek kanceliarėja (mokslakalbė!..), publicistinis kartais tolsta nuo meninio, irgi darosi sunkokas, negrabus arba — priešingai — be stuburo, pilnas tuščių vingrybių. Ribos — statika ir stabilumas. Jei riba darosi, tai augimo, kūrybos, tobulėjimo požymis, jei riba aiški, tvirta, tai rodo brandą, stabilumą; jei riba darosi neaiški, tai ženklas, kad randasi naūja — tai dinamika: 23 iš skiriamosios ribos darosi pereinamoji juosta, paskui riba gali išnykti, pasislinkti, prasitęsti ir pan. Dinamika — toks pat normalus ir būtinas kalbos gyvenimo dalykas: „Kai kuriais atvejais norminiai gali būti svyravimai, objektyviai egzistuojantys kalboje. Norma tada yra šių svyravimų riba“ (ILlep6a 1974: 36). Žinoma, jei toks neaiškumas yra užtruktinis, gali pasireikšti sąstingis ar net pakrikimas. — Lietuvių bendrinės kalbos raidoje tiek vingių, kryžkelių, dvikalbysčių ir variantų kaitos, tiek mažai tiesių ruožų, kad galima tik stebėtis ir džiaugtis pasiekus aukščiausioje kalbos formoje tokio išsidiferencijavimo, distinktyvumo, aiškių ribų, kad nėra labai baisūs paribiai, užribiai ir skiriamosios — pereinamosios juostos. Gyvenimo Europos Sąjungos laisvoje erdvėje iššūkiai jaunai, nors gerokai subrendusiai lietuvių bendrinei kalbai, žinoma, bus lemiamas išbandymas ir pareikalaus dar didesnių pastangų. Tačiau jau nebaisu sakyti Horacijaus žodžius: — — — Jel panorės to Vartosena, nes ji — kalbos valia aukščiausia Tik neužmirškim: Horacijus — aukso amžiaus poetas. Ir prisiminkim: bendrinė kalba — kūrinys, taigi ir vartosena —- kūrinys. Daugelis čia sakytų dalykų kiekvienas savaime nėra nauji, nors beveik kiekvienas dar gali būti daug tiriamas. Tačiau mokslas nėra tik mokslui — čia siekta tam tikros propedeutikos — to, ką ištisai ir nuolat reikia turėti galvoje ir gyvai jausti kiekvienam kalbos normintojui, terminijos kūrėjui, kalbos kultūros darbininkui. Ir kiekvienam iš jų nereikėtų bijoti savo likimo, kurį taikliai nusakė A. Pieškovskis: „kalbos reiškinių stichiškumas sunkiai taikosi su individualiu kišimusi ir visada jam suteikia donkichotiškumo vaizdą“ (ITemkoBckwuit 1984: 248). Don Kichoto tikslai taurūs, reikalingi ir amžini. LITERATŪRA Balčikonis J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius. Coseriu E. 1963: CunxpoHus, JĮMaXpOoHHSs H HCTOpus. — Hosoe 6 aunzeucmuke 3, Mockaa, 143-343. Dubonis A. 2002: Lietuvių kalba: poreikis ir vartojimo mastai (XV a. antra pusė — XVI a. pirma pusė). — Naujasis židinys-Aidai 9-10, 473-478. [TemmkoBckuit A. M. 1984: ObsLekrnBHas H HOpMATHBHAsSI TOYKA 3peHHA Ha 24 SI3BIK. — OcHo6bi Kyabmypol peuu. Xpecmomamus, Mocksa, 238-249. Piroc¢kinas A. 2000: Jonas Jablonskis — naujų žodžių kūrėjas. — Gimtasis žodis 10, 2-6. CKBopu0B JI. H. 1984: AkryajibėbIe TEOPETHYECKUE ITPOOIEMBI KYJIBTYDpbI DEY. — Ocnoebi KYAbmypbi peuu. Xpecmomamus, Mocksa, 5—42. Coccrop OD. xe 1977: Kypc oOueh JmurBucruku.- Coccerop @D. ne. Tpydbi no a3viko3nanuio, Mocksa, 31-273. CremanoB IO. C. 1966: Ocnuo6ebi a3biko3nanus, Mocksa. [Ile p6a JI. B. 1974: O TposikoM acneKTe SI3bIKOBBIX SIBJICHUI H OO 3KCIIEPUMEHTE B si3piko3HaHuu. — Ille p 6 a JI. B. f3sik06as cucmema u peueeas desmenvHocme, Jlenunrpan, 24-39. STANDARD LITHUANIAN LANGUAGE: LIMITS AND LIMITLESSNESS, SYSTEM, NORM AND CODIFICATION Summary The standard language to some extent dissociated from dialects, but a commonality also exists. The layer of common systematic traits is quite thick, although systematic and especially numerous, solitary differences are noticeable. The start of the process of dissociation of standard language from dialects is the appearance of writing and books (the first appearance in Lithuania — 1547). The role of the State and the Church (conversion to Christianity) in this process is very important. First of all, Lithuanian became a language of the church (after conversion to Christianity in 1387). However Lithuania used other official languages, then it lost its statehood (1795), and Lithuanian became the state language only in 1922. In soviet times its rights were restricted again. Written Lithuanian is quite old, but the new standard language, especially its scientific style and terminology are rather young. However, norms of the written and spoken standard language and of its functional styles are already quite well settled and codified. The codification of the Lithuanian language is scientific (of the good theoretical level) and official. The State Lithuanian Language Commission is responsible for the status of the state language and the main issues of its codification. After many twists and turns of history, bilingualism and changes of versions of the written language, the highest form of the language has been achieved — a mature, stable and differentiated standard language. The challenges of the living in EU will be the decisive test and will demand an even bigger effort. Jonas KLIMAVICIUS Gauta 2002-10-25 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-2055 Vilnius E. pastas [email protected] 25