Iškilusis bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas Kazys Ulvydas

366 Kalbos Kul ū a | 83 JONAS PALIONIS IŠKIlusIs bEND INĖs lIE uVIŲ Kalbos uGDY oJas KaZYs ulVYDas (100-osioms akademiko gimimo me inėms) Kazys ul ydas (1910–1996) – ienas iš XX a. an osios pusės kalbininkų, daug i labai aisingai pasida ba ęs ne ik lie u ių kalbos mokslo (g ama- ikos, leksikologijos bei leksikog a ijos), be i į ai iuose lie u ių bend inės kalbos kul ū os ba uose. sunkiais poka io so ie inės okupacijos me ais jis (d auge su ki ais) pa engė p ak ikos eikalui labai eikalingą Lie u ių kalbos ašybos žodyną (1948), ku io pa adinimas nea spindi jo u inio, nes jame konspek iškai apž elg i ne ik ašybos, be i sky ybos, ki čia imo, linksnių a ojimo, a mių klasi ikacijos, a dyno dalykai, be o, pa eik as didokas ašybai i ki čia imui ski as bend inių žodžių są ašas. Šis žodynas, kele ą me ų bu ęs ienin elė daugialypė lie u ių kalbos sis emos pažinimo p ie- monė, nenus ojo sa o p ak inės eikšmės i ligi mūsų laikų. yškiausiai K. ul ydo lie u ių bend inės kalbos ugdomosios eiklos apim is i u inys a siskleidžia jo inicia y a 1961 m. p adė oje leis i Kalbos kul ū oje, nepe iodiniame leidinyje, ski ame plačiajai isuomenei, ku io J. PalIoNIs. Iškilusis bend inės lie u ių kalbos ugdy ojas Kazys ul ydas 367 a sakomuoju edak o iumi jis bu o iki 1991 me ų, o edakcinės kolegijos na iu ligi sa o gy enimo pabaigos. Čia y a paskelbęs ne 45 s aipsnius, ku iuose nag inėjami ak ualūs eo iniai i p ak iniai bend inės kalbos no - minimo dalykai. Jau pi mojo Kalbos kul ū os nume io įžanginiame s aipsnyje „Kalbos kul ū os ugdymo užda iniai“ K. ul ydas y a nub ėžęs pag indines šio lei- dinio gai es: obulin i lie u ių ašomąją kalbą, ypač daug dėmesio ski ian laik aščių kalbai, nuola os ūpin is, kad bend inė šnekamoji (anuome iniu e minu li e a ū inė šnekamoji) kalba nea silik ų nuo ašomosios, ūpin is naujai suda omų e minų aisyklingumu ( eikian kalbininkų konsul acijas) i k . Čia iš eikš as i neginčy inas požiū is, kad „[į] kalbos kul ū ą u ė u- me žiū ė i kaip į nea ski iamą asmens kul ū inio lygio dalį“ (p. 8). Vėlesniųjų Kalbos kul ū os nume ių eo iniuose s aipsniuose, ku ių dau- guma – įžanginiai (juos pag įs ai galima adin i p og aminiais), K. ul ydas s a s ė kalbos kul ū os są okos (N . 9), kalbos no mos (N . 33), kalbos isuomeninės esmės (N . 27), spaudos kalbos (N . 7, 28), mokyklos, kaip s a biausio kalbos kul ū os kėlimo eiksnio, gim osios kalbos san ykio su li e a ū a (N . 39), su s e imomis kalbomis (N . 45) i ki as p oblemas. P ak inio pobūdžio s aipsniuose ašė apie p ielinksnio pas eikšmę i a - oseną daba inėje lie u ių kalboje (N . 3), pa eikė „žiupsnelį“ a macijos bei medicinos e minų (N . 21), ap a ė mais o p amonės e miniją (N . 43), dise acijų kalbą (N . 4). Neišleido iš akių čia jis i a ski ų kalbininkų aid- mens ugdan bend inę lie u ių kalbą. ašė aš uoniasdešim me inio jubilie- jaus p oga apie akademiką Juozą balčikonį (N . 8), apie s aiga mi usį di- džiojo Lie u ių kalbos žodyno y . edak o ių Joną K uopą (N . 30, 54), apie sin aksės i leksikos y inė oją adelę Valeckienę (N . 30), apie Jono Jab- lonskio pažiū as į kalbą (N . 42). No s K. ul ydas labai e ino Jono Jablonskio pažiū as i indėlį į ben- d inės lie u ių kalbos kū imą bei no minimą, ačiau, s udijuodamas Kauno Vy au o Didžiojo uni e si e e, u ėjo p ogos susipažin i i su naujomis P a- hos ling is inės mokyklos bend inės kalbos eo ijomis, skleis omis J. Jab- lonskio mokinių P ano ska džiaus, Pe o Joniko i ki ų. odėl K. ul ydo bend inės kalbos kul ū os koncepcijoje susilydė jablonskinės adicijos i no a o iškos pažiū os. Jis, kaip i J. Jablonskis, s a biausiu, pag indiniu bend inės kalbos ugdymo šal iniu laikė a mes, ypač dėl susida iusių is o- inių aplinkybių aš uose iškilusią ieną ku ią a mę (lie u ių bend inės kalbos a eju – pie inių aka ų aukš aičių), ki a e us – bend inę kalbą, 368 Kalbos Kul ū a | 83 panašiai kaip p ahiškiai, ak a o kaip „ isiškai sa a ankišką i ieningą sis emą, u inčią sa o one inę i g ama inę sanda ą, sa o no mas i aidos dėsnius, egzis uojančią abiem sa o o momis: ašomąja i šnekamąja“ (KK, N . 2, p. 5). Žinomas kalbininkas P anas Kniūkš a nek ologinio pobūdžio s aipsnyje „Palūžo kalbos kul ū os ąžuolas“ (GK 1996, N . 4, p. 3) ašė: „Jo [ . y. K. ul ydo] dės y os min ys i iš ados suda o ien isą kalbos kul- ū os da bo sis emą, ku ią galima pa adin i ul ydo mokykla.“ Nedidelės apim ies s aipsnyje neįmanoma ap ėp i K. ul ydo į ai iapu- sio bend inės lie u ių kalbos a kybos da bo. odėl oliau enka ibo is ik kai ku iomis i mūsų dienomis ak ualiomis o da bo s i imis, bū en ūpinimusi ge in i bend inę šnekamąją kalbą, obulin i į ai ių mokslų e - miniją, skleis i kalbos kul ū ą. apie K. ul ydo ūpinimąsi bend ine šnekamąja kalba byloja Kalbos kul- ū oje (N . 2) paskelb as jo įžanginis s aipsnis „Daugiau dėmesio li e a ū i- nei šnekamajai kalbai“. Čia jis pi miausia nu odė bend inės šnekamosios kalbos a silikimo nuo ašomosios p iežas is. ai palygin i ėly as domėji- masis jos žodine aiška, didelis šnekamosios kalbos a ojimo s i ies išsiplė- imas poka io me ais, nepakankamas dėmesys a čiai i ki čia imui mokyk- lose, paskai ose, p anešimuose i apsk i ai iešajame gy enime. be o, iena iš a silikimo p iežasčių jis isai pag įs ai laikė i šnekamosios kalbos speci- iką – jos aiškos skubo umą i s uk ū ines ski ybes, a si andančias dėl o skubo umo i lais esnio bei spa esnio aiškos p iemonių s au o. ačiau o- kiomis p iežas imis K. ul ydas ne eisino anuome , kaip i daba iniais laikais, labai dažnų a ies i ki čia imo klaidų, da omų pe adiją, ele iziją i ki ais iešojo kalbos a ojimo a ejais. P iešingai, jis i ino, kad „niekuo nepa- eisinami okie a ejai, kai išsimokslinęs žmogus isiškai nesi ūpina a ba menkai esi ūpina sa o šnekamosios kalbos kul ū a“ ( en pa , p. 9–10). I galima ik ai apgailes au i, kad į ši okius K. ul ydo žodžius, pasaky- us da 1962 m., mūsų š iesuomenės nebu o imčiau a siž elg a ne ik so ie mečiu, be i a kū us lie u os nep iklausomybę, kai susida ė daug palankesnės sąlygos bend inei lie u ių šnekamajai kalbai a p i. Daba ne iš isuomenės iš ink ų seimo na ių lūpų dažnai galima išgi s i K. ul ydo pag įs ai aisy as ne aisyklingai ki čiuojamas ly is: Lie u õje (=Lie u ojè), sąjungà (=sjunga), kom e as (=komi è as), kilòg amas (=kilog ãmas) i daugelį ki ų. u bū nesuklysiu pasakęs, kad ki čia imo i apsk i ai a ies klaidų ne ik nesumažėjo, be a si ado aibės ki ų, naujų, apie ku ias dažniau i ga siau u ė ų šnekė i mūsų daba iniai bend inės kalbos no min ojai. J. PalIoNIs. Iškilusis bend inės lie u ių kalbos ugdy ojas Kazys ul ydas 369 K. ul ydo ūpinimąsi mūsų e minijos obulinimu odo Kalbos kul ū- oje, Kul ū os ba uose i ki u paskelb i s aipsniai. Minė ame s aipsnyje apie kai ku iuos a macijos i medicinos e minus jis s a s ė okių pasa- kymų, kaip akių lašai ǁ lašai akims, aikų pud a ǁ pud a aikams, a o- jimo ski ybę, aiškino žodžių junginių iš es i iš na kozės, iš es i iš šoko būsenos i k . nege umą dėl o, kad jie esą pažodiniai e iniai iš usų kalbos. Iš iso šiame s aipsnyje jis pa eikė a sakymus į 17 e minologinio pobūdžio klausimų (N . 21). Ki ame o pa ies leidinio s aipsnyje „Dėl kai ku ių e minų a šiaip žodžių da ybos i a osenos“ (N . 25) K. ul ydas ašė apie mais o p amo- nininkų a ojamus, labai panašiai skambančius, be u inčius ski ingas eikšmes e minus ske dena „išsk os o gy ulio mėsa“ i ske denà „paske s- as gy ulys“, aip pa apie iškaulinė i „išpjaus y i kaulus“ ( ie oj iškaulinė a mėsa eikė bekaulę mėsą) i k . Mais o p amonės ema ikai ski as i 1982 m. Kalbos kul ū oje išspaus- din as jo s aipsnis „Mais o p amonės e miniją ikslinan “ (N . 43). Čia kaip ne ikusius e inius iš usų kalbos K. ul ydas k i ika o ūšinius pieno pa adinimus pilnas pienas (=nenug ieb as pienas), sausas pienas (=pieno mil eliai), ačiau kažkodėl ole a o žalią pieną ( . y. ik ką p is a y ą), no s okį ge iau inka adin i įp as iniu junginiu š iežias pienas. eikė a o i su pieno p amone susijusius e minus p imilžis, o ne išmilžis, p imelžimas – p imelž o pieno kiekiui eikš i. apsk i ai, K. ul ydui bu o būdingas pla us požiū is į e minų kodi i- kaciją, kaip i į pa į bend inės kalbos kul ū os ugdymą. Jis nelaikė s a - biausiu e minų e inimo k i e ijumi, kaip kai ku ie ki i kalbininkai, jų lie u iškumo, be žiū ėjo e mino da ybos aisyklingumo, jo a osenos papli imo, eikšmės didesnio yškumo. odėl nesme kė nei am ik ų pla- čiai a ojamų skolin inių, ypač a p au inių, e minų, nei kū ybiškai, lai- kan is lie u ių kalbos da ybos dėsnių, suku ų naujų specialių pa adinimų. „Nauji e minai u i bū i įsi edami ik labai įsigilinus į jais eiškiamų są- okų esmę“ (KK 1965, N . 9, p. 5). ipiškas pa yzdys, odan is K. ul ydo gilinimąsi į e minais eiškiamas są- okas, gali bū i jau minė ų mais o e minų ske dena i ske denà aiškinimas: Žodžio ske dena jokiu būdu negalima painio i su žodžiu ske denà, ku- is suda y as iš o pa kamieno su p iesaga -ena. specialis ams eikia d iejų e minų: ske denà i ske dena, nes jie čia g iež ai ski ia d i są- okas. Paske s ą gy ulį iki jo išsk odimo, apdo ojimo mėsos p amonės 370 Kalbos Kul ū a | 83 specialis ai adina žodžiu ske denà, i o žodžio a ojama daugiskai a. Pa yzdžiui, ske denos skaičiuojamos, plg.: d i skedenos, du šim ai ske den i . . Išsk os o, apdo o o gy ulio mėsa, pa uoš a a o i, a- dinama ske denos e minu. aigi pa duo u ėje mes galime nusipi k i ske denos, o mėsos kombina o da buo ojai, ik ką paske dę gy ulį, jau u i skedeną, paske dę du gy ulius – d i skedenas i . . I ik ada, kai ske dena išsk odžiama, apdo ojama i pa uošiama a o i, ją adina ske denos a du. Žodis ske denà suda y as ge ai, i be eikalo edak o iai ka ais ne- no i jo p ipažin i, be eikalo keičia jį žodžiu ske dena. abu ie žodžiai eikalingi, jie eiškia ski ingas są okas, juos abu eikia i a o i. (KK 25, p. 34). Nus a y i K. ul ydo indėlį į lie u ių e minijos kū imą bei kodi ikaciją y a gana sunku, nes jo eiklos apim is šioje s i yje bu o labai pla i. Ji eiš- kėsi ne ik specialiais e minų p oblemoms ski ais s aipsniais, be ypač no minių lie u ių kalbos žodynų edaga imu, nes K. ul ydas bu o ne ieno okio žodyno edakcinės kolegijos na ys – be minė o Lie u ių kalbos ašybos žodyno, jis edaga o Daba inės lie u ių kalbos žodyno 1954, 1972 i 1993 m. leidimus, be o, bu o III–V i XI–XVI omų didžiojo Lie u ių kalbos žodyno a sakomasis edak o ius. Nė a abejonės, kad jis y a ak y iai daly a ęs ų žodynų e minijos kodi ikacijoje, i K. ul ydo balsas lėmęs ne ieno e mino likimą. apie eikalą daugiau ūpin is kalbos kul ū os skleidimu, apie kalbos kul ū os kėlimo eiksnius K. ul ydas y a ašęs ne iename sa o s aipsny- je. s a biausiu bend inės kalbos kėlimo eiksniu jis pag įs ai laikė mokyk- lą: „... ik mokykla daugiausia lemia kiek ieno besimokančio jaunuolio kal- bos kul ū os lygį“ (KK, N . 14, p. 3). ačiau lie u ių kalbos moky ojai dažnai nusiskundžią, kad jų da bą gadina p as a kalba dės an ys i iš iso kalbos kul ū a nesi ūpinan ys ki ų dalykų moky ojai ( en pa , p. 5). Šie žodžiai inka i daba inei a ku os nep iklausomos lie u os mokyklai. be mokyklos, K. ul ydas, kaip i ki i bend inės kalbos eo e ikai, y a dažnai minėjęs spaudos, ypač pe iodinės, li e a ū os, kino, ea o, adijo, ele izijos, šeimos eikšmę lie u ių bend inės kalbos kul ū ai kel i. Nemi- nėjo jis ik kompiu e io aidmens, nes jo laikais da nebu o išpli usi kom- piu e izacija, ku i daba nus elbia daugelį ki ų eiksnių i , deja, dažnu a eju neigiamai eikia mokyklos i bend inės kalbos kul ū in ojų pas an- gas ge in i kalbą. J. PalIoNIs. Iškilusis bend inės lie u ių kalbos ugdy ojas Kazys ul ydas 371 P ie bend inės kalbos kul ū os plė imo da so ie mečiu p isidėjo lie u- os adijo alandėlė „ aisyklingai kalbėkime i ašykime“, ku ioje K. ul- ydas aiškinda o isuomenei ak ualius one ikos, mo ologijos, sin aksės, ašybos dalykus. oji alandėlė bu o labai mėgs ama i į aigi dėl kalbė ojo yškios a ies, minčių dės ymo logikos i pap as umo. baigdamas čia p obėkšmais apž elg us būdingesnius K. ul ydo, ieno iš žymiausių XX a. an osios pusės lie u ių bend inės kalbos ugdy ojų, eiklos b uožus, no ėčiau da p idu i, kad jo, kaip i daugelio ki ų so ie - mečio lie u ių mokslininkų, da buose neapsiei a be uome inio ideologinio pamušalo: bend inės (li e a ū inės) lie u ių kalbos kul ū os menkinimo p ieška inėje nep iklausomoje lie u oje i os kul ū os plė ojimosi sąlygų aukš inimo so ie mečiu. ačiau ne ienu a eju ai bu o bū ina, no in apsk i ai iešai s a s y i ak ualias, jo žodžiais a ian , „didžiulio au os u - o“ – lie u ių bend inės kalbos – p oblemas. as pamušalas nenus elbia labai s a aus Kazio ul ydo indėlio į mūsų bend inės kalbos ugdymą.