Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS IŠ KUR JŪRĖ IR KAS IŠ JŪRĖS ESSENTIËLE WOORDEN: leenwoorden, namen; jorė, Jorūnė, Joris. In de Litouwse taalkunde is de zaak al honderd jaar duidelijk, maar al meer dan een halve eeuw blijft er verwarring over bestaan. In 1912 verscheen in Sint-Petersburg als afzonderlijke overdruk een in het Russisch geschreven studie van de toen nog vrij jonge, maar rijpende en al productieve taalkundige Kazimieras Būga, die zich sterk op de etymologie had toegelegd, voor een uitgave van de Keizerlijke Academie van Wetenschappen Lituanica (49 p.). Het eerste deel ervan is gewijd aan de chronologie van ontleningen uit het Russisch (zoals bekend, voornamelijk de relatieve chronologie). Het relevante geval is dat in Russische leenwoorden de Russische я (uit het Oerslavisch ia) overeenkomt met jo: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (of ē: пятница → pėtnyčia). Meteen moet worden gezegd: de genetische Russische я heeft als tegenhanger en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... Het onderscheid is eenvoudig te maken door de genetische verwantschap мясо: žem. ir pr. mensa te vergelijken met de ontlening mėsą. De genetische verwante vorm van het Russische ярь zou *enris of *ėris zijn, maar die bestaat niet. De betekenissen en herkomsten van Jorės en verwante woorden zullen verderop uitvoerig worden vermeld; voor nu volstaat het te zeggen dat geen ervan tot de woordenschat van het oude schrijftaal-Litouws of het moderne Standaardlitouws behoort, en dat geen ervan in welke betekenis dan ook daarin nodig is, zodat ze duidelijk de status van vreemde woorden hebben. Toch zijn er meer dan eens misvattingen over deze waarheid geweest; aan deze tegenslag komt geen einde, en de gevolgen zijn zelfs ernstig. Woordenboekmaker Jonas Baronas maakte geen gebruik van deze toelichting van K. Būga: зелень – groenheid, groene spruiten; groenvoer, (lente-)jorė; groente(n); groene planten, groenlaag (schimmel), зелениться – joruoti RLŽ 1924. Enkele decennia later deden ook Vytautas Baronas en Vincas Galinis dat: зелёный – 1. groen, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 groenachtig, groenig, groenling, jorùs, зеленоватый – groenachtig, groenig, jõrsvas, зеленеть 2. en зеленеться – groen worden, jorúoti RLKŽ I 1967. Er ging bijna een halve eeuw voorbij voordat Zigmas Zinkevičius K. Būga’s Verzamelde geschriften in drie delen uitgaf en de kwestie van jorės gemakkelijk toegankelijk werd (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. De jorės-familie is dus vrij groot, de betekenisvariatie aanzienlijk, het gebruiksgebied beperkt zich tot het Žemaitische dialect en de verspreiding binnen het dialect en de gebruiksfrequentie zijn gering. Het verschijnsel lijkt recent en niet aan het verdwijnen, maar eenvoudigweg niet wijdverbreid en beperkt gebleven. Alle woorden uit de jorės-familie zijn in LKŽ IV 1957 opgenomen zonder het kruisje (×) dat een leenwoord aanduidt. K. Būga’s Lituanica (1912) was toen al een zeldzaamheid; zijn Verzamelde geschriften, deel I (1958), was er nog niet, en waarschijnlijk was ook Ernsts nog niet verschenen. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). De taalkundige Birutė Vanagienė, die de teksten van S. Daukantas’ geschriften verzorgde, vermeldt in de door haar samengestelde woordenlijstjes jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, joriuoti S. Dauk S ir V 1984, zoals LKŽ IV 1957, dus zonder de aanduiding sl. (van Slavische herkomst). E. Fraenkel zegt echter al uitdrukkelijk: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Onder verwijzing naar Jan Otrębski merkt hij op dat zelfs Franz Specht in 1944 niet wist dat jorė een vreemd woord was; hij noemt echter ook Aleksander Brückner, die veel eerder dan K. Būga als eerste de ontlening van jorė vaststelde, in diens dissertatie Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; dus 35 jaar eerder dan Būga). In zijn grote werk uit 1927, Słownik etymologiczny języka polskiego (herdruk uit 1970), merkt A. Brückner bij de etymologische verklaring van het Poolse jar, Oud-Pools „wiosna“ (jarka: 1) zomergewas, 2) jong ooilam; jary: 1) zomer-, 2) Oud-Pools jong; sterk, stevig, levendig, 3) Oud-Pools helder, felgekleurd; jarzyna: 1) groenten; jarzyć się: 1) gloeien, vonken; flikkeren; 2) stralen, schijnen LeLieŽ 1979), allereerst de Oerslavische herkomst op en een voor ons belangrijk punt: er bestaat geen verwant equivalent in het Litouws (voegen we eraan toe: evenmin in de Baltische talen). Vervolgens brengt hij het in verband met het Duitse Jahr (Gotisch jēr) en Avestisch jar- – „jaar“, Grieks hōra „jaargetijde; jaar“; hōros „jaar“, Latijn hornus „jaarlijks, van dit jaar“ SEJP 1970. 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, „een stropoppenfiguur om in de nacht van Sint-Jan de kwade krachten te verdrijven“, is eerder geprobeerd te duiden als een heidense godheid, maar dat is niet bewezen. Ярослав (vgl. Igors lied ярый Тур Всеволод) wordt ook in verband gebracht met het Griekse εὔωρός „sterk, onverdund“ (over wijn), en ten onrechte met het Latijnse īra „woede“ (ЭСРЯ IV 1973). LKŽ IV 1957 voegde ten onrechte bij jorė 1 ook betekenis 2 toe: „groene verf; het groen worden van metaal (...)“ – in werkelijkheid gaat het om een etymologische (geen semantische) homoniem, een andere ontlening aan het Russisch яpb II (яpb1 dialectaal zomergewas, яpb2 volks. = ярость RKLŽ IV 1985), dat zelf eveneens een ontlening is aan het Middelgrieks < nieuwgrieks ἰάρι(ου), vgl. Oudgrieks ἰός „gif“ (ЭСРЯ IV 1973). Via het Pruisisch komt de verste etymologische betekenis aan het licht: Oudpruisisch gorme „hitte“: Tochaars A śärme „zomer“, Armeens jerm „warm“, jēr „warmte“, Grieks θερμός „warm“, θερμασσα „oven“, Latijn formus „heet“ (ПЯ II 1979), hoewel „zomer“ in het Oudpruisisch dagis is: Litouws daga (: branden) „hitte; oogst“, dagoti „de oogst binnenhalen, oogsten“, Gotisch dags (Duits Tag) „dag“ (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). Toch is in deel V van het Lietuvių rašomosios kalbos žodyno (Litouws-Duits deel, samengesteld door Alfred Senn en Antanas Salys, Heidelberg, 1968) onder Tikrinių vardų J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. In het drie jaar later verschenen Lietuvių vardų etimologiniame žodyne van Kazys Kuzavinis en Bronys Savukynas ontbreekt Jorūnė, wellicht omdat de naam literair is (LVEŽ 1971). In het veel uitgebreidere namenboek van deze twee auteurs, van wie de tweede „de verklaringen van Litouwse namen en namen uit andere Baltische talen, evenals de inleiding, schreef“ (LVKŽ 1987: 12), staat echter: Jōris Litouws; naar de naam Jōris van de god van het lentegroen bij de oude Litouwers (volgens S. Daukantas): Litouws jōrė „groenheid, lentegroen“ (= groenheid – LVKŽ 2005), jorùs „groen“, jor-juoti „groen worden“; mogelijk is de naam verder afgeleid van = verder – LVKŽ 2005) Jōrigis, een mannennaam; hier is ook Jōrigė opgenomen, de verkorte vorm Jōrė, maar niet Jorūnė (LVKŽ 1987). Jorūnė en Jorūnas (ū) staan in LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė noemt de niet-Litouwse (misschien half-Litouwse?) vormen Ioris, Yoris van Joris en de hybride nieuwe naam Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 en 219), maar zegt niets over Joris zelf. LKŽ. 2013 – alles bij het oude. Een fout uit de wetenschap, of ten minste een fout die door de wetenschap niet is tegengehouden, verspreidt zich. Niet alleen liefhebbers van folklore en etnografie hebben jorė overgenomen. De lituanist Algis Uzdila schrijft, bij zijn uitleg van het Poolse Jarosław: „Het Poolse jary betekent jong, fris, wakker, levendig, sterk en is verwant aan het Oud-Baltische woord jorė ‘lentegroen, frisheid’ (Uzdila 2013 12: 6).“ In reclames is er inmiddels brood van het merk Jorė. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Zo kan het niet langer doorgaan – deze manier van namen vormen moet ophouden. De dragers en degevers van deze namen, misleid door het Namenwoordenboek of simpelweg door het feit dat de naam al bestaat, zouden zich hooguit kunnen beroepen op de Scandinavische (Vikingse) Jorioorsprong (en vervolgens die van de afleidingen). CONCLUSIES In 1912 legde Kazimieras Būga uit dat jōrė ‘lentegroen’ een slavisme is (Aleksandras Brückner al in 1877). Later waren alle etymologen het daarmee eens. Maar velen wisten dat niet. In de RLŽ van Jonas Baronas uit 1924 worden jorė en joruoti opgenomen en dus niet als vreemde woorden beschouwd. De LKŽ IV uit 1957 merkt jorės en de hele woordfamilie niet als vreemde woorden aan. Dit is een zeldzamer woord uit het Samogitische dialect, vooral verspreid door S. Daukantas en het woordenboek van A. Juška, maar onbekend uit oude geschriften en evenmin bestemd voor de moderne standaardtaal. Doordat er niet adequaat werd gereageerd op LKŽ IV 1957 en S. DaukR I en II 1976, S. DaukIstŽ II 1995 en S. Dauk S en V 1984, bleef er toch een kiertje open; het belangrijkste is dat dit noch door LKŽT 2006, noch door LKŽė 2013 is dichtgestopt. Antanas Salys liet in 1968 Jorūnė – waarschijnlijk via V. Mykolaitis-Putinas – toe tot de Litouwse naamvoorraad; dat geheel – met Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – werd gevormd door Bronys Savukynas. De achtergrond van deze onzorgvuldigheid is de sluipende versterking van een onverantwoordelijk liberale houding tegenover vreemde woorden. Ook de afbakening van verboden zones voor kleine specialismen, en met name voor de naamkunde, speelt mee... Uiteindelijk zal de wetenschappelijke waarheid gemakkelijk zegevieren – het volstaat zich die te herinneren. De gevolgen van ingesleten fouten uit het dagelijks leven verwijderen zal moeilijker zijn (in geval van nood kan men zich beroepen op de Scandinavische Jorioorsprong). De gevangenschap van fouten in het taalgebruik neemt in het algemeen toe. Maar alleen een waarheid die in praktijk wordt gebracht, bevrijdt. We hebben al een onverwacht voorbeeld – en niet uit het werk van taalkundigen – van de hybride Sovjet-Russische term jarovizacija, ‘de aanpassing van een plant aan seizoensgebonden klimaatveranderingen’, die in AugBiolŽ 1998 al wordt vervangen door de echte internationale term: vernalization. jarovizacija (Russ. jarovyje – wintergraan) ↗ vernalizacija VLE VIII 2005 (de vervanging in TŽŽ 2001 was nog maar net begonnen: vernalizacija (Fr. vernalisation < vernal – voorjaars-) ↗ jarovizacija; ook in TŽŽ 2013 was de vervanging nog maar net begonnen, en in MTŽŽ 2010 was ze zelfs nog niet begonnen). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86