Terminology and language policy (towards establishing rudiments of linguopolitology)

6S. Griniewicz […] Terminologija […]ir […]kalbos […]politika[…] (įskaitant […]kūrimą... Terminologija ir kalbos politika (įskaitant lingvopolitologijos pagrindus) Sergius Griniewiczas Viena įdomiausių ir aktualiausių šiuolaikinio kalbų planavimo krypčių, kurios kartu sudaro naujų kalbų tyrimų pagrindą, yra kalbų politikos ir mokslo problemos. Šiuo klausimu jau yra nemažai publikacijų, tačiau beveik nė viena iš atitinkamos terminologijos srityje yra daug dviprasmybių, kurias apsunkina jų nepalieta terminologinių kalbos politikos aspektų, išskyrus tai, kad tai, kad ši sritis tam tikru mastu turi skirtingą terminologinę struktūrą skirtingose kalbose (Cillia ir Busch 2005). Šiame straipsnyje mes ketiname nagrinėti šias užduotis: 1) nustatyti pagrindinę šios žinių srities sąvokų sistemą ir schemą ir pasiūlyti atitinkamą terminologinę sistemą; 2) trumpai pristatyti ir aptarti jo elementus; 3) atsižvelgti į kalbų politikos terminologinius aspektus. Mes ketiname nurodyti bent keletą terminologinių aspektų, būtinų norint visiškai suvokti, kai priimami politiniai sprendimai dėl kalbos, ir parodyti, kad nors sąmoninga sisteminė terminologinė veikla yra labai svarbi sėkmingai skatinant kalbos vystymąsi, šiuo metu nėra įrodymų apie sisteminį požiūrį į kalbos planavimą. Kalbos ir kalbos politikos politinių aspektų tyrinėjimas turi didelę istoriją. Kaip tvirtina de Cillia ir Busch (Cillia ir Busch Mokslinės refleksijos apie kalbų politiką ir politiką (LLP) kaip savarankišką sritį pradžia buvo padaryta ypač šešiasdešimtajame dešimtmetyje (Ricento 2000: 10, Labrie 1996: 828), tokiuose leidiniuose kaip haugen (1966), Kloss (1966) ar Fishman (1968) ir juose iš pradžių buvo sutelktas dėmesys į kalbų planavimo aspektą. Ricento (2000) išskiria iš viso tris kalbos politikos ir planavimo kaip mokslinių tyrimų srities evoliucijos etapus: ankstyvojo darbo charakteristika yra susidomėjimas Terminologija | 2010 | 17 7 dekolonizacijoje ir valstybės formavime, strukturalizmo dominuojimas socialiniuose moksluose ir pragmatizmas kaip strateginė orientacija. Antrasis etapas buvo sutelktas […] kritinės sociolingvistikos įtakoje […] į socialinius, ekonominius ir politinius kalbos kontakto poveikius. Devyniasdešimtajame dešimtmetyje lingvistinės žmogaus teisės tapo strateginiu tikslu; postmodernistinės ir kritinės teorijos, pirmosios pusės kalbos ideologijos. Apie dabartinę situaciją jis komentuoja: "Ar kalbų ekologijos paradigma taps svarbiausia koncepcinė LPP tyrimų sistema, dar reikia pamatyti" (Ricento 2000: 22). Tačiau Rytų Europoje, ypač buvusioje Sovietų Sąjungoje, jau nuo 1920 m. dėl didelio masto nacionalinių kalbų kūrimo buvo išleista nemažai leidinių apie kalbų politiką. Kalbų planavimo veikla buvo pagrįsta įsitikinimu, kad planuotoje ekonomikoje socialistinėje visuomenėje kalba gali būti sėkmingai kontroliuojama. Vėliau šie teoriniai tyrimai tapo sociolingvistikos dalimi, nors šiandien ši studijų sritis peržengė sociolingvistikos ribas. Reikėtų paminėti, kad šiuo metu nėra vieningos nuomonės net dėl naujo mokslo pavadinimo. Pasak Spolsky ir Lambert, kaip ir daugelyje naujų sričių, vis dar yra nesutarimų dėl šios sritys pavadinimo, skirtingai vadinamos kalbos politika (Nesiah 1954; Sibayan 1974), kalbos gydymas (Neustupny ́ 1970), kalbos auginimas (Pragos mokykla 1973), kalbos inžinerija (Sibayan 1974), kalbos planavimas (haugen 1959) ir kalbos valdymas (Jernudd 2001, Spolsky ir Lambert 2005). Terminologijos mokslo požiūriu tai yra įprasta situacija […] pradiniame etape paprastai yra įvairių naujų mokslų pavadinimų, atspindinčių skirtingus požiūrius ir galimus aspektus, kuriuos reikia atsižvelgti. Nepaisant to, jau dabar galima nustatyti naują mokslo bendrą struktūrą, jo pagrindinius padalinius ir mokslinių tyrimų kryptį, remdamiesi pasiūlytais apibrėžimais ir tiriama medžiaga. Kalbant apie kalbų politikos teorinius pagrindus, norėtume pasiūlyti terminą "lingvopolitologija", atsižvelgiant į politologijos egzistavimą kaip įsitvirtinusio mokslo ir analogiją su jau egzistuojančiu mokslu "lingvokulturologija". Vakarų ir Rytų Europos kalbos politikos supratimo metodai turi daug bendro. Ar kalbų politika apibrėžiama kaip bendrai susitarta kalbų elementų ar kalbų variantų pasirinkimo rinkinys ir su tais pasirinkimais susiję įsitikinimai ar ideologijos 8S. Griniewicz […] Terminologija […] ir […] kalba […] politika […] (įskaitant […] įkūrimą... […] kalbų bendruomenėje (neapibrėžtas terminas, svyruojantis nuo šeimos per nacionalinę valstybę iki daugiašališkos grupės) įgyvendinamas kalbų praktikoje arba formaliuose politikos sprendimuose, tokiais kaip įstatymai, konstitucijos ar reglamentai (Spolsky ir Lambert 2005) arba politinės veiklos koncepcija ir planavimas atsižvelgiant į kalbą (cillia ir Busch 2005) arba ideologinių principų ir praktinės veiklos sumą sprendžiant kalbos problemas bendruomenėje ar valstijoje kaip nacionalinės politikos dalį (Dešeriev 1990). Kalbų politika gali būti išorinė, kai ji susijusi su kalbų santykiais už šalies ribų, arba vidinė, kai ji susijusi su kalbų santykiais šalies viduje. Kalbų ideologija atsirado kaip atskira lingvistinių ir antropologinių tyrimų sritis XX a. paskutiniuose dešimtmečiuose, derindama lingvistinę etnografiją su ideologijos socialinių mokslų tyrimais. Nors, pasak Woolardo, ši sritis vis dar labai statoma, jos įtaka lingvistinei antropologijai, lingvistikai, diskurso analizei ir sociolingvistikai yra didelė (Woolard, 1998). Mūsų nuomone, kai kalbame apie kalbos ideologiją, paprastai turim galvoje kalbos strategiją, pagrįstą esama kalbos situacija ir konkrečios kalbos (kalbų) būsenos vertinimu […] kalbos vertinimu. Kalbų situacijoje galima atskirti šiuos aspektus: - esamų idiomų skaičius (idiomas suprantamas kaip kalbos, būdingos tam tikrai tautai ar vietovei, dialektas ar vietinė kalba […] […]Oxford […]companion[…] to […]the[…]english[…]language[…]1992); - kalbos situacijos komponentų (kalbų, dialektų ar subdialektų) pobūdis; - idiomų genetiniai ryšiai (susiję, nesusiję); - tam tikrų idiomų funkcijos; - dominuojančios idiomos bruožas […] gimtoji arba importuota (žr. Vinogradų 1990). Yra įvairių tipų kalbos situacijos. Jis gali būti vienkalbis, dvikalbis arba daugiakalbis; exoglossal, kuris yra skirtingų kalbų suma arba endoglossal […] tos pačios kalbos teritorinių ir socialinių dialektų suma; subalansuota, jei jos sudedamosios dalys (kalbos, dialektai) yra funkciškai lygiavertės, arba nesubalansuota, kai jos sudedamosios dalys yra Terminologija | 2010 | 17 9 skirstoma pagal įvairias komunikacijos sferas ir socialines grupes (Швейцер 1990). Kalbos (dialekto, subkalbos) įvertinime (kalbos vertinimas, kalbos analizė) atsižvelgiama į šias kiekybines savybes: idiomo demografinę galią (kalbėtojų skaičius proporcingai visam teritorijos gyventojų skaičiui); idiominės komunikacijos galimybės (tokių idiomų funkcijų skaičius, palyginti su bendrąja tokių funkcijų skaičiumi); idiomo politinis statusas; idiomo prestižumas; idiomo vystymosi lygis; idiomo pokyčių (išvystymo) greitis; kalbinės tendencijos (žr. Vinogradovas 1990). Pirmiau minėti veiksniai turėtų būti atsižvelgiami į kalbų strategiją […] sąmoningus ar netiesioginius ketinimus, susijusius su kalba (ar kalbomis) […], formuojamus atitinkamuose požiūriuose ir įgyvendinamus politikoje. Tokia strategija gali būti retrospektyvi […] nukreipta į kalbos esamos būklės išsaugojimą (kalbos kultūros išlaikymas, skolinimosi perteklių apribojimas ir t. t.) arba perspektyva […] nukreipta į kalbos plėtrą, taip pat gali būti lingvistinio nacionalizmo forma, kai mažumų kalboms gresia grėsmė ir jos yra marginalizuotos dėl įsitvirtinusių nacionalinių kalbų dominavimo arba lingvistinio pluralizmo (kalbų padėtis Šveicarijoje ar Belgijoje, kur nacionalinės kalbos turi lygias teises). Kalbų politika (LP) gali būti apibrėžiama kaip faktinė politinė veikla, susijusi su kalba, ir gali būti atskirta nuo kalbos politikos (LPc), t. y. tokios veiklos koncepcijos ir planavimo (Ammon 2006) arba kaip praktinė veikla, susijusi su kalba bendruomenėje ar valstijoje kaip nacionalinės politikos dalis (Дешериев 1990). LPT tikslai gali labai skirtis priklausomai nuo interesų ir motyvų - pvz., "išvalyti" savo nacionalinę kalbą nuo užsienio paskolų, kad ji taptų tinkamesniu nacionalinio tapatybės simboliu, arba išplėsti kalbą valstijoje arba už jos ribų, kad būtų efektyviau vykdyti valdžią. LRT turi atsižvelgti į esamas kalbos teises ir gali sukelti naujas kalbos teises (Paulston 1997). Pasak Amono, vidinis LPT reguliuoja kalbą politinėje sistemoje, o išorinis LPT siekia už jos ribų. Valstybei pirmoji yra dalis 1 0 S. Griniewicz | Terminologija […]ir […]kalbos […]politika[…](kaip […]įkurti... vidinės politikos, pastaroji išorės politikos. Vidaus LPT gali būti nukreipta į kalbos struktūrą (kalbos korpuso politiką, LcPt) arba kalbos statusą ir funkciją (kalbos statusą politiką, LSPt). Tipiški LcPt tikslai yra grafizacija (rašmenų ir ortografijos įvedimas ar reguliavimas); standartizacija, įskaitant kodifikaciją (rašybos, ištarimo, žodynų, gramatikos ir stiliaus ar tekstų normų atranka ir kodifikacija); "išvalymas" (išankstinių paskolų panaikinimas); ir modernizavimas (modernios terminologijos kūrimas). Tipiški LSPt tikslai yra standartinės įvairovės normos skleidimas ir daugiakalbių bendruomenių atveju kalbų priskyrimas tam tikriems regionams (McRae 1975) arba sritims ir funkcijoms, pavyzdžiui, oficialioms (Laitin 1992), švietimo (medžio arba mokymo dalykui įvairiuose švietimo lygmenyse; Lo Bianco 1987), religinėms (Landau ir Kellner-heinkele 2001), žiniasklaidai ar kariuomenei (Ager 1996, Schiffman 1996). Kalbos skatinimo, kalbos išlaikymo ar kalbos atgaivinimo politika gali apimti LcPt, pvz., žodynų kūrimą ar rekonstrukciją, taip pat LSPt, pvz., skatinimą naudoti šeimoje arba institucionalizavimą mokykloje ( Riagáin 1997). Atsižvelgiant į pastarųjų keturiasdešimties metų pavadinimų, pvz., kalbos apdorojimas (Neustupny 1970), kalbos kultivavimas (Pragos mokykla 1973), kalbos inžinerija (Sibayan 1974), kalbos planavimas (haugen 1959) ir kalbos valdymas (Jernudd 2001), tai labai svarbi sąvoka, apimanti platų veiklos spektrą. Kaip ir daugelyje panašių atvejų, šie sinonimai gali būti naudojami, atsižvelgiant į jų įprastą reikšmę, kaip pavadinimai tam tikriems kalbos politikos aspektams. Mūsų nuomone, pirmiausia reikėtų atskirti du bendrus kalbos politikos aspektus - kalbų tvarkymą (arba kalbų metodą) ir kalbų valdymą. Yra dviejų tipų kalbos metodai - arba kalbos ugdymas, arba kalbos vystymosi trukdymas. Kalbos ugdymo atveju (kultivavimas […] gerinimas arba plėtra atidžiai dėmesio, mokymo ar studijų […] Longman […] žodynas […]anglų […]kalbos […]ir[…]kultūros) naudingų sąlygų kūrimas kalbai gali būti įvairių formų […] paprasčiausiai skatinti kalbą gerinant jos būklę, didinant jos prestižą (M. Inoue terminologijoje […] tam tikros kalbos vertinimas […] Inoue 2006), supaprastinant jos žodyną, supaprastinant jos ortografiją ir gramatiką, įvedant naudą jos naudojimui (preferencijos komunikacijoje, literatūros prieinamumas ir t.t.); Terminologija | 2010 | 17 1 1 reklamos kampanijų, valstybinių priemonių, tokių kaip pasirinktos idiomos standartizacija, pradžia. Kalbų standartizacija suteikia privilegijas, autoritetą ir legitimumą tam tikrai kalbos rūšiai ir taip sukuria hierarchiją, kurioje "nestandardinės" rūšys, nesvarbu, ar jos apibūdinamos kaip akcentai, dialektai ar kitos kalbos, yra marginalizuotos. Tokia lingvistinė hierarchija dažnai yra hegemoninė ta prasme, kad kalbėtojai ją tiesiog laiko savaime suprantama. Netgi visuomenėje, kurioje oficialiai švenčiamas ir propaguojamas daugiakultūrinis, daugietninis ir daugiakalbis idealas, kalbos standartumas yra tyliai priimamas ir natūralizuojamas taip, kad jis siejamas su moraliniais pranašumais, klasės mobilumu ir "kultūra" (Inoue 2006). Kai kuriais atvejais kalbos ugdymas gali būti kalbos atgaivinimo (atgaivinimo, atgaivinimo) forma. Ji taip pat gali būti gruba kalbos įvedimo forma, kuri prieštarauja visuotinai priimtai kalbos teisių sampratai, tačiau vis tiek vis dar praktikuojama kai kuriose Europos šalyse. Kalbos trukdymas (sustabdymas, trukdymas, išvarymas, išvarymas, priverstinis išvarymas, priespauda) taip pat gali būti įvairių formų: kalbos vėlavimas oficialiomis ir neoficialiomis priemonėmis, tiesioginis kalbos blokavimas (jo vystymosi trukdymas, kalbos nihilizmas) ir kalbos išnaikinimas (išvarymas, išvarymas, atleidimas, perkėlimas, kalbos genocidas). Kalbų valdymo atveju (valdymas - anglų kalbos ir kultūros reikalų kontrolės menas ar praktika) tai gali būti vertinama kaip oficialių institucijų, tokių kaip vyriausybės ar kitos agentūros, arba žmonių, kurie mano, kad jie turi įgaliojimus, pavyzdžiui, tėvų, mokytojų ar akademijų, veiksmai, kuriais keičiami tų, kuriuos jie tvirtina valdanti, kalbos pasirinkimai (Spolsky 2004). Kalbų valdymas susideda iš trijų komponentų: aiškių kalbų planų ir politikos kūrimo, kurį mes siūlome vadinti tinkamu kalbų planavimu (planavimas […] planų formavimas, kažko projektavimas; (atkreipkite dėmesį) iš anksto organizuoti "Longman" "anglų kalbos ir kultūros žodyną", jų įgyvendinimą (taip pat taisyklėmis ar įstatymais arba išteklių paskirstymu), kurį mes siūlome vadinti kalbos reguliavimu, ir rezultatų ir poveikio vertinimą (žr. Rubin and Jernudd 1979: 2 […]3). Kalbėdami apie įvairius veiksmus, sudarančius kalbos valdymą, pirmiausia turėtume atsižvelgti į terminologinę veiklą dėl kelių priežasčių. Pirma, kalbos vystymasis daugiausia susideda iš žodynų augimo, nes kalbos sistemos leksikinis lygis yra labiau linkęs keistis nei kiti lygiai. Kaip jau minėjome keliose 2 S. Griniewicz | Terminologija ir kalbos politika (įskaitant... leidinius (Griniewicz 2006, Grinev-Grinevich 2008), mokslinių ir techninių žodynų augimas yra daug greitesnis nei kasdienių kalbų žodynų, todėl šiuo metu terminų skaičius kai kuriuose moksluose (pvz., chemijoje ar biologijoje) viršija įprastų žodžių skaičių. Naujausia informacija verčia mus atnaujinti kai kuriuos ankstesnius duomenis, pateiktus (Griniewicz 2006) - pagal "Wikipedia" - šiuolaikinė biologinė terminologija dabar gali pasiekti net iki 100 milijonų gyvųjų būtybių rūšių pavadinimų, o galbūt šiandien specialius leksikinius vienetus sudaro ne 90%, o daugiau nei 99% naujų žodžių šiuolaikinėse kalbose. Ši tendencija išliktų, nes specialioji žodynas ne tik jau sudaro didžiąją bet kurios pažangios nacionalinės kalbos dalį, bet ir yra dinamiškiausias kalbos sluoksnis. Antra, pastaruoju metu atsirado aiškių politinių priežasčių, dėl kurių reikia daugiau dėmesio skirti specialiosios žodynų reguliavimui. Šiuo metu terminologijos mokslas nagrinėja pramonės, ekonomikos, kultūros ir net kasdienybės globalizaciją, dėl kurios formuojasi naujos nacionalinių kalbų egzistavimo ir sąveikos sąlygos. Viena iš jų - aktyviai naudojamų kalbų skaičiaus mažėjimas. Pagal UNO skaičiavimus, per šį šimtmetį iš dabartinių 3000 kalbų išnyks maždaug 2500 iš jų. Swarthmore koledžo (Pensilvanija) nykstančių kalbų tyrimų instituto (Research for Living Tongues Institute for Endangered Languages) direktorius dr. K. Davidas Harrisonas prognozuoja, kad iki 2050 m. išnyks 90% pasaulio kalbų. Kiti skaičiavimai nurodo 6 800 kalbų, arba tarp 6 000 ir 7 000 kalbų, iš kurių 90% išnyks, o rezultatas yra maždaug toks pat (Grenoble 2006, Gorter 2006). Šie teiginiai skamba tragiškai, bet tokių teiginų šaltinis gali būti terminologinis nežinojimas ar nesąmoningumas, kai ne tik dialektai, bet kartais ir subdialektai (vienos kaimo dialektai, govory […] mažiausios teritorinės kalbos rūšys, vienos, retai kelių kaimų gyventojų kasdieninio bendravimo priemonės […] Kasatkin 1990, Pšeničnova 1997) taip pat klaidingai įtraukiami į kalbų sąrašus (visi šaltiniai tvirtina, kad sunku pateikti tikslią skaičių kalbų, kurios egzistuoja pasaulyje, nes skirtumas tarp kalbos ir dialekto ne visada yra aiškus). Pavyzdžiui, Dagestane kai kurias kalbas, tokias kaip chamalinskij, bagvalinskij, botlihskij, godoberihskij, bezhtinskij, hvarshinskij, gunzibskij, ginuhskij, archinskij, buduhskij, hinalugskij, […] naudoja mažiau nei Terminologija | 2010 | 17 1 3 5 tūkstančiai žmonių kiekvienas ir neturi rašytinės formos. Jie beveik praranda savarankiškų kalbų statusą. Tai nereiškia, kad jie išnyktų, o būtų teisingai laikomi artimiausių plačiau naudojamų kalbų dialektais. Pagal naujausius leidinius, kai kurie iš jų jau laikomi dialektais. Taigi iš tikrųjų mes turime spręsti, kaip ištaisyti klaidą klaidingai vadinti kalbas, kurios iš tikrųjų yra dialektai. Šiuolaikinėse pasaulinės erdvės globalizacijos ir naujų valstybių formavimo kai kuriose Azijos ir Afrikos vietovėse sąlygomis galima matyti centripetines tendencijas, būdingas šiuolaikinės Europos naujų valstybių formavimo laikotarpiui, kai vietiniai dialektai išeina į šalį, o centrinis dialektas tarnauja kaip nacionalinės valstybinės kalbos pagrindas. Principas "vienos kalbos - viena tauta" nebėra galiojantis, kai daugybė tautų kalba ta pačia kalba. Mažumų kalbų išnykimo priežastys gali būti įvairios - natūraliausia yra tiksliau nustatyti tam tikros mažumos kalbos, kuri iš tikrųjų yra dialektai, statusą; taip pat gali būti politinių priežasčių, pavyzdžiui, moldavų kalbos paskelbimas rumunų kalbos dialektu. Iš to išplaukia, kad išlikusios kalbos išplės savo funkcinę sritį ir teritoriją už jų kilmės šalių ribų (kaip įdomus faktas galima paminėti, kad šiuo metu tiek britai, tiek rusai sudaro nacionalines mažumas tarp atitinkamų kalbų kalbėtojų). Kai kurios esamos kalbos pradedamos taikyti tarptautiniu mastu, susiduriame su jų veiksmingo naudojimo problema. Ir čia kyla klausimas apie nacionalinę kalbos politiką. Norint parengti tokios politikos rekomendacijas, pirmiausia reikėtų atlikti dabartinės kalbos padėties analizę. Šiuo metu mes matome, kad kai kurie politiniai sprendimai, susiję su kalba, turi tik akimirkos politines priežastis, visiškai nepažindamos natūralių kalbos vystymosi tendencijų. Todėl būtina parengti pagrįstas nešališkas rekomendacijas, pagrįstas natūralių evoliucijos procesų ir, ypač, tarptautinės kalbų sąveikos analize. Tokios rekomendacijos pirmiausia turėtų būti susijusios su terminologija dėl kelių priežasčių. Pirma, skirtingai nei įprastas kasdienybės žodynas, kuris yra santykinai stabilus ir nėra jautrus pokyčiams, specialus žodynas gali būti reguliuojamas. Terminologija visada yra sutarimo dėl terminų naudojimo rezultatas. 1 S. Griniewicz | Terminologija ir kalbos politika (taip, kad būtų galima nustatyti tam tikrus atitinkamos žinios srities specialisto sąvokų pavadinimus). Todėl ypatingas žodynas yra tikriausiai vienintelė kalbos dalis, kuri gali būti sąmoningai manipuliuojama ir kontroliuojama. Daugelyje kalbų galima parengti taisyklių rinkinius, skirtus naujų specialių leksikinių vienetų sukūrimui ir esamų vienetų reguliavimui. Yra priežasčių tikėtis, kad daugiausiai specialių žodžių, sudarytų iš vadinamųjų vardų, būtų galima sėkmingai reguliuoti ir plėtoti pagal iš anksto nustatytas taisykles. Antra, reikėtų paminėti, kad kai kurias lingvistines problemas, ypač semantinio pobūdžio, galima daug aiškiau nagrinėti terminologijos srityje, kuri yra susijusi su tiksliu terminų pobūdžiu. Trečia, specialios žodynos valdymas gali gerokai pagerinti mokslo ir technologijų pažangą. Šiuolaikinių mąstymo (ypač kūrybinio mąstymo) dėsnių ir mąstymo procesų imitavimo tyrimų, žmogaus civilizacijos vystymosi tyrimo bei mokslo ir technologijų pažangos skatinimo sėkmė iš esmės priklauso nuo tam tikrų terminologinių problemų sprendimo. Galiausiai, naujausi antropolingvistiniai duomenys suteikia pagrindo manyti, kad gali būti tam tikrų atitikčių tarp nacionalinio žodynų kiekio ir nacionalinio mentaliteto lygio. Todėl kalbų strategijos sprendimuose būtina atsižvelgti į terminologinius aspektus (jei jie nėra lemiami). sąmoninga kalbų politika ir pirmiausia kalbų valdymas pirmiausia turėtų būti susiję su specialių žodynų plėtra. Kalbų planavimas, ypač ilgalaikis planavimas, turėtų būti pagrįstas sistemine visapusiška terminologijos būsenos analizė ir glaudžiai nagrinėjant esamas tendencijas ir tendencijas (terminologijos vystymosi tendencijų atskleidimo pavyzdys pateikiamas Grinev 1993), kalbų vystymosi prognozavimu ir specialių žodynų reglamentavimo krypčių ir būdų nustatymu. Praktinis terminologinis darbas, kaip esminė kalbos politikos dalis, turėtų numatyti sisteminį požiūrį, pagrįstą geromis terminologijų pagrindinių charakteristikų žiniomis. Terminologinio darbo patirtis buvusioje Sovietų Sąjungoje parodė, kad tai yra gana sunkus tikslas. Kaip minėta (Grinev 1994) sovietų terminologinės veiklos ir atitinkamos teorijos ypatingumas buvo stipriai paveiktas pradinio įsitikinimo, kad bendras kalbos vystymasis gali būti tvarkingas ir tvarkingas.