Iš kur „jõrė“ ir kas iš „jõrės“

DISKUSIJOS, SVARSTYMAI, PASTABOS JONAS KLIMAVIČIUS WHERE DOES JŪRĖ COME FROM, AND WHAT COMES FROM JŪRĖS KEYWORDS: foreignisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. The matter has been clear in Lithuanian linguistics for a hundred years, yet for more than half a century it has continued to be confused. In 1912, a study written in Russian for the publication of the Imperial Academy of Sciences appeared in a separate offprint in St Petersburg: Lituanica (49 pp.), by Kazimieras Būga, a still fairly young but mature and already productive linguist with a strong inclination toward etymology. Its first part is devoted to the chronology of borrowings from Russian (which, as is well known, is mostly relative). The case at issue is that Russian я (from Proto-Slavic ia) corresponds to Lithuanian jo in loanwords: яворъ → jōvaras, ярь → jōrė (or ē: пятница → pėtnyčia). It must be said at once: the genetic counterpart of Russian я is en (in): пять: penki, пята: petis, опять: atpent, зять: žentas; вязь: vinkšna, мять: minti... It is easy to distinguish by comparing the genetic cognate мясо: žem. ir pr. mensa with the loanword mėsą. The cognate of Russian ярь would be *enris or *ėris, but neither exists. The meanings and sources of jorė and related words will be given in detail a little later. For now, it will suffice to say that none of them is part of the lexicon of either the old written language or the modern standard language, and none is needed in any sense; they therefore clearly have the status of foreignisms. Yet there have been more than a few departures from this truth; there is no end in sight to this misfortune, and its consequences are even serious. The lexicographer Jonas Baronas did not make use of K. Būga’s explanation: зелень – greenness, green plants; greens, (spring) jorė; vegetables; green shoots, mildew, зелениться – to joruoti RLŽ 1924. A few decades later, neither did Vytautas Baronas and Vincas Galinis: зелёный – 1. green, 256 KALBOS KULTŪRA | 86 greenish, little green one, green little plant, jorùs, зеленоватый – greenish, yellowish-green, jõrsvas, зеленеть 2. and зеленеться – to turn green, to jorúoti RLKŽ I 1967. It took almost half a century for Zigmas Zinkevičius to publish the three-volume edition of K. Būga’s Collected Works, making the matter of jorė readily accessible (Būga 1958: 347). Metais anksčiau išėjo ir LKŽ IV 1957. Čia su visais pirminiais ir antriniais (kartotiniais) šaltiniais (ir 2 reikšmėmis) išsamiai pateikta jorė – 1. „žaluma (pavasario)“: Kaip jorė žaliuoj Alsėdžiai. Pažaliavo kaip jorė A. Kašarauskas. Jorė yra žalesa pavasarį A. Juškos žodynas [ir A. Pabrėžos jorybė], 2. „žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys)“: Medis žalias it jorė. O kas tai yra jorė? – Tokia žalia dažyve J. Jablonskis (be abejo, iš žemaičių tarmės); A. Kašarauskas (be sakinio). Toliau – būdvardžiai jorus „šviesiai žalias“: Laukas jorus, pieva jori, žali S. Daukantas. Pagal įvairumo medžių įvairios barvos [t. y. spalvos]: jau tamsiai, jau skaidriai jori arba truputį gelsva S. Daukantas (ir abstraktas jorumas S. Daukantas), jorsvas „žalsvas“ S. Daukantas, veiksmažodžiai jorúoti „žaliuoti“: Žolė, medis jorúo[ja] pavasarį, t. y. žaliuo[ja]; jōruoti BŽ (t. y. RLŽ 1933), joriuoti: Dygsta, auga, joriuoja, žydi ir neša brandį S. Daukantas (dar ir A. Pabrėža), jorti „pradėti žaliuoti; darytis žaliam; žalti“ S. Daukantas, pajorinti „pažalinti“ A. Pabrėža. Ne spalvinių (kaip aiškės iš etimologijos, pirmesnių) reikšmių yra joras [LKŽ IV j yra apversta] „pavasario sėja; vasariniai javai“: Ir pasejau daugel jorų, oi, oi, oi, iš tų jorų daug bajorų, oi, oi, oi Lietuvių tautosakos rankraštynas. Kadangi lokalizacijos nėra, jei būtų iš r kietinimo ploto netransponuotas (derantis su bajorų), ne tarmiškai būtų jorių, taigi ta pati jorė (ar joris), o ne joras (šis fonetiškai negalėtų būti rusybė, o būtų jau lenkybė). Tačiau dėl arealinio motyvų ši galimybė būtų įmanoma nebent tik kaip koks tautosakinis reliktas. Dar yra būdvardis jorinis „ankstyvas“ (apie augalus): Jorines bulves pirkau A. Juškos žodynas ir „ištįsęs“ (?): [Augalų] Siūlai joriniai A. Pabrėža, būdvardinis daiktavardis – A. Pabrėžos naujadaras jorinė „miškuose ant puvenų augantis ausūninių šeimos saprofitinis grybas“ (Peziza aeruginosa) ir veiksmažodis jorėti „augti, plisti (?)“: Maras taip laisvai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S. Daukantas. Thus, the jorė word family is fairly large, the range of meanings considerable, its area of use confined to the Samogitian dialect, and its distribution within that dialect limited, with a low frequency of use. The phenomenon seems recent and not disappearing, but simply not widespread—it has remained localized. All words in the jorė family are listed in LKŽ IV 1957 without the cross (×) marking a foreignism. K. Būga’s Lituanica (1912) was already a rarity; his Collected Works, volume I (1958), was not yet available, and most likely neither was Ernst’s J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 257 Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch I t. (LEW I 1962), ėjusių sąsiuviniais nuo 1955 m., atitinkamo sąsiuvinio (su p. 194–195). E. Fraenkelis pateikia ir S. Daukanto Būdo dievavardį Jōris, -ē „der grüne Gott oder Göttin des Frühlings“. Šitai reikia atskleisti ir patikslinti: Vadino jį [dievą], kaip sakiau, J o r e, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegu padribus, kad kiele ledą išspiria, tad pasirodo laukuose ir krūmuose J o r ē, beje, žalesa S. DaukR I 1976 503. Beje, LKŽ IV 1957 šis S. Daukanto sakinys (patrumpintas – nuo žodžio pavasarį) priskirtas... Jonui Jablonskiui (matyt, paimtas iš jo žodyno kartotekos ar raštų, kur pateiktas kaip kalbos duomuo – pavyzdys) ir padarytas (gal J. Jablonskio) bendriniu. Dar yra J o r ē s dievas S. DaukR I 1976 504 ir jos šventė: Pirmoji šventė buvo pavasario, T r i m p o s, arba J o r ē s švente vadinama S. DaukR I 1976 539. Čia veikiausiai prie baltiško, bet neskaidraus dievavardžio Trimpas pridėtas – greičiausiai paties S. Daukanto – motyvuotas naujavardis Jorė (prie jos ir Trimpo giminė – gramatinė ar ir lytinė? – Trimpa), nesupratus, kad jorė – nelietuviškas žodis (užtai žemaitiškas!..). Tarsi labai liaudiškas formul inės vartosenos pavyzdys pateikiama dvigubai mažybinė Jorė: pašaro stokodami, dejuoja senų įpročių: „Ai J o r u t a l e, kame esi?“ S. DaukR I 503 (dar ir 541). In the glossaries compiled by Birutė Vanagienė, the linguist who prepared the texts of S. Daukantas’s writings, jorinti S. DaukR I 1976, joreti S. DaukR II 1976, S. DaukIstŽ II 1995, and joriuoti S. Dauk S ir V 1984 are given as in LKŽ IV 1957, that is, without the abbreviation sl. (Slavicism). But E. Fraenkel states explicitly: „Zugrunde liegt russ. jarb „Sommerkorn, Sommergetreide, Erzeugungskraft, Grünspan“ (LEW I 1962). Citing Jan Otrębski, he recalls that even in 1944 Franz Specht was unaware that jorė was foreign, but also points to Aleksander Brückner, who had identified the borrowing of jorė much earlier than K. Būga—in his doctoral dissertation Die slawischen Fremdwörter im Litauischen (1877; thus 35 years before Būga). In his major work, the 1927 Słownik etymologiczny języka polskiego (reprinted in 1970), A. Brückner, etymologizing Polish jar, an archaic word meaning „wiosna“ (jarka—1) spring crop, 2) young ewe; jary—1) spring, 2) archaic: young; strong, sturdy, vigorous, 3) archaic: bright, vivid in color; jarzyna—1) vegetables; jarzyć się—1) glow, sparkle, glitter; 2) shine, radiate LeLieŽ 1979), first notes its Proto-Slavic origin and the point important to us—that there is no cognate in Lithuanian (we may add: nor in the Baltic languages)—and then relates it to German Jahr (Gothic jēr) and Avestan jar-—“year”; Greek hōra “season; year”; hōros “year”; and Latin hornus “annual, of this year” (SEJP 1970). 258 KALBOS KULTŪRA | 86 Maxo Vasmerio Russisches etymologisches Wörterbuch (1950–1958, rus. vert. 1964–1973) šiuo reikalu LKŽ IV 1957 dar negalėjo padėti, bet nepasinaudota daugelio ir vėliau. Rus. tarm. яpb – vasarojus, церков. sl. яpa – pavasaris, sen. rus. яpb – pavasarinis; vasarinis – prosl. jarb giminiški avest. yāra – metai, gr. ὥρᾱ – metų laikas; metas, ὥρος – laikas; metai, got. jēr – metai, lot. hōrnus – šiemetis, taip pat turi plačią giminę slavų kalbose (ЭСРЯ IV 1973), iš kurios čia minėtini tik būdingų reikšmių rusiški žodžiai, turintys lietuvių kalboje giminiškų atitikmenų: ярица – vasarojus; vasaručiai (rugiai, kviečiai), яровина tarm. – vasarojus, яровище tarm. – vasarojiena; ярка, ярочка – jauniklė (nesiėriavusi) avis, яроводье tarm. – (upės) pavasario potvynis, ярутка – čiužutė (Thlaspi) RLKŽ IV 1985, ярина „яровое“, яровик „šieme­tis gyvulys arba augalas“, ярчук „šuniukas“, яpeц „metinis bebras“, ярица „jauniklė avis“ (ярина „avių vilna“, bulg. ярина „ožkų gaurai“; яри́га „šiurkštus audeklas ar drabužis“): liet. ėras, pr. eristian, gr. ἔριφος „ožys“, lot. aries „avinas“, arm. oroj „ėriukas“; ярые пчёлы „pirmasis vasaros spiečius“ ЭСРЯ IV 1973 (toliau eitų яровой (яровой хлеб, яровые), ярый (ir ярость), яростный, яровитый, ярыть, ярыться. Jrūlo, “a straw effigy used to drive out evil forces on the night of St. John’s Day,” was previously interpreted as a pagan deity, but this has not been proven. Ярослав (cf. the root in Igor’s Song, ярый Тур Всеволод) is also linked to Greek εὔωρός “strong, unmixed” (of wine), and erroneously to Latin īra “anger” (ЭСРЯ IV 1973). LKŽ IV 1957 erroneously added sense 2, “green paint; greening of metal (...)”, to jorė sense 1. In fact, this is an etymological (not semantic) homonym—another borrowing from Russian яpb II (яpb1 dialectal: spring crop, яpb2 colloquial = ярость RKLŽ IV 1985), which itself is also a borrowing from Middle Greek < Modern Greek ἰάρι(ου), cf. Ancient Greek ἰός “poison” (ЭСРЯ IV 1973). Through Prussian, the most remote etymological meaning comes to light—Prussian gorme “heat”: Tocharian A śärme “summer”; Armenian jerm “warm,” jēr “warmth”; Greek θερμός “warm,” θερμασσα “oven”; Latin formus “hot” (ПЯ II 1979), although “summer” is Prussian dagis: Lithuanian daga (cf. degti, “to burn”) “heat; harvest”; dagoti “to reap, gather the harvest”; Gothic dags (German Tag) “day” (ПЯ I 1975, PKEŽ I 1988). Jõrė, laimei, nepateko į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954, 1972, 1993...), net į jo tam tikrus pirmtakus – Lietuvių kalbos rašybos žodyną (Kaunas, 1948, 148–381), Lietuvių kalbos vadovo (Lietuvių tremtinių bendruomenė, Bielefeld, 1950) žodyną (157–604). However, in the fifth volume of the Dictionary of the Lithuanian Written Language (Lithuanian–German section, compiled by Alfred Senn and Antanas Salys, Heidelberg, 1968), under Proper Names J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jorė ir kas iš jorės 259 sąrašą, be abejo, sudarytą Antano Salio, pateko Jorūnė (Salys 1983). Ji greičiau ne savo (žemaičio!) susidaryta iš jorės ar S. Daukanto Jorės, o paimta iš Vinco Mykolaičio-Putino Raštų II t. (1960) – dramatizuotos poemos Skalbių mergelė valdovo Jorgės dukters vardo. Trejais metais vėlesniame Kazio Kuzavinio ir Bronio Savukyno Lietuvių vardų etimologiniame žodyne gal dėl to, kad vardas literatūrinis, Jorūnės nėra (LVEŽ 1971). Tačiau šiuodviejų autorių, iš kurių antrasis „lietuviškųjų ir kilusių iš kitų baltų kalbų vardų aiškinimus bei įvadą parašė“ (LVKŽ 1987: 12), daug platesniame vardyne pateikta: Jōris liet.; iš sen. lietuvių pavasario žalio (= žalumos – LVKŽ 2005) dievo (pagal S. Daukantą) vardo Jōris: liet. jōrė „žalymas, pavasario žaluma“, jorùs „žalias“, jor-juoti „žaliuoti“; galbūt šio vardo tolimesnis (= tolesnis – LVKŽ 2005) vedinys yra v. Jōrigis; čia taip pat įdėta Jōrigė, trump. Jōrė, bet nėra Jorūnės (LVKŽ 1987). Jorūnė ir Jorūnas (ū) yra LVKŽ 2005. Wojciechas Smoczyńskis daro du priekaištus LKŽ IV 1957: 1) „brak kwalifikatora sl. „słowiańskie“ – labai teisingą (tinkamą ir Vytauto Vitkausko LKŽT 2006), 2) neskiria reikšmės „vasarojus, pavasario sėja“, kuri esą matyti iš pavyzdžių žaliuoja ar pažaliavo kaip jorė (SEJL 2007), nors ji iš tikrųjų nėra tokia aiški kaip jōro, kuris nebūtinai yra tik „gretiminė (oboczna) forma“. Pačiam autoriui galima prikišti lokalizacijų stygių (būtų bent arealinė pažyma žm. – žmudzki). Jo nurodytos jōr-upė (sinkopinis var. jórpė) Aleksandro Vanago pateikiama lokalizacija – Lapės (prie Kauno) – išeina iš žemaičių ploto, o A. Vanagas ir negimininuoja su jorė (Jórpės –ó!): „Pirmojo sando jor- kilmė neaiški. Plg. Jar-upyš.“ Neaišku, ar šio Čekiškės upėvardžio, „kamienas jar- sietinas su liet. Jarà ež. Sv.[ėdasai]“ – „greičiausiai finougriškos kilmės“ (suom. jārvi „ežeras“), ar – įtikimiau – kilęs iš avd. Jāras (LHEŽ 1981). Jōrė 4. „zielona farba“, kaip pirmiau sakyta, yra ne reikšmė, o homonimas. Įvelta korektūros klaida: joriuoja, žydi ir nėra (= neša) brandį. Daiva Sinkevičiūtė, while mentioning the non-Lithuanian (perhaps partly Lithuanian?) forms of Joris Ioris, Yoris and the hybrid neologism Jormándas (Sinkevičiūtė 2011: 225 and 219), says nothing about Joris himself. LKŽ. 2013—everything remains as before. An error arising from scholarship, or at least not corrected by scholarship, spreads. It is not only enthusiasts of folklore and ethnography who have taken up jorė. The Lithuanian scholar Algis Uzdila, explaining Polish Jarosław, writes: „Polish jary means young, fresh, lively, vigorous, strong, and shares a common origin with the ancient Baltic word jorė, “spring greenery, freshness” (Uzdila 2013 12: 6). Bread called Jorė is now being advertised. 260 KALBOS KULTŪRA | 86 Things cannot go on like this—the creation of such names must stop. Those who bear or bestow these names, misled by the Dictionary of Names or simply by the fact that the name already exists, could perhaps rely only on the Scandinavian (Viking) origin of Jorio (and subsequently its derivatives). CONCLUSIONS In 1912, Kazimieras Būga explained that jōrė, “spring greenery,” is a Slavic borrowing (Aleksandras Brückner had said so as early as 1877). All etymologists later agreed. But many people did not know this. In Jonas Baronas’s RLŽ (1924), jorė and joruoti are included and thus are not considered foreign words. LKŽ IV (1957) likewise does not mark jorės or any of its related forms as foreign. This is a rarer word in the Samogitian dialect, disseminated mainly by S. Daukantas and A. Juška’s dictionary, but known neither from old writings nor as a word intended for the modern standard language. Because LKŽ IV (1957), S. DaukR I and II (1976), S. DaukIstŽ II (1995), and S. Dauk S and V (1984) failed to respond adequately, an opening nevertheless appeared, and it remains unclosed, most importantly, in neither LKŽT (2006) nor LKŽė (2013). In 1968 Antanas Salys admitted Jorūnė into the Lithuanian name stock—most likely from V. Mykolaitis-Putinas—while Bronys Savukynas formed Jorius, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė. The background to such carelessness is the chronic strengthening of an irresponsibly liberal attitude toward foreign words. It is also compounded by the drawing of prohibited zones by narrow specialties, specifically onomastics... In the end, scientific truth will have no difficulty prevailing—it will be enough to remember. It will be harder to undo the effects of an entrenched error in everyday life (in a pinch, a Scandinavian origin of Jorio might serve as a justification). The captivity of errors in language use is generally increasing. But only truth put into practice sets us free. We already have an unexpected example—and not from the work of linguists: the Soviet-era hybrid Russicism jarovizacija—“a plant’s adaptation to seasonal climatic changes”—vernalization in AugBiolŽ (1998) is already being replaced by the genuine international term: jarovizacija (Russian jarovyje—winter crops) ↗ vernalizacija in VLE VIII (2005) (the change in TŽŽ (2001) has only just begun: vernalizacija (French vernalisation < vernal—spring-like) ↗ jarovizacija; in TŽŽ (2013), too, it has only just begun, while in MTŽŽ (2010) it has not even begun). ŠALTINIAI S. DaukR I 1976 – Daukantas S. Raštai 1, Vilnius: Vaga. S. DaukR II 1976 – Daukantas S. Raštai 2, Vilnius: Vaga. S. DaukIstŽ II 1995 – Daukantas S. Istorija Žemaitiška, Vilnius: Vaga. J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jōrės 261 S. Dauk S ir V 1984 – Daukantas S. Sekimai ir vertimai, Vilnius: Vaga. LeLieŽ 1979 – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. RLKŽ IV 1985 – Rusų-lietuvių kalbų žodynas. Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė, Vilnius: Mokslas. LITERATŪRA AugBiolŽ 1998: Trumpas anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbų augalų biologijos terminų žodynas. Parengė O. Rupainienė, Vilnius: UAB „Nacionalinių tyrimų centras“ leidykla. Būga K. 1958: Rinktiniai raštai 1. Sudarė Z. Zinkevičius, redagavo V. Mažiulis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LEW I 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd. I, Heidelberg: Carl Winter. Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LHEŽ 1981: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽ IV 1957: Lietuvių kalbos žodynas 4. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKŽe 2013: Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽT 2006: Vitkauskas V. Lietuvių kalbos žodyno taisymai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LVEŽ 1971: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai, Vilnius: Mintis, 42–157. LVKŽ 1987: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslas. LVKŽ 2005: Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 4-asis pap. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MTŽŽ 2010: Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. Parengė I. Ermanytė, V. Černė, J. Klimavičius, L. Puzinienė, Kaunas: Šviesa. PKEŽ I 1988: Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas. RLŽ 1924: Baronas J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas: Sakalas. RLŽ 1933: Baronas J. Rusų lietuvių žodynas, Kaunas: Sakalas. RLKŽ I 1967: Rusų–lietuvių kalbų žodynas 1. Paruošė V. Baronas, V. Galinis, redagavo B. Larinas, J. Macaitis, Vilnius: Mintis. Salys A. 1983: Raštai 2, Roma, 187–266. Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229. 262 KALBOS KULTŪRA | 86 SEJL 2007: Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. SEJP 1970: Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Red. taryba: A. Kaulakienė, S. Keinys, B. Kurkulis, V. Račiūnaitė, V. Žalkauskas, Vilnius: Alma littera. Uzdila A. 2013: Vilnius, Wilno, Вильна ar dar kaip. – Voruta 12. VLE VIII 2005: Visuotinė lietuvių enciklopedija 8. Moksl. red. tarybos prez. Z. R. Rudzikas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ПЯ I 1975: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. А–Д, Москва: Наука. ПЯ II 1979: Топоров В. Н. Прусский язык. Словарь. Е–Н, Москва: Наука. ЭСРА IV 1973: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Перевод с немецкого и дополнения О. Н. Трубачёва, Москва: Прогресс. Gauta 2013 09 15 Priimta 2013 12 20 WHERE DOES JŌRĖ COME FROM AND WHAT COMES FROM JŌRĖ? Summary In 1912 Kazimieras Būga argued that jōrė ‘spring vegetation’ is a Slavism (Aleksander Brückner – as far back as 1877). All etymologists took the same road afterwards. However, many did not know them. Jorė and joruoti are included in the Russian-Lithuanian Dictionary published by Jonas Baronas in 1924, meaning that they are not considered foreign words. The Dictionary of Lithuanian (IV 1957) does not consider jorė and its gender forms as barbarisms. It is a less common word of the Samogitian dialect, mostly disseminated through the dictionaries of Simonas Daukantas and Antanas Juška; however, it is neither known from the old writings nor was it trying to pave its way into the new standard language. In the absence of a timely reaction, a gap nevertheless opened. Most importantly, it was neither corrected in The Corrections of the Dictionary of Lithuanian by Vytautas Vitkauskas nor in the electronic edition of The Dictionary of Lithuanian (2013). J. KLIMAVIČIUS. Iš kur jōrė ir kas iš jorės 263 In 1968 Antanas Salys opened the way to Jorūnė – probably deriving from Putinas, Lithuanian poet and writer – into the index of Lithuanian proper names; the continuity – with Joris, Jorė, Jorūnas, Jorigis, Jorigė – was established by Bronys Savukynas. The background for such carelessness was a gradual strengthening of an irresponsibly liberal approach towards barbarisms. It will not be hard for the truth of science to triumph eventually – it will only suffice to remember. It will be harder to eliminate the outcomes of the long-established error from life (in the worst case scenario, it can be justified by the Scandinavian origin of Joris). The captivity of errors tends to grow in the language practice. However, only the truth brought to life can make us free. An unexpected example is already in front of us – and it does not come from linguistics: a hybrid Soviet Russicism jarovizacija – ‘the adjustment of the plant to seasonal climate changes’– vernalization is already replaced by a true international word jarovizacija (Russian jarovyje – spring crops) ↗ vernalizacija (Universal Lithuanian Encyclopaedia VIII 2005). KEYWORDS: barbarisms, names; jorė, Jorūnė, Joris. JONAS KLIMAVIČIUS Erfurto g. 56-14, LT-04107 Vilnius 264 KALBOS KULTŪRA | 86