Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje

Palmira Zemlevičiūtė204 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje doi.org/10.35321/term31-10 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje Mythonymic Terms in Lithuania’s First Psychiatry Textbook from the Inter-war Era PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-8679-3253 ANOTACIJA Straipsnyje struktūriniu atžvilgiu nagrinėjami pirmojo lietuviško tarpukario Lietuvoje išleisto žymaus lietuvių psichiatro Juozo Blažio vadovėlio Įvadas į psichiatriją (1935 m.) iš mitinių būtybių vardų sudaryti psichiatrijos terminai. Beveik visi šie terminai yra kilę iš klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų ir gatavi pasiskolinti iš jų per kalbas tarpininkes bei pritaikyti prie lietuvių kalbos sistemos. Rašydamas vadovėlį J. Blažys rėmėsi kolegų spausdintais darbais, ir tie terminai jo būsią perimti iš tų darbų. Graikiškos ir lotyniškos kilmės mitonimai, įeinantys į psichiatrijos terminų sudėtį, yra archajinės universalijos, vienareikšmiškai suprantamos visose kalbose. Tai lemia, kad jų pagrindu sudarytus psichiatrijos terminus vienos kalbos perima iš kitų, ir tie terminai sudaro svarbią tarptautinės eponiminės psichiatrijos terminijos dalį. Vadovėlyje daugiausia vartojami visiškosios (tiesioginės, afiksinės ir kompozitinės) ir labai retai dalinės apeliatyvacijos būdu sudaryti mitoniminiai terminai. Būdingiausi yra kompozitiniai apeliatyvai (pvz., kleptomanija) su postpoziciniu mitonimu paremtu sandu. Iš afiksinių apeliatyvų viršų ima sufiksiniai apeliatyvai su dariąja priesaga -izmas (pvz., morfinizmas), prefiksiniai apeliatyvai (pvz., amnezija) nebūdingi. ESMINIAI ŽODŽIAI: mitoniminis terminas, psichiatrijos vadovėlis, eponimas, eponiminis terminas. ABSTRACT The article structurally dissects the psychiatry terms made with the names of mythological creatures that appear in the 1935 Įvadas į psichiatriją (Introduction to Psychiatry) by Juozas Blažys, the famous Lithuanian psychiatrist – the first psychiatry textbook to be published in Lithuania in the period between the two 205Terminologija | 2024 | 31 world wars. Nearly all terms are derived from the classical (Greek and Latin) languages or are readily borrowed from them through intermediary languages and adapted to the system of the Lithuanian language. While writing the textbook, Blažys relied on printed work by his colleagues and most probably adopted the terms from those sources. Mythonyms of Greek and Latin origin that appear in the structure of psychiatry terms are archaic universalities with unequivocal meaning across all languages; as a result, the psychiatry terms that derive from them travel from one language to the next, constituting an important part of the international eponymic terminology of psychiatry. Most of the terms featured in the textbook are mythonyms made by way of absolute (direct, affixal, and composite) and, on very few occasions, partial appellativisation. The most common are composite appellatives (such as kleptomanija (kleptomania)) that include a component grounded on a post-positional mythonym. Among affixal appellatives, suffixal appellatives with the productive suffix -izmas (such as morfinizmas (morphinism)) have prevalence, while prefixal appellatives (such as amnezija (amnesia)) are uncommon. KEYWORDS: mythonymic term, psychiatry textbook, eponym, eponymic term. ĮVADINĖS PASTABOS Viena iš eponiminių terminų1 tipologinių grupių yra iš mitinių būtybių (dievų, deivių, milžinų ir kt.) vardų2 (vadinamųjų mitonimų3) sudaryti eponiminiai 1 Eponiminiu terminu laikomas terminas, kilęs iš eponimo. Pradžioje eponimais buvo vadinami tikriniai vardai. Ši eponimo reikšmė išliko iki XIX-XX a., tačiau vėliau ėmė blankti, o eponimas įgavo naują reikšmę. Dabar eponimais vadinami ir terminai – bendriniai daiktavardžiai, reiškiantys konkrečias ir abstrakčias sąvokas, ir nomenklatūriniai vienetai – vienetinių sąvokų pavadinimai (Leičik 2011: 135–138; Ráduly 2016: 362). Taigi eponimas naująja reikšme dažniausiai ir vartojamas dabartiniuose empiriniuose terminologijos tyrimuose (Bresch 2002: 155; Lalic-Krstin 2004: 64; Lončar, Ostroški Anić 2013: 37; Ferguson, Thomas 2014: 1; Majewska 2016: 94; Giménez-Roldán 2017: 15; Yermolenko 2018: 10; Guardiola i Pereira, Baños i Diez 2021: 12–13; Zhdan, Dvornyk, Avetikov, Bieliaieva 2021: 24 ir kt.). Eponimu vadinamas iš asmens (tikro ar išgalvoto) vardo, vietovės vardo (toponimo) išvestas vientisinis terminas, arba sudėtinis terminas su oniminiu komponentu (Dirckx 2001: 15; Cappuzzo 2008: 1–2; Kruchenkova, Agafonova 2020: 99–100; Lysanets, Bieliaieva 2021: 1–2; Slabin 2023: 188). Vis dėlto, manytume, kad terminas eponiminis terminas, rodąs tiesioginį ryšį su terminologija, yra tikslesnis nei eponimas, kuris pirmiausia visgi suprantamas kaip tikrinis vardas, suteikiantis pavadinimą objektui, procesui ir kt. Terminologijos literatūroje esama ne tik terminų iš eponimo kilusiam terminui pavadinti vartojimo įvairovės, bet ir pačios sąvokos sampratos nelygumų (plačiau žr. Gaivenis, Keinys 1990: 59; Lerner, Kaptsan, Witztum 2001: 441; Duque-Parra, Llano-Idárraga, Duque-Parra 2006: 220; Leičik 2011: 138; Tatarinov 2006: 68, 235; Kvašytė 2005: 66; Kitkauskienė 2011: 48; Novinskaja 2013: 34; Gaivenis 2014[1994]: 217; Kakzanova 2017: 335; Mikelionienė 2017: 127–128; Rimkutė-Ganusauskienė 2023: 122; Vasiljeva, Tritenko 2023: 17; Vaskelaitė 2023: 95, 101; Brdar, Brdar-Szabó 2024: 75). 2 Teigiama, kad dauguma mitinių dievų, dieviškų ir fantastinių būtybių vardų pateko į medicinos terminiją Apšvietos – antikos kulto – epochoje (Karenberg 2012: 7). 3 Mitonimas (gr. mythos „padavimas“ + onyma „vardas“) – realioje tikrovėje neegzistuojančių būtybių (dievų, gerųjų ir piktųjų dvasių, titanų, kentaurų ir kt.) vardas (Jakaitienė 2009: 269). Palmira Zemlevičiūtė206 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje terminai – mitoniminiai terminai4. Klasikinė mitologija buvo gausus ir svarbus šiuolaikinės mokslinės terminijos šaltinis (Levitt 2014: 65; Xiaoli 2023: 118). Daugelis senovės graikų ir romėnų mitų ir legendų prasiskverbė į tokias sritis kaip politika, kultūra, medicina ir kt., o jų personažų vardai tapo ne vieno mokslo ir technikos srities termino pagrindu (Xiaoli 2023: 123). Iš mitonimų kilusių terminų ypač gausu įvairių medicinos sričių (anatomijos, psichiatrijos, oftalmologijos, farmakologijos ir kt.) terminijoje, pvz.: Achilo sausgyslė (lot. tendo calcaneus – kulninė sausgyslė AV 2020; storiausia sausgyslė (Achilo) visame kūne ŽA 2005 155), Amono ragas (tikrasis hipokampas, Amono ragas, lot. hippocampus proprius, cornu amonis AV 2020; dar žr. ŽA 2005: 319), atlantas „pirmasis kaklo slankstelis. Jis yra žiedo pavidalo, jungiasi su kaukole specialiu sąnariu, kuris leidžia galvą lenkti“ (VLEe), limfa5. Kaip vaizdžiai yra pasakęs vokiečių medicinos istorikas Axelʼis Karenbergʼas, rašęs apie mitologines anatomijos terminų ištakas, šimtmečius graikų ir romėnų dievai gyveno ne tik muziejuose ir bibliotekose, bet ir anatomijos kalboje. Autorius tokius terminus net laiko magiškais (Karenberg 2005: V; Karenberg 2012–2013: 7). Nors, kai kurių tyrėjų teigimu, mitoniminiai terminai esą sukurti pasitelkiant fantaziją ir neatspindi jais įvardijamų tikrų objektų, jie visgi pripažįstami dėl ne vienos teigiamos ypatybės. Šie terminai yra glausti (palyginti su nomenklatūriniais aprašomaisiais terminais), taigi atitinka terminų trumpumo reikalavimą, tuo pačiu atliepdami ir kalbinės ekonomijos principą. Kaip tik dėl šios ypatybės tie terminai yra tinkami medicinos terminijai. Būdami trumpi (vienažodžiai arba dvižodžiai), jie yra lengvai įsimenami. Tai dar vienas teigiamas jų bruožas (Karenberg 2012–2013: 20–22). Mitoniminiai terminai be abejonės yra išraiškingi, vaizdingi, nors išraiškingumas ir vaizdingumas ir nepriklauso prie svarbiausių mokslo kalbos ypatybių (Gaivenis 2002: 44). Kita vertus, kalbamosios šių terminų ypatybės, tų terminų fantastinis pobūdis ilgainiui nyksta, ir mitoniminiai terminai jau suvokiami gana neutraliai. Antai šiuolaikinis 4 Apie šiuos terminus nemažai yra rašyta – daugiausia dėmesio susilaukė įvairių medicinos sričių terminija (Karenberg 2005; Tritenko 2011: 3–21; Karenberg 2012–2013: 7–22; Levitt 2014: 65–80; Kucharz 2017: 29–42; Năznean 2020: 1–5; Taneva 2022: 205-212; Turan 2023: 15–37; Vasiljeva, Tritenko 2023: 17–28; Xiaoli 2023: 118–123 ir kt.). Tyrėjų tie terminai suprantami ir traktuojami panašiai, nors nusistovėjusio termino jiems pavadinti nesama – atskiri autoriai vartoja įvairius sinonimus, pvz.: terminas mitologizmas, terminas mitonimas, mitologinis terminas, terminas su mitologiniu komponentu, terminas su komponentais mitonimais (žr. Vasiljeva, Tritenko 2023: 18). Šiame straipsnyje pasirinktas vartoti terminas mitoniminis terminas, motyvuojant pasirinkimą tuo, kad, kaip jau minėta, toks terminas yra kilęs iš mitonimo. 5 Terminas limfa (žmogaus kūne cirkuliuojantis skystis) kildinamas iš senovės graikų gamtos, jos gyvybingųjų galių deivių (Dzeuso dukterų) nimfų (gr. Nymphai) (vandens dvasių) (VLEe; plačiau žr. Karenberg 2012–2013: 10). 207Terminologija | 2024 | 31 terminijos vartotojas beveik nepajunta tokių terminų kaip anamnezė6, psichozė7, tanatologija8, venerologija9 mitologinio konteksto. Pripažįstama, kad mitoniminiai terminai turi didelį didaktinį ir intelektinį potencialą, perteikdami dalykinę informaciją leidžia daryti ekskursus į literatūros ir meno istoriją, medicinos mokslo kalbą daro nenuobodžią ir nesunkią studijuojantiesiems mediciną, be to, kelia bendrą kultūros lygį (Karenberg 2012–2013: 22; Xiaoli 2023: 122). Straipsnio tyrimo objektą sudaro iš mitonimų kilę psichiatrijos srityje vartojami terminai, kurie rankiniu būdu buvo surinkti iš tarpukario Lietuvoje 1935 m. išleisto vadovėlio Įvadas į psichiatriją. Jo autorius – žymus lietuvių gydytojas psichiatras Juozas Blažys (1890–1939). Amžininkai byloja, kad jis buvo „žymus mokslininkas ir gydytojas, vienas iš geriausiųjų mūsų psichiatrų“, „vienas iš žymiausiųjų šitoje srityje autoritetų Lietuvoje“, „šviesus žmogus, didysis humanistas“, „pirmutinis psichiatras nepriklausomoje Lietuvoje“ (Römeris 1939: 409–410; Bendoravičius 1939: 417), o jo vadovėlis įvertintas kaip ne kompiliatyvus, bet savarankiškas darbas, parašytas „preciziškai formuluotais ir aiškiais sakiniais, gražia lietuviška kalba“, išsiskiriantis savo apimtimi ir turiningumu iš kitomis kalbomis pasirodžiusių psichiatrijos įvadų (Bendoravičius 1939: 420, 426). Vadovėlyje eponiminių psichiatrijos terminų, susijusių su mitologija, nėra daug, ir tai suprantama, nes, kaip rodo vadovėlio pavadinimas, tai tik psichiatrijos mokslo įvadas, kurio tikslas, paties autoriaus žodžiais tariant, „duoti bendrinių žinių apie psichiatriją“, o „paskirų psichinių ligų nagrinėjimas yra kliniškos psichiatrijos <...> uždavinys“ (Blažys 1935: III). Siekiama struktūriniu atžvilgiu aptarti vadovėlio mitoniminius psichiatrijos terminus ir nustatyti, kokiais apeliatyvacijos būdais sudaryti terminai ir kokie jų struktūros ypatumai, išsiaiškinti, iš kokių mitonimų kilę psichiatrijos terminai ir kokia jų sąsaja su įvardijamąja moksline sąvoka. Lingvistinei terminų analizei atlikti parankiausias yra tradicinis aprašomasis analitinis metodas, kuriuo daugiausia ir remiamasi. Be šio, pasitelkiamas struktūrinės (darybinės) analizės metodas, taikomas nustatant, ar terminas 6 Pagal senovės graikų titanidės Mnemosinės (gr. Mnēmosynē) – atminties personifikacijos – vardą (VLEe). 7 Pagal senovės graikų deivės Psichėjos (Psichės) – sielos personifikacijos – vardą (VLEe). 8 Pagal senovės graikų dievo Tanato – mirties personifikacijos – vardą (VLEe). 9 Pagal senovės romėnų deivės Veneros – kūniškų malonumų personifikacijos – vardą. Būdvardis venereus klinikinėje ir kasdienėje medicinos kalboje reiškė „susijęs su fizine meile“ arba „seksualus“. Renesanso epochoje šis būdvardis buvo vartojamas lytiškai plintančiai ligai sifiliui apibūdinti – morbus venereus, lues venerea (VLEe; Karenberg 2012–2013: 12). Palmira Zemlevičiūtė208 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje yra išvestinis žodis, ir kokiam darybos būdui jis priklauso. Gretinamuoju metodu naudojamasi, siekiant parodyti, kokie pirmojo psichiatrijos vadovėlio mitoniminių terminų atitikmenys dabartinėje psichiatrijos terminijoje. Vadovėlyje, be grynai psichiatrijos srities mitoniminių terminų, pvz.: manija, psichozė, esama ir bendrųjų medicinos bei klinikinės medicinos terminų, kilusių iš mitonimų, pvz.: Achilo refleksas, leukopenija, venerinė liga. Renkant medžiagą buvo atsižvelgiama į tai, ar jie įtraukti į naujausią enciklopedinį psichiatrijos terminų žodyną (žr. Pagalbinių šaltinių sąrašą). Jei vadovėlyje rastas mitoniminis terminas fiksuotas minėtame žodyne (čia į terminų rašybos ir pan. formalius dalykus dėmesys nebuvo kreipiamas), toks terminas laikomas psichiatrijos terminu ir šio tyrimo objektu. MITONIMŲ, ĮEINANČIŲ Į PSICHIATRIJOS TERMINŲ SUDĖTĮ, APELIATYVACIJOS BŪDAI Kaip jau buvo minėta, senovės graikų ir romėnų mitologija yra padariusi didžiulę įtaką ne tik Europos kultūrai, literatūrai, menui, bet ir mokslo bei technikos sritims. Į mitus atsigręžiama kuriant naujus terminus. Psichiatrija yra viena iš medicinos mokslo šakų, kurioje yra terminų, kilusių iš antikinių mitų personažų vardų. Visiškosios apeliatyvacijos būdu sudaryti terminai. Procesas, kurio metu tikrinis vardas panaudojamas naujam terminui sukurti, vadinamas apeliatyvacija10. Kaip pažymi latvių terminologijos klasikė Valentina Skujiņa, šio proceso metu tikrinis daiktavardis su reikšmės perkėlimu tampa bendriniu daiktavardžiu, vadinamuoju apeliatyvu. Remdamasi plačiąja apeliatyvacijos samprata, terminologė skiria visiškąją, kuri galinti būti tiesioginė, afiksinė ir kompozitinė, ir dalinę apeliatyvaciją (žr. 1 pav.) terminų kūrimo procese (Skujiņa 2002: 99–100, plg. Xiaoli 2023: 118). 10 Dar vartojamas terminas deonimizacija (Superanskaja, Podolskaja, Vasiljeva 2005: 26). 1 pav. Mitonimų apeliatyvacijos būdai Dalinė apeliatyvacija 3% Visiškoji apeliatyvacija 97% 209Terminologija | 2024 | 31 Tiesioginės apeliatyvacijos būdu sudaryti terminai. Tiesioginė apeliatyvacija suprantama kaip tikrinio vardo perkėlimas į bendrinių vardų kategoriją be specialių žodžių darybos priemonių. Keičiasi apeliatyvo, t. y. naujai atsiradusio termino, reikšmė, jis rašomas mažąja raide (Skujiņa 2002: 100). Šiuo atveju galima kalbėti apie semantinę derivaciją. Terminų, kuriuos galima priskirti šiam apeliatyvacijos būdui, tiriamajame vadovėlyje labai nedaug – tik manija 10611, 135, 175, 210 ir psychė 240 (žr. 2 pav.). 2 pav. Mitonimų visiškosios apeliatyvacijos būdai Vadovėlyje terminas manija vartojamas „patologiškai pakeltos nuotaikos“ reikšme, tačiau, autoriaus žodžiais tariant, „Pinel’io12 ir Esquirol’io13 laikais kliedėjimui buvo duodamas vardas mánija14“ 175. Po metų (1936) pasirodžiusiame TŽŽ manija jau fiksuota klinikine reikšme: „tam tikra psichinė liga, pasireiškianti tuo, kad žmogus yra tartum valdomas vienos kurios minties, idėjos, viena tetrokšta, viena tesiekia, ieško, mato, bijosi ir t. t.“ TŽŽ 1936 594. Dabartinėje lietuvių psichiatrijoje15 manija suprantama kaip 1) „maniakinis sindromas“ ir 2) „liguistas impulsyvus arba nenugalimas potraukis, kenksmingas įprotis, liguistas pomėgis“ EPTŽ 2017 179. Kaip matyti, vadovėlyje vartojamo ir dabartinio termino manija reikšmės skiriasi. XX a. pab. kalbamasis terminas dar vartotas ir trečiąja, „didybės kliedėjimo idėjų“ reikšme TPTŽ 1996 52. Terminas manija kilęs iš senovės graikų mitologijos deivės Manijos (gr. Mania, Maniê, Maniai), įasmeninusios beprotybę, vardo (TGM; TŽŽ 2007: 680). 11 Čia ir toliau tekste prie terminų ir (ar) jų aiškinimų nurodomas vadovėlio puslapis. 12 Philippeʼas Pinelʼis (1745–1826) - prancūzų gydytojas, psichiatrijos pirmtakas (Wiki). 13 Jeanʼas-Étienneʼas Dominiqueʼas Esquirolʼis (1772–1840) – prancūzų psichiatras, Philippeʼo Pinelʼio mokinys (Wiki). 14 Retinta vadovėlio autoriaus. 15 Dabartinės lietuvių psichiatrijos terminiją reprezentuojančiu leidiniu laikomas 2017 m. išleistas Enciklopedinis aiškinamasis psichiatrijos terminų žodynas; prie kalbamąją terminiją atstovaujančių leidinių priskiriamas ir Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas (2019 m.), kuriame yra pateikta ir psichiatrijos terminų. Afiksinė apeliatyvacija 44% Tiesioginė apeliatyvacija 5% Kompozitinė apeliatyvacija 51% Palmira Zemlevičiūtė210 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje Psychė, vadovėlyje pavartota sakinyje „Gydytojo paliudijime turi būti paduotas bent trumpas anamnesis ir aprašytas proto (psychės) tuolaikinis stovis“ 240, kilęs iš senovės graikų mitologijos personažo – sielos deivės Psichėjos (gr. Psykhê16) – vardo (plačiau žr. TGM; VLEe). Kaip pažymi Natalja Novinskaja, tikrinis vardas, virtęs terminu, tampa bendriniu daiktavardžiu ir praranda savo oniminę rašybą, įgyja bendrinio daiktavardžio ypatybių – tampa produktyviu elementu kitų daiktavardžių daryboje (Novinskaja 2004: 284–285). Taip, pavyzdžiui, ir aptartojo mitonimo atveju – su elementu psichsudaryti tokie vadovėlyje vartojami terminai kaip bradipsichija, psichiatrija, psichika, psichoneurozė, psichozė, psichopatija, psichopatologija, psichotechnika ir kt. Afiksinės apeliatyvacijos būdu sudaryti terminai. Afiksinė apeliatyvacija suprantama kaip tikrinio vardo tapimas bendriniu pasitelkiant žodžių darybos priemones. Kadangi visi šiam apeliatyvacijos būdui priskirti terminai (žr. 2 pav.) yra tarptautiniai žodžiai, pasiskolinti iš klasikinių – graikų ir lotynų – kalbų per kalbas tarpininkes, šiuo atveju J. Blažio, tikėtina, perimti iš šaltinių, kuriais jis daugiau ar mažiau rėmėsi rašydamas savo vadovėlį, ir fonetiškai bei morfologiškai pritaikyti prie lietuvių kalbos, tai kalbėti apie jų darybos dalykus galima tik formaliai, mat tie terminai susidarę skolinančiosiose klasikinėse kalbose ir jau gatavu pavidalu patekę į kitas kalbas, o iš jų – į lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos žodžių darybos teoretiko klasiko Vinco Urbučio teigimu, kalbamieji skoliniai, kurie yra iš kitų kalbų atėję dariniai ir kurių pagrindinė vartojimo sfera esti mokslas ir technika, užima atskirą specifinę padėtį sinchroninėje žodžių daryboje (Urbutis 2009: 292–293). Jei tiesioginiai apeliatyvai sudaryti semantinės derivacijos būdu, tai afiksinių apeliatyvų atveju galima kalbėti apie morfologinę derivaciją. Čia įvardijamojo leksinio vieneto, t. y. termino, kategorinį požymį išreiškia specializuotos afiksinės morfemos (Novinskaja 2013: 37). Nuo tiesioginių apeliatyvų šiuo būdu sudaryti terminai skiriasi tuo, kad čia mitonimas redukuojasi – daryboje dalyvauja tik šakninė morfema. Tokiais atvejais tikrinis vardas netenka savarankiškumo ir pereina į termino elemento lygmenį (Tatarinov 2006: 235). Afiksiniai apeliatyvai, kitaip nei tiesioginiai, yra su priešdėliais ar priesagomis išvesti terminai. Su priesagomis išvesti apeliatyvai vadovėlyje kur kas dažnesni. Darumu išsiskiria apeliatyvai, sudaryti su polinkį reiškiančia priesaga -izmas 16 Pirminė šio žodžio reikšmė – „kvėpavimas“ AŽ 1998: 453. 211Terminologija | 2024 | 31 (žr. Brunevičiūtė, Gudaitytė, Šarkauskienė 2003: 140). Vienas iš jų yra erotizmas 106 (gr. ērōs (kilm. ērōtos) – „kūniška meilė“ OED + lot. -iz- mas). Vadovėlyje šis terminas pavartotas aptariant įvairius „fiziogenišk[us] veiksni[us], kaip psichinių ligų priežast[is]“ 101: „<...> maniakaliniai ligoniai pasižymi erotizmu“ 106. Dabar yra išskirtos net keturios erotizmo reikšmės (APTŽ 2019 80), tuo tarpu XX a. pab. tai buvo „įvairių lytinių potraukių bendras pavadinimas“ TPTŽ 1996 27. Kalbamojo termino šakninė morfema siejama su graikų mitologijos meilės dievo Eroto (plačiau žr. VLEe; AŽ 1998 132) vardu. Vadovėlyje eterizmu 88, 97 (gr. aithēr – viršutinis oras; šviesus, grynas oras; dangus OED + -izmas) vadinamas „[e]tero („anodijaus“) vartojimas“, kuris „yra išsiplatinęs Klaipėdos krašte ir Didž. Lietuvoje, pasienyje su Klaipėdos kraštu. Eteras sukelia panašią į pasigėrimą būklę su pakelta nuotaika ir palinkimu impulsingiems veiksmams, apie kuriuos eteromanas paskui neatmena“ 97. Termino šakninė morfema susijusi su graikų mitologijos pirmapradžio šviesos dievo Eterio (gr. Aithêr) vardu (plačiau žr. TGM; VLEe). Teigiama, kad eterio vardas XVIII a. pr. buvo suteiktas lakiajam cheminiam junginiui, žinomam nuo XIV a., pavadinti dėl jo leng vumo ir bespalviškumo (OED). Terminas gigantizmas17 (gr. Gigas, ppr. dgs. Gigantes – žemėje gimęs TGM; OED + -izmas) vadovėlyje vartojamas rašant apie išsigimimą ir jo priežastis. Gigantizmas traktuojamas kaip fizinė išsigimimo žymė – stuomens anomalija 66–68. Dabartinėje psichiatrijos terminijoje tai „klinikinis sindromas, pasireiškiantis ypač dideliu ūgiu <...> arba kai kurių organizmo dalių ar vidaus organų padidėjimu“ EPTŽ 2017 101. Termino šaknis siejama su graikų mitologijos personažais gigantais (plačiau žr. VLEe; AŽ 1998 159-160). Hermafroditizmas18 (gr. hermaphroditos – asmuo, turintis abiejų lyčių požymių OED + -izmas) vadovėlyje vartojamas aptariant įvairias fizines išsigimimo žymes. Hermafroditizmas priskiriamas prie lytinių organų anomalijų 66–68. Terminas kilęs iš senovės graikų mitinio personažo Hermafrodito (gr. Hermaphroditos), turinčio vyriškų ir moteriškų bruožų (plačiau žr. VLEe; TGM), vardo. Vadovėlyje terminas lunatizmas 211 (lot. lunaticus – ištiktas mėnulio < luna – mėnulis OED + -izmas) pavartotas aprašant psichinių ligonių 17 Apie terminą yra rašęs Eugenius Józefʼas Kurcharzʼas 2017: 35. 18 Apie terminą yra rašęs E. J. Kurcharzʼas 2017: 36. Palmira Zemlevičiūtė212 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje tyrimo schemą, bet juo įvardyta sąvoka plačiau neaiškinama. Dabartinėje psichiatrijoje apibrėžiamas kaip „prieblandinės sąmonės būsenos forma, pasireiškianti kaip ambulatorinis automatizmas. Miegodamas ligonis staiga atsikelia, atmerktomis akimis vaikšto po kambarį, atlieka įprastinius veiksmus, gali perstatinėti daiktus, išeiti iš buto, užlipti ant stogo ir pan.“ EPTŽ 2017 195. Termino šakninė morfema siejama su romėnų mitologijos nakties deivės Lunos (lot. Luna) vardu (plačiau žr. AŽ 1998 302, 446; VLEe; TGM). Terminu morfinizmas (pranc. morphine ar vok. Morphin19 – pagrindinis opijaus alkaloidas, vartojamas kaip narkotinis skausmą malšinantis vaistas < gr. morphē OED + -izmas) pavadintas potraukis, kaip rašoma vadovėlyje, „dažniausiai išsiplėtoja iš morfijaus vartojimo skausmui pašalinti“ 97. Termino šaknis siejasi su graikų mitologijos miego ir sapnų dievo Morfėjaus (gr. Morpheus) vardu (plačiau žr. VLEe; TGM). Vadovėlyje terminas narcisizmas20 142 (gr. Narkissos OED + -izmas) vartojamas rašant apie potraukius ir jų patologiją, tačiau juo įvardyta sąvoka plačiau nepaaiškinta. Dabar tai „lytinis iškrypimas, pasireiškiantis savęs įsimylėjimu“ EPTŽ 2017 196. Termino šakninė morfema kilusi iš senovės graikų mitologijos personažo Narkiso (gr. Narkissos) arba Narcizo, įsimylėjusio savo paties atvaizdą, kurį išvydo šaltinio vandenyje (plačiau žr. VLEe; plg. TGM), vardo. Be minėtųjų priesagos -izmas vedinių, rasti keli pavienių priesagų -ija, -ozė, -ika sufiksiniai apeliatyvai. Vadovėlyje fobija21 vadinama „baimės būkl[ė], atsirandanti kartu su įkyriomis idėjomis arba potraukiais“ 179. Terminas kildinamas iš graikų mitologijos baimės ir panikos dievo Fobo (gr. Phobos) vardo (plačiau žr. TGM; Viki). Žiūrint į terminą struktūriškai, galima išskirti priesagą -ija (gr. -ia), reiškiančią „ligotą ar nenormalią, patologinę būseną“ (Morkevičienė 2018: 10, 79). Termino hipnozė, kuris vadovėlyje aiškinamas kaip „panaši į miegą būklė su sąmonės lauko susiaurėjimu, sukeliama įvairiomis priemonėmis 19 Pavadinimą sugalvojęs vokiečių vaistininkas Friedrichʼas Sertürnerʼis (1783-1840), siedamas jį su Morfėjaus, sapnų dievo, vardu (OED). 20 Kai kuriuose šaltiniuose (pvz.: VLEe, AŽ1998: 350) teigiama, kad šį terminą pirmą kartą 1910 m. pavartojęs austrų psichologas ir psichoanalitikas Sigmundʼas Freudʼas. Iš tiesų termino autorystė priklauso vokiečių psichiatrui ir kriminologui Paulʼui Adolfʼui Näckeʼui (1851–1913), pirmą kartą pavartojusiam narcisizmo terminą 1899 m. (APTŽ 2019 195). Apie terminą yra rašęs E. J. Kurcharzʼas 2017: 38. 21 Apie terminą yra rašiusi Tatjana Tritenko 2011: 17. 219Terminologija | 2024 | 31 Inčiuraitė-Noreikienė, Lina 2015: Lietuvių kalbos dūriniai su neoklasikiniais dėmenimis. – Baltistica L(2), 245–259. Yermolenko, Serhiy 2018: Categorizing Ukrainian Eponyms From A Socio-Cultural Perspective. – Мова і суспільство 9, 5–13. Jakaitienė, Evalda 2009: Leksikologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kakzanova, Evgeniya 2017: Lexikographische Fixierung der juristischen und anderen fachspezifischen eponymischen Termini. – Annikki Liimatainen, Arja Nurmi, Marja Kivilehto, Leena Salmi, Anu Viljanmaa, Melissa Wallace (Eds.). Legal Translation and Court Interpreting: Ethical Values, Quality, Competence Training, Berlin: Frank & Timme, 335–355. Karenberg, Аxel 2005: Amor, Äskulap & Co. Klassische Mythologie in der Sprache der modernen Medizin, Stuttgart, New York: Schattauer Verlag. Karenberg, Axel 2012-2013: The world of gods and the body of man: mythological origins of modern anatomical terms. – Anatomy 6-7, 7–22. Keinys, Stasys 1979: Tarptautiniai elementai lietuvių terminologijoje. – Kalbos kultūra 37, 14–26. Keinys Stasys 2005 [1983]: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. – Stasys Keinys. Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 129–182. Kitkauskienė, Laimutė 2011: Eponiminiai architektūros, meno ir statybos terminai lietuvių kalboje. – Santalka: Filologija, Edukologija 19(1), 48-58. Kruchenkova, Tatyana, Agafonova, Olga 2020: Etymology of some eponymic medical terms. – The Youth of the 21st Century: Education, Science, Innovations. Proceedings of VII-th International Conference for Students, Postgraduates and Young Scientists Vitebsk, December 11th, 99-101. Kucharz, Eugeniusz Józef 2017: Medical Eponyms of Mythological Origin. – Acta Neophilologica, XIX(2), 29–42. Kupčinskaitė, Asta 1996: Nelietuviškų kalbos elementų (dėmenų) vartojimo polinkiai. – Kalbos kultūra 69, 56–61. Kvašytė, Regina 2005: Mokomasis terminologijos žodynėlis, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Lalić-Krstin, Gordana 2004: Eponyms in English. – Romanian Journal of English Studies 1, 64–69. [Leičik, Vladimir 2011: Obsuždenije problem eponimiji v sovremenoj nauke. – Jazyk i pravo: aktualnyje problemy vzaimodeistvija. Materialy Meždunarodnoj naučno-praktičeskoj Internet-konferenciji, Rostov-na-Do- nu: Rostovskoje knižnoje ozdatelstvo, 134–142] Лейчик, Владимир 2011: Обсуждение проблем эпонимии в современной науке. – Язык и право: актуальные проблемы взаимодействия. Материалы Международной научно-практической Интернет-конференции, Ростов-на-Дону: Ростовское книжное издательство, 134-142. Lerner, Vladimir, Kaptsan, Alexander, Witztum, Eliezer 2001: The Misidentification of Clerambault’s and Kandinsky-Clerambault’s Syndromes. – The Canadian Journal of Psychiatry 46(5), 441–443. Levitt, Jesse 2014: The Adaptation of Names from Classical Mythology as Scientific Terminology. – Literary Onomastics Studies 9, 65–80. Lysanets, Yuliia, Bieliaieva, Olena 2021: The use of eponyms in medical case reports: etymological, quantitative, and structural analysis. – Annals of “Dimitrie Cantemir” Christian University Linguistics, Literature And Methodology Of Teaching XX(2), 24-32. LKG I 1965: Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mintis. Lončar, Maja, Ostroški Anić, Ana 2013: Eponymous medical terms as a source of terminological variation. – Languages for Special Purposes in a Multilingual, Transcultural World. Proceedings of the 19th European Symposium on Languages for Special Purposes, 8-10 July 2013, Vienna, Austria, Vienna: University of Vienna, 36–44. Majewska, Ewa 2016: Eponyme in der deutschsprachigen medizinischen Fachpresse. – Names and Their Environment. Proceedings of the 25th International Congress of Onomastic Sciences Glasgow, 25-29 August 2014, Volume 4. Edited by Carole Hough, Daria Izdebska, Glasgow: University of Glasgow, 94–105. Mikelionienė, Jurgita 2017: Tarptautinių terminų apeliatyvacijos aspektai. – Terminologija 24, 127–144. Morkevičienė, Sigita 2018: Latin for Medical Students. Work-book &Appendices II, Kaunas: LSMU Leidybos namai. Năznean, Adrian 2020: Terminology Rooted In Mythology. – Acta Marisiensis. Philologia 2(1), 1–5. [Novinskaja, Natalja 2004: Strukturno-grammatičeskaja charakteristika terminov-eponimov. – Vestnik AGTU 3, 284–290] Новинская, Наталья 2004: Структурно-грамматическая характеристика терминов-эпонимов. – Вестник АГТУ 3, 284–290. Palmira Zemlevičiūtė220 Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje [Novinskaya, Natalja 2013: Terminy-eponymy v jazyke nauki. – Vestnik RUDN, serija Russkij i inostrannyje jazyki i metodika ich prepodovanija 4, 34–38] Новинская, Наталья 2013: Термины-эпонимы в языке науки. – Вестник РУДН, серия Русский и иностранные языки и методика их преподавания 4, 34–38. Ráduly, Zsuzsanna 2016: Az Eponimák Fonológiai És Morfológiai Adaptációja A Magyar, A Lengyel És A Horvát Nyelvben. – Studia Slavica Savariensia 1-2, 362–369. Rimkutė-Ganusauskienė, Aušra 2023: Eponiminiai aprangos terminai Aiškinamajame aprangos terminų žodyne. – Terminologija 30, 122–141. [Römeris, Mykolas ]1939: V. D. Universiteto Rektoriaus prof. M. Römerio kalba laidojant a. a. prof. J. Blažį. – Medicina 6, 409–412. Rudaitienė, Vida 2001: Žodžiai su nelietuviškos kilmės prepoziciniais elementais. – Lituanistika 2(46), 94–107. Simonaitytė-Rudaitienė, Vida 1988: Lietuvių literatūrinės kalbos sudurtiniai daiktavardžiai su pirmaisiais tarptautiniais dėmenimis. – Lietuvių kalbotyros klausimai XXVII, 180–202. Skujinia, Valentina 2002: Latviešu terminoloģijas izstrādes principi, Rīga: LVI. Slabin, Uladzimir 2023: Should eponyms be kept? Emphatic yes. – Journal of Baltic Science Education 2, 188–191. [Superanskaja, Aleksandra, Podolskaja, Natalija, Vasiljeva, Natalija 2005: Obščiaja terminologija: Terminologičeskaja dejatelnost, Moskva: Editorial URSS] Суперанская, Александра, Подольская, Наталия, Васильева, Наталия 2005: Общая терминология: Терминологическая деятельность, Москва: Едиториал УРСС. [Taneva, Svetlana 2022: Eponymizacija literaturnych i mifologičeskych personažej v anglijskom, russkom i bolgarskom medicinskom domene. – Zdorovjė čeloveka, teorija ir metodika fizičeskoj kultūry i sporta 28(4), 205–212] Танева, Светлана 2022: Епонимизация литературных и мифологических персонажей в английском, русском и болгарском медицинском домене. – Здоровье человека, теория и методика физической культуры и спорта 28(4), 205-212. [Tatarinov, Viktor 2006: Obščeje terminovedenije: enciklopedičeskij slovarj, Moskva: Moskovskij Licej] Татаринов, Виктор 2006: Общее терминоведение: энциклопедический словарь, Москва: Московский Лицей. [Tritenko, Tatjana 2011: Mifologičeskije obrazy v jazyje kliničeskoj psichologiji. Avtoreferat dissertaciji na soiskanije učionoj stepeni kandidata filologičeskich nauk, Moskva] Тритенко, Татьяна 2011: Мифологические образы в языке клинической психологии. Автореферат диссертации на соискание ученой степени кандидата филологических наук, Москва. Turan, Dirk 2023: Mythologie und medizinische Terminologie. Ein interdisziplinärer Arbeitsbereich. – Translation and Interdisciplinarity. Diverse Contacts, Relationships and Effects. Faruk Yücel, Mehmet Tahir Öncü (eds.), Berlin, 15-37. [Vasiljeva, Natalija, Tritenko, Tatjana 2023: Terminy-mifoeponymy: problemy ponimanija i interpretaciji. – Lingvistika i metodika prepodovanija inostrannych jazykov 2(19), 17–28] Васильева, Наталия, Тритенко, Татьяна 2023: Термины-мифоэпонимы: проблемы понимания и интерпретации. – Лингвистика и методика преподования иностранных языков 2(19), 17–28. Vaskelaitė, Ramunė 2023: Asmenvardinių makroekonomikos terminų variantiškumas. – Terminologija 30, 95–121. Zhdan, Viacheslav, Dvornyk, Valentyn, Avetikov, Davyd, Bieliaieva, Olena 2021: The use of eponyms in the language of medicine: pro et contra. – Annals of “Dimitrie Cantemir” Christian University Linguistics, Literature and Methodology Of Teaching XX(2), 24–32. Xiaoli, Hu 2023: Historic Impact of Ancient Greco-Roman Mythology on Medical Terminology. – Journal of Social Science Humanities and Literature 6(5), 118–123. MYTHONYMIC TERMS IN LITHUANIA’S FIRST PSICHIATRY TEXTBOOK FROM THE INTER-WAR ERA Summary The article structurally dissects the psychiatry terms originating from mythonyms (the names of mythological creatures) that appear in the 1935 Įvadas į psichiatriją (Introduction to Psychiatry) by Juozas Blažys, the famous Lithuanian psychiatrist – the first 221Terminologija | 2024 | 31 psychiatry textbook to be published in Lithuania in the period between the two world wars, looking into the methods of appellativisation that were used to form said terms, as well as scrutinising the characteristics of their structure, the types of the underlying mythonyms and their connection with the scientific term that they were chosen to designate. The terms in the textbook are words originating from the classical languages or readily borrowed from the Greek and the Latin languages or through intermediary languages, with appropriate morphological adaptations made for the grammar system of the Lithuanian language. The mythonyms of Greek and Latin origin that form part of psychiatry terms and are covered in the article are to be considered archaic universalities with unequivocal meaning across all languages. As a result, the psychiatry terms made with them travel from one language to the next, constituting an important part of the international eponymic terminology of psychiatry. Structurally, the textbook is dominated by morphological derivatives, while semantic derivatives are scarce. Some mythonymic terms (such as morfinizmas (morphinism)) were found to have been composed through absolute appellativation, while others (such as Edipo kompleksas (Oedipus Complex)) – through partial appellativisation. The three predominant types of absolute appellatives are direct (such as manija (mania)), affixal (such as fobija (phobia), lunatizmas (sleepwalking)), and composite (such as dipsomanija (dipsomania), agorafobija (agoraphobia)) appellatives. The most typical mythonymic psychiatry terms are those made by way of composite appellativisation, and the most probable reason behind their prevalence might be the ability of composites to designate more complex terms more compactly. One intrinsic quality of composite appellatives is that they have both components grounded on mythonyms. Some of them, such as manija, have become iterative elements in the composite formation of multiple psychiatry terms. As often as not, the mythonym is the post-positional component of the composite. Among affixal appellatives, suffixal appellatives with the productive suffix -izmas (such as morfinizmas) prevail, while prefixal appellatives are uncommon. Some affixal appellatives have a more complex structure: these are derivatives made with a prefix and a suffix, an international element and a suffix. Most of the psychiatry terms coined with mythonyms designate various mental disorders in human beings. Gauta 2024-04-30 Palmira Zemlevičiūtė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius E. paštas [email protected]