Sociolingvistinis šnekamajai kalbai būdingos leksikos tyrimas

206 Kalbos Kultūra | 81 GIEDRIUS TAMAŠEVIČIUS lietuvių kalbos institutas SOCIOLINGVISTINIS ŠNEKaMaJaI KalbaI būDINGos lEKsIKos tYrIMas ĮvaDINės pastabos Šnekamosios kalbos, o ypač jai būdingos leksikos tyrimai lietuvoje iki šiol yra naujas dalykas. anglų, vokiečių, rusų, skandinavų ir kitų kalbų tyrėjai šia sritimi domisi jau ne vieną dešimtmetį. Matyt, todėl lietuvių kalbotyroje iki šiol nėra aiškesnio susitarimo, ką reikėtų laikyti šnekamąja kalba, slengu ir žargonu (plg. Miliūnaitė 2005: 47). lietuvių kalbos leksika Evaldos Jakaitienės Lietuvių kalbos leksikologijoje skirstoma į bendrinės kalbos ir šnekamosios kalbos leksiką. pastarąją sudaro tarminė leksika, žargoninė leksika ir slengas. slengas, esantis už bendrinės kalbos ribų, kartu su pagrindiniu žodyno fondu sudaro bendratautę leksiką (Jakaitienė 1980: 67)1. Gintautas akelaitis patikslina tokį skirstymą teigdamas, kad šnekamoji kalba plačiąja prasme apima visą sakytinę kalbą. Ji gali būti: 1) viešoji, saistoma bendrinės kalbos reikalavimų, 2) privačioji (tarminė arba pusiau tarminė), 3) žargonas (akelaitis 2002: 55). Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriame, remiantis G. akelaičio skirstymu, šnekamosios kalbos leksikai priskiriami stilistinį šnekamosios kalbos atspalvį turintys bendrinės kalbos žodžiai (patekę į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną – toliau DlKŽ), didžiajai kalbinės bendruomenės daliai žinomi ir plačiai vartojami tarminės kilmės žodžiai, taip pat žargono leksika. 1 Dėl žargono leksikos apibrėžimo sutaria dauguma autorių – „tai žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje“ (plg. Jakaitienė 1980: 76). sunku nubrėžti aiškią ribą tarp žargono ir slengo – abu terminai neretai yra vartojami sinonimiškai (Оrlova 2004), tačiau bene ryškiausias skirtumas yra tai, kad slengo žodžiai žinomi didžiajai kalbinės bendruomenės daliai ir yra plačiai vartojami, o žargono – ne, nebent jie būtų patekę į slengo leksiką (plg. Jakaitienė 1980: 66; Оrlova 2004). G. taMaŠEvIčIus. sociolingvistinis šnekamajai kalbai būdingos leksikos tyrimas 207 tYrIMo pobūDIs Šnekamosios kalbos tyrimų lietuvių kalbotyroje atlikta nedaug. apie sociolingvistinį šnekamosios kalbos tyrimo aspektą, tiriant tarmes ir jų sąveiką, yra rašiusi laima Grumadienė (1996: 190–198). Nagrinėtas pertarų (akelaitis 2002), linksnių (savickienė 2000), deminutyvų vartojimas šnekamojoje kalboje (savickienė 2006), vaikų kalbos ypatybės (Kamandulytė 2006). apie šnekamosios kalbos ir emocinės-ekspresinės leksikos apibūdinimą DlKŽ yra rašiusi violeta černė (černiutė 2000: 160–179). Nors poreikis tirti šnekamosios kalbos leksiką buvo keltas jau prieš gerą dešimtmetį (vaicekauskienė 2002), išsamesnių šios srities tyrimų trūksta iki šiol. Iš jau atliktų darbų galima paminėti Kauno paauglių slengo tyrimą, atliktą 1999 metais (lėgaudaitė 2003). postūmį įvairiems šnekamosios kalbos tyrimams dažnai duoda naujų pažangių technologijų atsiradimas ir šnekamosios kalbos tekstynų sudarymas (plg. savickienė 2000). Šnekamosios kalbos duomenų trūkumas šiandien įvardijamas kaip nemenka problema tiek vertėjams (Kohrs 2007: 148), tiek dvikalbių žodynų sudarytojams, kuriuose lietuvių kalba yra pagrindinė, tiek lietuvių kalbos besimokantiems kitakalbiams (Melnikienė 2006: 112–113). atotrūkis tarp žodynų ir realiosios vartosenos polinkių neretai krinta į akis ir viešojoje rašytinėje kalboje, kai bendrinės kalbos žodžiai imami vartoti naujomis, šnekamajai kalbai būdingomis, tačiau į DlKŽ nepatekusiomis reikšmėmis. tokie atvejai nereti spaudoje (pvz., „reformatoriai pradeda grybauti“. algimanto Šindeikio straipsnio antraštė. Veidas, 2008 11 17), per televiziją rodomų filmų vertimų titruose (pvz., „vadinasi, „pakabinote“ ją vatikane?“ Iš filmo „vasarvidžio nakties sekso komedija“, rodyto per lietuvos televiziją 2008 10 01). Madingų vulgarybių ir žargonybių neretai pasitaiko net ir viešose politikų kalbose (pvz., „tai žinokite, kad jūsų partneriai jus „išdurs“. seimo nario J. veselkos kalbos seimo posėdyje citata. Kauno diena, 2008 11 18) (plg. Miliūnaitė 2005: 47–48). tai rodo, matyt, neatsitiktinį žargono leksikos skverbimąsi į bendrinę kalbą. tyrimo tikslas – pasiaiškinti, kuriuos šnekamajai kalbai būdingus žodžius šiandien labiau linkstama vartoti, nustatyti, ar iš tiesų ne bendrinės kalbos leksika skverbiasi į viešąją vartoseną. tyrimo rezultatai galėtų būti panaudoti sprendžiant šnekamosios kalbos duomenų atrankos į rengiamus žodynus klausimą. Šiam tyrimui pasirinktas anketinės apklausos metodas. anketoje prašyta atsakyti į vieną klausimą: Ar vartojate šiuos žodžius nurodytomis reikšmėmis? 208 Kalbos Kultūra | 81 pateikiami keturi galimi atsakymo variantai: 1. taip, vartoju jį šia reikšme, bet tik kalbėdamas privačiai. 2. taip, vartoju jį šia reikšme tiek viešai, tiek privačiai. 3. Ne, bet esu girdėjęs jį vartojant šia reikšme. 4. Ne, nesu girdėjęs jį vartojant tokia reikšme. Klausiant apie viešąjį ir privatųjį vartojimą (plg. pupkis 2005: 18), siekiama išsiaiškinti, kuriuos žodžius respondentai linksta vartoti bendraudami viešai, o kurių ne. be pagrindinio klausimo apie šnekamosios kalbos leksikos vartojimą, siekiama sužinoti ir dviejų socialinių kintamųjų – amžiaus ir lyties – įtaką atsakymams. Į anketą įtraukti 22 šnekamajai kalbai būdingos leksikos pavyzdžiai (darant prielaidą, kad tai vartosenoje paplitę žodžiai; jie parinkti iš 2008 m. vasarą rodytų jaunimui skirtų televizijos laidų ir viešosios rašytinės kalbos), atspindintys pagrindinius šnekamosios kalbos leksikos sluoksnius. Šių žodžių vartosena šnekamajai kalbai būdingomis reikšmėmis patikrinta pasitelkus Google paieškos sistemą, peržvelgus internetinį jaunimo kalbos žodynėlį www.kriu.lt ir Egidijaus Zaikausko knygą Kalbos paribiai ir užribiai: lietuvių žargono žodynėlis. pirmąją anketos žodžių grupę sudaro šnekamosios kalbos leksika, patekusi į DLKŽ. Jai priskirti šie žodžiai: nuskilti – „pasisekti“, užkalti – „uždirbti“, susimauti – „suklysti, susikompromituoti“, šakotis – „rėkauti, pykti, įkyrėti“, statyti – „vaišinti“2. peržvelgus tris pirmuosius DlKŽ leidimus paaiškėjo, kad šios grupės žodžiai žodyną pasiekė ne vienu metu: žodį statyti reikšme „vaišinti“ randame jau pirmame DlKŽ leidime (1954), matyt, jau tuo metu jis buvo plačiai paplitęs. rengiant antrą leidimą (1972) į žodyną įtrauktos naujos reikšmės – žodžio šakotis „rėkauti, pykti, įkyrėti“ ir žodžio užkalti „uždirbti kalviaujant“. Ko gero, netrukus užkalti imta vartoti ir reikšme „uždirbti“, nors tokia reikšmė buvo įtraukta tik į trečią DlKŽ leidimą (1993). Naujomis reikšmėmis į šį leidimą įtraukti žodžiai nuskilti „pasisekti“ ir susimauti „suklysti, susikompromituoti“, nors 1980 m. pasirodžiusioje Lietuvių kalbos leksikologijoje jie pateikti kaip semantinių žargonybių pavyzdžiai (Jakaitienė 1980: 77). tai rodytų, kad iki naujo (trečio) DlKŽ leidimo jie itin paplito vartosenoje ir žodyno rengėjų buvo pastebėti. visi šie žodžiai turi ir regioninės vartosenos pavyzdžių nurodytomis ar artimomis reikšmėmis ir yra patekę į Lietuvių kalbos žodyną (toliau – lKŽ), 2 Ši žodžio statyti reikšmė DlKŽ, matyt, per neapdairumą nepažymėta šnek. – kaip būdinga šnekamajai kalbai. G. taMaŠEvIčIus. sociolingvistinis šnekamajai kalbai būdingos leksikos tyrimas 209 tačiau skirtingai nuo kitos šio tyrimo grupės žodžių, neįtrauktų į DlKŽ, jie yra ilgesnį laiką visuotinai paplitę. Kita anketos žodžių grupė į DlKŽ nepatenka. Dalis jų yra tarminės kilmės: žiauriai „labai, ypač, itin“, vėjai „nesąmonės“, laužytis „varžytis, gėdytis“, įkirsti „suprasti, suvokti, įsigilinti“, trenktas „kvailas; kvailys“, pasikėlęs „pasipūtęs“, likti ant ledo „likti be nieko, būti paliktam“. tarminės šnekamosios kalbos leksikos pavyzdžiais jie gali būti laikomi todėl, kad beveik visi tokiomis ar artimomis reikšmėmis yra patekę į lKŽ (tik idioma ant ledo sėdėti „nieko neturėti“ yra įtraukta į Frazeologijos žodyną) ir jų vartosenos pavyzdžiai pateikti iš tarmių. Dar vieną dalį sudaro žargono leksika. trečiajai grupei priskiriami žodžiai, pradėti vartoti žargonine reikšme (naujosios sememos). tokiomis reikšmėmis šie žodžiai nėra patekę nei į DlKŽ, nei į lKŽ: apšalti „be galo nustebti“, lūžti „užmigti“, pakalęs „nieko nepaisantis“, pakabinti „susipažinti, susidraugauti“, užknisti „įkyrėti, suerzinti“, grybauti „nesuprasti esmės, nesusigaudyti, kalbėti nesąmones“, klišas „netaiklus“. Neatsiejama tokios leksikos dalis yra vertiniai iš kitų kalbų. Jie sudaro ketvirtąją tiriamų žodžių grupę: išdurti „apgauti“ (plg. rus. žarg. проко лоть ся „suklysti, apsigauti“; Gračev 2006: 487), įsipaišyti „pritapti; tilpti“ (plg. rus. šnek. вписаться „pataikyti, tilpti“; Kurilova 2007: 72). taip pat įtraukta ir iš šnekamosios anglų kalbos perimta žodžio nerealus „nuostabus, labai geras“ reikšmė (plg. angl. šnek. unreal „neįtikėtinas, nuostabus“; Oxford Dictionary of English 2006: 1932)3. tyrimo metu buvo apklaustas 251 vilniaus gyventojas (159 moterys, 92 vyrai). respondentų amžius nuo 17 iki 80 metų (žr. 1 pav.). atliekant tyrimą buvo siekiama apklausti kuo įvairesnių socialinių sluoksnių ir profesijų žmonių. Nors klausimas apie užimtumą nebuvo pateiktas, tačiau žinoma, kad tarp respondentų buvo moksleivių, studentų, darbininkų, valdininkų, sportininkų, menininkų, architektų, medikų, dvasininkų, vadybininkų ir kt. 3 Ne tik šios grupės, bet ir visus į tyrimo anketą atrinktus žodžius (išskyrus klišas – „netaiklus“) galima rasti Egidijaus Zaikausko knygoje Kalbos paribiai ir užribiai: lietuvių žargono žodynėlis. Žodynėlio sudarytojas kiek nemotyvuotai praplėtė žargono sąvoką – žargoniška čia laikoma kone visa šnekamajai kalbai būdinga leksika: nuo bendrinei kalbai artimų ekspresyvių žodžių iki vulgarios leksikos ir žargono siaurąja prasme. Knygos recenzijoje Inga Mataitytė pateikia ne vieną nepagrįsto šnekamosios bendrinės kalbos žodžių priskyrimo žargonui pavyzdį (Mataitytė 2007: 22–23). 210 Kalbos Kultūra | 81 tYrIMo rEZultataI peržvelgus tyrimo rezultatus aiškėja polinkiai, kurių ir tikėtasi. Į anketą įtrauktus žodžius labiausiai yra linkę vartoti jauniausi respondentai (17–25 m.), o vyriausi (61–80 m.) dažniau nurodydavo nevartojantys šių žodžių, bet girdėję juos vartojant tokia reikšme. 1 pav. respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes toliau parodomi išryškėję keturių į tyrimą įtrauktų leksikos grupių vartojimo polinkiai. Susimauti ir nuskilti yra dažniausi iš DlKŽ grupės žodžių (žr. 2 pav.). Net 83 proc. jauniausios amžiaus grupės atstovų teigiamai atsakė į klausimą apie šių žodžių vartojimą. populiarūs šie žodžiai ir tarp 36–45 ir 46–60 m. amžiaus respondentų (beveik 80 proc. teigiamų atsakymų). Mažiausiai teigiamų atsakymų gavo žodis užkalti. Jo nevartoja net 60 proc. visų respondentų, dažniau vartoja tik 17–25 ir 46–60 m. amžiaus vyrai. 2 pav. polinkis vartoti į DlKŽ įtrauktus žodžius G. taMaŠEvIčIus. sociolingvistinis šnekamajai kalbai būdingos leksikos tyrimas 211 veiksmažodis šakotis įprastesnis vyresniems vartotojams (žr. 3 pav.). beveik pusė (40 proc.) 17–35 m. amžiaus respondentų atsakė nevartojantys šio žodžio, o tarp 36–80 m. amžiaus respondentų tokių buvo tik kiek daugiau nei dešimtadalis (13 proc.). tai vienintelis iš šio tyrimo žodžių, kurį vyresni respondentai yra linkę labiau vartoti nei jaunesni. toks polinkis rodytų, kad žodžio šakotis ateityje gali nebelikti šia reikšme tarp labiau paplitusių šnekamosios kalbos žodžių. tarminės kilmės žodžių grupėje išsiskiria žodžiai žiauriai ir trenktas (žr. 4 pav.). Juos vartoja didžioji dauguma visų amžiaus grupių respondentų (dau- 3 pav. veiksmažodžio šakotis vartojimas pagal amžiaus grupes 4 pav. polinkis vartoti tarminės kilmės žodžius 212 Kalbos Kultūra | 81 giau nei 80 proc.). Keli jauniausios amžiaus grupės respondentai ties žodžiu trenktas pridėjo pastabą, kad vartoja jį reikšme „šaunus“. Mažiausiai teigiamų atsakymų sulaukė dažnai frazeologiniuose junginiuose pasitaikantis žodis vėjai. Ne itin populiarus pasirodė ir veiksmažodis įkirsti. Kai kurie respondentai anketose nurodė labiau linkę ta pačia reikšme vartoti sangrąžinę jo formą įsikirsti. Žodžiai pasikėlęs, laužytis ir frazeologizmas likti ant ledo yra daugelio vartojami (daugiau nei 60 proc. teigiamų atsakymų), tačiau žodžio pasikėlęs ir likti ant ledo kur kas rečiau griebiasi vyresnio amžiaus žmonės (juos vartoja tik apie 50 proc. 46–60 m. ir 44 proc. 61–80 m. amžiaus respondentų). Iš visų į anketą įtrauktų žargono žodžių rečiausiai vartojamas pakalęs (tik 28 proc. teigiamų atsakymų). Žodžius pakabinti ir klišas labiau linkę vartoti 17–25 m. ir 26–35 m. amžiaus respondentai. Žodžiai grybauti, lūžti, užknisti yra vieni iš daugiausia teigiamų atsakymų sulaukusių šio tyrimo žodžių (žr. 5 pav.). Juos yra įpratę vartoti visų (išskyrus 61–80 m.) amžiaus grupių respondentai. Pakabinti yra vienas iš jaunesniems respondentams įprastų žodžių, mažiau aktualus vyresnio amžiaus žmonėms (žr. 6 pav.). teigiamai apie jo vartojimą atsakė 83 proc. 17–25 m. amžiaus, 66 proc. 26–35 m. amžiaus ir tik 39 proc. 46–60 metų amžiaus respondentų. Įsipaišyti nėra populiarus nė vienoje amžiaus grupėje (tik 39 proc. teigiamų atsakymų) (žr. 7 pav.). Net ir tarp jauniausios amžiaus grupės atsto- 5 pav. polinkis vartoti žargono naująsias sememas G. taMaŠEvIčIus. sociolingvistinis šnekamajai kalbai būdingos leksikos tyrimas 213 vų jį vartoja tik pusė respondentų. Dažniausi iš tiriamų žodžių yra išdurti ir nerealus. tokia reikšme juos vartoja ir vyresni respondentai. Net 27 proc. 46–60 m. amžiaus ir 22 proc. 61–80 m. amžiaus respondentų nurodė vartojantys žodį nerealus tiek viešai, tiek privačiai. Žinoma, čia galima būtų kalbėti apie ypatingą šio žodžio madingumą, tačiau, matyt, bus atsitikę taip, kad dalis respondentų pažymėjo tokį atsakymą neįsigilinę į anketoje nurodytą kitokią, nei bendrinėje kalboje įprastą, žodžio nerealus „nuostabus, labai geras“ reikšmę. Kalbant apie respondentų atsakymus į klausimą apie viešąją ir privačiąją vartoseną, išsiskyrė tik 17–25 metų amžiaus vyrai. Jie yra linkę dalį į anketą 6 pav. veiksmažodžio pakabinti vartojimas pagal amžiaus grupes 7 pav. polinkis vartoti dėl kitų kalbų įtakos atsiradusius žodžius 214 Kalbos Kultūra | 81 įtrauktų žodžių vartoti tiek viešai, tiek privačiai (klišas, grybauti, nerealus, žiauriai, užknisti, nuskilti, trenktas). tos pačios amžiaus grupės merginos taip pat nevengia tokių žodžių vartoti tiek viešai, tiek privačiai (užknisti, žiauriai, nerealus). tyrimo rezultatai rodo, kad šios amžiaus grupės žmonėms, matyt, nuo paauglystės yra išlikęs noras išsiskirti iš kalbinės bendruomenės, išreikšti savo kartos tapatybę kitokia kalba. beje, moksleivių ir studentų kalbai būdinga leksika laikoma viena iš pagrindinių socialinio žargono atmainų (Zaikauskas 2004). Krinta į akis staigus pokytis pereinant prie 26–35 m. amžiaus respondentų duomenų: teigiamų atsakymų apie viešąją ir privačiąją vartoseną praktiškai nebelieka, daugumas nurodo vartojantys šnekamajai kalbai būdingus žodžius tik bendraudami privačiai. tai galima paaiškinti socialinėmis amžiaus raidos aplinkybėmis: paprastai tokio amžiaus žmonės jau baigę studijas ir pradėję darbinę veiklą. sociolingvistikos teorijoje teigiama, kad karjeros siekiantys žmonės ypač linkę vartoti bendrinei kalbai būdingas formas (Holmes 1994: 171). stengdamiesi kalbėti prestižine kalba (vengdami ne tik žargonybių, bet ir šnekamosios kalbos leksikos), jie siekia pabrėžti savo profesionalumą ir statusą visuomenėje. 36–45 metų amžiaus grupėje karjeros klausimai ne mažiau aktualūs, tad ir polinkiai išlieka tie patys. tik vyresni respondentai yra linkę ir viešai daugiau pavartoti šnekamosios kalbos leksikos. bene vienintelis ryškesnis vyrų ir moterų kalbos skirtumas šio tyrimo kontekste yra jau minėtas klausimas apie viešąją ir privačiąją vartoseną. Į šį klausimą 17–25 metų amžiaus moterys pateikė kur kas mažiau teigiamų atsakymų nei jų bendraamžiai vyrai. sociolingvistikos teorija tokius rezultatus aiškina tradicinio moters vaidmens visuomenėje nulemta būtinybe – viešumoje labiau vartoti bendrinę kalbą, o vyrus – ne bendrinės kalbos formas vartoti gali skatinti noras taip išreikšti savo vyriškumą (Holmes 1994: 171). aiškesnių vyrų ir moterų kalbos skirtumų leksikos atžvilgiu, matyt, atskleistų duomenys apie pačią bendravimo aplinką: pašnekovų lytis, amžiaus skirtumas, jų visuomeninė padėtis vienas kito atžvilgiu4. Galima spėti, kad skirtųsi vyrų ir moterų atsakymai į klausimą apie šnekamosios kalbos leksikos vartojimo dažnumą. vyrai tokią leksiką turėtų vartoti dažniau bendrau- 4 Danijoje atliktas keiksmažodžių vartojimo tyrimas parodė, kad jaunimas vartoja daugiau ir kitokių keiksmažodžių nei vyresnės kartos žmonės. Keiksmažodžius ir slengo leksiką iš dalies sieja ir tai, kad jais pateikiama informacija apie individą, išreiškiama tapatybė. tyrimas parodė, kad jauni žmonės liaujasi keikęsi, kalbėdami su vyresniais, taip pat ir pradėję kopti karjeros laiptais (rathje 2005).