Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida

ANTANAS BALAŠAITIS LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS NORMINIMO RAIDA 1. ĮVADINĖS PASTABOS Praktiniuose žodynuose pateikiama informacija veikia kalbos vartoseną, nes jie sudaromi siekiant norminti leksiką (Naktinienė 2000: 12). Prieš daugiau kaip pusę amžiaus pasirodęs Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (toliau – DŽ) laikomas fundamentiniu lietuvių kalbos veikalu (Keinys 1991a: 96). Be to, šis žodynas yra „paprasta, prieinama ir veiksminga tiek šnekamosios, tiek rašomosios kalbos kultūros kėlimo priemonė“ (Ulvy das 1977: 13). Taigi DŽ yra svarbus veikalas bendrinės lietuvių kalbos raidai, o kartu ir visai lietuvių kultūrai. Todėl pravartu jį įvertinti įvairiais atžvilgiais, juo labiau rengiant bendrinės kalbos žodyną. Straipsnyje pateikiama keletas bruožų iš DŽ rengimo istorijos sociologiniu požiūriu, primenami dabartinei jaunajai filologų kartai sunkiai įsivaizduojami dalykai – kaip gyvenamojo laiko politinė valdžia ir jos pokyčiai veikė kalbininkus, jų rengiamo veikalo pobūdį ir teikiamas normas. Nagrinėjant DŽ rengimo sąlygas neturėtų būti pamirštas ir platesnis laikotarpio vertinimas. Mėginimas organizuotai rūpintis lietuvių kalbos išsaugojimu įsigalinčios dvikalbystės sąlygomis (atgaivinti Lietuvių kalbos draugiją) oficialiosios valdžios buvo stabdomas, o peršamas internacionalizmas ir tautų draugystei būtina rusų kalba, keliamas vien teigiamas jos poveikis lietuvių kalbai. Taigi „lietuvių kalba prarado krašte savo suverenumą – pagrindinę sąlygą, kuri leido jai augti ir stiprėti“ (Piročkinas 1994: 5). Šio straipsnio1 autorius kalbos būklę, jos norminimą sieja su visuomenės gyvenimu kaip ir profesorius Zigmas Zinkevičius kalbos istorijos veikaluose. 1 Straipsnis yra gerokai papildytas jubiliejinėje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje 2008 m. birželio 23 d. skaityto pranešimo variantas (žr. „Lietuvių kalbos leksikos norminimo kaita Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pirmuosiuose leidimuose“. – Leksikologija ir terminologija: teorija, praktika, istorija. Pranešimų tezės, 2008). Straipsniu norima pagerbti DŽ pirmųjų dviejų leidimų atsakomąjį redaktorių Joną Kruopą (1908–1975) 100-ųjų gimimo metinių proga. 112 KALBOS KULTŪRA | 81 2. PIRMIEJI PRAKTINIO ŽODYNO MĖGINIMAI Praktinį norminį žodyną greta didžiojo jau ketino parengti Kazimieras Būga (1879–1924). Kaip nurodoma Antano Salio (1902–1972) straipsnyje Lietuvių enciklopedijoje (LE XXXV 1966: 408), „A. Vireliūnas ir A. Varnas buvo jau pradėję atrinkinėti medžiagą iš didžiojo žodyno kartotekos“. Bet po Būgos mirties šis užmojis buvo pamirštas. „Medžiagos atrinkimas buvo iš naujo pradėtas Juozo Balčikonio vadovaujamo didžiojo žodyno redakcijoje“ (ten pat). Praktinis kalbos veikalas buvo parengtas vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Kalbininkas ir pedagogas Alfonsas Kalnius (1907–1981) su geografu Stanislovu Tarvydu (1903–1975), pasinaudodami Mato Jurkyno (1909–1944) onomastikos rinkiniais, parengė kalbos vadovą. Jį redagavo Kazimieras Gasparavičius (1908–1983), Napalys Grigas (1896–1972), Kazys Ulvydas (1910–1996) ir Aleksandras Žirgulys (1909–1986), ats. redaktorius Juozas Lazauskas (1892–1970). Jis buvo pavadintas Lietuvių kalbos rašybos žodynu ir išleistas 1948 metais. Pavadinimas aiškiai per siauras: šiame darbe pateikti rašybos, skyrybos, kirčiavimo, linksnių vartojimo pagrindai, tarmių apybraiža, keli šimtai vietovardžių ir apie penkių tūkstančių žodžių kirčiuotas žodynas (be aiškinimų). Kurį laiką tai buvo parankinė knyga studentams ir bendrinės kalbos norminimo priemonė. Karo pabėgėliai lietuvių kalbininkai Vokietijoje irgi rūpinosi parengti leidinių gimtosios kalbos reikalams. 1950 m. Bylefelde buvo išleistas Prano Skardžiaus (1899–1975), Stasio Barzduko (1906–1981) ir Jono Martyno Laurinaičio (1894–1966) parengtas Lietuvių kalbos vadovas. „Redakcijos žodyje“ P. Skardžius paaiškino leidinio rengimo istoriją. Tiubingeno lietuvių gimnazijos mokytojas S. Barzdukas iškėlęs jam mintį, jog reikėtų parengti mokykloms skirtą rašybos vadovėlį. Profesorius pritarė šiai iniciatyvai. 1948 m. kovo mėnesį vadovėlio rengimui buvo pritarta Lietuvių tremtinių bendruomenės posėdyje. Bet netrukus pasirodė, kad reikia platesnio leidinio: „šiuo metu yra tikslinga išleisti ne vien rašybos vadovėlį, bet kiek galint išsamesnį veikalą, kuris šalia rašybos, kad ir trumpai dar apimtų svarbesnius bendrinės kalbos tarties, žodžių darybos, kait ybos, iš dalies sintaksės ir žodyno dalykus“. Visa tai reikalinga, „kad mes visi turėtume rimtesnę kalbinę priemonę, kuri padėtų mums ilgiau išlaikyti gimtosios kalbos kultūros lygį bei jos savaimingumą, lengvintų mūsų tarpusavinį susižinojimą ir tuo būdu ilgiau palaikytų mūsų tautinį bei bendruomeninį jausmą“. A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 113 Siekiant tokio tikslo, rankraštis išaugo į didoką knygą. Lietuvių kalbos vadove P. Skardžiaus aptarta bendrinės kalbos vartosena, tartis, garsų daryba, kirtis ir priegaidė, atskirų kalbos dalių kirčiavimas, rašyba (ir svyruojantys dalykai), svetimybių rašymas, žodžių daryba, naujadarai, tarptautiniai žodžiai, linksnių vartojimas, skyryba. Pridėtas ir platokas žodynas. Savitas universalus žodynas, sudarantis tris ketvirtadalius knygos (444 puslapius), buvo numatytas išeivijai, atsižvelgiant į tautiečių poreikius jų gyvenimose šalyse. Jame, be lietuviškų vardų ir vietovardžių, įdėta ir Vokietijos, JAV, Kanados, Australijos vietovardžių ir veikėjų pavardžių. Žodyne randame ir Biblijos vardų, rašytojų slapyvardžių, mokslininkų pavardžių, šventovių vardų, įvairių sutrumpinimų, populiarių lotyniškų pavadinimų ir posakių. Atskirais lizdais pateikiamos ir paaiškinamos dažnesnės priešdėliai. Dalis žinomų žodžių neaiškinami (nurodoma tik kalbos dalis, kirčiuotė), kiti aiškinami sinonimais. Kai kurių žodžių nurodoma kilmė arba anglų, prancūzų, vokiečių kalbų atitikmenys. Dažniausiai pateikiami glausti aiškinimai su trumpais vartojimo pavyzdžiais. Priešdėliniai veiksmažodžiai pateikiami arba pagrindinio žodžio iliustracijoje arba atskirais lizdais, kartais ir paaiškinami. Žodynu siekta ir norminti leksiką: bendrinei kalbai neteiktini žodžiai rašomi laužtiniuose skliaustuose su kilmės pažyma: [apàrt (prc., sl.), be, pvz.: be pinigų, Onutė dar gavo ir dovanų], [gùzikas (g., l.), sagà], [leikà (g.), laistykle, piltùvas], [mierà (g., r.), mátas, saikas], [šni̇celis (vok.), pjausnÿs], [špòsas (vok., l.), pó́kštas, išdáiga], [trùšikai (r.), glaudinės, kelñaitės], [Vìlija (g., l.) Neris], [viršgam̃tinis (verstinis skolinys), antgam̃tinis], [želė (prc., r.), drebučiai]. Apskritai rūpintasi pailiustruoti žodyno įvade aptartus dalykus, parodyti kalbos vartoseną, kelti jos kultūrą, mokyti taisyklingo kirčiavimo ir rašybos. Vadovas buvo baigiamas rengti prasidėjus emigracijai iš Vokietijos. Redaktorius P. Skardžius korektūrą baigė skaityti jau atvykęs į Klivlendą (JAV) ir „Redakcijos žodį“ pasirašė 1949 m. gruodžio 15 dieną. Pabaigos žodyje „Darbą baigiant“, Vokietijos lietuvių bendruomenės pasirašytame Miunchene 1950 m. birželio 29 dieną, nurodyti rengimo ir spausdinimo talkininkai, rėmėjai. Leidimu rūpinosi „Ventos“ leidykla. 5000 egzempliorių tiražu išspausdintas Lietuvių kalbos vadovas (604 p.) ilgą laiką buvo mūsų karo pabėgėlių parankinė knyga. Buvo rengiamas pataisytas ir papildytas šios knygos leidimas, bet jis nebuvo išleistas (Skardžius 1999: 793–794, 928). 114 KALBOS KULTŪRA | 81 3. DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO PIRMSASIS LEIDIMAS Praktinio žodyno rankraštį tik po Antrojo pasaulinio karo parengė Lietuvių kalbos instituto žodynininkai Napalys Grigas ir Antanas Lyberis (1909–1996). Žodžius iš didžiojo žodyno kartotekos atrinkinėjo ir neseniai Institute pradėjusi dirbti Antanė Kučinskaitė (1915–2006), nes mažojo žodyno kartotekai tebuvo nurašyti maždaug pusės abėcėlės žodžiai (Kučinskaitė 1981: 26–27). Kaip yra rašiusi ši autorė, jau 1948 m. gale buvęs parašytas didokas žodyno rankraštis (ten pat). Susipažinusi su rankraščiu, Mokslų akademijos vadovybė nurodė, kad trūksta tarybinio gyvenimo žodžių, specialiųjų terminų. Po didžiojo Lietuvių kalbos žodyno II tomo (1947) kritikos MA Visuomeninių mokslų skyriaus išplėstiniame posėdyje 1948 m. lapkričio 12 dieną buvo apsvarstytas ir rengiamo bendrinės kalbos žodyno rankraštis. Lietuvių kalbos instituto direktorius Juozas Balčikonis (1885–1969) pranešime nurodė, koks būsiąs žodynas. Jame numatoma pateikti visus vartojamus lietuviškus žodžius ir dažnesnius tarptautinius, taip pat vietovardžius su pasauliniais geografiniais vardais. Jau suredaguota dalis žodyno (A–O, R, Š ir U raidės). „Redaguojant žodyną atsiranda sunkumų dėl norminimo, kirčiavimo, priesagų ir kt. Silpna žodyno pusė – per maža surinkta mokslinės terminijos, taip pat tarybinio gyvenimo sukurtų žodžių“ (žr. Lietuvos TSR Mokslų akademijos žinynas, 1949: 301). Žodyno rankraštis sulaukė griežtos kritikos. Viceprezidentas J. Žiugžda priekaištavo, kad „Žodynui visai nekritiškai panaudojama pasenusi, iš viso seniau surinktoji medžiaga. [...] Tiek žodžių parinkimu, tiek savo frazeologija (t. y. vartojimo iliustracija) Žodynas atitrūkęs nuo tarybinio gyvenimo tikrovės“ (ten pat, 302). Tokiam kritiškam vertinimui pritarė Tiesos redaktorius H. Zimanas, MA prezidentas J. Matulis. Lietuvių literatūros instituto direktorius K. Korsakas pabrėžė, jog „bendrinės kalbos žodynas turėtų būti skiriamas praktikos reikalui. [...] O faktiškai dabar suredaguotas Bendrinės kalbos žodynas – tai Didžiojo žodyno sutrumpinta santrauka“ (ten pat, 304). Todėl žodyno rankraštį reikėjo trumpinti, o kartu ir pildyti. Žodyno rengėjai rūpinosi ne tik pašalinti „idėjines klaidas“, bet svarstė ir jo sandaros klausimus. Buvo atsisakyta tikrinių vardų, ieškota būdų, kaip geriau pateikti priešdėlinius veiksmažodžius. Akademikas Borisas Larinas (1893–1964), dirbęs 1952–1953 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus pavaduotoju, siūlė priešdėlinius veiksmažodžius pateikti atskirais lizdais. Su tuo siūlymu negalima buvo sutikti, nes didžiojo žodyno kartoteka buvo kitaip sudėliota. Todėl vėliau pa- A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 115 gal galimybes A. Lyberis iškėlė atskirais lizdais tik specifines reikšmes turinčius priešdėlinius veiksmažodžius, o kiti taip ir liko vartojimo pavyzdžiuose. DŽ1 įvade nurodyta, jog „iš tikrųjų būtų tikslinga visus priešdėlėtus veiksmažodžius, net ir neturinčius išskirtinės reikšmės, duoti atskirai abėcėlės tvarka“ (p. XI). Tai buvo padaryta DŽ2 leidime. 1952 m. balandžio mėnesį Lietuvių kalbos instituto surengtoje sąjunginėje leksikografų konferencijoje, kaip rašoma Literatūroje ir mene (1952 05 11), „TSRS MA Kalbotyros instituto darbuotojai konferencijoje padarė eilę vertingų pranešimų bei davė rimtų nurodymų lietuvių leksikologijos, leksikografijos klausimais“. Nesutikdamas su verčiamais LKŽ redagavimo pertvarkymais J. Balčikonis iš redaktoriaus ir Instituto direktoriaus pareigų pasitraukė. Lietuvių kalbos institutas 1952 m. buvo sujungtas su Lietuvių literatūros institutu. Jungtiniam institutui vadovauti paskirtas literatas akademikas Kostas Korsakas (1909–1986). Pagal konferencijos rekomendacijas Lietuvos MA prezidiumo sudarytosios Dabartinės lietuvių kalbos žodyno redakcinės komisijos nurodymu buvo parengta atitinkama redagavimo instrukcija (jos autoriai J. Kruopas, A. Kučinskaitė, B. Larinas). Į redakcinę komisiją paskirti K. Korsakas, B. Larinas, J. Kabelka, J. Kruopas (ats. redaktorius), A. Lyberis, K. Ulvydas. Antraštiniame puslapyje yra ir J. Balčikonio pavardė, nors jis 1953 m. gruodžio 3 d. raštu atsisakė būti paminėtas tarp žodyno redaktorių: „Kadangi aš nebesu tiesioginis Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bendradarbis ir dėl kalbos taisyklingumo ne visur sutinku su kitų žodyno redaktorių nuomone, todėl prašyčiau Jūsų to žodyno redaktorių skaičiuj mane neminėti“ (žr. Atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį, 2006: 296). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas buvo išleistas 1954 metais. Platokame įvade paaiškinta žodyno sandara, žodžių reikšmių aiškinimas, kirčiavimas. Žodyne sukirčiuota ir paaiškinta apie 45 tūkst. žodžių. Pratarmėje taip nusakomas DŽ tikslas: „Tarybiniams kalbininkams buvo iškeltas neatidėliotinas uždavinys – paruošti platų aiškinamąjį dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kuris ryškiai atspindėtų socialistinę ideologiją bei tarybinį gyvenimą, veiksmingai prisidėtų prie kalbos kultūros kėlimo, prie literatūrinės kalbos normų įdiegimo tarybinėje visuomenėje“. Taigi žodyno redaktoriams pirmiausia turėjo rūpėti komunistų partijos primetama ideologija. Pagal pratarmėje nurodytą komunistų partijos nuostatą DŽ buvo pateikti tokie ir panašūs idėjiški visuomeninio gyvenimo žodžių aiškinimai ir iliustraciniai sakiniai, dažniausiai paimti iš rusiškų sovietinių žodynų: 116 KALBOS KULTŪRA | 81 ážentas 3. imperialistinės vyriausybės šnipas, diversantas. agresorius grobikas, imperialistinio karo kurstytojas, puolanti šalis: Imperialistiniai ~iai. ármija 5. šnek. būrys, daugybė: Milžiniškos galingos taikos šalininkų armijos priešakyje žengia didžioji mūsų Tėvynė – Tarybų Sąjunga. bažnyčia (1) 1. namai, į kuriuos renkasi melstis religinių prietarų besilaikantys žmonės. Plg. cerkvė pravoslavų šventnamis. búožė (1) 5. kaimo buržuazijos atstovas – turtingas valstietis: Pas mus ~ių klasė likviduota. religija (1) viena iš visuomeninės sąmonės formų, mistika ir tikėjimu stebuklingomis jėgomis bei įsivaizduojamomis būtybėmis paremtos pažiūros; tikyba: „Religija yra liaudies opiumas“ (Marksas). „Religija yra viena iš dvasinės priespaudos rūšių“ (Leninas). Klasinėje visuomenėje r. yra darbo žmonių engimo ir išnaudotojų klasių viešpatavimo įrankis. R. priešinga mokslui ir kliudo pažinti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius. tikyba (1) tikėjimas tariamu dievo buvimu; religijos pseudomokslas. Dar keletas sakinių, perkeltų į žodyną iš to meto spaudos: Mūsų didžioji tarybinė Tėvynė yra taikos visame pasaulyje tvirtovė ir vėliavininkas. Džiaugsmo ir laimės kupina vieningoje tarybinių tautų šeimoje Spalio demonstracijoje žengia lietuvių tauta. Nesugriaunamas tikėjimas komunizmo pergale. Visi keliai veda į komunizmą. Tarybų valdžia sukūrė neregėtas galimybes kultūrai vystytis. Tų laikų gyvenimo patirtis leidžia manyti, jog tokį politinį žodyno ats- palvį lėmė visuotinė diktatūra ir propaganda. Jos vykdytojai ragino DŽ „tobulinti“ komunistinės ideologijos ir sovietinio gyvenimo spindesiu išsitikinimo, o redaktoriai tai darė iš baimės pasirodyti nek lusnūs ir vengiantys perimti brukamą ideologiją. Jau buvo pakankamai patirta, kad neklusnumą lydį represijos. Prisimindamas pirmąjį DŽ leidimą, trečiojo leidimo redaktorius Stasys Keinys pripažino, jog „tai buvo sunkus ir sudėtingas metas. Kiekvienas ideologinis neįtikimas valdžiai tuomet galėjo baigtis ilgamečiais savo „klaidų“ apmąstymais ir raumenų miklinimu plačiosios „tėvynės“ Gulago salyne“ (Gimtoji kalba 8, 1991: 22). Dėl DŽ supolitinimo priekaištavo JAV atsidūrę lietuvių kalbininkai. P. Skardžius rašė, kad „viskas, kas Vakaruose sudaro kultūros ir civilizacijos pagrindą, čia yra verste išversta ant vieno mechaninio kurpalio: [...] viskas yra pajungta aklam mechanizmui, visuomeniniam ekonominiam faktoriui [...]“. Nemaža žodyno dalis „yra persunkta komunistinės ideologijos“ (Skardžius 1999: 918); „...šis žodynas yra ne moksliškai objektyvus, bet A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 117 ideologiškai selektyvus: jame tyčiomis išleista daugelis dažnai gyvenime vartojamų žodžių, pvz. adventas, anatema, atvelykis, babtistas, čekistas, dekalogas, enkavedistas, evangelija, evangelistas, komunija, ostija, trejybė ir kt.“ (Skardžius 1997: 411). Spręsdamas iš DŽ pateiktos žodžių iliustracijos, A. Salys Lietuvių enciklopedijos 35 tomo straipsnyje „Žodynai“ rašė, jog „tokią propagandinę ekstazę galima nebent paaiškinti anų metų beribiu politiniu teroru“ (Salys 1985: 236). Apie išleistą žodyną Tiesoje (1954 10 05) informavo Instituto direktorius K. Korsakas. Netrukus žodyną pristatė ir atsakomasis redaktorius J. Kruopas (Tarybinis mokytojas, 1954 11 11), nurodydamas kai kurias nustatytas normas: abažūras, veliūras, fakyras, turnyras. Kartu pabrėžė, jog „kai kurių norminių formų nustatymas sukėlė žodyno redakcijoje didelius ginčus“ (Kruopas 1998: 422–425). Savaime suprantama, kad pirmame norminiame žodyne nelengva buvo nustatyti priimtiniausias normas. Todėl jau pirmoje recenzijoje Vytautas Būda (Literatūra ir menas, 1954 10 30) iškėlė abejonę dėl siūlymo „vien tik priesagos –ietis pagalba sudarinėti asmenvardžius iš vietovardžių [...]. Žodyno sudarytojai atsižvelgdami į literatūrinę lietuvių liaudies šnekamąją kalbą, būtų geriau padarę visas tris priesagas (–ietis, –iškis, –ėnas) palikdami lygiagretėmis.“ Po pusmečio kitoje recenzijoje Vincentas Drotvinas, Adelė Laigonaitė ir Jonas Paulauskas (Literatūra ir menas, 1955 04 02) pateikė pastabų dėl žodžių atrankos (nerado abiturientas, buldozeris), siūlė daugiau dėmesio skirti žodžiams su paplitusiais priešdėliais prie-, su-, už-. Vladas Grinaveckis, Jonas Palionis ir Vincas Urbutis Tiesoje (1955 03 05) paskelbė pastabų dėl žodžių atrankos: „aiškinamajame žodyne turėtų rasti vietos ir retesni dialektizmai, jeigu jie sutinkami lietuvių grožinės literatūros klasikų kūriniuose: pvz., luinas, pylė, repukas (Donelaičio), snopis (Žemaitės), atvalka, kraiguoti, nupiepti (P. Cvirkos), panuovalis (Vienuolio), priebėga (I. Simonaitytės). Iš tarptautinių žodžių reikėtų aviamodelizmas, buldozeris, frezuoti, leiboristas, skreperis, streptomicinas. Didžiausias jų pareikštas priekaištas dėl skolinių pateikimo: „Žodyne skoliniai kaip reikiant neapdoroti leksikografišku atžvilgiu, neapriboti, nenurodytos jų vartosenos ribos. Įsivestoji santrumpa neteikt. (= neteiktinas žodis) prie tikrai neteiktinų lietuvių kalbos vartosenai skolinių beveik niekur nededama..., josios nėra prie ainis, išdirbinys, laisvanoris, skaitlingas, vaizdinys, nei prie balkis, glita, šniūras, špricas, trusikai. 118 KALBOS KULTŪRA | 81 4. DŽ LAIDA ČIKAGOJE (1962) Dž leidimų apžvalgoje reikia prisiminti ir pirmojo DŽ leidimo laidą Čikagoje. Praktinio lietuvių kalbos žodyno reikėjo po karo JAV pagausėjusiai lietuvių bendruomenei – prie jos prisidėjusiems karo pabėgėliams, čia atvykusiems iš Vokietijos. Tačiau tokį žodyną parengti nebuvo kam: ir kalbininkai, ir pedagogai pirmiausia turėjo rūpintis įsikurti, dirbdami įvairiausius fizinius darbus. Nuspręsta perspausdinti 1954 m. Vilniuje išleistą Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, tik reikėjo pašalinti komunistinę propagandą, jų terminu – „nubolševikinti“. Populari lietuvių leidykla „Terra“ Čikagoje žodyno perleidimu pradėjo rūpintis 1955 metais. Spaudoje (Drauge, Naujienose, Vienybėje) prasidėjo diskusija, kaip jį reikėtų taisyti. Daug pastabų pateikė P. Skardžius (1999: 917–924) ir Benediktas Babrauskas. DŽ „nubolševikinimo“ ryžosi imtis rašytojas B. Babrauskas (1910–1968), Lietuvoje rašęs kalbos kultūros klausimais, išleidęs knygelę „Kirčiavimo taisyklės“ (1939). Jis pakeitė politizuotus žodžių reikšmių aiškinimus ir iliustracinius sakinius, keletą sovietinių terminų visai išbraukė ir pakeitė atitinkamo dydžio neutraliu gretimų žodžių iliustraciniu tekstu. Labai panašiu šriftu surinkti žodyno intarpai buvo užklijuoti ant viršaus ir taip Čikagoje buvo išspausdintas fotografuotinis leidimas. Žodyne įdėta sava pratarmė „Pastabos prie antrosios laidos“, kur paaiškintos taisymo priežastys: taisyti žodyną imtasi dėl „pirmosios laidos nepriimtinumo, ypač dėl jos perkrovimo bolševikinės propagandos medžiaga, nieko bendra neturinčia nei su žodyno paskirtimi, nei su kalbiniais žodyno reikalavimais, nei pagaliau su mokslinio veikalo rimtumu bei objektyvumu“. Dėl buvusios geležinės uždangos negalėdamas bendrauti su parengėjais ir paprašyti jų leidimo perspausdinti, taisytojas atsiprašo. Antraštiniame lape neliko redakcinės kolegijos nario B. Larino pavardės, nes ten jis laikytas lietuvių kalbininkų politiniu vadovu, rusišku terminu „politruku“. Apie žodyno pertvarkytoją niekur jokios užuominos, nei L. D. (tikriausiai Leonardo Dambriūno (1906–1976)) parašytoje recenzijoje Gimtojoje kalboje (1963, nr. 1) neminimi net leidėjai. Tai suprantama, nes žodynas buvo perspausdintas be rengėjų leidimo. Recenzijos autoriui, be abejo, buvo žinomas žodyno taisytojas ir leidykla, bet rašyti apie nelegaliai atliktą darbą buvo neatsargu. JAV lietuvių spaudoje rengiamas žodynas buvo reklamuojamas (paskelbtoje prenumeratoje) kaip prof. J. Balčikonio žodynas, gal dėl to, kad jo pavardė pirmoji redaktorių kolegijoje, nors atsakomasis redaktorius pažymėtas J. Kruopas. Dėl to J. Balčikoniui teko net spaudoje aiškintis: „leisti Ameri A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 119 koje tokį žodyną niekas manęs neprašė ir aš nesu davęs sutikimo panaudoti savo vardą tam reikalui“ (Tiesa, 1961 03 04). Lietuvoje šis leidimas tuo metu niekur nebuvo aptariamas, net kalbinėje spaudoje, tarsi jo ir nebūtų buvę. Tik tautinio atgimimo metais keletas jo egzempliorių atsirado didžiosiose Lietuvos bibliotekose. Apie šio leidimo istoriją pirmą kartą mano rašyta 1999 m. Gimtojoje kalboje (nr. 5, 6) – „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ Čikagos leidimas (1962)“2. 5. DŽ ANTRASIS LEIDIMAS Praėjus keliolikai metų, pribrendo reikalas rengti naują DŽ leidimą. Būta ketinimų naują leidimą parengti daug geresnį – nebe dabartinės, o bendrinės, tuo metu vadinamos literatūrinės (pagal rusų kalbotyroje vartojamą literaturnyj jazyk), kalbos žodyną. Tam tikslui 1968 m. spalio 23 d. buvo sukviesta konferencija pradėtam žodynui aptarti. Atsakomasis redaktorius J. Kruopas paskelbė straipsnį „Koks turėtų būti literatūrinės kalbos žodynas“ (Literatūra ir menas, 1968 10 19; žr. Kruopas 1998: 455–460). Tačiau po kurio laiko įsitikinta, jog visapusiškai pavyzdinio bendrinės kalbos žodyno dar neįmanoma parengti, ir po ketverių metų (1972) išleistam žodynui paliktas senasis pavadinimas. Antrasis leidimas buvo gerokai tobulesnis ir didesnis. Pirmiausia reikia pažymėti, kad jis, kaip žadėta DŽ1 įvade, buvo pertvarkytas leksikografiškai: atskirais lizdais pateikti priešdėliniai veiksmažodžiai. Pirmajame leidime su priešdėliais buvo duota tik iliustracinių sakinių. Papildytas ir naujadarais. Pratarmėje nurodyti: būtininkas, draugovininkas, dūjininkas, dailėtyra, dirvótyra, kosmonautas, savitarna, be to, dar láiptinė, motorolėris, nailònas, porolònas, taisyklà, teikinỹs (greta buvusio teikmuõ) ir kt. Atsisakyta retų ir nelabai reikalingų bendrinei kalbai žodžių: kasis, mainybos, miešinys, nuošalystė, nuožanga, pasaginė ir kt. Atsižvelgiant į kirčio įvairavimą pateikta naujų kirčiavimo variantų: aistrà (4, 2), áiškus, -i (3, 1), ašaróti, ãšaroti; bérti, bérti; deguõnis (2), deguonis (3b); pakálnė (2), pakálnė (1); paslėgti, paslėgti; próga (1), progà (4); raudónas (1, 3), raudonúoti, raũdonuoti; rū́šis (1), rùšis (4); vẽlkė (2), velkė (4); vérgas (3), ver̃gas (4) ir kt. „Tai padaryta tuo sumetimu, kad kalboje egzistuojantys kirčiavimo variantai nebūtų laikomi klaidomis.“ 2 Patyrinėti šio leidimo aplinkybių nepraleidau progos 1994 m. vasarą, kai Mokslo ir enciklopedijų leidyklos buvau pasiųstas į Čikagą rinkti duomenų žinynui JAV lietuviai (1998, 2002). 120 KALBOS KULTŪRA | 81 Leksikos norminimo tikslų įvesta griežtesnė pažyma ntk. (=neteiktinas). Greta buvusios žr. (=žiūrėk), kuri nurodo klaida nelaikomą žodį į dažnesnį, įprastesnį, santrumpa ntk. dedama prie neteiktinų, nenorminių ir kalbos klaida laikomų žodžių. Šalia po lygybės ženklo pateikiami norminiai jų atitikmenys. Pertvarkytos sandaros žodynas gerokai padidėjo – iki 60 tūkstančių žodžių. Kitas žodyno pagerinimas – tinkamesni neutralūs žodžių aiškinimai, platesnė vartojimo iliustracija, apvalyta nuo primityvių laikraštinės propagandos sakinių. Pratarmėje nurodyta, jog žodyną „taisė, perdirbinėjo, naujais žodžiais bei iliustraciniais pavyzdžiais pildė ir redagavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bendradarbiai J. Kruopas, A. Lyberis, D. Lukšys, J. Paulauskas, J. Senkus, K. Ulvydas, prie naujo teksto rengimo prisidėjo K. Vosyl ytė, terminus tikslino, pildė ir visą tekstą skaitė K. Gaivenis; atskirų raidžių tekstą skaitė ir pateikė vertingų pastabų A. Balašaitis, A. Kučinskaitė ir kt.“ Atsakomuojų redaktoriumi liko J. Kruopas. Naujame žodyno leidime daugiau dėmesio skirta leksikos norminimui, žodžių reikšmių aiškinimai tapo objektyvesni. Deja, iliustraciniuose sakiniuose dar palikta primityvios propagandos. Žodynas buvo vertinamas ir spaudoje. Recenzijose pabrėžiamas jo papildymas ir patobulinimas, tikslesnis reikšmių aiškinimas. Nurodyta ir dar taisytinų dalykų. Elena Grinaveckienė (Literatūra ir menas, 1973 02 10) abejojo, ar reikėjo į žodyną dėti vedinių su tarminėmis, dažniausiai menkinamos reikšmės priesagomis (valkatūžas, vampazyti, mangūryti, arklėkas, paršėkas, vyriščias), neįprastų naujadarų su priesagomis -ėlis, -uolis (pasenėlis, pasiaubėlis). Nereikalingi esą ir pernelyg reti dialektizmai, greičiausiai sulietuvinti skoliniai skobas „rūgštus“, žaglys „vagis“, ž arynas „brūzgynas“. Verta dėmesio pastaba: „Negerai, kad žodynas pateisina kalbininkų sutartinai taisomą pasakymą tamprūs ryšiai. Tai leidžia į jų mokslines išvadas be pamato žiūrėti skeptiškai.“ Į šią pastabą atsižvelgta DŽ₃ redaktorių, tačiau kai kurios kitos retenybės nekritiškai perkeltos į naująjį leidimą. Minčiai apie DŽ₂ pateikiamus taisytinus žodžius pritarė ir Vytautas Būda straipsnyje „Ilgai lauktas žodyno leidimas“ (Pergalė, 1973, nr. 8): „Kiek prasčiau, kad toks žodynas, turintis norminti mūsų kalbą, ne vienoje vietoje susikerta su bendra norminamąja kryptimi, prieštarauja net toms rekomendacijoms, kurias teikė ne tik Jonas Jablonskis ar Juozas Balčikonis, bet tebeteikia kiti to paties instituto leidiniai, visų pirma „Kalbos kultūra“ (p. 162). Tarp tokių neteiktinų žodžių autorius mini žingeidus, suokalbis, išsireiškimas, A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 121 pasėka, tik pažyma žr. nukreipiamus į smalsus, sąmokslas, pasekmė. Dar priduria, jog DŽ2 tiek pasėka, tiek pasekmė ir išdava suplakamos į vieną dvi reikšmes – „rezultatas“ ir „padarinys“. V. Būda stebėjosi: „Nekaip negalima suprasti, kodėl atmetama daiktavardžio gerbūvis viena reikšmė (gerovė), o kita įteisinama (geras, modernus komunalinis sutvarkymas). Juk Jablonskis ujo ir kiti kalbininkai (plg. „Kalbos kultūra“, 18, p. 7) tebeūja ją iš kalbos visų pirma dėl prastos darybos, kad tiek viena, tiek kita reikšme jis yra nevykęs vertinys, kalkė“ (p. 163). Straipsnio autoriui atrodė, kad „niekuo nepateisinamas yra ir dalyvio sekantis vartojimas įvardžio kitas vietoj“. DŽ3 sekantis pripažintas neteiktinu, taip pat priimtos pastabos dėl atžymos, tamprus (5 reikšmės), priešpastatyti, apjungti, nuriebalinti. Toliau gerinti DŽ ragino ir Gražvydas Kirvaitis. Straipsnyje „Dar gerinkime „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (Kultūros barai, 1974, nr. 1) jis apgailestavo dėl nepakankamo papildymo specialiais terminais ir nurodė žodynui būtinus terminus alternatyva, esė, fantastika, izotopas, kaubojus, munduras, rotaprintas ir kt. Be abejo, reikia pritarti jo minčiai, jog „plečiantis kultūriniams ir moksliniams ryšiams, tarptautinių žodžių gausėja ir dabartinėje lietuvių kalboje. Ši būdinga visoms kalboms procesą turėtų plačiau atspindėti ir DŽ.“ Į abejones dėl žodžių kabutės, laipsnis, lygiagretus, išvados, padariniai, viltis, temperatūra valdymo atsakyta DŽ3 pateiktais pavyzdžiais: Priejo teisingą išvadą, prie teisingos išvados. Turiu viltį pasveikti. Vienodos priežastys sukelia vienodus padarinius. Linija lygiagreti su trikampio pagrindu. 20 laipsnių temperatūroje. Sutartiniai pavadinimai rašomi kabutėse. Skirti ~ėmis. Imti į ~es. Rašyti, dėti ~es. Taigi į raginimą gerinti žodyną trečiajame leidime atsižvelgta. DŽ2 bene plačiausiai ir išsamiausiai buvo aptartas žodynininko J. Paulausko „Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas“ (Kalbos kultūra 27, 1974). Pripažinęs, kad „literatūrinės kalbos leksikos norminimas, nors ir intensyvus, vyksta lėčiau, negu norėtume. [...] dar nemaža leksikos norminimo klausimų nėra išspręsta“ (p. 40), pirmiausia pamini aktualų variantų norminimą, kuris DŽ buvo tik pradėtas. Kalbėdamas apie DŽ2 atmestus neteiktinus žodžius ar jų reikšmes, pažymi, kad jame dar liko ir abejotinų dėl dažno jų vartojimo spaudoje. Kai kurie iš jų su pažymomis spec. ir knyg. „reiškiančiomis, kad nors žodis ir nėra vykusios darybos (ar jam priskirta neįprasta reikšmė), bet vartojamas tam tikrose srityse, neturint arba esant nepopuliaresiems taisyklingesnės darybos atitikmenims“ (p. 42). Teigia- 122 KALBOS KULTŪRA | 81 mu DŽ2 dalykų autorius laikė ir geresnį, tikslesnį, ir sklandesnį žodžių ir jų reikšmių aiškinimą. Nurodęs geresnius vartojimo pavyzdžius teigė, jog „vykusios iliustracijos, rodančios žodžio reikšmes, jo vartojimo sferą, jo aplinką, sintaksinius ryšius su kitais sakinio žodžiais, yra viena pagrindinių žodyno vertybių“ (p. 48). Straipsnis baigiamas tarsi priesaku būsimų DŽ leidimų redaktoriams: „Žodžių, jų reikšmių vartojimo iliustravimas – tai toji leksikografinio darbo sritis, kur dar ilgą laiką (visus kitus klausimus išnagrinėjus ir sutvarkius) bus galima žodyną plėsti, tikslinti ir tobulinti“ (ten pat). 6. DŽ TREČIASIS LEIDIMAS Praėjus dar 18 metų buvo parengtas DŽ trečiasis leidimas. Iš ankstesnių žodyno rengėjų buvo likę J. Paulauskas ir K. Ulvydas. Vyriausiuoju redaktoriumi paskirtas terminologas Stasys Keinys. Be šių kalbininkų, į redaktorių kolegiją dar įrašyti Vytautas Vitkauskas, Jonas Klimavičius, Nijolė Slėžienė ir Juozas Pikčilingis (mirė 1991 m. nesulaukęs DŽ3 išleidimo). Kaip pažymėta pratarmėje, redaktorių kolegijos nariams teko „pagrindinis žodyno tvarkymo, papildymo, pakeitimų, tikslinimo, taisymo darbų krūvis“. Tikriausiai nevienodas. Visą tekstą ištisai yra skaitęs V. Vitkauskas ir pateikęs pastabų. Kaip yra sakęs J. Klimavičius, jis skaitydamas daugiausia rūpinęsis papildyti terminais, ypač gamtos mokslų (jų šiame leidime gerokai daugiau). N. Slėžienė, kaip veiksmažodžių junglumo tyrėja, tekstą papildžiusi iliustraciniais valdymo sakiniais, apgailestauja, kad žodyno glaudinimo sumetimais tik dalis jų tepalikta. DŽ3 baigtas rengti vadinamojo persitvarkymo, tikriau – tautinio laisvėjimo metais. Pratarmė vyriausiojo redaktoriaus pasirašyta 1990 m. sausio 30 d. Pasikeitus sąlygoms, joje aiškiai atsiribojama nuo ankstesniuose leidimuose kalbininkams primestos ideologijos ir teigiama, jog „norminamasis filologinis bendrasis kalbos žodynas – ne politikos ar kurios kitos srities vadovėlis“. Jame reikia ieškoti „kalbinės informacijos apie pateikiamus žodžius“. Pranešdamas visuomenei apie parengtą žodyną, S. Keinys tokį požiūrį pakartojo ir Gimtojoje kalboje (1991, nr. 8, p. 23). Dar vėliau, jau parengus žodyno maketą, žurnalo Mokykla straipsnyje „Žodynas visiems“ (1993, nr. 10, p. 32) taip pat pabrėžė, kad pradėjus „rengti spaudai III leidimą, buvo apsispręsta DŽ kuo labiau apvalyti nuo politinių aktualijų. [...] atkūrus nepriklau- A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 123 somą Lietuvos valstybę, DŽ tekstas dar kartą buvo peržiūrėtas ir 1991 m. atiduotas „Mokslo“ leidyklai. Pratarmėje nurodyta, jog DŽ3 rašyba pakeista pagal Lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos MA nutarimus (1977 06 17), taigi įteisintas rašymas pagal tarimą: pjauti, rugpjūtis, bjaurūs, spjauti ir kt. Kalbos komisijos leidimu padaryta nedidelių pakeitimų ir spausdinant žodyną. Leista paralelinė kontūzyti, kontūžyti ir tramplínas, tramplýnas rašyba (DŽ2 buvo kontūzyti, bet tramplýnas). Ta pačia proga ar nereikėjo įteisinti ir karnýzo, plg. kefýras, šarnýras. Karnýzas yra LKŽ (iš F. Kuršaičio ir M. Nydermano žodynų). Liko nepakeista fjòrdo ir pasjánso rašyba (paliktos DŽ2 buvusios formos fiòrdas, pasiánsas). Matyt, reikės laukti kaip ir bjaurus, pjauti įteisinimo, nes visuose tarties žodynuose nurodoma čia tariamą j, o tarptautinių žodžių žodynuose (pvz., V. Vaitkevičiūtė 2007) greta fjòrdo pateikiamas ir fjòrdas. Gaila, kad neįdėtas kariljònas ir šinjònas. Be abejo, jiems turės atsirasti vietos būsimajame DŽ leidime. Iš gretiminių variantų doktorãtas, doktorantūrã ir dakta­rãtas, daktar­antūrã komisija teikė pirmuosius. Įvairuojantis kirčiavimas keičiamas, norminamas per variantus: DŽ2 buvo audrà (4) ir áudra (1), o dabar atvirkščiai. Ir šiame leidime pateikiama leidžiamų kirčiavimo variantų: glaistýtuv as (1), glaistytùvas (2); kiáurymė (1), kiaurýmė (2); mìltingas (1), mìltingas (1); pagálbinis (1), pagalbinis (2); pasáulinis (1), pasaulìnis (2); plūdė (2), plūdė (4); rūgštýne (2), rūgštynė (1); sklandýt uvas (1), sklandytùvas (2); santuokìnis (2), sántuokinis (1); veikùs (3), v ei­kus (1); žvýnas (3) ir (1) ir kt. Reikiamas dėmesys šiame leidime skiriamas leksikos atrankai ir norminimui – remiamasi Kalbos praktikos patarimais (1976, 1985). Pratarmėje nurodyta, kad „sutrumpinimai žr. (=žiūrėk) ir ntk. (=neteiktinas) turi norminamąją funkciją – pirmuoju kalbos klaida nelaikomas žodis ar žodžio variantas orientuojamas į įprastesnį, dažnesnį žodį, o antruoju pasakoma, kad tas žodis (ar reikšmė) yra nenorminis, laikomas kalbos klaida ir jo vietoje dera vartoti po lygybės ženklo pateiktą žodį ar žodžius“. Pažyma ntk. šiame leidime gerokai dažnesnė negu DŽ2. Greta informacinių straipsnelių apie naują žodyno leidimą3 čia primintinas ir šio straipsnio autoriaus, DŽ3 redagavusio Mokslo ir enciklopedijų leidykloje, straipsnis „Žodyno normos ir patarimai“ (Gimtasis žodis, 1995, nr. 6). Iš 3 DŽ trečiasis leidimas gana plačiai buvo aptartas ir Lietuvių kalbos instituto surengtoje mokslinėje konferencijoje (1995 03 16–17) „Leksikografijos problemos: semantika, etimologija, tarminių faktų pateikimas, žodynų sudarymo principai“. Jam skirti 6 pranešimai. 124 KALBOS KULTŪRA | 81 pareikštų pastabų būsimiems leidimams dar yra aktualūs šie dalykai: įdėti terminus nuotekos, rankinė, iš įvairuojančių variantų pasiūlyti teiktiną karaimų maldos namų pavadinimą – kinesė ar kenesa, gamtininkams aktualų terminą – radavietė ar radimvietė, pridėti pažymą ntk. prie žodžio pakalikas. Deja, vyriausiajam redaktoriui tai, matyt, atrodė nereikšmingos smulkmenos (į tai nebuvo atsižvelgta nė DŽ₅ elektroniniame variante). DŽ₃ norminamosios nuostatos laikytasi ir 2000 m. pakartotame ketvirtajame leidime – jis „išleistas iš spaustuvės išsaugoto trečio leidimo rinkinio“. Vyriausiojo redaktoriaus S. Keinio pasirūpinta padaryti tik šiek tiek nedidelių korektūros ir kitokių klaidų atitaisymų, kirčiavimo patikslinimų. Paminėtina: stilistinės pažymos istor. pridėtos prie žodžių milicija, tarybinis ir tarybiškas, o prie kolchozas panaikinta šnek. Beje, tai juo labiau reikėjo padaryti prie žodžio stribas, nes jis neturi žodyne pateikto kito atitikmens. Elektroniniu pavidalu DŽ išleistas 2002 ir 2003 m. Jis gerokai papildytas – apie pusantro šimto naujų lizdų ir apie 3000 svarbiausių Lietuvos ir pasaulio vietovardžių. S. Keinio tai buvo apžvelgta Kalbos kultūroje (Keinys 2004: 76–83). Šeštas (3-ias elektroninis) DŽ leidimas išleistas 2006 m. 7. KAIP ŽODYNAS BUVO GERINAMAS Žodyną gerinti buvo rūpinamasi įvairiapusiškai – trečiojo leidimo redaktoriai šalino sovietinio gyvenimo ir mąstymo reliktus: atsisakė kai kurių žodžių ar jų propagandinės iliustracijos. DŽ₃ neliko šių lizdų: bolševikinti, buožija, buožinis, buožiškas, kompartija, komjaunuoliškas, lenininis, leniniškas, partkomas, partòrgas, politkalinys, polituadòbas, partkabinètas, revkòmas, spaliukas, baltagvardietis, raudongvardietis. Iš iliustracijų išbraukti žodžių junginiai ir pasakymai raudonieji partizanai, raudonieji kampeliai, proletariato pergalė prieš buržuaziją, perauklėti inteligentiją, tarybinė spauda, tarybiškai nusiteikęs žmogus, komunistinis auklėjimas, marksizmas-leninizmas, revoliucinio proletariato ideologija, nenugalimoji Tarybinė armija ir kt. Nebeliko ilgų propagandinių sakinių prie žodžių komunistas ir komunizmas. Prie žodžių draugovė, draugovininkas, išbuožinti, komjaunimas, komjaunuolis, pionierius pridėtos pažymos, jog tai istorizmai. Neapsižiūrėta, kad prie jų tinka ir agitpūnketas. Jau iš DŽ₁ apžvalgos matėme, kaip jame buvo įvykdytas pratarmėje pabrėžtas uždavinys parodyti Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą. Pra- A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 125 vartu žvilgterėti ir į vėlesnius pokyčius bei jų atšvaitus tolesniuose leidimuose. Tam tikslui sugretinkime kelių žodžių lizdus: draugystė, laisvė, nepriklausomybė, tautininkas, tėvynė, valstybė, vėliava, vienybė. Draugystė – po neutralaus apibrėžimo DŽ1: Lenininė-stalininė tautų d. Abudu gyvenome ~eje; DŽ2,3 teliko tik Abudu gyven­sime ~ėje, dar pridėta Išro d. Laisvė – DŽ1 po filosofinių apibrėžimų pateiktas ilgiausias konstrukcijos straipsnis, vėlesniuose leidimuose trumpi neutralūs apibrėžimai ir sakiniai: Liaudies kova dėl ~ės DŽ2 pakeista į Tautos kova dėl ~ės, Kūrybos l. Politinė l.; pakartota ir DŽ3. Nepriklausomybė – nuo nieko nepriklausymas; laisvė DŽ1,2: Tarybinė armija atkovojo mums laisvę ir ~ę; DŽ3 Valstybės n. Siekti ~ės. Ginti savo ~ę. Tautininkas – DŽ1 nacionalistas, šovinistas, DŽ2 tik nacionalistas, DŽ3 tautiškumą pabrėžiančios partijos ar sąjungos narys: Lietuvių ~ų sąjunga. Nacionalistas – DŽ1 nacionalizmo šalininkas, reakcionierius: Buržuaziniai ~ai yra pikčiausi lietuvių tautos priešai; DŽ2 tik nacionalizmo šalininkas: Buržuaziniai ~ai, o DŽ3 tik iš DŽ2 perkeltas apibrėžimas. Tėvynė – 1. gimtasis kraštas. DŽ1 kelios propagandinės tezės: Komunistų partija išmintingai veda mūsų Tėvynę tolesniu pergalių keliu, į komunizmą. Tarybinės tautos patriotiniu darbu stiprina savo Tėvynę. Socialistinės Tėvynės gynimas. Mirti už ~ę. Didysis Tėvynės karas; DŽ2,3 neutralūs trumpi sakiniai: T. mūsų Lietuva. Ginti, mylėti ~ę. 2. ko nors svarbaus kilimo vieta: Tarybų Sąjunga – socializmo t. DŽ3 pakeista į Anglija – futbolo t. Valstybė – DŽ1 ilgiausias marksistinis apibrėžimas, tokia pat Stalino citata ir dar TSRS yra socialistinė darbininkų ir valstiečių v.; DŽ2 organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią: Senoji Lietuvos v. ~ės kontrolė; DŽ3 dar pridėta Valstybės vėliava. Apibrėžimas toks pat neutralus. Vėliava – DŽ1 Tarybų Sąjungos v. Valstybinė, tautinė v. Pulko v.; DŽ2, be šių, dar Raudonoji v.; DŽ3 Valstybės v. Tautinė, trispalvė v. Pulko v. Perkeltinių reikšmių sakiniai: DŽ1 Komunizmo v. Taikos v. Dabar šimtai milijonų žmonių kovoja po didžiąja marksizmo-leninizmo v.; DŽ2 Komunizmo v. Taikos v.; DŽ3 teliko Taikos v. Vienybė – 1. bendrumas, visiškas sutapimas: DŽ1 Tarybinėje visuomenėje yra moralinė-politinė visų klasių v. Pažiūrų v. 3. sutarimas, solidarumas: Moralinė-politinė tarybinių tautų v.; DŽ2 1. Pažiūrų v. 3. Tarybinių tautų v. ~ ėje galybė; DŽ3 teliko 1. Pažiūrų v. 3. V – galybė. 8. LEKSIKOS NORMINIMO KITIMAS Visuomenės gyvenimo pokyčiai atsispindėjo ir DŽ redaktorių norminamojoje nuostatoje. Vienokia ji buvo okupacijos sąlygomis, kitokia – atkūrus nepriklausomybę. Nors DŽ1 pratarmėje rašyta apie leksikos norminimą ir kalbos kultūros kėlimą, bet to norminimo jame nedaug tebūta. Šioje apžval- 126 KALBOS KULTŪRA | 81 goje į leksikos norminimą siūloma žiūrėti kalbos grynumo, jos savitumo požiūriu. Norminimo reikalui DŽ₁ naudota tik viena pažyma žr., kuria buvo nurodomi teiktinesni variantai ir siūloma keisti tik vieną kitą svetimybę: ankstýbas žr. ankstyvas, dyglus žr. dygus, kiniečiai žr. kinai, skaitlingas žr. gausus, tarnystė žr. tarnyba, užvaizdas žr. prievaiždas, verptuvė žr. verpykla, vėtrungė žr. vėjaro­dis; bakūžė žr. lūšna, bonka žr. butelis, grabas žr. karstas, kaštuoti žr. kainuoti, kulšis žr. šlaunis, špižius žr. ketus, špokas žr. varnėnas, špricas žr. švirkštas, trusikai žr. glaudės, vienok žr. tačiau. Griežta pažyma neteikt. pridėta vos prie kelių žodžių: apiprekinti 2. spec. neteikt. mainyti žemės ūkio produktus į prekes: A. kolūkių produkcija; gerbūvis neteikt. žr. gerovė; kabliataškis neteikt. taškas kablelis; ripka neteikt. ritinis. Taigi aiškesnės nuostatos dėl svetimybių, vadinamųjų barbarizmų, tada nedrįsta pasakyti. Kalbos teršalai reikiamai neįvertinti. Tai buvo nurodoma ir recenzijose. Kodėl tokia buvo DŽ₁ nuostata? Matyt, todėl, kad buvo diegiama oficiali nuomonė, jog rusų kalba daranti tik teigiamą įtaką lietuvių kalbai, ją praturtinanti. To meto oficialus autoritetas akad. J. Žiugžda Pabaltijo ir Maskvos kalbininkų konferencijoje Rygoje 1952 m. „iškėlė būtiną reikalą gausinti lietuvišką terminiją pagal rusų kalbos darybos praktiką ir principus“ (Literatūra ir menas, 1952 03 09). Į ketinimą parengti darbinių ir žodyninių kalbos taisymų rinkinį, panašų į L. Dambrūno parengtą ir 1939 m. išleistą „Kalbos patarėją“, sovietinių leidyklų vadovų buvo atsakyta neigiamai. Priežastis – dauguma taisytinų svetimybių esą iš slavų kalbų (dažniausiai iš rusų kalbos). Mėginama ir kitaip aiškinti DŽ₁ švelnią norminamąją poziciją. Neva toks liberalus požiūris į normas buvęs būdingas ir prieškario kalbininkams (Keinys 1991a: 83). Tuo verčia abejoti R. Miliūnaitės straipsnis apie kalbos reiškinių vertinimą (Miliūnaitė 2000: 27). Nagrinėjusi „Kalbos patarėjuje“ (1939) pateiktas rekomendacijas, autorė nurodo, kad iš daugiau kaip pusantro tūkstančio jame aptartų kalbos reiškinių (daugiausia žodžių) didžioji dalis (81 proc.) laikomi kalbos klaidomis. Taigi tiek „Kalbos patarėjo“ sudarytojas L. Dambrūnas, tiek jo redaktoriai P. Skardžius ir A. Salys reikiamai įvertino neteiktinus kalbos reiškinius. Tokiam prieškario kalbininkų požiūriui iš dalies pritarė ir minėtos DŽ₁ recenzijos Tiesoje autoriai, priekaištavę dėl skolinių leksikografinio neapdorojimo. Tariamai liberal i am DŽ₁,₂ redaktorių požiūriui prieštaraujama kitame tuo metu pareikštame DŽ₃ vyriausiojo redaktoriaus S. Kein io pripažinime, jog tai buvo „sunkus ir sudėtingas metas“, kai už ideologines klaidas grėsė represijos (plg. p. 117). Todėl tokia nuostata dėl svetimybių ir net dėl kalbos grynumo A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 127 ilgokai stabdė jų taisymą Kalbos kultūroje, Mūsų kalboje, taip pat ir Kalbos praktikos patarimų pasirodymą, veikė jų teikinius – tik su nuoroda „geriau“ buvo pažymėti vertiniai atlieti, bendrasąjunginis, betarpiškas, gilus (dėkingumas, įspūdis), gili (užuojauta), palaipsniui, pilnutinai, tamprūs (ryšiai) ir kt. Buvo platinama nuomonė, kad negalima drįsti abejoti svarbiausio autoriteto – DŽ teikiniais. Kas nelaikoma neteiktinu DŽ, to ir nereikia taisyti. Nors pavieniai redaktoriai ir vengė svetimybių, bet jos plito per spaudą, darėsi tarsi priimtinomis. Kalbos jausmą tolydžio silpnino įsigalinti dvikalbystė, o administracijoje, gamyboje, pagaliau ir buityje vis plačiau buvo vartojama rusų kalba. Ar DŽ₁ redaktorių „liberalus“ požiūris dėl kalbos normų nebuvo priverstinės mažos nuolaidos svetimiesiems?4 Reikiamas dėmesys leksikos norminimui buvo skirtas tik DŽ₂, kai mažiau bereikėjo bijoti svetimybių kritikos. Greta pažymos žr., nurodančios teiktinus formų variantus, gerokai dažniau naudota pažyma ntk., t. y. neteiktinas žodis, retokai stilistinės pažymos knyg. ir spec. Prie neteiktinų žodžių DŽ₂ priskirti bakužė = lūšna, boti = paisyti, brylius = skrybėlė, kaladė = trinka, kalnierius = apykaklė, prūdas = tvenkinys, savistovus = savarankiškas, smala = derva, sosiska = dešrelė, špizius = ketus, špricas = švirkštas, užganėdinti = patenkinti, užmetinėti, išmetinėti = prikaišioti, velyti = leisti, linkėti ir kt., tik su nuoroda žr. palikti laisvanoris, laisvanoriškas, lygsvara, ruimas (DŽ₃ jie laikomi neteiktinais). Kaip neteiktinos praleistos ir kai kurių žodžių verstinės reikšmės: DŽ₁ buvusi pilnas 5 reikšmė „aukščiausias, visiškas“, sekti 10 reikšmė „eiti, būti tuoj po ko“. Dar griežčiau svetimos leksikos palikimas vertinamas DŽ₃. Antrajame leidime įvertinti tik su pažyma žr. knatas – dagtis, štepselis – kištukas DŽ₃ laikomi neteiktinais. Be jokios pažymos DŽ₂ pateikti atlieti, papkė „kartono aplankas raštams susidėti“ DŽ₃ yra neteiktini. Tamprus 3. prk. „artimas, glaudus“ DŽ₁,₂, o DŽ₃ jau neteiktina reikšmė. Neraminti, buvęs be pažymos, DŽ₃ – neteiktinas. Užsirekomenduoti, DŽ₂ buvęs be pažymos, o DŽ₃ – knyg. Žymus 3. „didelis, reikšmingas“; žymiai „daug, labai“ DŽ₂ be pažymos, DŽ₃ – knyg. Neišpasakytas DŽ₂ žr. neapsakomas, o DŽ₃ jo visai nėra. Trečiajame leidime atsisakyta verstinių perkeltinių reikšmių: plokščias „negilus, paviršutiniškas“; p. galvojimas į DŽ₃ neperkeltas. Priešakinis 3. „pirmaujantis, pažangus, va- 4 Plg. Z. Zinkevičiaus mintį „Baigiamajame prieraše“ prie Lietuvių kalbos istorijos VI tomo, parašytame 1993 m. vasario 16 d.: „Mažos nuolaidos svetimiesiems visuomet turi skaudžių pasekmių, kad ir kokiu pretekstu jos būtų teisinamos („lankstumu“, „realybės supratimu“ ir pan.).“ 128 KALBOS KULTŪRA | 81 dovaujantis“: ~iai darbininkai (labiausiai susipratę, pažangiausi). P. mokslas. ~ė technika. P. darbininkų vaidmuo – verstinė reikšmė buvo tik DŽ₁. Gilus 3. prk. „didelis, žymus, esminis“: G. mokslas. ~i išmintis, paslaptis. G. revoliucinis pertvarkymas – DŽ₁. Vėliau reikšmė kiek pakeista: DŽ₂ „didelis, stiprus“: G. jausmas, įspūdis. ~i išmintis. G. miegas. DŽ₃ ši reikšmė su pažyma knyg. G. jausmas, įspūdis. Matyt, atsižvelgta į Kalbos praktikos patarimų rekomendacijas. Galbūt jos paveikė ir pilnavertį DŽ₃ įvertinti pažyma knyg. Tik kažin ar į DŽ₃ reikėjo perkelti paantrinti? Įprastinių pakartoti ir pritarti neturėtų stelbti vertinys (plg. rus. povtoriti). Retesnėmis norminamosiomis pažymomis knyg. ir spec. DŽ₂ buvo pažymėti nedėsningos darybos (dažniausiai dėl rusų kalbos įtakos atsiradę) žodžiai apspręsti „sąlygoti“, lemti „determinuoti“ (DŽ₃ jo nebėra), priešpastatyti knyg. (plg. rus. protivopostaviti) – DŽ₃ su pažyma ntk., nuriebalinti spec. „pašalinti riebalus“ (DŽ₃ jo nėra). Tuo laiku gamybininkų šnekamojoje kalboje buvo vartojama ir daugiau tokios darybos vertinių: nudūjinti, nudrūškinti, nukeñksminti, numėšinti, nuplaukinti, nušārmininti, nuvandėninti, nužiēvinti. Jie buvo taisomi Kalbos praktikos patarimuose (1976), o nei į DŽ₂, nei į DŽ₃ nepateko. Tai turėtų reikšti, kad jų vartojimas buvo laiku sustabdytas. Nors buvo paplitęs skolinys máikė, bet nesuradus tinkamo sklandaus pakeito ilgokai nedrįsta jo taisyti. Tik antrame KPP leidime (1985) pasiūlyti keli pakaitai: márškė, marškūčiai, sportinūkė, marškinėliai. Šio skolinio nėra nė viename DŽ leidime. Tik antrame KPP leidime buvo taisoma tãšė, pasiūlytas ir geras pakaitas – rañkinė. Gaila, šio naujadaro nerandame DŽ₃, o šalia rankinūko jis būtų labai tikęs (nėra jo ir DŽ interneto versijoje). Dar diskutuotina su pažyma knyg. DŽ₃ pažymėta vystyti 2-oji reikšmė, kurios sangrąžinė forma be jokios pažymos buvo DŽ₁ kaip „augti, stiprėti, bręsti“ atitikmuo. DŽ₂ su pažyma spec. jam suteikta reikšmė „daryti tobulesnį, sudėtingesnį, plėtoti, rutulioti“. Tai visą laiką daugeliui kalbininkų abejonę kėlęs veiksmažodis, kurio sangrąžinė reikšmė išplito kaip rusų kalbos razvivatsja atitikmuo. Kliuvo jos priešingumas pirmajai tiesioginei reikšmei „vynioti, supti vystyklais“. Dabar vietoj vystymosi (visuomenės, sąmonės, demokratijos, gamalo) dažniau vartojama raida, plėtotė, plėtra, sklaida. Vystyti antroji reikšmė pateikta ir DŽ₄. Dėl to jos nesibaiminama ir raštuose, manoma, kad vystymąsi ne visur gali pakeisti minėti atitikmenys (Klimavičius 2002: 106). Tačiau ar ilgas ir dažnas vystyti, vystymasis vartojimas neperėmė šių sąvokų turinio ir nepadarė tų jas žyminčių žodžių tarsi nepakeičiamų. A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 129 IŠVADOS Jau K. Būgos keltą sumanymą greta didžiojo istorinio lietuvių kalbos žodyno parengti praktinį žodyną pavyko įgyvendinti tik po Antrojo pasaulinio karo J. Balčikonio vadovaujamame Lietuvių kalbos institute. Po svarstymų, kritikos ir taisymų 1954 metais buvo išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Leksikos norminimas priklausė nuo visuomeninio gyvenimo sąlygų. DŽ1 redaktoriams jos buvo nepalankios. Tuometinė Lietuvos mokslų akademijos vadovybė vykdė komunistų partijos užduotį ir kalbos veikalus reikalavo pritaikyti propagandai, o tiesioginė žodyno paskirtis atsidūrė antroje vietoje. Todėl lietuvių išeiviai Čikagoje (JAV) 1962 m. perspausdino šį leidimą, išmetę iš jo kalbos veikalui nepriimtiną komunistinę propagandą. Daugiau dėmesio kalbos kultūrai galėjo būti skiriama tik DŽ2, kai sumažėjo kalbos mokslo ideologizavimas ir mažiau bijota kritikuoti rusiškas svetimybes. Objektyvesni tapo visuomeninių terminų apibrėžimai ir iliustraciniai sakiniai. Objektyvus norminamasis žodynas parengtas tik atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir atsikračius primestos ideologijos, o kalbininkams – rusų kalbos vien teigiamos įtakos pripažinimo. Toks buvo 1993 m. išleistas trečiasis DŽ leidimas. Palyginti su ankstesniais, jame padaryta didesnė pažanga kalbos norminimo, jos kultūros kėlimo linkme. LITERATŪRA Balašaitis A. 1995: Žodyno normos ir patarimai. – Gimtasis žodis 6, 1–3. Balašaitis A. 1999: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ Čikagos leidimas (1962). – Gimtoji kalba 5, 28–31; 6, 28–32. Balčikonis J. 1961: Laiškas redakcijai. – Tiesa, kovo 4. Būda V. 1954: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Literatūra ir menas, spalio 30. Būda V. 1973: Ilgai lauktas žodyno leidimas. – Pergalė 8, 161–166. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: I leid., 1954; II leid., 1972; III leid., 1993. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Čikaga (JAV), 1962. Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną. Atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį. Sud. B. Goberienė ir A. Pupkis. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2006. Drotvinas V., Laigonaitė A., Paulauskas J. 1955: Pastabos apie „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. – Literatūra ir menas, balandžio 2. Grinaveckienė E. 1973: Literatūrinės kalbos aruodas. – Literatūra ir menas, vasario 10. 130 KALBOS KULTŪRA | 81 Grinaveckis V., Palionis J., Urbutis V. 1955: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Tiesa, kovo 5. Kalbos praktikos patarimai. Sud. A. Pupkis. I leid., 1976; II leid., 1985, Vilnius. Keinys S. 1991a: „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir kalbos normalizacija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 92–98. Keinys S. 1991b: Šis tas apie „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiąjį leidimą. – Gimtoji kalba 8, 22–24. Keinys S. 1993: Žodynas visiems. – Mokykla 10, 31–32. Keinys S. 2004: „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ per penkiasdešimt metų. – Kalbos kultūra 77, 76–83. Kirvaitis G. 1974: Dar gerinkime „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. – Kultūros barai 1, 63–64. Klimavičius J. 2002: Katekizmo kalba – kalbos katekizmas. – Kalbos kultūra 75, 105–120. Kruopas J. 1998: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kučinskaitė A. 1981: Kaip buvo rengiamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. – Mūsų kalba 1, 25–28. Lietuvių kalbos vadovas. Sud. P. Skardžius, S. Barzdukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld, 1950. Lietuvos TSR Mokslų akademijos žinynas. T. 4–5. Vilnius, 1949. Miliūnaitė R. 2000: Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai „Kalbos patarėjuje“. – Kalbos kultūra 73, 24–35. Naktinienė G. 2000: Bendrinės kalbos žodynas ir leksikos norminimo problemos. – Kalbos kultūra 73, 12–24. Paulauskas J. 1952a: Maskvos ir Pabaltijo kalbininkų mokslinė konferencija. – Literatūra ir menas, kovo 9. Paulauskas J. 1952b: Konferencija kalbos mokslo klausimais. – Literatūra ir menas, gegužės 11. Paulauskas J. 1974: Aktualios leksikos norminimo problemos ir žodynas. – Kalbos kultūra 27, 40–49. Piročkinas A. 1994: Lietuvių kalba okupacijų gniaužtuose (1940–1991 m.) – Gimtasis žodis 7–8, 1–7. Salys A. 1985: Raštai, t. 3, 213–244, Roma. Skardžius P. Rinktiniai raštai: t. 2, 1997, 406–420; t. 4, 1998, 649–660; t. 5, 1999, 793–794, 917–924, 928, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ul vydas K. 1977: Kas kelia kalbos kultūrą. – Kalbos kultūra 32, 3–21. Vaitkevičiūtė V. 2007: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas. Gauta 2008 10 06 A. BALAŠAITIS. Lietuvių kalbos leksikos norminimo raida 131 ON THE DEVELOPMENT OF STANDARDISATION OF LITHUANIAN LEXIS Summary The paper gives an overview of circumstances of compiling the Dictionary of Contemporary Lithuanian (DCL; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) and the standardisation of lexis in its different editions. The idea of compiling a dictionary for practical purposes belongs to Kazimieras Būga (1879–1924). However, due to his early death the compilation of the dictionary was suspended and only resumed by Juozas Balčikonis (1885–1969) who headed the editorial board of the Dictionary of Lithuanian. Its manuscript was finalised after WW2 at the Institute of the Lithuanian Language. The manuscript was discussed at the Department of Social Sciences of the then Lithuanian Academy of Sciences in 1948. The Department advised to amend the Dictionary by adding the materials from Soviet newspapers and literature and by explicating the terms in the way they were explicated in dictionaries of the Russian Language. There was an editorial board set up for editing the Dictionary. J. Kruopas (1908–1975) was appointed as its editor-in-chief. The Dictionary of Contemporary Lithuanian was published in 1954. To refer to the normative derivative variants of the lexis, synonyms and equivalents replacing loanwords the authors used the abbreviation žr. More attention to language standardisation was devoted in the second edition of the DCL (1972), which was published when the political censorship was not so heavy. The edition amply uses the abbreviation ntk. for unacceptable loanwords. Moreover, the dictionary was revised by lexicographers; as a result, prefixed verbs were given in separate entries. In the third edition of the DCL which was published after the restoration of Lithuania’s independence (1993) the evaluation of loanwords was even stricter. 132 KALBOS KULTŪRA | 81