Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS IŠ KUR JŪRĖ IR KAS IŠ JŪRĖS CUVINTE-CHEIE: elemente străine, nume; jorė, Jorūnė, Joris. În lingvistica lituaniană, chestiunea este clară de o sută de ani, dar de mai bine de o jumătate de secol este încă mereu confundată. În 1912, la Sankt Petersburg, a apărut ca extras separat studiul Lituanica (49 p.), scris în rusă pentru publicația Academiei Imperiale de Științe de Kazimieras Būga, un lingvist încă destul de tânăr, dar matur și deja productiv, puternic înclinat spre etimologie. Prima parte a acestuia este consacrată cronologiei împrumuturilor din limba rusă (după cum se știe, în principal relative). Cazul care ne preocupă – rus. я (din protosl. ia) în împrumuturile lituaniene este jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (sau ē: пятница → pėtnyčia). Trebuie spus de la bun început: corespondentul genetic al rus. я este en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Este ușor să distingem comparând înrudirea genetică мясо: žem. ir pr. mensa cu împrumutul mėsą. Înrudirea rus. ярь ar fi *enris sau *ėris, dar acestea nu există. Sensurile cuvântului Jorės și ale cuvintelor înrudite cu acesta, precum și sursele lor, vor fi prezentate în detaliu puțin mai târziu; deocamdată este suficient să spunem că niciunul dintre ele nu este atestat în lexicul limbii literare vechi sau al limbii standard moderne și că nu este necesar acesteia în niciun sens, având, așadar, un statut clar de element străin. Totuși, au existat mai multe abateri de la acest adevăr; această nenorocire nu are sfârșit, iar consecințele ei sunt chiar grave. Lexicograful Jonas Baronas nu a ținut seama de această clarificare a lui K. Būga: зелень – verdeață, verdețuri; vegetație verde, jorė (de primăvară); legume; verdețuri, mucegaiuri (mucegai), зелениться – a jorui RLŽ 1924. Câteva decenii mai târziu, la fel și Vytautas Baronas și Vincas Galinis: зелёный – 1. verde, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 verzui, verzuliu, verdețel, jorùs, зеленоватый – verzui, verzuliu, jõrsvas, зеленеть 2. și зеленеться – a înverzi, a jorúoti RLKŽ I 1967. Aproape o jumătate de secol a trecut până când Zigmas Zinkevičius a publicat cele trei volume din Operele alese ale lui K. Būga, iar chestiunea cuvântului jorės a devenit ușor accesibilă (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Așadar, familia cuvântului jorės este destul de numeroasă, diversitatea sensurilor este considerabilă, aria de utilizare nu depășește dialectul samogițian, iar răspândirea în dialect și frecvența sunt reduse. Fenomenul pare recent și nu pe cale de dispariție, ci pur și simplu nerăspândit, rămas limitat. Toate cuvintele din familia lui jorės sunt prezentate în LKŽ IV 1957 fără cruciulița (×) care marchează un element străin. Lituanica (1912) a lui K. Būga devenise deja o raritate; volumul I din Operele alese (1958) nu apăruse încă și, de asemenea, probabil că nici Ernst nu apăruse încă. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). Lingvista Birutė Vanagienė, redactoarea textelor operelor lui S. Daukantas, în glosarele alcătuite de ea, prezintă jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984 ca în LKŽ IV 1957, adică fără marca sl. (slavism). Însă E. Fraenkel afirmase deja limpede: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Bazându-se pe Jan Otrębski, amintește că nici măcar în 1944 Franz Specht nu cunoștea caracterul străin al cuvântului jorės, dar îl menționează și pe Aleksander Brückner, care constatase împrumutarea cuvântului jorės cu mult înaintea lui K. Būga, în disertația sa doctorală Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; așadar, cu 35 de ani înainte de Būga). În lucrarea sa monumentală — Słownik etymologiczny języka polskiego din 1927 (reeditată în 1970) — A. Brückner, etimologizând pol. jar, arhaic, „wiosna“ (jarka – 1) cultură de primăvară, 2) oaie tânără; jary – 1) de vară, 2) arhaic: tânăr; puternic, viguros, vioi, 3) arhaic: strălucitor, viu colorat; jarzyna – 1) legume; jarzyć się – 1) a străluci, a scânteia; a sclipi; 2) a lumina, a răspândi lumină LeLieŽ 1979), menționează mai întâi originea protoslavă și un aspect important pentru noi: nu există un corespondent înrudit în limba lituaniană (să adăugăm: nici în limbile baltice); apoi îl pune în legătură cu germ. Jahr (got. jēr) și avest. jar- — „an”, gr. hōra „anotimp; an”; hōros „an”, lat. hornus „anual, din anul acesta” SEJP 1970. 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, „sperietoare de paie care alungă forțele malefice în noaptea de Sfântul Ion”, a fost interpretată anterior drept o divinitate păgână, însă fără dovezi. Ярослав (cf. rădăcina lui Igor ярый Тур Всеволод) este pus în legătură și cu gr. εὔωρός „puternic, nediluat” (despre vin), iar în mod eronat și cu lat. īra „mânie” (ЭСРЯ IV 1973). În LKŽ IV 1957, la jorė 1 s-a adăugat în mod greșit și sensul 2: „vopsea verde; înverzirea metalului (...)” — în realitate, este vorba de un omonim etimologic (nu semantic), un alt împrumut din rus. яpb II (яpb1 dialectal: cultură de primăvară, яpb2 popular = ярость RKLŽ IV 1985), care este, la rândul său, un împrumut din gr. med. și gr. modernă < nj. gr. ἰάρι(ου), cf. gr. veche ἰός „otravă” (ЭСРЯ IV 1973). Prin limba prusacă se dezvăluie cea mai îndepărtată semnificație etimologică — pr. gorme „căldură”: toch. A śärme „vară”, arm. jerm „cald”, jēr „căldură”, gr. θερμός „cald”, θερμασσα „cuptor”, lat. formus „fierbinte” (ПЯ II 1979), deși „vară” se spune pr. dagis: lit. daga (din rădăcina „a arde”) „căldură; recoltă”, dagoti „a începe, a strânge recolta”, got. dags (germ. Tag) „zi” (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). Însă în volumul V al Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (partea lituaniană-germană, alcătuită de Alfred Senn și Antanas Salys, Heidelberg, 1968), la rubrica Tikrinių vardų J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė, menționând formele nelituaniene (poate parțial lituanizate?) ale lui Joris, Ioris, Yoris, și noul nume hibrid Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 și 219), nu spune nimic despre Joris însuși. LKŽ. 2013 — totul ca înainte. O eroare din știință, sau cel puțin una neînlăturată de știință, se răspândește. Nu numai promotori ai folclorului și etnografiei au preluat jorė. Lituanistul Algis Uzdila, explicând pol. Jarosław, scrie: „Pol. jary înseamnă tânăr, proaspăt, vioi, plin de viață, puternic și este înrudit cu cuvântul baltic antic jorė «verdeață și prospețime de primăvară» (Uzdila 2013 12: 6).” În reclame se vinde deja pâinea Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Așa nu mai poate continua — o asemenea creare de prenume trebuie să înceteze. Iar cei care poartă și dau aceste nume, induși în eroare de Dicționarul numelor sau pur și simplu de existența numelui, s-ar putea baza cel mult pe originea scandinavă (vikingă) Jorio (și apoi a derivatelor). CONCLUZII În 1912, Kazimieras Būga explica faptul că jōrė „verdeață de primăvară” este un slavism (Aleksandras Brückneris — încă din 1877). Așa au procedat mai târziu și toți etimologii. Dar mulți nu știau acest lucru. În RLŽ 1924 al lui Jonas Baronas, jorė și joruoti sunt incluse și, așadar, nu sunt considerate cuvinte străine. LKŽ IV 1957 nu le marchează ca străinisme pe jorės și întreaga lor familie. Este un cuvânt mai rar din dialectul žemaițian, răspândit în principal de dicționarul lui S. Daukantas și A. Juška, dar necunoscut atât din scrierile vechi, cât și ca termen destinat limbii literare moderne. Întrucât LKŽ IV 1957, S. DaukR I și II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 și S. Dauk S ir V 1984 nu au reacționat în mod adecvat, s-a deschis totuși o portiță, care, cel mai important, a rămas neastupată nici în LKŽT 2006, nici în LKŽė 2013. În 1968, Antanas Salys a introdus în registrul numelor lituaniene Jorūnė — cel mai probabil, de la V. Mykolaitis-Putinas —, iar forma aceasta, împreună cu Joriu, Jore, Jorūnu, Jorigiu, Jorige, a fost creată de Bronys Savukynas. Contextul acestei nepăsări este consolidarea lentă a unei atitudini liberaliste iresponsabile față de străinisme. Se adaugă și trasarea unor zone interzise pentru specializările restrânse, mai exact pentru onomastică... În cele din urmă, adevărului științific nu-i va fi greu să învingă — va fi suficient să ne amintim. Va fi mai greu să înlăturăm din viața cotidiană consecințele greșelilor înrădăcinate (la nevoie, originea scandinavă a lui Jorio ar putea servi drept justificare). În practica lingvistică, captivitatea față de greșeli crește, în general. Însă numai adevărul pus în practică ne eliberează. Avem deja și un exemplu neașteptat — și nu din lucrările lingviștilor —: rusismul hibrid din epoca sovietică jarovizacija — „adaptarea plantei la variațiile climatice sezoniere” — vernalization, în AugBiolŽ 1998, este deja înlocuit de termenul internațional autentic: jarovizacija (rus. jarovyje — cultură de primăvară) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (înlocuirea din TŽŽ 2001 abia a început: vernalizacija (fr. vernalisation < vernal — de primăvară) ↗ jarovizacija; în TŽŽ 2013, înlocuirea a fost de asemenea doar începută, iar în MTŽŽ 2010 nici măcar nu a fost începută). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86