Nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai

L. Vaicekauskienė. nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai 65 Loreta Vaicekauskienė Lietuvių kalbos institutas nauji naujųjų skoLinių norminimo kLausimai ĮVadas Pastaruosius porą dešimtmečių ir kalbininkų, ir visuomenės nuolat išsakomas poreikis profesionaliai įvertinti naujuosius svetimžodžius kaip dabartinę lietuvių kalbą ryškiai ženklinantį reiškinį. atkurtosios nepriklausomybės pradžioje imtasi kaupti duomenis apie tokių žodžių funkcionavimą vartosenoje, tačiau vėliau šis darbas nuslopo ir nuosekliai nebebuvo dirbamas. Šiuo laikotarpiu rengiant skolinių norminimo priemones nebūta aiškios tokio darbo metodikos, svetimžodžiai neretai vertinti remiantis preskriptyvinėmis nuostatomis, o ne tyrimų rezultatais, labai trūko svetimžodžių vartosenos tyrimų. Viešai prieinamų svetimžodžių vartosenos ir jų norminimo rekomendacijų spragą bandyta užpildyti Lietuvių kalbos instituto ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLkk) konsultacijų bazėmis, tačiau jose naujųjų skolinių nėra daug ir jie daugiausia apibūdinami vien norminamuoju požiūriu, pateikiant nuorodą „nevartotina“ ir lietuvišką atitikmenį. Šiame straipsnyje analizuojamos VLkk patvirtintos skolinių norminimo priemonės, pristatomi nauji skolinių norminimo principai ir atnaujintas bei metodiškai sustiprintas svetimžodžių vartosenos duomenų kaupimo darbas. straipsniu norima parodyti, kaip derinant preskriptyvinius ir deskriptyvinius metodus galima pagerinti norminamojo darbo kokybę. sVetimos kiLmės Leksikos norminimo Priemonės LietuVoje nuo 1998 metų svarbiausios oficialios atkurtosios nepriklausomybės laikotarpio svetimos leksikos norminamosios priemonės yra VLkk nutarimas nr. 68 „dėl di- 66 kaLbos kuLtūra | 81 džiųjų kalbos klaidų sąrašo“ ir jo skyrius „Žodyno klaidos“, kuriame yra sąrašai „nevartotinos naujosios svetimybės“ ir „neteiktinos svetimybės ir jų dariniai“ (VŽ 1998), taip pat VLkk apsvarstyta knygelė Kalbos patarimai 4. Leksika: skolinių vartojimas (kP (L1) 2005). Į VLkk naujųjų svetimybių sąrašą įtrauktas 61 daugiausia anglų kalbos kilmės žodžių lizdas, neteiktinų svetimybių sąrašą sudaro 144 daugiausia rusų kalbos kilmės žodžių lizdai, o Kalbos patarimų knygelėje yra per 3000 į žodžių lizdus negrupuotų įvairios kilmės skolinių ir svetimybių. svetimybių sąrašai yra priemonės neigiamai kodifikacijai diegti, o Kalbos patarimuose, be griežtai neigiamai įvertintų, švelnesnės neigiamos kodifikacijos ir šalutinių normos variantų, pateikiami ir lygiaverčiai lietuviškiems žodžiams skoliniai. rengiant minėtąsias norminamąsias priemones remtasi lietuvių kalbininkų (visų pirma, alekso Girdenio, Prano kniūkštos, jono Palionio, aldono Pupkio) daugiausia praėjusio amžiaus septintą ir aštuntą dešimtmetį pub likuotais bendraisiais lietuvių kalbos ir svetimos leksikos norminimo principais bei kriterijais, taip pat Kalbos praktikos patarimų 3-iojo leidimo rengimo gairėmis (žr. Gairės 1998). naujiesiems skoliniams skirtos atskiros norminimo kriterijų sistemos lyg ir nebūta, tačiau kalbos rekomendacijų (miliūnaitė 2004) ir VLkk bei jos pakomisės 1993–1997 metų protokolų analizė (Vaicekauskienė 2007: 129–144) leidžia teigti, kad veikiausiai buvo bandoma laikytis tradicinės krypties. deja, ir viename, ir kitame tyrime konstatuota, kad norminimo kriterijai nėra taikomi metodiškai nuosekliai ir sistemingai, trūksta atitinkamų tyrimų1. tiek atrankos, tiek vertinimo požiūriu sistemingumo ir vientisos koncepcijos ypač trūksta naujausiai ir plačiausiam adresatui skirtai priemonei Kalbos patarimai, į kurią perkelta visa didžiųjų klaidų sąrašo žodyno dalis ir kuri iš esmės atspindi lietuvių norminamosios kalbotyros svetimos kilmės žodyno taisymų tradiciją. Greta gerai žinomų (literatūrinių) tarminių svetimos kilmės žodžių (pvz.: pečius, sarmatlyvas, sermėga, smala, zupė ir kt.) ir senųjų raštų archaizmų (žemčiūgai), čia galima rasti visuotinai bendrinėje kalboje įsigalėjusius cepelinus, rūbus, koldūnus ir kt., buitinės šnekamosios kalbos durnių, sovietmečio ir dabartinio žargono ar slengo (ciongas, ryžas, liuks, lūzeris), visų panašių rekomendacijų puošmeną sosiską su įvairiais rašybos ir morfologijos 1 Įdomu, kad tarptautiniuose norminimo teorijos darbuose sistemingo norminimo kriterijų taikymo problema neretai pripažįstama kaip neišsprendžiama (žr. cooper ²1996; Vikør ²1994). L. Vaicekauskienė. nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai 67 variantais, griežtai taisomų naujųjų anglų kalbos svetimybių (nonsensas, ofisas, serfingas, supermarketas) ir įprastų tarptautinių žodžių (pvz.: brokolis, celiuliozė, ceremonija, seksualinis ir pan.). taigi norminimo objektu čia laikomas bet koks skolintos leksikos vienetas. Leidinyje pateikiami vertinimai, viena vertus, remiasi ganėtinai sudėtinga ir – atrodytų – lanksčia vertinimo laipsnių sistema, o kita vertus, labai neapibrėžta neigiamai kodifikuotinos svetimybės samprata. neteiktina svetimybe čia laikomas „iš kitos kalbos atėjęs žodis, prieštaraujantis bendrinės kalbos normoms ir turintis taisyklingą lietuvišką atitikmenį“ (mikulėnienė 2005: 5). kaip prieštaraujantis? kokioms, kaip suprantamoms normoms? kas laikoma „turimu“ atitikmeniu? neigiamiausią vertinimo laipsnį „ntk.“ (neteiktina) per se gauna naujieji (anglų kalbos) skoliniai; apie juos, sekant Kalbos praktikos patarimų gairėmis, įvade sakoma, kad jie vertinami itin griežtai. tarptautiniai žodžiai geriausiu atveju laikomi lygiaverčiais bendrinės kalbos normos variantais arba – dažnai – galimais, bet mažiau tinkamais vartoti žodžiais. Pavyzdžiui, šalutiniu normos variantu čia laikomas reliktas, regresas, o pirmenybė teikiama liekanai, išlikai ir atžangai. didelė Kalbos patarimų bėda yra atitikmenų samprata, priimtinumas ir tapatumas. teikiami atitikmenys dažnai turi papildomų konotacinės reikšmės komponentų, arba atspalvių, skiriasi skolinio ir teikinio vartosenos ribos, nesutampa semantika (pvz., skolinys frankofonas kodifikuojamas kaip neteiktinas, nes veikiausiai manoma turint jam tapatų atitikmenį prancūzakalbis). taip pat ne vienu atveju nekritiškai taikomas atitikmenų teikimo principas, kad reikia vengti atitikmenų sinonimijos, kai turimas įsigalėjęs atitikmuo. Įsigalėjusiais, kaip galima spėti, laikomi grynis, pasauga, spirgintuvas, saldukas, traputis, vamzdučiai ir pan. Platus norminamojo objekto apibrėžimas, nevienoda skolinių vertė ir santykis su bendrine kalba, jos vartosena ir vartotoju kelia abejonių dėl šio oficialaus leidinio autoriteto. tiek šiai, tiek kitoms minėtoms leksikos norminimo priemonėms būdingas pernelyg didelis preskriptyvumas, vartosenos nepaisymas. naujųjų skoLinių norminimo PrinciPai Pastaraisiais metais VLkk buvo imtasi iniciatyvos aptarti skolintos leksikos norminimo problemas ir parengtas bei patvirtintas projektas „bendrieji 68 kaLbos kuLtūra | 81 naujųjų skolinių norminimo principai“ (2007). Viliamasi, kad šis dokumentas turėtų tapti pagalbiniu įrankiu tolesnėms norminamosioms priemonėms teikti. kalbamajame projekte pirmiausia apibrėžiami normintinų skolinių atrankos kriterijai: sakoma, kad duomenys bendrosioms norminamosioms rekomendacijoms turi būti renkami iš viešosios rašytinės vartosenos, o specifinės vartosenos žodžiai (žargonybės, profesionalizmai, specialieji terminai) į norminamuosius sąrašus neturėtų būti traukiami. Šis atrankos kriterijus siejasi su skolinimosi priežastimis ir skolinių funkcijomis. normintinais naujaisiais skoliniais laikomi žodžiai, kurie ateina į lietuvių kalbą dėl poreikio įvardyti (iš dalies) nežinomą, naują realiją ar sąvoką ir kuriems skolinimosi momentu lietuvių kalboje nėra (visiškai tapataus) atitikmens. normos požiūriu iš principo nevertinami ir į norminamąsias rekomendacijas netraukiami dėl stilistinių ar sociopsichologinių priežasčių vartojami skoliniai, kuriais siekiama stilistinio poveikio ar kurie rodo tam tikrą socialinę vartotojo tapatybę. tokie svetimžodžiai skiriasi ir savo funkcijomis tekste – jie paprastai atlieka ekspresinę, emocinę, socialinę ar metalingvistinę funkciją. Greta vartosenos srities, kaip normintinų skolinių atrankos kriterijus iškeliamas vartosenos dažnumas: principuose rekomenduojama norminamosioms priemonėms atrinkti dažnesnės vartosenos skolinius, o pavienius skolinius traukti tik su išlygomis. naujuosiuose principuose taip pat pateikiamas skolinių vertinimas normos požiūriu. Visų pirma pagaliau patikslinamas tarptautinio žodžio apibrėžimas ir sakoma, kad keliose didžiosiose (anglų, vokiečių, prancūzų, rusų) kalbose vartojami naujieji skoliniai, kurių forma neprieštarauja lietuvių kalbos rašybos ir morfologijos taisyklėms arba kurie turi nekaitomiems tarptautiniams žodžiams įprastus baigmenis, yra naujieji tarptautiniai žodžiai, todėl laikomi norminiais lygiai kaip ir tie, kurie sudaryti iš klasikinių kalbų žodžių šaknų. neadaptuoti, t. y. lietuvių kalbos rašybos ar gramatikos reikalavimų neatitinkantys, žodžiai priskiriami prie nenorminių, išskyrus tuos atvejus, kai jie gali būti laikomi (tarptautinėmis) leksinėmis citatomis; dažniausiai tai būna dvižodžiai pastovieji perkeltinės reikšmės junginiai, pavyzdžiui: new age „tokia kultūros kryptis, judėjimas“, carte blanche „visiška laisvė veikti savo nuožiūra“ ir pan. skolinių vertinimas normos požiūriu, suprantama, turi išplaukti iš bendrinės lietuvių kalbos tvarkybos principų (Principai 1997): aptariamuoju atveju laikomasi tradicijos ir teigiama, kad visada turi būti teikiama pirmeny- L. Vaicekauskienė. nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai 69 bė leksikos grynumo principui. atsiradus tinkamų atitikmenų, vartojimo rekomendacijose jie visada turį būti teikiami, taip pat ir šalia naujųjų tarptautinių žodžių. kitas principas, kurio rekomenduojama laikytis, yra lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos sistemiškumas. Šiuo principu siekiama sumažinti vartosenoje nelietuviškai rašomų ir nekaitomų svetimų žodžių skaičių. bendruosiuose norminimo principuose numatomi du naujųjų skolinių norminimo būdai: 1) norminimas svetimą žodį adaptuojant (t. y. sulietuvinant jo rašybą ir morfologiją) ir 2) norminimas keičiant pakaitu. Pirmuoju būdu remiasi natūrali skolinio integracija į besiskolinančios kalbos sistemą, puikiai pažįstama tiek lietuvių kalbos tarmėms, tiek bendrinei kalbai. nors raštu niekur lyg ir nefiksuotas, šis norminimo būdas yra gerai žinomas norminamajai lietuvių kalbos praktikai. antrasis būdas buvo taikomas rengiant straipsnyje minėtas norminamąsias priemones; jis kritikuotas tiek kalbos vartotojų, tiek mokslininkų už tai, kad siūlomi pakaitai ne visada būna tinkami ar smarkiai ribojamas sunorminamų vienetų skaičius (žr. Vaicekauskienė 2007: 145–152; Girčienė 2007). aptariamuosiuose principuose vertinga tai, kad čia stengiamasi užkirsti kelią netinkamų atitikmenų teikiniams apibrėžiant atitikmenų vertinimo kriterijus, kur greta žinomų darybos reikalavimų aptariami atitikmens ir skolinio reikšmės tapatumas bei atitikmens emocinis ir stilistinis neutralumas. apie kodifikacijai aktualų atitikmens paplitimo vartosenoje kriterijų, kuris ypač gerai atskleidžia skolinio ir pakaito konkurenciją, principuose nekalbama; taip pat neakcentuojama pačių vartotojų sukurtų atitikmenų svarba2. duomenų aPie naujuosius sVetimŽodŽius kauPimas VLkk patvirtinus skolinių norminimo principus (2007), imtasi atgaivinti duomenų apie skolinius kaupimo darbą. komisija kreipėsi į Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyrių siūlydama parengti šiai temai skirtą projektą ir tais pačiais metais buvo suformuluoti tokie būsimo projekto tikslai ir uždaviniai: 2 norvegų kalbos komisijos 2000 m. įsteigto pakaitų diskusijų forumo analizė rodo, kad pakaito paplitimas vartosenoje yra labai svarbus veiksnys; taip pat pastebėta, kad pakaitų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek juos kuriant buvo laikomasi mokslinių tyrimų nustatytų gero pakaito kriterijų (žr. torp 2007). 70 kaLbos kuLtūra | 81 – atlikti vieno dešimtmečio (1998–2008 m.) svetimžodžių rašytinės vartosenos tyrimą, sudarant kiek įmanoma reprezentatyvesnį didelės apimties tekstų korpusą iš įvairių spausdintų bei elektroninių šaltinių ir pagal keletą įvairių požymių aprašant iš jo atrinktus svetimžodžius duomenų banke; – remiantis VLkk patvirtintais svetimžodžių norminimo principais, rengti ir teikti komisijai svarstyti rekomendacinius norminamuosius svetimžodžių sąrašus su pagrindiniais duomenimis apie svetimžodžių vartoseną. 2007 m. gale pagal Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos 2006–2015 m. programą buvo skirta parama penkių mokslininkų grupei3 atlikti Naujųjų lietuvių kalbos svetimžodžių vartosenos tyrimą: 1998– 2008. Papildomą finansavimą kompiuteriniam duomenų bankui ir dažnumo matavimams paieškos įrankyje Google sukurti skyrė Lietuvių kalbos institutas. Planuojama, kad 2008 m. pabaigoje baigtame testuoti ir visiškai funkcionuojančiame kompiuteriniame svetimžodžių duomenų banke (sdb) bus sukaupta beveik 800 pavienių svetimžodžių ir bendrašaknių jų lizdų ir apie 3000 vartosenos pavyzdžių iš visuomeninės politinės, specializuotos, kultūrinės, jaunimo periodinės spaudos, interneto, neperiodinės spaudos, viešosios informacijos šaltinių ir dokumentų; duomenys bus aprašyti pagal darbo grupės patvirtintus tiriamojo svetimžodžių aprašo modelio principus. Per pirmuosius projekto vykdymo metus buvo parengtos metodinės svetimžodžių kaupimo gairės ir sukurta reikalinga techninė bazė – kompiuterinio duomenų banko programa ir specialus užklausos formavimo sistemoje Google įrankis svetimžodžių vartosenos dažnumui nustatyti. remiantis sdb iškeltu reprezentatyvumo principu, su šiuo įrankiu sudaromos itin tikslios žodžių formų paieškos eilutės, tiek įtraukiant kuo daugiau kaitybos paradigmos formų ir skirtingų rašybos variantų, tiek siaurinant paieškos lauką dėl rezultatų anglų kalba ar lietuviškų formų daugiareikšmiškumo. dažnumas nustatomas pagal pirmųjų poros šimtų žodžių pagrindu išvestą medianą, t. y. skaičių, kuris parodo dažnumų variacinės eilutės centrą, – atskirai vardažodžiams ir veiksmažodžiams. santykinis dažnumas skaičiuojamas kvartiliais (jie dalija eilutę į keturias lygias dalis, ir antrasis kvartilis sutampa su mediana): retais laikomi vardažodžiai, kurių rasta iki 800 pavartojimo atvejų, ir 3 kaupiant duomenų banką įvairiais projekto etapais dalyvavo Lki kalbos kultūros skyriaus darbuotojai skaistė aleksandravičiūtė, jurgita Girčienė, agnė kalninytė, rita miliūnaitė, Giedrius tamaševičius, rasuolė Vladarskienė; projekto vadovė Loreta Vaicekauskienė. L. Vaicekauskienė. nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai 71 veiksmažodžiai iki 400 atvejų, vidutinio dažnumo – vardažodžiai nuo 800 iki 30 000 pavartojimų ir veiksmažodžiai nuo 400 iki 5000 pavartojimų, o dažnais – vardažodžiai, rasti pavartoti daugiau kaip 30 000 kartų, ir veiksmažodžiai, kurių rasta daugiau kaip 5000 pavartojimų (apie Google paieškos galimybes plačiau žr. aleksandravičiūtė 2008: 266–282). kaip matyti iš keliamų tikslų ir teorinio bei metodinio pasirengimo, projektas visų pirma skirtas į lietuvių kalbą ateinančių svetimų žodžių moksliniam tyrimui vartosenos pagrindu. sisteminga svetimžodžių atranka ir vartosenos duomenimis siekiama pamatuoti mažiau tirtoje 1998–2008 m. rašytinėje lietuvių kalboje vartojamų naujųjų svetimžodžių kiekį ir atsakyti į klausimą apie anglų kalbos įtakos pobūdį: kokį poveikį lietuvių kalbai daro naujieji anglų (amerikiečių) kalbos svetimžodžiai, kiek jų skolinamasi, kokiuose tekstuose pasitaiko daugiausia (elektroninėje terpėje, jaunimo kalboje ar bendrojoje vartosenoje), koks jų santykis su lietuvių kalbos gramatika ir rašyba, ar skolinimosi procesas aptariamuoju laikotarpiu kokybiškai ir kiekybiškai skiriasi nuo to, kas buvo stebėta tik atkūrus nepriklausomybę 1991–1997 m. (plg. Vaicekauskienė 2007). dalis tyrimo skirta leksiniams administracinės kalbos pokyčiams fiksuoti ir turėtų pateikti duomenų apie iki šiol mažai tyrinėtus valstybės dokumentuose vartojamus naujus tarptautinius žodžius ir jų reikšmes. kita vertus, naujųjų svetimžodžių duomenų bankas sudarytas taip, kad turėtų taikomąją vertę ir iš jo būtų galima gauti reprezentatyvios medžiagos norminamosioms priemonėms rengti. normintini sVetimŽodŽiai dabartiniame sdb kaip minėta, bendruosiuose principuose suformuluoti du pagrindiniai svetimžodžių atrankos kriterijai – viešoji rašytinė vartosena ir vartosenos dažnumas. atliekant atranką iš sdb sukauptų duomenų tenka šiek tiek tikslinti viešosios rašytinės vartosenos sąvoką. Greta respublikinės periodinės spaudos, svarbus duomenų šaltinis yra internetas. kaip tik interneto terpėje aptinkama daug tikslinamųjų, o kartais ir pirminių svetimžodžių vartosenos duomenų. iš esmės viešąja rašytine vartosena gali būti laikoma visa viešai prieinama tekstinė interneto dalis, tačiau pagal komunikacijos pobūdį ji labai nevienalytė. rengiant tiriamojo svetimžodžių aprašo modelį nuspręsta internetinius 72 kaLbos kuLtūra | 81 šaltinius sdb sąlygiškai skaidyti į dvi dalis – informacinę ir komunikacinę. nustatant viešosios rašytinės vartosenos ribas toks skaidymas leidžia atsiriboti nuo komunikacinės interneto dalies, nes ji veikiau prilygintina parašytos formos (daugiau ar mažiau) privačios sakytinės kalbos atmainai. kadangi reikia apsiriboti pačiais aktualiausiais, labiausiai visuotinėje vartosenoje paplitusiais žodžiais, lygiai taip pat, bent jau sąrašų rengiamojo darbo pradžioje, galima brėžti ribas ties tam tikromis viešosios rašytinės vartosenos sritimis ir vėlesniam laikui atidėti administracinę kalbą, neperiodinę spaudą, galbūt ir periodinės spaudos specializuotąsias sritis (čia turima galvoje kultūrinė, įvairių profesinių sričių, jaunimo spauda, taip pat tik vyrams ar tik moterims skirta spauda ir pan.), o pirmiausia imti duomenis iš visuomeninės politinės spaudos. toks apribojimas leistų atmesti skolinius, turinčius aiškių atitikmenų, bet vartojamus siekiant stilistinio poveikio ar norint išsiskirti kitokia tapatybe (didelė jų dalis yra viešojoje, labiau standartizuotoje rašytinėje terpėje rečiau vartojami slengo, žargono žodžiai). taigi norminti, kaip rekomenduojama principuose, visų pirma būtų atrenkami tokie skoliniai, kurie yra atėję į lietuvių kalbą dėl poreikio įvardyti (iš dalies) naujas realijas ar sąvokas ir kurie skolinimosi momentu neturi visiškai tapataus atitikmens. jau minėtam reikalavimui, kad norminti atrenkami svetimžodžiai būtų dažnai vartojami, principuose leidžiama nusižengti siekiant didesnio norminamojo darbo paveikumo, vadinasi, veikiausiai tais atvejais, kai rekomendacija yra neabejotina, ją pateikti nesunku (galbūt kai turimas geras pakaitas) ir manoma, kad yra tikimybė skoliniui plisti. tačiau pirmuoju kodifikacijos etapu turbūt reikėtų susitelkti ties dažnos ar bent vidutinio dažnumo vartosenos žodžiais. remiantis kalbamaisiais norminimo principais atrinkti skoliniai toliau vertinami normos požiūriu ir gali būti pripažįstami norminiais, jei jiems galima suteikti naujojo tarptautinio žodžio statusą, taip pat jei jie užpildo lietuvių kalbos žodyno spragą ir pritampa prie lietuvių kalbos rašybos ir morfologijos normų arba yra nesunkiai sulietuvinami. nenorminiais laikomi konkuruojantys su lietuvišku artimos reikšmės atitikmeniu arba turintys specialiai sukurtą gerą pakaitą skoliniai, taip pat lietuvių kalbos rašybos ar gramatikos reikalavimų neatitinkantys žodžiai. tokios iš pirmo žvilgsnio paprastos taisyklės iš tiesų tėra labai bendros gairės kodifikaciniam darbui. tolesnis kiekvieno iš atrinktų žodžių vertinimas yra ganėtinai sudėtingas ir priimant sprendimą būtinai reikia remtis L. Vaicekauskienė. nauji naujųjų skolinių norminimo klausimai 73 deskriptyviniais duomenimis: atsižvelgti į skolinio paplitimą ir įsigalėjimą vartosenoje, pritapimą prie lietuvių kalbos sistemos, integravimąsi į ją, taigi, be kitų, pasvarstyti ir šiuos klausimus: 1) paplitimas vartosenoje: keliose srityse skolinys vartojamas? 2) įsigalėjimas vartosenoje: kelerių metų vartojimo tradiciją skolinys turi? 3) lietuvių kalbos rašybos ir morfologijos normų atitiktis: koks yra skolinio prisitaikymo laipsnis, ar jis visada vartojamas adaptuotas, ar vartosena šiuo požiūriu įvairuoja? ar skolinys grafiškai (kabutėmis, pas viruo ju šriftu) išskiriamas iš lietuviško teksto? 4) įsitvirtinimas lietuvių kalbos leksikos sistemoje: kiek skolinta šaknis išsišakojusi per lietuviškus darinius? 5) įsitvirtinimas lietuvių kalbos leksikos tarptautinių ar svetimų žodžių posistemyje: kiek bendrašaknių skolinių ir jų lizdų yra pasiskolinta? būdamas pakankamai reprezentatyvus, svetimžodžių duomenų bankas gali duoti palyginti patikimų duomenų čia išvardytais klausimais ir būti gera pagalbine priemone vertinant skolinius VLkk. iš jo duomenų matyti, kad netgi patys aktualiausi, dažni ar vidutinio dažnumo skoliniai, rasti visuomeninėje politinėje spaudoje, kodifikacijos požiūriu labai skiriasi. kai kurie iš jų galėtų būti laikomi naujais tarptautiniais žodžiais, pvz., driftingas „kontroliuojamas šoninis automobilio ratų slydimas; automobilių sporto šaka, kai automobilis slysta trasa ir turi atlikti tam tikras užduotis (išlaikyti tam tikrą greitį, įveikti posūkius ir pan.)“ (angl. drifting); fankas „bliuzo ir soulo elementų turinti populiarios šokių muzikos kryptis, pasižyminti itin ryškiu ritmu“ (angl. funk); kemperis „kempinguose apsistojantis kelioninis (turistinis) automobilis, kuriame galima nakvoti“ (angl. camper) (šie žodžiai yra pasiskolinti rusų, vokiečių, prancūzų kalbų). neretai tokių naujų skolinių bendrašaknių žodžių būna įtraukta į tarptautinių žodžių žodynus, plg.: tŽŽ driftingas „laivas žvejoti plūduriuojančiais tinklais“; tŽŽ kempingas „autoturistų stovykla“. norminamosiose rekomendacijose greta turėtų būti nurodomi ir turimi nusakomieji lietuviški naujųjų skolinių atitikmenys, pvz.: driftingas – kontroliuojamasis šoninis slydimas; automobilių slydimo varžybos; kemperis – ratuotas namelis, turistinis automobilis. taip pat turi būti įvertinami lietuviški ir skolinti kodifikuojamos šaknies dariniai, pvz., driftingas: driftinti, driftas, drifteris. kaip numatyta bendruosiuose skolinių norminimo principuose, jei skolinio ortografinė ir morfologinė adap-