Te minologija | 2007 | 14 61
Kas esamybė, o kas eikiamybė –
ik a a o mali
JoNAs KLimA ičiUs
Lie u iųkalbosins i u as
Jono Jablonskio 1901 m. g ama ikos ne eikiamasisbū inasis eiksma a -
dis, 1922 m. – eikiamybės,a bap i alomybės,ne eikiamasisdaly is iš
pažiū os – pap as as dalykas. Kas ž elgia a idžiau, klausia – ką galė ų
eikš i ūk inakalba; a ge iau leis inasis, a leidžiamasis(nuok ypis,į em-
pis...); iš ku as pusė inas.
KAS KATEGORINė, O KAS LEKSINė REIKŠMė
„Reikiamybės daly iai žymi ypa ybes, kylančias iš eikiamo a lik i
eiksmo“(LKG II 1971: § 563). Tačiau ai – ik mokyklinė iesa, su ja oli
nenu ažiuosi, no minimo kelias eina pe kups us i kelmus: „Kai ku ie p ie-
sagos - inas,-a da iniai ne u i eikiamo a lik i eiksmo eikšmės. Panašiai,
kaip daugelis esamojo laiko ne eikiamųjų daly ių, jie iesiog žymi ypa y-
bes, susijusias su dažnai a liekamu nuola iniu a galimu eiksmu“, p z.:
neginčy inipa yzdžiai,s ebė inaspasaulis,neabejo inaspasakojimas(LKG II
1971: § 563). Daba inėslie u iųkalbosg ama ikoje (1994, 2006) – jau ik
„ eiksmažodinė eikiamybės o ma ( eikiamybės daly is)“ (DLKG 1994:
§ 957), o į eikšmę žiū ima da naujau: „Dažniausiai bend inėje kalboje
a ojamos kai ku ių eiksmažodžių o mos su p iesaga - in-, ne u inčios
eikiamo a lik i eiksmo eikšmės“, p z.: abejo inaspasakojimas, bū inas
eikalas,į a inasžmogus,mi inaspa ojus,pageidau inass ečias,s ebė inas
dalykas (DLKG 1994: § 957). T i omėje akademinėje g ama ikoje bū inas
laiky as iesiog būd a džiu (LKG II 1971: § 563). Bū inas y a ne as, „ku is
u i bū i“, o as, „be ku io negalima išsi e s i, labai eikalingas“ DŽ 1993.
Be o, jau Kalbojei seno ėje (1922) K. Būgos pažymė a: „Žemaičių a mėje
bū inas eiškia ą pa , ką i usų žodis совершенный( ollkommen, pe ec-
us)“ (Būga RR II 1959: 122) – plg. bū inas2. „ isas, isuo inis, isiškas,
galu inis“. Sug ąžinobū inąpakajų ( . y. amybę) pasaulėj M. Valančius,
bū inai: Ašbū inai nege ui ne ūkau Ša ės (LKŽ I2 1968).
62
Taigi pi minė ka ego inė eikiamybės eikšmė ne e ai i usi galimybės
eikšme, o kai ku ie dažni šios ka ego ijos žodžiai u i isokių sa i ų leksi-
nių eikšmių, isiškai a sijusių i nuo eikiamybės, i nuo galimybės.
y a i p iešingos k yp ies yksmas: „Esamojo laiko ne eikiamasis daly-
is, žymėdamas iš apibend in o pasy inio eiksmo kylančią ypa ybę, ka u
dažnai nu odo i šio eiksmo a likimo galimybę“ (iš aukiamalo a,sukal-
bamasžmogus,sup an amakalba), su ja „a imai susijusi i paski ies bei
inkamumo eikšmė“ (še iamiejibu okai,gy enamoji oba), o e ka čiais
(daugiau a mėse) „gali u ė i i eikiamybės eikšmę“: Ką engi inegi-
iamą (negi iną) daik ą Kėdainių . Pagi ia ( LKG II 1971: § 549–551).
Čia eikė ų pasaky i: kalba nė a mechanika (i ne deja, o ge ai, nes ki aip
sus ing ų i min is sus ingdy ų).
G ama ika mažai kam po anka, ne isus uos žodžius a dija, o leksinės
eikšmės – i ne jos dalykas. Daba inėslie u iųkalbosžodynas(1993) uos
žodžius, ku ie u i ne eikiamybės i galimybės, o iesiog esamybės eikš-
mę, deda už ai ne eiksmažodžių s aipsniuose, o a ski ai; a i inkamai i
aiškina:
abejo inas– „ne ik as, neaiškus, abejojamas“
neabejo inas– „nekelian is abejonių, ik as“
apgailė inas – „kelian is gailes į a apgailes a imą“
pasigailė inas– „kelian is gailesį, a gingas, menkas, p as as“
ap e k inas – „pasigailė inas, a gingas, sunkus“
ganė inas – „pakankamas“
pasibaisė inas – „kelian is pasibaisėjimą“
pa ydė inas – „kelian is pa ydą, labai ge as“
Kai ku ių okių žodžių eikšmių aiškinimuose y a i galimybės dėmuo:
pasi ink inas – „galimas pasi ink i, pasi enkamas“
p iim inas – „galimas p iim i“
ikė inas– „ku iuo galima ikė i“
Reikiamybės eikšmė čia, be abejo, y a bu usi ( eikiamybės daly ių kles-
ėjimas y a p aei yje, ne isos a mės juos be u i), be p a as a ( odėl jau
nelabai įp as a abejojamas,pasibaisimas,pa ydimas...). Nesunku as i i šios
g upelės bend ą a diklį – ai ne iš kokio konk e aus da ymo, be iš abs-
ak aus eiksmo, da iksliau – e inamosios eikšms eiksmažodžių,
no s anaip ol neapima okių isų – eikiamybę da u i gi inas,peik inas,
sme k inas, aisy inas, eik inas, a o inas, eng inas...
y a DŽ 1993 i pa eikimo nenuoseklumų: jei y a pasibaisė inas, kodėl nė a
Jonas Klima ičius | Kasesamybė,okas eikiamybė...
Te minologija | 2007 | 14 63
pasigė ė inas, pasibjau ė inas; jei y a ikė inas, kodėl nepa eik as į ikė inas
(y a ik į ikimas„galimas ikė i, ikė inas, pa ikimas) i neį ikė inas (y a
ik neį ikimas 1. „negalimas ikė i“, 2. „labai didelis, nepap as as“).
A ski ais DŽ 1993 s aipsniais pa eikiama, no s i nenuosekliai, nemažai i
esamojo laiko ne eikiamųjų daly ių. Vieni aiškinami ik nuo odiniu būdu
(esamas dl . → bū i) a ba sinonimais (kin amas „kin an is, nepas o us“),
ka ais leksinės eikšmės plačiai skaidomos ( ašomasis dl . 1. „ku iuo a-
šoma“, 2. „an ku io ašoma“, 3. „ku is ašoma“), be kai ku ių nu odomas
galimybės a ba inkamumo eikšmės dėmuo: ėdamas 1. „galimas, inkamas
ės i“, algomas2. „ inkamas algy i“ (ge iamas – nė a, ūkomas,uos omas
– nė a), neginčijamas „negalimas a mes i, ik as“ (ginčijamas – nė a), pakal-
inamas „galin is sup as i sa o poelgius i dėl o a sakingas“.
Reikiamybės i esamojo laiko ne eikiamojo daly io po os DŽ 1993 y a
e os, jų ski umas (a) neakcen uo as a ba ne (b) nu in as: a) mi inas 1.
„nešan is mi į, g esian is mi imi“: mi inaspa ojus,mi inaliga, 2. „labai
didelis“: mi inaneapykan a, mi inasp iešas (nesu aikomas), mi ina yla
( isiška);mi inai(bū inai) eikiapinigų – mi š amas →mi i1:mi š a-
maliga(nuo ku ios mi š ama); mi š amaiišsigandęs; aip pa nemi š amas
„nemi ingas, amžinas“: nemi š amaga bė; da mi ingas „ u in is mi i,
mi š amas“, o nemi ingas1. „ku is nemi š a“, 2. „ isada liekan is a min y-
je, amžinas“: nemi ingida bai [gana aiškiai ski iasi e mininės abs ak ų
eikšmės – mi š amumas „mi ies a ejų skaičiaus san ykis su a liga se -
gančiųjų skaičiumi“, o mi ingumas „mi imų skaičiaus san ykis su gy en-
ojų skaičiumi“]; e . mi inis 1. → mi is 1: mi inis (mi š amas) smūgis,
2. „didelis, begalinis“: mi inisp iešas; b) į a inas „į a iamas“ – į a iamas
„kelian is į a imą“.
Taigi no minamajai akademinei g ama ikai dalykas jau gana aiškus, no -
minamajam žodynui da eikia padi bė i, o a osenai iki obulumo oliau-
sia. Joje y a kele as ik ai neleng ų a ejų.
TRūKSTAMAS i TRūKTINAS
Bend inė kalba y a ugdoma i ugdy ina kalbos a maina. Ugdy ojui a no -
min ojui eikia mąs y i sis emomis. Jei pap as i bend inės kalbos a o ojai
kada sis emos nejaučia, sp agų palieka, ai ik ai eikė ų padė i. DŽ 1993
pa eikia ūks amas 1. → ūk i, 2. „ku is su ūkumais“: ∆ ūks amieji eiks-
mažodžiai( u in ys ne isas o mas), ūks amaipa uoš aa askai a. Pa eikia
aip pa pakankamas i pakankamai, e esnį už enkamai, pa eikia už ek inaii
64
už jį iska dažnesnį ganė inai (DažnŽ 1998;ganė inas– gana e as, kaip i
užganėdin i). Bend inės kalbos a osenoje y a i ūk inas, ūk ina, ūk i-
nai, be no minamasis žodynas jų nepa eikia, no s pa eikia p . ne ūk inai
„pakankamai, už ek inai“. LKŽ XVI 1995 duomenimis, ūk inas labai pla-
čiai a ojamas žemaičių – 1. „ku iam ko ūks a, nepakankamas“: Ge iau,
kadesi ūk inesnisnegupa si algęs Ša ės. Di bknedi bk,o ųpiningų ūk i-
nai i[ ] ūk inai Pkeliai (2. „ne iso p o o, k ailas“: Anskažikoks ūk inas,
nekaip isi Rie a as. Ba beleibiškį ( . y. upu į) bu o ūk inai End ieja as).
Va o as An ano Salio: Visi a miniai eks ai one ikospožiū iulabai ūk ini;
aukš aičio Pe o A ižonio: kon e gencijos ūk inumas. Pa eikia akademinė
g ama ika – ūk inai„pe mažai, su ūkumais“: Jeibusd uskos ūk inai,
įsidėki LKG II 1971: § 760. Va ojamas kalbos kul ū ininkų. S a biausia –
sis eminis kalbos elemen as.
LEISTINAS – LEIDŽIAMAS ↔ DRAuSTINAS – DRAuDŽIAMAS
DŽ pa eikiamas i leidžiamas → leis i: leidžiamas (ned audžiamas, ne-
kliudomas) į ažia imas,leidžiamojinuosaka (g am.) DŽ 1954, → leis i 1:
leidžiamasisdydis,leidžiamojino ma,leidžiamojinuosaka(g am. „ku ia eiš-
kiamas su ikimas“) DŽ 1993, i leis inas,neleis inas, be šių (pa) eikimas
kai us i da nė a obulas – leis inas „leidžiamas, ned audžiamas“: leis inas
elgesys,leis inai,neleis inaijispasielgė,neleis inas „ku io negalima leis i,
ole uo i“: neleis inaselgesys,neleis inaisulė in ipiū ies e minusDŽ 1954,
leis inas „besilaikan is am ik ų no mų, leidžiamas, ned aus inas“ DŽ
1972, „pa em as am ik omis no momis, leidžiamas, ned aus inas“ DŽ
1993 (a leis inas – nė a). Ma ome, kad leis inas, no s jo eikšmės aiškinime
įdė as i esamybės eikšmės sinonimas leidžiamas, be i eikiamybės eikš-
mės sinonimas ned aus inas, iš ik ųjų išlaiko sa o ka ego inę eikiamybės
eikšmę (ypač neleis inas – „ku io negalima leis i“). Be o, ne ūks a (kaip
kai ku iais a ejais y a) esamojo laiko ne eikiamojo daly io leidžiamas,
DŽ eikia e minus leidžiamasisdydis,leidžiamojino ma. Tiesa, e minijoje
bu o i leis inasis, kai ku i ebė a, o ypač dažnas į ai ioje pe iodikoje, p z.:
šil namioe ek ąsukeliančių e šalųišme imoįa mos e ąleis inos ibosVd
2006 29 10.Be ne i mažasde liusišnešamais ingąsiasmedžiagasišdi o-
žemioi jas eikiakompensuo i.Kuo?Ogiekologiniožemėsūkio aisyklėse
leis inomis„na ū aliomismedžiagomis“MkslL 2006 9 5. Gana dažni,
be i gi aisy ini leis inano maVd 2007 36 10, leis inosi neleis inosno mos
Sa su TV 2006 49 5, leis inaskiekis Vd 2007 46 38, leis inakoncen acija
Jonas Klima ičius | Kasesamybė,okas eikiamybė...
Te minologija | 2007 | 14 65
Vd 2007 44 10, leis inasg ei is Vd 2006 48 48, Sa su TV 2007 4 8, leis inas
gi umolaipsnis Vd 2006 48 49, leis inosp omilės Vd 2007 36 14, leis ino
bu imoJAV e minas Vd 2007 31 6, leis inasaukš ingumas Sa su TV 2007
4 8.
Te mino dėmens leidžiamasis pozicijas s ip ina sis ema – an onimas pa-
p as ai y a d audžiamasis: d audžiamasis eiksmas,d audžiamasis eikimas,
d audžiamasisda bas,d audžiamosiosmedžiagos,d audžiamiejiginklai, no s
i čia klaidų šiek iek pasi aiko, p z.: au omobilįpalik i enkai d aus inoje
ie oje Sa su TV 2007 37 8.
A k eip inas dėmesys, kad neigiamo eiksmo aiška e minijoje (i ne
ik joje) dažniau y a eikiamybinės daly io o mos: neleis inasnuok ypis,
neleis ina eikla,ne i šy inadozė,ne i šy ina ibinė e ė,nea idėlio ina e-
akcija... Be neužmi š inas i p iešingas dalykas, pa yzdžiui, no s nusikal-
imasskųs inas, be eismosp endimas (no s ne eisingiausias) ik gali bū i
skundžiamas, pasku inės ins ancijos eismo sp endimas neskundžiamas, . y.
negali bū i skundžiamas.
PuSėTINAS
A k eip inas kalbos mechanikų dėmesys į žodį pusė inas. Jo eikšmė –
„ idu iniškas; ge okas, sma kokas“ DŽ 1993 (LKŽ X 1976 – 3. „pe pusę,
pusinis“: Kad ė asnumi š a, aikaipusė ininašlaičiai,be mo inosne ekę,
aijau ik i a gšai!Lazdynų Pelėda. A  umanemyliben pusė inai,kaip
aš a e?! Žemai ė). Šio žodžio da yba neaiškinama P. Ska džiaus Lie u ių
kalbosžodžiųda yboje (1943). Lie u iųkalbosg ama ikoježodispusė inas
laikomas būd a džiu, suda y u, kaip i baisė inas „baisus“, su an ine p ie-
saga -ė inas (LKG I 1965: § 964 4), no s eiksmažodis baisė is isai įp as as
(i pasibaisė inas – ik ai eikiamybės daly is), y a i pusė i, no s pap as ai
įpusė i.
Kada eikiamybė ik a, kada ik eikiamybės o ma, kada eikiamybės
pagal są okos u inį nė bū i negali a ba y a eikiamybės i esamybės p ieš-
p ieša – e minijai s a būs, be neleng i klausimai, eikalaujan ys ypa ingo
e minų kū ėjų, a o ojų i edak o ių dėmesio. Jokio au oma izmo čia
negali bū i – lemia eikšmė. S a s an , kokias no mas eikė ų leis i, galima
kalbė i apie leis inąno mą, be nu a iama i p iimama bū inai leidžiamoji
no ma. Žalą eikia a lygin i, aigi bū inai a lygin inojižala, be gy enime,
jei įs a ymo kas ne ykdo, ai pasi aiko nea lyginamažala. Konsul an as gali

66
bū i apmokamas i neapmokamas, a lyginamas i nea lyginamas, be bep as-
miška eikiamybė – nea lygin inaskonsul an as, p asminga – a lygin inas
konsul an as.
BEVARDė GIMINė IR PRIEVEIKSMIAI
Reikiamybės daly ių be a dės gimins éikšmės aip pa y a į ai ios – i
eikiamybė, i galimybė, i esamybė, y a da i sa i ų leksinių. Čia s a biau
ne eikšmės (jos p iklauso nuo pama inių žodžių – daly ių eikšmių), o
a osena. Akademinė g ama ika pažymi jų būdingumą ik au osakoje i
g ožinėje li e a ū oje, p z.: Jeigy en ina–pe gy ens,jei a g ina–pe a gs
(p iežodis). P isi e ksimei paskuo ( . y. paskui), jeibus e k ina Žemai-
ė (LKG II 1971: § 596). Tačiau šios o mos ypač dažnos dalykiniuose
eks uose – e inimams eikš i: apgailė ina,ap e k ina,į a ina,pab ėž ina,
ikė ina;(ne)abejo ina,(ne)a leis ina,(ne)ginčy ina,(ne)gi ina,(ne)leis ina,
(ne)pa ydė ina,(ne)peik ina,(ne)p iim ina,(ne)sme k ina,(ne) aisy ina,(ne)
eik ina,(ne) a o ina,(ne) eng ina...
Iš eikiamybės daly ių (į ai ių eikšmių) daug y a i p ie eiksmių. DŽ
1993 jie pa eikiami ų daly ių s aipsniuose, p z.: abejo inas,~a<...>.~ai
p . Kalba u i čia i am ik ų sa i umų – nė a p ie eiksmio leis inai, y a ik
neleis inai; nė a daly io už ek inas (y a ik pe ek inas, aip pa pe ek inai),
be y a labai būdingas p ie eiksmisuž ek inai. DŽ 1993 a ski ais s aipsniais
pa eik i ik ie eikiamybės daly iai, ku ie ne elpa sa o ka ego inėje eikš-
mėje. Iš įp as inių eikiamybės daly ių, ku ie ne u i žodyne sa o s aipsnių,
suda y i p ie eiksmiai pa eikiami a ski ai: im inai,įski inai,išsimokė inai,
pab ėž inai,pa eikalau inai, e k inai.Žodyne panašių p ie eiksmių y a i
g e a daly inių būd a džių su p iesaga -inis: a mes inai„p as ai“ i a mes i-
nis „be no o a liekamas“, a si ik inai i a si ik inis, įskai y inai i įskai y inis,
išpi k inai i išpi k inis, lyg inaii lyg inis, pabaig inai „ isiškai“ i pabaig inis
„galu inis, pasku inis“, p imyg inai i p imyg inis, p i e s inaii p i e s inis,
sudu inai i sudu inis, su a inai i su a inis, og inai i og inis. Kai ku ie
okie p ie eiksmiai pa eikiami būd a džių s aipsniuose: di b inis,~ė<...>.
~ai,paka o inis,~ė<...>.~ai, žū bū inis,~ė<...>.~ai.A ai ody ų ski -
ingą da ybą: šių – iš daly inių būd a džių, o anų – iš eikiamybės daly ių?
Va gu (išsky us žū bū inai). Akademinei i omei g ama ikai isi okie y a
„ eikiamybės daly ių kilmės p ie eiksmiai“ (LKG II 1971: § 760), en jų
da i daugiau: a siskai y inai, „ne el ui“, baig inai „ isiškai, labai“, g įž i-
nai„numačius g įž i“, išsineš inai, lik inai1. „pasiliekan ku isam laikui“,
Jonas Klima ičius | Kasesamybė,okas eikiamybė...
Te minologija | 2007 | 14 67
2. „ iek, kad da lik ų“, nuomo inai,nusig iau inai „su eise nusig iau i ką“,
pasigė ė inai„pasigė in “, peik inai „peikiamai, nege ai“, sup as inai„sup an-
amai“, s e inai„s e ian , o ne iš akies“. Beje, i LKG II 1971: § 760 p aleis-
a ganė inai, pasibaisė inai,p iim inai,pusė inai, sudu inai. Jų ik ai daugiau
eikia no minamajam žodynui, jų nemažai gali bū i dalykinėje kalboje.
An ai 1938 m. P ekybinėsko espondencijosžodynėlyje pa eik i p ie eiksmiai
a sisaky inai,a skai y inai,išmes inai,išpi k inai,išskai y inai,išsi ež inai,
įskai y inai,nea saky inai,pames inai,pa eikalau inai,pasi ašy inai,p is a-
y inai, auk inai (A. SalR I 1979).
Da iena nepap as ybė –Būdinio sky iuje ne ikė ai minimi nieku ne-
gi dė i eiksmažodiniai p ie eiksmiai, pa yzdžiui, išsimokė inai (LKG II
1971: § 684).
DAIKTAVARDINėS TRANSFORMAcIJOS
Reikiamybės p ie eiksmiai dažniausiai a ojami junginiuose su eiksma-
žodžiais, p z.: apsuk inaisiū i,a mes inaidi b i,g ęž inaisušlap i,išsiki s inai
pi k i(miško),mi inaisi g i,pa eldė inaigau i(ūkį),užgul inai eikalau i
( ečiau – su būd a džiais: pa ydė inaig ažus). Veiksmažodį ans o muojan
abs ak u i p ie eiksmis keičiamas: išsimokė inaipa duo i–išsimokamasis
pa da imas,pa eikalau inaipi k i–pa eikalau inispi kimas(A. SalR I 1979:
463, 472), lyg inai: nuobausmėslyg inaia leis i–lyg inis:lyg inisnu eisimas
DŽ 1993. „Daik a a džių junginiai su p ie eiksmiais labai e i“ (LKG III
1976: § 396), pa yzdžiai – išim iniai (mokymasismin inai a a min inai ik ai
negali bū i a aminis pa yzdys).
IŠVADOS
Ta p dalykinei i mokslinei kalbai i e minijai s a bių g ama ikos dalykų
y a i keblus adinamųjų eikiamybės daly ių klausimas. Sunkumas eina ne
iš e minijos, o iš pačios g ama ikos – os ka ego ijos, kles ėjusios p aei yje,
išlaiky os ne isų a mių, u inys ge okai išplau as – kai ku ie da iniai ei-
kiamo a lik i eiksmo eikšmės nebe u i (a ba ne isuose junginiuose ją
u i, o ik žymi – kaip i esamojo laiko ne eikiamieji daly iai – galimybę
a ne nuola inio eiksmo ypa ybę (bū inas,mi inas,s ebė inas...), be o,
u i i labai sa i ų – nuo ka ego inės eikšmės nu olusių leksinių eikšmių
( ūk inas– 1. „ku iam ko ūks a, nepakankamas“, 2. žem. „ne iso p o o,
k ailas“,pusė inas – „ idu iniškas; ge okas, sma kokas“). No s nuo ka ego-
ijos nu ol a, be i ai y a pa eldė as i b angin inas kalbos u as, už ik i-
68
nan is adiciją i bend ys ę. Tačiau e minijos logiškumas, mik osis emų
g ama inių p iešp iešų san ykiai neleidžia aklai ei i šiuo keliu, pa yzdžiui,
ko ne eikia leis i, o ik dėl neiš engiamybės leidžiama, ai as bū inai lei-
džiamasis,-oji(g ei is,no ma...), o ne leis inasis,-oji. P iešybė d audžiamasis,
-oji ( eiksmas,medžiaga,ginklas...) e minijoje laikosi i čiau (no s kaip ik
kiek ieną d audžiamądalyką ka u eikia i d aus i). G ama ikos jausmo
i ka u g ama inio i loginio mąs ymo čia labai eikia e minų kū ėjams i
a o ojams, edak o iams i an iniams a o ojams – žu nalis ams.
ŠALTINIAI
DažnŽ 1998 – L. G umadienė, V. Žilinskienė. Dažninisdaba inės ašomosioslie u iųkalbos
  žodynas(abėcėlės a ka), Vilnius.
DŽ 1954 – Daba inėslie u iųkalbosžodynas, Vilnius.
DŽ 1972 – Daba inėslie u iųkalbosžodynas, Vilnius.
DŽ 1993 – Daba inėslie u iųkalbosžodynas, Vilnius.
LKŽ I2 1968 – Lie u iųkalbosžodynas1, Vilnius.
LKŽ X 1976 – Lie u iųkalbosžodynas10, Vilnius.
LKŽ XVI 1995 – Lie u iųkalbosžodynas16, Vilnius.
MkslL – MoksloLie u a (laik aš is).
A. SalR I 1979 – P ekybinėsko espondencijosžodynėlis. – A. Salys. Raš ai 1, Roma, 453–484.
Sa su TV – Sa ai ėsuTV (sa ai aš is).
Vd – Veidas(žu nalas).
LITERATūRA
Būga K. RR II 1959: Rink iniai aš ai2, Vilnius.
DLKG 1994: Daba inėslie u iųkalbosg ama ika, Vilnius.
LKG I 1965: Lie u iųkalbosg ama ika1, Vilnius.
LKG II 1971: Lie u iųkalbosg ama ika2, Vilnius.
LKG III 1976: Lie u iųkalbosg ama ika3, Vilnius.
WHAT IS A REALITY AND WHAT IS A TRUE OR FORMAL NECESSITY
Amongs ma e s o g amma which a e impo an o special language, language o
science and e minology he e is he icky issue o necessi i e pa iciples. The di icul y
a ises no om e minology, bu om he g amma i sel – a con en o his ca ego y
which lou ished in he pas , bu did no su i e in all dialec s, lacks cla i y o usage.
Some o ma ions do no any longe ha e he meaning o an ac ion which s h o u l d o
m u s be done (o ha e i , bu no in all colloca ions and i signi ies – like he p es-
en passi e pa iciple – he p o s s i b i l i y o e en he p ope y o c o n i n u a l ac ion
(bū inas, mi inas, s ebė inas...)), bu in addi ion hey ha e e y peculia lexical mean-
ings, which a e dis an om he ca ego ial meaning ( ūk inas – 1. „ku iam ko ūks a,
nepakankamas“, 2. žem. „ne iso p o o, k ailas“, pusė inas – „ idu iniškas; ge okas,
sma kokas“). Despi e mo ing away om he ca ego y, such ge undi es ough o be
che ished, since hey a e an inhe i ed easu e o he language, which ensu es adi ion.
Jonas Klima ičius | Kasesamybė,okas eikiamybė...
Te minologija | 2007 | 14 69
Logicali y o e minology and ela ions o g amma ical opposi ions o mic osys ems do
no allow a blind ollowing o his oo , o ins ance, a hing which s h o u l d n o b e
allowed, bu isallowed only because o ine i abili y, is leidžiamasis, -oji(g ei is, no -
ma...), bu no leis inasis, -oji. The opposi e d audžiamasis, -oji (p ohibi i e) ( eiksmas,
medžiaga, ginklas...) keeps a igh e hold in e minology (e e y d audžiamas(p ohib-
i ed) hing needs o be p ohibi ed). In such cases a sense o g amma oge he wi h
g amma ical and logical hinking is e y necessa y o c ea o s and use s o e minol-
ogy, edi o s and seconda y use s – jou nalis s.
Gau a 2007-11-20
Jonas Klima ičius
Lie u ių kalbos ins i u as
P. Vileišio g. 5, LT - 10308
E. paš as e minolo[email p o ec ed]