Jono Jablonskio pėdomis: linksnių klaidos ir taisymo motyvai

I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio cedeodimis: aleg nių e o i e mo i i di co ezione 25 KAlBA IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as JONO JABlONSKIO PDOMIS: lINKSNI KlAIDOS IR TAISYMO MOTYVAI ESMINIAI VOJŽIAI: a dininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, ie ininkas, no minimas. INTADINS NOTABLE Ci ca linksnių a oseną, signi ica i e e adi sc i a non poche. Alla ine del XIX a. inizia a in ensamen e no mina e bend ina a lie u ians lingua, le sue aidai impo an iūs già Va pe imp usdi i a icoli della lingua. Neabejo ina, che da Jono Jablonskio bend inè delle no me delle lingue Li uanee sis ema izzazione e a o zamen o di enne consis eclus. A inizio XX. a g ande in luenza al no minamen o ece o Gim osios lingua pa lininkai P anas Ska džius, An anas Salys, Pe as Jonikas, Ju gis Talman as, più a di Juozas Balčikonis, leona das Damb iūnas (Damb auskas). Dal XX a. medio la no minamoji a i i à di enne kolek y inė, o ganizuo esnė. In Di e si gio nali e i is e pe iodicamen e inizia e pubblica e a icoli p a iciniams a a i della lingua discu i, im a polemizuo i. In quegli a icoli spesso engono esamina i singola men e a i casi di consumo di e niji e e o i, ela i i con quel me o a osena e ak ualij. In ques o a icolo ediamo di is a l'inizio della co ezione degli e o i linksnių, in e aluka io kalbininkų s o zi no min i linksnių a oseną, J. Jablonskio e Gim osios kalbos kalbininkų aisymų mo y acija, alcuni a dini a ga siai. Come più impo an e seleziona o J. Jablonskio la o o Linksniai e p ielinksniai, esleis- 26 KALBOS KUlTūRA | 84 quel 1928 anni, pe ché in esso sis ema icamen e e consis en emen e desc i i linksnių signi icazioni, su o mula i linksnių p incipi di consumo, da a a esempio, indica i e adingi casi. Re isi a i e all'indagine sono anche incluse pubblicazioni, nei quali non pochi a icoli sui p oblemi di consumo della lingua pubblicò J. Jablonskis (Va pas, Vil is, Š ie imo da bas, San a a, Lie u a, Lie u is, Kalba, ak ua lūs kalbos sky eliai Lie u os i Lie u os žinių aido laik aščiuose), p eziosi al i pe iodinių leidinių a icoli (menė inas Vai as, Ry as, P adai i žygiai, Aidas, D augija, Pane ėžio balsas i k .). I da i anche accoglie e da pubblicazioni della p a ica della lingua. P ima di u o menė inas a puka io Gim osios kalbos kalbininkų P. Ska džiaus, A. Salio, l. Damb ausko p epa as Kalbos pa a ėjas, izleis as 1939 me ais. VARDINKAS La maggio pa e degli e o i del nomina o e no a a usando ques o links in ece di pa e kilmininko, k epian i a dininku in pe soneis, lo o g uppi, animali, daik us o enominius, klys ama pe s y uojanccia del nomina o e e gal della a osena, del nomina o e s a o di consumo eikš i, del na do nomina o e e del na do kilmininko. Va dininkas in pa i kilmininką aisi o già J. Jablonskio: Va ėnos mies elyje, be žydų, i e e li eu iai (=lie u ių) (Jablonskis 1911a: 1); non a uno appa do nonikė i d augai (=ne ikė ų d augų)1 (Jablonskis 1912a: 12); essi soggiaggia ano in is i u i in cui c'e ano se gan i eb ei (=se gančių žydų) (Jablonskis 1914: 4); sulla e a appaio sū ūs on i (=zemėje appaiko sū ių šal inių) (Jablonskis 1920: 26); già e o es i eglinii, ked inii e be žiniai (=eglynų, ked ynų i be žynų) accade (Jablonskis 1926a: 2); né nel sogno a e o pensa o che ali cose (= okių dalykų) po esse o esse e (Jablonskis 1926d: 159); sono le pe sone (=žmonių) con mino esnėmis o didesnėmis ydomis (Jablonskis 1926b: 50). Dalies kilmininką J. Jablonskis siūlė e allo a, quando a dininkas signi ica abs akčias nozioni, ma e ialeą: o a già è il is (= il ies) che il mala o escisca (Jab lonskis 1911a: 1); anco a acci così che i ne osse bene icio (=naudos) (Jablonskis 1925a: 1212); andenilis è isokių kūnų sąs a e (= andenilio è in isokių kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); molis es i di u i i colo i: bianchi, gel onos (=molio è, es i isokio) (Jablonskis 1920: 25). 1 Gli esempi ci a i sono sc i i man enendo le egole di spelling a uali; alcuni esempi dell'a icolo au o ių su o i i. Red. no a. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e idi e co ezione mo i ai 27 S aipsnių pubblicimo anni (1911, 1912, 1914, 1920, 1925, 1926) indica J. Jablonskio aisymų nuoseklumą. Egli è sc i o, che alcuni acconimi sa ebbe possibile e una al a lingua delle pe sone a me pa eisin i (Jablonskis 1911: 2), pe ò sugge ì ali a dininkų e i a e i. Sakinių, nei quali kalbinink o nisce e a dininką, e kelmininką, sono ne amen e meno: o ezz, a gab as e o a pasilai o pu aame pa idale (=aukso, sidab o e o a passi ai o pu o pa idalo) (ma o ezz dei mon i, e a o ez può esse e e pu o pa idalo) (Jablonskis 1920: 26). Alla ine di uno a icolo J. Jablonskis amme e che co eggendo quasi da nessuna pa e non co eggono, non spicca la co ezione degli e o i (sunku e a e pos o o a e a u i i linguaggi aiškinimam) (Jablonskis 1925a: 1217). Uno dei più impo an i c i e i di co ezione i oi pe sone lingua e g amma iche a issa e no me della lingua. Il ling inis a è so olinea o che egola men e usa e la lingua più aiu e ebbe le s esse pe sone a in e essa si a memi, au osaka, sa ebbe na o ies alle indicazioni di unol'al o linguis a e almeno uno guidaèlio della lingua (lingbos sin akse) (Jablonskis 1911a: 3)2. Remdamasis della pa e kilmininko aisykle a dininką aisė e P anas Meškauskas: pasklido apylinkėj gandai (=gandų) (Meškauskas 1931: 61); dall'Ame ica enne la no izia che allì ano anco a 4 banche (=žinių; например., pasklido kalbų) (Meškauskas 1932: 67). Daug conside s a a e discussa pe il k eipinio a dininko, specialmen e pe il k eipinio p iedėlio ponas a osenos. P. Ska džius a dininką k eipinio p iedėliui eikš i eikė a causa della adizione di consumo. Di suo opinione, accala pone maes ojau può 2 G iež as a sakas į J. Jablonskio aisymus išsp in a o 1912 m. D augijos leidinyje. Adomas Jakš as (pasi ašęs D uskiumi) pic ai c i icò kalbininką pe mol eal à nebū inų aisymų, pe g anello pasi ikėjimo, opinies igo osi à e n e imen i assoluu ismo (Rygiškių Jonas nep ileidžia jokių abejojimų, egli ke a come su ki iu) (Jakš as 1912: 285). Secondo A. Jakš o, J. Jablonskis sos iene che bisogna sc i e e o a è spese, che il mala o usci à; manggyk che è no o; è s a a occasione di chiacchie a e con lui; se egli ha senso e e c., e sakiniai o a sono spe us; mangiac che c'è deside io; e a l'occasione con lui chiacchie a e; se lui ha men ą e k . esą e adingi. A. Jakš o i engo, en ambe le a ian i buone, solo di e isce senso, e p opos a J. Jablonskiui così igidamen e noni em i gen e lingua. J. Jablonskis 1912 m. Vil yje y a pa ašęs i onišką s aipsnį, ku iuo k eipėsi į A. Jakš ą i bandė nuosekliai a em i isas jo pas abas. Teigė, kad A. Jakš as nea k eipęs dėmesio į pas abas, ku iose sakoma, kad jis, J. Jablonskis, nė nemėginęs su ašy i isų pa aisymų, nes pe ques o bisogna impa a e u i i e mini. J. Jablonskis ce ca di pas iccia e, a gumen uo ai onda i e de e mina i di e niji casi di consumo. Nonu inca pe causa sakinien o a è spe anza; būsi e pe sone co ezione. Mo i acija aiški: il suo pa e e, il i mina o e della pa e in ques i asiiniuose, in ques o caso di pa o ojamen o si ada a meglio, pe ò en a izza, che possibile e a dininkas, se si pa la in gene ale di il į, u i gli esse i umani (Jablonskis 1912d): 28KALBOS KUlTūRA | 84 esse e de o e ponas maes ojau, ma meglio di e Visagalis Die e, pe ché isagalis p ima di u o è būd a dis (plg. ge asis ė e) (Ska džius 1998: 514)3. J. Jablonskis ogge o a dininką o nì come no minį. Tais sen endo galininką egli kei ė a dininku: gi ą y ą (=gi as y as) is o bjau u (Jablonskis 1912b: 2)4; saldainius (=saldainiai) lo o acquis a là do e g ažiau 3 In segui o pe la o ma del Vyni yko mol e discussioni, ad esempio, k eip a Ambu as azas soli oas esne o ma del empo a dininką: k eipian is pa ola pomasininkas (ponas di ek o iau) anche se la o ma soli o è (pone di ek o iau), acconomas e šauksmin (pone di ek o iau). Secondo linguis ico, a dininkas qui acquis alò, p esumibilmen e, pe ché che il mandagumo p iedėliu che a il e bo ha būd a džiu ca a e is ichino posizione (Amb azas 1990: 11). Quindi en ambe o me in ques o caso p esen i egole. Jonas Šukys conco da che en ambe le o me sono possibili, pe ò del nomina o e do ebbe e i a e (Šukys 1995: 13). G ama icane si dice, che u icialeusis mandagumo k eipinys e ka čiais šnekamojoje kalboje eiškiamas daik a a džio ponas ienaskai os a dininku, negli al i casi a dininkas è ne eik inis e conside a o e ida. An anas Rasima ičius i iene anche che il p e ix che a p ima k eipinį no malmen e combina o con k eipiniu, u a ia daik a a džio ponas a dininkas non e ida. Kalbo p ak ikos pa a imuose (1976) daik a a džių ponas, d augas a dininko e šauksmininko o me o ni e come lygia e ės, e in u i gli al i casi a dininkas k eipiniui eikš i ne a o inas. Kalbos pa a imuose (2009) ponas conside a o seconda iniu a ian e della no ma, adeguamesnio libe i agli s ili. 4 1912 m. Vil ie e zo nume o in cominciò polemica a Emšos (esc i o io Ma celino Šikšnio) e J. Jablonskio. Isp esso Emšos a icolo igua do J. Jablonskio aisymų e s esso J. Jablonskio ispos a. C i icando il pa la o e aisimus Emša ėme si susiklosciusi adizioni. In eceoj J. Jablonski de a o galininko p opone a dininką: lo o kūną già sub endę, già e p o ą b ęs ajų (= co po già ma endęs, già e men e b ęs a) (Jablonskis 1912c: 1). Emša o nisce analogici esempi (juk dice ugiai sub endę, asa ojus b ęs a, ma non asa ojų, ugius b ęs a) (Jablonskis, là s esso) e dice che basandosi šnekamąja kalba così di i ada ia J. Jablonskis. Emša dubi a, se da e o così le pe sone pa lano, c i ica il pa bininkà, che lui delle pe sone pa la oppo pasi iki (man pa e che mol e o mhe pe sone usa o ne aisyklamen e, non secondo le esigenze di g amma ica e logica) (Jablonskis 1912c: 1). J. Jablonskis acce a che a dininkas in ques a ase può esse e usa o, pe ò e del suo pa aisy ą sen inio di ende basandosi sugli al i esempi del linguaggio: lui kojas šąla; paja pa a gau; egli sp andà nu ūko; che u la es a nu ūc essi; ca inukas cojeles išlūžo; se hai già spessi o la mano; mano il pias pailsau (Jablonskis 1912c: 2). Teigia, che Emšos p opos o esempio ugius b ęs a nulla neį odo. Qui, accon a J. Jablonskio, abbiamo nusakimo o nusakomosios pa e galininką. J. Jablonskis è aisesso e ale asinio: essi co pnialmen e già sub endę, già e p o iškai b ęs a, ad p op io nel p imo a icolo egli ques i p e eiksmius sos i uì galininko linksniu, cioèi cioè, in ques o caso conco dando, che en ambe le a ian i egola i, opponko a sé p im inesnį galininką. Analogamen e J. Jablonskis a dininką kei ė galininku 1926 m. i is a Li uana aisydamas Mo iejaus Gus aičio pa ašy ą Pe o K iaučiūno Monog a iją: jose mokinys... jau ėsi a gimęs p o ė ių d asia (p o ė ių d asią a gimęs); e u i i o a a o ėję nau os d asia (=sus ip ėję nau os d asią) (Jablonskis 1926c: 8). Taisymo mo i a i a non o ni a. Jono Palionio opinione, J. Jablonskis galininko necessi àngum gius izina ali conc e i signi ica i, ma lon ani signi ica i oludiniais posakii, come nušalęs mano, pau gęs gambe, cap ą nuco gęs, eidą nuš i ęs. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o i e co ezione mo i ai 29 pada y a (Jablonskis 1914: 4); p isieis badą kęs i (= eks badas kęs i) (Jablonskis 1917: 2). Analogamen e aisè Jonas Mu ka: gio aniam ma be neliui eik p o ą (=p o as) plė o , che in segui o esal us u ileingu pas o (su es inis eiksnys šalia bend a ies a dininko eikalingas) (Mu ka 1917: 1415). Gim o nella lingua iene o ni e en ambe le o me: è necessa io a e e quel negozio, è necessa io a e e quel negozio (Talman as 1933: 40). Kalbos pa a ėjuje en ambe le a ian i ( eikia da bas di b i e eikia da bą di b i) sono o ni e come lygia e čiai, indica o impo an e a gomen o: galininkas piu os o u ilizza o aka ų aukš aičių bei žemaičių a mėse e quindi eik inesnis comuneina lingua (Kalbos pa a ėjas 1939: 105). P. Ska džius, sebbene e sc isse, che sakiniai šulinys kas i neleng a e šulinį kas i neleng a sono lygia e čiai (Ska džius 1998: 177), anco a una ol a en a izzò men ì, che a dininkas ampiamen e usa o y ų a mėse, pe ò žemaičiai ie oj a dininko dice galininką. S o iija e a uale a osena indicano che il a dininkas non è più gajus, quindi no minė o ma po ebbe esse e galininkas (Ska džius 1998: 688). J. Jablonskis, basandosi gy ąja kalba (man šonus skauda, mano gelia), negli sc i i o a o a dininką con eiksmažodžiu sopė i, skaudė i aisė į galininką: skaudėjo u i musomenys, u i kaulai (= aumenis, kaulus) (Jablonskis 1925b: 186); suscaudo udžiui ši dis (=ši dį) (Jablonskis 1926b: 50); o s ai con eiksmažodžiais pa a g i, suk is kalbininkas lascia a dininką e keičia u a cos uzione: lui es a ą pa a go (=jo es a pa a go) (Jablonskis 1927: 2, 4). Semp e mol e domande e solle ò a dininko e innagininko a osena. Più ol e nei suoi a icoli J. Jablonskis daik a a dinį bū io a dininką è kei ęs įnagininku: kun. Jus inas e a p o esso e (=p o eso iumi) e economas (=ekonomu) dell'Accademia Kunigų di Pe apilio, e in segui o Zemaičių Kunigų Semina ijos inspek o ius (=inspek o iumi), galop sua ec o ius (= ek o iumi); Il e o e del semina io Va nių a quel empo e a Mo iejus Valančius (= ec o iumi); e di enne lui ca alikų šeimynų alidinys (=židiniu) (Jablonskis 1926g: 404)5. ĮnagiEmša c i icò J. Jablonskio aisymus e pe causa cambiusia del senso della ase. Qui J. Jablonskis ha o ni o degli al i esempi di lingue (lenkų, ancūzų, okiečių) e basandosi essi so olineò impo anza del con es o. O iamen e, che J. Jablonskis ce cò co egge e sis ema icamen e, s en ò consolida e il sis ema, c ea e egole comuni. 5 A. Jakš as D augijos pubblicazione pubblica o in un a icolo pic ai c i ica J. Jablonskį, che lui con eiksmažodžiu esse e isu liepia usa e a dininką e i ie a cos uzione con įnagininku. Secondo c i ico, au o e non bene a lasciando solo una cos uzione. pe sino so p ende che Rygiškių Jonas Non Ci sappia sepa a e ali sen inių signi ica i: lui è e ( ic as) e lui è eali (an scenos) (Jakš as 1912: 287). J. Jablonskis con non ondamen a A. Jakš o c i ica non conco da. Esą e negli a icoli così non sc i ęs. Il Kalbininkas dice che menė ą saginio paci a o da An ano Juškos dizodyno, con lui pasi ėmė e pa a ė al i panašius saginii così co egge e. Na dininko e ingnagininko di e enza si sen eci, ma J. Jablonskis conc e amen e, senza suminė ų 30KALBOS KUlTūRA | 84 ninkas, come sc isse J. Jablonskis, usa o pe la eiškiama nenuola inės būmininku: bėga upė K ažan ė (=bėga K ažan ės upė); già e illaggio Beduoniai ede e (=Beduonių illaggio). Secondo analogia è aisęs e o dini di pa ole: aną nak į kaime Se dokų (=Se dokų kaime) senos, i imo, apsmo. Daba įp as o e mino a do a dininkas J. Jablonskis ne a ojo, jo da buose minimas eiksnio a dininkas nebu ėlis, ku is aisomas kil- išplėšė uno con adino klė į; o a įku siu scuola nel illaggio Bed uskių (=Bed uskių kaime); g eičiausiai secondo analogia è s a o aisomo e icininkas: malūnas mies e Rad iliškyje (=Rad iliškio mies e) (Jablonskis 1911b: 2). Ju gis Talman as Gim ojoj kalboje sc isse, che il nome a dininkas s umia da a osenos nome kilmininką. Pasakymai ga lai is Kęs u is, gimnazia Auš a è dei li uani pa bai s aniimi. Do ebbe di si esce ia […]Kęs učio[…] ga lai is (Talman as 1934: 118). Remmamasis gy ąja kalba Juozas Balčikonis gius i icò ali acconimi come upė K ažan ė (Balčikonis 1978: 72). P. Ska džio sc i a che nei nomi meglio usa e il cosidde o de inizione kilmininką: Š iesos paus u ė, Bal ijos jū a, Š y u io knygynas, Reginos labo a o ija ( ie oj pagamin a labo a o ijoje Regina), Pienocen o zakandinė ( ie oj zakandinė Pienocen as), anche se non pecca i e alcuni casi del noma do (Ska dž 1998: 741). A. Salys m. in un a icolo s ampa o nel 1938 dice che il nome kilmininkas è ecchia degli esempi, qui le neišplė oja: ši ų d iejų linksnių ski um, usando juodu a iniui, y a dalykas labai painus (Jablonskis 1912d: 3). Kad A. Jakš o c i ica e a in onda a e che J. Jablonskis in e i à igo osamen e non pepi a a sc i e e a dininko, indica i casi, quando co e i ai asiini J. Jablonskis sugge i o e a dininką, e įnagininką: lo o o ebbe o guida e liaudimijie (= o ebbe o esse e liaudies di igen i, guidais, liaudžiai ado au i) (Jablonskis 1911b: 2). J. Jablonskiui sis emingum del linguaggio e a uno degli più impo an i c i e i di co ezione. A. Jakš as, a e mando che J. Jablonskis e ia įnagininko, non dice pe ché c i ica ques o kalbininko pa aisy ą sakinį: in espe i sono s a i in i a i e p osegui i pa ež i cinque pe sone (=espe i sono s a i in i a i e p osegui i pa ež i cinque pe sone) (Jakš as 1912: 287). Pa lando di įnagininką e la sua e asione J. Jablonskis sc isse, che o ni a qualche emendamen o allo s esso sagini, da cui e a possibile sceglie e a sé adegua o emendamen o, che ik e e secondo senso. Jablonskio opinione, A. Jakš as c i ica a nonmo i uodamas, non o nendo alcun esempi. In u o l'a icolo J. Jablonskis di ende che mai non igo osamen e ichiede e non lepia usa e uno o l'al o suo sugge i o co ezione. Con a iamen e si s o za o ni e di e se opzioni. C i icuando e peikmandando i co eymi (non necessa iamen e solo linksnių) A. Jakš as accusa J. Jablonskį pe il a o che lui non dice, pe ché o ni o il co eggio è miglio e, il pa inis a nong įs ai b uka nessuna logica non cons ui a e le sue a mie pa ole, aiso solo pe ché il e odis o cos uzione semplicemen e non piacque, bamba a in odu e una pa ola in ece di a o al i, ichiedono che le pe sone cambiasse o la sua p opos a di cos uzioni, consiglia di adu e sla ici dicomi, non si a gomen i, e non si sen ono a gomen i. Così J. Jablonskis è s a o accusa o aisymais senza mo i azione e a gumen hi, pe g anelu ėmimusi in uicija e senso del linguaggio. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pèdomis: linksnių e idos e co ezione mo i ai 31 peculia i à della lingua li uanee, p z. : Telšių ci à, Nemuno ė. Tu a ia semp e più acquisili inno o ė il nome a dininkas. Tokie J. Jablonskio danodami esempi come ka inė Aldona sono naujada ai, ma non e i abili. Nel nome composi a o bisogna allun ia e non solo le pa ole segnalimiosi, ma anche e i ica e il nome: Lana idodibinie (=Lanos idodibinie); dal gio nale Ūkininko consiglie e (=iš Ūkininko pa a ėjo gio nalaggio); la o a in socie à Ranga (=di ba Rangos socie à) (Salys 1938a: 4). Discussa pe il a dininko e galininko a osena ap iicolimen o o mulazioni. P incipalmen e discussioni sono so a pe i pas iccini di buon ma ino, laba gio na a e pan. consumo. A. Jakš as come accim inesnį indica a dininką. La più impo an e sua mo i azione galininkas buon gio no, buon y ą è ge manismo, non ada e a u e le si uazioni accon o, e a dininkas ada ime più e pe le nusis o ėjusių adizioni, e pe il a o che ada a quasi u i i casi di disco so (Jakš as 1933: 23). A. Salys, come e A. Jakš as, o niscono la o ma del a dininko sop a u o a causa della adizione di consumo, che con e ma i da i a mių e i ecchie sc i i. Del suo pa e e, galininko appa izione de e minò l'in luenza del linguaggio okie (Salys 1937: 135; Salys 1938d: 3). Kalbos pa a ėjuje accomanda o a dininkas, pe ché è più usuale che galininką. In segui o en ambi aleg niai inizia e sugge i e come lygia e čiai no me a ian i. KILMININKAS Più spesso co ege e mol i quesi i kėlę kilmininko casi, ela i i con i li uanici lingba ca a e is ica ogge o del u o e pa e aiška. Vede e che il kilmininkas in a dininką o galininką aisi o allo a, quando ques o aleg niu eiškiamo ogge o non a e a pa e signi icazioni. Mezz'ul ima dubbi kėlė konk e ieji, daik us o objek i eiškian ys daik a a džiai, p incipalmen e conside s y a pe il signi ica i i abs akčios ienaskai inių daik a a džių kilmininko. Įspe an e ciò che kilmininkas in galininką co eomas già XIX a. ine Žemaičių i Lie u os apž algoje (1890: 13): da là a eis sūdy i us e numi usius, e non gy ų i numi usių. Indica a la co ezione mo i a i a azione di ges ione del e bo (žodis sūdy i aldo galininką, e non kilmininką). J. Jablonskis aisė kilmininką, imp op iamen e pa pe a a con galininką aldančiais eiksmažodžiais, p z., aggiunge e: i ikslo (= ikslą) più acilmen e pasieksim (Jablonskis 1925a: 1212); allo a eligione pasieks ikslo (= ikslą) (Jablonskis 1926g: 404); accedii i: ogni uomo accede a quella opinione (= ą nuo- 32KAlBOS KUlTūRA | 84 monę) (Jablonskis 1925a: 1212); socie à ha di i o pik in is e acce i quella conclusione (=iš adą) (Jablonskis 1926b: 50); Bedie p iėjo conclusioni (=iš adą) che l'au o e si se e a degli al i la o i (Jablonskis 1926 : 741, 746). Sulla base di J. Jablonskio esempi simili casi aisė e P. Meškauskas: dei e S a i solo una Li uania il suo ikslo (= i ha aggiun okslą) (Meškauskas 1931: 236); ilgai ėjo pe scu e s ade subu bcio e aggiè mažo, medinio namelio (=mažą, medinio namelio) (Meškauskas 1931: 393); sekan sis ema no a o, è possibile accede e s adas (=iš adą) (Meškauskas 1932b: 354). In conside azione a analogiškus sen ini galininką, e non kilmininką eikė e P. Ska džius (p iei i i adą, non di o ados) (Ska džius 1998: 710). Gim o nella pa ola egli c i ica a ne equisingus, nebū inus, se io di ondo nonu u inčius aisymus e kilmininką kei ė a dininku: kyla bu buliukųkyla bu buliukai (=). Rimiamasi simili esempi (eina pu os, sale nu is, non a pu ų, sale debesų) (Ska džius 1936: 14). Tokių kilmininkų consumo agione non è Kilmininkas aisy as eiksmažodžio a e compoiniuose. Imp op iamen e pa pe a a kilmininką aisė J. Balčikonis: Liudui Vasa iui neišdildomo imp essionzio leng a nus a y i. Rašy a, kad okia a osena galėjo a si as i dėl ki ų kalbų į akos, a mių, dėl usų kalbos į akos kilmininkas im as a o i su eiks- mažodžiu pasiek i, dalis okių kilmininkų gali bū i i hipe no malizmai. (=neišdildomą imp esūdį) ece (Balčikonis 1935: 45)6. Veiksmažodžių aldoas kilmininkas può eikes i neap inėž ą ogge o, la sua pa e. Kalbos pa a ėjuje come de oino de oimo indica o ale ase: duok, paskolink peilio (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). Mo i acija umpalaikis ichies a. P. Meškauskas spesso a dininką e galininką kei ė pa i kilmininku ( aiška s y uojan i), pe ò iconosce a che in alcuni casi e lui non è ada o: Kaune s eigiama anco a nebu a Lie u oj d augija, che ha obie i o di aiu a e le pe sone (=ku ios padė i žmonėms) (Meškauskas 1932: 66). 6 L'a icolo in cui J. Balčikonis ha o ni o osse azioni pe Vinco MykolaičioPu ino omano Al o ių šešėly kalbos, sulaukė a ga sio (Balčikonis 1935: 4548; Ska džius 1935c: 124126; Ska džius 1997: 192). Vai e s ampa o Edua do Viskan o a icolo, nel quale en a o di nega e J. Balčikonio, P. Ska džiaus solle a i sogge i di linguaggio (Viskan a 1935). Secondo P. Ska džius, E. Viskan a audaciamen e e anche pai onamen e peikia Pu ino della aisy ojus e s esso p ende pe supe iciu iniamen e isol e e ques ioni della lingua (Ska džius 1997: 192). J. Balčikonis kilmininką sakinyje a ėjau ba onienės a sis eikin i sos i uè p ielinksnine kons ukcija. E. Viskan a ale kilmininkà con gene a imi scopoi eikš i laikė li a ians linguabi inusua o, ecc., ma ina è enu o bambino pa si es i (Viskan a 1935: 369), esėjau į gi elę balandžių šaudi i (Viskan a 1935: 700). P. Ska džiaus opinione, E. Viskan a mol o cosa isolè i in nonsigilinés, paupe u iniamen e. A e ėsi che si con ondono alcune cose: cielai copia e la lingua popola e non o o nessun lingubinico, ma la nos a lingua a osena de e esse e sos enu a lie u iškais palinkimais (Ska džius 1997: 193). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: di e en i e o i e mo i i di co ezione 33 A causa dell'obie i o signi ica o dei compound di uso con unislai inie, abs ac as nozioni žyminčiais daik a a džiais (ga bė, užuojau a, į aka, eikšmė, įspūdis, ecc.) sc i a che in ques i casi, al ine di nonžgau i, neįžeidy i al o uomo, bū inas ne pa e kilmininkas, o gal u iu ga bėsga bę (=) salu a e; eiškiame gilios užuojau os (=užuojau ą) (Kalbos ke elė 1933: 3). Ques o commen o successi amen e ice e e appoggio Gim ojoje kalboje: ie oj imam ga bės, eiškiu užuojau os, žinoma, saky ina, ašy ina u iu ga bę, eiškiu užuojau ą (labokas 1933: 63). P. Ska džius sc isse, che il kilmininkas de e esse e consuma o solo allo a, quando chia amen e eiškiama pa e: duoc mi panonos, pasemk acqua, ma iskepė panoną, pe dè i p op i soldi e k . Possiamo signi ica e zauojau (se eiškiame poco, solo pa e; ques o zauojau os eiškimas blankesnis, mino e) e zauojau ą ( isą; ques o eiškimas è s ip esnio, più signi ica i o). Analogamen e si dica a e imp essione e imp essione, a e e in luenza e in luenza. P. Ska džiu pa icola men e s ano spesso nei gio nali usa o de a o eiškiu gminėms didžiausios užalu os (qual qui può esse e la massima užalu a, se la sua esp škia a solo una pa e? Cosa di mol o, e an o più maggio men e pe piaciando, i nos i deside i linguis ici se e pe Compassionu à, non pe Compassiona o eikš i. [...] Analogamen e [...] abbiamo ono e, non abbiamo ono e chiede e, eiškiu Jums paga bą, non paga bos). Quindi P. Ska džius (1936: 17) kilmininko a osenai nep i a ia, il suo o ni o galininkas. Galininką in ece di kilmininko p opone e M. Ju kynas: pas e ei aujan i su adus (=pasi ei a ę i su adę) ieškomą osobę, abbiamo hono ės (=ga bę) p aneš i; ho hono ės (=ga bę) chiede e signo Di e o e (=Poną Di ek o ių) (Ju kynas 1938: 21). Galbos pa a ėjuje già pe me ono en ambe le a ian i, ma il kelmininko e galininko scel a dipende dal con es o. Tam de e mina i casi iene de o eiškiu zauojau ą ( isą) e eiškiu zauojau os (dalį) (Kalbos pa a ėjas 1939: 31). In segui o ki okią opinię Gim ojoje alboje escommaè l. Damb iūnas (1962, 1964). Egli in mol i casi o nisce a illi mininkà. Nella comunina pa ola ne a o inas nume i e zij de ini i e della quan i à signi ica i i daik a a džių kilmininkas pa igamaia quan i e à eikš i con supe io men eo g ado p e eiksmiais. Kilmininkas consis en emen e s iso pa igamamia cos uzione: l'anno sco so qui uccise mol iiaus cen o (=pe cen o) pe sone (Jablonskis 1911a: 1, 2); sa à già più anni (=daugiau come anni), come il suo gio nale skil ise ėmėm in i i a comba e e con djio a (Jablonskis 1911b: 2); mo ì ol e un cen inaio di pe sone (=dai più che un cen inaio) (Jablonskis 1914a: 2, 3); non successi amen e a enen i udens (=kaip ki ą udenį) a ida ysią ama ų mokyklą (Jab lonskis 1914a: 2, 3); il nos o co po più di e qua ici è compos o da acqua (=ol e come e qua ici) (Jablonskis 1920: 26); già più d y- 40KALBOS KULTÜRA | 84 Galininkas è incline a es ompe e al i aleg nius e spesso si scegliono con ali azionimažodžiais, che lo ne aldo. Mol e calzamen e discussa pe causa eiksma o dine app esen a e. Con ques o eiksmažodžiu galininkas e oneamen e usa o mol o spesso, e o i in gene inée colboje non iesce e i a e e oggi. Galininką aisė J. Jablonskis: lenkų ka alių (=ka aliui) aš a s o auju (Jablonskis 1925a: 1213); uno app esen a meilę (=meilei) e l'al o ke š ą (=ke š ui) (Jablonskis 1926b: 51); il lo o sūnelis app esen a a la miglio e nos a gio en ù sluoksnį (=sluoksniui) (Jablonskis 1926a: 2); egli app esen a in pa lamen o una pa e di Pa igi (=daliai) (Jablonskis 1930: 31, 33). J. Jablonskis come co ezione mo i iazione pone a u o simili sis ema di con ollo azionimažodžių: lui è il nos o se o, app esen an e, lui ci se a, ci app esen a o di ige a ( aisė i inink a dą: Mykolui p i iko ado au i gal ažudžiai (=gal ažudžiams) (Jablonskis 1925d: 4)10. A. Salys sc isse che galininkas è usa o secondo s ani linguaggi esempi, e nusakan paski į eiksmažodžiai ado au i, iešpa au i, app esen a i engono usa i solo con naudinikku: egli I alijoje Lie u ai penke ius me us appe a (Salys 1938d: 4). Taisy a e al i kalbininkų: u app esen assi Saulėg ąžas (=Saulėg ąžoms), o Niau a Bičiuolius (=Bičiuoliams) (Š ie imo da bas 1920: 73). J. K uopas, disco dando l'uso del e bo app esen a e, sc isse, che più spesso si scegliono naudininkas, ma pasakoma e con galininku. Va osena esc yškėja da al i simili pa ole di a osenos: app esen au i k aš ui, iešpa au i pasauliui. Quindi in ques o caso a o inas non galininkas, ma naudininkas (K uopas 1951: 31). Da ecchio ogge o galininkas aisi o in neiginio kilmininką. An anas Ba anauskas già neigino kilmininką dicè come a o iną: nemoku la o o, non oglio šieno pjau i, né mi ca lo, né soldi (Ba anauskas 1896: 68). Galininką in neigino kilmininką aisi i siūlė e J. Jablonskis: lib i ieni, non ieni lib i di (Jablonskis 1919: 7); aisy as e a dininkas: lo o gal a (=gal10 Lie u os aide pasi odė s aipsnių, c i icoojančių J. Jablonskio da bą. anno 1930 in un nume o si analizza J. Jablonskio a icolo (Jablonskis 1930: 3136), si discussa eiksma odžio app esen a e uso con u ilizzinikku. Rašoma: a s o amen o il senso è mol o più icina al a s ojimo, pa adamen o il senso. Juk il app esen an e is agna l'insieme. Se i è un conce o di senso ice amosios lui se nauca a me, ma, se lui in ece di manęs nuega in incon o, ques o lui me lì a s oja. se quel signi ica o noi chiamiamo app esen a amen o, ques o, pa e, quell'ogge o comunque non acquis a il senso de i an e. (li u os aida 1930: 4). Ques e men is suk i ica P. Ska džius. Sulla base g e inimo con al i simili azionimažodžiais ( a nau i, e gau i, p esideninau i, di igu i), sos iene che azionimažodis app esen a e aldo non galininką, ma naudininką (Ska džius 1930: 8493). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o i e co ezione mo i ai 41 os) neskauda (Jablonskis 1926b: 50); aisė e al i linguis i ice ca o i: ėmė mels e s ajojančių lenkų bajo ų) (Meškauskas 1931: 235); mels i sūnų, kad nuo jos neslėp ų sa o ligos p iežas į (=p iežas ies) (Vi eliūnas 1923: 486; emiamasi kupiškėnų a me); ačiau sup an ama, kad joks libe- alizmas, jokios lais ės negalėjo nu amin i bes ajojančius lenkų bajo us (=be- pe ché nessuno gli ha chies o di po e le sue con inzioni (=niene lo ha chies o di po e le sue con inzioni) (Juška 1938: 30); non ha pe messo onda e Š iesos compagnia (=d augijos); džiaukimės žiema, ma nonžmi škime i da bą (=da bo) (S onys 1940: 59). Galininka e oneamen e iene u ilizza o obie i o cos uzioni. Da pe J. Jablonskis sc isse, che lo scopo può esse e eiškiamo kilmininku po anzi y inių eiksmažodžių: io ado acqua, siun ė me aš ų, žmogus ažiuoja malkų (Jablonskis 1893: 150). Kilminink iene usa o e po in anzi y inių eiksmažodžių, eiškiančių pas o ią būseną: me gelė auda ainikėlio, ca klys ž engia a ižų, egli do me lunų, bambina aka ienės (Jablonskis: 15 18931). Su o mula una egola: il kilmininkas inka allo a, quando pasakomas uno. Quando si pa la di cos uzione con bend a imi (o supynu), a o inas galininkas: u i puolė bačiuo ų mani al nonni, S ankūnas nubėgo sudė ų pinigus ad oka ui (Jablonskis 1893b: 151). Mo i a a, pe ché non con iene kilmininko: eiksmazodis pul i non ichiedeuja kilmininko, a mano nel p imo asinio non c'è scopo. Seconda ase nella S ankūnas non bėgęs dena o, ma nešęs es i ui li (Jablonskis 1893b: 151). Gius o, 1901 m. Li u iškos kalbos g ama ikoje en ambi ques i sakiniai pa a o i con kilmininku: u i puolė bučiuo ų ankų seneliui e S ankūnas nubėgo sudė ų pinigų ad oka ui. Remiasi a s essa kilmininko po slink ie eiksmažodžių aisykle (Jablonskis 1901: 74). Analogūs casi J. Jablonskio aisi i e più a di: pasisakė ažia ęs Vilniun b olį (=b olio) lanky ų; agį (= agies) in e ogi i nu ažia o (Jablonskis 1911a: 1); okiečiai a i ò kunigaikš į (=kunigaikščio) pas eikin i; egli e čion a i ò nesan aiką (=nesan aikos) sė i (Jablonskis 1925a: 1213). Taisy a e degli al i linguis i y ėjų: apos alus siun ė mok i u e mondo pa en ine (=siun è di u i mondo popoli insegna e) (Bū ėnas 1929: 30). P. Ska džius Gim ojoj kalboje è sc i o, che linksnių s o ia e a osena indicano, che alle lingue li uanee ca a e ine ole è il kilmininkas, comun ine e kalboje lo e ends ama usa e: bisogna anda e mėšlo ež i, sebbene aka ų lie u oje siekimo aplinkybei žymė i spesso iene usa o e galininkas: bisogna anda e mėšlą ež i (Ska džius 1935a: 3, 7). P. Ska džius è so olinea o, che po eiksmažodžio k ies i a o inas siekinio kilmininkas, non galininkas, plg.: šeimininkas pak ie ė s ečius 42KAlBOS KUlTūRA | 84 campi di apžiū ė i; be nelis me gelę c i ò u inio danza i; aigi e k iečia il p op io nome di gio no sb e a e (Ska džius 1999: 738); Sa genis pano o i o na e a Kauną e e ua e alcuni a a i (=alcune ques ioni); a laukan u a quella dia ola (= u e quelle dia ola) dalla es a espblašky i (Ska džius 1998: 656). 1923 m. L'is uzione la o o engono p esen a i sakiniai con kilmininku: lei u aip sūnaus molda o; o s esso p ašau i Tams os; do qua oí un'o a a chiede e a Dio il pe dono dei pecca i (Vi eliūnas 1923: 487). Remiamasi kupiškėnų a me e si sc i e che qui sa ebbe galininko. Taisymo mo y azione è ale: con galininko di e niu men is più chia a e ikslesnė. Dicendo io p ego Pe o's col ello non è chia o, se si uol l'ascia, che è Pe o, o si i olgiasi in lui con una ichies a (Vi eliūnas 1923: 487). J. Jablonskis ques i sakini assegnò al siekino kilmininkų: ligonis p ašėsi (šaukėsi) dak a o, kunigo (p ašė, che lui dak a ą, kunigą pa ež ų) (Jablonskis 1928: 33); ho chies o un ca allo, umano (ch'a acciasse); o chiedi lui un ca allo? - Jablonskis 1928: 34. Con eiksmažodžiu chiede e iene usa o e kilmininkas, e galininkas: įsid ąsinęs ė as pap ašė sūnaus (sūnų) čeba ų (ba ų, pušnių), sūnus do anojo (Jablonskis 1928: 45). Alla ine del capi olo si sc i e che il kilmininkas e galininkas usa o non senza ondamen o (esplici amen e nonaaiškina, ma più p obabilmen e pe d ip asmybės) (Jablonskis 1928: 46). P. Ska džius sugge ì galininką, pe ché allo a più acilmen e si sepa a la domanda pe sonis dal ichiedomo d'ogge o e così si e i a d ip asmybia (Ska džius 1998: 694, 750). Aide discu e ando linksnių go e no con azionemažodžiu chiede e (p ašiau ponią moky oją o p ašiau ponios moky ojos) emiamasi J. Jablonskiu e P. Ska džiumi: meglio usa e galininką chiomanda o pe sona, e kilmininką chiomanda o daik u eikš i. Così si e i a d ip asmybia. Do emmo di i p egoi signo a la insegnan e lib i, p egoi pad e il o ologio (Ho odničiū ė 1938b: 3); bisogna dedic acconimi domanda e cosa e domanda e co. Lui me ha chies o ués (egli da me ole a sape e di e) e lui mene ha chies o e (ish ués ole a ko sape e di me) (Ho odničiū ė 1938a: 3). Šių eiksmažodžių consumo ques ioni A. Salio, P. Ska džiaus, l. Damb ausko, M. Ju kyno s a s y i e Gim ojoje kalboje. Nella coll inessa lingua è meglio usa e galininką, pe ché così più acilmen e si sepa a p osomisi pe sona dall'esoge o, si e i a d ip asmybia (Ska džius 1935b: 173). Bisogna igo osamen e dis ingue e mala o p šo kuniga (jį pa į cosa a e) e mala o p šo kunigo (ch'egli pa eisse). Anche chiede il pad e e chiede il pad e. Remiamasi a mėmis i gy ąja a osena (Salys 1937: 134). Analogamen e si sc i e e Kalbos pa a ėjuje: meglio di e klausė aiką po e ių, negu klausė aiko po e ių (1939: 6465). I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio èdomis: aleg nių e o i e mo i azione 43 ĮNAGININKAS P incipali ingnagnaio e o i: ogge o eikš i con pienį žyminčiais eiksmažodžiais, quali à con iniui eikš i con gausą žyminčiais būd a džiais, con eiksmažodžio bū i o mami noncin amam bū iui eikš i. J. Jablonskis nei suoi a icoli įnagininką aisė į kilmininką: s iklą p ipildo andeniu, gy uoju sidab u, smėliu (=s iklą p ipildo wody, gy ojo sidab o, smėlio) (Jablonskis: 26 1920). Egli aisè e įnagininką con gausą žyminčiu a ibu žiu icingo: o non sei al ol a icco penigais (=a nesi al ol a penigingas)? ; il nos o k aš as ki ados e a mol o icco liaudies caninomi (=bu o mol o dainua o, e a mol o dainua a) (Jablonskis 1911b: 2), aisė e P. Meškauskas: da bų a koje, gausioje e e a ais (=gausioje e e a ų), y auja in o macija (Meškauskas 1931a: 6) 39; sąjunga gausėja na iais (=gausėja na ių) (Meškauskas 1931b: 61). P. Ska džius sc isse, che in lingue Li uanee a o inas kelmininkas del plnio, e non įnagininkas: Il Signo e p ipildè oi amo e; p ipylė puodynę la e (Ska džius 1998: 561). E oneamen e pa e o i įnagininkus egli aisė ecenszuodamas e le e a u ini spas : p ipildendo i a suo sena išku s enėjimu (=sa o sena iško s enėjimo); edi icio, quello uno milžinišku masiniu kapu, unais uu ėsiais, p ipildy ais la onų kalnais (=p ipildy ais la onų kalnų) (Meškauskas pe sunk as k auju (=k aujo) (Ska džius 1937: 159). Šis linksnis ne ka ą aisy as i Š ie imo da be, i Vai e: su akelais galė ų įei i į p ipildy ą dūmais namą (=dūmų p ipildy ą) (Meškauskas 1931a: 395–396); i s didysis mies- 1931c: 347). Įnagininkas, e oneamen e pa e o con pilnį eiškiančiais eiksmažodžiais, kalbininkų anche aisi o Gim ojoje kalboje: a gi ne jie p ik o ė emplias zag ob ais iš p iešų u ais (=užg ob ų iš p iešų u ų) (Balčikonis 1935a); s adionas p isipolniss lie u iais (=lie u ių) (leng inas 1938: 5). Spesso įnagininkas e oneamen e usa o pe manen e o noncambiamam s a o i pe eikš i. Vai e lo aisè P. Meškauskas: la s azione id oele ica sa ebbe on i di ene gia ele ica (=šal inis) u a Li uaniai (Meškauskas 1931a: 392); ab iko p op ie ininku (=p op iinkas) è Vai kus (Meškauskas 1931a: 395); o p iežas imi (= o agione) è il a o che anco a lon ani g ažu nenu imo okiečių bankų k achų sukel oji emp a (Meškauskas 1932: 67); mo i o di ibellione (=p iežas is) ex iduzione del sala io pe i solda i (Meškauskas 1932a: 508). Ypač non ada o gli a odė įnagininkas p iežas imi, aisydamas isu indica a la s essa mo y azione, che ques o s e imybė, p esa a da usų kalbos. Toks įnagininkas aisy as e Gim ojoj kalboje: 1936 m. pabaiga u più buodži pe iod della sua s o ia (=bu o più buodži pe iod della sua s o ia) (Juška 1938: 30). 44KALBOS KULTÜRA | 84 A enzione a ol a in agg essi ìą įnagininko a oseną d ejybiniuose linksniuose, quando nominine pa e del accon o eikš i iene usa o būd a džių o būd a diškųjų žodžių įnagininkas. Klaidingai us ojamą įnagininką a dininku sono aisę quasi u i gli kalbininkai: il kunigas li eso a a esse e blai iais e do ais (=kad byłoby blai ūs i do i) (Jablonskis 1911b: 2); u i sen i ò elicigais esą (=jau ės laimingi) (Jablonskis 1925c: 54, 57); egli do e a nelaimės kup o u (=kup o as) nasce e (Jablonskis 1926b: 51); non da quello che guadagniamo, ma da quello che ha ispa mia o, ima emo icchi (= u ingi; plg. liki sani) (Jablonskis 1926e: 12, 13). Nemažai aisy a P. Meškausko: aš yčia apsimečiau gi u (=gi as), pe ché oi ole ano succiup i (Meškauskas 1932: 67); non si po e a di e che la oce della p op ie a ia del cappo o d'in e no a odė ium uojančiu (= ium uojąs) (Meškauskas 1932b: 351). Va dininko bū inumą P. Meškauskas dimos inė o pa aginando Li u iškas cos uzioni con okiškomis e usiškomis. Įnagininkas aisy as Gim ojoje pa lando: il nos o empio insegna ci, qualiimi (=kokie) noi dobbiamo esse e; kažkuo esi più g ande (=kažkas didesnis) (Balčikonis 1935a); Eneida e oi moka esse e gailes ingais (=gailes ingi) (Ba zdukas 1940: 24); si sen e e ibilmen e in elice (=nelaimingo); a odė juokingu (=juokingas) (Salys 1937: 135); io mi con essoįs o kal u (=kal as) (Damb auskas 1937: 6869); lui si sen e elice (=laimingo); dedasi ge u (=ge as) (Kalbos pa a ėjas 1939: 126); Ta u is yčia ole a appa si menku i juodu (=menkas e buodas) (Ska džius 1998: 639). A causa dell'eme gen e negigino įnagininkas co eomos kilmininku: le pa ole non anno uomo s en u i eisiu (=š en o e eisaus), ma do as elgimos žmogų a dio un maloniu (=malonų) (Jablonskis 1926g: 404); io non san o e e š en u (= a ęs š en o) non oglio a e (Jablonskis 1925a: 1213); al okiu (=ki okio) sodiečiai non u ono ma ę Bu zdulio (Š ie imo da bas 1920: 73). Tal ol a įnagininkas es umumia naudininką: se ale sa à kunigaikščiui esse e man dėkingu (=dėkingam); soldi iui nede a esse e ziau io (=žiau iam) (Jablonskis 1925a: 1213). J. Jablonskis įnagininką kei ė galininku p esso anzi y inio eiksmažodžio (pa)da y i: quei qualche anno ende lo o acili e a o e oli (=leng us e malonius) (Jablonskis 1912b: 2); pa icelle di e a anno andenì d ums u (=d ums ą); impallimen i lo ende pe icoloso (=pe icoloso) alla salu e; a ki į kie esniu (=kie esnį) (Jablonskis 1920: 26); eikalų peculia i à ende a lo o igo osamen e di e en ii (=ski ingus) (Jablonskis 1926b: 51); ispa mia a uomo di icco (= u ingo); la yniškos kanonų ci a as suo linguą da ė nuobodžia (=nuobodžią) (Jablonskis 1926e: 1213). P. Meškauskas ipidendendo I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pèdomis: linksnių e idos e co ezione mo i ai 45 consecuen emen e ėmėsi aisykle, che lie u ians pa boje būd a dinis pažyminys de inamas gimine, skaičiumi, linksniu e solo mol o a ei casi è nede inamas. Di suo pa e e, dal usų lingua enu o nellonagininko non bisogne ebbe usa e: donna in eal à o a solo anco a più apsinuogino, e mo alis i, ico dando i empi dei b e i es i eli, g ei do anno iconosce e essu oli più deco i (=mo e ų apda ą bu us deco iausią) (Meškauskas 1931c: 348); la sua mo ima addi i u a imba azza la p ima e a, lo ende più šil esnio (=šil esnį) (Meškauskas 1932b: 351). Įnagininkas accan o al anzi y inio a i mazodio (pa)da y i è s a o co ezione P. Ska džiaus: abb e iazione ece linguà sklandesne (=sklandesnę) (Ska džius 1998: 722); aisy as Gim ojoj kalboje: p a as pusiaus y ą, che oggi lo ende galingu (=galingą) (Balčikonis 1935a); quella saikà a quasi incapacimu (= ą saiką... negalimą) (Ba zdukas 1938: 61). Nuosekliai aisy a Š ie imo da be: Niau a neskai ė (=nelaikė) me nu, ku s po ebbe o aumen a e la icchezza e pada y ų juoba pasi u inčiupasi u in į (= u ningesnį) (1920: 72); alcune quelle i mezioni da ė Niau ą necessa io e anche bū inu (=da ė necessa io e anche p i alingą) alsčiuje (1920: 72); apmaudas uomo a o bejausmiu (=bejausmį) (1920: 73). Bend inissima pa ló già allo a e a is a la conco enza degli s umen i innnagininko e la s essa signi icanza con enen i p elinksninių cos uzioni. J. Jablonskis įnagininką, pa a o ą be p ielinksnio, aisė į p ielinksninę kons ukcję: egli s a à ginklu nelle mani (=su ginklu); a i a ono pasiun ini lau o shakelėmis (=su lau o shakelėmis) in mano; belais ius apsiau ė ka ei iai ie imis (=su ie imis) nelle mani (Jablonskis 1921: 138); a endo due diplomi gimnasio e accademia, K iaučiūnas yžosi con il lo o aiu o acquisi e il supe io e secola e scienza cenzą, necessa ia ka ed ai gimnasio (= u andosi a es a à e diploma yžosi con il lo o aiu o) (Jablonskis 1926c: 8) 11. Uno dei la o i di J. Jablonskio ice ca oji A noldas Pi očkinas in segui o sc isse che J. Jablonskis po e a įnagininką aisęs, pe ché ques o più di e i o gli semb asse a mybe (Pi očkinas 1986: 197). J. Jablons11 Nel ce ca e di meglio comp ende e e spiega e J. Jablonskio, si p a a u a basila k i e qualche sakinių, nei quali il pa linico s esso o ì keis i p ielinksnį. J. Jablonskis aisė così: B. eleg a u si cong a ulò eali con nuo i anni (=naujųjų me ų) (Jablonskis 1914c: 4) (šalia sono edazioni p ie ašas: u bū naujųjų me ų dieną. Bene meglio sa ebbe nei nuo i empiose, a du ėse). Più a di accon amen o con mielu no u, anco a una ol a so olineando la impo anza del con es o del co ezione, basandosi sul suo a mo e indicando analogo polkų kalbos pa yzdį, J. Jablonskis e a incline a co ege e mieli, olimi (Jablonskis 1928b: 3). Linksni e p elinksni sono da i lo s esso co ezione: o lo con no u (=no ingai, mielai, no omis) p ende (Jablonskis 1928: 123). Dal aisymų ede e J. Jablonskio a s ymai, aiški įnagininko e įnagininko con p ielinksniu eiškian p iemonę o būdo aplinkybę ski is. 46KALBOS KUlTūRA | 84 kis de aglia o ques i aisymų a icolo non chia iscina, solo p asi a ia, che bisogna quella p epa a a es a nupipko (plg.: acce a a con g an gioia, pbbli o con bei linguaggi) (Meškauskas 1931c: 350); Semionas laiky is ienų bend ų aisyklių (Jablonskis 1921: 140). P. Meškauskas, g eičiausiai emdamasis pi maisiais J. Jablonskio aisymais, siūlo a o i p ielinksninę kons ukciją: anglas mielu no u (=su mielu no u) Jed eikinas u i i klus so aizio'o nello s esso accu a issimo b olišku sąžiningumu (=con lo s esso accu a issimo b olišku sąžiningumu); i p op ie a i ka inių p es o no a ono quale a o igmo (=con quale a o igmo) gli uomini acce a ono quella no i à (Meškauskas 1931c: 351). J. Balčikonis įnagininką anche aisė: bigeliu a gu (=su bigeliu a gu) en ò lui inalmen e in kažkokį depa amen ą (plg.: con mielu no u, con aša omis p ašė) (Balčikonis 1978: 210); mielu no u acce e ò quella g azia (=su mielu no u); spe acoli ėjo più g ande passicimo (=con più g ande passicimo) (Balčikonis 1978: 71); no iai (=su no u) la o amo (Balčikonis 1978: 828). Da J. Balčikonio aiškinimų si può giudica e, che im asi šnekamąja kalba, J. Jablonskio esempio. P. Ska džiaus opinè s essa come J. Balčikonio il suo sugge i o įnagininkas con p elinksniu sulla base di simili accon i con g ande gioia, con g an pas icimo, con ape a cuo e (Ska džius 1936b: 97). Įnagininkas Gim ojoj kalboje aisy as e successi amen e, ecc.: pasi a imuose pa ecipan ii g andeliu dėmesiu (=su g andeliu dėmesiu) išklausė (Kulbokas 1968: 19). VIETINKAS E o i di consumo ie nico una equen i. In e puka io kalbininkai sos ene ano che il consumo del ie a o e più di u i linksnių è echia o s animi lingui, mol i udine e odi causa ie a o i di lingue li e is e e ussi suplakim, nuo i, pa icola men e abs akčių, ie a o i eme ge e a causa po eikio lingua in elek in i. Spesso il icionis a e oneamen e iene usa o eiškiando busenos ha expe ienceja, a ea di unzionamen o, bū į, buseną o segno, busenos agione o base, modo di azione o empo. Vie ininku ne eiškiamas sogge o e ogge o, quindi egli ne a o inas būsenos hay ėjui eikš i. J. Jablonskis ai ie ininkai, eiškiančių luogo, assegnò e ale asinio: be his he e is no ka ėse milk, pe ò accan o o nisce e usual issimo esempio be ha ka ės be milk (Jablonskis 1928: 97). Quindi en ambi sakiniai J. Jablonskio sono o ni i come egola i. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e idi e co ezione mo i ai 47 Nemažai aisymų, ela i i con ne aisyklingai a ojamu ie ininku agimen o, būsenos o požymio s ičiai (ma non ie ai) eikš i. Toks icinis aisy as J. Jablonskio: essi accusa i špipinėjime (=dėl špipinėjimo) (Jablonskis 1911b: 2). P. Meškauskas, aisydamas ne aisyklingai us ojamus ie ininkus a i i à s ičiai eikš i, indica a e aisimo mo y azione. Egli sc isse che in linguaggi li uani ques i icinali appa soě a causa del usų linguaggio in luenza: sospe i di omicidio (=į a ieji omicidio pa ecipi, sospe i di omicidio) engono in i a i a eismą, mos a i ai es imoni, ma anie i iu a di iconosce e ma ę lo o šaunančius (Meškauskasc: 1931 350); qui si s ingono conosciu i, p onosciu o a meilėje (=p ipažįs a il p op io meilę) (Meškauskas 1932b: 353). Sakinys pe mokyklą mes pakilsime kul ū oj (=pakils mūsų kul ū a) aisomas sulla base similii, linguaggi li uanici nebūdingais pa yzdžiais: juk nesakoma pakilo s eika oje, sus ip ėjo s eika oje. Secondo P. Meškausko, čia pa ola in endu o come la nos a pačių p op ie à, come sani à, saggezza, men e. S o za i, alza si, esco e e è possibile solo in ali ci cos anze, che sono accan o a noi, es.: egli so se al la o o, nella i a (Meškauskas 1932a: 506). Panašius e oneamen e pa a u i icininkus aisė P. Ska džius: conside a lo a eš e (=a eš uo ą) (Ska džius 1998: 707); į a ia ė o nužudyme (= ė o nužudymu) (Ska džius 1998: 306); okiečių ibunale lo o ò col u (=kal ą) nel illegale uso di pa imonio comunomeniško, kyšių ėmime (=dėl illegale uso di pa imonio, kyšių ėmimo) (Ska džius 1998: 306). J. K uopas Gim ojoje al disco so indicò ca a e ingissimo e o i del ice. T a ques i e spesso e oneamen e localinku signi ica a s i o di azione: a dyme pasi adino s e ima pa a de (=pe a dymą, a domas); in co sa inse il eco d (=laimėjo co saimo eco dò); komedia o egisie ia'us pala yme (=pas a y a) a e a passuccimen o; è s a o į a as padegime (=padegimu) (K uopas 1939: 124). Vie ininkas ne a o inas daik o bū i, būsenai o segnou eikš i. Tali casi nei suoi a icoli aisè J. Jablonskis: kame (=kuo) lui colpe? (Jablonskis 1911a: 1, 3); ame colpa è iduo (= uo) (Jablonskis 1914b: 2, 3); ame con inca (= musmus allo con inca) (Jablonskis 1920: 26); Gim ojoje kalboje aisė A. Salys: kame dalykas (=kas dalykas); ne ame eikalas (=ne quel eikalas) (Salys 1935: 8) e J. K uopas: dalykas ame (= oks) (K uopas 1939: 124); J. Balčikonis: au o e u o kame (= isu , isados) ama la p ecisione (Balčikonis 1978: 210). P. Ska džius, co eggendo saggio nelaimė ame (=nelaimė, che) mol i emig an ų užmi š a gim ąją kalbą, so olineò, che ale icininkas è nel linguaggio li uanio ne a o ina g yna usybė (Ska džius 1936a: 92). 48AlBOS KULTÜRA | 84 Spesso kalbininkų aisi i ie ininkai in abi i, obbi, uni o mi e k ., esempio.: g e a sėdėjo mo e is bal uose obbuose (=bal ais apda ais) (Jablonskis 1926b: 52); egli cammina a in abi i di kunigo (=kunigo d abužiais) (Jab lonskis 1926c: 8); l'a uale p op ie a io del manie o Fa ia di Kas o lėnaus būdo nonelis naminio milo apda e (= ūbais) si lamen a pe le di icili condizioni (Meškauskas 1931c: 351); subi o enžiua e da me in piena uni o mi (=su u a uni o ma; ie a o e appa so pe la usų kalbos į akos) (Meškauskas 1932: 69); a aone obe di gue a (=su obe di gue a) (Balčikonis 1935a); bambino šilkiniuose ūbuose (=šilkiniais ūbais) (Damb auskas 1937: 68, 69); su ikau ka iškio ūbuose (=d abužiais) (Juška 1938: 30); appa è in plno uni o me (=plna uni o ma) (K uopas 1939: 124); ilasido in uno bal iniuose (= ienais bal iniais) (K uopas 1939: 124); Pollimenni di Be lino semp e semb a i in nuo i obbi, in bianchi glš inėse (=nujais obbais, bianchi glš inėmis) (Ska džius 1936: 15); maggio anza samojedų cammina nei lo o peliliniuose abi i (= ailiniais d abužiais; con ailiniais d abužiais) (Ska džius 1998: 636). Taisendo ali icinikus P. Ska džius non ol a indicò e co ecimen o mo y azione: ie ininku no malmen e eiškiama luogo, do e cosa è oppu e a iene. Minė u sen iniu uol di e che i samojedai camminano non in abi i, come cieme o all'ape o, ma in abi i di pellini o con abi i di pellini (Ska džius 1998: 636). Jau a puka iu aisy i dėl ki ų kalbų į akos įsigalėję ie ininkai. A s ume: 25 mylių a s ume nuo Vidu žemio jū os (=už 25 mylių nuo Vi- du žemio jū os) (Balčikonis 1935). A ejyje: legalimasis [...] in ques o caso (=siuo caso) pakenk ų (Juška 1938: 30); ame casoj (= uo caso) (K uopas 1939: 124); in u i i casi (= u ii casi) dimos a i supe iciali appo i icinis in u i i casi non ale come e in u i gli a enimen i: qui i nos i p e e imen i linguis ici a o inas solo įnagininkas (Ska džius 1936a: 93). Egzemplio iuje: ques o icinis aisi o Gim ojoje kalboje: laš a ipo a o in due esemplio i (=due esemplio iis) (Ju kynas 1938: 19). Galione: u e le p esc izioni a eniką donna dal pas o azione pasilieka alido e lei ha anco a lo o p isilaiky i (=pasilieka os s alo e) (sis icininkas è s e imybė, enu a da usų kalbos) (Meškauskas 1931c: 348). Fo moje: giocike è in buona o maje (=buos o me) (K uopas 1939: 124); plg.: lui buona es a, s ip i dei polchi). Nuo a: egli e a in buonje nuo aikoje (=buonoos umo aikos) (Ska džius 1998: 344); P. Meškauskas ques o icininką aiso pe ché che egli in li uani linguaggio a si- I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e o i e co ezione mo i ai 49 o pe usų e okiečių linguì in luenza: se donne spesso sa ebbe op imis iškoj nuo aikoj, ques o (=op imis iškai nusi eikusios) (Meškauskas 1932: 68). Pa idale: g inoji clin is, come e al i mine ali, qualche ol a si e i ica pa idale k is alų (=k is alų pa idalo) (Jablonskis 1920: 26); okiečiai maną a ibui e u a la Li uania a Polonia, solo non sa anco a, in che o maj [...] o Lublino unijos pa idale (=kokia o ma [...] o Lublino unijos pa idalu) (Juška 1938: 30); appa eė žalčio pa idale (=pa idalu) (K uopas 1939: 124). Reikale: con lei cuo eys nau ilus eikaluose (=jų ši dys nau ilus eikalams) sono jau ios (Ba zdukas 1940: 24); ame eikale (= uo eikalu) k eipkis in lui (K uopas 1939: 125). Sąs a e: andenilis è isokių kūnų sąs a e (= andenilio è in isokių kūnų, isokių kūnų sudė yje) (Jablonskis 1920: 26); iseggio nel pe manen e sąs a e (=nuola ine sudė imi) (K uopas 1939: 124). Skaičiuje: uscp in dino dideliame skaičiuje (=didelį skaičių) (K uopas 1939: 125). Sumoje: bolle a 300 li ų sumoje (=sumai) (K uopas 1939: 124); sc isse con o con o a 100 li hi sumoje (=sumai) (Ska džius 1998: 344). S iliuje: palmai cos ui i š edų s iliuje (=š edų s iliaus) (Meškauskas 1932c: 70); namas cos ui o au iškame s iliuje (=s iliumi) (K uopas 1939: 124). S o ie e: è a oi non e gogna in ale s o ie e (= ossim) mos a si pe sone (Meškauskas 1931c: 350); si p ega di dichia a e in quale s azione il ese cizio del debi o (=kiek is debos isieško a) (Ska džius 1998: 720); e goda okiame s oyje (= okiam) mos a si (K uopas 1939: 124); lo ha o a o in s in ame ((gi ą) (Ska džius 1998: 344). Temoje: sc i a amo sc i inio emoje (= ema) Mai onio ly ika (Ska džius 1939a: 9). J. Jablonskis aisė e al i icinis is, ecc.: il suo gio nalis a sa àsi s ampa o in due lingue (=d iem kalbom); u i i gio nali anno in lingue lie u is e (=lie u ių kalba); e la i ole ano iunime pa la e p igim oje kalboje (=gim ąja kalba kalbė i) (Jablonskis 1911b: 2); egli mos a pe e amen e nasimanąs in u e kojinių ypa ybėse (=apie ca a e is iche) (Jablonskis 1926 : 741, 746). P. Ska džius panašius casius anche aisė: okiečiai labai maža enusimano lie u ių kalbojeapie (= lie u ių kalbą). Il suo pa e e, nusimany i nel linguaggio o in al e ques ioni è nien ecuo nepa eisinama e s inė s e imybė (Ska džius 1936a: 92), acconimen o u o a koje è e s inė (iš okiečių, usų kalbų) in eligen ų kalbos ypa ybė, quindi lie u ių kalbai s e ima. P. Ska džius igo osamen e ques o ie- 56KALBOS KULTÜRA | 84 M e š k a u s kas P. 1931a: ca enze della gio nalis a. Vai as, No 78, p. 390397. M e š k a u s kas P. 1931b: ca enze della gio nalis a. Vai as, N . 9, p. 5867. M e š k a u s kas P. 1931c: ca enze della gio nalis a. Vai as, No. 11, p. 345354. M e š k a u s kas P. 1932: ca enze della gio nalis a. Vai as, No. 1, p. 6669. M e š k a u s k a s P. 1932a: ca enze della gio nalis a. Vai as, N . 4, p. 505510. M e š k a u s kas P. 1932b: ca enze della gio nalis a. Vai as, No. 3, 350 358. M e š k a u s kas P. 1932c: ca enze della gio nalis a. Vai as, No 5, p. 7074. M e š k a u s kas P. 1932d: ca enze della gio nalis a. Rispos a E. Viskan ai ed alcune spiegazioni. Vai as, No 78, p. 358363. M u k a J. 1917: Recenzijos. Lais oji Lie u os mokykla (Pe apilis), No. 1, p. 1415. P i o č k i n a s A. 1986: Jono Jablonskio aisymai, Kaunas: Š iesa. S a l y s A. 1925: A causa A. Vi eliūno Kalbos neaiškumų. Lie u is, No. 10, 6 ma zo, p. 1011. S a l ys A. 1935: La scuola e senso del linguaggio. Gim oji lingua, s ą s. 1 2, p. 710. S a l y s A. 1937: Da inno ybine p a ica della lingua. Gim oji kalba, sąs. 8, p. 134137. S a l y s A. 1938a: Pe nome kilmininko e a dininko. Li uania aidas, No 167, 13 ap ile, p. 4. S a l y s A. 1938b: Non nella maggio anza, ma maggio anza p i a è. Li uania aidas, No 106, 9 ma zo, p. 4. S a l y s A. 1938c: Vado au i, app esen a e kam, e non cosa. Li uania aidas, No. 193, maggio 2, p. 4. S a l y s A. 1938d: laba diena, non labą dieną. Li uania aidas, No 470, o ob e 17, p. 3. S a l y s A. 1979: Raš ai. T 1. Bend inė pa la, Roma. Ska džius P. 1999: Rink iniai aš ai. T 5. Akcen ologija, bend inės kalbos kul ū a, publicis ika, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. S k a d ž ius P. 1930: Pe le nos e c i iche opinioni su sogge i di lingua. – Kalba, sąs. 2, p. 8493. S k a d ž i u s P. 1935a: Bend inė kalba e le sue specie. Gim oji kalba, sąs. 12, p. 37. I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e idos e co ezione mo i ai 57 S k a d ž i u s P. 1935b: Klausimų k ai elė. Gim oji kalba, sąs. 10, p. 173. S k a d ž i u s P. 1935c: Apž alga (dėl E. Viskan os „Pu ino kalbos k i ikos šešėly“). – Gim oji kalba, sąs. 8, p. 124–126. S k a d ž i u s P. 1935d: Taisymai. – Gim oji kalba, sąs. 10, p. 171–173. S k a d ž i u s P. 1936: Klausimų k ai elė. Gim oji kalba, sąs. 12, p. 1317. S k a d ž i u s P. 1936a: Taisymai. Gim oji kalba, sąs. 6, p. 9293. S k a d ž i u s P. 1937: Recenzijos. P oš ais ė. Gim oji kalba, sąs. 9, p. 158 160. S k a d ž i u s P. 1939: Klausimų k ai elė. Gim oji kalba, sąs. 1, p. 9. S k a d ž i u s P. 1997: Rink iniai aš ai. T 2. Bend inės kalbos dalykai, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. S k a d ž i u s P. 1998: Rink iniai aš ai. T 3. Bend inė lingua sogge i, Vilnius: Mokslo e encyclopedijų edizioni is i u o. S o ny s M. 1940: Mode nybės nos i gio nali pa lando. Gim oji kalba, sąs. 4, p. 5859. Š u k y s J. 1995: Qual è meglio: ponas di e o eiau o pone di e o eiau? Gim oji kalba, No. 89, p. 13. Educazione la o o, 1920: K i ika i bibliog a ija, No. 89, p. 6276. Ta l m a n a s J. 1933: Klausimų k ai elė. Gim oji kalba, sąs. 3, p. 3943. Ta l m a n a s J. 1934: Klausimų k ai elė. Gim oji kalba, sąs. 710, p. 118 120. V i e liūna s A. 1923: K i ika i bibliog a ija. Educazione la o o, No 67, p. 486488. V i e l iūnas A. 1925: Kalbos neaiškumai. Lie u is, No. 7, 13 ebb aio, p. 13. V i e l i ū na s A. 1925a: Kalbos neaiškumai. Rispos a Saliui. Lie u is, No. 14, 3 ap ile, p. 13. V i s k a n a E. 1935: Kalbos dalykai. Pu in del linguaggio c i iche šešėly. Vai as, No 78, p. 366371. Zemaičių i Lie u os apž alga, 1890, No. 2. Rice u a 2011 11 30 58 KALBOS KULTÜRA | 84 FOLLOWING THE PATH OF JONAS JABLONSKIS: CASE ERRORS AND WHY THEY SHOULD BE AMENDED Summa y S a ing wi h Jonas Jablonskis, he sys ema ici y and a emp s o s eng hen he li huanian language no m ha e become mo e consis en . A he beginning o he 20 h cen u y he no m expe ienced a majo impac o linguis s wo king in he jou nal Gim oji kalba, such as Ska džius, Salys, Jonikas, Talman as, la e Bal či konis, Damb iūnas (Damb auskas). Since he middle o he 20 h cen u y a emp s o se he no m ha e become much less indi idualis ic, mo e o ganized, con ibu o s o he jou nal Gim oji kalba we e engaged in hea ed discussions on a numbe o opics ela ing o he heo y o language cul u e as well as many o i s p ac ical issues, language use and no m se ing in s anda dised language. Va ious newspape s and magazines s a ed publishing a icles dealing wi h p ac ical language issues, including deba able opics. The a icles ocused on he esea ch in o g amma ical cases and hei usage, including e o s, ound in he ac ual language usage o he ime. The p esen pape o e s an o e iew o he i s s eps when he cases we e s a ed o be amended, a emp s o amend he usage o he cases by linguis s o he pe iod be ween he wo wo ld wa s, easons o such amendmen s gi en by J. Jablonskis and linguis s o he Gim oji kalba, some la e epe cussions. La pano amica di ea ly amendmen s o case usage può esse e iassun a so olineando che le agioni pe ali emendamen i non e ano semp e su icien emen e de aglia e and wellg ounded; in mos cases e e ence was made o he impac o Russian, Polish and Ge man. Alcuni au o i hanno so olinea o he impac o o eign languages as he key eason o all amendmen s, wi h no e e ence o he laws o language. An inclina ion o adop he easons om o he au ho s is no iceable. The easons suppo ed by a gumen s a e only gi en in he discussion sec ion. In he cou se o discussion, some o he , mo e i id, easons eme ged; di e en opinions and new app oaches o language we e ac i ely exp essed. Jablonskis abs ained om commen ing and a emp ed o p o ide mo e examples, ied o sa e space and ime. Ve y o en he explica ion p incipalmen e included a sen ence quo ed om ano he au ho , which was gi en as an example o s anda d language. No discussion as o i s well o medness was ound. In o he wo ds, he sen ence by ano he au ho was he mo i a ion o p esen i . In many cases he name o he au ho was mos ly elied on. O en he same adi ion o amending is no iceable in he wo ks o se e al au ho s. Jablonskis mus ha e elied on he da a o he dialec s, olklo e, collec ions o songs and g amma s. In all o his amendmen s Jablonskis a emp ed a language well o medness, sys ema ici y and consis ency. His p o- I. SMETONIEN, B. DAMBRAUSKAIT. Jono Jablonskio pėdomis: linksnių e idos i co imimo mo i ai 59 posal o eplace he nomina i e case by he pa i i e geni i e (Geni i us pa i i us) was among he mos consis en . When amending, e e ence was mos ly made o he da a o he dialec s, he language no ms se by g amma s; howe e , he con ex and adi ion o usage we e also impo an . The geni i e case was among he mos hea edly deba ed and mos equen ly amended cases, which mus ha e been due o he wholepa ela ionship o en exp essed in li huanian by he geni i e case. Nume ous amendmen s o he da i e case we e he esul o longlas ing discussion and a ange o di e en opinions. The da i e e oneamen e used o e e o an objec was amended in he mos consis en manne . The o e iew o all amendmen s o he accusa i e, commen s and ideas sugges ed by di e en au ho s ha e led o a conclusion ha he usage o he geni i e case wi h he e bs o add ess was luc ua ing. I da i accol i da di e si au o i ha po a o a una conclusione che he mos equen eason o amending he ins umen al case is he impac o o he languages (Russian, Polish, Ge man). Jablonskis, in his discussion wi h some o he au ho s, used he da a o he dialec s. la e linguis s mo e o en e e ed o he con ex , e y seldom also o he laws o he li huanian language. When amending he loca i e, he linguis s in ui ion seems o ha e been he leas eliable; mo e a gumen s we e p o ided. Nonos an e ha he usage was a he luc ua ing, he amendmen s o he loca i e we e la gely s able. KEy wORDS: nomina i e case, geni i e case, da i e case, accusa i e case, ins umen al case, loca i e case, codi ica ion. IRENA SMETONIENĖ BRIGITA DAMBRAUSKAITĖ Vilniaus uni e si e as Uni e si e o g. 3, lT01513 Vilnius [email p o ec ed] [email p o ec ed]